2025-12-17 Nr. AB-22871-3-61-3-03371-2025-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2865-602/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03371-2025-6

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gruodžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. N. K. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. N. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Ralf Bradt“) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas N. N. K. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2025 m. gegužės 12 d. sprendimą Nr. 25S111975 (toliau – ir Sprendimas). Taip pat pareiškėjas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis yra Indijos pilietis ir apie galimybę dirbti UAB „Ralf Bradt“ (toliau – ir Bendrovė) sužinojo per draugą, dirbantį Lietuvoje. Būdamas Indijoje, vaizdo konferencijos būdu dalyvavo pokalbyje dėl staliaus pareigų Bendrovėje. Laikino leidimo gyventi išdavimo procesas buvo atliktas sklandžiai ir 2024 m. lapkričio 4 d. darbdavys gavo pranešimą, kad laikinas leidimas gyventi yra patvirtintas. Pareiškėjas į Lietuvą atvyko 2025 m. vasario 12 d ir susisiekė su Bendrovės atstovu, o kitą dieną pasirašė darbo sutartį. Pareiškėjas daugiau nei mėnesį gyveno Šiaulių bendrabutyje ir nepradėjo dirbti, nes dėl žiemos sezono darbai neprasidėjo, nors buvo reikalauta, kad į Lietuvą atvyktų iki vasario 15 d. UAB „Ralf Bradt“ 2025 m. kovo 20 d. paprašė pareiškėjo atvykti į darbo vietą (duomenys neskelbtini), kur jis buvo paskirtas atlikti santechnikos priežiūros ir kitus įvairius darbo darbus, o ne staliaus darbus, kaip buvo žadėta iš pradžių. Už darbus jam buvo mokama ne pagal susitarimą, o grynais (675–700 Eur už mėnesį). Kai balandžio mėnesį pareiškėjas išreiškė susirūpinimą dėl pareigų ir darbo užmokesčio, jam buvo liepta arba sutikti, arba ieškoti kito darbo. Pareiškėjui buvo žodžiu liepta išeiti, jei bus nepatenkintas. 2025 balandžio 11 d. pareiškėjui UAB „Ralf Bradt“ žodžiu pranešė, kad nereikia eiti į darbą dėl neefektyvumo, tačiau jokio pranešimo dėl sutarties nutraukimo negavo. Daugiau atlyginimo už darbą negavo ir į darbą nebuvo kviečiamas, o pasiteiravus, kada išmokės atlyginimą, buvo žadama iki 2025 m. gegužės 25 d., tačiau gavo tik žinutę iš darbdavio atstovo, kad leidimas laikinai gyventi yra atšauktas.

3. Pareiškėjo teigimu, jis buvo apgautas darbdavio, nes darbdavys nepranešė Valstybinei socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) apie darbo sutartį su pareiškėju ir darbo pradžią nuo 2025 m. kovo 31 d., arba galbūt nenustatytu metu pateikė Migracijos departamentui pranešimą, kad su pareiškėju nėra sudaryta darbo sutartis, nutylėdamas, kad darbdavys nėra nutraukęs darbo sutarties su pareiškėju, kuri yra galiojanti ir šalims turi įstatymo galią.

4. Pareiškėjas kreipėsi į Valstybinę darbo ginčų komisiją (toliau – ir Komisija), kad ši pripažintų darbo sutartį įsigaliojusia ir įpareigotų darbdavį pranešti Sodrai apie darbo sutarties sudarymą bei išmokėti iki šiol neišmokėtą darbo užmokestį nuo darbo pradžios, o jei paaiškėtų, kad darbdavys sutartį nutraukė, pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu, grąžinti į darbą, išmokėti kompensaciją už laiku neišmokėtą atlyginimą bei priverstines pravaikštas.

5. Pareiškėjas pažymėjo, jog jis niekada nebuvo pažeidęs jokių darbo drausmės ir teisės aktų reikalavimų, taip pat nebuvo tinkamai informuotas apie darbo sutarties nutraukimą, nenurodžius jokios svarbios priežasties, negavus pasiaiškinimo ir nepasiūlius jokio kito darbo, todėl, laikytina, kad jis buvo atleistas neteisėtai.

6. Pareiškėjo vertinimu, atsakovo sprendimai, kaip individualūs administraciniai aktai, turi būti pagristi išsamiais objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, įskaitant administracinio nusižengimo sudėtį (objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius), kad būtų laikomi pagristais ir teisėtais. Todėl sprendžiant Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, turi būti vertinama jo atitiktis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 1 straipsnio ir 3 straipsnio nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, neįvertinto visų objektyvių duomenų, susijusių su pareiškėjo pateiktais dokumentais ir nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis.

7. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8. Atsakovas nurodė, kad Migracijos departamentas ginčijamą Sprendimą priėmė remdamasis Sodros informacinės sistemos (VSDFV IS) duomenimis, nustatęs, kad pareiškėjo darbo sutartis su Bendrove buvo nutraukta. Migracijos departamentas turėjo pagrindą panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Konstatavęs, kad darbo sutartis nutraukta, Migracijos departamentas turi ne teisę, o pareigą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, neatsižvelgiant, dėl kieno kaltės nutrūko darbo sutartis.

9. Ginčijamas Sprendimas yra priimtas vadovaujantis objektyviais duomenimis ir pagrįstas teisės aktų normomis. Priimant ginčijamą Sprendimą Migracijos departamentas neturi pareigos įvertinti visų objektyvių duomenų, susijusių su pareiškėjo pateiktais dokumentais ir nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis. Toks reikalavimas laikytinas nepagrįstu, atsižvelgiant į proceso ekonomiškumo ir racionalumo principus. Ginčijamas Sprendimas yra priimtas, nustačius faktines aplinkybes, kad pareiškėjas neatitinka imperatyvių Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) reikalavimų, t. y. pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi, nes yra nutraukta darbo sutartis, o nustatęs aplinkybes, patvirtinančias imperatyvių įstatymo nuostatų pažeidimą, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Įstatymas nenumato išimčių, dėl kurių pareiškėjui leidimas laikinai gyventi galėtų būti nepanaikintas, todėl nėra pagrindo teigti, kad turėtų būti vertinamos visos kitos su pareiškėju susijusios aplinkybės.

10. Migracijos departamento vertinimu, nors pareiškėjas ir teigė, kad jis „atitinka visus reikalavimus, keliamus užsieniečiui, turinčiam galiojančią darbo sutartį, pagal kurią yra mokėtinas darbo užmokestis neatskaičius mokesčių, kurios dydis atitinka visus reikalavimus gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje“, tačiau šie teiginiai yra tik deklaratyvus paties pareiškėjo asmeninių aplinkybių vertinimas, neparemtas jokiais įrodymais.

11. Ginčijamas Sprendimas atitinka Įstatymo, VAĮ, kitų teisės aktų ir teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

II. 12. Regionų administracinio teismas 2025 m. spalio 22 d. sprendimu pareiškėjo N. N. K. skundą atmetė.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, ketindamas dirbti pagal darbo sutartį UAB „Ralf Bradt“, Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi. 2024 m. lapkričio 1 d. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje Nr. 760397122, galiojantį iki 2026 m. spalio 31 d. Patikrinus duomenis apie pareiškėją, buvo nustatyta, kad UAB „Ralf Bradt“ darbo sutartį su užsieniečiu nutraukė 2025 m. gegužės 5 d. Jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse minėtas pareiškėjas nedirba. Migracijos departamentas, atsižvelgęs į tai ir, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, nusprendė panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

14. Teismas nurodė, kad atsakovas apie pareiškėjo darbo sutarties nutraukimą sužinojo ne iš trečiojo suinteresuoto asmens ir ne iš paties pareiškėjo, o tikrindamas Sodros duomenis. Teismas neturėjo pagrindo abejoti, kad Migracijos departamentas, Sodroje atlikęs duomenų apie pareiškėją patikrinimą ir nustatęs, kad Bendrove darbo sutartį su užsieniečiu nutraukė 2025 m. gegužės 5 d. ir kad jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse minėtas užsienietis nedirba, turėjo pagrindą priimti sprendimą dėl jo leidimo laikinai gyventi toliau Lietuvoje galiojimo. Šias aplinkybes patvirtino ir teismo patikrinti VSDFV IS duomenys apie pareiškėją. Teismas neturėjo teisinio pagrindo nesivadovauti valstybės institucijoje kaupiamais oficialiais duomenimis, sudarytais remiantis ir bendrovių teikiama informacija. Dėl to pirmosios instancijos teismas pritarė Migracijos departamento išvadoms, kad šie nustatyti duomenys patvirtino darbo sutarties su užsieniečiu nutraukimą, kas ir sudarė pagrindą priimti ginčijamą Sprendimą dėl leidimo gyventi Lietuvoje panaikinimo.

15. Teismas pažymėjo, jog tiek pareiškėjo prašyme, tiek ir darbdavio Tarpininkavimo rašte Nr. 20240728-144064 (toliau – ir Tarpininkavimo raštas) buvo aiškiai nurodyta, jog darbdavys įsipareigojo užsieniečiui mokėti 1 000 Eur mėnesinį darbo užmokestį, ir kad darbo sutartis bus neterminuota, o pareiškėjas bus priimtas langų ir durų montuotojo pareigoms. Iš rašytinių duomenų ir pareiškėjo paaiškinimų skunde bei teismo posėdyje buvo nustatyta, kad pareiškėjo darbo užmokestis nebuvo toks, kokį jis deklaravo prašyme bei koks buvo nurodytas Tarpininkavimo rašte, o ir darbo sutartis nebuvo įgyvendinama. Esant šioms aplinkybėms, teismo vertinimu, Migracijos departamentas turėjo pagrindą konstatuoti, kad darbo sutartis nutraukta ir tai yra savarankiškas pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi (Įstatymo 50 str. 1 d. 6 p.).

16. Teismo vertinimu, visos kitos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo ir darbdavio ginču dėl darbo sutarties nutraukimo, kuris vyko Komisijoje, jau po skundo teismui dėl Migracijos departamento priimto Sprendimo padavimo, negali turėti įtakos ginčijamo Sprendimo pagrįstumui, kadangi Sprendimo priėmimo metu tos aplinkybės nebuvo susiklosčiusios. Todėl teismas plačiau neanalizavo aplinkybių dėl pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens darbo ginčo nagrinėjimo, sudarytos taikos sutarties ir t. t.

17. Teismas darė išvadą, kad visi pareiškėjo argumentai dėl darbo sutarties tęstinumo yra deklaratyvūs ir neturintys pagrindo. Kaip matyti iš skundžiamo Sprendimo, jame yra aptartos esminės faktinės aplinkybės, jos susietos su taikytinu teisiniu reguliavimu, įvertinta tai, kad atvykęs į Lietuvos Respubliką gyventi ir dirbti, sudaręs darbo sutartį su Bendrove, pareiškėjas realiai nedirbo (arba dirbo trumpą laiką), darbo sutartis buvo nutraukta ir šiuo metu pareiškėjas nedirba. Net ir išsprendus darbo ginčą, šalys susitarė, kad pareiškėjas toliau bus nemokamose atostogose (nedraudiminis laikotarpis), o ne dirbs realų darbą, dėl kurio buvo teiktas Tarpininkavimo raštas.

18. Nors pareiškėjas gynėsi aplinkybe, kad negali dirbti UAB „Ralf Bradt“, nes šiuo metu jam darbdavys negali pasiūlyti darbo, o darbo sutartis galioja toliau išsprendus darbo ginčą, teismas pažymėjo, jog teismų formuojamoje praktikoje ne kartą paminėta, jog būtent pareiškėjui tenka pareiga laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų – atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi darbo tikslu ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu, nes Įstatyme nėra numatytos išimtys, jog tam tikrą laiką pareiškėjui būtų galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad jam buvo apribota galimybė paaiškinti situaciją, nurodyti tikrąsias faktines aplinkybes, dėl ko, kaip teigė, tokia situacija galėjo nulemti VAĮ principų pažeidimą, tačiau pareiškėjas nei Migracijos departamentui, nei teismui nenurodė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų kitaip interpretuoti Įstatymo nuostatas ir priešingai nei nurodyta Sprendime įvertinti ginčijamo Sprendimo motyvus.

19. Teismas nurodė, kad pareiškėjo atstovo nurodytų bylų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2359-662/2025 ir 2025 m. rugsėjo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2509-520/2025) ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra skirtingos (šiuo atveju pareiškėjo pragyvenimo lėšų gavimo šaltiniai, duomenų atitikimas tikrovei nevertinti, nes leidimo gyventi panaikinimo pagrindas yra kitas – darbo sutarties nutraukimas), todėl nėra pagrindo vadovautis nurodoma praktika.

20. Teismas konstatavo, kad darbo sutarties su pareiškėju nutraukimas yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytas leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Jokių išimčių Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nenustatyta, todėl atsakovo priimtas Sprendimas yra teisėtas, pagrįstas, proporcingas ir adekvatus.

III. 21. Pareiškėjas N. N. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

22. Nors Migracijos departamentas, VSDFV IS atlikęs duomenų apie pareiškėją patikrinimą ir nustatęs, kad Bendrovė darbo sutartį su užsieniečiu nutraukė 2025 m. gegužės 5 d. ir kad jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse minėtas užsienietis nedirba, formaliai turėjo pagrindą priimti sprendimą dėl jo leidimo laikinai gyventi toliau Lietuvoje galiojimo, tačiau paaiškėjus, kad ši aplinkybė buvo neteisinga, nes, remiantis įsiteisėjusiu Komisijos 2025 m. rugsėjo 10 d. sprendimu paaiškėjo, kad Sprendimas buvo neteisėtas, o pareiškėjo darbo sutartis su darbdaviu nebuvo nutraukta, pareiškėjas toliau dirba pagal minėtą darbo sutartį.

23. Pareiškėjo vertinimu, teismas nepagrįstai nusprendė, kad visos kitos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo ir darbdavio ginču dėl darbo sutarties nutraukimo, kuris vyko Komisijoje, jau po skundo teismui dėl Migracijos departamento priimto Sprendimo padavimo, negali turėti įtakos ginčijamo Sprendimo pagrįstumui, kadangi Sprendimo priėmimo metu tų aplinkybių apskritai nebuvo susiklostę. Darbo ginče, kuriame trečiuoju suinteresuotu asmeniu dalyvavo Migracijos departamentas, buvo nustatytos ir įsiteisėjusiu Komisijos sprendimu patvirtintos priešingos ir nagrinėjamai bylai prejudicinės aplinkybės, kad: 1) UAB „Ralf Bradt“ pripažįsta N. N. K. ir jos 2024 m. gruodžio 30 d. darbo sutarties nepertraukiamumą ir galiojimą nuo 2025 m. sausio 1 d. iki kol galioja šiuo metu galiojanti neterminuota 2024 m. gruodžio 30 d. darbo sutartis; 2) UAB „Ralf Bradt“ ir N. N. K. susitaria, kad nuo 2025 m. kovo 1 d. iki 2025 m. lapkričio 28 d. N. N. K. buvo neapmokamose atostogose; 3) UAB „Ralf Bradt“ įsipareigoja pateikti reikiamus pranešimus Sodrai ir Valstybinei mokesčių inspekcijai apie ieškovo N. N. K. tęstinį įdarbinimą nuo 2025 m. sausio 1 d. ir neapmokamas atostogas nuo 2025 m. kovo 1 d. iki 2025 m. lapkričio 28 d.; 4) darbuotojas N. N. K. atsisako kitų savo reikalavimų, keliamų prašyme; 5) UAB „Ralf Bradt“ pripažįsta, kad jos pranešimas Nr. 2505-PRNŠ-0136 apie darbo sutarties nutraukimą su ieškovu N. N. K. negalioja nuo jo pateikimo Migracijos departamentui per „Migris“ paskyrą. Šios aplinkybės reiškia, kad pareiškėjo ir UAB „Ralf Bradt“ darbo sutartis nebuvo nutraukta 2025 m. gegužės 5 d., o pareiškėjas toliau dirba UAB „Ralf Bradt“ ir 2025 m. spalio 22 d. kreipėsi į Sodrą su reikalavimu ištaisyti klaidingus duomenis apie pareiškėjo darbovietę, nurodant, kad pareiškėjas toliau dirba UAB „Ralf Bradt“ ir šiuo metu yra neapmokamose atostogose dėl asmeninių priežasčių, neprarasdamas darbuotojo statuso.

24. Nors teismas nurodė, kad neturi teisinio pagrindo nesivadovauti valstybės institucijoje kaupiamais oficialiais duomenimis, sudarytais remiantis ir bendrovių teikiama informacija, tačiau teismas niekaip nemotyvavo, kodėl nesivadovavo įsiteisėjusiu Komisijos 2025 m. rugsėjo 10 d. sprendimu. Be to, atmestini teismo sprendimo motyvai dėl pareiškėjo nepakankamo atlyginimo, nes leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas ne dėl nepakankamo atlyginimo, o dėl darbo sutarties nutraukimo, kurio iš tikro nebuvo, remiantis įsiteisėjusiu Komisijos 2025 m. rugsėjo 10 d. sprendimu, kuris privalomas Migracijos departamentui ir teismui.

25. Pareiškėjas tvirtina, teismo sprendimas yra naikintinas, nes pareiškėjas atitinka visus reikalavimus, keliamus užsieniečiui, turinčiam galiojančią darbo sutartį nuo 2025 m. sausio 1 d., pagal kurią yra mokėtinas darbo užmokestis neatskaičius mokesčių, kurios dydis atitinka visus reikalavimus gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, todėl atsakovas nepagrįstai ginčijamu Sprendimu panaikino darbuotojui išduotą laikiną leidimą gyventi.

26. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

27. Atsakovas nurodo, kad Migracijos departamentas, 2025 m. gegužės 12 d. priimdamas ginčijamą Sprendimą, negalėjo vadovautis aplinkybėmis, kurios atsirado vėliau. Pareiškėjas į Komisiją kreipėsi, kai jau teisme buvo nagrinėjama administracinė byla.

28. Pareiškėjas neatitinka imperatyvių Įstatymu nustatytų sąlygų, kurias turi atitikti tam, kad leidimas laikinai gyventi, išduotas pareiškėjui ketinant dirbti Tarpininkavimo raštą teikusioje įmonėje, liktų galioti. Tiek prašyme dėl leidimo laikinai gyventi, tiek ir darbdavio pateiktame Tarpininkavimo rašte buvo nurodyta, kad pareiškėjas gaus 1 000 Eur mėnesinį darbo užmokestį. Pareiškėjas su darbdaviu pasirašė taikos sutartį. Atsižvelgiant į taikos sutarties sąlygas, Migracijos departamentas turėjo pagrindą vertinti, kad pareiškėjas neatitinka imperatyvių sąlygų, kurių pagrindu jam išduotas leidimas laikinai gyventi, nes VSDFV IS duomenimis pareiškėjas už 2025 m. sausio mėn. gavo 47,27 Eur darbo užmokestį, už 2025 m. vasario mėn. – 52 Eur, už 2025 m. kovo mėn. – 52 Eur, už 2025 m. balandžio mėn. – 445,71 Eur. Taikos sutartimi nebuvo numatyta kitų priskaičiuoto darbo užmokesčio sumų, šios darbo užmokesčio sumos buvo nurodytos ir iki taikos sutarties įsigaliojimo. Patikslintais VSDFV IS duomenimis, panaikinta informacija apie pareiškėjo darbo sutarties nutraukimą ir papildytas nedraudžiamųjų laikotarpių sąrašas taikos sutartyje numatytu nemokamų atostogų laikotarpiu nuo 2025 m. kovo 1 d. iki 2025 m. lapkričio 28 d. Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į aplinkybes, jog pareiškėjas 11 mėnesių laikotarpiu dirbo 12 dienų, kas nesuteikia pagrindo vertinti, kad pareiškėjas dirbo Lietuvos Respublikoje visą darbo laiką ir gavo Tarpininkavimo rašte nustatytą darbo užmokestį. Pareiškėjo darbo užmokestis yra 596,98 Eur per 11 mėnesių, arba 1,79 Eur dienai (334 d. iki lapkričio 30 d., kuri nurodyta kaip nedraudžiamojo laikotarpio pabaiga). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas prašė leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, nurodydamas, kad ketina dirbti, tokį pareiškėjo tariamą darbą atsakovas vertina kaip piktnaudžiavimą migracijos procedūromis, kuris nesuteikia pagrindo pareiškėjui turėti leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, nes pareiškėjas neatitinka sąlygų, kuriomis buvo išduotas leidimas laikinai gyventi – t. y., ketinant dirbti Lietuvoje.

29. Įsiteisėjęs Komisijos sprendimas gali būti vertinamas kaip individualaus pobūdžio privalomasis teisės taikymo aktas, kuriuo iš esmės ir galutinai išspręstas individualus darbo ginčas dėl teisės – nustatomi, pakeičiami ar nutraukiami materialieji teisiniai darbo ginčo šalių santykiai. Todėl įsiteisėjęs Komisijos sprendimas nesuteikia pagrindo pareiškėjui vertinti, kad įsiteisėjus Komisijos sprendimui reikšmingai pasikeičia pareiškėjo teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje.

30. Tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas turėjo galiojantį leidimą laikinai gyventi, pareiškėjas dirbo 12 dienų laikotarpiu nuo 2025 m. sausio 1 iki 2025 m. gegužės 1, taigi jo pajamos per 5 darbo mėnesių laikotarpį sudarė tuos pačius 596,98 Eur ir nė vieną mėnesį nesiekė minimalios mėnesinės algos dydžio, nes padalinus proporcingai dirbtam laikotarpiui pajamos sudarė 119,32 Eur per mėnesį, kas sudaro vos 11,5 proc. minimalios mėnesinės algos. Taigi nėra pagrindo pripažinti pagrįstais pareiškėjo svarstymus, kad jis atitinka visus reikalavimus, keliamus užsieniečiui, turinčiam galiojančią darbo sutartį nuo 2025 m. sausio 1 d., pagal kurią yra mokėtinas darbo užmokestis neatskaičius mokesčių, kurios dydis atitinka visus reikalavimus gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nes toks mokėtinas darbo užmokestis pareiškėjui nebuvo mokamas ir taikos sutartimi nebuvo konstatuota, kad pareiškėjui turėjo būti priskaičiuotas didesnis darbo užmokestis ar kad nepagrįstai buvo nurodyti pareiškėjo nedraudiminiai laikotarpiai.

31. Atsakovo teigimu, nors pareiškėjas su darbdaviu ir sudarė taikos sutartį, kuria susitarė dėl darbo santykių tęstinumo, tačiau tai, kad pareiškėjas visą buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpį gavo vos 54,27 Eur vidutinį mėnesinį darbo užmokestį suponuoja vertinimą, jog pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, todėl, išnykus pagrindui pareiškėjui panaikinti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, leidimas laikinai gyventi turėtų būti panaikintas esant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindui.

32. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas faktinėmis aplinkybėmis, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos Migracijos departamentui ginčijamo Sprendimo priėmimo metu. Todėl, atsakovo nuomone, teismas pagrįstai vertino, jog pareiškėjo visi argumentai dėl darbo sutarties tęstinumo yra deklaratyvūs ir neturintys pagrindo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 33. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. gegužės 12 d. sprendimo Nr. 25S111975, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo.

34. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendė, kad Migracijos departamentas skundžiamu Sprendimu pagrįstai panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, kuris buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje), kadangi Bendrovė nutraukė darbo sutartį su pareiškėju. Sprendimas atitinka VAĮ nustatytus reikalavimus, jį naikinti nėra pagrindo, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

35. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad nors atsakovas turėjo pagrindą panaikinti jam išduotą leidimą laikinai gyventi, tačiau paaiškėjus, kad darbo sutartis su darbdaviu nebuvo nutraukta, teismas nepagrįstai sprendė, jog ši aplinkybė negali turėti įtakos ginčijamo Sprendimo pagrįstumui, nes neegzistavo jo priėmimo metu. Teismas nepagrįstai nesivadovavo įsiteisėjusiu Komisijos 2025 m. rugsėjo 10 d. sprendimu, kuriame nurodyta, jog pareiškėjo ir UAB „Ralf Bradt“ darbo sutartis nebuvo nutraukta 2025 m. gegužės 5 d., o pareiškėjas toliau dirba UAB „Ralf Bradt“.

36. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

37. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad pareiškėjas, Indijos Respublikos pilietis, pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi ketina dirbti pagal darbo sutartį UAB „Ralf Bradt“. Bendrovės Tarpininkavimo rašte nurodyta, kad pareiškėjas dirbs langų ir (arba) durų montuotoju, numatoma užsieniečio įdarbinimo data – 2024 m. rugsėjo 1 d., darbo užmokestis – 1 000 Eur per mėnesį. Migracijos departamentas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu 2024 m. lapkričio 1 d. išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. 760397122, galiojantį iki 2026 m. spalio 31 d.

38. Migracijos departamentas, nustatęs, kad UAB „Ralf Bradt“ darbo sutartį su asmeniu, kuriam leidimas laikinai gyventi yra išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, nutraukė 2025 m. gegužės 5 d. ir jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonės užsienietis šiuo metu nedirba, skundžiamu Sprendimu, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2026 m. spalio 31 d.

39. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas.

40. Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui ir nustatyti visą darbo laiko normą. Jeigu užsienietis bus įdarbinamas pagal laikinojo darbo sutartį, pateikiamas laikinojo įdarbinimo įmonės, įrašytos į Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Valstybinė darbo inspekcija) sudaromą ir jos interneto svetainėje skelbiamą laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašą, įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal laikinojo darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui ir nustatyti visą darbo laiko normą bei darbo Lietuvos Respublikoje metu mokėti užsieniečiui mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu Valstybės duomenų agentūros paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) (toliau – paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU) dydis, o laikotarpiais tarp siuntimų – ne mažesnį negu Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga; b) pateikiama darbdavio informacija arba apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu, ir jo turimą ne mažesnę negu vienų metų darbo patirtį per pastaruosius 3 metus, susijusią su atliktinu darbu, arba apie numatomą užsieniečiui mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU dydis, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį. Užsieniečiui, kuris atvyksta dirbti pagal laikinojo darbo sutartį, taikomos šiame punkte nurodytos sąlygos dėl užsieniečio kvalifikacijos ir darbo patirties; c) Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Užimtumo tarnyba) socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.

41. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.

42. Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas) 130 punkte numatyta, kad paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatyme nustatytu pagrindu) arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.

43. Pažymėtina, kad 2025 m. rugsėjo 10 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno darbo ginčų komisijos sprendimas Nr. DGKS-6393 darbo byloje Nr. APS-132-17006/2025, kuriuo buvo patvirtinta tarp ieškovo N. N. K. ir atsakovo UAB „Ralf Bradt“ 2025 m. rugsėjo 8 d. sudaryta taikos sutartis. Šia taikos sutartimi: 1) UAB „Ralf Bradt“ pripažino N. N. K. ir jos 2024 m. gruodžio 30 d. darbo sutarties nepertraukiamumą ir galiojimą nuo 2025 m. sausio 1 d. iki kol galioja šiuo metu galiojanti 2024 m. gruodžio 30 d. darbo sutartis; 2) UAB „Ralf Bradt“ ir N. N. K. susitarė, kad nuo 2025 m. kovo 1 d. iki 2025 m. lapkričio 28 d. N. N. K. buvo neapmokamose atostogose; 3) UAB „Ralf Bradt“ įsipareigojo pateikti reikiamus pranešimus Sodrai ir Valstybinei mokesčių inspekcijai apie N. N. K. tęstinį įdarbinimą nuo 2025 m. sausio 1 d. ir neapmokamas atostogas nuo 2025 m. kovo 1 d. iki 2025 m. lapkričio 28 d.; 4) N. N. K. atsisakė kitų savo reikalavimų, keliamų prašyme; 5) UAB „Ralf Bradt“ pripažino, kad jos pranešimas Nr. 2505-PRNŠ-0136 apie darbo sutarties nutraukimą su N. N. K. negalioja nuo jo pateikimo trečiajam asmeniui Migracijos departamentu per „Migris“ paskyrą; 6) UAB „Ralf Bradt“ įsipareigojo pranešti Migracijos departamentui per „Migris“ paskyrą apie UAB „Ralf Bradt“ pranešimo Nr. 2505-PRNŠ-0136 apie darbo sutarties nutraukimą su N. N. K. negaliojimą nuo šio pranešimo pateikimo.

44. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad jeigu po darbo ginčų komisijos sprendimo, kuriuo ginčas išspręstas iš esmės, priėmimo nė viena iš ginčo šalių per įstatyme (DK 231 str.) nustatytą terminą nepareiškia teisme ieškinio dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo, tai darbo ginčų komisijos sprendimas įsiteisėja, tampa privalomu bei vykdomuoju dokumentu (nekalbant apie atvejus, kai sprendimas ar jo dalis turi būti įvykdyti skubiai) ir yra vykdomas CPK nustatyta tvarka, už jo nevykdymą darbdaviui gali būti skiriama bauda (DK 232 str.). Taigi įsiteisėjęs darbo ginčų komisijos sprendimas, kuriuo ginčas išspręstas iš esmės, gali būti vertinamas kaip individualaus pobūdžio privalomasis teisės taikymo aktas, kuriuo iš esmės ir galutinai išspręstas individualus darbo ginčas dėl teisės – nustatomi, pakeičiami ar nutraukiami materialieji teisiniai darbo ginčo šalių santykiai. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2019).

45. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes bei byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad, esant nustatytoms aplinkybėms, nėra pagrindo spręsti, jog su pareiškėju buvo nutraukta darbo sutartis, todėl Migracijos departamento Sprendimas, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi, šiuo konkrečiu atveju negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Pažymėtina, kad tokios praktikos laikytasi analogiško pobūdžio byloje, kurioje, be kita ko, taip pat buvo vertinamas Darbo ginčų komisijos sprendimas pripažinti pareiškėjo atleidimą neteisėtu ir grąžinti jį į darbą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. kovo 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1481-602/2025).

46. Be kita ko, pažymėtina ir tai, kad pagal VAĮ 10 straipsnio 5 dalį administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.

47. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti vieša, t. y. žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir tam, kurio atžvilgiu jis priimamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2124/2013). Esminė administracinio sprendimo pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas konkrečiai teisės normai taikyti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2294/2012).

48. Akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).

49. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 10 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialiosios teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-709-415/2017; 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2457-575/2021). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad kiekviena viešojo administravimo institucija yra saistoma bendrųjų, be kita ko, konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.) (žr., pvz., 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1605/2012; 2012 m. birželio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-2045/2012; 2014 m. balandžio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-801/2014).

50. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo ir atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, byloje esančius įrodymus, skundžiamo Sprendimo turinį aptarto teisinio reguliavimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos kontekste, sprendžia, kad ginčijamas Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnyje administraciniam aktui keliamų reikalavimų.

51. Atsakovas atsilepime į apeliacinį skundą nurodo, kad pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, todėl, išnykus pagrindui pareiškėjui panaikinti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, leidimas laikinai gyventi turėtų būti panaikintas esant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindui. Tačiau šie atsakovo argumentai nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas, kadangi byloje vertinamas Sprendimo, kuris priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, teisėtumas ir pagrįstumas. Migracijos departamentas, tik iš naujo atlikdamas administracinę procedūra ir priimdamas naują sprendimą, gali įvertinti nurodytas naujai paaiškėjusias aplinkybes dėl pareiškėjo gauto vidutinio darbo užmokesčio.

52. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas Sprendimą priėmė tinkamai nenustatęs pareiškėjo prašymui išnagrinėti ir Sprendimui priimti reikšmingų faktinių aplinkybių, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą Sprendimą. Atitinkamai pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino aplinkybes, kurios reikšmingos ginčui išspręsti iš esmės, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl pareiškėjo reikalavimų (ne)teisėtumo. Dėl nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti paliktas galioti.

53. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo santykius, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (ABTĮ 147 str.), todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas.

54. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

55. Pareiškėjas prašo iš atsakovo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Byloje pateikti įrodymai, kad pareiškėjas sumokėjo 23 Eur žyminį mokestį už skundą pirmosios instancijos teismui bei 11,25 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą. Taip pat byloje pateikta 2025 m. spalio 13 d. 500 Eur sąskaita už skundo parengimą, pasiruošimą ir dalyvavimą teismo posėdžiuose.

56. Prašomos priteisti išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus, laikytinos būtinomis išnagrinėtoje byloje, todėl priteistinos pareiškėjo naudai.

57. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo N. N. K. prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, 2025 m. lapkričio 17 d. nutartimi pareiškėjo prašymą tenkino ir sustabdė Migracijos departamento 2025 m. gegužės 12 d. sprendimo Nr. 25S111975 galiojimą iki įsiteisės galutinis teismo sprendimas šioje byloje.

58. ABTĮ 70 straipsnio 10 dalis nustato, jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) patenkinamas, taikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės galioja iki teismo sprendimo įvykdymo. Įvertinęs tai, jog šioje administracinėje byloje pareiškėjo skundas tenkinamas, teisėjų kolegija sprendžia, kad 2025 m. lapkričio 17 d. nutartimi nustatyta reikalavimo užtikrinimo priemonė paliekama galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsniu, 41 straipsnio 3 dalimi, 70 straipsnio 10 dalimi, 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo N. N. K. apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo N. N. K. skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. gegužės 12 d. sprendimą Nr. 25S111975.

Priteisti pareiškėjui N. N. K. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 534,25 Eur (penkis šimtus trisdešimt keturis eurus ir 25 centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Palikti galioti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. lapkričio 17 d. nutartimi taikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę iki teismo sprendimo įvykdymo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė