2013-12-04 Nr. AB-9495-3-62-3-00947-2012-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-1953/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00947-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. D. su skundu (b. l. 4−8) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) 2-os valdybos, pareiškėjo naudai priteisti 20 000 Lt neturtinės žalos.

Nurodė, kad nuo 2010 metų iki šiol jo laisvė apribota neteisėtai, kadangi laisvės atėmimo bausmės sąlygos neatitinka galiojančių teisės aktų reikalavimų. Laisvės atėmimo bausmę pareiškėjas atlieka perpildytuose pataisos namuose, kuriuose nuteistųjų skaičius žymiai viršija teisės aktais nustatytą maksimalų nuteistųjų skaičių. Gyvenamosiose patalpose gyvenamojo ploto vienam asmeniui vidutiniškai teko tik apie 2,3 kv.m. Būriuose, kuriuose nuteistųjų būdavo nuo 70 iki 90, jis kartu su kitais nuteistaisiais buvo priverstas naudotis tik 6 praustuvėmis, 5 tualetais, 3 pisuarais.

Pažymėjo, kad maitinimo patalpose ir trumpalaikių pasimatymų kambariuose nėra įrengta šilto vandens tiekimo sistema. Skalbyklos ir džiovyklos patalpų plotas tik apie 10 kv. m, todėl jos nepritaikytos patenkinti nuteistųjų poreikius. Baudos izoliatoriaus kameros taip pat neatitinka gyvenamojo ploto vienam asmeniui normų reikalavimų. Šiose kamerose nėra įrengta šilto vandens tiekimo sistema, nors nuobaudas atliekantys nuteistieji jose valgo. Atliekant bausmę baudos izoliatoriuje nėra suteikiamos drabužių ir patalynės skalbimo paslaugos.

Pataisos namai neturi Higienos paso, nors įstaigai jis privalomas, taip pat Statinio techninio ir Techninio-energetinio pasų. Pastatai nepritaikyti tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, vėdinimo sistema gyvenamose patalpose neatitinka reikalavimų, yra užteršta, patalpose nėra evakuacinio išėjimo. Dėl didelio nuteistųjų skaičiaus ir mažų patalpų susidaro palankios sąlygos veistis kenkėjams (pelėms, žiurkėms, tarakonams ir t. t.). Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakyme Nr. 1R-85 nustatyta, kad pataisos namuose neturi būti daugiau kaip 1320 nuteistųjų, gyvenamosios patalpos vienam nuteistajam tenkantis plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m, o kameros tipo patalpose nuteistajam tenkantis plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Taip pat rėmėsi Lietuvos higienos norma HN76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kurioje nurodyta, kad nuteistajam turi būti sudaroma saugi sveikatai aplinka, kad laisvės atėmimo vietų pastatai tinkamais naudoti pripažįstami teisės aktų nustatyta tvarka, kad maitinimo įmonėje ir trumpalaikių pasimatymų patalpose turi būti įrengta šalto ir šilto vandens sistema, kad privalomas Higienos pasas, kad neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Taip pat rėmėsi Konstitucijos 21 straipsniu, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalimi, Europos kalinimo įstaigų taisyklių 18.3 ir 18.4 punktais.

Teigė, jog Pravieniškių PN-AK jis buvo laikomas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, žalojant sveikatą, nesudarant normalių bausmės atlikimo sąlygų, žeminant jo orumą. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas patyrė didelę neturtinę žalą − buvo sutrikdyta pareiškėjo sveikata, jis patyrė didelį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, didelius nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata ir savijauta, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko miegas, atsirado dirglumas, sumažėjo bendravimo galimybės. Ši žala turi būti įvertinta pinigais.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 13−21), kuriuo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog kiekvienam pataisos įstaigos nuteistajam direktoriaus įsakymu yra skiriama miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskiros brigados gyvenamojoje zonoje. Kiekvienos brigados miegamoji sekcija yra atskiras bendrabučio tipo kambarys. Būrio patalpos apjungia kelių brigadų sekcijas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, paprastai užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio patalpų miegamosios sekcijos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę.

Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, o kai kuriose, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir laisvą plotą, įrengti ir poilsio kambariai arba bibliotekos. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 6 val. 30 min. iki 22 val. 30 min. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Per visą bausmės atlikimo pataisos įstaigoje laiką pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose kartu su kitais nuteistaisiais.

Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 310 patvirtinto Organizacinio tvarkomojo statybos techninio reglamento STR 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarką“ gyvenamųjų patalpų plotas skaičiuojamas kaip aritmetinė atskirų kambarių ir bendro naudojimo patalpų plotų suma. Tad nuteistojo gyvenamasis plotas nėra tik vieta miegamajame kambaryje, nes pagal minėtą teisės aktą gyvenamosios patalpos yra atskiri kambariai su bendrojo naudojimo patalpomis. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelės su dirbtine danga, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, kuriais bet kada gali naudotis nuteistieji.

Be to, ne visada visos miegamosios patalpos vietos (lovos) būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto realiai tenka daugiau. Pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Pravieniškių PN-AK direktorius savo įsakymu patvirtina Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarka, kuri reglamentuoja gyvenamųjų patalpų valymą kiekvieną dieną drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio. Pažymėjo, kad pagal BVK 110 straipsnio 3 dalies reikalavimus nuteistieji privalo budėti (palaikyti švarą ir tvarką) gyvenamosiose patalpose pagal administracijos patvirtintą ir iškabintą brigados nuteistųjų budėjimo gyvenamojoje patalpoje grafiką.

Gyvenamųjų patalpų valymo rezultatus kiekvieną dieną kontroliuoja būrio viršininkas. Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį yra atliekamas gyvenamųjų patalpų pagrindinis valymas. Sanitariniai, techniniai įrenginiai, sanitariniai mazgai plaunami ir dezinfekuojami kiekvieną dieną. Pareiškėjo skundo motyvas, kad jis kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis neatitinka tikrovės. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginančios jo buvimą pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Pareiškėjui tenkančio gyvenamojo ploto minimali riba pažeista nebuvo.

Be to, ir Europos Žmogaus Teisių Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis pažeidžiamas tik tuomet, kai asmeniui draudžiama judėti, užkertama galimybė mankštintis, pasivaikščioti lauke, varžoma nuteistojo galimybė laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje, kai patalpų apšvietimas ir ventiliacija nesuteikia sąlygų sveikatos būklei. Pareiškėjas nepateikė jokių konkrečiais faktais pagrįstų duomenų, kad Pravieniškių PN-AK nesilaikyta tokių teisės normų reikalavimų.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 15 d. sprendimu (b. l. 148−154) skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui A. D. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 1 000 litų neturtinės žalos atlyginimą. Kitoje dalyje skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad kaip vieną iš pagrindinių argumentų dėl neturtinės žalos atsiradimo pareiškėjas nurodė, tai, jog buvo laikomas patalpose, kuriose vienam asmeniui teko mažesnis plotas, negu numatyta teisės aktais. Pasisakydamas šiuo aspektu, teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagal kurią reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Iš to seka, kad vien teiginys, jog mažesnis gyvenamosios patalpos plotas sukėlė dvasinius išgyvenimus, nežmoniškas, antisanitarines sąlygas neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu.

Šiuo atveju, ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.). Teismas rėmėsi dalies ginčo laikotarpiu galiojusios 1999 m. spalio 22 d. Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 461 patvirtintos Higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (neteko galios 2010 m. balandžio 11 d.) 2 lentelėje numatytais vienam asmeniui, esančiam pataisos namuose, ploto reikalavimais, nuo 2010 m. balandžio 30 d.

įsigaliojusio 2010 m. balandžio 26 d. Teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Taisyklės) 111.1 ir 111.2 punktuose nustatytais vienam nuteistajam turinčio tekti ploto reikalavimais. Remdamasis bylos duomenimis teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 12 d. iki 2010 m. liepos 21 d. ir nuo 2011 m. sausio 20 d. iki 2012 m. rugsėjo 25 d. atsakovas pareiškėjui neužtikrino teisės aktais numatyto minimalaus gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam, t. y. minėtais laikotarpiais pareiškėjui teko atitinkamai 0,37 kv. m (iki 2010 m. balandžio 11 d.), 0,47 kv. m ir 0,34 kv. m ploto mažiau.

Be to, nuo 2010 m. sausio 12 d. iki 2012 m. rugsėjo 25 d. pareiškėjas 6 kartus dėl drausminės nuobaudos paskyrimo buvo patalpintas į baudos izoliatoriaus kameras. Apskaičiavęs baudos izoliatoriuje minėtais laikotarpiais pareiškėjui tekusį plotą, teismas konstatavo, jog jam nebuvo garantuotas minimalus 3,6 kv.m kameros plotas, o iki 2010 m. balandžio 11 d. – minimalus 5 kv. m plotas. Teismui pateikti duomenys patvirtino, jog pareiškėjas nuo 2010 m. sausio 13 d. 15 parų praleido kameroje Nr. 4, kurioje jam teko 3,47 kv. m ploto, t. y. 1,53 kv. m mažiau; nuo 2010-m. balandžio 2 d. 7 paras praleido kameroje Nr. 3, kurioje jam teko 3,70 kv. m ploto, t. y. 1,3 kv. m mažiau; nuo 2012 m. birželio 4 d. 12 parų praleido kameroje Nr. 3, kurioje jam teko 3,70 kv. m ploto, t. y.

šiuo laikotarpiu ploto norma pažeista nebuvo; nuo 2011 m. balandžio 6 d. 15 parų praleido kameroje Nr. 13, kurioje jam teko 3,36 kv. m ploto, t. y. 0,24 kv. m mažiau; nuo 2011 m. rugsėjo 2 d. 15 parų praleido kameroje Nr. 7, kurioje jam teko 3,58 kv. m ploto, t. y. 0,02 kv. m mažiau; nuo 2012 m. vasario 1 d. 10 parų praleido kameroje Nr. 2, kurioje jam teko 3,58 kv. m ploto, t. y. 0,02 kv. m mažiau. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, remdamasis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, teismas pažymėjo, kad pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo atžvilgiu bausmės atlikimo sąlygos buvo pažeidžiančios Konvencijos 3 straipsnio nuostatas.

Atsakovas pagrįstai akcentuoja, bausmės atlikimo Pravieniškių PN-AN bendrąsias sąlygas, t. y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kad šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Pravieniškių PN-AN nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla.

Taigi buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Pareiškėjas šias aplinkybes nutyli. Byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių PN-AK pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Minėtų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, jo nurodytu laikotarpiu, atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Dėl atsakovo argumentų, kad teismui pažymose nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas yra tik santykinis dydis, t. y. apskaičiuotas atsižvelgiant į patalpos plotą ir numatytą apgyvendinti nuteistųjų skaičių, tačiau neatspindi faktinės padėties, nes nuteistųjų skaičius gyvenamosiose patalpose keičiasi, nurodyta, kad teismas šios aplinkybės patikrinti negali, nes atsakovas nepateikė konkrečių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų.

Tačiau teismas šios aplinkybės egzistavimo neatmetė, nes nuteistieji turi teisę į pasimatymus, o jie vyksta specialiai tam skirtose patalpose, taip pat išvyksta iš gyvenamųjų patalpų kitais tikslais, todėl likusiems nuteistiesiems tenka santykinai daugiau gyvenamosios patalpos ploto. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas nurodė, kad nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau teismas konstatavo, kad valstybė pagal nacionalinę teisę pakankamai ilgą laiką (nuo 2010 m. sausio 12 d. iki 2010 m. liepos 21 d. ir nuo 2011 m. sausio 20d. iki 2012m. rugsėjo 25 d.) neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, o tai CK 6.271 straipsnio prasme reiškia, kad neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to pareiškėjui CK 6.250 straipsnio prasme kilo atitinkamos pasekmės (neigiamus išgyvenimai, nepatogumai, papildomas diskomfortas, teisės aktų numatytos gyvenimo kokybės bausmės atlikimo įstaigoje pablogėjimas).

Remdamasis EŽTT, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjo apgyvendinimas perpildytoje patalpoje, negali būti vertinamas tik kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas, tačiau atsižvelgiant į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, nesant objektyvių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimą dėl atsakovo veiksmų, apie tai, kad dvasiniai išgyvenimai būtų trukę ilgai, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintas 1 000 Lt, kuri priteistina iš atsakovo.

Teismas taip pat pasisakė ir dėl kitų pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių − skalbyklos, džiovyklos, pirties, tualetų patalpos nepritaikytos tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, kad įrengta mažai sanitarinių mazgų, dušų ir dėl to, esant dideliam nuteistųjų skaičiui, sunku laikytis higienos reikalavimų, maudytis, skalbti, džiovinti drabužius ir t. t.; dėl didelio nuteistųjų skaičiaus gyvenamosiose patalpose atsiranda pelėsis, pablogėja vėdinimas, ėmė veistis graužikai, tarakonai ir pan.; dėl aukščiau paminėtų aplinkybių PN-AK blogai veikia ventiliacija, patalpos blogai valomos, administracija nepateikia pakankamo kiekio higienos ir valymo priemonių, kad nėra evakuacinių išėjimų.

Vertindamas šiuos pareiškėjo argumentus teismas pabrėžė, kad žmonių evakavimo iš būrių patalpų planai yra parengti ir iškabinti tam skirtose ir matomose vietose (b. l. 73-78, 100-104). Nei 1999 m. spalio 22 d. Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 461 patvirtintos Higienos normos HN 76:1999, nei 2010 m. kovo 30 d. Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nuostatos nereglamentuoja minimalaus vienam nuteistajam skirtinų skalbyklos, dušo, džiovyklos patalpų ploto.

Minėtuose teisės aktuose taip pat nenurodytas ir minimalus bendras šių patalpų plotas. Teismui pateikti duomenys patvirtino, kad Kauno visuomenės sveikatos centras, patikrinęs patalpų ir įrenginių atitikimą teisės aktams bei nenustatęs esminių neatitikimų teisės aktų reikalavimams, 2011 m. vasario 14 d. atsakovui išdavė Higienos pasą Nr. 9-0128(13) (b. l. 85-86). Gyvenamosios, buitinės, pagalbinės patalpos valomos pagal 2011 m. liepos 20 d. Pravieniškių PN-AK direktoriaus įsakymu Nr. V-416 patvirtintą Tvarką. Kenkėjų kontrolės stebėjimo žurnalo duomenys patvirtina, jog reguliariai yra atliekama dezinfekcija ir kontroliuojami jos rezultatai įvairiose patalpose (b. l. 34-68).

Siekdamas užtikrinti teisės aktais reglamentuotas pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygas, atsakovas su specializuota įmone pasirašė sutartį dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo (b. l. 30-33). Dėl higienos ir valymo priemonių pirkimo taip pat sudaryta sutartis su UAB firma „Koslita“ (b. l. 25-29). Teismui nebuvo pateikta duomenų, kurie duotų pakankamą pagrindą išvadai, jog minėtų sutarčių šalys nesilaiko arba naudoja gautas priemones ne pagal paskirtį, arba jų nenaudoja patalpų valymui bei dezinfekcijai. Teismas taip pat rėmėsi BVK 110 straipsnio 3 dalimi ir Higienos normos HN 76:2010 58 punktu, kurie įpareigoja ir pačius nuteistuosius (tame tarpe ir pareiškėją) nuolat rūpintis patalpų švara.

Pateikti įrodymai teismui davė pagrindą išvadai, jog klozetų, dušų, atskiros paskirties (išskyrus gyvenamųjų) patalpų skaičius, atsižvelgiant į esamą nuteistųjų skaičių, nevisiškai atitinka 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Normų reikalavimus. Atsakovas iš esmės nepaneigė šių pareiškėjo argumentų. Tačiau, šiuo aspektu teismas pabrėžė, kad pareiškėjas tik konstatavo minėtus pažeidimus ir visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, nes teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė.

Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės (taip pat veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Teismas rėmėsi CK 6.271 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, pabrėžė, jog tik pareiškėjui įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas, o pareiškėjas teismui nepateikė jokių duomenų apie jo sveikatos būklės pablogėjimą.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų Pravieniškių PN-AK yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas A. D. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 156), kuriuo prašo priteisti 20 000 Lt neturtinės žalos.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuris pripažinęs, kad jo laisvė Pravieniškių PN-AK buvo apribota pažeidžiant Lietuvos Respublikos įstatymus ir Konvenciją, priteisė tik 1 000 Lt neturtinės žalos. Teigia, jog Lietuvos Respublikos teisės aktų ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimai nėra menkaverčiai. Remiantis Konvencijos 14 ir 41 straipsniu, prašo priteisti 20 000 Lt neturtinės žalos, nes Europos teisė galioja visur vienodai ir neturtinės žalos dydis turi būti skaičiuojamas pagal EŽTT praktiką.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, taip pat pateikė apeliacinį skundą (b. l. 160−163), kuriuo prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą pakeisti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetant kaip nepagrįstą.

Be atsiliepime į skundą pateiktų argumentų, pažymi, jog atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas neturtinės žalos nepatyrė. Pabrėžia, jog pareiškėjas bausmę atlieka pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje. Be to, teismų praktikoje asmenims, atlikusiems bausmę tardymo izoliatoriuose-kalėjimuose ir pripažinus pažeistą jų teisę į per mažą gyvenamąjį plotą piniginė kompensacija dažniausiai nepriteisiama, nors izoliatoriuose nuteistieji gyvena kamerų tipo patalpose ir tokios judėjimo laisvės kaip pataisos namuose neturi. Mano, jog vos keliais ar keliasdešimt kvadratinių centimetrų neužtikrinus minimalus ploto pareiškėjas nepatyrė neturtinės žalos, kurią būtų galima įvertinti pinigais. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimu byloje Valašinas prie Lietuvą, joje pateiktais išaiškinimais, kita EŽTT praktika panašaus pobūdžio bylose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinius skundus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė ir pareiškėjas, ir atsakovas. Teisėjų kolegija dėl šių procesinių dokumentų argumentų pasisako ir juos vertina kartu.

Byloje kilęs ginčas dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas siejamas su pareiškėjo kalinimu Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 12 d. iki 2012 m. rugsėjo 25 d., atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad laikotarpiais nuo 2010 m. sausio 12 d. iki 2010 liepos 21 d. ir nuo 2011 m. sausio 20 d. iki 2012 m. rugsėjo 25 d. atsakovas pareiškėjui neužtikrino teisės aktais numatyto minimalaus gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam. Šiais laikotarpiais pareiškėjui teko atitinkamai 0,37 kv. m (iki 2010 m. balandžio 11 d.), 0,47 kv. m ir 0,34 kv. m ploto mažiau nei minimalus teisės aktuose nustatytas plotas vienam asmeniui. Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 12 d. iki 2012 m. rugsėjo 25 d. 6 kartus dėl drausminės nuobaudos paskyrimo buvo patalpintas į baudos izoliatoriaus kameras. Apskaičiavęs baudos izoliatoriuje pareiškėjui tekusį plotą, teismas konstatavo, jog penkis iš šešių kartų pareiškėjui nebuvo garantuotas minimalus 3,6 kv. m kameros plotas, o iki 2010 m. balandžio 11 d. – minimalus 5 kv. m plotas. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas būdamas baudos izoliatoriuje, nuo 2010 m. sausio 13 d. 15 parų praleido kameroje Nr. 4, kurioje jam teko 3,47 kv. m ploto, t. y. 1,53 kv. m mažiau; nuo 2010 m. balandžio 2 d. 7 paras praleido kameroje Nr. 3, kurioje jam teko 3,70 kv. m ploto, t. y. 1,3 kv. m mažiau; nuo 2012 m. birželio 4 d. 12 parų praleido kameroje Nr. 3, kurioje jam teko 3,70 kv. m ploto, t. y. šiuo laikotarpiu ploto norma pažeista nebuvo; nuo 2011 m. balandžio 6 d. 15 parų praleido kameroje Nr. 13, kurioje jam teko 3,36 kv. m ploto, t. y. 0,24 kv. m mažiau; nuo 2011 m. rugsėjo 2 d. 15 parų praleido kameroje Nr. 7, kurioje jam teko 3,58 kv. m ploto, t. y. 0,02 kv. m mažiau; nuo 2012 m. vasario 1 d. 10 parų praleido kameroje Nr. 2, kurioje jam teko 3,58 kv. m ploto, t. y. 0,02 kv. m mažiau. Teismas taip pat konstatavo, kad klozetų, dušų, atskiros paskirties (išskyrus gyvenamųjų) patalpų skaičius, atsižvelgiant į esamą nuteistųjų skaičių, nevisiškai atitinka 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Normų reikalavimus.

Įvertinęs nurodytus pažeidimus teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo apgyvendinimas perpildytoje patalpoje, negali būti vertinamas tik kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertino 1 000 Lt ir šią sumą priteisė iš atsakovo, o pasisakydamas dėl skundo argumentų dėl antisanitarinių sąlygų Pravieniškių pataisos namuose − atvirojoje kolonijoje, teismas vertino, kad šie argumentai nėra pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl neturtinės žalos dydžio pareiškėjas prašo priteisti 20 000 Lt, akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, tuo tarpu apeliacinį skundą taip pat pateikęs atsakovas, prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetant kaip nepagrįstą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (žr., pvz., 2010 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-614/2010) laikosi nuostatos, jog valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pagal ginčui aktualų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ 6.15 punkto nuostatas, pataisos darbų kolonijos bendrabučio gyvenamajame kambaryje vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3 kv. m, kamerų tipo patalpose – ne mažiau kaip 4 kv. m, baudos izoliatoriuje ne mažiau kaip 5 kv. m ploto. Nuo 2010 m. balandžio 30 d. vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų laisvės atėmimo vietose plotas nurodytas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintose teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85. Šių Taisyklių 111.1, 111.2 punktuose nurodyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Įvertinusi bylos duomenis, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktų paskaičiavimų pagrindu padaryta išvada, kad laikotarpiais 2010 m. sausio 12 d. iki 2010 m. liepos 21 d. ir nuo 2011 m. sausio 20 d. iki 2012 m. rugsėjo 25 d. pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisės aktais nustatyta vienam asmeniui turinti tekti minimali gyvenamojo ploto norma, pareiškėjui teko 0,37 kv. m. (iki 2010 m. balandžio 11 d.), 0,47 kv. m. ir 0,34 kv. m. ploto mažiau nei nustatyta norma vienam asmeniui. Be to, minėtais laikotarpiais nustatyta norma vienam asmeniui buvo pažeista pareiškėją už drausmines nuobaudas patalpinus į baudos izoliatoriaus kameras, jose, kaip minėta, 15 parų pareiškėjui teko 1,53 kv. m mažiau; 7 paras − 1,3 kv. m mažiau; 15 parų − 0,24 kv. m mažiau; 15 parų − 0,02 kv. m. mažiau; 10 parų − 0,02 kv. m. mažiau.

Teisėjų kolegijos vertinimu nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas kalinimo Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje metu laikotarpiais nuo 2010 m. sausio 12 d. iki 2010 m. liepos 21 d. ir nuo 2011 m. sausio 20 d. iki 2012 m. rugsėjo 25 d. bausmę atliko patalpose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis nei nustatytasis teisės aktuose. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į pažeidimo mastą, t. y. nukrypimai nuo minėtuose teisės aktuose nustatytų minimalių normų, išskyrus 22 dienas (kai normos drausmės izoliatoriaus kameroje buvo pažeidžiamos atitinkamai 1,53 kv. m. ir 1,3 kv. m.), skirtingais laikotarpiais buvo 0,37, 0,47, 0,34, 0,24 ir 0,02 kv. m, šis pažeidimas nebuvo žymus.

Be to, šiuo aspektu svarbu pabrėžti, jog nagrinėjamu atveju reikšminga aplinkybe laikytina, tai, jog pareiškėjas bausmę atliko Pravieniškių PN-AN, t. y. įstaigoje, kuri nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Pravieniškių PN-AN nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų, nuteistieji turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, jog santykinai mažą patalpų plotą kompensuoja suteikta judėjimo laisvė.

Tai iš esmės patvirtina ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika. 2001 m. liepos 24 d. sprendime Valašinas prieš Lietuvą, EŽTT, vertindamas pareiškėjo kalėjimo sąlygas Pravieniškių kolonijoje, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė. 2006 m. gruodžio 12 d. priimtinumo nutartimi Živulinskas prieš Lietuvą, 34096/02, EŽTT, atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl ploto trūkumo ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistieji pataisos namuose gali visą dieną laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą ir pan., o gyvenamuosiuose kambariuose turi būti tik nakties metu, bet to, kad nenustatyta faktų, kad tiek bendrosios, tiek konkrečios pareiškėjo kalinimo sąlygos būtų nežmoniškos ar žeminančios žmogaus orumą, konstatavo, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos nesukėlė jam tokių kančių ar pažeminimo, kurie būtų nežmoniškas ar orumą žeminantys elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį.

Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo, juo labiau pareiškėjo nurodomo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, jog skalbyklos, džiovyklos, pirties, tualetų patalpos nepritaikytos tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, yra įrengta per mažai sanitarinių mazgų, dušų ir dėl to, esant dideliam nuteistųjų skaičiui, sunku laikytis higienos reikalavimų, maudytis, skalbti, džiovinti drabužius ir t. t. Dėl didelio nuteistųjų skaičiaus gyvenamosiose patalpose atsiranda pelėsis, pablogėja vėdinimas, ėmė veistis graužikai, tarakonai ir pan. Pareiškėjas nurodė, kad dėl aukščiau paminėtų aplinkybių blogai veikia ventiliacija, patalpos blogai valomos, administracija nepateikia pakankamo kiekio higienos ir valymo priemonių. Taip pat pabrėžė, kad nėra evakuacinių išėjimų. Pirmosios instancijos teismas atsakė į šiuos pareiškėjo skundo argumentus. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija šiais klausimais ir teismo argumentų nekartoja. Kartu pažymi, kad pareiškėjo argumentų dėl higienos ir kitų veiksnių taip pat nepakanka tam, kad pareiškėjo įkalinimo sąlygas būtų laikomos nežmoniškomis ar pažeidžiančiomis pareiškėjo orumą, o elgesį su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo dėl savo minimų pažeidimų atsiradusių neigiamų pasekmių, nenurodė priežastinio ryšio tarp pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byloje nesant duomenų, kad Pravieniškių PN-AK pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos, konstatuotina, kad atsižvelgiant į tai, jog, kaip minėta, Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kad šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla, buvimas gyvenamojoje patalpoje privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku, santykinai mažą patalpų plotą, kitas netinkamas gyvenimo sąlygas patalpose kompensuoja suteikta judėjimo laisvė, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK buvo kalinimas pažeidžiant teisės aktais nustatytus reikalavimus. Atitinkamai atsižvelgiant į tai, jog, kaip minėta, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant visoms trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui, nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinę žalą, kurią jis kildina iš tokių atsakovo veiksmų. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas naikintinas, o pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a

Pareiškėjo A. D. apeliacinį skundą atmesti, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų − atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą panaikinti.

Pareiškėjo A. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė