2019-07-17 Nr. AB-14401-3-61-3-03247-2017-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1533-438/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03247-2017-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.13.1.; 12.13.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. liepos 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti: 1) Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2017 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. (7.46-4.7.2)-FR0682-126 (toliau – ir Kauno AVMI sprendimas); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. birželio 1 d. sprendimą Nr. 68-78 (toliau – ir VMI sprendimas); 3) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2017 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą Nr. S-187(7-136/2017) (toliau – ir MGK sprendimas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Kauno AVMI sprendimu patvirtino 2017 m. vasario 2 d. patikrinimo aktą Nr. FR0773-579 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame pareiškėjui papildomai buvo paskaičiuota 69 892, 50 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 26 656, 60 Eur privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokų bei 51 944, 43 Eur GPM delspinigių ir 20 129, 97 Eur PSD įmokų delspinigių. VMI sprendimu patvirtino Kauno AVMI sprendimą, o MGK –VMI sprendimą.

3. Ginčijamais sprendimais pripažinta, kad pareiškėjas nuo 2009 m. rugsėjo 21 d. iki 2009 m. lapkričio 13 d. kaip tariamą paskolų susigrąžinimą neteisėtai išsimokėjo 1 534 000 Lt iš uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB “Orella“) tikslu gauti mokestinę naudą, siekiant išvengti nuo fiktyviai sudarytų paskolų sutartims išmokėtų išmokų mokėtinų mokesčių bei turint tikslą įteisinti kitas, su darbo santykiais nesusijusias ir ne individualios veiklos pajamas. Mokesčių administratorius pritaikė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 69 straipsnio 1 dalies nuostatas ir, laikydamas 1 534 000 Lt pajamas kitomis, su darbo santykiais nesusijusiomis ir ne individualios veiklos A klasės pajamomis, nuo kurių turi būti apskaičiuotas ir į biudžetą sumokėtas gyventojų pajamų mokestis, pareiškėjui paskaičiavo 66 707 Eur GPM.

4. MAĮ 69 straipsnio nuostatos įpareigoja mokesčių administratorių nustatyti tikrąjį ūkinės operacijos turinį, bei įvertinti visas tikrąsias su sandoriu susijusias aplinkybes. Mokesčių administratorius nurodė, kad remiasi Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 26 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. I-103-317/2016 (toliau – ir nuosprendis), tačiau mokesčių administratorius iš nuosprendžio citavo tik kai kurias teismo išvadas, visiškai neatsižvelgdamas į nuosprendžio motyvuojamąją ir rezoliucinę dalį. Nuosprendžiu pareiškėjas buvo ne tik pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 183 straipsnio 2 dalį, bet ir įpareigotas grąžinti visą 444 277, 11 Eur turtinę žalą UAB “Orella“. Pareiškėjas privalo vykdyti nuosprendžiu nurodytą įpareigojimą ir atlyginęs žalą UAB “Orella“ jis iš sau neteisėtai išsimokėtų 1 534 000 Lt neturės jokios mokestinės naudos, todėl neteisėtai išsimokėtų 1 534 000 Lt negalima laikyti pajamomis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 2 straipsnio 14 dalies prasme. Pareiškėjas minėtu nuosprendžiu buvo nuteistas ir pagal BK 216 straipsnį – t. y. už tai, kad jis legalizavo nusikalstama veika įgytus pinigus. Taigi, minėtu nuosprendžiu buvo konstatuota, kad 1 534 000 Lt pareiškėjo įgyti nusikalstamu būdu, taip pat nusikalstamu būdu jie yra legalizuoti.

5. Pareiškėjo neteisėtais ir nusikalstamais veiksmais realiai nebuvo ir nebus gauta jokia mokestinė nauda, nusikalstamais veiksmais buvo siekta ne mokestinės naudos gavimo, dėl ko nagrinėjamu atveju buvo netinkamai pritaikytas MAĮ 69 straipsnis.

6. Pareiškėjas akcentavo kad iš nurodyto sandorio neturėjo ir neturės mokestinės naudos, nes privalės grąžinti nusikalstamu būdu pasisavintus pinigus UAB “Orella“, todėl nebuvo jokio teisinio pagrindo šių lėšų laikyti kitomis su darbo santykiais nesusijusiomis ir ne individualios veiklos A klasės pajamomis, nebuvo pagrindo nuo tokių nusikalstamu būdu įgytų lėšų skaičiuoti GPM. Pažymi, kad remiantis įsiteisėjusiu Nuosprendžiu nustatytas pareiškėjo tikslas buvo ne gauti mokestinę naudą, o neteisėtai, neatlygintinai paversti svetimas pajamas savomis, taip padarant žalą teisėtam savininkui. Nuosprendžiu konstatuota, kad surašydamas paskolos sutartis bei kasos pajamų ir išlaidų kopijas pareiškėjas siekė legalizuoti nusikalstamu būdu įgytus pinigus.

7. Pareiškėjo manymu, nagrinėjamu atveju yra svarbu ne tik tai, kad pareiškėjo gautos pajamos yra neteisėtos, bet tai, kad tokios pajamos yra įgytos nusikalstamu būdu. Nusikalstamu būdu įgytos pajamos neteisėtos yra nuo pat gavimo momento. Tokias pajamas asmuo turi neteisėtai, disponuoja jomis neteisėtai, dėl ko už tokius nusikalstamus veiksmus asmuo buvo nubaustas, o pajamas įpareigotas grąžinti teisėtam jų savininkui. Nusikalstamu būdu įgytų pajamų priskyrimas pajamoms GPMĮ prasme, akivaizdžiai paneigia vieną svarbiausių teisėje galiojančių principų – iš neteisės negali atsirasti teisė (lot. ex injuria jus non oritur). Priskirdamas nusikalstamu būdu įgytas pajamas apmokestinamoms pajamoms, mokesčių administratorius tam tikra prasme jas legalizuoja, kas yra neteisėta iš esmės.

8. Ginčijamais sprendimais buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatose įtvirtintas principas, kad niekas negali būti antrą kartą persekiojamas ar baudžiamas tos pačios valstybės institucijų už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo išteisintas arba nuteistas galutiniu nuosprendžiu pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nubaustas už lėšų iš UAB “Orella“ pasisavinimą, bei įpareigotas grąžinti tas lėšas nukentėjusiajam asmeniui, todėl mokesčių nuo grąžintinių lėšų skaičiavimas, reiškia ne ką kitą, o dvigubą nubaudimą. Pareiškėjas turi mokėti mokestį nuo pajamų, kurias privalo grąžinti. Priešingai nei aiškinama ginčijamuose sprendimuose, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog mokesčių teisėje turi būti taikomas dvigubo nubaudimo draudimo (lot. k. non bis in idem) principas, t. y. mokesčių teisinių santykių sritis nėra šio principo taikymo išimtis.

9. Nuosprendžiu pareiškėjas buvo pripažintas kaltu dėl to, kad tvarkydamas buhalterinę apskaitą UAB “Orella“ vardu išvengė prievolės mokėti į biudžetą PVM. Šioje dalyje pareiškėjas valstybei pilnai atlygino žalą, sumokėdamas 67 771 Eur.

10. Dėl mokesčių administratoriaus pripažintų pajamų natūra dėl to, kad iš užsienio įmonės „Litaro Establishment“ gautos 127 000 USD paskolos, kurios per 2010 metus negrąžino, ir nemokėjo menamų palūkanų, pareiškėjas pažymėjo, kad mokesčių administratorius skaičiuodamas ir pripažindamas gautą naudą pajamomis natūra, nenustatė, kad davėjo ir naudos gavėjo tarpusavio santykiai yra pagrįsti siekimu duoti (gauti) ekonominę naudą, ir kad siekis duoti (gauti) naudą yra kilęs dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos. Be to, VMI nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą pareiškėjui, kadangi įrodyti aukščiau minėtas GPMĮ 9 straipsnio taikymo sąlygas privalo ne pareiškėjas, o mokesčių administratorius. Kadangi Patikrinimo akte mokestis paskaičiuotas neteisingai ir neobjektyviai įvertinus visas su sandoriu susijusias aplinkybes, netinkamai pritaikius materialinės teisės normas, konstatuotina, kad mokesčių administratorius nepagrindė pareiškėjui apskaičiuoto mokesčio, nes neįrodė GPMĮ 9 straipsnyje nustatytų privalomų sąlygų pripažinti nurodytas pajamas natūra.

11. Dėl apskaičiuotų 26 656,60 Eur PSD įmokų už 2009 metus pareiškėjas pabrėžė, kad PSD įmokas mokesčių mokėtojui kyla mokėti tik nuo pajamų, nuo kurių turi būti išskaičiuotas GPM. Pareiškėjui nepagrįstai buvo paskaičiuotas mokėti pajamų GPM nuo pajamų, kurias jis įpareigotas grąžinti (1 534 000 Lt), dėl ko nepagrįstai buvo paskaičiuotas ir PSD.

12. Pareiškėjo vertinimu, mokesčių administratorius visiškai nepagrindė sprendimu apskaičiuotų delspinigių dydžio, delspinigiai apskaičiuoti už ilgesnį nei 180 dienų laikotarpį. Pripažinus, kad mokestinė nepriemoka buvo paskaičiuota nepagrįstai, nepagrįstai paskaičiuotais laikytini ir delspinigiai.

13. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

14. Kauno AVMI atliko pareiškėjo GPM ir PSD įmokų apskaičiavimo teisingumo bei sumokėjimo mokestinį patikrinimą už 2009–2012 metus ir 2017 m. vasario 2 d. Patikrinimo aktą. Pareiškėjui papildomai buvo apskaičiuota 69 892,50 Eur GPM ir 26 656,60 Eur PSD įmokų.

15. Kauno apygardos teismas nustatė, jog pareiškėjas, būdamas UAB „Orella“ vieninteliu akcininku ir direktoriumi bei tuo pačiu ir einantis kasininko pareigas, pasisavino jam užimamų pareigų pagrindu patikėtą didelės, t. y. 1 534 000 Lt (444 277,11 Eur) vertės, UAB „Orella“ turtą. Sužinojęs, kad iš UAB „Legrana“ pagal 2008 m. rugpjūčio 12 d. pasirašytą papildomą susitarimą bus gauta 1 815 000 Lt (tame tarpe 315 000 Lt pridėtinės vertės mokestis (toliau – ir PVM)) suma, veikdamas vieninga tyčia ir turėdamas nusikalstamą tikslą šias UAB „Orella“ pinigines lėšas pasisavinti, žinodamas ir suvokdamas, kad dokumentuose nurodytos ūkinės operacijos nevyko ir nevyks, suklastojo dokumentus, t. y. atgalinėmis datomis rugpjūčio-rugsėjo mėn. (tiksliai nenustatyta) surašė bei pasirašė dviejose 2007 m. gruodžio 31 d. paskolų sutartyse – tarp jo, kaip fizinio asmens ir jo atstovaujamos UAB „Orella“, pagal kurias pareiškėjas bendrovei tariamai suteikė 330 000 Lt ir 1 204 000 Lt paskolas (iš viso – 1 534 000 Lt) bei pateikė jas įtraukimui į buhalterinę apskaitą, tačiau realiai minėtų paskolų nesuteikė ir pinigų į bendrovės kasą neįnešė. Taip pat pateikė žinomai suklastotas sutartis su UAB „Argeta“, UAB „Velmorus“ ir UAB „Alta Forma“ bei jų vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras, kuriose atvaizduotos tikrovėje neįvykusios ūkinės operacijos (neva suteiktos konsultavimo, nekilnojamojo turto tarpininkavimo bei rinkos tyrimo paslaugos), kad neva tai pagrįstų per savo, kaip finansiškai atskaitingo asmens, avansinę apyskaitą paskolintų pinigų panaudojimą. Taip pareiškėjas, klastodamas buhalterinės apskaitos dokumentus bei organizuodamas UAB „Orella“ apgaulingą apskaitos tvarkymą ir tęsdamas iš anksto suplanuotą nusikalstamą veiką, laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 21 d. iki 2009 m. lapkričio 13 d. kaip tariamą paskolų susigrąžinimą iš UAB „Orella“ kasos, pagal 29 kasos išlaidų orderius, neteisėtai išsimokėjo 1 416 000 Lt ir 2009 m. spalio 1 d. bankiniu pavedimu į savo asmeninę banko sąskaitą neteisėtai pervedė 378 400 Lt, iš viso išsimokėjo 1 794 400 Lt (iš kurių 1 534 000 Lt neteisėtai), t. y. pasisavino, jam užimamų pareigų pagrindu patikėtą, didelės (1 534 000 Lt (444 277,11 Eur) vertės UAB „Orella“ turtą.

16. Kauno AVMI, įvertinusi byloje esančią medžiagą ir pareiškėjo pateiktas pastabas, skundžiamu sprendimu patvirtino Patikrinimo aktu pareiškėjui apskaičiuotas 69 892,50 Eur GPM ir 26 656,60 Eur PSD įmokų sumas, tuo pačiu sprendimu skyrė 319 Eur GPM baudą bei patvirtino apskaičiuotus 51 944,43 Eur GPM, 20 129,97 Eur PSD įmokų delspinigius.

17. VMI vertinimu, pareiškėjas, išsimokėjęs 1 534 000 Lt kaip tariamą (nesuteiktų) paskolų susigrąžinimą gavo pajamų, nuo 2009 meetų šiomis pajamomis disponavo savo nuožiūra. Apmokestinamojo objekto GPMĮ prasme buvimas lemia mokestinės prievolės atsiradimą, todėl pareiškėjui atsirado pareiga gautas pajamas deklaruoti ir nuo jų sumokėti GPM.

18. VMI vertinimu, konstatavus aplinkybę, jog pareiškėjas paskolos sandoriais siekė gauti mokestinės naudos, t. y. išmokėti iš susijusios įmonės lėšas sau pačiam, MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymas yra pagrįstas ir būtinas. Patikrinimo metu nustatytos tokios aplinkybės, kad tarp pareiškėjo ir UAB „Orella“ įformintų 1 534 000 Lt paskolų sandoriai buvo formalūs ir tikrovės neatitinkantys, taip pat, kad mokestinio ginčo byloje nėra nustatyta, kad pareiškėjas minėtais sandoriais būtų siekęs kitų ekonomiškai ar kitaip pagrįstų tikslų, o priešingai, surinkti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas pagal suklastotus dokumentus gavęs iš susijusios įmonės 1 534 000 Lt siekė gauti būtent mokestinę naudą. Todėl mokesčių administratorius turėjo teisę apskaičiuoti mokesčius pagal tikrąjį ūkinės operacijos turinį.

19. Vadovaujantis GPMĮ nustatytu pajamų pripažinimo pagal jų gavimo momentą principu, aplinkybė, jog sandoris, pagal kurį pareiškėjas 2009 metais gavo pajamų (kuriomis pareiškėjas įgijo teisę disponuoti ir realiai disponavo), vėliau teismo nuosprendžiu buvo (juridinis faktas nustatytas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu) pripažintas negaliojančiu, o pareiškėjas nuosprendžiu įpareigotas atlyginti visą 444 277,11 Eur turtinę žalą, neeliminuoja pareiškėjo pajamų gavimo (disponavimo pajamomis) fakto, kuris yra pagrindas nuo gautų pajamų mokesčių įstatymų nustatyta tvarka ir terminais apskaičiuoti ir sumokėti mokesčius. Gautas pinigines lėšas pareiškėjas turėjo savo žinioje ir galėjo jomis disponuoti savo nuožiūra. Nesant objektyvių įrodymų, patvirtinančių šių pinigų perleidimą kitiems asmenims, ginčo piniginės lėšos pagrįstai pripažintos apmokestinamosiomis pajamomis, nuo kurių, vadovaujantis GPMĮ ir VSDĮ nuostatomis, buvo apskaičiuotas mokėtinas GPM, PSD įmokos bei su jais susijusios sumos.

20. VMI teigimu, būtent pareiškėjui teko pareiga paneigti Kauno AVMI nurodytus argumentus bei įrodymus, t., y. pateikti įrodymus, paneigiančius išvadą, kad jo gautos lėšos priskirtinos apmokestinamosioms pajamoms, nes tik jis disponavo (turėjo disponuoti) visa informacija apie susiklosčiusių teisinių santykių, kurių pagrindu buvo gautos piniginės lėšos, pobūdį, be to, buvo susijęs su paskolos gavėjais. Tačiau pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų bei įrodymų, paneigiančių Kauno AVMI nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su minėtų sutarčių sudarymu bei vykdymu. Pareiškėjas taip pat iš esmės neįrodė esant aplinkybių, patvirtinančių, kad sudaryti paskolų sandoriai turėjo teisėtus tikslus, nesusijusius vien tik su mokestinės naudos gavimu. Patikrinimo medžiagoje nenustatyta aplinkybių, leidžiančių šiuos sandorius kvalifikuoti kaip pateisinamus kitais teisėtais tikslais, nesusijusių išimtinai vien tik su mokestinio pranašumo įgijimu bei mokestinės naudos siekimu.

21. Dėl pajamų, gautų natūra apmokestinimo, VMI nurodė, kad mokestinio ginčo byloje nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo gauta paskola, visuma, t. y. aplinkybės, kad pareiškėjas gavo 127 000 USD dydžio paskolą 10 metų terminui (vėliau terminas pratęstas dar 5 m.), nemokėdamas už ją palūkanų ir nesuteikdamas jokių finansinių garantijų (laidavimas, įkeitimas, garantija) paskolos grąžinimui užtikrinti, kas laikytina įprasta praktika, VMI vertinimu, leido daryti išvadą, kad pareiškėjo gauta paskola be palūkanų pripažintina ekonomine nauda, nes pareiškėjas nepatyrė išlaidų, kurios įprastai patiriamos disponuojant skolintomis lėšomis (mokant palūkanas už suteiktas paskolas). Aplinkybės dėl paskolos panaudojimo tikslo, taip pat aplinkybė, jog daugiau sandorių tarp pareiškėjo ir nurodytosios užsienio įmonės sudaryta nebuvo, suponuoja išvadą, jog paskolos gavimą lėmė ne bendražmogiški santykiai, bet ketinimas suteikti/gauti ekonominę naudą pareiškėjui. Paskolos davėjas savo veiksmais – neatlygintina paslauga jos gavėjui (pareiškėjui) suteikė ekonominės naudos, kurios pastarasis nebūtų galėjęs gauti rinkos dėsniais paremtomis sąlygomis.

22. Kauno AVMI pagrįstai ir teisėtai apskaičiavo ir nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą GPM nuo iš UAB „Orella“ pasisavintų piniginių lėšų, todėl ir prievolė sumokėti PSD įmokas nuo pareiškėjo 2009 metais gautų piniginių lėšų apskaičiuota pagrįstai ir teisingai.

23. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui per 20 dienų nesumokėjus sprendime nurodytų papildomai apskaičiuotų mokesčių, paskirtų baudų ir apskaičiuotų delspinigių sumų, teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsirado kitą dieną po 20 dienų termino pabaigos, nuo kurios skaičiuojamas 180 kalendorinių dienų terminas, todėl 180 kalendorinių dienų terminas delspinigiams nėra viršytas.

II. 24. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 23 d. sprendimu pareiškėjo R. S. skundą atmetė.

25. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl nusikalstama veika gautų pajamų apmokestinimo, teismas pažymėjo, kad ginčo dėl faktinių aplinkybių, susijusių su paskolų sutarčių surašymu ir suklastotų dokumentų pateikimu UAB „Orela“ buhalterei, kurios, be kita ko, yra patvirtintos ir teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu, tarp proceso šalių nėra.

26. Teismas nurodė, kad GPM pareiškėjui apskaičiuotas nustačius, kad paskolos sutartys su UAB „Orella“ dėl 1 534 000 Lt sumos buvo sudarytos siekiant mokestinės naudos gavimo, t. y. siekiant išvengti iš UAB „Orella“ išsiimtų 1 534 000 Lt piniginių lėšų apmokestinimo, bei turint tikslą įteisinti kitas, su darbo santykiais nesusijusias ir ne individualios veikos pajamas. Konstatavus MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatose numatytas sąlygas (sudarius sandorį, kurio vienintelis tikslas – mokestinės naudos gavimas) GPMĮ 23 straipsnyje įtvirtinta taisyklė, kad GPM nuo A klasei priskiriamų pajamų mokestį sumoka išskaičiuojantis asmeniui, nėra taikoma ir nesumokėtas mokestis gali būti tiesiogiai išieškomas iš asmens, gavusio tokią mokestinę naudą.

27. Teismas vadovavosi GPMĮ nuostatomis, pagal kurias GPM objektas yra pajamos, aptarė GPMĮ 2 straipsnio 14 dalyje pateiktą pajamų apibrėžimą. Teismo vertinimu, pajamos, kaip GPM objektas nėra siejamos su pajamų gavimo teisėtumu ir/ar neteisėtumu. Pajamomis laikomos visos gyventojo gautos piniginės lėšos ir/ar nauda. Teismas nurodė, kad aptarto GPMĮ 2 straipsnio 14 dalimi patvirtintas baigtinis sąrašas atvejų, eliminuojančių gautos naudos (piniginių lėšų) priskyrimą pajamoms, kaip GPM objektui. Teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo argumentą, kad nusikalstamu būdu gautos lėšos turės būti perduotos (sugrąžintos) UAB „Orella“ ir tai eliminuoja jų vertinimą pajamomis pagal GPMĮ 5 straipsnį.

28. Teismo vertinimu, byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtino, kad pareiškėjas faktiškai gavo pinigines lėšas neteisėtai gautomis piniginėmis lėšomis disponavo ir/ar turėjo realią galimybę jomis disponuoti kaip savomis ir iš to turėjo naudą, kas visiškai atitinka GPMĮ 2 straipsnio 14 dalyje įtvirtintą pajamų, kaip GPM objekto, apibrėžimą. Tai, kad vėliau pareiškėjas turės tokias pačias išlaidas, padarytai išvadai reikšmės neturi. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje pažymėta, kad priešingai išaiškinus GPMĮ nuostatas, neteisėtais būdais gaunantys pajamas atsidurtų konkurencine prasme geresnėje padėtyje, nei teisėtas pajamas gaunantys ir GPM mokantys asmenys.

29. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo patraukimas baudžiamoje atsakomybėn ir įpareigojimas pareiškėjui atlyginti nusikaltimu padarytą žalą neeliminuoja jo pareigos sumokėti mokesčius nuo neteisėtai gautų piniginių lėšų, iš kurių pareiškėjas neabejotinai gavo naudos. Teismas vertino, kad GPM ir delspinigių nuo aptariamos sumos apskaičiavimas nelaikytinas pakartotiniu pareiškėjo nubaudimu, todėl atmetė pareiškėjo argumentus, jog šiuo atveju buvo pažeistas dvigubo baudimo draudimas bausti du kartus, be to, GPM bauda nuo ginčo sumos, kaip mokestinės atsakomybės priemonė, pareiškėjui paskirta nebuvo.

30. Dėl pajamų natūra iš paskolos sutarties su užsienio įmone „Litaro Establishment“ teismas nurodė, kad pagal mokestinės bylos duomenis pareiškėjas su šia įmone 2006 m. kovo 10 d. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią įmonė paskolino pareiškėjui 127 000 USD, o pareiškėjas įsipareigojo skolą grąžinti iki 2016 m. kovo 10 d. visą vienu metu arba anksčiau dalimis, negu nustatytą datą.

31. Vertindamas pareiškėjo argumentus šiuo klausimu, t. y. kad mokesčių administratorius nenustatė, jog paskolos davėjo ir gavėjo tarpusavio santykiai yra pagrįsti siekimu duoti (gauti) ekonominę naudą, ir kad siekis duoti (gauti) naudą yra kilęs dėl tam tikrų interesų ar sandorių, teismas nurodė, kad GPMĮ 2 straipsnio 15 dalyje nurodyta, koks turtas ar nauda laikytinas pajamomis natūra. Teismas taip pat vadovavosi Lietuvos Respublikos Finansų ministro 2009 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. 1K-162 patvirtintu Pajamų, gautų natūra, įvertinimo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas). Įvertinęs Aprašo 7 punkte nurodytus atvejus, kaip turi būti vertinama gauta nauda nemokant palūkanų už suteiktą paskolą, ir VMI argumentus, teismas sutiko su mokesčių administratoriaus išvada, kad paskola be palūkanų pripažintina ekonomine nauda, nes pareiškėjas nepatyrė išlaidų, kurios įprastai patiriamos disponuojant skolintomis lėšomis. Paskolos tokiomis sąlygomis davėjas neabejotinai suteikė paskolos gavėjui naudos, kurios pastarasis negalėtų gauti rinkos dėsniais paremtomis sąlygomis. Teismo vertinimu, ši pareiškėjo nauda pagrįstai apmokestinta už 2010–2012 metus.

32. Kaip nepagrįstus teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl MAĮ 67 straipsnio nuostatų pažeidimo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, pabrėždamas mokesčių mokėtojo pareigą pagrįsti paskaičiuotus mokesčius, neatsižvelgia į to paties straipsnio 2 dalį, t. y. pareiškėjo pareigą nesutinkant su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Teismo vertinimu, mokesčių administratoriaus išvados nuoseklios ir logiškos, pagrįstos teisės aktais teismų suformuluotomis teisės aiškinimo taisyklėmis, o pareiškėjas savo nesutikimo nepagrindė nei objektyviais įrodymais, nei pagrįstais argumentais, apsiribojo deklaratyviu teiginiu, kad mokesčių administratorius nepagrįstai jam perkėlė įrodinėjimo naštą dėl ekonominės naudos iš beprocentės paskolos sutarties gavimo.

33. Dėl PSD įmokų apskaičiavimo teismas nurodė, kad konstatavus, jog ginčo sumos, t. y. iš neteisėtos veiklos gautos 1 534 000 Lt gautos piniginės lėšos ir paskolos sutarties pagrindu gautos pajamos natūra, yra GPM objektas, darytina išvada, kad pareiškėjui teisėtai ir pagrįstai yra apskaičiuotos ir mokėtinos PSD įmokos.

34. Dėl pareiškėjui apskaičiuotų delspinigių teismas nurodė, kad delspinigiai pareiškėjui apskaičiuoti nuo 2011 m. birželio 1 d. kada pareiškėjas neįvykdė pareigos deklaruoti ir sumokėti GPM ir PSD įmokas, iki 2017 m. vasario 2 d. Patikrinimo akto surašymo. Vadovaudamasis MAĮ 96 straipsnio nuostatomis, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytas 180 dienų terminas yra taikomas tik skaičiuojant delspinigius už laikotarpį nuo mokesčių įstatymuose numatytos teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo momento ir nėra taikomas už ankstesnius delspinigių skaičiavimo laikotarpius (už laikotarpį iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos bei už visą mokestinio ginčo laikotarpį, kai buvo sustabdytas ginčijamos mokestinės nepriemokos priverstinis išieškojimas). Dėl aptartų motyvų teismas pareiškėjo argumentus dėl netinkamo delspinigių skaičiavimo atmetė.

35. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes ir išdėstytus motyvus teismas darė išvadą, kad mokesčių administratorius, MGK nagrinėjamu atveju savo sprendimus tinkamai pagrindė nustatytais faktiniais duomenimis, aktualiomis teisės aktų nuostatomis ir naikinti juos nebuvo nei teisinio, nei faktinio pagrindo

III. 36. Pareiškėjas R. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

37. Pirmosios instancijos teismas neatsakė į esminį pareiškėjo skundo argumentą – ar galima apmokestinti nusikalstamu būdu įgytas pajamas, kurias pareiškėjas yra įpareigotas grąžinti nukentėjusiajam asmeniui UAB „Orella“. Pareiškėjo teigimu, teismas, pasisakydamas dėl to, kad nusikalstamu būdu įgytos pajamos priskirtinos apmokestinamoms pajamoms, visiškai nenagrinėjo esminio skundo argumento, t. y. nuosprendžiu R. S. buvo ne tik pripažintas kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, bet ir įpareigotas grąžinti visą 444 277, 11 Eur turtinę žalą UAB „Orella“. Dėl šios priežasties teismo sprendimas laikytinas nemotyvuotu, dėl ko buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisingą bylos išnagrinėjimą. Minėtu nuosprendžiu pareiškėjas buvo nuteistas ir pagal BK 216 straipsnį – t. y. už tai, kad jis legalizavo nusikalstama veika įgytus pinigus. Taigi, minėtu nuosprendžiu buvo konstatuota, kad 1 534 000 Lt pareiškėjo įgyti nusikalstamu būdu, taip pat nusikalstamu būdu jie yra legalizuoti.

38. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo nusikalstamų pajamų priskirti neapmokestinamoms pajamoms, nes neteisėtais būdais pajamas gaunantys asmenys atsidurtų geresnėje padėtyje nei teisėtas pajamas gaunantys asmenys. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas ne tik nubaustas griežta kriminaline bausme už tai, kad nusikalstamu būdu įgijo pajamas, bet ir įpareigotas jas grąžinti, todėl lygiateisiškumo principas lyginant su asmenimis, kurie moka mokesčius nuo legalių pajamų nėra ir negali būti pažeistas.

39. Teismo išvada, kad mokestinė atsakomybė ir baudžiamoji atsakomybė yra atskirtos, todėl pareiškėjo patraukimas baudžiamojon atsakomybėn neeliminuoja jo pareigos sumokėti mokesčius nuo gautų lėšų, prieštarauja toliau kasacinio teismo jurisprudencijai bei Europos Žmogaus Teisių Tesimo (toliau – ir EŽTT) praktikai. Pareiškėjas nurodo Konstitucinio Teismo 2017 m. kovo 15 d. nutarimą, kuriame cituojama reikšminga EŽTT praktika, kad valstybės turi teisę, laikydamosi teisėtumo reikalavimų, pasirinkti, kokiomis viena kitą papildančiomis teisinėmis priemonėmis atsakyti į visuomenei žalingą elgesį (kaip antai mokesčių nemokėjimą, vengimą juos mokėti). Tokios priemonės gali būti taikomos vykdant skirtingus, tačiau apskritai susijusius procesus, siekiant tą visuomenei žalingą elgesį paveikti skirtingais aspektais, užtikrinant, kad tokių asmeniui taikomų priemonių visuma jam netaps per didele našta. Pareiškėjo teigimu, teismas iš esmės netyrė, ar pareiškėjo apmokestinimas GPM už pajamas, kurias jis įpareigotas grąžinti, kaip įgytas nusikalstamu būdu, bei kai už nusikalstamus veiksmus jam jau paskirta kriminalinė bausmė, yra proporcinga priemonė bei netaps pareiškėjui per didele našta. Taigi, iš esmės pareiškėjas baudžiamas antrą kartą už tai, už ką jis nuteistas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.

40. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad nėra reikšmingas GPMĮ prasme pajamų teisėtumo kriterijus. nusikalstamu būdu įgyta suma, kurią R. S. įpareigotas grąžinti nukentėjusiajam asmeniui, nelaikytina pajamomis, tuo pačiu ir GPM objektu.

41. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad dėl esminio ginčo nėra suformuota teismų praktika. Ginčijamas teismo sprendimas gali turėti įtakos ydingos praktikos formavimui, nes tokiu atveju turėtų būti apmokestinamos kiekvienos nusikalstamu būdu įgytos pajamos, lėšos, turtas natūra, t. y. vagystės, plėšimo, turto prievartavimo ir kitais atvejais. Tačiau tokios praktikos apmokestinti nusikalstamu būdu įgytas lėšas nėra, kadangi visais atvejais asmuo privalo grąžinti turtą, ar atlyginti žalą nukentėjusiesiems; toks turtas yra konfiskuojamas ir už tokius nusikalstamus veiksmus asmeniui ir pritaikoma baudžiamoji atsakomybė.

42. Pareiškėjas nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ir dėl to, kad tvarkydamas buhalterinę apskaitą UAB „Orella“ vardu išvengė turtinės prievolės mokėti į biudžetą PVM, tačiau ši žala valstybei atlygino, sumokėdamas 67 771 Eur. , kurią sudarė jo nusikalstamais veiksmais išvengta UAB „Orella“ turtinė prievolė sumokėti į biudžetą PVM.

43. Nepagrįstos teismo išvados, kad R. S., atlikdamas nusikalstamus veiksmus siekė mokestinės naudos, dėl ko teismas taikė MAĮ 69 straipsnio 1 dalį. Šiuo atveju asmuo, užvaldydamas jam nepriklausantį turtą, turi tikslą gauti ne mokestinę naudą, o užvaldyti jam nepriklausantį turtą, paversti jį savu. Toks tikslas buvo nustatytas nuosprendyje.

44. Pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, nenagrinėjo ginčijamų sprendimų tuo aspektu, ar pareiškėjo nusikaltimu įgytos lėšos, kurias jis yra įpareigotas grąžinti, nėra neproporcinga priemonė ir ar taikomų priemonių visuma jam netaps per didele našta. Šių aplinkybių teismas iš viso neanalizavo, sutinkamai su EŽTT praktika nagrinėjamu atveju būtina atlikti faktais pagrįstą, o ne formalų (susidedantį tik iš esminių tų teisės pažeidimų elementų palyginimo) vertinimą. Be to, teismas netinkamai taikė GPMĮ 5 straipsnio, 2 straipsnio 14 dalies nuostatas, priskirdamas apmokestinamoms pajamoms lėšas, kurias pareiškėjas įpareigotas grąžinti, kai kitais atvejais tokios lėšos yra konfiskuojamos, arba priteisiamos nukentėjusiesiems, tačiau nuo jų neskaičiuojami mokesčiai į valstybės biudžetą.

45. Nei mokesčių administratorius skaičiuodamas ir pripažindamas gautą naudą pajamomis natūra, nei teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, GPMĮ 2 straipsnio 15 dalyje nustatytų sąlygų nenagrinėjo ir neįrodinėjo. Patikrinimo metu nebuvo nustatyta, kad davėjo ir naudos gavėjo tarpusavio santykiai yra pagrįsti siekimu duoti (gauti) ekonominę naudą, ir kad siekis duoti (gauti) naudą yra kilęs dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos.

46. Kadangi pareiškėjas negavo pajamų, kurios pripažintino gyventojo pajamomis, kaip nustatyta GPMĮ, ginčo pajamos neturėjo būti apmokestintos GPM, atitinkamai jam nekilo prievolė mokėti ir PSD įmokas.

47. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiai argumentais, kuriuos nurodė atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Atsakovas nurodė, kad teismas tinkamai įvertino visas su byla susijusias aplinkybes ir įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės bei procesines teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 48. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Kauno AVMI, VMI ir Komisijos sprendimų, kuriais pareiškėjui apskaičiuota ir nurodyta į biudžetą sumokėti 69 892,50 Eur GPM ir 26 656,60 Eur PSD įmokų sumas, apskaičiuotus 51 944,43 Eur GPM, 20 129,97 Eur PSD įmokų delspinigius ir 319 Eur GPM baudą, teisėtumo ir pagrįstumo. Šie mokesčiai pareiškėjui priskaičiuoti už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2009 09 21 iki 2009 11 13, neteisėtai, nusikalstamu būdu, iš UAB “Orella“ gavo 1 534 000 Lt pajamų.

49. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šis teisinis reglamentavimas reiškia, kad apeliacinio skundo turinys, t. y., apeliaciniu skundu ginčijamos pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės bei padarytos teisinę reikšmę turinčios išvados, apsprendžia bylos nagrinėjamos apeliacine tvarka, ribas.

50. Pareiškėjas nesutikimą su ginčijamais sprendimais iš esmės grindžia tuo, kad neteisėtai įgytos pajamos nėra pajamos GPMĮ taikymo prasme, be to, šias pajamas, teismo sprendimu, jis yra įpareigotas grąžinti jų teisėtam savininkui - UAB “Orella“, todėl realiai šiomis lėšomis nedisponuos.

51. Šiuos teisinius santykius reglamentuoja GPMĮ bei su jo įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai.

52. Pagal GPMĮ 5 straipsnio 1 dalį GPM objektas yra gyventojo pajamos. Pagal GPMĮ 2 straipsnio 14 dalies nuostatas pajamos yra pozityviosios pajamos, priskiriamos Europos ekonominių interesų grupės pajamos, taip pat per mokestinį laikotarpį gautas atlygis už atliktus darbus, suteiktas paslaugas, už perduotas ar suteiktas teises, už parduotą ar kitaip perleistą, investuotą turtą ar lėšas ir (arba) kita nauda pinigais ir (arba) natūra, išskyrus, šios straipsnio dalies 1−9 punktuose išvardintas gyventojo gaunamas pinigines lėšas ar kitą naudą, kurios nėra laikomos gyventojo pajamomis ir nėra GPM objektas. GPMĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pajamos pripažįstamos jų gavimo momentu, o to paties straipsnio 2 dalyje (2004 m. balandžio 8 d. įstatymo Nr. IX-2103 redakcija) nurodyta, jog pajamų, išskyrus pozityviąsias pajamas bei priskiriamas Europos ekonominių interesų grupės pajamas, gavimo momentu laikomas momentas: 1) kai pajamos bet kokia forma faktiškai gaunamos <...>. Pagal GPMĮ 3 straipsnį pajamų mokestį moka pajamų gavęs ir (arba) pajamų uždirbęs gyventojas.

53. Iš šių teisės normų seka, kad prievolė mokėti GPM kyla nuolatiniam Lietuvos gyventojui, kuris faktiškai bet kokia forma gavo pajamų ir kurių šaltinis yra Lietuvoje ir ne Lietuvoje. Įstatyme nėra nurodyta, kad pajamos yra tik teisėtais veiksmais gautos lėšos.

54. Administracinių teismų praktikoje aiškinant minėtas GPMĮ nuostatas dėl neteisėtai gautų pajamų, yra konstatuota, kad nagrinėjant GPMĮ nustatytą reguliavimą – 2, 3, 5, 8 straipsnius, pajamų iš nelegalios veiklos apmokestinimo aspektu, matyti, kad nei šiose, nei kitose įstatymo normose nėra nurodyta, kad pajamų šaltinis turi būti legalus, teisėtas (apmokestinimas nėra siejamas su aplinkybe, kad pajamos gautos iš teisėtos veiklos). Įstatymas pabrėžia tik galutinį rezultatą – gautą naudą pinigais arba natūra; pajamomis apmokestinimo tikslais mokesčio objektu gali būti laikoma tiek pajamos, gautos iš teisėtų veiklos, tiek pajamos, gautos iš nelegalios (draudžiamos) veiklos. Taigi GPMĮ įtvirtina mokesčio mokėtojo pareigą mokėti pajamų mokestį, nedarant skirtumo, ar pajamos yra gautos ar uždirbtos iš teisės aktuose įtvirtintos, juose neuždraustos veiklos, ar šios pajamos yra gautos, uždirbtos iš teisės aktuose uždraustos veiklos, dėl kurios įstatymai nustato atsakomybę. GPMĮ neapsiriboja mokesčio mokėtojo pareiga mokėti pajamų mokestį nuo gautų pajamų tik iš legalios veiklos, taip pat nenustato išimčių, jog neturėtų būti apmokestinamos pajamos, gautos iš nelegalios (draudžiamos) veiklos, t. y. veiklos, atliktos pažeidžiant teisės normose nustatytas taisykles. Pajamų gavimo ar uždirbimo fakto tiek legalios, tiek nelegalios (draudžiamos) veiklos vienodas vertinimas, be kita ko, grindžiamas ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme įtvirtintinais teisingumo ir visuotinio privalomumo principais bei mokesčių mokėtojų lygybės principais. Subjektas, besiverčiantis draudžiama veikla ir iš jos gaunantis pajamų, negali atsidurti geresnėje padėtyje negu kitas iš teisėtų šaltinių atitinkamas pajamas gaunantis mokesčių mokėtojas. Apmokestinimo tikslais pajamų gavimo ar uždirbimo faktas tiek teisėtos, tiek draudžiamos veiklos atveju turėtų būti vertinamas vienodai. (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-312-602/2019; 2019 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1234-575/2019).

55. Aptartas teisinis reglamentavimas bei teisminė praktika paneigia pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad nagrinėjamais klausimais nėra suformuota atitinkama teismų praktika bei kad GPM objektu negali būti neteisėtai gautos pajamos.

56. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kuriais teigiama, jog jis realiai pajamų iš neteisėtos veiklos negavo, nes privalo šias lėšas grąžinti teistam savininkui ir pan..

57. Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 26 d. nuosprendžiu pareiškėjui buvo paskirta 2 metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas atidėtas 3 metams, paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą per 2 metus atlyginti UAB „Orella“ per bankroto administratorių UAB „Bankrotas“ visą 444 277,11 Eur turtinę žalą.

58. Pagal Baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 4 punkto ir 74 straipsnio 1 dalies nuostatas baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas atlyginti turtinę žalą, nėra galutinis teismo sprendimas, nustatantis nuteistajam imperatyvią pareigą atlyginti žalą bei suteikiantis teisę nuteistojo atžvilgiu pradėti priverstinio išieškojimo veiksmus žalai atlyginti. Ši poveikio priemonė dėl atitinkamų aplinkybių gali būti pakeista kita poveikio priemone.

59. Byloje duomenų, kurie patvirtintų aplinkybę, jog pareiškėjas atlygino minėtą žalą, nėra. Tokių aplinkybių nenurodo ir pats pareiškėjas.

60. Iš baudžiamosios bylos, kurioje pareiškėjas buvo nuteistas minėta bausme, duomenų matyti, kad juridinis asmuo UAB „Orella“ buvo likviduotas, neatlyginus jam padarytos žalos. Atitinkamai UAB „Orella“ reikalavimo teisė į žalos atlyginimą iš pareiškėjo, pareikšta civilinėje byloje Nr. e2-1804-230/2016, 2016 m. buvo perleista trečiajam asmeniui – D. G., kuris šios reikalavimo teisės į žalos atlyginimą iš pareiškėjo atsisakė ir civilinė byla dėl žalos atlyginimo pareiškėjo atžvilgiu buvo nutraukta (žr. Kauno apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1-103-317/2016 Nr. 1-103-317/2016; Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 8 d. civilinėje byloje Nr. e2-1804-230/2016).

61. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas neteisėtai pasisavintų lėšų iš UAB „Orella“ nėra niekam gražinęs bei kad šiuo metu pareiškėjo atžvilgiu nėra pritaikyta jokių teisinės prievartos priemonių, kurios sudarytų prielaidas bei sąlygas iš pareiškėjo išieškoti neteisėtai pasisavintas lėšas.

62. Savo ruožtu aptartos aplinkybės paneigia pareiškėjo teiginius, kad jis nedisponuoja pajamomis, kurias neteisėtai gavo iš UAB „Orella“ bei kad jomis negalės disponuoti ir artimiausiu metu. Priešingai, pareiškėjas 2009 m. gavęs minėtas pajamas (naudą pinigais), tenkino įvairius savo poreikius, bei ilgą laiką nemokėjo su tuo susijusių įstatymu nustatytų mokesčių. Naudojosi visomis valstybės paslaugomis vienodai, kaip ir kiti piliečiai, bet lygiu mastu kaip kiti piliečiai niekaip neprisidėjo prie valstybės biudžeto. Pareiškėjas savo veikla nemokant mokesčių apribojo valstybės galimybes vykdyti jai priskirtas funkcijas. Esant tokioms aplinkybėms nėra teisinga atleisti pareiškėją nuo mokesčių bei delspinigių mokėjimo.

63. Kolegija sutinka ir su kitomis šį ginčą nagrinėjusių institucijų bei pirmosios instancijos teismo išvadomis, kuriomis pasisakyta dėl mokestinės ir baudžiamosios atsakomybės suderinamumo, dėl gautų pajamų natūra, dėl delspinigių skaičiavimo tvarkos ir sąlygų, dėl pareigos mokėti PSD nuo gautų pajamų ir pan., todėl jų detaliai nebekartoja (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius