2016-04-14 Nr. AB-8582-3-61-3-01688-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-861-492/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01688-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja) teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. K. 2015 m. kovo 16 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 10 000 EUR neturtinės žalos.

Pareiškėjas nurodė, kad jis 2012-2014 m. laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas su dar trimis asmenimis 8 kv. m ploto kamerose, kurių plotą papildomai ribojo baldai ir sanitarinis mazgas. Kamerose būdavo išdaužyti langai, todėl pūsdavo skersvėjis, būdavo šalta. Neužtikrinamas natūralus apšvietimas, nuo lubų krisdavo tinkas, ant sienų veisėsi grybelis, pelėsis. Rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančias. Nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais ir tinkamas vėdinimas. Karantino kamerose nebūdavo išduodama patalynė. Pareiškėjas išskyrė 34,57 kv. m ploto kamerą Nr. 257, kurioje jis buvo laikomas 2012 m. rugsėjo 27 d. –2012 m. spalio 3 d. laikotarpiu kartu su 7 asmenimis, nurodė, kad joje visiems asmenims buvo skirtas itin mažas stalas (0,8 m x 0,7 m) ir tik dvi taburetės. Pareigūnai dažnai būdavo rusakalbiai, vartodavo necenzūrinius žodžius, dėl to pareiškėjas jautėsi pažemintas. Netinkamos gyvenimo sąlygos žemino pareiškėjo orumą, kėlė konfliktines situacijas. Pareiškėjas teigė, kad apie tai, jog jam nebuvo užtikrintas minimalus plotas kameroje, sužinojo 2014 m. kovo mėnesį iš advokato, todėl mano, kad ieškinio senaties termino nėra praleidęs.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą (b. l. 12-19) prašė taikyti 3 metų ieškinio senatį, skundą atmesti kaip nepagrįstą, kadangi nėra būtinų Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų. Nurodė, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K tenkantis plotas kameroje ne visuomet neatitiko minimalių ploto reikalavimų, be to, atitinkamais laikotarpiais jis buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K. Atsakovo atstovas teigė, kad Lukiškių TI-K stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydamas galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras. Remontas kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Atsiliepime nurodyta, kad dėl pakankamai mažo kamerų ploto ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų, taburečių ir kitų baldų, tačiau kiekvienoje kameroje yra įrengtas sanitarinis mazgas su šalto vandens tiekimo sistema, nuo likusio kameros ploto atskirtas 1,5 metro aukščio sienele. Langai Lukiškių TI-K kamerose vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra atsižvelgiama į suimtojo (nuteistojo) prašymą laikyti atskirai nuo rūkančių asmenų. Pareiškėjas sutiko būti kartu su rūkančiais asmenimis. Pareiškėjo skundas grindžiamas abstraktaus pobūdžio argumentais, reiškiami nusiskundimai – nekonkretūs. Pareiškėjo patirtus nepatogumus atsakovas sieja su paties pareiškėjo veiksmais, lėmusiais patekimą į laisvės atėmimo vietą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 25 d. sprendimu skundą tenkino iš dalies. Priteisė M. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 170 EUR (vieną šimtą septyniasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą. Likusią skundo dalį atmetė.

Teismas rėmėsi Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, pagal kurią reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota teismų praktika, pagal kurią paprastai pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013; 2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013), todėl darė išvada, kad pareiškėjas per visą suėmimo vykdymo Lukiškių TI-K laikotarpį suvokė, kad atitinkamos jo teisės galėjo būti pažeidžiamos. Pareiškėjas dėl neturtinės žalos priteisimo į teismą kreipėsi 2015 m. kovo 16 d., todėl laikyta, kad jis praleido 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimą dėl neturtinės žalos padarymo laikant jį Lukiškių TI-K galimai netinkamomis sąlygomis laikotarpiu iki 2012 m. kovo 15 d. Teismas nurodė, kad vadovaujantis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi, esant ginčo šalies reikalavimui, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Šiuo atveju, atsakovo atstovas teismui pateiktame atsiliepime į skundą tokį prašymą pareiškė (b. l. 12). Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad apie tai, jog neužtikrinus minimalaus ploto, yra pažeidžiamos jo teisės, sužinojo tik 2014 m. kovo mėn. iš advokato nelaikyta objektyvia termino kreiptis į teismą praleidimo priežastimi. Teismo vertinimu, pareiškėjas turėjo ir galėjo suvokti, jog tuo yra pažeidžiamos jo teisės. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas apginti savo galimai pažeistas teises dėl objektyvių priežasčių, atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimui už laikotarpį iki 2012 m. kovo 15 d. taikyta ieškinio senatis ir ši skundo dalis atmesta (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjo nurodyti Lukiškių TI-K pažeidimai bei suėmimo vykdymo sąlygos byloje vertintinos laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 16 d. iki 2013 m. gruodžio 12 d.

Teismas nurodė, kad pareiškėjo suėmimo vykdymo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalius kalinimo vietų kamerų plotui keliamus reikalavimus reglamentavo Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktas, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas nenumato, kad asmeniui tenkantis plotas turi būti skaičiuojamas iš kameros ploto atimant sanitarinio mazgo, baldų ar kitų įrenginių užimamą plotą.

Iš atsiliepime į skundą ir kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėse (b. l. 20-23, 92-96) nurodytų duomenų apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus, nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2012-03-16 iki 2013-12-12 buvo laikomas kamerose Nr. 400, 109, 404, 121, 108, 257, 119, 122, 399, 112, 110, 113, 254, 123, 389, 115, 118, 386. Vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeisti 2012-03-16 vakare, 2012-03-17–2012-03-18, 2012-04-19 vakare, 2012-04-20–2012-04-22, 2012-07-19, 2012-10-11, 2012-10-13 vakare, 2012-10-14, 2012-11-06 vakare, 2012-11-15 vakare, 2012-11-17 vakare, 2012-11-18, 2012-11-27 vakare, 2013-01-24 vakare, 2013-01-25 vakare, 2013-01-26–2013-01-27, 2013-03-14 vakare, 2013-03-15–2013-03-17, 2013-05-01, 2013-10-12–2013-10-13, 2013-10-22 vakare (b. l. 13-15). Teismas nurodė neturintis pagrindo nesiremti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie laikotarpius ir kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotus bei jose buvusių asmenų skaičių. Iš nurodytų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas 17 parų ir 11 nepilnų parų buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus. Tai patvirtina pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, jog jis Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus.

Teismas atmetė atsakovo atstovo argumentus, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, kaip teisiškai nereikšmingus, sprendžiant klausimą dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo, kadangi pagal Europos žmogaus teisių teismo jurisprudenciją, valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., Europos žmogaus teisių teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96 ir kt.).

Teismas nurodė, kad laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą nustato Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos“ bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010). HN 76:2010 2 punkte nustatyta, kad ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pareiškėjas skunde nurodo, kad daugelyje kamerų buvo išdaužti langų stiklai, todėl jausdavosi skersvėjis, būdavo šalta bet kuriuo metų laiku. HN 76:2010 22 punkte nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (HN 76:2010 24 punktas), oro temperatūra kameroje šiltuoju laikotarpiu turi būti 18–28 °C, šaltuoju – 18–22 °C (HN 76:2010 26 punktas). Pareiškėjo teiginį, kad Lukiškių TI-K daugelyje kamerų langai būdavo išdaužti, teismas laikė pernelyg abstrakčiu. Pažymėjo, kad skunde nėra nurodyta, kuriose konkrečiai kamerose langų stiklai buvo išdaužti, tokie duomenys nėra užfiksuoti atsakovo į bylą pateiktuose Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad dėl išdaužtų kameros langų skundėsi Lukiškių TI-K administracijai, todėl jo argumentas dėl HN 76:2010 22 punkto pažeidimo atmestas kaip neįrodytas.

Teismas pažymėjo, kad dalis Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų Lukiškių TI-K kamerų būklės ir jose esančių gyvenimo sąlygų tikrinimo laikotarpių apytiksliai atitinka pareiškėjo laikymo tikrintose kamerose laikotarpį, todėl teismas, vertindamas skunde nurodomus gyvenimo sąlygų pažeidimus, atsižvelgė į Vilniaus visuomenės sveikatos centro Patikrinimo aktuose užfiksuotus duomenis. Patikrinimo aktuose nenustatyta, kad pareiškėjo laikymo atitinkamose kamerose laikotarpiu būtų buvusi nustatyta per žema oro temperatūra, priešingai, nurodoma, kad kamerose Nr. 254, 123, 400 oro temperatūra atitiko HN 76:2010 nustatytus reikalavimus (b. l. 32-34, 35-36, 39-41). Byloje nėra pateikta duomenų apie oro temperatūros sąlygas kitose Lukiškių TI-K kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas 2012 m. kovo 16 d. –2013 m. gruodžio 12 d. laikotarpiu, tačiau pareiškėjas skunde šio nusiskundimo papildomai nekonkretizavo, nenurodė, kuriomis konkrečiomis dienomis ir kuriose kamerose buvo pažeista jo teisė į HN 76:2010 nustatytus oro temperatūros reikalavimus, kokiais duomenimis remdamasis pareiškėjas sprendė, jog oro temperatūra neatitiko nustatytų normų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl netinkamos temperatūros kameroje atmesti kaip nepagrįsti.

Teismas pažymėjo, kad pagal HN 76:2010 24 punktą gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2015 m. balandžio 1 d. pažymoje Nr. 24-1984 nurodyta, kad visos kameros, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, vėdinamos per langą (b. l. 27), tai patvirtina ir Vilniaus visuomenės sveikatos centro Patikrinimo aktuose nurodyti duomenys (b. l. 32-34, 35-36, 39-41, 42-44). Pareiškėjas skunde taip pat neneigė galimybės gyvenamąsias kameras vėdinti per langą. Tuo tarpu mechaninės patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistemos įrengimas būtų susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl šis reikalavimas Lukiškių TI-K netaikytinas (HN 76:2010 2 punktas). HN 76:2010 24 punktas numato galimybę gyvenamąsias kameras vėdinti per langus, ši galimybė pareiškėjui buvo užtikrinta, todėl teismas nurodė neturintis pagrindo pripažinti, kad Lukiškių TI-K pažeidė HN 76:2010 24 punkto reikalavimus.

Teismas nurodė, kad pagal HN 76:2010 22 punktą, gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 procentų. Konstatuota, kad byloje nėra duomenų apie kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, buvusį dieninį apšvietimą, tačiau pareiškėjas neginčijo, kad visose kamerose buvo langai. Skaidraus stiklo langų, užtikrinančių tinkamą dieninį apšvietimą, įrengimas kamerose yra susijęs su rekonstrukcijos darbais, todėl net ir tuo atveju, jei dieninis apšvietimas neatitiko HN 76:2010 reikalavimų, teismas neturėtų pagrindo konstatuoti HN 76:2010 22 punkto pažeidimo fakto. Be to, pažymėta, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl apšvietimo reikalavimų pažeidimo nėra konkretūs, skunde nenurodyta, kuriose kamerose ir kuriuo metu buvo pažeista jo teisė į tinkamą apšvietimą, kodėl jis buvo netinkamas, todėl šis pareiškėjo atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas pažymėjo, kad Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalis numato, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Higienos normos HN 76:2010 14 punkte yra nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Atsižvelgiant į tai, Lukiškių TI-K administracijai kyla pareiga užtikrinti, kad asmenys kamerose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, o nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Atsakovo atstovas teismui nurodė, kad pareiškėjas 2012 m. rugsėjo 27 d. atvykęs į Lukiškių TI-K pageidavo būti apgyvendintas rūkančių asmenų kameroje ir pateikė tai patvirtinančią blanko su pareiškėjo duomenimis kopiją (b. l. 100, 103). Šie duomenys patvirtina, kad Lukiškių TI-K atsižvelgė į pareiškėjo pageidavimą gyventi rūkančių asmenų kameroje, pareiškėjas savo parašu patvirtino, kad sutinka gyventi su rūkančiais asmenimis, todėl teismas nurodė neturintis pagrindo konstatuoti HN 76:2010 14 punkto pažeidimo fakto.

Teismas nurodė, kad Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normose (toliau – Aprūpinimo normos) nustatyta, kad tardymo izoliatoriuose laikomiems suimtiems asmenims metams laiko yra išduodami du užvalkalai pagalvei ir 4 paklodės, vietoj dviejų paklodžių gali būti išduodamas užvalkalas antklodei. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2015 m. balandžio 29 d. pažymoje Nr. 24-2666 (b. l. 102) nurodyta, kad pareiškėjui patalynės komplektas buvo išduodamas vadovaujantis Aprūpinimo normose nurodytais dydžiais. Už išduotą patalynę pareiškėjas pasirašė armatūrinėje kortelėje, tačiau šios kortelės ūkio skyriuje saugomos vienerius metus ir vėliau sunaikinamos. Armatūrinės kortelės už 2012-2013 m. laikotarpį nėra išlikusios. Teismas nurodė neturintis pagrindo abejoti Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2015 m. balandžio 29 d. pažymoje Nr. 24-2666 nurodytais duomenimis, tuo tarpu pareiškėjas skunde deklaratyviai teigia, kad karantino kamerose patalynės komplektas jam nebuvo išduodamas ir šių teiginių nepagrindė jokiais įrodymais. Pareiškėjas skunde nenurodė, kuriomis dienomis patalynės komplektas jam nebuvo išduotas, nenurodė, kad dėl to kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją ir jo prašymas nebuvo patenkintas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginys, kad jam nebuvo išduodamas patalynės komplektas atmestas kaip neįrodytas.

Teismas nurodė, kad vadovaujantis HN 76:2010 56 punktu, gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių. Laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį (HN 76:2010 62 punktas). Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. birželio 7 d. Patikrinimo akte užfiksuota, kad kameroje Nr. 254 (pareiškėjas laikytas 2013-05-02) nebuvo laiku konstatuotas paprastojo remonto poreikis (b. l. 32-34). Analogiški duomenys 2012 m. rugpjūčio 27 d. Patikrinimo aktu užfiksuoti kameroje Nr. 400 (pareiškėjas laikytas 2012-07-20–2012-07-22 laikotarpiu, b. l. 29-41) ir 2012 m. rugsėjo 10 d. Patikrinimo aktu kameroje Nr. 257 (pareiškėjas laikytas 2012-09-27–2012-10-03 laikotarpiu, b. l. 42-44). Tai leido teismui daryti išvadą, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K 11 dienų gyveno HN 76:2010 56 punkto neatitinkančiose kamerose.

Spręsdamas dėl pareiškėjo argumento, kad Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2015 m. balandžio 29 d. pažymoje Nr. 24-2666 (b. l. 102) nurodoma, kad visų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, sanitariniai įrenginiai nuo likusio kameros ploto yra atitverti 1,5 m aukščio sienele, tačiau duomenų, apie visišką privatumo užtikrinimą (pertvarų su durimis, užuolaidomis ir pan.), byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, daryta išvada, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K nebuvo visiškai užtikrinta teisė į privatumą ir tai turėjo įtakos jo kalinimo sąlygų bloginimui.

Teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 16.6 punkte nustatyta, kad gyvenamojoje kameroje turi būti stalas ir taburetės (suoliukai). Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2015 m. balandžio 1 d. pažymoje Nr. 24-1984 (b. l. 27) nurodyta, kad kameroje Nr. 257 yra 2 suoliukai, tačiau iš atsiliepime nurodytų duomenų nustatyta, kad pareiškėjo šioje kameroje laikymo laikotarpiu, joje gyveno 7-9 asmenys (b. l. 13). Tai patvirtina pareiškėjo argumentus, jog kamerose nebuvo užtikrintas pakankamas sėdimų vietų skaičius, tai pripažino ir atsakovo atstovas atsiliepime į skundą, nurodydamas, kad dėl mažo kamerų ploto ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų, taburečių ar kitų baldų. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenustato gyvenamojoje kameroje stalo dydžio, tačiau konstatavo, jog Lukiškių TI-K neužtikrinus pakankamo sėdimų vietų skaičiaus kamerose, buvo pažeistas Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.6 punktas.

Teismas apibendrino, jog nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjo teisės suėmimo vykdymo Lukiškių TI-K laikotarpiu buvo pažeistos neužtikrinus minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimų, laiku nekonstatavus paprastojo remonto poreikio, neužtikrinus privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais ir pakankamo sėdimų vietų skaičiaus. Nurodytos aplinkybės leido teismui daryti išvadą, kad pareiškėjas dėl šių Lukiškių TI-K pažeidimų patyrė neigiamų išgyvenimų, o tuo pačiu ir neturtinę žalą, kurią yra pagrindas įvertinti pinigais.

Teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti 10 000 EUR neturtinės žalos atlyginimo dydis yra neproporcingas byloje nustatytų Lukiškių TI-K pažeidimų pobūdžiui, mastui, jų padarymo priežastims ir žalą padariusio asmens kaltei. Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas periodiškai, su tam tikromis pertraukomis – laikotarpiais nuo 2014 m. spalio 21 d. iki 2014 m. lapkričio 17 d., nuo 2014 m. lapkričio 24 d. iki 2014 lapkričio 30 d., nuo 2014 m. gruodžio 9 d. iki 2015 m. sausio 12 d. ir nuo 2015 m. sausio 19 d. iki 2015 m. sausio 25 d. pareiškėjas buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K (b. l. 13-15).

Jo teisė į minimalų vienam asmeniui tenkantį plotą buvo pažeista 17 parų ir 11 kartų dalį paros, ilgiausiai nepertraukiamas minimalaus ploto reikalavimo pažeidimas truko tris paras. Nurodytos aplinkybės leido daryti išvadą, kad pareiškėjo teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimai nebuvo ilgalaikiai, todėl pagal trukmę bei intensyvumą negali būti prilyginti kankinimui Konvencijos 3 straipsnio prasme. Pareiškėjas nenurodė ir nepateikė teismui duomenų, kad kreipėsi skundais į Lukiškių TI-K administraciją dėl gyvenimo sąlygų pažeidimų.

Tai patvirtina ir Lukiškių TI-K Socialinės reabilitacijos skyriaus 2015 m. balandžio 2 d. pažyma Nr. 24-2070 (b. l. 24), Administracijos reikalų skyriaus 2015 m. balandžio 1 d. pažyma Nr. 24-2041 (b. l.

25) ir Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2015 m. balandžio 2 d. pažyma Nr. 24-2056 (b. l. 26). Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškė tik 2015 m. kovo 16 d., praėjus daugiau nei metams nuo jo išvykimo iš Lukiškių TI-K (2013-12-13, b. l. 15). Tai rodo, kad savo aktyviais veiksmais pareiškėjas nesiekė nurodytų pažeidimų pašalinimo, nevertino jų kaip darančių itin didelę žalą. Pareiškėjas yra jauno, darbingo amžiaus vyras, skunde duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepateikė.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas teigė neturintis pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningų Lukiškių TI-K veiksmų ar siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Priešingai, atsakovo atstovas nurodė, kad esant perpildytoms kameroms buvo stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras. Lukiškių TI-K Socialinės reabilitacijos skyriaus 2015 m. balandžio 2 d. pažymoje Nr. 24-2070 nurodyta, jog pareiškėjas būdamas Lukiškių TI-K turėjo galimybę žiūrėti televizorių, gauti nuosavą ir įstaigos administracijos išduodamą literatūrą bei periodinę spaudą, kiekvieną dieną buvo vedamas pasivaikščioti gryname ore, kur turėjo galimybę užsiimti fiziniu lavinimu, turėjo galimybę lankytis sporto salėje (b. l. 24).

Iš teismui pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų nustatyta, kad Lukiškių TI-K yra nuolat atliekami gyvenimo sąlygų patikrinimai, vertinamas jų atitikimas HN 76:2010, o nustatyti pažeidimai šalinami per įmanomai trumpiausią laiką (b. l. 28-29, 32-34, 37-38). Teismas, įvertinęs pareiškėjo atžvilgiu byloje konstatuotų pažeidimų mastą, pobūdį ir intensyvumą, pareiškėjo patirtą neturtinę žalą vertino 170 EUR suma. Pažymėjo, kad tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą teismų praktiką 2015 m. vasario 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-438-492/2015, kurioje, pareiškėjui 21 parą neužtikrinus minimalaus ploto reikalavimų, buvo priteistas 250 Lt neturtinės žalos atlyginimas, 2015 m. balandžio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015, kurioje, pareiškėjui 24 paras neužtikrinus minimalaus ploto reikalavimų, buvo priteistas 170 EUR neturtinės žalos atlyginimas, 2014 m. gruodžio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-575-2248/2014, kurioje, pareiškėjui 17,5 paras neužtikrinus minimalaus ploto reikalavimų, buvo priteistas 300 Lt neturtinės žalos atlyginimas.

Atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, paminėtą teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui priteistas 170 EUR neturtinės žalos atlyginimas.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo patenkinti jo skundą visiškai.

Pareiškėjas mano, kad teismo priteista suma yra per maža. Nurodo, kad teismas neįvertino visų aplinkybių, susijusių su kalinimo sąlygomis (grybelio ant sienų ir lubų). Nesutinka su senaties termino taikymu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, patirtos kalint įstatymo reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, priteisimo.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka tik su jam priteistu neturtinės žalos dydžiu ir prašo jam priteisti iš atsakovo visą neturtinės žalos dydį, kurį nurodė savo skunde, t. y. 10 000 Eur. Taigi apeliantas akcentuoja per mažą neturtinės žalos atlyginimo sumą, tačiau apeliaciniame skunde iš esmės nenurodo jokių argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo analizuotomis jo skunde nurodytomis kalinimo sąlygomis, išskyrus tai, kad kvestionuoja teismo išvadą dėl patalynės neišdavimo karantino kameroje ir grybelio ant sienų ir lubų, pakartodamas skunde nurodytą argumentą, jog jam nebuvo išduodama patalynė karantino kameroje, beveik visur ant sienų ir lubų yra grybelis, taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai taikė senaties terminą.

LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, teisės aktus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A-2474-520/2015). Todėl apeliacinio teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 25 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, remiasi EŽTT ir LVAT praktika, kurioje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis adm. byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime taikytu senaties terminu, taip pat teismo išvadomis dėl tualeto tinkamo neatskyrimo nuo gyvenamosios kameros dalies, temperatūros kameroje, laikymo kameroje kartu su rūkančiais asmenimis, grybelio ant sienų ir lubų, patalynės išdavimo, pakankamų sėdimų vietų skaičiaus kamerose bei dėl kitų kalinimo sąlygų, vertinimu, todėl šiais aspektais teismo sprendime išdėstytų argumentų iš naujo nekartoja, o tik pažymi, jog šių teisės aiškinimo taisyklių nuosekliai laikomasi naujausioje LVAT praktikoje, formuojamoje iš esmės analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartis adm. bylose Nr. A-2330-624/2015, Nr. A-2474-520/2015 ir Nr. A-2243-520/2015; 2016 m. sausio 18 d. nutartį adm. byloje Nr. A-2538-624/2015; 2016 m. sausio 21 d. nutartį adm. byloje Nr. A-257-442/2016 ir kt.).

Pareiškėjas savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 7 d. iki 2013 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismas atsakovo prašymu taikė ieškinio senatį ir atmetė pareiškėjo reikalavimą atlyginti žalą, patirtą iki 2012 m. kovo 15 d.

Apeliacinės instancijos teismas tokią pirmosios instancijos teismo išvadą laiko pagrįsta. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad šiuo atveju akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad pagal vyraujančią nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nagrinėjamu atveju taikytina būtent CK 1.125 straipsnio 8 dalis, kuri nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Taigi, įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi 2015 m. kovo 16 d., tačiau iš esmės nepateikė jokių objektyvų duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. vasario 7 d. iki 2012 m. kovo 15 d.

Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas, atstovaujamas Lukiškių TI-K, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Akcentuotina, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, ir apeliantas šios aplinkybės neginčija, kad ginčo laikotarpiu jis 17 parų ir 11 nepilnų parų buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose neužtikrinant jam minimalaus ploto, nustatyto vienam asmeniui, taip pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista ir priteisė neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.). Tačiau atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).

Šiuo aspektu pažymėtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.).

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi įrodymo vertinimo taisyklių, tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą ir pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kad jam nebuvo išduodama patalynė karantino patalpoje, šios aplinkybės nedetalizuodamas, nenurodydamas konkrečių datų ir pan. Atsakovas pateikė duomenis, patvirtinančius, kad patalynė pareiškėjui buvo išduodama teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau nurodė negalintis pateikti kortelės su pareiškėjo parašu, patvirtinančiu patalynės gavimą, kadangi tokios kortelės saugomos ribotą laiką (1 metus). Byloje nėra duomenų, taip pat ir pareiškėjo argumentų, patvirtinančių, kad jis kreipėsi dėl patalynės išdavimo į Lukiškių TI-K administraciją su prašymu ir šis nebuvo patenkintas, ar skundu. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad byloje neįrodyta, kad pareiškėjui karantino patalpoje nebuvo išduodama patalynė.

Kiek tai susiję su patalpų valymu, teismas, remdamasis Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. birželio 7 d. Patikrinimo akte užfiksuotais duomenimis nustatė, kad kameroje Nr. 254 (pareiškėjas laikytas 2013-05-02) nebuvo laiku konstatuotas paprastojo remonto poreikis (b. l. 32-34). Analogiški duomenys 2012 m. rugpjūčio 27 d. Patikrinimo aktu užfiksuoti kameroje Nr. 400 (pareiškėjas laikytas 2012-07-20–2012-07-22 laikotarpiu, b. l. 29-41) ir 2012 m. rugsėjo 10 d. Patikrinimo aktu kameroje Nr. 257 (pareiškėjas laikytas 2012-09-27–2012-10-03 laikotarpiu, b. l. 42-44). Tai leido teismui daryti išvadą, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K 11 dienų gyveno HN 76:2010 56 punkto neatitinkančiose kamerose.

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą pareiškėjo argumentą, kad 170 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma yra per maža.

Pažymėtina, kad praktikoje administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją, taip pat į pragyvenimo lygį (žr., pvz., LVAT 2015 m. balandžio 15 d. nutartį adm. byloje Nr. A-588-858/2015); į piliečių bendrą materialinį lygį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartis adm. bylose Nr. A-2474-520/2015 ir Nr. A-2243-520/2015) nurodoma, kad svarbu atsižvelgti ir į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi reikšmingus kriterijus dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo, sutinka, kad teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimas yra adekvatus ir pakankamas. Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Abstraktūs teiginiai, kuriuose pažodžiui pakartotas CK pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas daryti išvadą, kad būtent tas asmuo patyrė itin didelę neturtinę žalą, kuri patiriama individualiai. Pareiškėjas nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog jam turėjo būti priteista būtent jo prašomo dydžio (t. y. 10 000 Eur) neturtinė žala. Taigi, atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimo intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukėlė jam dvasinius išgyvenimus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri nagrinėjamu atveju vertinama 170 Eur. Teisėjų kolegijos manymu, nurodyta suma yra adekvati pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

Apibendrindama nurodytus argumentus, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą atmeta, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė