2019-08-22 Nr. AB-15972-3-61-3-02268-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-5024-662/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02268-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugpjūčio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ryčio Krasausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Skinest Baltija“ ir pareiškėjų Skinest Rail AS, Skinest Grupp AS ir O. O. (O. O.) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Skinest Baltija“, Skinest Rail AS, Skinest Grupp AS, O. O. (O. O.) skundą atsakovui Lietuvos Respublikos Vyriausybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisija, akcinė bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“), dėl nutarimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjai uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Skinest Baltija“, Estijos įmonės Skinest Rail AS ir Skinest Grupp AS ir O. O. (O. O.) (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir atsakovas, Vyriausybė, LRV) 2018 m. birželio 6 d. nutarimą Nr. 526 „Dėl sandorio pripažinimo neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų“ (toliau – ir Nutarimas 1), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. birželio 20 d. nutarimą Nr. 597 „Dėl sandorio pripažinimo neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų“ (toliau – ir Nutarimas 2).

2. Pareiškėjai nurodė, kad registruota Estijoje įmonė Skinest Rail AS yra vienintelė UAB „Skinest Baltija“ (toliau – ir Bendrovė) akcininkė (turi 100 proc. akcijų). Skinest Rail AS 100 proc. akcijų priklauso Skinest Grupp AS (registruota Estijoje), kurios 100 proc. akcijų priklauso O. O., Estijos Respublikos piliečiui. Visą veiklos laiką Bendrovė, „Skinest“ grupės įmonės ir pareiškėjas nebuvo vertinami kaip keliantys grėsmę (ar didinantys riziką) nacionaliniam saugumui ir atitiko Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. Pareiškėjai nesutinka su skundžiamais nutarimais, nes jų priėmimo pagrindas – Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymas (toliau – ir Įstatymas), kuriame yra prieštaravimų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai (toliau – ir Konvencija), Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisei. Be to, nutarimai nepagrįsti konkrečiais faktais ir nemotyvuoti, manytina, kad jais siekta pašalinti Bendrovę iš viešųjų pirkimų. Pareiškėjai skundžiamus nutarimus ir Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijos (toliau – ir Komisija) išvadas vertino kaip neteisėtus ir suderintus veiksmus bei nesąžiningos konkurencinės kovos pasekmes.

3. Pareiškėjai paaiškino, kad UAB „Skinest Baltija“ dalyvavo akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Lietuvos geležinkeliai“ organizuotuose viešuosiuose pirkimuose dėl pabėgių ir geležinkelio bėgių tiesimo medžiagų ir reikmenų įsigijimo, tačiau, dėl neaiškiomis aplinkybėmis ir motyvais priimtų Vyriausybės nutarimų, nors pasiūlė geriausias (mažiausias) kainas, taip ir nebuvo sudarytos viešojo pirkimo sutartys, o UAB „Skinest Baltija“ buvo de facto (faktiškai) eliminuota iš savo įprastinio verslo. Sužinota, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2018 m. balandžio 23 d. kreipėsi į Komisiją, kuri 2018 m. gegužės 22 d. priėmė išvadą, įformintą protokole Nr. PD-11 (toliau – ir išvada 1), su kuria Bendrovė niekada nebuvo supažindinta, neleista dalyvauti jos priėmime.

AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir Komisijos veiksmai buvo suderinti, apie išvadą 1, AB „Lietuvos geležinkelia“ žinojo iš anksto, nes Komisija apie išvadą 1 informavo tik 2018 m. gegužės 23 d. rašte, tačiau AB „Lietuvos geležinkeliai“ parengė, gavo atsakingų asmenų vizas ir išsiuntė kvietimą dalyvauti viešajame pirkime neskelbiamų derybų būdu dar 2018 m. gegužės 22 d., gavo UAB „Swetrak“ pasiūlymą 2018 m. gegužės 23 d., o 2018 m. gegužės 24 d. su UAB „Swetrak“ sudarė sutartį dėl to paties viešojo pirkimo objekto įsigijimo. 2018 m. birželio 6 d. viešojoje erdvėje pasirodė pranešimai, iš kurių Bendrovei tapo žinoma, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ su ja sutarties dėl pirmojo pirkimo objekto, t. y. 84 700 vnt. išankstinių įtempimo gelžbetoninių pabėgių su elastiniais bėgių tvirtinimo elementais W14 nesudarys dėl tariamo O.

O. neatitikimo nacionalinio saugumo interesams. Bendrovė yra pareiškusi ieškinį pripažinti sutartį negaliojančia, įpareigoti AB „Lietuvos geležinkeliai“ su Bendrove sudaryti sutartį pagal pirmojo pirkimo pirmos pirkimo dalies rezultatus. Bendrovė dalyvavo ir kitame AB „Lietuvos geležinkeliai“ organizuotame viešajame pirkime dėl bėgių kelio tvirtinimo detalių įsigijimo. 2018 m. balandžio 30 d. AB „Lietuvos geležinkeliai“ informavo Bendrovę, kad buvo sudaryta pasiūlymų eilė ir Bendrovės pasiūlymas antrojo pirkimo (mišrių sąvaržų padėklai, 263 t; gnybtai, 49 t; elastinis tvirtinimas Skl-12-32, 1 660 kompl.) dalyse pripažintas laimėjusiu. 2018 m. birželio 20 d.

Komisijos 2018 m. birželio 8 d. protokole Nr. PD-13 įformintos išvados pagrindu (toliau – ir išvada 2) priimtas skundžiamas Nutarimas 2. Su išvada 2 ir protokolu Bendrovei taip pat nesudaryta galimybė susipažinti, neleista dalyvauti jų priėmime.

4. Pareiškėjai pažymėjo, kad Vyriausybė Nutarimais 1 ir 2 ne tik uždraudė sudaryti du konkrečius sandorius, bet ir visiškai pašalino Bendrovę iš verslo, nes jos pagrindinė veikla – vienintelio viešosios geležinkelio infrastruktūros valdytojo – AB „Lietuvos geležinkeliai“ – aptarnavimas ir tuo tikslu dalyvavimas skelbiamuose viešuosiuose pirkimuose, tačiau nuo tada, kai buvo priimtas Nutarimas 1, Bendrovė, net ir pasiūliusi geriausią kainą, nebegali laimėti pirkimų ir su AB „Lietuvos geležinkeliai“ sudaryti sutarčių; kito tokio Bendrovės tiekiamų prekių pirkėjo kaip AB „Lietuvos geležinkeliai“ nėra, nes AB „Lietuvos geležinkeliai“ yra įstatyminis monopolininkas, todėl Bendrovės veikla iš esmės tapo neįmanoma. Be to, dėl skundžiamų nutarimų pareiškėjai yra priversti nutraukti savo investicijas Lietuvoje, tai sukelia žalą ne tik pareiškėjams, bet ir ženkliai riboja užsienio kapitalo judėjimą į Lietuvą, pažeidžia ES garantuojamas teises ir laisves, mažina Lietuvos investicinį patrauklumą.

5. Pareiškėjų nuomone, skundžiami nutarimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes yra nemotyvuoti. LRV nutarimuose užsimenama apie tariamus netiesioginio Bendrovės akcininko O. O. ryšius su neįvardytų užsienio valstybių neįvardytomis institucijomis, fiziniais bei juridiniais asmenimis, tačiau nenurodoma, kokie tai ryšiai, nenurodyta, kokiais duomenimis remiantis tokie ryšiai nustatyti, kodėl tokie ryšiai yra pagrindas neleisti Bendrovei sudaryti sandorių su AB „Lietuvos geležinkeliai“. Nutarimuose minimas O. O. inicijuotas kaltinimas dėl korupcinio pobūdžio nusikaltimo, taigi pritaikytos neigiamos teisinės pasekmės visiems pareiškėjams paneigiant nekaltumo prezumpciją, nes jokiu įsiteisėjusiu apkaltinamuoju nuosprendžiu O. O. nepripažintas kaltu. Mano, kad LRV nutarimais pareiškėjams pritaikyta „kolektyvinio“ pobūdžio atsakomybė. Nutarimuose daromos nuorodos į įstatymą, tačiau tai nėra pagrindimas teisės aktų nuostatomis. Nutarime 2 yra redakcinių klaidų: kelis kartus pakartota frazė „Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos“, o abiejuose nutarimuose O. O. pavardė parašyta klaidingai. Vietoje motyvų skundžiamuose nutarimuose tik perrašytos įstatymo nuostatos, įsakmiai pateikti nurodymai, kurie neproporcingi ir nepagrįsti, peržengta diskrecijos teisė.

6. Pareiškėjai nurodė, kad Vyriausybės nutarimai prieštarauja Įstatymui ir jo 13 straipsnio 8 daliai, nes jais nenustatyti sandorių neatitikimai nacionalinio saugumo interesams, o tik deklaruotas tariamas 11 straipsnyje nustatytų kriterijų egzistavimas. Komisija ir LRV tarp UAB „Skinest Baltija“ ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ turėtus sudaryti sandorius ėmėsi tikrinti esant neprivalomam AB „Lietuvos geležinkeliai“ kreipimuisi dėl tokių sandorių patikros, nes AB „Lietuvos geležinkeliai“ turėtų pareigą informuoti Komisiją apie ketinimą sudaryti sandorį, kurio vertė viršija 64,47 mln. eurų (kas sudarytų 10 proc. metinių AB „Lietuvos geležinkeliai“ pajamų) arba kai dėl sandorio nutraukimo AB „Lietuvos geležinkeliai“ galėtų patirti išlaidų ar nuostolių, viršijančių 16 mln. eurų sumą (kas sudarytų 2,5 proc. metinių AB „Lietuvos geležinkeliai“ pajamų).

Šiuo atveju, nė vienas iš Bendrovės su AB „Lietuvos geležinkeliai“ planuotų sudaryti sandorių neatitiko šių kriterijų. Vienintelis teisinis pagrindas, kuriuo AB „Lietuvos geležinkeliai“ galėjo kreiptis į Komisiją – neprivalomas kreipimosi pagrindas dėl ketinamo sudaryti sandorio patikros nacionalinio saugumo interesams (Įstatymo 13 straipsnio 1 dalis). Esant neprivalomam kreipimuisi dėl sandorio patikros, Komisija ir LRV privalo nustatyti, kaip konkrečiai sandoris galėtų kelti grėsmę nacionalinio saugumo interesams, o tai nepadaryta.

Kai į Komisiją kreipiamasi neprivalomo kreipimosi dėl sandorio patikros pagrindu, turi būti ne tik nustatytas kuris nors iš 11 straipsnyje nustatytų kriterijų, bet ir būti paaiškinimas, kaip atitiktis šiems kriterijams gali kelti grėsmę nacionaliniam saugumui konkretaus sandorio sudarymo prasme. Komisija gali pateikti neigiamą išvadą, o Vyriausybė priimti neigiamą nutarimą tik tada, kai vienu metu egzistuoja 2 privalomi elementai: asmuo turi būti „investuotojas“ arba ketinamas sudaryti nacionaliniam saugumui užtikrini svarbiai įmonei reikšmingas sandoris; asmuo, įgyjantis valdymo teises, arba sudarantis sandorį, atitinka bent vieną Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintą kriterijų.

Atliekant sandorių patikrą privalomu pagrindu, neigiamas Komisijos ir Vyriausybė sprendimas galimas, kai vienu metu egzistuoja abi sąlygos: sandoris yra reikšmingas ir sandorio šalis atitinka Įstatymo 11 straipsnio kriterijų. Didelės reikšmės sandoriai, jeigu jie sudaromi su asmenimis, atitinkančiais kurį nors iš Įstatymo 11 straipsnyje nustatytų kriterijų, neatitinka nacionalinio saugumo interesų. Atliekant sandorių patikrą neprivalomu pagrindu, nelaikoma, kad sandoris yra reikšmingas, todėl Komisija ir Vyriausybė gali priimti neigiamą sprendimą tik tada, jeigu individualiai nustato, kad konkretus sandoris gali prieštarauti nacionaliniam saugumui, o tai nepadaryta.

Įstatymo normų požiūriu sandorio per se (pats savaime) sudarymas su asmeniu, kuris neva atitinka kurį nors iš Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintų kriterijų, nelemia ir negali nulemti, kad toks sandoris neatitinka nacionalinio saugumo interesų, jeigu toks sandoris yra mažareikšmis arba nenustatoma individualių priežasčių, dėl kurių sandoris gali būti laikomas keliančiu pavojų nacionaliniam saugumui. Dėl to, tokio sandorio atveju turi būti ne tik nustatytas kuris nors iš Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintų kriterijų, bet ir būti paaiškinimas, kodėl tokio sandorio sudarymas gali neatitikti nacionalinio saugumo interesų.

Aiškinant Įstatymą taip, kaip jį pritaikė Vyriausybė, priimdama skundžiamus nutarimus, būtų prieita nelogiškos išvados, jog sandoriui, dėl kurio patikros kreiptis neprivaloma, keliami žymiai aukštesni reikalavimai negu sandoriams, kuriems patikra yra privaloma.

7. Pareiškėjai teigė, kad skundžiami nutarimai prieštarauja Įstatymo 11 straipsnio 2 ir 4 punktams, nes O. O. neatitinka nė vieno iš juose įtvirtintų kriterijų. Pareiškėjai neturi galimybės paneigti O. O. didinančių riziką ar keliančių grėsmę nacionaliniam saugumui ryšių su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais ar juridiniais asmenimis egzistavimo, nes pareiškėjams nežinoma, kokius ryšius mini Vyriausybė, ar mini juos pagrįstai. Pareiškėjams nežinomi jokie O. O. ryšiai su kokiomis nors užsienio valstybėmis, valstybių institucijomis, fiziniais ar juridiniais asmenimis, kurie galėtų didinti riziką ar kelti grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. O. O. neturi neišnykusio ar nepanaikinto teistumo už nusikaltimą, nei Lietuvoje, nei kokioje kitoje valstybėje jis nėra pripažintas kaltu dėl bet kokio nusikaltimo padarymo, taip pat nei Skinest Rail AS, Skinest Grupp AS ar jų valdymo organų narių atžvilgiu Estijoje nėra galiojančių apkaltinamųjų teismo nuosprendžių.

8. Pareiškėjai nurodo, kad skundžiamais nutarimais pažeidžiama Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta pareiškėjų teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, įskaitant ir O. O. nekaltumo prezumpcijos pažeidimą. Vienintelė Vyriausybės nutarimuose nurodyta su pareiškėjais susijusi priežastis, dėl kurios planuojami sudaryti sandoriai buvo pripažinti neatitinkantys nacionalinio saugumo interesų, yra tai, kad O. O. atžvilgiu yra inicijuotas kaltinimas dėl korupcinio pobūdžio nusikaltimo. Skundžiami nutarimai suponuoja, kad Komisija ir Vyriausybė savo priimtuose aktuose laiko O. O. kaltu ir dėl to baudžia kitus pareiškėjus, tokiu būdu pažeidžiama Konvencijos 6 straipsnio 2 dalis.

9. Pareiškėjų nuomone, jų atžvilgiu pritaikytos pirkimų paskelbimo metu negaliojusios Įstatymo nuostatos, nes skundžiami nutarimai ir Komisijos išvados grindžiami Įstatymo 13 straipsnio 7 ir 8 dalimis, 11 straipsnio 2 ir 4 punktais, kurie pirkimų paskelbimo metu (2018 m. vasario 4 d.) ir Bendrovės pasiūlymų pateikimo metu (2018 m. vasario 27 d.) dar nebuvo įsigalioję, įsigaliojo tik 2018 m. kovo 1 d.), tuo pažeidžiant Konvencijos 7 straipsnyje įtvirtintą „nėra bausmės be įstatymo“ principą.

10. Pareiškėjai teigė, kad nutarimais ir jų pagrindu – išvadomis 1 ir 2, iš Bendrovės atimta galimybė sudaryti sutartis pagal teisėtai ir sąžiningai laimėtus pirkimus, taigi, valstybė de facto Bendrovei pritaikė baudžiamojo pobūdžio sankciją, atimdama iš įmonės jau įgytą teisę į 3,59 mln. Eur pajamas, t. y. atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) normas, patirti praradimai beveik prilygsta maksimalioms juridiniams asmenims taikytinoms baudžiamosioms sankcijoms. Tokius apribojimus su baudžiamąja atsakomybe lyginant trukmės požiūriu, pritaikyta priemonė galėtų būti prilyginta nebent fizinio asmens laisvės atėmimui iki gyvos galvos, nes pagrindai, kuriais Vyriausybė nutarimuose 1 ir 2 neatitinkančiais nacionalinio saugumo interesų buvo pripažinti pareiškėjai, remiantis Įstatymo 12 straipsnio 15 dalimi, pripažįstami nepašalinamais. Bendrovės ir kitų pareiškėjų atžvilgiu de facto sukurtos teisinės pasekmės prilygsta baudžiamajai sankcijai Konvencijos prasme.

11. Pareiškėjai nurodė, kad Įstatymo nuostatos ir jų pagrindu priimti nutarimai ir Komisijos išvados taip pat pažeidžia ir Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnyje įtvirtintą pareiškėjų teisę į nuosavybės apsaugą, kuri taikoma ir asmenų ekonominiams interesams, ekonominėms teisėms. Bendrovė teisėtai ir sąžiningai laimėjo pirkimus, įgijo teisėtą lūkestį pagal juos sudaryti sutartis su AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir gauti iš to pajamas (3,3 mln. Eur pagal pirmąjį pirkimą ir 290 510 Eur pagal antrąjį pirkimą). Nagrinėjamu atveju neegzistavo joks pagrįstas visuomenės interesas, juo labiau, toks, kurio užtikrinimui aptariamas pareiškėjų teisių pažeidimas būtų buvusi proporcinga ir tinkama priemonė Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje akcentuojamai „teisingai pusiausvyrai“ tarp privačių asmenų ir visuomenės interesų užtikrinti.

12. Pareiškėjai rėmėsi Europos Sąjungos sutarties (toliau – ir ESS) 3 straipsnio 3 dalimi, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 26 straipsnio 2 dalimi, nurodo, kad valstybės narės ir jų institucijos privalo susilaikyti nuo nacionalinių priemonių, galinčių pažeisti laisves įtvirtintas SESV 26 straipsnio 2 dalyje. Pareiškėjams turi būti suteikta galimybė savo teises nacionaliniuose teismuose efektyviai ginti, tiesiogiai remiantis ES teisės normomis. Be to, už ES teisės pažeidimą valstybei narei kyla atsakomybė, tai pripažįstama Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo.

13. Pareiškėjai nurodė, kad Vyriausybės nutarimais taip pat pažeista fundamentali kapitalo judėjimo laisvė, tai yra savarankiškas ir savaime pakankamas pagrindas panaikinti Vyriausybės nutarimus. Pareiškėjai remiasi SESV 63 straipsniu, 1988 m. birželio 24 d. Tarybos direktyva 88/361/EEB, Įstatymo 12 straipsnio 15 dalimi. Priimdama skundžiamus nutarimus, Vyriausybė SESV 65 straipsnyje įtvirtintu pagrindu (nacionalinio saugumo interesais) pasirėmė deklaratyviai, nutarimuose nustatytas ribojimas yra neproporcingas, dėl to šiurkščiai pažeistas SESV 63 straipsnis. Taip pat pažeista ir fundamentali įsisteigimo laisvė, tai yra savarankiškas ir savaime pakankamas pagrindas panaikinti Vyriausybės nutarimus. Pareiškėjai rėmėsi SESV 49, 52, 54 straipsniais, o Vyriausybės nutarimais nustatytas ribojimas yra neproporcingas. Pareiškėjų nuomone, Vyriausybės nutarimais padaryti pažeidimai negali būti pateisinami, nes nacionalinio saugumo interesais pasiremta tik formaliai, be to, Vyriausybė neįrodė, kad nutarimuose įtvirtinti apribojimai yra proporcingi, nemotyvuoti fundamentalių ES laisvių ribojimai ESTT praktikoje vertinami kaip nepateisinami ir akivaizdžiai pažeidžiantys SESV.

14. Pareiškėjai teigė, kad skundžiami Vyriausybės nutarimai ir Komisijos išvados pažeidžia ES pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 16, 47, 48 straipsnius. Be to, valstybių narių pareiga gerbti nekaltumo prezumpciją įtvirtinta ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje (ES) 2016/343, kurią Lietuva turėjo pareigą įgyvendinti iki 2018 m. balandžio 1 d. Įtarimų negalima prilyginti oficialiam kaltės pripažinimo sprendimui, nors būtent tai ir padaryta Vyriausybės nutarimuose.

15. Pareiškėjai nurodė, kad Įstatymo nuostatos, kurių pagrindu priimti Vyriausybės nutarimai, prieštarauja pamatinėms Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) nuostatoms ir oficialiajai Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) doktrinai, kadangi nepagrįstai riboja asmens ūkinės veiklos laisvę. Konstituciniam ūkinės veiklos laisvės principui prieštarauja Įstatymo 11 straipsnio 2 punktas (tiek, kiek įstatyme nenustatyti kriterijai, kuriuos turi atitikti turimi ar praeityje turėti „didinantys riziką ar keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui“ ryšiai), 12 straipsnio 15 dalis (tiek, kiek įstatyme neįtvirtinta galimybė pašalinti nacionalinio saugumo interesams grėsmę keliančias priežastis, o jos neribojamos jokiais terminais ar aplinkybėmis), 13 straipsnio 7 dalis (tiek, kiek įstatyme nėra nustatytų kriterijų, kuriais remiantis sandoris gali būti pripažįstamas keliančiu grėsmę nacionaliniam saugumui (net ir laikant, kad įstatyme investuotojams ir sandoriams nustatyti kriterijai yra analogiški – dėl tokių sandoriams keliamų kriterijų nepagrįstumo ir neproporcingumo).

Ūkinės laisvės veiklos ribojimo pagrindas nėra įtvirtintas Įstatyme. Įstatymo 11 straipsnio 2 dalis neatitinka įstatyminio ūkinės veiklos ribojimo imperatyvo, nes: ši nuostata yra nekonkreti, neapibrėžta ir išimtinai vertinamojo pobūdžio; esama šios nuostatos formuluotė de facto įgalina asmens ūkinės veiklos laisvę riboti remiantis ne Įstatyme nustatytais, o vien Vyriausybės diskrecijoje esančiais pagrindais, nors Vyriausybė nėra įstatymų leidžiamosios valdžios grandis, dėl ko savo iniciatyva negali riboti konstitucinių asmenų teisių ir laisvių.

Vyriausybė nutarimais paneigė pareiškėjų ūkinės veiklos laisvę, nenurodydama jokių tokio absoliutaus ribojimo pagrindų ir juos pagrindžiančių argumentų. Be to, Įstatyme neapibrėžtas sąvokų „ryšiai su užsienio valstybėmis“ ir „ryšiai su užsienio fiziniais ar juridiniais asmenimis“ turinys, neapibrėžta, kokio intensyvumo ir nuolatinumo turimi ar praeityje turėti ryšiai yra pakankami asmens ūkinės veiklos laisvės ribojimams, neįtvirtinta esminė – „potencialios grėsmės“ – sąvoka, nenustatant konkrečių kriterijų, kuriais remiantis ją būtų galima konstatuoti.

Tokia situacija prieštarauja Konstitucijoje ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje įtvirtintam imperatyvui, kad asmenų ūkinės veiklos laisvė gali (ir turi) būti ribojama ne bet kokiais, o tik įstatyme nustatytais pagrindais. Šiuo atveju Vyriausybė nutarimais, o ne Įstatymo pagrindu, buvo paneigta pareiškėjų ūkinės veiklos laisvė. Įstatymo 11 straipsnio 2 punktas ir 13 straipsnio 7 dalis prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam asmens ūkinės laisvės principui.

16. Pareiškėjai teigė, kad sandorio šalių ūkinės veiklos laisvės ribojimas įstatymu yra neproporcingas. Įstatymo 13 straipsnio 7 dalis yra neproporcinga siekiamam nacionalinio saugumo užtikrinimo tikslui, nes: Įstatyme neįtvirtinti kriterijai, kuriais remiantis sandoris galėtų būti pripažįstamas prieštaraujančiu nacionalinio saugumo interesams. Net laikant, kad Įstatyme investuotojams ir sandoriams nustatyti kriterijai, įtvirtinti Įstatymo 11 straipsnyje, remiantis 13 straipsnio 7 dalimi, yra analogiški, šie kriterijai iš principo negali būti taikomi analogiškai tiek investuotojams, tiek sandoriams, nes jų taikymas sandoriams yra akivaizdžiai neproporcingas siekiamiems nacionalinio saugumo užtikrinimo tikslams. Vyriausybės nutarimuose, priimtuose Bendrovės ir O. O. atžvilgiu, nurodomi Įstatymo 11 straipsnio 2 ir 4 punktuose įtvirtinti kriterijai, nors ginčo situacijoje vertinta ne investuotojo, o sandorio atitiktis nacionalinio saugumo interesams, parodo, kad Įstatymo investuotojams taikytini kriterijai, nenustatantys sandorio atitikties nacionaliniam saugumui, buvo neteisėtai pritaikyti. Šių kriterijų neproporcingumas siekiamam tikslui akivaizdus ir vertinant Bendrovės sandorių su AB „Lietuvos geležinkeliai“ prigimtį.

17. Įstatymo ir jo pagrindu priimtų Vyriausybės nutarimų nuostatos prieštarauja teisinės valstybės principui. Įstatyme įtvirtinta sprendimų dėl sandorių atitikties nacionalinio saugumo interesams priėmimo procedūra pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintą teisinės valstybės principą, asmeniui, siekiančiam teisminės savo pažeistų teisių gynybos, nesudaromos galimybės efektyviai apskųsti išvados ir pateikti teismui tokios išvados nepagrįstumo argumentų, kurių asmuo net nežino, o negalint efektyviai apskųsti tokios išvados, paneigiama teisinės valstybės principo sudedamoji dalis – teisė į tinkamą teisminį procesą. Tinkamo teisminio proceso principo neužtikrina Įstatymo 12 straipsnio 10, 12, 13 dalys, tiek, kiek jose nenustatyta, kad vertinant sandorio atitiktį nacionalinio saugumo interesams, priėmus išvadą dėl sandorio atitikties nacionalinio saugumo interesams, priėmus galutinį teisiškai ir faktiškai pagrįstą sprendimą dėl sandorio atitikties nacionalinio saugumo interesams kitai sandorio šaliai turi būti pranešama apie tokio sandorio nagrinėjimą, išvados, sprendimo priėmimą, o Komisijos priimta išvada turi būti pateikiama šiam asmeniui, 12 straipsnio 12 dalis tiek, kiek joje nenustatyta, kad kitai sandorio šaliai turi būti pranešama apie tokios išvados priėmimą, o Komisijos priimta išvada turi būti pateikiama šiam asmeniui.

18. Pareiškėjų teigimu, Įstatymas ir jo pagrindu priimtų Vyriausybės nutarimų nuostatos prieštarauja valdžių padalijimo principui. Įstatymo 13 straipsnio 8 dalis tiek, kiek šios nuostatos pagrindu Vyriausybei, kaip įstatymų vykdomosios valdžios institucijai, suteikiama teisė (įgaliojimai) pripažinti trečiųjų asmenų sudarytus sandorius negaliojančiais, prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam valdžių padalijimo principui (Konstitucijos 5 str.) ir nuostatai, kad teisingumą vykdo tik teismai (Konstitucijos 109 str.), nes Įstatymo 13 straipsnio 8 dalies pagrindu Vyriausybei de facto suteikiama teisė atlikti tik teismo kompetencijai priskirtinas funkcijas. Šią poziciją patvirtina ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.78 straipsnio 2 ir 5 dalys, 6.227 straipsnis. Skundžiami nutarimai savo teisinėmis pasekmėmis atitiko teismo sprendimą, tačiau juose, kitaip nei teismo sprendimuose, nepateikta jokių motyvų ir argumentų, kuriais remiantis Vyriausybė prieina išvados dėl tariamos konkretaus sandorio neatitikties nacionalinio saugumo interesams.

19. Pareiškėjų nuomone, Vyriausybės nutarimai naikintini Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, nes priimti pažeidžiant tokio pobūdžio individualaus teisės akto priėmimo procedūrą. Pagal Įstatymo 12 straipsnio 6 dalį, kai Komisija pradeda investuotojo (šiuo atveju – asmens, su kuriuo ketinama sudaryti sandorį) patikrą, apie pradėtą patikrą privalo tą pačią dieną pranešti investuotojui, o investuotojas (arba asmuo, su kuriuo ketinama sudaryti sandorį) turi teisę teikti Komisijai informaciją, tačiau pareiškėjai nebuvo informuoti nei apie tai, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ kreipėsi dėl su Bendrove ketinamo sudaryti sandorio patikros, nei apie tai, kad Komisija, o vėliau – Vyriausybė, ėmėsi tirti bei vertinti sandorių atitiktį nacionalinio saugumo interesams, taip pat jiems nesuteikta galimybė pateikti papildomą informaciją ir (ar) paaiškinimus. Komisija 2018 m. birželio 15 d. pateiktame atsakyme į O. O. paklausimą nurodė, kad, priimdama išvadą 1, vadovavosi Komisijos darbo tvarkos aprašu, pagal kurį ji neprivalėjo į posėdį kviesti „trečiųjų asmenų“ (t. y. pareiškėjų ar jų atstovų), todėl Komisijos išvada 1 priimta jiems nedalyvaujant. Į posėdį buvo kviesta kita sandorio šalis – AB „Lietuvos geležinkeliai“. Komisija atsakyme nepaaiškino, kodėl nesilaikė Įstatymo 12 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos procedūros. Be to, Komisija negalėjo objektyviai įvertinti dvišalio sandorio atitikties nacionalinio saugumo interesams, kai Komisijos posėdyje dalyvavo tik AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir dėl to nebuvo išklausyta kita sandorio šalis taip pažeidžiant audiatur et altera pars (tebūnie išklausyta ir antroji pusė) teisės principą. Pareiškėjai niekada nebuvo informuoti nei apie Komisijos išvadas, nei apie skundžiamus nutarimus, ir apie juos sužinojo tik iš viešosios erdvės ir Teisės aktų registro.

20. Atsakovo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija (toliau – ir Ministerija) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

21. Ministerija nurodė, kad asmens ūkinės veiklos laisvė gali būti ribojama, kai būtina ginti vartotojų interesus, saugoti sąžiningą konkurenciją, kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes. Valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, gali nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą, kurį lemia ūkinės veiklos specifika; valstybė, atsižvelgdama į ūkinės veiklos specifiką, gali naudoti įvairias teisinio reguliavimo priemones. Nacionalinio saugumo užtikrinimo garantijos yra konstituciškai pateisinamas pagrindas riboti asmenų veiklą strateginę reikšmę turinčiose ūkio srityse.

Ginčijamuose nutarimuose tiksliai nurodytas jų priėmimo teisinis pagrindas, nurodytos konkrečios įstatymo nuostatos, iš nutarimų turinio aiškiai suvokiamas sprendimų faktinis bei teisinis pagrindas, skundžiami nutarimai neriboja pareiškėjų teisės į teisminę gynybą. Ministerija, vykdydama Komisijos pirmininko 2018 m. gegužės 23 d. raštą Nr. S-1721 „Dėl Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijos išvados pateikimo“ ir 2018 m. birželio 11 d. raštą Nr. S-1952 „Dėl Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijos išvados pateikimo“ ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. lapkričio 25 d. nutarimu Nr. 1540 patvirtinto Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijos darbo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas, redakcija galiojusi aptariamos byloje procedūros metu) 48 punktu, pateikė ginčijamus Vyriausybės nutarimų projektus.

Komisija išvadą pateikia Vyriausybei ir atitinkamos valdymo srities ministrui, kad šis pagal Vyriausybės 1994 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu Nr. 728 patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamentą skubos tvarka parengtų Vyriausybės nutarimo projektą ir jį pateiktų Vyriausybei. Ministerija vykdė minėtų teisės aktų nuostatas ir neturėjo galimybės neteikti ar teikti kitokio turinio Vyriausybės nutarimų projektus, atsižvelgiant į tai, kad Vyriausybė neturėjo teisės kvestionuoti Komisijos atlikto sandorių atitikties nacionalinio saugumo interesams vertinimo, nes ši institucija pagal Įstatymo 12 straipsnio 6 dalį įgaliota ir turi kompetenciją atlikti investuotojų, sandorių atitiktį nacionalinio saugumo interesams, toks vertinimas atliekamas pagal kompetentingų institucijų Komisijai teikiamą informaciją.

Pagal Nacionalinio saugumo strategiją, patvirtintą Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. IX-907, Lietuvos Respublikos Vyriausybė yra viena iš nacionalinį saugumą užtikrinančių institucijų. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (nutartis administracinėje byloje Nr. A-4161-756/2015), valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visiems visuomenės nariams; valstybės saugumas yra pagrindinė vertybė, kuri, lyginant su galimais asmens teisių pažeidimais, yra žymiai svarbesnė.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepime į skundą prašo jį atmesti.

23. VSD nurodė, kad, vadovaudamasi Įstatymu, 2018 m. gegužės 16 d. rašte Nr. 18-3409 pateikė informaciją, susijusią su AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir Bendrovės sandorio atitiktimi nacionaliniams saugumo interesams, be kita ko, nurodė plačią informaciją apie O. O., jo veiklą, glaudžius verslo ir asmeninius santykius su Rusijos verslo ir politikos atstovais, tai, kad jis yra vienas iš kaltinamųjų korupcinio pobūdžio byloje Latvijoje (kaltinamas kyšio davimu (papirkimu), byla tebenagrinėjama Latvijos teismuose). Bendrovė atitinka Įstatymo 11 straipsnio 2 ir 4 punktuose įtvirtintus kriterijus, todėl AB „Lietuvos geležinkeliai“ planuotas sandoris su Bendrove vertintinas kaip neatitinkantis nacionalinio saugumo interesų. Remiantis Europos Saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos 2009 m. gegužės 25 d. rekomendacijų 3 dalimi, valstybė turi teisę pati spręsti dėl to, kas yra būtina siekiant užtikrinti jos nacionalinio saugumo interesus. Atsižvelgiant į minėtose nuostatose nustatytą valstybės galimybę reguliuoti savo investicinę politiką pagal nacionaliniam saugumui iškylančias grėsmes bei įvertinant pasikeitusią saugumo situaciją regione, būtina imtis būtinų investicinės politikos reguliavimo priemonių, kurios leistų užtikrinti, kad nacionaliniam saugumui svarbiuose ūkio sektoriuose vykdoma veikla būtų suderinama su valstybės nacionalinio saugumo interesais. VSD palaikė atsakovo argumentus dėl Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos valstybės pareigos reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, derinant įvairias konstitucines vertybes ir tai, kad asmens ūkinės veiklos laisvė gali būti ribojama, kai būtina ginti, be kita ko, Konstitucijoje įtvirtintas kitas vertybes (valstybės nepriklausomybė ir jos teritorijos vientisumas, valstybės saugumas, tautos gerovė, viešoji tvarka ir teisingumas). Teisinės priemonės, taikomos svarbią strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčio ūkio sektoriaus apsaugai nuo galimo išorinio poveikio iš Lietuvos valstybei geopolitinės orientacijos aspektu nepalankių valstybių ar su jų politika glaudžiai susijusių fizinių bei juridinių asmenų, yra neatsiejamos nuo Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos valstybės pareigos užtikrinti bendrą tautos gerovę ir nepažeidžia konstitucinio proporcingumo principo.

24. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

25. Komisija dėl išvados 1 paaiškino, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2018 m. balandžio 23 d. raštu Nr. 2-498 „Prašymas dėl sandorio atitikties nacionalinio saugumo interesams patikros“ (toliau – ir raštas 1) kreipėsi į Komisiją, prašydama įvertinti, ar ketinamas sudaryti dėl tarptautinio pirkimo „2018/PCSP-7-3 Gelžbetoninių pabėgių pirkimas“ (toliau – ir sandoris Nr.

1) atitinka nacionalinio saugumo interesus. Komisija, raštą 1 apsvarsčiusi 2018 m. balandžio 27 d. posėdyje, nusprendė, kad reikia pradėti sandorio Nr. 1 atitikties nacionalinio saugumo interesams patikrą (toliau – ir patikra). Šio Komisijos sprendimo teisinis pagrindas kyla iš Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies, o AB „Lietuvos geležinkeliai“ kreipimasis buvo pagrįstas Įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi. Kriterijų, nustatytų Įstatymo 13 straipsnio 1 ir 2 dalyse, vertinimas priskirtinas pačiai nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbiai įmonei, taip pat Įstatyme suteikta diskrecijos teisė pačiai svarbiai įmonei kreiptis į Komisiją ir dėl kitų savo sandorių patikros.

Įstatyme Komisijai nustatytos pareigos, gavus svarbios įmonės kreipimąsi dėl sandorių patikros, o Komisija minėtą sprendimą dėl patikros siejo su laimėjusios konkursą Bendrovės sąsajomis su užsienio valstybe, nepriklausančia ES, NATO, EBPO, ELPA valstybėmis narėmis, taigi, minėtas sprendimas buvo pagrįstas ir motyvuotas. Įstatymas nenustato skirtingos patikros / apsisprendimo dėl patikros nacionalinio saugumo interesams atlikimo procedūros esant privalomam ir neprivalomam kreipimuisi dėl sandorio patikros. AB „Lietuvos geležinkeliai“ informavimo apie pradėtą sandorio Nr. 1 patikrą pareigą Komisija įvykdė Vyriausybės kanceliarijos 2018 m. gegužės 2 d. raštu Nr. S-1418, todėl atmestini argumentai, kad Komisija visiškai nesilaikė Įstatymo 13 straipsnio 6 dalyje nustatytos procedūros.

Jei Komisija būtų tikrinusi AB „Lietuvos geležinkeliai“ sudarytą sandorį, kurio patikrą būtų inicijavęs Respublikos Prezidentas, Vyriausybė, VSD ar pati Komisija, tokio sandorio patikrai būtų taikoma Įstatymo 13 straipsnio 6 dalyje nustatyta procedūra, o AB „Lietuvos geležinkeliai“ būtų informuota pagal Įstatymo 12 straipsnio 6 dalį. AB „Lietuvos geležinkeliai“ į Komisiją pati kreipėsi dėl ketinamo sudaryti sandorio, todėl patikros pradžia ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ informavimas įtvirtintas Įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje.

Gavus kompetentingų institucijų išvadas, įvyko du Komisijos posėdžiai (2018 m. gegužės 17 d. ir 2018 m. gegužės 22 d.), kuriuose svarstyta sandorio Nr. 1 atitiktis nacionalinio saugumo interesams ir konstatuotos šios aplinkybės, nesudarančios valstybės paslapties, susijusios su sandorio Nr. 1 šalimi – UAB „Skinest Baltija“. Bendrovės akcijų valdytoja yra Estijoje registruota įmonių grupė „Skinest Rail“, šios grupės savininkas – Estijos pilietis O. O., vienas iš turtingiausių Estijos verslininkų, palaikantis glaudžius verslo ir asmeninius santykius su Rusijos verslo ir politikos elito atstovais.

O. O. veikla Rusijoje siejama su Rusijos transporto ministru I. L. ir jam artimais verslininkais. Vienas iš O. O. verslo partnerių yra Rusijos valdančiajam elitui priklausantis A. F., vadovaujantis Rusijos šachmatų federacijai, kurios globėjų tarybai pirmininkauja Rusijos Prezidento V. P. atstovas spaudai D. P.. A. F. 2006 m. siekė gauti Estijos pilietybę, tačiau nesėkmingai, ir jo veikla Estijoje pripažinta nesuderinama su Estijos nacionalinio saugumo interesais. Kitas O. O. verslo partneris ir asmeninis draugas A. N. yra Rusijos oligarchas ir artimai susijęs su V.

P.. O. O. taip pat yra vienas iš kaltinamųjų korupcinio pobūdžio byloje Latvijoje, kurioje įtariamas davęs 499 500 Eur vertės kyšį Latvijos geležinkelių valdybos pirmininkui, byla tebenagrinėjama Latvijos teismuose. Ši informacija buvo patvirtinta Latvijos prevencijos ir kovos su korupcija biuro. Šios aplinkybės konstatuotos, remiantis daugiausia VSD 2018 m. gegužės 16 d. rašte Nr. 18-3409 ir 2018 m. gegužės 8 d. rašte Nr. 19-571 pateikta informacija. Komisijos nariai svarstė ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos (toliau – ir URM) atstovės pristatytą informaciją, kad JAV Iždo departamentas paskelbė „Kremliaus ataskaitą“, kurioje įrašyta 114 Rusijos politikų ir 96 oligarchų pavardės, su šiame sąraše įrašytais I.

L. (buvęs Rusijos transporto ministras, dabar prezidento V. P. patarėjas (Politikų sąraše Nr. 4)), G. T. (oligarchas, milijardierius (Oligarchų sąraše Nr. 88)), A. N. (oligarchas (Oligarchų sąraše Nr. 64)), kurie per politinius, giminystės, draugystės bei finansinius ryšius glaudžiai susiję su valdančiuoju Rusijos režimu, su jais ryšius palaiko O. O.. Nurodyti faktai sudaro Komisijos išvados 1, kurioje konstatuota, kad sandoris Nr. 1 neatitinka nacionalinio saugumo interesų, faktinį pagrindimą. Komisija konstatavo, kad sandorio šalies – Bendrovės, dalyvavimas AB „Lietuvos geležinkeliai“ siekiamame sudaryti sandoryje dėl tarptautinio pirkimo „2018/PCSP-7-3 Gelžbetoninių pabėgių pirkimas“, jeigu toks sandoris būtų įgyvendintas, dėl sąsajų su Rusija ir dėl Estijoje registruotos įmonių grupės „Skinest Rail“ savininko O.

O. atžvilgiu Latvijoje inicijuoto kaltinimo dėl korupcinio pobūdžio nusikaltimo, atsižvelgiant ir į itin didelę kyšio piniginę vertę, keltų grėsmę nacionaliniam saugumui. Sandorio šalis neatsiejama nuo paties sandorio, todėl sandorio patikra neatsiejamai susijusi su sandorio šalies patikra. Įstatymas nenustato kitokios sandorio patikros, taip pat neišskirtas koks nors kitas detalus sandorio patikros reguliavimas.

26. Komisija nurodė, kad vadovaudamasi teisiniu reguliavimu, pagal kompetentingų institucijų ir Komisijos narių jai pateiktą informaciją pagrįstai nustatė, kad viena iš sandorio šalių neatitinka nacionalinio saugumo interesų, nes šiuo atveju tenkinami Įstatymo 11 straipsnio 2 ir 4 punktuose nustatyti kriterijai, t. y. egzistuoja didinantys riziką ar keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui ryšiai su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, taip pat dėl BK specialiojoje dalyje nurodyto labai sunkaus, sunkaus ar apysunkio nusikaltimo požymius atitinkančio nusikaltimo padarymo vykdomas šio asmens baudžiamasis persekiojimas. Pareiškėjai klaidingai teigia, kad šis kriterijus susideda iš 3 savarankiškų situacijų, nes remiantis pareiškėjų traktavimu, nuostatai „ar dėl tokio nusikaltimo padarymo vykdomas šio asmens baudžiamasis persekiojimas“ reikėtų taikyti sąlygą „ir už padarytą nusikaltimą nėra išnykęs ar panaikintas investuotojo teistumas“. Pagal BK 97 straipsnį teistumą turinčiais asmenimis laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos ar kitos ES valstybės narės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, todėl asmens teistumas negali būti siejamas su baudžiamojo persekiojimo vykdymu už tam tikro nusikaltimo padarymą. Komisija, priėmusi 2018 m. gegužės 22 d. išvadą dėl sandorio Nr. 1 atitikties nacionalinio saugumo interesams, atitinkančią Aprašo 47 punkto reikalavimus, ją 2018 m. gegužės 23 d. pateikė Vyriausybei ir susisiekimo ministrui, o AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2018 m. gegužės 23 d. raštu Nr. S-1720 buvo informuota apie išvados 1 pateikimą Vyriausybei. Komisija tinkamai ir laiku įgyvendino Įstatymo 12 straipsnio 12 dalyje ir Aprašo 48 punkte jai nustatytus reikalavimus. Paminėtuose raštuose nurodyta, kad ši Komisijos išvada nėra galutinis sprendimas dėl sandorio Nr. 1 pripažinimo neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų. Vadovaudamasi Įstatymo 12 straipsnio 13 dalimi, galutinį teisiškai ir faktiškai pagrįstą sprendimą dėl sandorio Nr. 1 atitikties nacionalinio saugumo interesams per 14 dienų nuo šios išvados gavimo priima Vyriausybė.

27. Komisija paaiškino, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2018 m. gegužės 11 d. raštu Nr. 2-601 kreipėsi į Komisiją dėl planuojamo sudaryti su UAB „Skinest Baltija“ sandorio dėl tarptautinio pirkimo „2018/PCSP-7-2 Bėgių kelio tvirtinimo detalių pirkimas“ (1 pirkimo objekto dalis – Mišrių sąvaržų padėklai KB65, 6 pirkimo objekto dalis – Gnybtai, 7 pirkimo objekto dalis – Elastinis tvirtinimas Skl-12-32 (visam pabėgiui)“ (toliau – ir sandoris Nr. 2) atitikties nacionalinio saugumo interesams įvertinimo (toliau – ir raštas 2). Komisija, vadovaudamasi Įstatymo 13 straipsniu, 2018 m. gegužės 22 d. posėdyje nusprendė pradėti sandorio Nr. 2 atitikties nacionalinio saugumo interesams vertinimą. Komisija turėjo iš esmės tą pačią informaciją, kuria disponavo priimdama sprendimą dėl sandorio Nr. 1, išskyrus tai, kad Generalinė prokuratūra 2018 m. birželio 1 d. raštu Nr. 17.2.-3151 (persiųsdama kartu ir Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos 2018 m. gegužės 30 d. raštą Nr. IP/03946/040/LT/18) pateikė detalesnę informaciją dėl O. O. atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo. Aplinkybės, kurios buvo pateiktos, atliekant sandorio Nr. 1 atitikties nacionalinio saugumo interesams vertinimą, iš esmės nepakito ir liko tos pačios, vertinant sandorio Nr. 2 atitiktį nacionalinio saugumo interesams. Komisijos poziciją apsisprendžiant dėl sandorio Nr. 2 atitikties nacionalinio saugumo interesams įvertinimo sustiprino ir tai, kad sandorio Nr. 2 atveju dalis prekių būtų tiekiama iš netiesiogiai Rusijos okupuoto Donecko regiono, todėl Komisijos nariai svarstė, kad šiuo atveju galėtų kilti potenciali rizika dėl dalies prekių nepristatymo AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir ES ribojamų priemonių, reaguojant į krizę Ukrainoje, pažeidimo. Vadovaudamasi Įstatymo 12 straipsnio 13 dalimi, galutinį teisiškai ir faktiškai pagrįstą sprendimą dėl sandorio Nr. 2 atitikties nacionalinio saugumo interesams per 14 dienų nuo išvados gavimo priima Vyriausybė.

28. Komisija nurodė, kad sandorių Nr. 1 ir 2 atitikties nacionalinio saugumo interesams vertinimas atliktas ir Komisijos sprendimai priimti pagal Įstatyme ir Apraše nustatytus reikalavimus. Pareiškėjai skunde painioja sandorių atitikties nacionalinio saugumo interesams patikrą, kai tikrinami ketinami sudaryti ir jau sudaryti sandoriai, nes Įstatymo 13 straipsnio 6 dalyje reglamentuojama jau sudarytų sandorių patikra, kai tokių sandorių patikra inicijuojama Respublikos Prezidento, Vyriausybės, VSD ar pačios Komisijos iniciatyva. Jau sudarytiems sandoriams įtvirtinta kur kas stipresnė apsauga negu ketinamiems sudaryti sandoriams. Be to, spręsdama dėl sandorių Nr. 1 ir Nr. 2 neatitikties nacionalinio saugumo interesams, Komisija, siekdama užkirsti kelią prieštaraujantiems nacionalinio saugumo interesams sandorių sudarymui dar iki jų sudarymo, tinkamai pagrindė šių ketinamų sudaryti sandorių keliamą grėsmę nacionalinio saugumo interesams.

29. Komisijos nuomone, nacionalinio saugumo samprata, priimant Komisijos išvadas 1 ir 2, nebuvo iškreipta. Įstatymų leidėjas Komisijai suteikė išimtinę kompetenciją vertinti investuotojų, sandorių atitiktį Įstatymo 11 straipsnyje nustatytiems kriterijams ir vertinime dalyvaujančių kompetentingų valstybės institucijų, nurodytų Įstatymo 12 straipsnio 7 dalyje, išvadas. Visi kompetentingų institucijų duomenys, o kartu ir įslaptinti VSD duomenys, sudarė pakankamą pagrindą Komisijos sprendimams priimti, jos išvados grindžiamos aplinkybėmis, kurios nustatytos remiantis kompetentingų institucijų vertinimu, šie vertinimai pagrįsti realiais faktais, o ne spėjimais ar įtarimais. Komisijos nariai neturėjo pagrindo abejoti kompetentingų institucijų pateiktais duomenimis. Sprendžiant nacionalinio saugumo, kuri yra itin jautri sritis, klausimą, valstybė, jeigu yra rizika valstybės saugumui, turi teisę ją saugoti, vadovaudamasi specialiais įstatymais. Komisijai suteikta diskrecijos teisė vertinti, kokie konkretūs duomenys yra pakankami spręsti, kad kyla grėsmė nacionaliniam saugumui. Atsižvelgiant į nacionalinio saugumo interesus ir siekiant apsaugoti svarbią strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčius ūkio sektorius, Įstatyme nustatyta ir valstybės prieštaravimo teisė, kad svarbių įmonių ketinami sudaryti sandoriai, jeigu yra duomenų apie sandorio atitiktį Įstatymo 11 straipsnyje nustatytiems kriterijams, negalėtų būti sudaromi. Nors šis valstybės prieštaravimas ir turėjo įtakos AB „Lietuvos geležinkeliai“ ketinamiems sudaryti sandoriams, tačiau jis nustatytas įstatymu, kuriuo siekiama pašalinti kylančias grėsmes Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, todėl yra teisėtas ir pagrįstas. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant dėl valstybės nacionalinio intereso, grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus, o nacionalinis saugumas kaip vertybė yra svarbesnė negu privatūs verslo interesai, jeigu kyla nors mažiausia rizika valstybės saugumui, valstybė turi teisę ją saugoti.

30. Komisijos išvados 1 ir 2 nepažeidžia pagrindinių ES teisės principų ir Konstitucinio Teismo doktrinos. ES valstybės narės įstatymų leidėjas turi gana didelę diskreciją nacionaliniuose teisės aktuose nustatyti proporcingus apribojimus, jeigu tai būtina viešosios tvarkos ir nacionalinio saugumo užtikrinimo interesais (žr. SESV 4 straipsnį), be to, SESV įtvirtintos laisvo kapitalo ir paslaugų teikimo laisvės nėra absoliučios: SESV nustato daug išimčių, kai šios laisvės gali būti ribojamos, atsižvelgus į valstybės narės nacionalinio saugumo interesus (žr. SESV 36, 52 ir 65 straipsnius). ES antriniai teisės aktai nustato valstybių narių teisę imtis priemonių, pagrįstų valstybės saugumo interesais, tai patvirtina Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123/EB preambulės 78 konstatuojamoji dalis, Europos Saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos 2009 m. gegužės 25 d. rekomendacijų 3 dalis, atsižvelgiant į šiose nuostatose nustatytą valstybės galimybę reguliuoti savo investicinę politiką pagal nacionaliniam saugumui iškylančias grėsmes bei įvertinant pasikeitusią saugumo situaciją regione, būtina imtis būtinų investicinės politikos reguliavimo priemonių, kurios leistų užtikrinti, kad nacionaliniam saugumui svarbiuose ūkio sektoriuose vykdoma veikla būtų suderinama su valstybės nacionalinio saugumo interesais.

31. Komisija iš esmės palaikė atsakovo išdėstytus argumentus dėl Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintų principų aiškinimo ir taikymo, ribojimo. Valstybės nepriklausomybė, teritorijos vientisumas, konstitucinė santvarka yra vienos svarbiausių konstitucinių vertybių, kurių apsauga yra prioritetinė valstybės valdžios ir visų piliečių priedermių. Teisinės priemonės, taikomos svarbią strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčio transporto sektoriaus apsaugai nuo galimo išorinio poveikio iš Lietuvos valstybei geopolitinės orientacijos aspektu nepalankių valstybių ar su jų politika glaudžiai susijusių fizinių bei juridinių asmenų, yra neatsiejamos nuo Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos valstybės pareigos užtikrinti bendrą tautos gerovę ir nepažeidžia konstitucinio proporcingumo principo. Komisija nėra kompetentinga vertinti kitos valstybės institucijos, t. y. Vyriausybės, dėl sandorio Nr. 1 ir Nr. 2 priimtų skundžiamų nutarimų, tačiau, kadangi šie teisės aktai buvo priimti, remiantis Komisijos išvadomis 1 ir 2 bei laikantis procedūrų, nustatytų Įstatymo 12 straipsnio 13 dalyje (kuri pagal Įstatymo 13 straipsnio 7 dalį yra taikoma), jų panaikinti nėra pagrindo.

32. Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

33. AB „Lietuvos geležinkeliai“ paaiškino, kad skelbiamų derybų būdu vykdytuose pabėgių pirkime Nr. 364446 (1 dalis) laimėtoja pripažinta Bendrovė, bėgių kelio tvirtinimo detalių pirkime Nr. 364416 (1, 6 ir 7 pirkimo objekto dalių) laimėtoja taip pat pripažinta Bendrovė. AB „Lietuvos geležinkeliai“ Aprašo 9 ir 26 punktų pagrindu abiejų pirkimų atvejais kreipėsi į Komisiją. Įstatymo pagrindu AB „Lietuvos geležinkeliai“, kaip nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbiai įmonei, nustatyta teisė bet kada kreiptis dėl ketinamų sudaryti sandorių, ši teisė niekaip neribojama ir AB „Lietuvos geležinkeliai“, siekdami užtikrinti valstybės nacionalinį saugumą, gali prašyti Komisijos įvertinti ketinamą sudaryti sutartį.

Pareiškėjai pripažįsta, kad Įstatymas AB „Lietuvos geležinkeliai“ nustato visišką laisvę kreiptis dėl savo sandorių atitikties nacionalinio saugumo interesams patikros. Pareigos informuoti viešojo pirkimo procedūros vykdymo metu tiekėjus apie tokį kreipimąsi jokie teisės aktai neįtvirtina. Apie ketinamą sudaryti sutartį viešuosiuose pirkimuose visada žinoma tik po laimėtojo viešajame pirkime nustatymo, todėl AB „Lietuvos geležinkeliai“ nustatytą patikros procedūrą abiejų pirkimų atvejais inicijavo praktiškai iš karto, kai Bendrovė buvo paskelbta pirkimų laimėtoja; iki pasiūlymų eilės sudarymo nebuvo nei teisinio, nei kito racionalaus pagrindo pradėti Įstatyme nustatytą patikrą.

Vyriausybės nutarimai AB „Lietuvos geležinkeliai“, privalomi taikyti teisės aktai, juose dėstomi teiginiai (kad O. O. turi didinančią riziką ar keliančią grėsmę nacionaliniam saugumui ryšių su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais ar juridiniais asmenimis) pagal Įstatymo 12 straipsnio 15 dalį laikytini nepašalinamomis nacionalinio saugumo interesams priežastimis, taigi AB „Lietuvos geležinkeliai“ pagrįstai nesudarė sutarčių su pirkimo laimėtoja – Bendrove. Nagrinėtų pirkimų eigą nulėmė ne AB „Lietuvos geležinkeliai“ veiksmai, o aplinkybės, nepriklausančios nuo AB „Lietuvos geležinkeliai“, t. y. priimtos Komisijos išvados, o vėliau – jas patvirtinantys skundžiami Vyriausybė nutarimai, kurie privalomai taikomi AB „Lietuvos geležinkeliai“, nes nėra nuginčyti.

Be to, valstybės nacionalinio saugumo interesai visais atvejais turėtų būti vertinami kaip svarbesni, nei viešojo pirkimo laimėtojo komerciniai interesai, pats Įstatymas įtvirtina valstybės prieštaravimo teisę dėl sandorių, neatitinkančių nacionalinio saugumo interesų. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugpjūčio 24 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-3082-340/2018 konstatavo, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“, nesudarę su Bendrove gelžbetoninių pabėgių pirkimo 1-oje objekto dalyje sutarties, teisėtai ir pagrįstai sudarė 2018 m. gegužės 24 d. sutartį su pirkime antroje vietoje likusiu tiekėju – UAB „Swetrak“.

Teismas, nurodė, kad toks sandoris su Bendrove būtų niekinis dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms ir negaliojantis nuo jo sudarymo momento. AB „Lietuvos geležinkeliai“ pateikė iš esmės analogiškus argumentus, kaip ir atsakovas dėl Konstitucijos 46 straipsnyje, įtvirtinto ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos apsaugos principo aiškinimo, taikymo ir ribojimo. Nacionalinio saugumo užtikrinimo garantijos yra konstituciškai pateisinamas pagrindas riboti asmenų veiklą strateginę reikšmę turinčiose ūkio srityse, ypač esant duomenų apie potencialios sandorio šalies dalyvio ryšius su užsienio valstybių specialiosiomis tarnybomis, toks potencialus dalyvis negali būti pripažintas atitinkančiu nacionalinio saugumo interesus.

II. 34. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 30 d. sprendimu pareiškėjų UAB „Skinest Baltija“, Estijos įmonių Skinest Rail AS, Skinest Grupp AS ir O. O. skundą atmetė.

35. Teismas nustatė, kad UAB „Skinest Baltija“ 100 proc. akcijų priklauso Estijos įmonei Skinest Rail AS, o šios 100 proc. akcijos priklauso Estijoje registruotai įmonei Skinest Grupp AS, kurios 100 proc. akcijų priklauso Estijos piliečiui O. O.. Bendrovė laimėjo AB „Lietuvos geležinkeliai“ skelbtus pirkimus „2018/PCSP-7-3 Gelžbetoninių pabėgių pirkimas“ ir „2018/PCSP-7-2 Bėgių kelio tvirtinimo detalių pirkimas“ (1 pirkimo objekto dalis – Mišrių sąvaržų padėklai KB65, 6 pirkimo objekto dalis – Gnybtai, 7 pirkimo objekto dalis – Elastinis tvirtinimas Skl-12-32 (visam pabėgiui)“. AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2018 m. balandžio 23 d. raštu Nr. 2-498 „Prašymas dėl sandorio atitikties nacionalinio saugumo interesams patikros“ kreipėsi į Komisiją dėl įvertinimo, ar ketinamas sudaryti sandoris Nr. 1 atitinka nacionalinio saugumo interesus. Komisija, apsvarsčiusi AB „Lietuvos geležinkeliai“ raštą, 2018 m. balandžio 27 d. posėdyje nusprendė, kad reikia pradėti sandorio Nr. 1 atitikties nacionalinio saugumo interesams patikrą, apie tai AB „Lietuvos geležinkeliai“ informuota Vyriausybės kanceliarijos 2018 m. gegužės 2 d. raštu Nr. S-1418 (6 t., e. b. l. 15).

36. Teismas nustatė, kad pradėjus sandorio Nr. 1 atitikties nacionalinio saugumo interesams patikrą gautas VSD 2018 m. gegužės 16 d. raštas Nr. 18-3409 „Dėl sandorio atitikties nacionalinio saugumo interesams įvertinimo“ (toliau – ir raštas Nr. 18-3409), adresuotas Vyriausybės kanceliarijai, kuriame nurodyta, kad atsižvelgiant į tai, kad Bendrovė atitinka Įstatymo 11 straipsnio 2 ir 4 punktuose įtvirtintus kriterijus, AB „Lietuvos geležinkeliai“ planuojamas sudaryti sandoris su Bendrove neatitinka nacionalinio saugumo interesų.

Rašte Nr. 18-3409, be kita ko, nurodyta: UAB „Skinest Baltija“ akcijas valdo Estijoje registruota įmonių grupė „Skinest Rail“ (toliau – ir „Skinest“), šios grupės savininkas yra Estijos pilietis O. O. – vienas iš turtingiausių Estijos verslininkų, palaikantis glaudžius verslo ir asmeninius santykius su Rusijos verslo ir politikos atstovais. O. O. veikla Rusijoje yra siejama su buvusiu Rusijos transporto ministru I. L. ir jam artimais verslininkais. O. O. yra Estijoje registruotos įmonės „Spacecom“ (veikla: vagonų ir cisternų nuoma ir remontas) bendraturtis, „Spacecom“ glaudžiai bendradarbiauja su „Skinest“ įmonėmis, jos kontrolinių akcijų paketą valdo Kipre registruota „Globaltrans Investment PLC“, o su šia investicine grupe susijusi įmonė „Globaltrans“ yra viena iš didžiausių Rusijoje veikiančių privačių geležinkelių operatorių, teikiančių savo paslaugas pagrindinėms Rusijos energetikos ir metalurgijos pramonės įmonėms pervežant krovinius; didžioji dalis „Globaltrans“ ir „Globaltrans Investment PLC“ akcijų kotiruojamos Londono akcijų biržoje.

O. O. verslo partneriai „Globaltrans Investment PLC“ ir „Globaltrans“ akcininkai yra Rusijos verslininkai K. N., N. M. ir A. F., bendrai kontroliuojantys 34,5 proc. ir 34,3 proc. minėtų įmonių akcijų. Šių verslininkų kontroliuojamose įmonėse dirba I. L. šeimos nariai. Iki 2018 m. vasario „Skinest“ kartu su „Spacecom“ kontroliavo Daugpilio vagonų remonto gamyklą, išpirkusi akcijas iš kitų akcininkų, „Skinest“ šiuo metu yra vienintelė šią gamyklą kontroliuojanti įmonė. Iš minėtų O. O. verslo partnerių labiausiai išskirtinas Rusijos valdančiajam elitui priklausantis A.

F., vadovaujantis Rusijos šachmatų federacijai, kurios globėjų tarybai pirmininkauja Rusijos prezidento V. P. atstovas spaudai D. P., jos sudėtyje yra V. P. artimas verslininkas G. T., kuris yra vienas iš pagrindinių šios federacijos finansinių rėmėjų, Rusijos gynybos ministras S. Š. ir kiti įtakingi asmenys. 2016 m. V. P. įsakymu A. F. apdovanotas antrojo laipsnio ordinu „Už nuopelnus tėvynei“. Anksčiau A. F. veikla buvo tiesiogiai siejama su Rusijos interesų Baltijos valstybėse įgyvendinimu. Šis O. O. verslo partneris 2006 m. siekė gauti Estijos pilietybę, 2006 m.

Estijos saugumo policija (KAPO) viešoje veiklos ataskaitoje informavo, kad A. F. siekis gauti Estijos pilietybę susijęs su Rusijos interesais „eksportuoti“ į Estiją turtingą asmenį, kuris suvienytų rusakalbius ir būtų jų lyderiu. Prašymai dėl Estijos pilietybės suteikimo buvo grindžiami didelėmis A. F. investicijomis ir rėmimo programomis Estijoje, tačiau, pasak KAPO, A. F. veikla buvo nesuderinama su Estijos nacionalinio saugumo interesais. Rusijos oligarchas, V. P. draugas A. N., taip pat svarbus O. O. verslo partneris ir asmeninis draugas.

A. N. yra verslo grupės „ICT Group“ įkūrėjas, jis valdo ir įmones „Jungtinių vagonų kompanija“ ir „Tichvinsko vagonų gamykla“, šios įmonės yra O. O. verslo partnerės, kontroliuojant geležinkelio riedmenų remonto centrą „Valga Depoo“. O. O. yra vienas iš kaltinamųjų korupcinio pobūdžio byloje Latvijoje. 2015 m. rugpjūčio 6 d. Latvijos korupcijos prevencijos ir kovos su korupcija biuras (toliau – ir KNAB) sulaikė „Latvijos geležinkelių“ (toliau – ir LDz) valdybos pirmininką U. M., kitą dieną jis buvo atleistas iš LDz valdybos pirmininko pareigų.

Sulaikymo priežastis buvo susijusi su galbūt paimtu 449,5 tūkst. eurų kyšiu iš O. O. dėl LDz antrinės įmonės „Ritoša sastava serviss“ 4 dyzelinių lokomotyvų įsigijimo konkurso. Šį konkursą laimėjo „Skinest“, kuri iš Estijos kompanijos „EVR Cargo“ įsigytus 4 senus dyzelinius lokomotyvus vėliau keliskart brangiau pardavė LDz RSS. O. O. kaltinamas kyšio davimu (papirkimu), byla tebenagrinėjama Latvijos teismuose.

37. Teismas nustatė, kad Komisija, pradėjusi klausimą svarstyti 2018 m. gegužės 17 d. posėdyje, 2018 m. gegužės 22 d. priėmė išvadą 1 dėl sandorio Nr. 1 atitikties nacionalinio saugumo interesams, kuri buvo pagrindas priimti ginčijamą Vyriausybės Nutarimą 1. Sandorio patikros procedūros metu gauta Specialiųjų tyrimų tarnybos pažyma apie informaciją iš Latvijos. Taip pat Komisijos 2018 m. gegužės 22 d. išvada 1 paremta VSD pateikta informacija (2018 m. gegužės 8 d. raštas Nr. 19-571 (SLAPTAI) ir 2018 m. gegužės 16 d. raštas Nr. 18-3409) ir URM prieš posėdį pateikta informacija iš CNN dėl asmenų, su kuriais yra susijęs O. O..

38. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi Įstatymo 13 straipsnio 7 ir 8 dalimis, atsižvelgdama į Įstatymo 11 straipsnio 2 ir 4 punktuose nustatytus kriterijus, AB „Lietuvos geležinkeliai“ raštą 1 ir Komisijos išvadą 1, 2018 m. birželio 6 d. skundžiamu nutarimu Nr. 526 „Dėl sandorio pripažinimo neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų“ nutarė pripažinti AB „Lietuvos geležinkeliai“ planuojamą sudaryti su Bendrove sandorį dėl tarptautinio pirkimo „2018/PCSP-7-3 Gelžbetoninių pabėgių pirkimas“ neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų, nes ketinamo sudaryti sandorio šalies – Bendrovės, akcijas valdančios Estijos Respublikoje registruotos įmonių grupės „Skinest Rail“ savininkas O. O. turi didinančią riziką ar keliančią grėsmę nacionaliniam saugumui ryšių su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais ar juridiniais asmenimis, be to, O. O. atžvilgiu yra inicijuotas kaltinimas dėl korupcinio pobūdžio nusikaltimo.

39. Teismas nustatė, kad 2018 m. gegužės 24 d. AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir UAB „Swetrak“ sudarė prekių pirkimo–pardavimo sutartį Nr. SP-276 dėl pirkimo „2018/PCSP-7-3 Gelžbetoninių pabėgių pirkimas“. Dėl šios sutarties vyko teisminis ginčas bendrosios kompetencijos teismuose.

40. AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2018 m. gegužės 11 d. raštu Nr. 2-601 kreipėsi į Komisiją dėl planuojamo sudaryti su UAB „Skinest Baltija“ kito sandorio dėl tarptautinio pirkimo „2018/PCSP-7-2 Bėgių kelio tvirtinimo detalių pirkimas“ (1 pirkimo objekto dalis – Mišrių sąvaržų padėklai KB65, 6 pirkimo objekto dalis – Gnybtai, 7 pirkimo objekto dalis – Elastinis tvirtinimas Skl-12-32 (visam pabėgiui))“ (toliau – ir sandoris Nr. 2) atitikties nacionalinio saugumo interesams įvertinimo (toliau – ir raštas 2). Komisija 2018 m. gegužės 22 d. posėdyje nusprendė pradėti sandorio Nr. 2 atitikties nacionalinio saugumo interesams vertinimą ir apie tai AB „Lietuvos geležinkeliai“ informuota Vyriausybės kanceliarijos 2018 m. gegužės 23 d. raštu Nr. S-1715.

41. Komisija 2018 m. birželio 8 d. priėmė išvadą 2, kuri buvo pagrindas priimti Vyriausybės Nutarimą 2. Išvada paremta sandorio Nr. 1 patikros metu surinkta informacija ir papildomai VSD pateikta informacija (2018 m. birželio 7 d. raštas Nr. 183972 ir 2018 m. gegužės 16 d. raštas Nr. 18-3409), Generalinės prokuratūros 2018 m. birželio 1 d. raštu Nr. 17.2.3151 ir Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2018 m. gegužės 30 d. raštu Nr. IP/03g46/040/LT/18 pateikta informacija.

42. Vyriausybė, vadovaudamasi Įstatymo 13 straipsnio 7 ir 8 dalimis, atsižvelgdama į šio Įstatymo 11 straipsnio 2 ir 4 punktuose nustatytus kriterijus, AB „Lietuvos geležinkeliai“ raštą 2 ir Komisijos išvadą 2, 2018 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 597 „Dėl sandorio pripažinimo neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų“ nutarė pripažinti AB „Lietuvos geležinkeliai“ planuojamą sudaryti su UAB „Skinest Baltija“ sandorį dėl tarptautinio pirkimo „2018/PCSP-7-2 Bėgių kelio tvirtinimo detalių pirkimas“ (1 pirkimo objekto dalis – Mišrių sąvaržų padėklai KB65, 6 pirkimo objekto dalis – Gnybtai, 7 pirkimo objekto dalis – Elastinis tvirtinimas Skl-12-32 (visam pabėgiui)) neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų, nes ketinamo sudaryti sandorio šalies – Bendrovės akcijas valdančios Estijos Respublikoje registruotos įmonių grupės „Skinest Rail“ savininkas O. O. turi didinančią riziką ar keliančią grėsmę nacionaliniam saugumui ryšių su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais ar juridiniais asmenimis, be to, O. O. atžvilgiu yra inicijuotas kaltinimas dėl korupcinio pobūdžio nusikaltimo.

43. Teismas aptarė Įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą nacionalinio saugumo interesų sąvoka ir nurodė, kad transporto sektorius priskiriamas prie nacionaliniam saugumui užtikrinti strategiškai svarbaus ūkio sektoriaus, gelžbetoniniai pabėgiai naudojami geležinkelių infrastruktūroje, o viešoji geležinkelių infrastruktūra ir kiti įrenginiai ir turtas, reikalingi sklandžiam geležinkelių transporto eismui užtikrinti, pagal Įstatymo 4 priedo 1 punkto d papunktį yra įtraukti į nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įrenginių ir turto sąrašą.

44. Teismas nurodė, kad Įstatymo 13 straipsnio, reglamentuojančio sandorių atitikties nacionalinio saugumo interesams patikrą, 7 dalyje nustatyta, jog minėtos patikros procedūrai atlikti mutatis mutandis taikoma Įstatymo 12 straipsnio 6 – 13 dalyse nustatyta tvarka. Atliekant tyrimą, išvadas dėl investuotojo atitikties nacionalinio saugumo interesams pagal kompetenciją pateikia Valstybės saugumo departamentas, Užsienio reikalų ministerija, Vidaus reikalų ministerija, Policijos departamentas, Generalinė prokuratūra, o Komisijos sprendimu – kitos institucijos. Įstatymo 12 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad Komisija įvertinusi <...> atitiktį šio Įstatymo 11 straipsnyje nustatytiems kriterijams ir šiuo klausimu kompetentingų valstybės institucijų pateiktas išvadas, išvadą dėl <...> atitikties nacionalinio saugumo interesams, <...> priima ne vėliau kaip per 20 dienų nuo šio straipsnio 6 dalyje nurodytos patikros <...> pradėjimo dienos <..>. Jeigu per šioje dalyje ir šio straipsnio 11 dalyje nurodytus terminus Komisija nepriima išvados dėl <...> atitikties nacionalinio saugumo interesams arba priėmus tokią išvadą pripažįstama, kad investuotojas atitinka nacionalinio saugumo interesus, ši išvada, išskyrus šio straipsnio 16 dalyje nurodytą atvejį, laikoma galutiniu sprendimu dėl <...> atitikties nacionalinio saugumo interesams, <...>. Pagal Įstatymo 12 straipsnio 12 dalį, išvadą, kad investuotojas (nagrinėjamu atveju sandoris) neatitinka nacionalinio saugumo interesų, Komisija ne vėliau kaip kitą darbo dieną po jos priėmimo pateikia Vyriausybei, prireikus – ir rekomendacijas <...>. Remdamasi šio straipsnio 12 dalyje nurodyta Komisijos išvada ir rekomendacijomis, galutinį teisiškai ir faktiškai pagrįstą sprendimą dėl <...> atitikties nacionalinio saugumo interesams <...> per 14 dienų nuo šio straipsnio 12 dalyje nurodytos Komisijos išvados ir rekomendacijų gavimo priima Vyriausybė (Įstatymo 12 str. 13 d.).

45. Teismas vertino, kad Įstatymo nuostatos patvirtina, jog priimdama nutarimą dėl sandorio atitikties nacionalinio saugumo interesams Vyriausybė, kaip viešojo administravimo subjektas, nutarimo forma priima individualaus pobūdžio administracinės teisės aktą, sukeliantį konkretiems asmenims teisines pasekmes. Nepaisant Komisijos neigiamos išvados dėl sandorio neatitikimo nacionalinio saugumo interesams, galutinį sprendimą sandorių patikros procese pagal aptariamą Įstatymą priimdama Vyriausybė gali priimti tiek patvirtinantį Komisijos išvadas, tiek ir jas nepatvirtinantį sprendimą. Byloje aptariamais atvejais Vyriausybė pritarė Komisijos išvadoms, kad planuojami AB „Lietuvos geležinkeliai“ sudaryti su Bendrove, laimėjusia viešuosius pirkimus (ar jų dalis), sandoriai neatitinka nacionalinio saugumo interesų pagal du Įstatyme įtvirtintus kriterijus, t. y. buvo pasinaudota išankstine, iki viešojo pirkimo pardavimo sutarčių pasirašymo su konkurso laimėtoja paskelbta įmone, sandorių patikra.

46. Teismas vertino, kad ginčijami Vyriausybės nutarimai yra paremti aukštesnės galios teisės akto – Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo (redakcijos, įsigaliojusios nuo 2018 m. kovo 1 d.) nuostatomis, pagal kurias Vyriausybė turi teisę vertinti potencialią sandorių grėsmę nacionaliniam saugumui remdamasi nustatytais investuotojo atitikties nacionalinio saugumo interesams vertinimo kriterijais, jog ginčijami Vyriausybės nutarimai priimti laikantis procedūrų, remiantis Įstatymo normomis ir nustačius faktines aplinkybes; taip pat nekyla abejonių dėl informacijos apie ginčijamų Vyriausybės nutarimų motyvų buvimo ir jų prieinamumo, nes administracinės bylos nagrinėjimo metu buvo išviešintos teisminio nagrinėjimo reikmėms Komisijos išvados, iš esmės visų institucijų pateiktos nuomonės ar informacija dėl sandorių atitikties nacionalinio saugumo interesams, kurios yra laikytinos skundžiamų nutarimų motyvacijos dalimi. Nepagrįsti argumentai dėl netinkamos Įstatymo redakcijos priimant skundžiamus Nutarimus 1 ir 2 pritaikymo, kadangi sandorių patikros procedūra pradėta jau įsigaliojus 2018 m. kovo 1 d. redakcijos Įstatymo nuostatoms AB „Lietuvos geležinkeliai“ kreipusis į Komisiją ir Komisijai procedūriniais sprendimais nusprendus pradėti sandorių patikrą nacionalinio saugumo atitikties aspektu. Pagrindo Komisijai ar Vyriausybei, priimant skundžiamus nutarimus, remtis iki 2018 m. kovo 1 d. galiojusia Įstatymo redakcija, nebuvo. 2018 m. sausio 12 d. Įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XIII-992 2 straipsnis numatė naujos redakcijos įstatymo įsigaliojimo tvarką.

47. Nepaisant to, jog pareiškėjas O. O. teisminio nagrinėjimo metu neigė turėjęs ar turįs ryšių su VSD ir Komisijos procesiniuose dokumentuose, raštuose įvardintais asmenimis, galinčiais kelti pavojų nacionaliniam saugumui, teismas sprendė, jog VSD pateikti vieši faktiniai duomenys patvirtina, kad UAB „Skinest Baltija“ akcijas valdančios Estijos Respublikoje registruotos įmonių grupės „Skinest Rail“ savininkas O. O., turi ryšių su asmenimis, kurie yra susiję su Europos Sąjungai ir Šiaurės Atlanto sutarties organizacijai nepriklausančių užsienio valstybių asmenimis, be to, Estijos Respublikoje registruotos įmonių grupės „Skinest Rail“, valdančios UAB „Skinest Baltija“ akcijas, savininkui O. O. yra pareikšti kaltinimai dėl korupcinio pobūdžio nusikaltimo padarymo, baudžiamosios bylos nagrinėjimas tebevyksta Latvijos Respublikos teismuose. Pastarąją faktinę aplinkybę patvirtino ir pats pareiškėjas teisminio nagrinėjimo metu. O. O. yra įtariamas (kaltinamas) 499 500 Eur kyšio davimu būtent geležinkelių srityje veikiančios Latvijos bendrovės valdybos pirmininkui. Be to, galutinio naudos gavėjo keliama grėsmė, vertinant sandorių atitiktį nacionalinio saugumo interesams, pripažįstama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4548-502/2018).

48. Teismas pritarė pareiškėjų argumentams, kad kaltinimų asmeniui pareiškimas, baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme neduoda pagrindo asmenį laikyti kaltu padarius nusikalstamą veiką, tačiau šioje administracinėje byloje ir nespendžiamas jokių asmenų kaltės dėl nusikalstamos veikos (ar veikų) padarymo klausimas. Įstatymas numato savarankišką teisinį pagrindą, įtvirtintą Įstatymo 11 straipsnio 4 punkte, laikyti investuotoją (ar sandorį) neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų, jei turimą faktinių duomenų apie investuotojui, ar jo dalyviui ar sandorio šaliai, jos dalyviui (kad ir netiesioginiam, tačiau galutiniam naudos gavėjui) pareikštus kaltinimus dėl atitinkamo sunkumo nusikalstamų veikų padarymo. Tai visiškai nereiškia, jog pasirėmus nurodytu savarankišku pagrindu pripažįstant investuotoją (ar sandorį) kaip neatitinkantį nacionalinio saugumo interesų, nusprendžiama dėl šio asmens, kurio atžvilgiu tik pradėtas baudžiamasis procesas ar vyksta teisminis procesas, kaltės. Teismas sprendė, kad nepagrįsta Įstatymo sisteminio aiškinimo neatitinkanti pareiškėjų pateikta Įstatymo atitinkamų nuostatų ir faktinės situacijos interpretacija šiuo aspektu.

49. Teismas nurodė, kad bylos medžiaga taip pat patvirtina pareiškėjo netiesioginius ryšius su asmenimis, keliančiais ar galinčiais kelti riziką Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui. VSD teismui pateikta slapta medžiaga, su kuria teismas susipažino, savarankiškai imant yra papildoma informacija teismo vidiniam įsitikinimui susiformuoti, tačiau byloje esanti ir šalims atskleista informacija yra pakankama pripažinti skundžiamus Vyriausybės nutarimus pagrįstais. Teisminio nagrinėjimo metu buvo atskleista pakankamai duomenų apie pareiškėjos UAB „Skinest Baltija“ akcijas valdančios Estijos Respublikoje registruotos įmonių grupės „Skinest Rail“ savininko O. O. ryšius su asmenimis, keliančiais grėsmę valstybės nacionaliniam saugumui, todėl pareiškėjai turėjo galimybę pateikti savo poziciją pagrindžiančius ar priešingos ginčo šalies argumentus paneigiančius įrodymus. Nėra teisinio pagrindo tvirtinti, kad, neišslaptinus VSD pateiktos papildomos informacijos ir nesuteikus pareiškėjams galimybės susipažinti su šia informacija, buvo apribota jų teisė į efektyvią teisminę gynybą. Pareiškėjams buvo išaiškinta galimybė kreiptis į paslapčių objektų turėtoją dėl leidimo susipažinti su paslapties objektą sudarančia informacija, tačiau šia teise pareiškėjų atstovai nesinaudojo. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, tačiau aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis, darant nuorodą į motyvacijos sudėtine dalimi esančias Komisijos išvadas. Atsakovas teisėtai ir pagrįstai skundžiamais nutarimais pripažino, kad įvertinus atskirus planuojamus sudaryti viešojo pirkimo sandorius, pareiškėja UAB „Skinest Baltija“ per savo netiesioginį dalyvį (naudos gavėją), kuriam pareikšti kaltinimai sunkios nusikalstamos veikos padarymu, turi nacionaliniam saugumui didinančių riziką ar keliančių grėsmę ryšių su Europos Sąjungai ir Šiaurės Atlanto sutarties organizacijai nepriklausančių užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių asmenimis, taigi ji (kaip sandorio šalis) neatitiko Įstatymo 13 straipsnio 7, 8 dalių, atsižvelgiant į Įstatymo 11 straipsnio 2, 4 punktuose numatytus kriterijus, kurių, kiekvienas atskirai, yra pakankamas pagrindas pripažinti sandorį kaip neatitinkantį nacionalinio saugumo interesų.

50. Teismas sprendė, kad Komisija turi teisę, bet ne pareigą į posėdį pasikviesti ekspertų, įmonių valdymo organų atstovų ar kitų asmenų, o pagal Aprašo 34 punktą, Komisijos posėdžiai, įvertinus nacionalinio saugumo vertinimui naudojamos informacijos jautrumą, yra uždari. Todėl Komisija, priimdama skundžiamą Sprendimą pareiškėjui nedalyvaujant, teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Teismas sutiko su Komisijos argumentais, kad šiuo atveju buvo vertinami planuojami sudaryti sandoriai, o ne investuotojas ar jau sudarytas sandoris, dėl ko pareiškėjų informavimas apie planuojamo sudaryti sandorio vertinimą nacionalinio saugumo interesų atitikties aspektu neprivalomas. Pareiškėjų teiginiai, kad, neišslaptinus VSD informacijos ir nesuteikus galimybės susipažinti su šia informacija, buvo apribota jų teisė į efektyvią teisminę gynybą, nėra pagrįsti ir dėl to, kad VSD teismui yra pateikęs viešą medžiagą, su kuria pareiškėjai turėjo galimybę susipažinti, teismo posėdyje pareiškėjų atstovai turėjo galimybę teikti prašymus, įrodymus, papildomus paaiškinimus tiek žodžiu, tiek ir raštu, užduoti klausimų visiems sandorių Nr. 1 ir Nr. 2 vertinimo ir patikros procese dalyvavusių institucijų atstovams.

51. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamos administracinės bylos dalykas nėra pareiškėjų teiginių vertinimas, kad skundžiamais Vyriausybės nutarimais, kuriais ribojama pareiškėjų ūkinė laisvė, priimti sprendimai nėra proporcingi, nes šiuose nutarimuose nėra aiškiai argumentuota, kodėl abu sandoriai įvertinti kaip keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, atsižvelgiant į tai, kad juose numatytų pirkimų kainos itin skirtingos, taip pat skiriasi perkamos prekės (nurodyti objektai) ir jų pirkimo vietovės. Teismas, remdamasis Konstitucinio Teismo 2013 m. sausio 25 d. nutarimu, nurodė, kad nagrinėjamu atveju nacionalinis saugumas kaip vertybė yra svarbesnė nei privatūs verslo interesai, todėl, esant nors mažiausiai (minimaliai) rizikai valstybės saugumui, valstybė turi teisę (ir netgi pareigą prieš visuomenę, savo piliečius, nuolatinius gyventojus) ją saugoti, taigi teigti, kad skundžiamais sprendimais buvo pažeistas proporcingumo principas, nėra teisinio pagrindo. Be to, skundžiamais sprendimais nedraudžiama pareiškėjų teisė laisvai užsiimti verslu, nes spręsti klausimai dėl konkrečių planuojamų sudaryti sandorių atitikties nacionalinio saugumo interesams. Tai, kad dėl kitų pareiškėjos Bendrovės laimėtų viešųjų pirkimų yra taip pat kreiptasi į Komisiją, nesudaro pagrindo spręsti priešingai, nes kiekvienas sandoris (planuojamas ar jau sudarytas) vertintinas nacionalinio saugumo interesų atitikimo aspektu individualiai, įvertinus patikros metu gautą informaciją, faktinius duomenis, priėmus Komisijai dėl to savo išvadą ir galutinį sprendimą (teigiamą ar neigiamą) priimant Vyriausybei. Be to, pačių pareiškėjų ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų pateikta informacija apie tolesnį Bendrovės dalyvavimą viešuosiuose pirkimuose, sutarčių sudarymą paneigia šiuos argumentus.

52. Teismas, vertindamas pareiškėjų teiginius, kad grėsmė nacionaliniam saugumui turi būti reali ir akivaizdi, pažymėjo, jog nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai nepateikia sąvokos „gali grėsti“ apibrėžimo, todėl, sprendžiant nacionalinio saugumo klausimą, vertinamos galimos grėsmės nacionaliniam saugumui, jų realumas bei tokios grėsmės galimybės akivaizdumas priimant atitinkamą sprendimą. Be to, būtina užtikrinti ir teisingą valstybės, visuomenės ir pareiškėjų teisių bei teisėtų interesų pusiausvyrą, kurią suponuoja proporcingumo principo reikalavimai, turi būti įvertinamas ir grėsmės valstybės saugumui galimybės akivaizdumas laiko požiūriu, t. y. grėsmės valstybės saugumui galimybė turi priimant atitinkamą sprendimą egzistuoti. Administraciniai aktai, kuriais sprendžiami asmens teisių ir pareigų klausimai, visais atvejais turi būti ne tik pagrįsti įstatymais, bet asmeniui taikomi jo teisių apribojimai turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, taikomos priemonės turi būti proporcingos pagrįstiems administravimo tikslams, jos neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Teismas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. ir 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimuose suformuotą praktiką, darė išvadą, kad planuojamo sudaryti sandorio šalies, pareiškėjos Bendrovės ir atitinkamai jos netiesioginio dalyvio (ir galutinio naudos gavėjo), atitikties nacionalinio saugumo interesams įvertinimas atliktas pagal Įstatymo ir Aprašo nuostatas, pagrįstai surinktų faktinių duomenų pagrindu pritaikius Įstatymo 13 straipsnio 7, 8 dalis, atsižvelgiant į Įstatymo 11 straipsnio 2, 4 punktuose nustatytus kriterijus, kurių egzistavimą patvirtina byloje surinkti faktiniai duomenys. Teismas vertino, kad esant nors mažiausiai (minimaliai) rizikai valstybės nacionaliniam saugumui užtikrinti strategiškai reikšmingiems objektams, valstybė turi teisę proporcingai priklausomai nuo grėsmės ir keliamos rizikos apsaugoti strategiškai reikšmingus nacionaliniam saugumui objektus.

53. Teismas konstatavo, kad pareiškėjai ginčijamus sprendimus gavo laiku, pasinaudojo teise juos apskųsti, teisminio nagrinėjimo metu buvo institucijų pateikta iš esmės visa su ginčijamais nutarimais ir jų priėmimu susijusi informacija, kuri yra pakankama pripažinti skundžiamus nutarimus teisėtais ir pagrįstais. Įvertinęs ginčijamo administracinio sprendimo, kurio sudėtine dalimi yra ir Komisijos išvados, turinį, teismas darė išvadą, kad šis sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

54. Teismas nurodė, kad valstybės paslaptį sudaranti informacija, su kuria turėjo galimybę susipažinti tik teismas, nebuvo lemianti teismui priimant sprendimą šioje byloje. Teisminio nagrinėjimo metu buvo tiesiogiai betarpiškai žodinio proceso tvarka išnagrinėta visa byloje surinkta informacija, faktiniai duomenys ir juos pagrindžianti rašytinė bylos medžiaga, išklausyti šalių paaiškinimai, kuriais iš esmės ir grindžiama teismo sprendimo motyvacija. Komisijos prie atsiliepimo voke pateikta medžiaga, susijusi su sandorių Nr. 1 ir Nr. 2 patikra ir išvadų 1 ir 2 priėmimu, iš esmės teisminio nagrinėjimo metu išviešinta, per EPP sistemą įkeliant tiek Komisijos darbinę medžiagą ir išvadas. Dėl to pareiškėjai turėjo visas galimybes teisme efektyviai realizuoti teisę į gynybą, pateikdami savo poziciją, argumentus, juos pagrindžiančius įrodymus, taip pat paneigti atsakovų poziciją ir argumentus, pateiktus įrodymus.

55. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai nepaneigė skundžiamuose nutarimuose, kurių sudėtine dalimi yra ir Komisijos išvados, priimtos pateiktos Komisijai informacijos pagrindu, kurioms Vyriausybės skundžiamuose nutarimuose pritarta, išdėstytų faktinių aplinkybių, teisinių išvadų, nepateikė teismui pagrįstų ir reikšmingų duomenų, kurie paneigtų ginčijamų Nutarimų teisėtumą ar pagrįstumą. Pareiškėjų argumentai dėl kitų byloje dalyvaujančių asmenų procesiniuose dokumentuose esančių neesminių trūkumų nesudaro pagrindo spręsti apie ginčijamų nutarimų nepagrįstumą ar neteisėtumą.

56. Teismas nurodė, kad pareiškėjams pateikti atsakymai į jų užklausimus, gauti iš institucijų, kurios pagal Aprašą yra užklausiamos dėl konkrečių sandorių atitikties savo kompetencijos ribose nacionalinio saugumo interesams, nei patvirtina, nei paneigia šioje byloje reikšmingų aplinkybių, kadangi pareiškėjai nėra tie subjektai, kuriems pagal Įstatymo ir Aprašo nuostatas teisiškai reikšmingą informaciją nurodytos institucijos galėtų pateikti. Užklausius netinkamo subjekto, valstybės institucija neįpareigota atskleisti reikšmingos informacijos. Visiškai teisiškai skirtinga situacija, kai nurodytos institucijos yra užklausiamos Komisijos, šiai nusprendus pradėti investuotojo ar sandorio patikrą nacionalinio saugumo interesų atitikties aspektu.

57. Teismas atmetė pareiškėjų argumentą, kad Estijos institucijos nelaiko nė vieno pareiškėjų keliančiu pavojų nacionaliniam saugumui, kadangi kiekviena valstybė turi ir gali turėti skirtingus nacionalinio saugumo interesus, numatyti skirtingus grėsmių ar rizikų nacionaliniam saugumui identifikavimo mechanizmus, procedūras, kriterijus.

58. Teismas sprendė, kad tai, jog AB „Lietuvos geležinkeliai“ kreipėsi į Komisiją esant neprivalomam kreipimosi pagrindui neturi įtakos vertinant skundžiamų administracinių aktų teisėtumą ar pagrįstumą, nes patys pareiškėjai pripažįsta Įstatyme esant tokią AB „Lietuvos geležinkeliai“ teisę, o procesinį sprendimą dėl patikros procedūros (ne)pradėjimo priima Komisija. Pareiškėjų bandymai sumenkinti vertintų sandorių reikšmingumą Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo aspektu remiantis vien planuotų sudaryti sandorių vertėmis (atitinkamai 3,3 mln. ir 290,5 tūkst. eurų) ar pirkimo dalykais (atitinkamai gelžbetoniniai pabėgiai ir mišrių sąvaržų padėklai, gnybtai ir elastinio tvirtinimo komplektai) nepagrįsti, kadangi šiais aspektais Komisija išvadų negrindė ir skundžiami Vyriausybės nutarimai priimti ne dėl šių faktinių aplinkybių, o dėl duomenų, sudarančių pagrindą taikyti Įstatymo 11 straipsnio 2 ir 4 punktuose numatytus kriterijus vertinant planuojamų sudaryti sandorių šalį kaip neatitinkančią nacionalinio saugumo interesų. Be to, Įstatymas neišskiria strateginę reikšmę turinčių į turinčius didesnę ar mažesnę reikšmę. AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir Lietuvos Respublikos geležinkelio infrastruktūra, kurios sudėtine dalimi būtų tikrintų sandorių dalyką sudarančios prekės, yra svarbūs objektai, užtikrinantys valstybės nacionalinį saugumą.

59. Teismas vertino, kad pareiškėjų teiginiai apie „nėra bausmės be įstatymo“ principo pažeidimą nepagrįsti, kadangi pareiškėjams nebuvo pritaikyta jokia baudžiamojo pobūdžio sankcija, kaip ir teiginiai apie ekonominių teisių (nuosavybės) į planuotus gauti sudarius viešojo pirkimo sandorius 3,59 mln. eurų atėmimą, kadangi viešojo pirkimo laimėtojo nustatymas iki viešojo pirkimo sutarties sudarymo neduoda teisėtai pagrįsto pagrindo laikyti konkursinio pasiūlymo vertę asmens „ekonomine teise“ ginant ją nuosavybės teisės gynimo priemonėmis. Viešuosius pirkimus reglamentuojantys teisės aktai numato skirtingas viešojo pirkimo stadijas, kurių galutinė yra viešojo pirkimo sutarties sudarymas. Įprastai laimėtojo nustatymas yra teisėtas pagrindas su juo sudaryti viešojo pirkimo sandorį, tačiau aptariama šioje byloje situacija skiriasi nuo įprastos, kadangi, remiantis aukščiau aptartu teisiniu specialaus įstatymo lygmens reglamentavimu, nustačius, jog planuojami sudaryti sandoriai kelia grėsmę nacionaliniams valstybės saugumo interesams, teisėtai ir pagrįstai viešojo pirkimo sutartis su paskelbtu laimėtoju nebuvo sudaryta. Pagal galiojančius Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – ir VPĮ) ir Lietuvos Respublikos pirkimų, atliekamų vandentvarkos, energetikos, transporto ar pašto paslaugų srities perkančiųjų subjektų, įstatymo (toliau – ir PĮ) nuostatas, net ir nustačius pirkimo laimėtoją, t. y. pripažinus, jog tiek jis, tiek jo pasiūlymas, atitinka nustatytus reikalavimus, su juo viešojo pirkimo–pardavimo sutartis gali būti nesudaroma, jei tai neatitiktų VPĮ ir PĮ nustatytų tikslų (VPĮ 29 str. 3 d., 45 str. 2 d., PĮ 41 str. 3 d., 58 str. 4 d.). Tai, kad tokia nuostata nebuvo įtraukta į viešojo pirkimo dokumentus, nėra šios bylos nagrinėjimui reikšminga faktinė aplinkybė, nes teismas šioje byloje nenagrinėja viešųjų pirkimų organizatoriaus veiksmų. Teismas sprendė, kad pareiškėjų teiginiai apie ES teisės ar Konvencijos nuostatų pažeidimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ar Konstitucinio teismo jurisprudencijos nesilaikymą nepagrįsti.

60. Teismas pareiškėjų argumentus, susijusius su kapitalo judėjimo, įsisteigimo laisvėmis atmetė kaip nepagrįstus ir pritarė atsakovo ir trečiųjų asmenų atsiliepimuose išdėstytiems argumentams apie Konstitucijos 46 straipsnio taikymą, aiškinimą, numatytą laisvių ribojimą ir ES lygmeniu pirminėje teisėje numatytu kiekvienos valstybės narės teise ir diskrecija nacionaliniuose teisės aktuose nustatyti proporcingus apribojimus, jeigu tai būtina viešosios tvarkos ir nacionalinio saugumo užtikrinimo interesais (SESV 4 str.), nes SESV įtvirtintos laisvo kapitalo ir paslaugų teikimo laisvės (kaip ir bet kuri laisvė) nėra absoliučios: SESV nustato, kad šios laisvės gali būti ribojamos, atsižvelgus į valstybės narės nacionalinio saugumo interesus (SESV 36, 52 ir 65 str.). ES antriniai teisės aktai taip pat nustato valstybių narių teisę imtis priemonių, pagrįstų valstybės saugumo interesais, tai patvirtina Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123/EB preambulės 78 konstatuojamoji dalis, Europos Saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos 2009 m. gegužės 25 d. rekomendacijų 3 dalis. Teismas analogiškai vertino ir pareiškėjų argumentus dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 16 straipsnio pažeidimo, pareiškėjų pateikiamos nuorodos į dalį atitinkamos teisminės praktikos ir atitinkamai teismų nagrinėjant šias bylas suformuluotas ratio decidendi, nereikšmingos šioje byloje, kadangi teisės aiškinimo taisyklės reikšmingos, jei jos pateiktos analizuojant ir vertinant artimas, labai panašias ar identiškas kaip ir šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes.

61. Teismas konstatavo, kad pareiškėjų argumentai apie pritaikytos jų atžvilgiu priemonės neproporcingumą vien remiantis Įstatymo 12 straipsnio 15 dalies nuostata, kuri nebuvo taikyta priimant nė vieno šioje byloje skundžiamo nutarimo, nesudaro pagrindo pripažinti skundžiamų nutarimų neteisėtais ar nepagrįstais, nes šioje administracinėje byloje buvo pirmą kartą pareiškėjos bendrovės planuoti sudaryti su AB „Lietuvos geležinkeliai“ sandoriai vertinti nacionalinio saugumo aspektu. Vien tai, kad įstatyme yra įtvirtinta atitinkama nuostata, kuri nebuvo taikyta konkrečioje byloje aptariamoje faktinėje situacijoje, neduoda pagrindo spręsti apie pritaikytos priemonės neproporcingumą, kokių nors laisvių paneigimą ir pan., t. y. ši pareiškėjų argumentacijos dalis yra pernelyg nutolusi ir susijusi su hipotetine situacija, kurios teismas neanalizuoja.

62. Teismas, vertindamas pareiškėjų teiginius dėl Įstatymo 12 straipsnio 6 dalies taikymo, kad jie turėjo būti informuoti apie tyrimo pradžią, pažymėjo, jog Įstatymo 13 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad Įstatymo 12 straipsnio 6 dalis sandorių vertinimui taikoma mutatis mutandis, t. y., tik tiek, kiek nereguliuoja Įstatymo 13 straipsnis. Šio straipsnio 3 dalis aiškiai nurodo, kad apie pradėtą sandorio vertinimą informuojamas tik pareiškėjas, nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbi įmonė, todėl Komisija laikėsi jos veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų.

63. Teismas nustatė, kad Vyriausybės posėdžiuose dalyvavo daugiau kaip pusė jos narių, todėl jie laikomi teisėtais (Vyriausybės darbo reglamento 74 p.). Nutarimus priėmė Vyriausybė vienbalsiai, tad nenustatyta ir neįrodyta ir procedūrinių pažeidimų priimant skundžiamus nutarimus (ABTĮ 3 str. 2 d.).

64. Teismas sprendė pareiškėjų prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) su nurodytais klausimais dėl preliminaraus sprendimo priėmimo aiškinant Europos Sąjungos veikimo sutarties 63 straipsnio 1 dalies, 49 straipsnio, 52 straipsnio 1 dalies, 65 straipsnio 1 dalies b punktą, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 16, 47 ir 48 straipsnius. Aptaręs ABTĮ 4 straipsnio, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 40-1 straipsnio, SESV 267 straipsnio, nuostatas, teismas vertino, kad bylai nagrinėti ir sprendimą priimti būtinybės kreiptis į ESTT nėra. Byloje nebuvo taikyta Europos Sąjungos teisė, juo labiau pirminė teisė, dėl kurios aiškinimo pareiškėjai prašo kreiptis, dėl kurios ESTT galėtų duoti preliminarų sprendimą teisiškai reikšmingu šioje byloje aspektu, todėl, kreipimasis į ESTT pareiškėjo prašomais klausimais nebūtų tikslingas, kadangi nedarytų esminės įtakos bylos baigčiai. Teismas prašymo dėl kreipimosi į ESTT netenkino.

65. Teismui nekilo abejonių dėl byloje taikomų teisės aktų atitikties Konstitucijai, todėl pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį teismą dėl Įstatymo atitikties Konstitucijos 5, 31 straipsniams, 46 straipsnio 1 ir 3 dalims, 109 straipsniui ir teisinės valstybės principui netenkino. Tai, kad pareiškėjai kitaip aiškina ir interpretuoja įstatymo nuostatas, neduoda pagrindo teismui pritarti pozicijai apie teisinio pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą egzistavimą, be to, šioje byloje jau du kartus buvo kreiptasi į Konstitucinį Teismą, o pakartotinis kreipimasis neatitiktų proceso ekonomijos, koncentracijos principų, ilgam laikotarpiui šalių ginčą paliktų neišspręstą, taip teisminis procesas neatitiktų teisinio stabilumo ir tikrumo principų reikalavimų, kai kiekvienas teismas turi teisę ir pareigą aiškinti įstatymą. Be to, patys pareiškėjai remiasi Įstatymo 20 straipsnio nuostatomis, numatančiomis itin trumpus šio pobūdžio bylų nagrinėjimo terminus.

66. Teismas konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti skundžiamus Vyriausybės nutarimus neteisėtais ar nepagrįstais, kadangi jie atitinka, VAĮ 8 straipsnį, nėra pagrindo jų naikinti ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Nutarimuose nurodytas jų priėmimo teisinis pagrindas, konkrečios įstatymo nuostatos, iš nutarimų ir jų sudedamųjų dalių turinio aiškiai suvokiamas sprendimų faktinis bei teisinis pagrindas. Vien tai, kad ginčijamų sprendimų turinys yra lakoniškas, nesudaro pagrindo jų vertinti kaip nepagrįstų ir nemotyvuotų.

III. 67. Pareiškėjas UAB „Skinest Baltija“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjų UAB „Skinest Baltija“, Skinest Rail AS, Skinest Grupp AS ir O. O. skundą.

68. Pareiškėjas UAB „Skinest Baltija“ pažymi, kad pilna apimtimi palaiko visus nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme išdėstytus argumentus, prašo juos laikyti šio apeliacinio skundo dalyku ir įtraukti į bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo daugelio pareiškėjų skunde pateiktų argumentų, o teismo atliktas Įstatymo aiškinimas yra ydingas, palikus galioti tokį sprendimą būtų įtvirtinta teisminė praktika, ypatingai ir be pagrindo ribojanti ūkinės laisvės, kapitalo judėjimo ir teisingumo, protingumo bei proporcingumo principus. Vyriausybės nutarimai turėjo būti panaikinti kaip neteisėti iš esmės, savo turiniu prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.).

69. Pareiškėjo „Skinest Baltija“ nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendime ir Vyriausybės nutarimuose buvo netinkamai taikytos Įstatymo nuostatos ir nepagrįstai sutapatinta Įstatyme numatyta investuotojo ir sandorių patikra. Teismas ir Vyriausybė ginčo sandorių atitiktį nacionalinio saugumo interesams vertino taikydamas „investuotojo“ patikros kriterijus (Įstatymo 11 str.), kurie šiuo atveju neturėtų būti taikomi, ir visiškai nevertino sandorių esmės ir jos (bet kurio elemento) galimos grėsmės Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, kas iš tiesų ir turėjo būti tyrimo objektu. 2018 m. kovo 1 d. įsigaliojus naujai Įstatymo redakcijai nacionalinio saugumo interesų atitikties kontrolė pasikeitė. Vietoje anksčiau buvusios „potencialaus dalyvio“ patikros, buvo numatyti du savarankiški institutai: „investuotojo“ ir „sandorio“ patikra. Pagal skirtingą potencialios grėsmės lygį išskyrus du savarankiškus institutus turi būti taikoma ir skirtingo lygio jų patikra. Įstatyme „investuotojo“ sąvoka yra apibrėžta pagal tai, kokius sandorius šis asmuo ketina sudaryti (reikšmingą įtaką nacionalinio saugumo užtikrinimui svarbiai įmonei įtaką galintys daryti sandoriai). Kitaip tariant, pagal Įstatymą galima tikrinti įvairius sandorius, tačiau dalis jų, dėl savo didžiausios potencialios grėsmės, patenka į „investuotojo“ patikros institutą. Atitinkamai, jeigu ir „investuotojui“ (t. y. jo sandoriams) ir kitiems „sandoriams“ būtų taikomi visiškai vienodi kriterijai, nebūtų jokios prasmės Įstatyme numatyti atskirų institutų. Loginis teisės normų aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad atskiri sandoriai gali kelti grėsmę nacionaliniam saugumui net ir tais atvejais, kai sandorio šalis nėra „investuotojas“. Taigi, jei visiems sandoriams vertinti būtų taikomi „investuotojo“ kriterijai ir nebūtų paisoma sandorio esmės vertinimo, kaip buvo padaryta nagrinėjamoje byloje, nebūtų galima pasiekti Įstatymu keliamų tikslų. Taip būtų sudaromos sąlygos netirti iš esmės reikšmingų nacionaliniam saugumui sandorių (ar būtų gaunamas teigiamas patikros rezultatas), vien dėl to, kad jų šalis atitiktų „investuotojui“ taikomus kriterijus. Tokio aiškinimo metodo, kuriuo teismas naudojosi ir šioje byloje, kuriama „spraga“ neturėtų būti toleruojama.

70. Pareiškėjas UAB „Skinest Baltija“ teigia, kad Įstatymo 13 straipsnio 6 dalis numato vienintelį atvejį, kuomet vertinant ne „investuotojo“ sudaromą sandorį, galima taikyti „investuotojo“ patikros kriterijus. Taip įstatymų leidėjas, aiškiai apibrėždamas ir taip ribodamas tikrintinų sandorių ratą, nustatė išimtinį sandorio šalies (ypač – su ja susijusių asmenų) patikros elementą, kuris gali būti taikomas tik kai: sandoris jau yra sudarytas; dėl jo kreipiasi specialūs, aiškiai Įstatyme nurodyti asmenys, o ginčo sandoriai tokie nėra. Jei nagrinėjamoje byloje ginčo sandoriai būtų vertinti taip, kaip to reikalauja Įstatymas (t. y. vertinant sandorių esmę) neabejotinai būtų nustatyta, kad jie nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui. Ginčo sandoriais AB „Lietuvos geležinkeliai“ ketino įsigyti įprastas, plačiai naudojamas infrastruktūros detales (pabėgius, gnybtus ir pan.), kurias gamina ne „Skinest“ grupės įmonė, o tokie gamintojai, iš kurių galiausiai atitinkami objektai vis tiek buvo įsigyti (tiesiogiai ar per kitus tarpininkus). Taigi, UAB „Skinest Baltija“ trečios eilės naudos gavėjo neva grėsmę keliantys asmeniniai ryšiai niekaip neįtakojo ir negalėjo įtakoti nei ginčo sandorių objekto, nei bet kurio kito sandorio elemento. Be kita ko, net ir šio naudos gavėjo grėsmė nustatyta nepagrįstai. Netoleruotina situacija, kai vienų sandorių atžvilgiu UAB „Skinest Baltija“ pripažįstama galinti kelti grėsmę dėl to, kad jos trečios eilės naudos gavėjas neva turi aiškiai neįvardintų „ryšių“ su įvairiais asmenimis Rusijoje, o kitų sandorių atžvilgiu su Bendrove ar kitomis Skinest grupės įmonėmis, kurių trečios eilės naudos gavėjas yra tas pats, sandoriai sudaromi. Todėl byloje yra būtina aiškiai konstatuoti Įstatyme nurodytų patikros institutų taikymo kriterijus, tokių taisyklių nustatymas pasitarnautų nacionalinio saugumo interesams.

71. Pareiškėjai Skinest Rail AS, Skinest Grupp AS ir O. O. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Skinest Baltija“, Skinest Rail AS, Skinest Grupp AS ir O. O. skundą.

72. Pareiškėjai Skinest Rail AS, Skinest Grupp AS ir O. O. nesutinka, kad jie (ar kuris nors iš jų atskirai) realiai kelia kokią nors grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, o procedūra ir patikra, kurių pagrindu pareiškėjai pripažinti keliančiais grėsmę, buvo atliktos netinkamai, paviršutiniškai ir neteisėtai, o pirmosios instancijos teismas sprendime nutylėjo ir vengė teisiškai kvalifikuoti skundo teisingam išnagrinėjimui turinčias aplinkybes, susijusias su šiais įvykiais: AB „Lietuvos geležinkeliai“ pažeidė Įstatymą, veikdama ne teisės aktų, o „telefoninės teisės“ pagrindu, savo veiksmus neteisėtai koordinuodama su Komisija ir, galbūt, su viešojo konkurso nelaimėjusiu dalyviu – UAB „Swetrak“. Komisija, atlikdama sandorių atitikties nacionalinio saugumo interesams tyrimą, nesilaikė jai taikytinų procedūrinių taisyklių: nors visi Komisijos nariai privalėjo turėti galiojančius leidimus dirbti su įslaptinta informacija, nebuvo surinkta duomenų ir pirmosios instancijos teismas atsisakė nustatyti, ar Komisijos nariai iš tiesų atitiko šį reikalavimą; iš Komisijos posėdžių protokolų matyti, kad atlikdama sandorių patikrą Komisija siekė pašalinti pareiškėjus iš rinkos, tai eksplicitiškai pripažino patys Komisijos nariai; Vyriausybė nutarimus priėmė tiek de jure, tiek de facto remdamasi išimtinai neslapta informacija, todėl Komisijos sprendimų (posėdžiuose išsakytų pavienių jos narių pasisakymų) motyvų, pagrįstų įslaptinta informacija, pirmosios instancijos teismas negalėjo kvalifikuoti kaip nutarimų motyvų.

73. Pareiškėjų nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė Konvencijoje garantuojamą teisę į veiksmingą teisminę gynybą, nes nevertino Vyriausybės nutarimų (ne)teisėtumo Konvencijos kontekste. Pirmosios instancijos teismas bylą nagrinėjo uždarame posėdyje, nors tam nebuvo jokio teisinio pagrindo, o pareiškėjai prašė bylą nagrinėti viešai; nepagrįstai ribojo pareiškėjų teisę susipažinti su Vyriausybės ir Komisijos į bylą pateiktais dokumentais; pareiškėjams, iš vienos pusės, ir Vyriausybei bei Komisijai, iš kitos pusės, taikė dvigubus įrodinėjimo standartus, pareiškėjams nustatydamas neįmanomą įrodinėjimo pareigą; egzistuojant toms pačioms aplinkybėms, dėl kurių nuo bylos nagrinėjimo nusišalino viena teisėjų kolegija, kita teisėjų kolegija priėmė skundžiamą sprendimą; esminės reikšmės bylos baigčiai turinčias išvadas pirmosios instancijos teismas padarė nepateikdamas jokių konkrečių faktų, detalių ar bent nuorodų į bylos medžiagą, kuria remtasi, todėl visas bylos nagrinėjimo procesas sudaro grubų pareiškėjų teisės į teisingą teismo procesą ir veiksmingą teisinę gynybą pažeidimą, o teismas buvo šališkas.

74. Pareiškėjai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog nutarimai buvo priimti nepažeidžiant tokio pobūdžio akto priėmimo procedūros, nes visi sprendimai, susiję su sandorių patikros procedūra, buvo priimami slapta nuo pareiškėjų, o apie nutarimus pareiškėjai sužinojo tik iš viešos erdvės ir Teisės aktų registro, tai sudarė savarankišką pagrindą panaikinti nutarimus ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, tačiau pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes ignoravo. Teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai sutiko su Komisijos teiginiais, kad vertinant planuojamus sudaryti sandorius Komisija neprivalėjo informuoti pareiškėjų ir suteikti jiems teisę teikti paaiškinimus, nors pagal Įstatymą Komisija privalėjo UAB „Skinest Baltija“ pranešti apie inicijuotą tyrimą ir suteikti teisę teikti paaiškinimus. Nepagrįstai pritarta Komisijos argumentams apie skirtingas, Įstatyme nenumatytas, procedūras siekiamam sudaryti ir jau sudarytam sandoriams ir taip paneigiant Įstatyme įtvirtintos procedūros tikslą – užtikrinti objektyvų aplinkybių įvertinimą ir Komisijos bei Vyriausybės nutarimų teisėtumą. Teismas nepagrįstai ignoravo esminius argumentus, patvirtinančius, kad egzistuoja pagrindas panaikinti nutarimus ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, nes: Įstatymo taikymo praktikoje įtvirtintas mechanizmas eliminuoja asmenų, su kuriais sudaromas sandoris, teisę pateikti poziciją ir užtikrinti, kad tyrimo pagrindu bus priimtas objektyvus sprendimas; priimant nutarimus, pareiškėjai neinformuoti ir jiems nesuteikta teisė teikti paaiškinimus; pareiškėjai nei apie Komisijos išvadas, nei apie nutarimus niekada nebuvo informuoti, tai lemia VAĮ 8 straipsnio 4 dalies pažeidimą; net po nutarimų priėmimo iki bylos iškėlimo, jokia informacija pareiškėjams, nepaisant jų prašymo, nebuvo suteikta; sankcionuodamas aptariamą Vyriausybės ir Komisijos elgesį, teismas sukūrė ydingą praktiką, pagal kurią valstybės institucijoms savo sprendimų motyvus leidžiama atskleisti tik teismui nagrinėjant bylą; iki šiol pareiškėjams nesuteikta galimybė pateikti savo paaiškinimus dėl visos informacijos, nulėmusios Komisijos ir nutarimų priėmimą.

75. Pareiškėjai teigia, kad teismas neatsižvelgė į jų argumentus, kad nutarimai yra naikintini ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, kaip prieštaraujantys VAĮ 8 straipsnio 1 daliai, nes nepagrįsti faktinėmis aplinkybėmis, teisės normomis ir nemotyvuoti. Šiuos pareiškėjų argumentus teismas atmetė formaliai ir nemotyvuotai, nurodydamas, kad pareiškėjai nutarimus gavo, juos apskundė, o teisminio nagrinėjimo metu pateikta informacija neva yra laikytina pakankama spręsti dėl jų tariamo teisėtumo, tačiau iki teismo ir net ilgą laiką teismo proceso metu pareiškėjai negalėjo sužinoti, apie ką kalbama nutarimuose užsimenant apie tariamus ryšius su užsienio valstybėmis, be to, pats teismas sprendime pripažino, kad nutarimai yra motyvuoti kita informacija, neatsispindinčia juose.

76. Pareiškėjai nurodo, kad nutarimai prieštarauja Įstatymo 13 straipsnio 8 daliai, nes jais nėra nustatyta, kaip konkrečiai sandoriai galėtų kelti grėsmę nacionaliniam saugumui. Pirmiausia, atliekant sandorių patikrą privalėjo būti nustatytas atitinkamų įstatyminių sąlygų egzistavimas, o taip padaryta nebuvo. Pagal įstatymą, atliekant sandorių patikrą, privalėjo būti pirmiausia įvertinti patys sandoriai. Net Įstatymo normas aiškinant kitaip, atliekant sandorių patikrą, privalėjo būti nustatyti du kumuliatyvūs kriterijai: sandorio reikšmė ir grėsmės kriterijai, o teismas sandorių reikšmės nevertino. Faktiškai Komisijos narai nurodė, kad sandorius būtina įvertinti pagal jų reikšmės kriterijų ir pavedė tą padaryti Ministerijai, kuri vienareikšmiškai nustatė, jog šiuo atveju pats sandoris nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui. Antra, ketinti sudaryti sandoriai nepatenka į nacionalinio saugumo interesų sferą, teismas neanalizavo jų reikšmingumo ir grėsmės aspektu, klaidingai nurodydamas, neva tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Teismas nevertino Pareiškėjų išsamių, kitų proceso šalių neneigtų, argumentų, jog sandoriai dėl pabėgių, mišrių sąvaržų padėklų, gnybtų ir elastinio tvirtinimo komplektų pardavimo nėra ir negali būti nacionalinio saugumo klausimu. Teismas ignoravo tai, kad nei UAB „Skinest Baltija“, nei netiesiogiai ją kontroliuojantis O. O., nebūtų įgiję prieigos prie nacionaliniam saugumui reikšmę turinčių objektų. Trečia, bylos nagrinėjimo metu Komisijos pateikti teiginiai dėl tariamo sandorių įvertinimo yra atmestini, nes neatitinka tikrovės ir nepatvirtina sandorių reikšmingumo, kadangi jie grįsti sandorių komercine rizika, kas neįeina į Įstatymo ir Komisijos tyrimo sritį; priešingai nei svarstė Komisija, sandoriai nepateko į ES sankcijų taikymo sritį, nes Komisija klaidingai nurodė Mariupolį esant okupuota Rusijos teritorijos dalimi (nors faktiškai tai yra neokupuotas Ukrainos miestas). UAB „Skinest Baltija“ sąsajos su Baltarusija yra nepagrįstos, kadangi analogiškas tariamas sąsajas turi ir AB „Lietuvos geležinkeliai“, o sąsajos su Rusija yra klaidingos, kadangi sandorių rėmuose būtų tiekiamos ne Rusijos, o Ukrainos, Baltarusijos ir Vokietijos gamintojų prekės.

77. Pareiškėjai teigia, kad nutarimai ir juos patvirtinęs pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja Įstatymo 11 straipsnio 2 ir 4 punktams, nes jais nepagrįstai konstatuoti 11 straipsnio 2 ir 4 punktuose numatyti kriterijai. O. O. atžvilgiu inicijuotas kaltinimas nėra pakankama aplinkybė konstatuoti pavojų nacionalinio saugumo interesams: pagal Įstatymo 11 straipsnio 4 dalį privalomos kumuliatyvios sąlygos konstatuoti tariamą neatitikimą nacionalinio saugumo interesams yra: inicijuotas kaltinimas ir neišnykęs teistumas, bet tačiau antroji sąlyga neegzistuoja ir tai nebuvo ginčijama byloje.

Teismas nepagrįstai sutiko su Vyriausybės ir Komisijos interpretacija, neva įstatymo 11 straipsnio 4 punktas suponuoja alternatyvias taikymo sąlygas ir, atitinkamai, neva leidžia asmenį laikyti neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų vien todėl, kad jo atžvilgiu inicijuotas kaltinimas dėl nusikalstamų veikų padarymo. Toks Įstatymo 11 straipsnio 4 dalies formuluotės aiškinimas teismo pateiktas extra legem, toks Įstatymo aiškinimas reikštų, kad pats įstatymas yra antikonstitucinis ir pažeidžia Konvencijos normas dėl nekaltumo prezumpcijos.

O. O. aprašyti ryšiai nėra nei teisėta, nei pagrįsta aplinkybė konstatuoti pavojų nacionalinio saugumo interesams remiantis Įstatymo 11 straipsnio 2 punktu. Šie ryšiai nėra nurodyti, atskleisti ar paaiškinti nei Vyriausybės nutarimuose, nei teismo sprendime: pagal ESTT praktiką motyvai turi būti nurodyti būtent pačiame akte (nutarimuose), o vėlesnis tokių motyvų atsiradimas (nagrinėjimo teisme metu) nepanaikina motyvavimo pareigos pažeidimo. Apie tariamus ryšius pareiškėjai išgirdo tik bylos nagrinėjimo teisme metu, o Komisijos teiginiai ir VSD pateiktų interneto portalų straipsnių informacija neatitinka tikrovės, nes nagrinėjant bylą teisme O.

O. paaiškino, kad didžiosios dalies minėtų elito atstovų jis net nėra girdėjęs ir / ar sutikęs. Teismo sprendime remtasi VSD pateiktomis laikraščių ir interneto portalų nepilnomis ištraukomis (dalis – iš Rusijos propagandinio kanalo „Sputnik“), kurios yra spekuliatyvios ir klaidingos, o jose nurodomos ES įmonės, neva susijusios su pareiškėjais, yra didžiulės įmonės, kurių akcijomis prekiaujama viešai rinkoje ir jų akcininkais yra tūkstančiai pasaulinio lygio bankų, investicinių fondų (iš jų ir Lietuvos). VSD nesurinko ir nei Komisija, nei Vyriausybė nepateikė objektyvios informacijos, pvz., kitų publikacijų apie pareiškėjus, kurios patvirtina, kad O.

O. yra demokratinių pažiūrų asmuo, savo šalies patriotas, kuris savo ir valstybės ateitį sieja su Vakarais ir ten vysto verslo ryšius, tai patvirtina pareiškėjų teikti, tačiau pirmosios instancijos teismo nevertinti įrodymai. Vien ryšių konstatavimo faktas nėra savaime pakankamas pagrindas konstatuoti neatitikimą nacionalinio saugumo interesams: teismas nevertino, nei ką neteisėto daro ar potencialiai neteisėto galėtų daryti O. O., nei ką neteisėto daro asmenys, su kuriais neva O. O. turi tariamą sąsajumą, nenustatyta, kad tariamus ryšius O.

O. ne tik apskritai turi, bet naudoja ar ketina panaudoti prieš Lietuvą, o objektyvūs duomenys patvirtina priešingai – Estijos teisingumo ministerija patvirtino, kad neturi jokių duomenų apie O. O. keliamą grėsmę nacionaliniam saugumui; Estijos žvalgybos institucija niekada neminėjo O. O. jokiose savo metinėse apžvalgose apie valstybei pavojų keliančius šaltinius; Estijos nacionalinis saugumas detaliai tikrino O. O. ir jo šeimos narius ryšium su jo sūnaus užimamomis pareigomis (jis per pastaruosius 4 metus vadovavo dviem Estijos ministerijoms) ir jokių grėsmių nebuvo nustatyta.

Tokiu būdu teismas patvirtino paradoksalią situaciją: viena ES šalis ir NATO narė (Estija) nelaiko, kad O. O. keltų grėsmę nacionaliniam saugumui; o Lietuva dėl tariamo neatitikimo nacionaliniam saugumui neleidžia AB „Lietuvos geležinkeliai“ sudaryti sandorių dėl paprastų techninių geležinkelio detalių su O. O. netiesiogiai kontroliuojama įmone. Be to, tik ryšių konstatavimo nepakanka – pagal Įstatymą privalo egzistuoti ir kitos privalomos sąlygos. Teismas privalėjo įvertinti konkrečių ketinamų sudaryti Sandorių neatitikimą nacionaliniam saugumui, tai Skundžiamu sprendimu nebuvo padaryta.

78. Pareiškėjai teigia, kad teismas nevertino nutartinų suderinamumo su Konvencija ir jų teisėtumo Konvencijos kontekste, motyvų nebuvimas dėl Konvencijos pažeidimo sudaro ne tik pagrindą teismo sprendimą panaikinti pagal ABTĮ 147 straipsnį, bet ir absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą pagal ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punktą. Teismo išvada, kad Įstatymo 11 straipsnio 4 dalies pagrindu sandorio pripažinimas neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų nereiškia, kad yra sprendžiama dėl tokio sandorio šalies / asmens kaltės, yra nesuderinama ne tik su Konvencija, bet ir su bendra nekaltumo prezumpcija. Pagal EŽTT formuojamą praktiką, net ir pareiškimai, kuriais formuojama nuomonė, neva asmuo yra kaltas, yra pakankami spręsti dėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimo. Pripažinus sandorį neatitinkančiu nacionalinio saugumo, tai būtent ir reiškia, kad tokios sandorio šalies / asmens kaltė yra preziumuojama ir, atitinkamai, asmeniui, kuriam yra pareikšti kaltinimai, yra taikomos tokios pat neigiamos teisinės pasekmės kaip ir asmenims, kurie yra pripažinti kaltais. Dėl Konvencijos 7 straipsnyje įtvirtinto principo „nėra bausmės be įstatymo“ pažeidimo pareiškėjai pažymi, kad nutarimais UAB „Skinest Baltija“ buvo uždrausta sudaryti sandorius pagal pirkimus, remiantis tomis Įstatymo nuostatomis, kurios pirkimų paskelbimo ir pasiūlymų pateikimo metu negaliojo. Vieninteliai pagrindai, kuriais remiantis pareiškėjai galėjo būti pašalinti iš pirkimų yra įtvirtinti tik viešuosius pirkimus reglamentuojančiame įstatyme, o kitais, nei ES viešųjų pirkimų direktyvose ir, atitinkamai, VPĮ nenumatytais, pagrindais yra neteisėtas. EŽTT praktikoje nuosekliai pasisakoma, jog privačių asmenų atžvilgiu pritaikytai finansinei sankcijai atitinkant baudžiamosios sankcijos kriterijų, tai sukelia ir Konvencijos 7 straipsnio taikymą. Atimdama galimybę sudaryti sutartis pagal teisėtai ir sąžiningai laimėtus pirkimus, kurių vertė yra daugiau nei 3,5 mln. Eur Vyriausybė faktiškai pritaikė baudžiamojo pobūdžio sankciją ir ja atėmė (jau įgytą) teisę į pajamas.

79. Pareiškėjai dėl Konvencijos 13 straipsnyje įtvirtintos teisės į veiksmingą gynybos priemonę pažeidimo pažymi, kad teismas nevertino, jog Komisijos sprendimai, tiek ir jų pagrindu priimti nutarimai buvo priimti uždarai, pareiškėjams nesuteikiant galimybės ne tik apsiginti, t. y. pateikti paaiškinimų, bet ir apskritai sužinoti, kad tokie klausimai yra svarstomi. Įstatymas neuždraudė nei Komisijai, nei Vyriausybei informuoti pareiškėjus ir suteikti jiems galimybę bent nurodyti tikrąsias faktines aplinkybes, kad atitinkami sprendimai nebūtų priimti remiantis vien tik netiesioginiais – iš žiniasklaidos straipsnių paimtais duomenimis. Pareiškėjų teisė į veiksmingą teisinę gynybą, buvo pažeista ne tik nutarimų priėmimo procese, bet jų turiniu – juose nėra jokių motyvų, iš kurių pareiškėjai galėtų nustatyti, kokie konkrečiai jų veiksmai buvo pagrindu priimti nutarimus ir, atitinkamai, reikšmingai apriboti pareiškėjų teises.

80. Pareiškėjai dėl Konvencijos 1-ojo protokolo 1 straipsnyje įtvirtintos teisės į nuosavybės apsaugą pažymi, kad UAB „Skinest Baltija“ teisėtai ir sąžiningai laimėjo pirkimus, taigi įgijo teisėtą lūkestį sudaryti sutartis su AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir gauti iš to pajamų, bendrai siekiančių daugiau nei 3,5 mln. Eur, tačiau nutarimais tokia galimybė ir teisėti lūkesčiai ja pasinaudoti buvo atimti. Teismo sprendime nurodyti bendro pobūdžio, nesiejami su Konvencija motyvai, neva laimėtas pirkimas neduoda pagrindo pasiūlymo vertę laikyti asmens ekonomine teise, nesuderinami su EŽTT praktika. Kilus neaiškumų dėl Konvencijos taikymo, tikslinga kreiptis į EŽTT dėl konsultacinės išvados pateikimo, o Konvencijos garantuojamų teisų pažeidimas tiek nutarimais, tiek teismo sprendimu sudaro savarankišką ir pakankamą pagrindą juos panaikinti.

81. Pareiškėjai nurodo, kad teismas nepagrįstai atsisakė taikyti ES pirminę teisę ir paliko galioti pamatinėms ES teisės nuostatoms prieštaraujančius nutarimus. Nutarimai turi būti panaikinti kaip neteisėti vien tik dėl to (neapsiribojant tuo), kad jais yra pažeidžiamos SESV 49 straipsnyje garantuojama įsisteigimo laisvė, 63 straipsnyje garantuojama kapitalo judėjimo laisvė ir Chartijos 17 straipsnyje įtvirtinta laisvė užsiimti verslu, 47 straipsnyje įtvirtinta teisė į veiksmingą gynybą ir 45 straipsnyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija.

Byloje ginčo dėl to, kad vertinant Vyriausybės nutarimus yra aktualus jų (ne)atitikimas ES teisei, nebuvo. Teismas pareiškėjų argumentus dėl nutarimais pažeistos ES pirminės teisės atmetė tiesiog nurodydamas, kad sutinka su Vyriausybės ir trečiųjų asmenų argumentais, tačiau jie neginčijo, kad pareiškėjų pateiktas ES teisės normų aiškinimas yra teisingas. Pirmosios instancijos teismo epizodiniai ir paviršutiniški pasisakymai apie ES teisę yra nepagrįsti ir klaidingi. Teismas nevertino argumentų dėl to, kad: Vyriausybė privalėjo nesiimti jokių nacionalinių priemonių, galinčių pažeisti ES teisę; nutarimais buvo grubiai pažeista kapitalo judėjimo laisvė (SESV 63 str.); nutarimais buvo grubiai pažeista įsisteigimo laisvė (SESV 49 str.); nutarimais padaryti pažeidimai negali būti pateisinami, nes „nacionalinio saugumo interesais“ pasiremta tik formaliai (neįrodyta, kad apribojimai yra proporcingi) (SESV 52 str. 1 d., 65 str. 1 d.

b) p.); Įstatyme įtvirtinta procedūra prieštarauja ES teisei (SESV 49 str., 52 str. 1 d., , 63 str., 65 str. 1 d.

b) p.); nutarimai ir Komisijos išvados pažeidžia Chartijoje įtvirtintą laisvę užsiimti verslu (16 str.), teisę į veiksmingą gynybą (47 str.), nekaltumo prezumpciją (48 str.). Teismas paliko galioti ES pirminę teisę grubiai pažeidžiančius nutarimus. Iš ES pirminės teisės ir ESTT praktikos kyla imperatyvi taisyklė, pagal kurią nepakanka vien tik nacionalinio saugumo interesų įvardijimo (teiginio), o privalo būti pagrindžiama, kad egzistuoja reali ir pakankamai rimta grėsmė šiems interesams. Teismas nepagrįstai sprendė, kad klausimas, kodėl abu sandoriai yra įvertinti kaip keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, nėra šios bylos dalykas.

Skundžiamu sprendimu nėra atsakyta į esminį klausimą – kokią realią ir pakankamai rimtą grėsmę nacionalinio saugumo interesams kėlė du konkretūs sandoriai, o tokios grėsmės nėra. Iš ES pirminės teisės ir ESTT praktikos kyla imperatyvi taisyklė, pagal kurią net ir tuo atveju, kai yra nustatoma, jog sandoriai kelia pakankamai rimtą pavojų nacionalinio saugumo interesams, privalomai turi būti įvertinta ir kita ES teisės testo sąlyga – ar ribojimai yra proporcingi. Nors nutarimais nustatytų ribojimų proporcingumą pareigą pagrįsti turėjo būtent Vyriausybė, teismas paliko galioti nutarimus, priimtus pagal Įstatyme įtvirtintą ES pirminei teisei prieštaraujančią išankstinio patikrinimo sistemą.

Teismas ignoravo, kad iš ES pirminės teisės ir ESTT praktikos kyla taisyklės, pagal kurią išankstinės patikros sistema (įtvirtinta Nacionalinio saugumo įstatyme) yra laikoma kapitalo judėjimo ir įsteigimo laisvių ribojimu. Skundžiamu sprendimu nepaisyta, kad Įstatyme įtvirtinti patikros kriterijai yra abstraktūs, neišsamūs ir paliekantys valstybės institucijoms absoliučią diskreciją priimti subjektyvius sprendimus; Įstatymo pagrindu priimami nutarimai yra visiškai nemotyvuoti, Įstatyme Vyriausybės nutarimų apskundimo tvarka yra tik formali ir nesuteikia realios galimybės efektyviai peržiūrėti, kaip nacionalinės institucijos naudojasi savo diskrecija.

Teismas turėjo netaikyti Įstatymo nuostatų, pažeidžiančių ES teisę.

82. Pareiškėjų nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, nemotyvuodamas atsisakė kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo byloje, dėl to buvo priimtas ES teisei prieštaraujantis teismo sprendimas.

83. Pareiškėjai teigia, kad teismo sprendimas yra grindžiamas Įstatymo normomis, kurios prieštarauja Konstitucijai, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl jų konstitucingumo tyrimo. Byloje yra kilusi dviejų susiduriančių konstitucinių vertybių – nacionalinio saugumo užtikrinimo pagal Nacionalinio saugumo įstatymą bei privačių asmenų (pareiškėjų) ūkinės veiklos laisvės – tarpusavio santykio ir jų ribojimo proporcingumo, problema. Skundžiamu sprendimu nepagrįstai suteiktas absoliutus prioritetas vienai ginamai vertybei (nacionalinio saugumo interesams), kitos (asmens ūkinės veiklos laisvės) atžvilgiu, bei pateiktas išaiškinimas, jog tariamai proporcingumo principas, derinant šias vertybes ir asmens teisių bei teisėtų interesų ribojimus, yra nesvarbus. Teismas nepagrįstai sprendė, neva Įstatymo 11 straipsnio 4 punktas nepatenka į nekaltumo prezumpcijos principo taikymo sferą, o Įstatymo 12 straipsnio 15 dalis pareiškėjų atžvilgiu yra netaikytina. Teismas sprendime formaliai atmetė Pareiškėjų nurodytus argumentus dėl Įstatymo normų prieštaravimo Konstitucijai, nemotyvavo atsisakymo kreiptis į Konstitucinį Teismą bei priėjo nepagrįstos išvados, neva kreipimasis pažeistų proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus. Motyvai, neva pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra dėl to, kad byloje tas padaryta jau du kartus, yra atmestini – abu nesėkmingo kreipimosi kartus Vilniaus apygardos administracinis teismas nekėlė pareiškėjų suformuluotų klausimų dėl Įstatymo 11 straipsnio 2 ir 4 punktų, 12 straipsnio 10, 12, 13 ir 15 dalių, 13 straipsnio 7 ir 8 dalies atitikimo Konstitucijai. Galbūt antikonstitucinio įstatymo taikymas negali būti pateisinamas proceso ekonomiškumu. Teismas nepagrįstai nevertino esminių pareiškėjų argumentų dėl individualioje byloje pritaikytų Įstatymo nuostatų neatitikimo Konstitucijai, ir dėl to paliko galioti nutarimus. Teismas byloje pritaikė Įstatymo normas, nepagrįstai ribojančias pareiškėjų ūkinės veiklos laisvę: ribojimas Įstatymo 11 straipsnio 2 punkto, 12 straipsnio 15 dalies ir 13 straipsnio 7 dalies pagrindais nėra pateisinamas, kadangi neatitinka Konstitucinio Teismo doktrinoje suformuotų sąlygų.

84. Pareiškėjų teigimu, teismas pritaikė Įstatymo normas, prieštaraujančias teisinės valstybės principui: Įstatymo 12 straipsnio 10, 12-13 dalyse įtvirtintos sprendimų dėl sandorių atitikties priėmimo procedūros metu sandorio šaliai (kitai nei pareiškėjas): nėra suteikiama informacija apie procedūros pradžią bei apie jos atlikimą, nesuteikiama teisė duoti paaiškinimų; nepateikiami patikros metu surinkti ir gauti dokumentai; nepranešama apie išvados priėmimą ir neleidžiama su ja susipažinti; nesuteikiama teisė duoti paaiškinimų apie priimtą Komisijos išvadą, kurios pagrindu priimamas Vyriausybės nutarimas; ir nepranešama apie priimtą Vyriausybės nutarimą ir jis nepateikiamas šiam asmeniui, nors toks sprendimas tiesiogiai įtakoja – riboja – sandorio šalies konstitucinę ūkinės veiklos laisvę. Taigi nesudaromos galimybės efektyviai apskųsti jo atžvilgiu priimtų dokumentų ir pateikti teismui jų nepagrįstumo argumentų (kurių asmuo net nežino) ir paneigiama teisinės valstybės principo sudedamoji dalis – teisė į tinkamą teisminį procesą.

85. Pareiškėjų nuomone, teismas pritaikė Įstatymo normas, prieštaraujančias valdžių padalijimo principui: Įstatymo 13 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta nuostata prieštarauja konstituciniam imperatyvui, kad teisingumą vykdo tik teismai, kadangi jos pagrindu Vyriausybei, kaip įstatymų vykdomosios valdžios institucijai, suteikiama teisė atlikti tik teismo kompetencijai priskirtinas funkcijas: pripažinti trečiųjų asmenų ketinamus sudaryti ir/ar sudarytus sandorius negaliojančiais.

86. Pareiškėjų nuomone, teismas byloje pritaikė Įstatymo normas, prieštaraujančias nekaltumo prezumpcijos principui: 11 straipsnio 4 punkto norma, numatanti, kad asmuo laikomas neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų, jeigu dėl labai sunkaus, sunkaus ar apysunkio nusikaltimo padarymo yra vykdomas šio asmens baudžiamasis persekiojimas, nors šio asmens atžvilgiu nėra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis, prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai, įtvirtinančiai asmens nekaltumo prezumpciją.

87. Pareiškėjų nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas paneigiant teisę į teisingą teismą ir slaptos medžiagos pagrindu – paneigta pareiškėjams Konvencijos garantuojama teisė susipažinti su bylos dokumentais (apie juos pačius) (Konvencijos 6 str.) (teisė į teisingą teismą). Pagal EŽTT praktiką, teisminių bylų šalims privalo būti užtikrinta teisė į rungimosi procesu pagrįstą procesą, kuri apima: teisę susipažinti su visais prie bylos medžiagos pridėtais įrodymais, kurie gali turėti įtakos teismo sprendimui, ir juos komentuoti; teisę turėti pakankamai laiko susipažinti su įrodymais teisme; teisę teikti įrodymus. Tačiau šioje byloje pirmosios instancijos teismas šių taisyklių nesilaikė ir jas pažeidė. Teisės susipažinti su visais bylos dokumentais paneigimas pasireiškė, be kita ko, teismui atmetant (be jokių motyvų) daugybę pareiškėjų prašymų dėl susipažinimo su bylos medžiaga. Iš skundžiamo sprendimo motyvų akivaizdu, kad toks sprendimas galėjo būti priimtas išimtinai tik slaptos medžiagos pagrindu. Išslaptinta ar kita byloje esanti medžiaga, kuri buvo atskleista pareiškėjams, niekaip nepatvirtina nutarimų teisėtumo. Teismo sprendimu buvo grubiai pažeisti ABTĮ ir, atitinkamai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kuri nustato, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija.

88. Pareiškėjai prašo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2018 m. kovo 1 d.), 11 straipsnio 2 punktas, 12 straipsnio 15 dalis, 13 straipsnio 7 dalis, tiek, kiek Įstatyme nenustatyti kriterijai, kuriuos turi atitikti turimi ar praeityje turėti „didinantys riziką ar keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui” ryšiai; tiek, kiek įstatyme nenumatyta galimybė pašalinti nacionalinio saugumo interesams grėsmę keliančias priežastis, o jos neribojamos jokiais terminais ar aplinkybėmis; ir tiek, kiek įstatyme nėra numatytų kriterijų, kuriais remiantis sandoris gali būti pripažįstamas keliančiu grėsmę nacionaliniam saugumui (o net ir laikant, kad įstatyme investuotojams ir sandoriams numatyti kriterijai yra analogiški – dėl tokių sandoriams keliamų kriterijų nepagrįstumo ir neproporcingumo), neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje ir 3 dalyje įtvirtintam ūkinės veiklos laisvės principui;

Įstatymo 12 straipsnio 10, 12, 13 dalys, tiek, kiek nenumatyta, kad vertinant sandorio atitiktį nacionalinio saugumo interesams, kitai sandorio šaliai taip pat turi būti: suteikiama informacija apie procedūros pradžią bei apie jos atlikimą, suteikiama teisė duoti paaiškinimus, atliekant patikrą; pateikiami patikros metu surinkti ir gauti dokumentai; tiek, kiek nenumatyta, kad priėmus išvadą dėl sandorio atitikties nacionalinio saugumo interesams, kitai sandorio šaliai: taip pat turi būti pranešama apie tokios išvados priėmimą ir leidžiama su ja susipažinti; ir suteikiama teisė duoti paaiškinimus apie priimtą Komisijos išvadą, kurios pagrindu priimamas Vyriausybės nutarimas; tiek, kiek nenumatyta, kad priėmus galutinį teisiškai ir faktiškai pagrįstą sprendimą dėl sandorio atitikties nacionalinio saugumo interesams, kitai sandorio šaliai taip pat turi būti pranešama apie priimtą Vyriausybės nutarimą ir jis turi būti pateikiamas šiam asmeniui, neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui;

Įstatymo 13 straipsnio 8 dalis, tiek, kiek šios normos pagrindu Vyriausybei, kaip įstatymų vykdomosios valdžios institucijai, suteikiama teisė (įgaliojimai) pripažinti trečiųjų asmenų ketinamus sudaryti ir / ar sudarytus sandorius negaliojančiais, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintam valdžių padalijimo principui ir Konstitucijos 109 straipsnio imperatyvui, kad teisingumą vykdo tik teismai; Įstatymo 11 straipsnio 4 punktas tiek, kiek šios normos pagrindu asmuo pripažįstamas neatitinkančiu nacionalinio saugumo kriterijaus, inter alia, tuo atveju, kai asmuo yra kaltinamas labai sunkaus, sunkaus ar apysunkio nusikaltimo padarymu, nors šio asmens atžvilgiu nėra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis (neatsižvelgiant į išnykusį ar panaikintą teistumą), neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintai nekaltumo prezumpcijai.

89. Pareiškėjai prašo sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą klausimais dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo normų aiškinimo Vyriausybės nutarimų kontekste: ar SESV 63 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal ją yra draudžiamos nacionalinės teisės normos ir/arba priemonės, kuriomis vienos valstybės narės ūkio subjektams de facto visam laikui uždraudžiama kitoje valstybėje narėje atlikti investicijas įprastinėje tų ūkio subjektų veiklos srityje, tuo pačiu paneigiant jau padarytas atitinkamas investicijas pastarojoje valstybėje narėje? ar SESV 49 straipsnis, numatantis, kad vienos valstybės narės nacionalinių subjektų įsisteigimo laisvės kitos valstybės narės teritorijoje apribojimai uždraudžiami, turi būti aiškinamas taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos šioje byloje, pagal jį yra draudžiamos nacionalinės teisės normos ir/arba priemonės, kuriomis vienos valstybės narės ūkio subjektams de facto visam laikui uždraudžiama įsisteigti kitoje valstybėje narėje, pašalinant galimybes nenutrūkstamai dalyvauti ne savo kilmės valstybės narės ekonominiame gyvenime, vykdant ūkio subjektams įprastinę veiklą, ir iš to gauti naudos? ar SESV 52 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją yra draudžiamos nacionalinės teisės normos ir/arba priemonės, kuriomis įtvirtinti SESV 49 straipsnyje numatytos įsisteigimo laisvės ribojimai yra pateisinami „visuomenės saugumu“, nenurodant ir neįvertinus, kokios konkrečios, realios ir pakankamai rimtos grėsmės yra siekiama išvengti šiuo ribojimu? ar SESV 65 straipsnio 1 dalis (b) punktas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį yra draudžiamos nacionalinės teisės normos ir/arba priemonės, kuriomis įtvirtinti SESV 63 straipsnyje numatytos kapitalo judėjimo laisvės ribojimai yra pateisinami „visuomenės saugumu“, nenurodant ir neįvertinus, kokios konkrečios, realios ir pakankamai rimtos grėsmės yra siekiama išvengti šiuo ribojimu? ar SESV 52 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją yra draudžiamos nacionalinės teisės normos ir/arba priemonės, kuriomis SESV 49 straipsnyje įtvirtintos įsisteigimo laisvės ribojimai yra taikomi neatsižvelgiant ir neįvertinus, ar šie ribojimai yra tinkami valstybės narės nurodytam konkrečiam tikslui (ar tikslams) įgyvendinti ir ar neviršija to, kas būtina jiems pasiekti? ar SESV 65 straipsnio 1 dalies (b) punktas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį yra draudžiamos nacionalinės teisės normos ir/arba priemonės, kuriomis SESV 63 straipsnyje įtvirtintos kapitalo judėjimo laisvės ribojimai yra taikomi neatsižvelgiant ir neįvertinus, ar šie ribojimai yra tinkami valstybės narės nurodytam konkrečiam tikslui (ar tikslams) įgyvendinti ir ar neviršija to, kas būtina jiems pasiekti?

90. Pareiškėjai prašo sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą klausimais dėl SESV normų aiškinimo Įstatymo kontekste: ar SESV 63 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos šioje byloje, pagal ją yra draudžiamos nacionalinės teisės normos ir/arba priemonės, kuriomis išankstinio leidimo procedūra yra pagrįsta valstybės institucijoms priskirta vertimo diskrecija, teisės aktuose nenumatant objektyvių, nediskriminuojančių ir iš anksto žinomų leidimo išdavimo kriterijų? ar Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 49 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos šioje byloje, pagal jį yra draudžiamos nacionalinės teisės normos ir/arba priemonės, kuriomis išankstinio leidimo procedūra yra pagrįsta valstybės institucijoms priskirta vertinimo diskrecija, teisės aktuose nenumatant objektyvių, nediskriminuojančių ir iš anksto žinomų leidimo išdavimo kriterijų? ar Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 63 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos šioje byloje, pagal ją yra draudžiamos nacionalinės teisės normos ir/arba priemonės, kuriomis atsisakymuose išduoti leidimą, nenurodomos konkrečios nuostatos, kuriomis yra remiamasi, ir, atsižvelgiant į šias nuostatas, nenurodomi sprendimo priėmimo tinkami motyvai? ar SESV 49 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos šioje byloje, pagal jį yra draudžiamos nacionalinės teisės normos ir/arba priemonės, kuriomis atsisakymuose išduoti leidimą, nenurodomos konkrečios nuostatos, kuriomis yra remiamasi, ir, atsižvelgiant į šias nuostatas, nenurodomi sprendimo priėmimo tinkami motyvai?

91. Pareiškėjai prašo sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą klausimais dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos normų aiškinimo: ar Chartijos 16 straipsnis kartu su SESV 49 straipsniu ir 63 straipsnio 1 dalimi turi būti aiškinamas taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos šioje byloje, pagal jį yra draudžiamos nacionalinės teisės normos ir/arba priemonės, kuriomis valstybės narės institucijoms yra suteikiama diskrecija priimti nemotyvuotos sprendimus, eliminuojančius kitų valstybių narių ūkio subjektų galimybes vykdyti ūkinę veiklą toje valstybėje narėje? Chartijos 47 straipsnis kartu su SESV 49 straipsnio ir 63 straipsnio 1 dalį turi būti aiškinamas taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos šioje byloje, pagal jį yra draudžiamos nacionalinės teisės normos ir / arba priemonės, kuriomis valstybės institucijoms yra suteikta teisė priimti ūkio subjektų atžvilgiu neigiamas pasekmes sukeliančius sprendimus, iš kurių ūkio subjektai negali nustatyti konkrečių priežasčių, nulėmusių jų teisių ribojimus? Chartijos 48 straipsnis kartu su SESV 49 straipsniu ir 63 straipsnio 1 dalimi turi būti aiškinamas taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos šioje byloje, pagal jį yra draudžiamos nacionalinės teisės normos ir/arba priemonės, kuriomis vien įtarimų dėl nusikaltimo padarymo pareiškimas, nesibaigus ikiteisminiam tyrimui ir nesant įsiteisėjusio teismo nuosprendžio, yra prilyginamas oficialiam kaltės pripažinimo sprendimui?

92. Pareiškėjai prašo sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į EŽTT su prašymu dėl konsultacinės išvados pagal Konvencijos 16-ąjį Protokolą pateikimo šiais klausimais: ar Konvencijos 6 straipsnis ir 13 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinės bylos nagrinėjimo proceso pirmosios instancijos teisme metu, yra pažeidžiamos pareiškėjų teisės į teisingą bylos nagrinėjimą ir veiksmingą teisinės gynybos priemonę? ar Konvencijos 6 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje – kai pareiškėjai skunde kaip vieną iš esminių argumentų išdėsto ir pagrindžia Konvencijoje įtvirtintų jų teisių pažeidimus, tačiau pirmosios instancijos teismas situacijos apskirtai nenagrinėja Konvencijos kontekste ir sprendime dėl pareiškėjų nurodytų Konvencijos pažeidimų nepasisako,– yra pažeidžiama pareiškėjų teisė į teisingą bylos nagrinėjimą? ar Konvencijos 6 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje – kai Vyriausybės nutarimais pareiškėjų civilinės teisės buvo apribotos remiantis tuo, kad vieno iš pareiškėjų atžvilgiu kitoje valstybėje yra pareikšti įtarimai baudžiamojoje byloje,– yra pažeidžiama pareiškėjų teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, įskaitant nekaltumo prezumpcijos pažeidimą? ar Konvencijos 7 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje – kai Vyriausybės nutarimais pareiškėjams buvo uždrausta sudaryti sutartis pirkimuose remiantis įstatymo nuostatomis, kurios pirkimų paskelbimo ir pasiūlymų juose pateikimo metu negaliojo, ir tokiu būdu pareiškėjams buvo pritaikytos sankcijos savo finansine išraiška iš esmės prilygstančios, o trukme netgi viršijančios maksimalias pagal nacionalinius įstatymus taikytinas baudžiamąsias sankcijas,– yra pažeidžiamas žmogaus teisių apsaugos principas „nėra bausmės be įstatymo“? ar Konvencijos 13 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje – kai specialioje komisijoje nagrinėjant (juridinio) asmens atitiktį nacionaliniam saugumui bei vėliau šios komisijos sprendimo pagrindu priimant Vyriausybės nutarimus, nei šiam (juridiniam) asmeniui, nei jo galutiniam naudos gavėju (fiziniam asmeniui, dėl kurio tariamų ryšių, kaip paaiškėja vėliau ir buvo priimti Vyriausybės nutarimai) nėra suteikiama galimybė ne tik išdėstyti savo poziciją, bet ir apskritai sužinoti, kad su jais susiję klausimai yra svarstomi,– yra pažeidžiama pareiškėjų teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę? ar Konvencijos 1-ojo Protokolo 1 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje – kai (juridiniam) asmeniui, kuris buvo pripažintas viešųjų pirkimų laimėtoju, nemotyvuotais LRV nutarimais buvo uždrausta sudaryti sutartis tokiuose viešuosiuose pirkimuose (kaip paaiškėjo vėliau, išimtinai tik dėl tariamų šio (juridinio) asmens galutinio naudos gavėjo – fizinio asmens – tariamų ryšių ir šiam (fiziniam) asmeniui pareikštų kaltinimų baudžiamojoje byloje,– yra pažeidžiama tokio (juridinio) asmens teisė į nuosavybę?

93. Pareiškėjas UAB „Skinest Baltija“ atsiliepime į pareiškėjų Skinest Rail AS, Skinest Grupp AS ir O. O. apeliacinį skundą palaiko apeliacinį skundą ir prašo jį tenkinti, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjų UAB „Skinest Baltija“, Skinest Rail AS, Skinest Grupp AS ir O. O. skundą.

94. Pareiškėjo UAB „Skinest Baltija“ nuomone, apeliaciniuose skunduose pateikus išsamius argumentus dėl Įstatymo taikymo bei aiškinimo, Komisijos atsiliepime nėra paaiškinta, kodėl Įstatyme nustatytai sandorių atitikties nacionalinio saugumo interesams patikrai turėtų taikomi analogiški kriterijai, kaip kad taikoma investuotojo atitikties nacionalinio saugumo interesams. Pareiškėjas palaiko kitų bylos pareiškėjų apeliaciniame skunde pareikštus prašymus kreiptis į ESTT, EŽTT ir Konstitucinį Teismą, kadangi šių teismų išaiškinimai gali lemti Įstatymo aiškinimą ar tam tikrų Įstatymo nuostatų pripažinimą prieštaraujančiomis Konstitucijai ir teikia teismui savarankišką prašymą kreiptis į minėtus teismus su klausimais, kurie iš esmės atitinka Skinest Rail AS, Skinest Grupp AS ir O. O. apeliaciniame skunde išdėstytų prašymų turinį. Pareiškėjas pažymi, kad pagal SESV 267 straipsnio 3 punktą paskutinės instancijos teismas (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas), turi ne teisę, o prievolę kreiptis prejudicinio klausimo, kai kyla abejonių dėl ES teisės turinio, aktualaus nagrinėjamoje pagrindinėje byloje.

95. Pareiškėjai Skinest Rail AS, Skinest Grupp AS ir O. O. atsiliepime į pareiškėjo UAB „Skinest Baltija“ apeliacinį skundą nurodo, kad palaiko jį visa apimtimi, sutinka su jo argumentais ir jų papildomai nekartoja ir prašo pareiškėjo UAB „Skinest Baltija“ apeliacinį skundą patenkinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjų skundus.

96. Atsakovas Lietuvos Respublikos Vyriausybė atsiliepime į pareiškėjų UAB „Skinest Baltija“, Skinest Rail AS, Skinest Grupp AS ir O. O. apeliacinius skundus prašo juos atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 30 d. sprendimą nepakeistą.

97. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjų argumentai, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas negalėjo nagrinėti bylos, yra nepagrįsti, nes byloje nėra įrodymų, kad paskirta bylą nagrinėti nauja teisėjų kolegija ar atskiri jos teisėjai būtų buvę šališki, nušalinimo teise nesinaudojo ir patys pareiškėjai, tai patvirtina, kad byla buvo išnagrinėta nepriklausomos ir nešališkos sudėties teismo; tai, kad nusišalino pirmoji bylą nagrinėjusi teisėjų kolegija nereiškia, jog jokios kitos sudėties teismas negalėjo nagrinėti bylos – pirmoji teisėjų kolegija savo nusišalinimą iš esmės grindė tuo, jog kreipdamasi į Konstitucinį Teismą implicitiškai išreiškė savo poziciją dėl pareiškėjų reikalavimų pagrįstumo, o naujai paskirta teisėjų kolegija jokios nuomonės nebuvo išreiškusi ir atitiko teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo reikalavimus. Konstitucinis Teismas dviejuose priimtuose sprendimuose aiškiai nurodė, kad atsisako nagrinėti Vilniaus apygardos administracinio teismo pateiktus prašymus tirti teisės aktų konstitucingumą, nes jau yra suformavęs praktiką pateiktu klausimu. Atitinkamai, tai, kad naujai paskirta teisėjų kolegija nebesikreipė į Konstitucinį Teismą, negali būti pagrindas naikinti byloje priimtą sprendimą.

98. Atsakovo nuomone, pareiškėjų argumentai, kad byla neturėjo būti nagrinėjama uždaruose teismo posėdžiuose, yra nepagrįsti, nes vien tikimybės, kad byloje gali būti atskleista valstybės paslaptis, pakanka, jog byla būtų nagrinėjama uždaruose teismo posėdžiuose. Šiuo atveju į bylą buvo pateikti valstybės paslaptį sudarantys dokumentai, tad teismas pagrįstai sprendė bylą nagrinėti uždaruose teismo posėdžiuose. Teismo posėdžių uždarumas pats savaime negali būti pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, jei bylos nagrinėjimo metu nebuvo padaryta kitų pažeidimų.

Šiuo atveju, nepaisant to, ar teismas bylą būtų nagrinėjęs viešuose, ar uždaruose teismo posėdžiuose, pareiškėjai turėjo visas procesinių įstatymų numatytas teises ir jomis aktyviai naudojosi. Teismo posėdžių viešumo tikslas – užtikrinti visuomenės teisę žinoti. Šiuo atveju, nepaisant to, jog byla buvo nagrinėjama uždaruose teismo posėdžiuose, visuomenė buvo supažindinta su bylos aplinkybėmis, jos eiga ir teisminio proceso rezultatu, tad posėdžių uždarumas nepažeidė visuomenės intereso. Pirmosios instancijos teismas galėjo vadovautis įslaptinta bylos medžiaga, sprendime aiškiai pabrėžė, kad sprendimas priimtas, remiantis viešai prieinamais dokumentais, o įslaptinta medžiaga buvo tik papildoma informacija teismo vidiniam įsitikinimui susiformuoti.

Tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teismų praktikoje pažymima, kad teismas gali vadovautis įslaptinta medžiaga, jei ji nėra vienintelis ar pagrindinis įrodymas byloje. Šiuo atveju įslaptinta bylos medžiaga nebuvo esminis įrodymas, priimant sprendimą. Pareiškėjai, teigdami, kad nutarimais pažeistos jų teisės, ignoruoja svarbias faktines aplinkybes: UAB „Skinest Baltija“ nebūtų galėjusi sudaryti Sandorio Nr. 1, nes Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. gruodžio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1199-553/2018 patvirtino, kad UAB „Skinest Baltija“ pasiūlymas neatitiko pirkimo reikalavimų ir turėjo būti pašalintas, o AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2018 m. liepos 30 d. priėmė sprendimą nutraukti viešojo pirkimo procedūras, kurias vykdant buvo kreiptasi į Komisiją ir vėliau priimtas Nutarimas 2.

Taigi, nei UAB „Skinest Baltija“, nei joks kitas ūkio subjektas nesudarė Sandorio Nr.

2. Bet kuriuo atveju tiek ES teisės aktai, tiek ir nacionaliniai teisės aktai negarantuoja absoliučios teisės dalyvauti viešuosiuose pirkimuose ir sudaryti sutartis, atitinkamai ir pareiškėjai negali teigti, kad jie būtinai būtų sudarę sandorius, jei ne nutarimų priėmimas. UAB „Skinest Baltija“ nepagrįstai teigia, kad nutarimuose pasisakyta tik dėl investuotojo, o ne dėl sandorių: iš nutarimų rezoliucinių dalių yra akivaizdu, kad tiek Komisija, tiek Vyriausybė vertino konkrečius sandorius ir dėl jų priėmė nutarimus.

Vertinti sandorį, nevertinant jo šalies, būtų nepagrįsta ir pernelyg susiaurintų Įstatymo tikslus, nes dažnu atveju vertinti sandorį, nevertinant jo šalies yra apskritai neįmanoma. Nors Įstatymas nedetalizuoja sandorių patikros, tačiau numato, kad sandorių patikrai mutatis mutandis taikoma investuotojų patikros procedūra, o ši procedūra, nevertinant ir investuotojo, objektyviai negalėtų būti taikoma sandorių patikroje. Investuotojo vertinimą, kai vertinami sandoriai, patvirtina ir Įstatymo 10 straipsnio 8 dalis. Nutarimai buvo priimti laikantis Įstatymo reikalavimų:

AB „Lietuvos geležinkeliai“ turėjo įstatyme nustatytą teisę kreiptis į Komisiją, kuri, įvertinusi visas susijusias aplinkybes, turėjo teisę priimti sprendimą pradėti vertinti sandorių atitikties nacionalinio saugumo interesams procedūrą. Laikydamasi Įstatymo nustatytų reikalavimų, Komisija kreipėsi į kompetentingas valstybės institucijas ir gavo jų išvadas, kurių pagrindu priėmė atitinkamus sprendimus. Šis procesas buvo atliktas laikantis visų Įstatymo reikalavimų. Gavusi Komisijos išvadas, Vyriausybė neturėjo diskrecijos teisės spręsti, ar šios išvados teisingos ar ne.

Vyriausybė, laikydamasi nustatytos tvarkos, įvertino jai pateiktą medžiagą ir vienbalsiai nutarė patvirtinti Komisijos išvadas ir jų pagrindu priimti nutarimus. Bylą nagrinėjantis teismas nevertina ginčijamo akto politinio ar ekonominio pagrįstumo, tačiau turi patikrinti, ar buvo laikytasi įstatymo nustatytos procedūros. Šiuo atveju jos buvo laikytasi, todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai pripažino nutarimus teisėtais. Nutarimai nepažeidžia O. O. nekaltumo prezumpcijos, nes Įstatymo 11 straipsnio 4 punktas numato du neatitikimo nacionalinio saugumo interesams atvejus, iš kurių vienas – baudžiamojo persekiojimo vykdymas asmens atžvilgiu dėl labai sunkaus, sunkaus ar apysunkio nusikaltimo.

Byloje nėra ginčo, kad O. O. yra įtariamas nusikalstamos veikos padarymu – 499 500 Eur dydžio kyšio siūlymu Latvijos Respublikoje. Šioje byloje nebuvo, nėra ir negali būti sprendžiama dėl to, ar O. O. iš tikro padarė jam inkriminuotą veiką, ko pirmosios instancijos teismas ir nedarė. Nekaltumo prezumpcija negali būti aiškinama taip, jog ji apskritai draudžia vertinti asmens veiksmus ir kitame nei tik baudžiamosios teisės kontekste. Tai pernelyg išplėstų nekaltumo prezumpcijos ribas. Toks nekaltumo prezumpcijos aiškinimas, kokį pateikia pareiškėjai, neatitiktų nacionalinio saugumo interesų.

Jei valstybės institucijos galėtų pripažinti sandorį keliančiu grėsmę nacionaliniam saugumui tik po to, kai asmens atžvilgiu įsiteisėja apkaltinamasis teismo nuosprendis, tai galėtų lemti, jog baudžiamajai bylai tęsiantis kelis ar keliolika metų, asmuo per šį laiko tarpą galėtų vykdyti su tokiu sandoriu susijusią veiklą, o po nuosprendžio priėmimo, šis sandoris turėtų būti ginčijamas, reikalaujama restitucijos ir pan. Tai būtų niekaip nesuderinama su valstybės nacionalinio saugumo interesais. Pareiškėjų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą, ESTT ir EŽTT) yra nepagrįsti, pirmosios instancijos teismas šiuos prašymus jau išsprendė ir motyvuotai juos atmetė.

Pareiškėjų skundo reikalavimai byloje gali būti išspręsti ir nesikreipus į pareiškėjų prašomas institucijas, nes klausimai, kuriuos kelia pareiškėjai arba gali būti išspręsti be atskiro kreipimosi, arba yra nesusiję su byloje nagrinėjamais klausimais.

99. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisija atsiliepime į apeliacinius skundus prašo juos atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

100. Komisija nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nurodoma, kad byloje esanti medžiaga ir teisminio nagrinėjimo metu atskleista medžiaga yra pakankama ir patvirtina pareiškėjo UAB „Skinest Baltija“ akcijas valdančios Estijos Respublikoje registruotos įmonių grupės „Skinest Rail“ savininko O. O. ryšius su asmenimis, keliančiais grėsmę valstybės nacionaliniam saugumui, o VSD teismui pateikta slapta medžiaga, su kuria teismas susipažino, yra tik papildoma informacija teismo vidiniam įsitikinimui galutinai susiformuoti. Vyriausybės nutarimai ir Komisijos išvados buvo priimti laikantis teisės aktų reikalavimų, šie sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, nepažeidžia pagrindinių ES teisės principų ir Konstitucinio Teismo doktrinos. ES sutarties 4 straipsnio 2 dalis iš esmės nustato, kad niekas kitas, tik pati valstybė narė sprendžia su nacionaliniu saugumu susijusius klausimus ir ES institucijos neturi teisės riboti valstybės narės diskrecijos nacionalinio saugumo srityje, o ES teisė neturi viršenybės prieš valstybės narės nacionalinį saugumą ginančius įstatymus. Todėl kreipimasis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo šiais, o taip pat pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais argumentais, kuriems Komisija pritaria, turėtų būtų netenkinamas. Kreipimasis į Konstitucinį Teismą, Komisijos nuomone yra netikslingas, užvilkintų sprendimo priėmimą nagrinėjamoje byloje, sukurtų teisinį neapibrėžtumą dėl Įstatymo normų taikymo kitais atvejais.

101. Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsiliepime į apeliacinius skundus prašo juos atmesti.

102. AB „Lietuvos geležinkeliai nurodo, kad valstybės nacionalinio saugumo interesai visais atvejais turėtų būti vertinami kaip svarbesni, nei pirkimo laimėtojo (pareiškėjų) komerciniai interesai. Nepagrįsti teiginiai, jog tokia situacija yra nesuderinama su teisinės valstybės principais, kadangi aukščiau pateiktas teisinis reglamentavimas, įtvirtintas Konstitucijoje ir kituose įstatymuose, tik patvirtina, kad atsakingos institucijos turi ne tik teisę, bet ir pareigą užtikrinti, t. y. imtis visų įmanomų teisės aktuose nustatytų priemonių bei procedūrų, valstybės nacionalinio saugumo interesų apsaugai. Grėsmės nacionaliniam saugumui yra realios ir pagrįstos. Tiek pabėgiai, tiek tvirtinimo detalės daro esminę ir tiesioginę įtaką ne tik trečiojo asmens teikiamų paslaugų kokybei, bet ir tiesiogiai susijusios su keleivių ir krovinių gabenimo saugumu bei viešojo intereso apsauga. Visos medžiagos būtų panaudotos geležinkelio kelio remonto darbų metu tose linijose, t. y. objektuose, kurie yra įtraukti į Vyriausybės 2018 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 558 „Dėl konkrečių nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įrenginių ir turto sąrašo patvirtinimo“ reguliavimo sritį. Nacionalinio saugumo užtikrinimas turėtų būti suprantamas ir vertinamas ir per sklandų bei saugų geležinkelio transporto veiklos užtikrinimą. Visais atvejais sandorių atitikimas nacionalinio saugumo interesams turi būti vertinamas kompleksiškai taikant Įstatymo nuostatas. Pirmosios instancijos teismas, neprivalėjo išsamiai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą. Tam, kad ši byla būtų išnagrinėta ir joje priimtas sprendimas, būtinybės kreiptis į ESTT nėra, kadangi nagrinėjant šią bylą nebuvo taikytos jokios ES teisės aktų nuostatos. Teismas sprendime aiškiai konstatavo, kad teismui nekyla abejonių dėl šioje byloje taikomų teisės aktų atitikties Konstitucijai, tokia argumentacija yra visiškai pakankama, o pakartotinis kreipimasis trečią kartą į Konstitucinį Teismą tik dar labiau užvilkintų šios bylos nagrinėjimą, o pats kreipimasis būtų nepagrįstas.

103. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjų apeliacinius skundus prašo juos atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

104. VSD nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas ir teisėtas, priimtas visapusiškai ir išsamiai išnagrinėjus faktines bylos aplinkybes, nepažeidžiant procesinių ir materialinių teisės normų jo panaikinti nėra teisinio pagrindo. VSD vertinimu, UAB „Skinest Baltija“ atitinka Įstatymo 11 straipsnio 2 ir 4 punktuose įtvirtintus kriterijus, todėl AB „Lietuvos geležinkeliai“ planuotas sandoris su UAB „Skinest Baltija“ neatitinka nacionalinio saugumo interesų, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai teisėti. Įstatymo 13 straipsnio 7 dalyje aiškiai nurodytos sandorių atitikties nacionalinio saugumo interesams patikros procedūros, todėl Pareiškėjo UAB „Skinest Baltija“ interpretacijos, bandymai pasiremti ir aiškinti dabar galiojančius ir taikomus teisės aktus su jau nebegaliojančiais, neturi teisinio pagrindo ir yra atmestini. Byloje esančią viešą informaciją patvirtina ir VSD turima įslaptinta informacija. Vertinant sistemiškai teisės aktų nuostatas, baudžiamasis persekiojimas neturi būti siejamas su teistumo išnykimu ar panaikinimu, nes tokiu atveju, Įstatymo 11 straipsnio 4 punktas netektų prasmės. Todėl apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai atmestini. Pareiškėjas O. O., vadovaujantis Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymu, yra vienintelis naudos gavėjas, todėl atmestini teiginiai, kad jis tik trečiasis naudos gavėjas, todėl jis tiesiogiai suinteresuotas pareiškėjo UAB „Skinest Baltija“ veikla. Atsižvelgiant į nacionalinio saugumo interesus ir siekiant apsaugoti svarbią strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčius ūkio sektorius yra nustatyta ir valstybės prieštaravimo teisė, kad asmuo taptų potencialiu dalyviu esant duomenų apie asmens sąsajas su organizuotomis nusikalstamomis grupuotėmis, užsienio valstybių specialiosiomis tarnybomis ar grupuotėmis, susijusiomis su tarptautinėmis teroristinėmis organizacijomis ar palaikančiomis ryšius su asmenimis, įtariamais priklausymu joms. Nėra tikslinga kreiptis į ESTT, kadangi Europos Saugumo teisės aktai numato, kad valstybė turi teisę pati spręsti dėl to, kas yra būtina siekiant užtikrinti jos nacionalinio saugumo interesus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 105. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 526 „Dėl sandorio pripažinimo neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų“ ir 2018 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 597 „Dėl sandorio pripažinimo neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų“, teisėtumo ir pagrįstumo.

106. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjų apeliacinių skundų ribų.

107. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi Įstatymo 13 straipsnio 7 ir 8 dalimis, atsižvelgdama į Įstatymo 11 straipsnio 2 ir 4 punktuose nustatytus kriterijus, AB „Lietuvos geležinkeliai“ raštus 1 ir 2, taip pat Komisijos išvadas 1 ir 2, 2018 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 526 „Dėl sandorio pripažinimo neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų“ ir 2018 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 597 „Dėl sandorio pripažinimo neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų“ nutarė pripažinti AB „Lietuvos geležinkeliai“ planuojamus sudaryti su Bendrove sandorius atitinkamai dėl tarptautinio pirkimo „2018/PCSP-7-3 Gelžbetoninių pabėgių pirkimas“ bei dėl tarptautinio pirkimo „2018/PCSP-7-2 Bėgių kelio tvirtinimo detalių pirkimas“ (1 pirkimo objekto dalis – Mišrių sąvaržų padėklai KB65, 6 pirkimo objekto dalis – Gnybtai, 7 pirkimo objekto dalis – Elastinis tvirtinimas Skl-12-32 (visam pabėgiui)) neatitinkančiais nacionalinio saugumo interesų, nes ketinamų sudaryti sandorių šalies – Bendrovės akcijas valdančios Estijos Respublikoje registruotos įmonių grupės „Skinest Rail“ savininkas O. O. turi didinančią riziką ar keliančią grėsmę nacionaliniam saugumui ryšių su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais ar juridiniais asmenimis, be to, O. O. atžvilgiu yra inicijuotas kaltinimas dėl korupcinio pobūdžio nusikaltimo.

108. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, jog nėra teisinio pagrindo pripažinti skundžiamus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimus neteisėtais ar nepagrįstais, kadangi jie atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį, nėra pagrindo jų naikinti ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Nutarimuose nurodytas jų priėmimo teisinis pagrindas, konkrečios įstatymo nuostatos, iš nutarimų ir jų sudedamųjų dalių turinio aiškiai suvokiamas sprendimų faktinis bei teisinis pagrindas. Vien tai, kad ginčijamų sprendimų turinys yra lakoniškas, nesudaro pagrindo jų vertinti kaip nepagrįstų ir nemotyvuotų.

109. Pareiškėjas UAB "Skinest Baltija" apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad teismas neišnagrinėjo daugelio pariškėjų skunde pateiktų argumentų, ydingai aiškino Įstatymo normas pažeidžiant ūkinės laisvės, kapitalo judėjimo ir teisingumo, protingumo bei proporcingumo principus. Pareiškėjai Skinest Rail AS, Skinest Grupp AS ir O. O. apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir nurodo, jog, visų pirma, pirmoje instancijoje nebuvo tinkamo teismo proceso dėl ko priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas nėra teisingumo vykdymo aktas, antra, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas bei nepagrįstas, nes nėra tinkamai motyvuotas, ir trečia, teismo sprendimas priimtas panaudojant slaptus duomenis ir pažeidžiant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos garantuojamą teisę į teisingą teismą.

110. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, kokios aplinkybės byloje yra įrodytos ir nustatytos, o kokios ne. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

111. Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo (2018 m. sausio 12 d. įstatymo Nr. XIII-992 redakcija, įsigaliojusi nuo 2018 m. kovo 1 d.) 1 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad šio įstatymo tikslas – užtikrinti, kad valstybės nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbūs objektai (įmonės, įrenginiai ir turtas bei ūkio sektoriai) ir nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių, įrenginių ir turto apsaugos zonose (toliau – apsaugos zonos) esantis turtas ir teritorija būtų apsaugoti nuo visų galinčių kelti grėsmę nacionalinio saugumo interesams rizikos veiksnių, ir šalinti tokių veiksnių atsiradimo priežastis ir sąlygas. Minėto įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad nacionalinio saugumo interesai – saugomi gyvybiniai ir pirmaeiliai valstybės saugumo interesai, kaip jie suprantami Nacionalinio saugumo strategijoje, transeuropinės infrastruktūros plėtra bei Lietuvos Respublikos įstatymuose įtvirtinti esminiai visuomenės interesai, įskaitant svarbiausių bendrus interesus atitinkančių paslaugų teikimą ir kita.

112. Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo 11 straipsnyje apibrėžti investuotojo atitikties nacionalinio saugumo interesams vertinimo kriterijai. Šio straipsnio 2 punkte įtvirtinta, jog investuotojas neatitinka nacionalinio saugumo interesų, jeigu jis kreipimosi į Komisiją metu turi ar praeityje turėjo didinančių riziką ar keliančių grėsmę nacionaliniam saugumui ryšių su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis. Pagal to paties straipsnio 4 punktą laikoma, kad investuotojas neatitinka nacionalinio saugumo interesų, jeigu įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu jis yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus, sunkaus ar apysunkio nusikaltimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą ar dėl nusikaltimo pagal užsienio valstybių baudžiamuosius įstatymus, kuris atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso specialiojoje dalyje nurodytus labai sunkaus, sunkaus ar apysunkio nusikaltimo požymius, ar dėl tokio nusikaltimo padarymo vykdomas šio asmens baudžiamasis persekiojimas ir už padarytą nusikaltimą nėra išnykęs ar panaikintas investuotojo teistumas.

113. Taigi Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo 11 straipsnio 1-9 punktuose apibrėžti kriterijai (sąlygos), kurių kiekvieno nustatymas suponuoja investuotojo neatitikimą nacionalinio saugumo interesams. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šioje byloje taikytus kriterijus, padarė teisingą išvadą, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai skundžiamais nutarimais pripažino, kad įvertinus atskirus planuojamus sudaryti viešojo pirkimo sandorius, pareiškėjas UAB „Skinest Baltija“ per savo netiesioginį dalyvį (naudos gavėją), kuriam pareikšti kaltinimai sunkios nusikalstamos veikos padarymu, turi nacionaliniam saugumui didinančių riziką ar keliančių grėsmę ryšių su Europos Sąjungai ir Šiaurės Atlanto sutarties organizacijai nepriklausančių užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių asmenimis, taigi jis (kaip sandorio šalis) neatitiko Įstatymo 13 straipsnio 7, 8 dalių, atsižvelgiant į Įstatymo 11 straipsnio 2, 4 punktuose numatytus kriterijus, kurių, beje, kiekvienas atskirai, yra pakankamas pagrindas pripažinti sandorį kaip neatitinkantį nacionalinio saugumo interesų.

114. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas 2018 m. gegužės 16 d. rašte Nr. 18-3409 „Dėl sandorio atitikties nacionalinio saugumo interesams įvertinimo“, adresuotame Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijai, nurodė, jog jo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad UAB „Skinest Baltija“ atitinka Įstatymo 11 straipsnio 2 ir 4 punktuose įtvirtintus kriterijus, AB „Lietuvos geležinkeliai“ planuojamas sudaryti sandoris su UAB „Skinest Baltija“ neatitinka nacionalinio saugumo interesų. Kaip matyti iš šio rašto, jame pateikta informacija susideda iš dviejų dalių: pirmoje dalyje išsamiai nurodyti O. O. asmeniniai ir jo valdomų įmonių grupės verslo ryšiai su Rusijos Federacijos verslo (fiziniais ir juridiniais asmenimis) ir politikos atsovais; antrojoje dalyje pateikiama informacija apie O. O. pareikštus kaltinimus korupcijos byloje Latvijos Respublikoje.

115. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, tiek Komisija ir atsakovas Lietuvos Respublikos Vyriausybė, tiek ir pirmosios instancijos teismas, priimdami ginčijamus sprendimus įvertino visumą faktinių aplinkybių bei turimą informaciją apie pareiškėjo neatitikimą nacionalinio saugumo interesams – pareiškėjo UAB „Skinest Baltija“ akcijas valdančios Estijos Respublikoje registruotos įmonių grupės „Skinest Rail“ savininkas O. O. palaiko glaudžius ryšius su Rusijos Federacijos verslo asmenimis (I. L., K. N., N. M. ir A. F.), kurie vienaip ar kitaip siejami su Rusijos Federacijos valdančiuoju politiniu elitu (Rusijos Federacijos Prezidento V. P. aplinka), taip pat O. O. yra Estijos Respublikoje registruotos įmonės „Spacecom“ bendraturtis, kurios kontrolinį akcijų paketą valdo Kipre registruota „Globaltrans Investment PLC“, o su šia investicine grupe susijusi įmonė „Globaltrans“ yra viena iš didžiausių Rusijoje veikiančių privačių geležinkelių operatorių, teikiančių savo paslaugas pagrindinėms Rusijos energetikos ir metalurgijos pramonės įmonėms pervežant krovinius, kurios akcininkai yra Rusijos verslininkai K. N., N. M. ir A. F.. Taigi O. O. asmeniniais ir verslo ryšiais yra susijęs su anksčiau minėtais asmenimis ir įmonėmis, kas patvirtina Įstatymo 11 straipsnio 2 punkte nustatyto kriterijaus (sąlygos) buvimą.

116. Kita grupė aplinkybių susijusi O. O. pareikštais kaltinimais korupcijos byloje, kuri nagrinėjama Latvijos Respublikos teismuose. Pagal anksčiau minėtame Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento rašte pateiktą informaciją, O. O. yra vienas iš kaltinamųjų korupcinio pobūdžio byloje Latvijoje. 2015 m. rugpjūčio 6 d. Latvijos korupcijos prevencijos ir kovos su korupcija biuras (toliau – ir KNAB) sulaikė „Latvijos geležinkelių“ (toliau – ir LDz) valdybos pirmininką U. M., kitą dieną jis buvo atleistas iš LDz valdybos pirmininko pareigų. Sulaikymo priežastis buvo susijusi su galimai paimtu 449,5 tūkst. eurų kyšiu iš O. O. dėl LDz antrinės įmonės „Ritoša sastava serviss“ 4 dyzelinių lokomotyvų įsigijimo konkurso. Šį konkursą laimėjo „Skinest“, kuri iš Estijos kompanijos „EVR Cargo“ įsigytus 4 senus dyzelinius lokomotyvus vėliau keliskart brangiau pardavė LDz RSS. O. O. kaltinamas kyšio davimu (papirkimu), sprendimų priėmimo metu byla tebebuvo nagrinėjama Latvijos Respublikos teismuose. Ši aplinkybė sietina su vienu iš Įstatymo 11 straipsnio 4 punkte nustatyto kriterijaus (sąlygos) egzistavimu, t. y. vykdomu baudžiamuoju persekiojimu dėl nusikaltimo padarymo.

117. Pareiškėjai apeliaciniame skunde teigia, jog pagal Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo 11 straipsnio 4 dalį privalomos kumuliatyvios sąlygos konstatuoti tariamą neatitikimą nacionalinio saugumo interesams yra (i) inicijuotas kaltinimas ir (ii) neišnykęs teistumas, bet tačiau (ii) sąlyga neegzistuoja ... >. Baudžiamosios teisės teorijoje teistumas suprantamas kaip juridinis faktas, pažymintis asmens teisinį stovį ar padėtį už padarytą nusikaltimą, kurį sukelia teismo apkaltinamasis nuosprendis. Teistumą gali turėti tik asmenys, nuteisti už nusikaltimo padarymą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 97 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu baudžiamasis persekiojimas niekaip negali būti siejamas su teistumo išnykimu ar panaikinimu. Dėl minėto įstatymo 11 straipsnio 4 dalies normos juridinės struktūros netobulumo juridinės technikos aspektu, nagrinėjamu atveju elgesio taisyklės taikymą (neatitikimą nacionalinio saugumo interesams) gali suponuoti ir vien tik kriterijus (sąlyga), t. y. ar dėl tokio nusikaltimo (labai sunkaus, sunkaus ar apysunkio) padarymo vykdomas šio asmens baudžiamasis persekiojimas.

118. Teisėjų kolegijos vertinimu Įstatymo 11 straipsnio 4 punkte nustatyto kriterijaus (sąlygos) taikymui pakanka vien tik fakto, jog dėl tokio nusikaltimo (labai sunkaus, sunkaus ar apysunkio) padarymo vykdomas šio asmens baudžiamasis persekiojimas. Pareiškėjų skunduose akcentuojama nekaltumo prezumpcija yra vienas iš svarbiausių konstitucinių, tame tarpe ir baudžiamojo proceso, principų (reglamentuotas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje ir atkartojamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 11 straipsnyje), kuris siejamas su kaltės nustatymo procesu (asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusio teismo nuosprendžiu). Kitaip sakant, kaltės nustatymas privalo vykti pagal tam tikrą proceso tvarką ir pripažinti kaltu gali tik teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog aptarto Įstatymo 11 straipsnio 4 punkte įtvirtinto kriterijaus (sąlygos) taikymui nekaltumo prezumpcija yra visiškai nereikšminga.

119. Pareiškėjas UAB "Skinest Baltija" apeliaciniame skunde teigia, jog ginčijamuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose ir pirmosios instancijos teismo sprendime netinkamai taikytos Įstatymo nuostatos ir nepagrįstai sutaptinta Įstatyme numatyta investuotojo ir sandorio patikra. Anot pareiškėjo, teismas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė ginčo sandorių atitiktį nacionalinio saugumo interesams vertino taikydami investuotojo patikros kriterijus (Įstatymo 11 str.), kurie šiuo atveju neturėtų būti taikomi, ir visiškai nevertino sandorių esmės ir jų (bet kurio elemento) galimos grėsmės Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, kas ir turėjo būti tyrimo objektu. Taip pat nurodo, kad Įstatymo 13 straipsnio 6 dalis numato vienintelį atvejį, kuomet vertinant ne investuotojo sudaromą sandorį, galima taikyti investuotojo patikros kriterijus (Įstatymo 11 str.). Pažymi, jog taip įstatymų leidėjas, aiškiai apibrėždamas ir taip ribodamas tikrintinų sandorių ratą, nustatė išimtinį sandorio šalies (ypač – su ja susijusių asmenų) patikros elementą, kuris gali būti taikomas tik kai sandoris jau sudarytas, dėl jo kreipiasi specialūs, aiškiai Įstatyme nurodyti asmenys, o ginčo sandoriai tokie nėra.

120. Atsakant į anksčiau išdėstytus apeliacinio skundo teiginius pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbios įmonės Komisijos darbo tvarkos apraše nustatyta tvarka privalo informuoti Komisiją apie ketinamus sudaryti sandorius ar esminius jau sudarytų sandorių pakeitimus, kai sandorio vertė viršija 10 procentų praėjusių finansinių metų metinių įmonės pajamų, ir turi teisę kreiptis į Komisiją dėl kitų savo sandorių atitikties nacionalinio saugumo interesams patikros. Analogiška nuostata taip pat įtvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. lapkričio 25 d. nutarimu Nr. 1540 (2018 m. kovo 21 d. nutarimo Nr. 266 redakcija) patvirtinto Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijos darbo tvarkos aprašo 9 punkte. Teisėjų kolegijos vertinimu būtent Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbios įmonės teisė kreiptis į Komisiją ir dėl kitų (ketinamų sudaryti ar sudarytų) savo sandorių atitikties nacionalinio saugumo interesams patikros. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas sprendime padarė teisingą išvadą, jog AB „Lietuvos geležinkeliai“ kreipėsi į Komisiją esant neprivalomam kreipimosi pagrindui neturi įtakos vertinant skundžiamų administracinių aktų teisėtumą ar pagrįstumą, kadangi patys pareiškėjai pripažįsta Įstatyme esant tokią AB „Lietuvos geležinkeliai“ teisę, o procesinį sprendimą dėl patikros procedūros (ne)pradėjimo priima Komisija.

121. Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo 13 straipsnio 7 dalyje reglamentuota, kad sandorių atitikties nacionalinio saugumo interesams patikros procedūrai mutatis mutandis taikoma šio įstatymo 12 straipsnio 6–13 dalyse nustatyta tvarka. Pagal minėto įstatymo 12 straipsnio 10 dalį, Komisija, įvertinusi investuotojo atitiktį šio įstatymo 11 straipsnyje nustatytiems kriterijams ir šiuo klausimu kompetentingų valstybės institucijų pateiktas išvadas, išvadą dėl investuotojo atitikties nacionalinio saugumo interesams, kurios turinio reikalavimai nustatyti Komisijos darbo tvarkos apraše, priima ne vėliau kaip per 20 dienų nuo šio straipsnio 6 dalyje nurodytos patikros dėl investuotojo atitikties nacionalinio saugumo interesams pradėjimo dienos ir apie tai tą pačią dieną praneša pareiškėjui, investuotojui ir investuotojo patikrą inicijavusiam subjektui. Tai reiškia, jog sandorių (tiek ketinamų (planuojamų) sudaryti, tiek ir sudarytų) patikrai taip pat taikomi Įstatymo 11 straipsnyje apibrėžti kriterijai. Vadinasi, nesutiktina su UAB "Skinest Baltija" apeliacinio skundo argumentais, kad Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatyme nėra įtvirtinta teisės normų, nukreipiančių į šio įstatymo 11 straipsnį, kai atliekama patikra dėl ketinamo sudaryti sandorio (išankstinė sandorio patikra).

122. Pareiškėjai teigia, jog pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir nevertino išsamių, kitų proceso šalių neneigtų, argumentų, kad sandoriai dėl pabėgių, mišrių sąvaržų padėklų, gnybtų ir elastinio tvirtinimo komplekto pardavimo nėra ir negali kelti grėsmes nacionalinio saugumo interesams, t. y. neatliko sandorių esmės ir reikšmingumo vertinimo. Pažymėtina, jog transporto sektorius priskiriamas prie nacionaliniam saugumui užtikrinti strategiškai svarbaus ūkio sektoriaus, gelžbetoniniai pabėgiai naudojami geležinkelių infrastruktūroje, o viešoji geležinkelių infrastruktūra ir kiti įrenginiai ir turtas, reikalingi sklandžiam geležinkelių transporto eismui užtikrinti, pagal Įstatymo 4 priedo 1 punkto d papunktį yra įtraukti į nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įrenginių ir turto sąrašą. Antra, vykdant išankstinę planuojamų sudaryti sandorių patikrą Įstatymo 11 straipsnio 2 ir 4 punktų aspektais nei sandorių vertės, nei sandorių objektai nėra reikšmingi, o vertinami duomenys, sudarantys pagrindą taikyti anksčiau minėto Įstatymo punktuose nustatytus kriterijus nacionalinio saugumo interesų kontekste. Pabrėžtina, jog nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbūs įrenginiai ir turtas turi būti apsaugoti nuo visų galinčių kelti grėsmę nacionalinio saugumo interesams rizikos veiksnių.

123. Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su skundžiamų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 526 ir 2018 m. birželio 20 d nutarimo Nr. 597 neatitiktimi Lietuvos Respuvblikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatoms bei jo priėmimo procedūros pažeidimu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog ginčijami Nutarimai kartu su jų sudėtinėmis dalimis esančiomis Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijos 2018 m. gegužės 22 d. išvada, įforminta protokolu Nr. PD-11 bei šios komisijos 2018 m. birželio 18 d. išvada, įforminta protokolu Nr. PD-13, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Jei atitinkamas individualus administracinis aktas yra priimamas ankstesnių procedūrinių dokumentų pagrindu, individualiame administraciniame akte nėra būtina pakartoti tuose dokumentuose nustatytas aplinkybes. Tokiu atveju individualaus administracinio akto įžanginėje dalyje pakanka nurodyti tuos procedūrinius dokumentus, kurių pagrindu priimtas individualus administracinis aktas, ir juos pridėti prie individualaus akto. Administracinių teismų praktikoje tokie atvejai traktuojami kaip situacija, kad individualaus administracinio akto įžanginėje dalyje nurodyti procedūriniai dokumentai yra to individualaus akto sudėtinė dalis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-327-146/2015, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-583-575/2018). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tuo atveju, kai viešojo administravimo subjekto sprendimas yra priimtas kito dokumento pagrindu, sprendime gali būti nenurodomi jo motyvai. Tokiu atveju sprendimo motyvuojamoji dalis yra dokumentas, įvardytas sprendime, kuris turi būti pateikiamas kartu su priimtu sprendimu kaip sprendimo sudėtinė dalis (priedas) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2053-602/2019 ir kt).

124. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijos 2018 m. gegužės 22 d. išvada, įforminta protokolu Nr. PD-11 bei šios komisijos 2018 m. birželio 18 d. išvada, įforminta protokolu Nr. PD-13, yra ginčijamų Lietuvos Respublios Vyriausybės nutarimų sudėtinės dalys. Protokoluose nurodyti šaltiniai ir aktualūs duomenys bei šios komisijos atlikta išsami kompetentingų institucijų (Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos, Generalinės prokuratūros ir Lietuvos kriminalinės policijos biuro) pateiktos informacijos analizė ir vertinimas, kodėl sandorio šalies UAB „Skinest Baltija“ dalyvavimas AB „Lietuvos geležinkeliai“ siekiamuose sudaryti sandoriuose kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijos išvados yra padarytos remiantis AB „Lietuvos geležinkeliai“ ketinamo vykdyti sandorio atitikties nacionalinio saugumo interesams patikros metu surinktais duomenimis ir atitinka faktines aplinkybes. Ginčijami Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. birželio 6 d. nutarimas Nr. 526 ir 2018 m. birželio 20 d. nutarimas Nr. 597 priimti tinkamai pritaikius teisės normas, juos priimant esminių procedūrinių pažeidimų, galėjusių nulemti šių nutarimų neteisėtumą, nepadaryta, todėl jie yra teisėti ir pagrįsti, t. y. atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio individualiems administraciniams aktams keliamus reikalavimus.

125. Iš esmės analogiškos pozicijos dėl Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijos 2018 m. gegužės 22 d. išvados, įformintos protokolu Nr. PD-11, bei šios komisijos 2018 m. birželio 18 d. išvados, įformintos protokolu Nr. PD-13, laikytasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-624-756/2018, kurioje konstatuota, kad teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo argumentų, kurių pagrindu teismas atsisakė priimti pareiškėjų skundo dalį dėl Komisijos 2018 m. gegužės 22 d. išvados, įformintos protokolu Nr. PD-11, ir Komisijos 2018 m. birželio 18 d. išvados, įformintos protokolu Nr. PD-13, panaikinimo, pirmiausia pažymi, kad remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. lapkričio 25 d. nutarimu Nr. 1540 patvirtinto Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijos aprašo (toliau – ir Aprašas) 47 ir 57 punktais, Komisijos išvadoje, kuria investuotojas (sandoris) pripažįstamas neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų, turi būti nurodytas teisinis ir faktinis pagrindas, prireikus – ir rekomendacijos <...>. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip jau buvo minėta, galutinį teisiškai ir faktiškai pagrįstą sprendimą dėl sandorio atitikties nacionalinio saugumo interesams, remdamasi Komisijos išvadomis ir rekomendacijomis, priima Vyriausybė, spręstina, kad nagrinėjamu atveju, net ir nesant byloje pateiktų pačių Komisijos išvadų, galima daryti išvadą, jog Komisijos išvados yra tarpinio procedūrinio pobūdžio dokumentai, kurie pareiškėjams nesukelia teisinių pasekmių ir negali būti savarankiškais ginčo administracinėje byloje objektais.

126. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti ir su pareiškėjų apeliacinio skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas panaudojant slaptus duomenis ir pažeidžiant EŽTK garantuojamą teisę į teisingą teismą. Kaip matyti iš teismo sprendimo ir bylos medžiagos, teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos, Generalinės prokuratūros ir Lietuvos kriminalinės policijos biuro pateikta vieša informacija apie Estijos Respublikoje registruotos įmonių grupės „Skinest Rail“ savininką O. O., kuris palaiko glaudžius verslo ir asmeninius santykius su Rusijos verslo ir politikos atstovais. Tiek komisijai, tiek ir teismui taip pat buvo pateikta Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento įslaptinta informacija, t. y. teismas įvertino visą pateiktą medžiagą priimtų sprendimų kontekste, todėl apeliacinio skundo teiginiai šiuo klausimu yra nepagrįsti ir atmetami.

127. ABTĮ 56 straipsnio 3 dalis nustato, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Žodis „paprastai“ rodo, jog gali būti atvejai, kai tokie duomenys gali būti laikomi įrodymais ir tuo pačiu teismo turi būti įvertinami pagal įrodymų įvertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje. Pasisakydama dėl ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir jos taikymo šioje administracinėje byloje, teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, spręsdamas ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai klausimą, 2007 m. gegužės 15 d. nutarime, be kita ko, nurodė, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Iš esmės tokios pačios nuostatos yra laikomasi EŽTT praktikoje, pagal kurią asmens (pareiškėjo) neturėjimas priėjimo prie įslaptintų dokumentų, kurie buvo panaudoti kaip vieninteliai įrodymai, Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinto teisingo bylos nagrinėjimo principo taikymo požiūriu gali būti laikomas šio straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2006 m. spalio 31 d. sprendimą byloje Guner Corum prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 59739/00, 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimą byloje Meral prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 33446/02, 2009 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Topal prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 3055/04).

128. Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, kad pareiškėjas nebuvo supažindintas su Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento teismui pateikta įslaptinta informacija, kuria buvo remiamasi priimant skundžiamus sprendimus (Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimus), teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 8 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A822-326/2009 yra suformuota praktika dėl individualių administracinių aktų, priimtų remiantis valstybės paslaptį sudarančią informacija, kuriame konstatuota, kad atvejai, kai valstybės paslaptį sudarančiais neišslaptintais duomenimis yra remiamasi kaip vieninteliu ir vienai iš bylos šalių nežinomu įrodymu teismo procese, sudaro prielaidas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimams, pirmiausia, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą požiūriu (Konvencijos 6 str.). Individo autonominiai interesai ir viešasis interesas išsaugoti tam tikros informacijos slaptumą negali būti priešpriešinami, juos būtina derinti: tarp šių interesų turėtų būti užtikrinta teisinga pusiausvyra, vadovaujantis Konstitucinio Teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Europos Sąjungos teisminių institucijų nustatytais kriterijais.

129. Nagrinėjamu atveju tiek skundžiami atsakovo nutarimai, tiek ir pirmosios instancijos teismo sprendimas priimti remiantis ne tik Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pateikta įslaptinta medžiaga, bet ir kitais papildomais neįslaptintais viešaisiais duomenimis, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad remiantis jais (duomenimis) galima patikimai vertinti, jog O. O. asmeniniai bei verslo ryšiai ir vykdomas baudžiamasisis persekiojimas Latvijos Respublikoje didina riziką ar kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Kaip jau buvo minėta anksčiau, Komisija ir pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, papildomai vadovavosi ir nevieša Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento medžiaga, kuri buvo pateikta Komisijai ir pirmosios instancijos bei apeliacinės instancijos teismams. Nevieša medžiaga, su kuria pareiškėjai negalėjo susipažinti, sudarė papildomus duomenis, kuriuos įvertinus kartu su viešais byloje esančiais duomenimis, buvo priimti skundžiami Lietuvos Resdpublikos Vyriausybės nutarimai. Byloje yra vieši dokumentai, kuriais remiantis priimti skundžiami sprendimai, taigi neviešų duomenų kaip papildomos įrodinėjimo priemonės panaudojimas nepažeidžia pareiškėjų teisių, o taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio.

130. Kaip jau buvo minėta anksčiau, pagal Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo 13 straipsnio 7 dalį sandorių atitikties nacionalinio saugumo interesams patikros procedūrai mutatis mutandis taikoma šio įstatymo 12 straipsnio 6–13 dalyse nustatyta tvarka. To paties straipsnio 8 dalyje reglamentuota, kad Vyriausybės sprendimas, patvirtinantis, kad ketinamas sudaryti sandoris neatitinka nacionalinio saugumo interesų, reiškia, kad toks sandoris negali būti sudarytas tol, kol nebus pašalintos Vyriausybės sprendime nurodytos nacionalinio saugumo interesams grėsmę keliančios priežastys, jeigu tokios priežastys gali būti pašalintos, ir Vyriausybė, prieš tai gavusi naują Komisijos išvadą ir rekomendacijas, nepriims naujo sprendimo, patvirtinančio sandorio atitiktį nacionalinio saugumo interesams. Vyriausybės sprendimas, patvirtinantis, kad sudarytas sandoris neatitinka nacionalinio saugumo interesų, reiškia, kad toks sandoris prieštarauja nacionalinio saugumo interesams, yra neteisėtas ir negalioja nuo Vyriausybės sprendimo, patvirtinančio, kad sudarytas sandoris neatitinka nacionalinio saugumo interesų, įsigaliojimo momento, o jeigu sandoris buvo sudarytas nevykdant šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytos prievolės arba buvo sudarytas sandorio patikros metu, – nuo sandorio sudarymo momento. Įvertinus teisinį reguliavimą ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų priėmimo procedūras, jokių esminių procedūrinių pažeidimų nenustatyta.

131. Pareiškėjai apeliacinius skundus iš dalies grindžia panašiais argumentais kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui. Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamame sprendime išsamiai aptarė pareiškėjų skunde išdėstytus argumentus dėl pareiškėjų nedalyvavimo Komisijai priimant Sprendimus (išvadas) ir teisės į efektyvią teisminę gynybą ribojimo, dėl investuotojo, ar jo dalyvio ar sandorio šalies, jos dalyvio (kad ir netiesioginio, tačiau galutinio naudos gavėjo) kaltės Įstatymo 11 straipsnio 4 punkto prasme, pasisakė dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais priimtų sprendimų proporcingumo, dėl grėsmės nacionaliniam saugumui realumo ir akivaizdumo, dėl sandorių reikšmingumo Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams ir kitus.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Teisėjų kolegija, patikrinusi šioje dalyje teismo sprendimą teisės taikymo ir anksčiau nurodytų argumentų vertinimo aspektais, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, teisės aktų nuostatų ir surinktų įrodymų pagrindu padarytomis išvadomis, todėl apeliacinės instancijos teismas šioje dalyje pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

132. Pareiškėjai apeliaciniuose skunduose prašo sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo normų aiškinimo Įstatymo ir Vyriausybės nutarimų kontekstuose bei Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos normų aiškinimo, į Europos Žmogaus Teisių Teismą dėl konsultacinės išvados pagal Konvencijos 16-ąjį protokolą pateikimo, taip pat kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo 11 straipsnio 2 punkto, 12 straipsnio 15 dalies ir 13 straipsnio 7 dalies atitikties Konstitucijos 46 straipsnio 1 ir 3 dalyse įtvirtintam ūkinės veiklos laisvės principui, dėl Įstatymo 12 straipsnio 10, 12 ir 13 dalių atitikties Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, dėl Įstatymo 13 straipsnio 8 dalies atitikties Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintam valdžių padalijimo principui ir Konstitucijos 109 straipsnio imperatyvui, kad teisingumą vykdo tik teismai bei, ar Įstatymo 11 straipsnio 4 punktas neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintai nekaltumo prezumpcijai. Pažymėtina, jog šio ginčo išsprendimui Europos Sąjungos teisės aktų ir Konvencijos 16-ojo protokolo nuostatos neaktualios (nesusiję su nagrinėjama byla), o nacionaliniuose teisės aktuose ginčo santykiai reglamentuojami pakankamai aiškiai. Vadinasi, bylą nagrinėjančiai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai, atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes ir šioje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, jokių pagrįstų abejonių (manymo) dėl pareiškėjų nurodytų Įstatymo nuostatų ir Vyriausybės nutarimų atitikties Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo normoms ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijai, taip pat prieštaravimo Konstitucijoje įtvirtintiems principams ir imperatyvams, Konvencijos 16-ajame protokole apibrėžtų teisių ir laisvių aiškinimo, nekyla, todėl būtinybės kreiptis į prašomas teismines institucijas nėra.

133. Vertinant byloje surinktus įrodymus įrodymų teorijos suformuluotų kriterijų kontekste nėra jokio pagrindo išvadai, kad Vyriausybės nutarimai priimti remiantis nepatikimais ir/ar nepakankamais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento tiek neįslaptintą, tiek ir įslaptintą informaciją, taip pat Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos pateiktus duomenis teisingai pripažino atitinkančiais teisės aktų nustatytus reikalavimus ir byloje surinktus įrodymus pagrįstai vertino kaip patikimus ir pakankamus konstatuoti neatitikimą Įstatymo 11 straipsnio 2 ir 4 punktuose nustatytiems kriterijams, todėl nėra jokio pagrindo jais abejoti.

134. Teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą aptartu įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai, objektyviai ir nešališkai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas ir byloje nustatytas faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su teismo atliktu ginčui aktualių teisės aktų nuostatų aiškinimu ir taikymu bei įrodymų vertinimu, nėra pagrindas spręsti, jog teismo priimtas sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas ir nemotyvuotas.

135. Pareiškėjai UAB „Skinest Baltija“, Skinest Rail AS, Skinest Grupp AS ir O. O. prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta proceso šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, teisė gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjų apeliaciniai skundai netenkinami, t. y. sprendimas priimtas ne jų naudai, tai nėra jokio pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

136. Atsakovas Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atstovaujama Susisiekimo ministerijos, prašo priteisti jos naudai iš pareiškėjų UAB „Skinest Baltija“, Skinest Rail AS, Skinest Grupp AS ir O. O. bylnėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008 konstatavo, jog atstovavimo išlaidų priteisimas viešojo administravimo subjektui iš bylą pralaimėjusios šalies yra galimas. Viešojo administravimo subjekto patirtos atstovavimo administraciniame procese išlaidos gali būti atlyginamos, tačiau tik tais atvejais, kai advokato dalyvavimas buvo būtinas, siekiant tinkamai apginti valstybės (savivaldybės) interesus. Administracinis teismas, spręsdamas, ar priteisti ir kokio dydžio atstovavimo išlaidas priteisti viešojo administravimo subjekto naudai, turi kompleksiškai įvertinti, ar, atsižvelgiant į atitinkamo viešojo administravimo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, advokato pasitelkimas buvo būtinas. Nustatant bylos pobūdį, turi būti atsižvelgiama, be kita ko, į byloje keliamo teisinio klausimo naujumą (ar teismų praktika atitinkamu klausimu yra suformuota), į bylos apimtį ir sudėtingumą, į pareiškėjo pozicijos formulavimą byloje, į skundo pagrindą ir dalyką.

137. Teisėjų kolegija, taikydama šios nutarties 136 punkte nurodytas teisės į atstovavimo išlaidų atlyginimą aiškinimo ir taikymo taisykles, prieina prie išvados, kad atsakovo atstovas turėjo galimybių valstybės tarnybos pajėgumais užtikrinti tinkamą atstovavimą jo interesams. Kita vertus, nepaneigta ir galimybė Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir Susisiekimo ministerijai teisės aktų nustatyta tvarka pasitelkti kitų jai pavaldžių ar ministerijos reguliavimo srityje veikiančių įstaigų valstybės tarnautojus ar darbuotojus tam, kad būtų sumažintos atstovavimo išlaidos ir kitai bylos šaliai tenkančių pareigų, jei sprendimas priimamas ne jos naudai, atlyginti atstovavimo išlaidas apimtis. Taigi nagrinėjamu atveju nebuvo jokios objektyvios būtinybės (byla nėra ypatingai sudėtinga, apimtis taip pat nelaikytina tokia pateisinančia priežastimi) naudotis advokatų paslaugomis, todėl prašymas priteisti atstovavimo išlaidas netenkinamas.

138. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pareiškėjų apeliacinų skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl ginčijamų atsakovo nutarimų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų UAB „Skinest Baltija“, Skinest Rail AS, Skinest Grupp AS ir O. O. (O. O.) apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Skinest Baltija“ apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjų Skinest Rail AS, Skinest Grupp AS ir O. O. (O. O.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Rytis Krasauskas