2020-11-25 Nr. AB-22241-3-61-3-03366-2019-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3397-662/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03366-2019-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. M. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (juridinis asmuo – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K) pasibaigė dėl reorganizavimo), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2007 m. gegužės 25 d. iki 2019 m. birželio 27 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K nežmoniškomis, jo garbę ir orumą žeminančiomis sąlygomis. Pareiškėjui nebuvo suteiktas teisės aktų nustatytas minimalus vienam asmeniui kameroje turintis tekti 3,6 kv. m gyvenamasis plotas. Sanitarinis mazgas kamerose buvo įrengtas priešais duris, todėl juo naudojantis pareiškėjas galėjo būti stebimas pareigūnų. Sanitarinis mazgas nuo bendro kameros ploto buvo atitvertas tik neaukšta sienele, toks sanitarinio mazgo įrengimas pažeidė jo privatumą. Kalinimas perpildytose kamerose, higienos įrenginių ir patalpų privatumo, jų kokybės ir prieinamumo, apšvietimo, ventiliacijos pakankamumo, maitinimo kokybės nebuvimas laikytinas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimu. Pareiškėjas skunde rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika bylose dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Pareiškėjas teigė, kad dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 10 000 Eur.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas prašė daliai pareiškėjo skundo reikalavimų taikyti ieškinio senatį. Pagal galiojančius teisės aktus vienam asmeniui, laikomam tardymo izoliatoriaus kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi teisės aktų reikalavimų bei laikydamiesi etikos principų. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Įrengimo taisyklės), nenumatyta, kad kamerose esantys sanitariniai mazgai būtų atitveriami nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs. Pareiškėjo atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų visumos.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 17 d. sprendimu pareiškėjo G. M. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 749 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

6. Teismas nurodė, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Kadangi pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2019 m. rugsėjo 23 d., tačiau iš esmės nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teismas sprendė, kad pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2016 m. rugsėjo 23 d. Pareiškėjas neprašė atnaujinti termino ir nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ir, esant atsakovo prašymui, pritaikė ieškinio senatį. Teismas pareiškėjo skundo reikalavimus nagrinėjo nuo 2016 m. rugsėjo 23 d.

7. Teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma – 3,6 kv. m vienam asmeniui. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl teismas, skaičiuodamas vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visą kameros plotą dalijo iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas 1 007 paras ir visą šį laiką pareiškėjui minimalus kamerų plotas buvo užtikrintas, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus.

9. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde konkrečiai nenurodė kada ir kokius neteisėtus veiksmus (neveikimą) patyrė dėl kalinimo perpildytose kamerose, higienos įrenginių ir patalpų privatumo, jų kokybės ir prieinamumo, apšvietimo, ventiliacijos pakankamumo, maitinimo kokybės nebuvimo. Pareiškėjas skunde pateikė abstrakčius teiginius dėl kalinimo sąlygų, nurodė galimus nepatogumus, pagrįsdamas juos subjektyvia nuomone, bet nenurodė detalizuotų aplinkybių. Teismas vertino, kad pareiškėjo skundo teiginiai apie tai, kas laikytina Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu, nėra susiję su pačiu pareiškėju, todėl nesudaro pagrindo įrodinėjimo naštą dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimų perkelti Vilniaus PN administracijai.

10. Teismas nurodė, kad Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus pranešime nurodyta, jog kamerų įrengimas atitinka Įrengimo taisyklių ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, reikalavimus, o tualetas nuo likusio kameros ploto atitvertas 1,5 metro aukščio pertvara. Teismas pažymėjo, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytus teiginius dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo. Todėl visas abejones teismas vertino pareiškėjo naudai ir darė išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti nepatogumų naudodamasis tualetu mažo ploto kamerose, kuriose sanitarinis mazgas atskirtas tik 1,5 metro sienele. Teismas sprendė, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės buvo pažeistos.

11. Teismas konstatavo, kad iš 1 007 parų, kurias pareiškėjas praleido Lukiškių TI-K, 258 paras jis kalėjo vienas. Todėl neužtikrinant privatumo naudojantis tualetu pareiškėjas kalėjo 749 paras. Teismas vertino, kad sanitariniai mazgai, kuriuose įrengtos užuolaidos, nelaikytini užtikrinančiais privatumą.

12. Teismas, įvertinęs pažeidimo trukmę, tai, kad byloje nėra duomenų, jog Lukiškių TI-K sąmoningai būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 749 Eur ir ją priteisė iš atsakovo.

III. 13. Pareiškėjas G. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 17 d. sprendimą ir jam priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

14. Pareiškėjas prašo netaikyti ieškinio senaties termino, nes jo laikymo sąlygos neužtikrinant privatumo naudojantis sanitariniu mazgu buvo kankinančios, o kankinimams ir karo nusikaltimams ieškinio senaties terminas netaikomas. Pareiškėjas teigia, kad teismas nepagrįstai sprendė, kad jo privatumas buvo pažeistas tik 749 paras ir jam priteistas per mažas neturtinės žalos atlyginimas. Pareiškėjas nurodo, kad jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeidžiamas visą kalinimo laiką, ne tik tada, kai jis kameroje buvo laikomas ne vienas, nes jis besinaudojantis sanitariniu mazgu buvo matomas pareigūnų. Tai jam sukėlė daug nepatogumų ir fizinio diskomforto.

15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

16. Vilniaus PN nuomone, pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, jo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio. Neturtinės žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, nekonkretizuota kuo būtent pasireiškia tariamai padaryta neturtinė žala. Nėra būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų visumos. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus. Teikdamas apeliacinį skundą pareiškėjas nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

17. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo G. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

18. Atsakovo atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą pinigais nemotyvavo, kodėl pareiškėjo pažeistai teisei apginti nepakako pažeidimo pripažinimo. Pareiškėjas turėjo pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių bei reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, o pirmosios instancijos teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais. Teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais atlyginimą asmeniui atsiranda tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas atliko neteisėtus veiksmus, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.), ir žalos asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijos, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.271 straipsnyje nustatyta valstybės ir savivaldybės institucijų civilinė atsakomybė be kaltės, todėl valstybės, savivaldybės civilinei atsakomybei aptariamu pagrindu kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšys. Nurodytas atsakomybės sąlygas privalo įrodyti pareiškėjas. Pirmosios instancijos teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo patirtų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui, todėl pirmosios instancijos teismo pozicija vertintina kaip neargumentuota. Byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

19. Pareiškėjas G. M. atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Byloje kilo ginčas dėl 10 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas G. M. kildino iš netinkamų jo kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2007 m. gegužės 25 d. iki 2019 m. birželio 27 d., atlyginimo.

21. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 749 Eur neturtinės žalos atlyginimą, konstatavęs, kad kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu 749 paras, kuomet pareiškėjas kamerose buvo laikomas ne vienas, jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Teismas taikė sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundo reikalavimus nagrinėjo laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 23 d.

22. Apeliacinius skundus padavė abi proceso šalys. Pareiškėjas prašo netaikyti ieškinio senaties termino, nes jis buvo laikomas kankinančiomis sąlygomis, o kankinimams ir karo nusikaltimams ieškinio senatis netaikoma. Taip pat pareiškėjas teigia, kad privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais buvo pažeidžiamas visą jo kalinimo Lukiškių TI-K laiką ir teismas priteisė per mažą neturtinės žalos atlyginimą. Atsakovo atstovas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl nustatytų neteisėtų veiksmų bei priteistos neturtinės žalos atlyginimo būdo.

23. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014).

25. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017; 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017 ir kt.).

26. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų dėl ieškinio senaties taikymo, pirmiausia pažymi, kad pareiškėjas patirtą neturtinę žalą kildino iš neteisėtų valstybės institucijos veiksmų (neveikimo), t. y. nagrinėjamu atveju žalos padarymo pagrindas nėra nusikaltimas – kankinimas ar karo nusikaltimas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Taigi asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

27. Atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir teismų praktiką, į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildino iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, galima daryti išvadą, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento turi būti skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.). Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog jo nurodytų pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi 2019 m. rugsėjo 23 d., byloje nenustatyta pagrindų teismui ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2007 m. gegužės 25 d. iki 2016 m. rugsėjo 22 d. ir, atsakovo atstovui prašant taikyti ieškinio senatį, ši pareiškėjo skundo dalis atmesta pagrįstai (CK 1.131 str. 1 d.).

28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo pareiškėjo teisės į privatumą, įtvirtintos inter alia (be kita ko, įskaitant) Konvencijos 8 straipsnyje, naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) Lukiškių TI-K kamerose pažeidimą. Pareiškėjas nebuvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Tačiau, įvertinusi pateiktus Lukiškių TI-K duomenis apie pareiškėjo laikymą įstaigoje, teisėjų kolegija sprendžia, kad sąlygomis, neužtikrinančiomis privatumo naudojantis sanitariniu mazgu Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo laikomas visą ginčo laikotarpį, t. y. 1 007 paras. Teisėjų kolegijos vertinimu, privatumas naudojantis sanitariniais mazgais pareiškėjui nebuvo užtikrintas ir tuomet, kai jis kameroje buvo laikomas vienas, nes jis galėjo būti matomas Lukiškių TI-K pareigūnų per kameros duryse įrengtą stebėjimo langelį. Tokios praktikos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi ir kitose panašiose faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis bylose (žr., pvz., 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2177-415/2020, 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2095-602/2020 ir kt.). Taigi, Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai byloje nustatyti, todėl atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentai dėl neteisėtų veiksmų nebuvimo atmestini.

29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1044-492/2018, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4043-624/2017, 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4132-442/2018, 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

30. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinių skundų argumentus dėl pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

31. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai.

32. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

33. Nustatant pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, pažymėtina, kad administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-858/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.).

34. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aptartais neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę (1 007 paras pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose, pažeidžiant privatumą naudojantis sanitariniais mazgais, tačiau tuomet, kai pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas, privatumo pažeidimas buvo minimalus, byloje nėra duomenų, kad tokios laikymo sąlygos paveikė pareiškėjo sveikatą), sprendžia, kad šiuo atveju yra faktinis ir teisinis pagrindas pirmosios instancijos teismo priteistą sumą padidinti ir pareiškėjui priteisti 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pažeidimo pripažinimas šiuo atveju, atsižvelgus į aptartą nusižengimo pobūdį, nebūtų pakankama satisfakcija pareiškėjui už patirtą skriaudą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, atsakovo skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinkamai keičiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 17 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui G. M. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 1 500 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 17 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Milda Vainienė