2017-01-04 Nr. AB-389-3-61-3-01943-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P-3-438/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01943-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 60.3.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. sausio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos L. N. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjos skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja pateikė teismui skundą, kuriame prašė panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2014 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. S-49(7-6/2014) (toliau – ir Sprendimas Nr. S-49(7-6/2014), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. 68-182 (toliau – ir Sprendimas Nr. 68-182) ir Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių AVMI) 2013 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. 44.1-46-40 (toliau – ir Sprendimas Nr. 44.1-46-40).

Pareiškėja nurodė, kad MGK Sprendime Nr. S-49(7-6/2014) išdėstyti teiginiai, jog nėra pateikti rašytiniai įrodymai, liudijantys S. P. S. A. tėvystę ir įsipareigojimą (susitarimą) dukrai teikti išlaikymą, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Pareiškėjos dukros tėvas S. P. S. A. pervedinėjo pareiškėjai pinigines lėšas, skirtas D. N. išlaikymui, jos gerovės kūrimui. Pareiškėja niekada neneigė, kad įsigijo nekilnojamąjį turtą iš lėšų, kurias pervedė S. P. S. A., tačiau tokiu būdu kūrė savo ir jo dukros D.

N. gerovę (dukrai reikia suteikti gyvenamąsias patalpas, geras gyvenimo sąlygas, kurias nurodė tėvas). Pareiškėjos nuomone, lėšas, skirtas dukters išlaikymui, uzufrukto teise ji naudojo tinkamai. MGK neteisi, kad pareiškėja neteikė įrodymų savo pozicijai pagrįsti. Kiekvienu atveju ji teikė vis naujus įrodymus, kad pagrįstų, jog dukters tėvas yra S. P. S. A.. Pareiškėja gavo DNR tyrimą, kuris įrodo, kad D. N. tėvas yra S. P. S. A. Pareiškėja ir dukters tėvas S. P. S. A. buvo sudarę žodinį susitarimą dėl jų dukters D.

N. išlaikymo. S. P. S. A. pripažino D. N. savo dukra, todėl skyrė jai išlaikymą, kurį periodinėmis išmokomis pervesdavo į pareiškėjos banko sąskaitą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos dukters D. N. tėvas S. P. S. A. yra miręs ir Honkongo teisme vyksta procesas dėl S. P. S. A. tėvystės nustatymo dukrai D. N., teisminis procesas nepasibaigęs, mokesčių administratorius negali primesti savo išankstinę ir niekuo nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjos dukters tėvas nėra S. P. S. A. Tokią išvadą gali padaryti tik Honkongo teismas, kai baigs nagrinėti minėtą bylą.

Pareiškėja pažymėjo, kad 1996 m. spalio 18 d. įsigaliojusi Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Kinijos Liaudies Respublikos Vyriausybės sutartis „Dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo“ (toliau – ir DAIS) skirta išvengti dvigubo apmokestinimo, o tarptautinės sutarties teisės normos turi didesnę galią nei nacionaliniai įstatymai, todėl ši tarptautinė norma ir turėtų būti taikoma nagrinėjamu atveju. D. N. tėvas S. P. S. A. – Honkongo (Kinijos Liaudies Respublikos) verslininkas, todėl jo pajamos, gautos Honkonge vykdant verslą, yra ūkinės-komercinės veiklos pelnas.

DAIS 7 straipsnio 1 dalyje aiškiai nurodyta, kad susitariančios valstybės įmonės pelnas apmokestinamas tik toje susitariančioje valstybėje, jeigu įmonė neužsiima komercine-ūkine veikla kitoje susitariančioje valstybėje. Taigi S. P. S. A. gautas pelnas iš komercinės-ūkinės veiklos turi būti apmokestinamas tik Honkonge (jis Lietuvoje verslo nevykdė) ir Lietuvoje tokios atsiųstos lėšos vaiko išlaikymui negali būti apmokestinamos. Pareiškėja taip pat paaiškino, kad S. P. S. A. gavo pajamas Honkonge, kurios buvo apmokestintos toje šalyje.

Savo uždirbtas lėšas jis skyrė savo dukrai D. N., kurias pervedė į pareiškėjos, dukters motinos, sąskaitą, kad pareiškėja galėtų jas tvarkyti uzufrukto teise S. P. S. A. dukters interesais. S. P. S. A. savo dukrai D. N. skirtas lėšas negalėjo pervesti į jos sąskaitą, nes ji tokios sąskaitos neturėjo, ji yra nepilnametė ir naudotis tokiomis tėvo skirtomis lėšomis nebūtų galėjusi. S. P. S. A. lėšas pervesdavo į pareiškėjos sąskaitą ir jos buvo naudojamos tik dukters interesams ir gerovei, tai nebuvo pareiškėjos pajamos, o lėšos, skirtos dukters išlaikymui.

Todėl, vadovaujantis nacionalinės ir tarptautinės teisės normomis, protingumo, sąžiningumo ir teisėtumo kriterijais, jos neturi būti apmokestinamos antrą kartą.

Atsakovas VMI pateikė atsiliepimą į pareiškėjos skundą, kuriame prašė skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad iš bylos medžiagos matyti, jog pinigines lėšas pareiškėja naudojo savo reikmėms, be to, pati neturėjo kitų pajamų. Dėl dukters D. N. nebuvo sudaryta jokių sutarčių ir įsipareigojimų, kad D. N., sulaukusi pilnametystės, galėtų disponuoti gautomis lėšomis. S. P. S. A., pervesdamas pinigus į pareiškėjos sąskaitą, jų paskirties nenurodė. Pareiškėja šiomis pajamomis disponavo laisvai, savo valia ir nuožiūra, o kadangi kitų pajamų neturėjo, yra pagrindas išvadai, kad iš šių lėšų buvo finansuojama namo statyba ir apmokamos komunalinių paslaugų bei kitos vartojimo išlaidos.

Todėl 2007–2011 metais pareiškėja gavo su darbo santykiais nesusijusių kitų pajamų, kurias Honkongo gyventojas S. P. S. A., nesusijęs su pareiškėja jokiais giminystės ryšiais, pervedė į pareiškėjos sąskaitą. Pažymėjo, kad Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 17 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti atitinkami apribojimai tiek šios, tiek GPMĮ 17 straipsnio 1 dalyje nustatytų mokestinių lengvatų taikymui, t. y. šio straipsnio 1 dalies nustatytos lengvatos dovanojimo būdu iš kitų nei sutuoktinio, vaikų (įvaikių), tėvų (įtėvių), brolių, seserų, vaikaičių ir senelių gautoms pajamoms netaikomos, jeigu gyventojo atitinkamos pajamos, gautos iš užsienio vienetų, įregistruotų ar kitaip organizuotų tikslinėse teritorijose, ar gyventojų, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra tikslinėje teritorijoje.

Tikslinių teritorijų sąrašas patvirtintas Lietuvos Respublikos finansų ministro 2001 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 344 patvirtintame „Tikslinių teritorijų sąraše“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 344), jame Honkongas priskiriamas tikslinėms teritorijoms. Todėl pareiškėjos nurodyta GPMĮ nuostata, kad neapmokestinamosios pajamos yra teismo priteistas arba pagal sutartį gautas išlaikymas, išlaikymui, gautam iš Honkongo gyventojo, netaikoma. Dėl to nepriklausomai nuo to, ar būtų nustatytas juridinis faktas dėl S. P. S. A. tėvystės ir pareiškėjos dukters išlaikymo, ar ne, į pareiškėjos sąskaitą kaip išlaikymas pervestos lėšos nebūtų priskirtinos neapmokestinamosioms pajamoms.

Taigi pareiškėja, gavusi lėšas, turėjo nuo jų sumokėti gyventojų pajamų mokestį (toliau – ir GPM). Šio ginčo atveju dvigubo apmokestinimo situacija neatsiranda, nes pajamų gavėja, gavusi pajamas į savo asmeninę sąskaitą, yra pareiškėja, dėl šių priežasčių pareiškėjos skunde nurodomos aplinkybės, susijusios su Honkonge gautomis S. P. S. A. pajamomis, neturi įtakos pareiškėjos apmokestinimui. Pažymėjo, kad remiantis mokestinio ginčo medžiaga, pareiškėjai GPM apskaičiuotas būtent už 2007–2011 metus iš S. P. S. A. pervestas lėšas.

Papildomai mokėtina privalomojo sveikatos draudimo įmokų (toliau – ir PSD įmokos) suma už 2009–2011 m. sudaro 7 537 Lt.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 21 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad šioje byloje svarbus šaltinis, iš kurio gaunamos pajamos (Honkongas), o ne jų tikslinis panaudojimas (vaiko ar pareiškėjos išlaikymas). Todėl turi būti vertinama, ar nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti GPMĮ 17 straipsnio 2 dalį tiek, kiek joje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 32 punkte nustatyta lengvata (t. y., kad teismo priteistas arba pagal sutartį gautas išlaikymas neapmokestinamas GPM) netaikoma, jeigu gyventojo atitinkamos pajamos gautos iš gyventojų, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra tikslinėje teritorijoje. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjos argumentus, kad Honkongo piliečio S. P. S. A. pervedamos lėšos negalėjo būti apmokestintos, nes jos buvo siunčiamos S. P. S. A. dukrai išlaikyti, teismas pripažino neturinčiais esminės reikšmės sprendžiant kilusį mokestinį ginčą. Teismas nurodė, kad tai, jog tarp Lietuvos ir Honkongo dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartys ar kitokie susitarimai dėl keitimosi su mokesčiais susijusia informacija nėra sudaryti, yra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog Honkongas, kaip tikslinė teritorija, atitinka GPMĮ 2 straipsnio 21 dalies 5 punkte įtvirtintą kriterijų. Šiuo atveju oficialiuose Honkongo vyriausybės institucijų tinklapiuose skelbiama informacija apie teisę į informaciją, dvigubą apmokestinimo išvengimą ir kt., yra teisiškai nereikšminga, nes ji nepatvirtina efektyvaus keitimosi informacija tarp Honkongo ir Lietuvos Respublikos mokesčių administratorių fakto. Atsižvelgęs į byloje esančius duomenis, teismas konstatavo, kad Honkongas atitinka GPMĮ 2 straipsnio 21 dalyje įtvirtintą tikslinės teritorijos sąvoką ir laikytinas tiksline teritorija GPMĮ prasme. Todėl, vadovaujantis GPMĮ 17 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjos pajamos gautos iš S.P. S. A., kurio nuolatinė gyvenamoji vieta pareiškėjos pajamų gavimo metu buvo Honkongas, apmokestintos pagrįstai. Dėl to teismas sprendė, kad Šiaulių AVMI Sprendimo Nr. 44.1-46-40, VMI Sprendimo Nr. 68-182 ir MGK Sprendimo Nr. S-49(7-6/2014) naikinti nėra pagrindo.

III. Pareiškėja pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Taip pat pareiškėja prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę. Teismas atsakovą įpareigojo pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad Honkongas atitinka bent 2 iš GPMĮ 2 straipsnio 21 dalyje nustatytų kriterijų. Tačiau VMI 2016 m. sausio 6 d. rašte Nr. (24.9-31-5)-R-47 pažymėjo, kad nerinko įrodymų, ar Honkongas atitinka GPMĮ 2 straipsnio 21 dalyje nustatytus kriterijus. Taigi atsakovas aiškiai nurodė, kad įrodymų nerinko, jų neturi ir pateikti negali. Teismas Šiaulių AVMI Sprendimą Nr. 44.1-46-40 turėjo vertinti kaip niekinį ir nulemtą besąlyginiam naikinimui, o tokį minėtą sprendimą patvirtinusį MGK Sprendimą Nr. S-49(7-6/2014) teismas privalėjo naikinti.

Tačiau teismas suteikė atsakovui teisę surinkti įrodymus ir nustatė 2 mėnesių laikotarpį. Pareiškėjos teigimu, suteikdamas tokias teises atsakovui, teismas eliminavo ikiteisminę ginčo nagrinėjimo stadiją, kuri mokestiniame ginče yra privaloma. Pažymi, kad byloje ji pateikė informaciją, jog Šiaulių apylinkės teismas 2015 m. balandžio 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-3128-949/2015 nustatė juridinį faktą, kad S. P. S. A. yra D. N. tėvas. Todėl D. N. skirti tėvo S. P. S. A. pinigai, kaip gautos pajamos, yra neapmokestinamos pajamos GMPĮ 17 straipsnio 1 dalies 26 punkto pagrindu.

Byloje taip pat nebuvo ginčo dėl to, kad į pareiškėjos sąskaitą gauti pinigai buvo naudojami D. N. poreikių tenkinimui. Mokesčių administratorius nepateikė nei argumentų, nei įrodymų, kad visi iš D. N. tėvo gauti pinigai buvo panaudoti pareiškėjos asmeniniams poreikiams. Remiantis GMPĮ 17 straipsnio 1 dalies 26 punktu, 17 straipsnio 2 dalimi, ne tik mokesčių administratorius, bet ir teismas turėjo nustatyti ne tik išimtinai teritoriniu principu apibrėžiamą pajamų šaltinį, bet ir giminystės ryšių požymius. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad pastarasis aspektas yra nereikšmingas.

Pareiškėjos nuomone, teismas nepateikė argumentų, kodėl konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje svarbus šaltinis, iš kurio gaunamos pajamos (Honkongas), o ne jų tikslinis panaudojimas (vaiko ar pareiškėjos išlaikymas). Teismas nemotyvavo, kodėl argumentai, susiję su tuo, kad Honkongo piliečio S. P. S. A. pervedamos lėšos negalėjo būti apmokestintos, nes jos buvo siunčiamos dukrai išlaikyti, yra bylai nuturintys esminės reikšmės. Teismas minėtą išvadą pateikė neatlikęs įrodymų tyrimo ir vertinimo. GPMĮ 2 straipsnio 21 dalies 5 punktas yra suformuluotas labai aiškiai, t. y., kad kriterijus siejamas ne su dvišalių santykių pobūdžiu ar bendradarbiavimo lygiu, o būtent su teritorijoje esančiu teisinės bazės ir faktinio jos įgyvendinimo lygiu.

Akivaizdu, kad GPMĮ teritorijos charakteristikos efektyvaus keitimosi informacija aspektu neapriboja keitimosi informacija tarp tos teritorijos ir Lietuvos kriterijumi. Iš teismo sprendimo nėra aišku, kodėl efektyvaus keitimosi informacija toje teritorijoje kriterijų reikia suprasti kaip efektyvų keitimąsi informacija tarp konkrečios tikslinės teritorijos ir Lietuvos Respublikos mokesčių administratorių. Faktas, kad Lietuvos Respublika nėra sudariusi dvigubo apmokestinimo išvengimo sutarties ir keitimosi su mokesčiais susijusio informacijos sutarties, savaime nereiškia, jog Honkongas nepateiktų Lietuvos mokesčių administratoriui prašomos informacijos.

Taip pat šioje byloje atsakovas patvirtino, kad mokesčių administratorius nesikreipė į Honkongo mokesčių administravimo instituciją dėl informacijos.

Pareiškėja taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Teigė, kad nagrinėjamu atveju ginčijamas GPMĮ 17 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas sukuria prielaidas skirtingai traktuoti sutuoktinius ir poras, nesudariusias santuokos, bet gyvenančias šeimoje. Porų, nesudariusių santuokos, bet gyvenančių šeimoje tarpusavio dovanos, priešingai nei sutuoktinių, yra apmokestinamos. Todėl pareiškėja manė, kad GMPĮ teisinis reguliavimas ta apimtimi, kuria jame nėra nustatyta, jog santuokos nesudariusių, bet šeimoje gyvenančių porų vienas kitam skiriamas išlaikymas ir (ar) dovanos yra neapmokestinami, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 36, 38 ir 39 straipsniams, konstitucinio lygiateisiškumo principui, teisinės valstybės principui, šeimos konstituciniai sampratai.

Atsakovas VMI pateikė atsiliepimą į pareiškėjos apeliacinį skundą, kuriame prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėja nepateikė jokių objektyvių įrodymų ar kitų nustatytų faktinių aplinkybių, jog pareiškėjos gautos piniginės lėšos buvo skirtos kažkam kitam nei vaiko išlaikymui. Įvertinus pareiškėjos pateiktą poziciją ir nurodytas faktines aplinkybes, nagrinėjamu atveju yra taikytinas GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 32 punktas. Nenustatyta, kad būtų buvusios sudarytos kažkokios dovanojimo sutartys, kurių pagrindu S. P. S. A. būtų dovanojęs lėšas pareiškėjai. Todėl nėra pagrindo kitaip traktuoti faktinių aplinkybių, nei jas traktavo visos pareiškėjos skundą nagrinėjusios institucijos. VMI pabrėžia, kad, sprendžiant pajamų apmokestinimo klausimą GPMĮ ar kito įstatymo taikymo prasme, yra svarbus būtent efektyvus dvišalis keitimasis informacija. Todėl mokesčių administratoriaus pateikta informacija yra pakankama konstatuoti, kad Honkongas, kaip tikslinė teritorija, atitinka ir GPMĮ 2 straipsnio 21 dalies 5 punktą.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. birželio 30 d. nutartimi pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad mokestinio ginčo esmė yra ta, ar teisėtai ir pagrįstai mokesčių administratorius lėšas, kurias S. P. S. A. pervedė į pareiškėjos sąskaitą 2007–2011 metais, pripažino apmokestinamosiomis pajamomis.

GPMĮ 17 straipsnio (2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-111 redakcija, įsigaliojusi nuo 2008 m. gruodžio 30 d.) 1 dalies 26 punktas (redakcija, galiojusi iki 2015 m. sausio 1 d.) nustatė, kad neapmokestinamosios pajamos yra paveldėjimo būdu gautos pajamos, kurios yra mokesčio objektas pagal Lietuvos Respublikos paveldimo turto mokestį reglamentuojančius teisės aktus; dovanojimo būdu gautos pajamos iš sutuoktinių, vaikų (įvaikių), tėvų (įtėvių), brolių, seserų, vaikaičių ir senelių; taip pat iš kitų gyventojų dovanojimo būdu per mokestinį laikotarpį gautų pajamų suma (vertė), neviršijanti 8 000 Lt.

GPMĮ 17 straipsnio (2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-111 redakcija) 1 dalies 32 punkte buvo nustatyta, kad neapmokestinamosios pajamos yra teismo priteistas arba pagal sutartį gautas išlaikymas.

GPMĮ 17 straipsnio (2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-111 redakcija) 2 dalis nustatė, kad šio straipsnio 1 dalies 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 23, 24, 27, 28, 29, 30, 32, 33, 34, 36, 39, 40, 42, 44, 46 ir 53 punktų nustatytos lengvatos, taip pat 26 punkte nustatyta lengvata dovanojimo būdu iš kitų negu sutuoktinis, vaikai (įvaikiai), tėvai (įtėviai), broliai, seserys ir seneliai gautoms pajamoms netaikomos, jeigu gyventojo atitinkamos pajamos gautos iš užsienio vienetų, įregistruotų ar kitaip organizuotų tikslinėse teritorijose, ar gyventojų, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra tikslinėje teritorijoje.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad identiškos GPMĮ nuostatos reikšmingos vertinat ginčo pajamų pobūdį galiojo ir nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 30 d. GPMĮ 17 straipsnio (redakcija, galiojusi iki 2008 m. gruodžio 30 d.) 1 dalies 19 punktas nustatė, kad neapmokestinamosios pajamos yra paveldėjimo būdu gautos pajamos, kurios yra mokesčio objektas pagal Lietuvos Respublikos paveldimo turto mokestį reglamentuojančius teisės aktus; dovanojimo būdu gautos pajamos iš sutuoktinių, vaikų (įvaikių), tėvų (įtėvių) ir senelių; taip pat iš kitų gyventojų dovanojimo būdu per mokestinį laikotarpį gautų pajamų suma (vertė), neviršijanti 24 pagrindinių NPD. GPMĮ 17 straipsnio (redakcija, galiojusi iki 2008 m. gruodžio 30 d.) 1 dalies 27 punktas nustatė, kad neapmokestinamosios pajamos yra teismo priteistas arba pagal sutartį gautas išlaikymas. GPMĮ 17 straipsnio (redakcija, galiojusi iki 2008 m. gruodžio 30 d.) 2 dalis numatė, kad šio straipsnio 1 dalies 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 14, 20, 21, 22, 23, 24, 27, 29, 31, 34, 35, 37, 39 ir 43 punktų nustatytos lengvatos, taip pat 19 punkte nustatyta lengvata dovanojimo būdu iš kitų nei sutuoktinis, vaikai (įvaikiai) ir tėvai (įtėviai) gautoms pajamoms netaikomos, jei gyventojo atitinkamos pajamos gautos iš užsienio vienetų, įregistruotų ar kitaip organizuotų tikslinėse teritorijose, ar gyventojų, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra tikslinėje teritorijoje.

Teismas akcentavo, kad nagrinėjamoje byloje Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 19 d. nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą ir prašė ištirti GPMĮ 17 straipsnio (2008 m. gruodžio 23 d. redakcija) 2 dalies tiek, kiek joje nurodyta, kad šio straipsnio 1 dalies 32 punkte nustatyta lengvata netaikoma, jeigu gyventojo atitinkamos pajamos gautos iš gyventojų, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra tikslinėje teritorijoje, atitiktį Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 38 straipsnio 2 dalies nuostatai „valstybė <...> globoja <...> vaikystę“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas 2015 m. sausio 16 d. sprendimu Nr. KT5-S4/2015 grąžino Vilniaus apygardos administraciniam teismui minėtą prašymą. Tačiau Konstitucinis Teismas šiame sprendime pateikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų išaiškinimą. Konstitucinis Teismas nurodė, kad GPMĮ 17 straipsnio (2008 m. gruodžio 23 d. redakcija) 1 dalyje yra nurodytos neapmokestinamųjų pajamų rūšys, o 2 dalyje nustatytos tam tikros 1 dalyje įtvirtintos bendrosios taisyklės išimtys – sąlygos, kurioms esant tam tikros pajamos būtų laikomos apmokestinamomis gyventojų pajamų mokesčiu, nors pagal bendrąją taisyklę ir patektų į šio straipsnio 1 dalies reguliavimo sritį, t. y. būtų priskiriamos prie neapmokestinamųjų pajamų. Taip pat pabrėžė, jog aiškinant GPMĮ 17 straipsnio (2008 m. gruodžio 23 d. redakcija) 1 ir 2 dalyse įtvirtintą teisinį reguliavimą pareiškėjo (Vilniaus apygardos administracinio teismo) prašymo kontekste pažymėtina, kad atitinkamos pajamos prie apmokestinamų gyventojų pajamų mokesčiu arba atitinkamai – neapmokestinamų pajamų priskiriamos pagal tai, iš kokioje teritorijoje gyvenančio asmens jos yra gautos. Taigi GPMĮ 17 straipsnio (2008 m. gruodžio 23 d. redakcija) 1 dalyje nustatyta gyventojų pajamų mokesčio lengvata taikoma arba netaikoma atitinkamoms pajamoms – pagal sutartį gautam išlaikymui vaikui – atsižvelgiant būtent į jų šaltinį, t. y. į tai, ar jos gautos iš gyventojo, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra tikslinėje teritorijoje, ar iš kitoje teritorijoje gyvenančio asmens.

Taigi, nagrinėjamu atveju, taikant GPMĮ 17 straipsnio 2 dalyje nustatytą išimtį dėl neapmokestinamųjų pajamų šaltinio, visų pirma, teismo vertinimu, buvo būtina nustatyti, ar pareiškėjos gautos piniginės lėšos, kurias pervedė Honkongo gyventojas S. P. S. A., priskirtinos GPMĮ 17 straipsnio 1 dalyje nurodytoms neapmokestinamosioms pajamoms, nes GPMĮ 17 straipsnio 2 dalies taikymas yra aktualus tik tuo atveju, jeigu nustatoma, kad gyventojo gautos pajamos patenka į GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies reguliavimo sritį. Pirmosios instancijos teismas, prieidamas išvadą, jog minėtos pareiškėjos pajamos pagal GPMĮ 17 straipsnio 2 dalį buvo apmokestintos pagrįstai, visiškai nevertino, ar atsižvelgiant į byloje esančius faktinius duomenis šios pajamos gali būti pripažintos neapmokestinamosiomis pajamomis pagal GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius faktinius duomenis, tiek surinktus mokesčių administratorių, tiek pateiktus pareiškėjos, konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti minėtas pareiškėjos gautas pinigines lėšas neapmokestinamosiomis pajamomis nei pagal GPMĮ 17 straipsnio (2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-111 redakcija) 1 dalies 26 punktą, nei pagal šios dalies 32 punktą.

Teismas pažymėjo, kad įstatymų nuostatos, nustatančios mokestines lengvatas, negali būti aiškinamos plečiamai. Mokestinė lengvata gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra pateikiami įrodymai, neginčijamai patvirtinantys sąlygų, kurioms esant gali būti taikoma mokestinė lengvata, buvimą.

Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalis nustato, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos.

Pagal šiame Mokesčių administravimo įstatymo straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga (onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai.

Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius pakankamai pagrindė pareiškėjai apskaičiuotas GPM ir PSDĮ bei su mokesčiu ir įmokomis susijusias sumas. Taigi pareiškėja, nesutikdama su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis GPM ir PSDĮ bei su mokesčiu ir įmokomis susijusiomis sumomis, privalėjo pagrįsti, kad pajamos, kurias apmokestino mokesčių administratorius, yra neapmokestinamosios.

Vadovaujantis GPMĮ 17 straipsnio (2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-111 redakcija) 1 dalie 32 punktu, gautos pajamos gali būti pripažintos neapmokestinamomis pajamomis tik tuo atveju, jeigu yra įrodyta, kad jos gautos kaip išlaikymas, priteistas teismo sprendimu ar nustatytas sudaryta sutartimi. Pareiškėja nepateikė teismo sprendimo, kuriuo iš S. P. S. A. būtų priteistas išlaikymas jos dukrai D. N.. Taip pat pareiškėja nepateikė jokių objektyvių faktinių duomenų, patvirtinančių tai, kad tarp jos ir S. P. S. A. buvo sudaryta sutartis teikti išlaikymą jos dukrai. Vien pareiškėjos paaiškinimo ir tai, kad Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. balandžio 16 d. sprendimu buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog S. P. S. A. yra pareiškėjos dukros D. N. tėvas, nepakanka konstatuoti faktą, jog į pareiškėjos S. P. S. A. sąskaitą pervedamos lėšos buvo skirtos būtent dukros išlaikymui.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad taip pat nėra jokio faktinio pagrindo S. P. S. A. į pareiškėjos sąskaitą pervestas lėšas traktuoti kaip dovaną jos dukrai D. N.. Be pareiškėjos paaiškinimo nėra pateikta jokių objektyvių faktinių duomenų, kurie patvirtintų, jog minėtos lėšos buvo dovana, skirta būtent pareiškėjos dukrai. Priešingai, mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėja iš S. P. S. A. gautas pinigines lėšas naudojo nekilnojamojo turto įsigijimui ir statybai, komunalinių patarnavimų ir kitoms išlaidoms padengti, t. y. gautas pinigines lėšas naudojo savo nuožiūra.

Nustačius, jog minėtos pareiškėjos pajamos negali būti pripažintos neapmokestinamosiomis, pajamomis GPMĮ 17 straipsnio 2 dalies taikymas nėra reikšmingas sprendžiant šį mokestinį ginčą. Todėl apeliacinės instancijos teismas nevertino nei pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų argumentų, nei apeliaciniame skunde nurodytų motyvų dėl šios teisės normos aiškinimo ir taikymo. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, susisijusios su GPMĮ 17 straipsnio 2 dalies aiškinimu ir taikymu, neturi prejudicinės galios.

Atsižvelgęs į tai, apeliacinės instancijos teismas tenkinti apeliacinį skundą ir naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nenustatė pagrindo.

Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar GPMĮ nustatytas teisinis reguliavimas ta apimtimi, kuria jame nėra nustatyta, jog santuokos nesudariusių, bet šeimoje gyvenančių porų vienas kitam skiriamas išlaikymas ir /ar dovanos yra neapmokestinami, neprieštarauja Konstitucijos 36 straipsniui, 38 straipsniui, 39 straipsniui, konstituciniam lygiateisiškumo principui, teisinės valstybės principui, šeimos konstitucinei sampratai apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad šis prašymas iš esmės grindžiamas vien bendro pobūdžio samprotavimais bei teiginiais. Aiškiai nenurodoma, kurie teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kiek prieštarauja Konstitucijai. Pozicija dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai nėra pagrįsta aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Todėl apeliacinės instancijos teismas šio prašymo netenkino.

V. Pareiškėja Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti bylos procesą administracinėje byloje Nr. A-3536-442/2016.

Savo prašymą atnaujinti bylos procesą pareiškėja grindžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ; redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.) 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu ir nurodo, kad byloje nepagrįstai nebuvo analizuojamas tikslinis pervestų lėšų panaudojimas, teismas nevertino byloje esančių įrodymų, konkrečiai – dovanojimo bei išlaikymo aplinkybės, kaip nulemiančios pajamų neapmokestinamumą (GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 26 ir 32 punktai), neišaiškino ir nenurodė, ką šiose normose reiškia „objektyvus įrodymai“. Pareiškėjos vertinimu, teismas taip pat neteisingai aiškino ir taikė GPMĮ 17 straipsnio (2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. Xl-111 redakcija) 1 dalies 26 punktą bei šios dalies 32 punktą. Atmesdamas pareiškėjos argumentus, teismas neatskleidė, kaip ir kokiu pagrindu jis aiškina „išlaikymo“ paskirtį ir kodėl gautų pinigų naudojimas gyvenamojo būsto, kuriame gyvena pareiškėja ir jos bei S. P. S. A. dukra, įsigijimas bei kitų pragyvenimo išlaidų dengimas paneigia pajamų, gautų kaip išlaikymas, pobūdį. Akcentuoja, kad byloje nėra nurodytų nei argumentų, nei pateikta įrodymų, kad visi iš D. N. tėvo S. P. S. A. gauti pinigai buvo panaudoti pareiškėjos asmeniniams poreikiams. Teismas 2016 m. birželio 30 d. nutartyje nenurodė pagrindo, kuriuo remdamasis konstatavo, jog faktinis pinigų pervedimas nėra sutartis GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies nuostatų prasme. Pareiškėja yra įsitikinusi, kad nesudariusios santuokų poros yra diskriminuojamos GPMĮ 17 straipsnio 2 dalies prasme, todėl yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pareiškėjos L. N. pateikto prašymo atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-3536-442/2016 pagrįstumo klausimas.

Teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, jog administracinėje teisenoje proceso atnaujinimo institutas yra numatytas ABTĮ IV dalyje. Tai yra pripažįstama kaip išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010).

Pareiškėja prašymą atnaujinti administracinės bylos procesą grindžia ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu.

Pagal paminėtą teisės normą, procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: 1) nustatomas materialiosios teisės normos pažeidimas ją taikant; 2) nustatytas pažeidimas yra akivaizdus; 3) toks pažeidimas yra esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu – prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo 2015 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-135-552/2015). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai.

Šiuo atveju pareiškėja prašyme dėl proceso atnaujinimo tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 26 ir 32 punktų bei 17 straipsnio 2 dalies normos pažeidimą.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos apeliacinį skundą, nustatė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo taikyti GPMĮ 17 straipsnio 1 dalį, t. y. įtvirtinančią GPM lengvatas (atitinkamai – GPM neapmokestinamos yra paveldėjimo būdu gautos pajamos, kurios yra mokesčio objektas pagal Lietuvos Respublikos paveldimo turto mokestį reglamentuojančius teisės aktus; dovanojimo būdu gautos pajamos iš sutuoktinių, vaikų (įvaikių), tėvų (įtėvių), brolių, seserų, vaikaičių ir senelių; taip pat iš kitų gyventojų dovanojimo būdu per mokestinį laikotarpį gautų pajamų suma (vertė), neviršijanti 8 000 Lt; teismo priteistas arba pagal sutartį gautas išlaikymas).

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad byloje nepateiktas nei įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl alimentų priteisimo vaikui, nei sutartis dėl lėšų dukters išlaikymui. Teismas taip pat nurodė, kad nėra jokio faktinio pagrindo S. P. S. A. į pareiškėjos sąskaitą pervestas lėšas traktuoti kaip dovaną jos dukrai D. N., kadangi, be pareiškėjos paaiškinimo, nėra pateikta jokių objektyvių faktinių duomenų, kurie patvirtintų, jog minėtos lėšos buvo dovana, skirta būtent pareiškėjos dukrai. Teismas akcentavo, kad mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėja iš S. P. S. A. gautas pinigines lėšas naudojo nekilnojamojo turto įsigijimui ir statybai, komunalinių patarnavimų ir kitoms išlaidoms padengti.

Taigi, apeliacinės instancijos teismas priėjo iš esmės priešingą išvadą, nei tvirtino pareiškėja, – jog bylos duomenys leidžia spręsti, kad pareiškėjai pervestos lėšos buvo naudojamos pareiškėjos nuožiūra, jos interesais, todėl negali būti vertinamos kaip tėvo dovana dukteriai ar sutartinis lėšų pervedimas, skirtas dukters išlaikymui.

Apibendrindama apeliacinės instancijos teismo motyvus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad 2016 m. birželio 30 d. nutartyje padaryta išvada, jog mokestinėje byloje nebuvo, pabrėžtina, faktinio pagrindo taikyti GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies, t. y. šioje normoje įtvirtintų lengvatų, todėl teismas netaikė GPMĮ 17 straipsnio 2 dalies, reglamentuojančios lengvatų išimtis. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas dėl byloje susiklosčiusių faktinių aplinkybių netaikė nagrinėjamu atveju aktualių teisės normų.

Pareiškėja, teigdama, kad yra pagrindas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą, iš esmės grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išvadų, padarytų įvertinus faktines aplinkybes, kritika – pareiškėja nesutinka su 2016 m. birželio 30 d. nutartyje padarytomis išvadomis, kad byloje nėra nurodytų nei argumentų, nei pateikta įrodymų, kad visi iš D. N. tėvo S. P. S. A. gauti pinigai buvo panaudoti pareiškėjos asmeniniams poreikiams, bei nepasisakyta, kodėl pinigų pervedimo aktas negali būti suprantamas kaip lėšų dovanojimas GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies prasme.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje išvardytų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjos prašyme atnaujinti procesą nėra akivaizdžių argumentų, patvirtinančių apeliacinės instancijos teismo padarytą esminį materialiosios teisės normų pažeidimą. Aptariamoje byloje buvo vertinama konkreti faktinė situacija ir atitinkamas teismo išvadas lėmė konkrečios nustatytos faktinės aplinkybės, su kuriomis teisės aktai siejo pareiškėjos gautų pajamų apmokestinamumą.

Šiuo atveju pareiškėja, nesutikdama su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 30 d. nutartimi, iš esmės siekia, kad byla būtų pakartotinai nagrinėjama apeliacine tvarka ir ginčas išspręstas jos naudai, tačiau nepateikia akivaizdžių įrodymų, jog šiuo atveju buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Pareiškėjos argumentai yra grindžiami subjektyviomis ginčo faktinės situacijos interpretacijomis, neva nulemiančiomis poreikį pripažinti padarytą materialinės teisės pažeidimą, t. y. netinkamą GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 26 ar 32 punktų ar 17 straipsnio 2 dalies aiškinimą, tačiau, pažymėtina, šios normos nebuvo taikytos nenustačius tam faktinio pagrindo. Pareiškėja, tvirtindama, kad aptartos teisės normos byloje turėjo būti taikomos, turėjo pateikti neginčijamų įrodymų, kurie savo prasme nekeltų abejonių dėl nepagrįstai nepritaikytų teisinių nuostatų. Nagrinėjamu atveju pareiškėja tokių įrodymų nepateikė.

Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėja, nesutikdama su jai nepalankia apeliacinės instancijos teismo nutartimi, iš esmės siekia, jog būtų iš naujo įvertinta faktinė bylos situacija ir byloje esantys įrodymai, tačiau ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu.

Vadovaudamasi tuo, kad išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos L. N. prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 162 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos L. N. prašymą atnaujinti procesą atmesti.

Proceso Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-3536-442/2016 pagal byloje pagal pareiškėjos L. N. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas