2022-04-06 Nr. AB-7959-3-61-3-01699-2021-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1835-502/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01699-2021-3

Procesinio sprendimo kategorija 10.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų L. R. H. (L. R. H.), A. L. M. H. (A. L. M. H.) ir B. C. G. (B. C. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų L. R. H. (L. R. H.), A. L. M. H. (A. L. M. H.) ir B. C. G. (B. C. G.) skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai L. R. H., A. L. M. H. ir B. C. G. (toliau – pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrės 2021 m. kovo 9 d. įsakymo Nr. 1V-171 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ (toliau – ir Įsakymas) dalį, kuria nuspręsta netenkinti pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo; 2) įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją (toliau – ir Ministerija) klausimą dėl pareiškėjų prašymų atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę spręsti iš naujo.

2. Pareiškėjai skunde nurodė, kad Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) Pilietybės skyrius 2021 d. kovo 10 d. raštu Nr. 10K-7078 informavo, jog Vidaus reikalų ministrė 2021 m. kovo 9 d. nusprendė netenkinti pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Departamentas šiame rašte teigė, kad pareiškėjų pateikti ir Departamento surinkti dokumentai patvirtina pareiškėjų motinos / senelės M. V. D. gimimo (duomenys neskelbtini) faktą, tačiau nepatvirtina, kad M. V. D. ir jos tėvas K. D., 1941 m. birželio 13 d. įgiję Vokietijos pilietybę natūralizacijos būdu, ir jos motina O. E., mirusi (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Departamentas rašte pažymėjo, kad 1919 m. sausio 9 d. Laikinasis įstatymas apie Lietuvos pilietybę, galiojęs M. V. D. gimimo metu, nenustatė, jog Lietuvos piliečiais laikomi visi asmenys, gimę Lietuvos teritorijoje (lot. ius soli). Taip pat Departamentas nurodė, kad pareiškėjai nepateikėte jokių dokumentų, nurodytų Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir Pilietybės įstatymas) 38 straipsnio 4 ar 5 dalyse, kurie patvirtintų, kad M. V. D., K. D. ir O. E. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, o Lietuvos valstybės archyvuose tokių duomenų nerasta. Atsižvelgiant į tai, konstatuota, kad duomenų apie M. V. D., K. D. ir O. E. iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę nėra, todėl pareiškėjai negali būti laikomi palikuonimis asmens pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį (Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis), todėl neatitinka Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

3. Pareiškėjai pažymėjo, kad teismui teikia papildomus dokumentus: 1925 m. gruodžio mėn. 14 d. pirkimo–pardavimo akto nuorašus, išduotus 1928 m. spalio mėn. 23 d., ir 1931 m. lapkričio mėn. 13 d. pirkimo–pardavimo akto nuorašus, kurie, jų nuomone, paneigia Departamento išvadą, kurios pasėkoje buvo priimtas Įsakymas. Šiuose dokumentuose nedviprasmiškai pasakyta, kad K. D. (1925 m. ir 1931 m. dokumentuose) ir O. E.-D. (1931 m. dokumente) yra įvardinami kaip „pilnateisiai Lietuvos piliečiai“. Atkreipė dėmesį, kad šie oficialūs dokumentai yra patvirtinti notaro, kas padidina jų įrodomąją galią.

4. Pareiškėjai teigė, kad 1923 m. brolio ir seserų išduoti įgaliojimai K. D. naudai patvirtina, kad po tėvo J. D. mirties (duomenys neskelbtini) pareiškėjų prosenelis K. D. atliko teisinius veiksmus, valdė „7,83 ha žemės su trobomis, tvartu ir kluonu“, turėjo nemažai gyvulių bei kito turto. E. S. B. (gim. (duomenys neskelbtini)) 2020 m. balandžio 2 d. liudijime nurodyta, kad ji nuo seno pažinojo D. šeimą, kartu žaidė su D. vaikais ir kartu dalyvavo reikšminguose (duomenys neskelbtini) kaimo įvykiuose – O. E. D. laidotuvėse bei antrose K. D. vestuvėse. Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2018 m. balandžio 5 d. išduotoje pažymoje nurodyta, kad 1933 m. balandžio 13 d. buvo pakrikštyta M. V., gimusi (duomenys neskelbtini), K. ir O. E. D. dukra, pareiškėjų mama ir senelė.

5. Pareiškėjai tvirtino, jog iš pateiktų dokumentų galima vienareikšmiškai teigti, kad tiek K. D., tiek O. E. D. (mirė (duomenys neskelbtini)), tiek M. V. D. buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, nuo seno gyveno Lietuvoje, turėjo žemės, kilnojamojo ir nekilnojamojo turto ir pilietybę išsaugojo iki 1940 m. birželio 15 d.

6. Pareiškėjai vertino, kad Departamentas formaliai atliko savo pareigą, nevisapusiškai ištyrė bylą, o taip pat neinformavo apie galimą neigiamą sprendimą bei nesuteikė galimybės papildyti informaciją.

7. Pareiškėjai pažymėjo, kad jiems Įsakymas iki skundo padavimo teismui dienos nebuvo įteiktas. Įsakymą 2021 m. gegužės 15 d. per LR ambasadą JAV gavo tik L. R. H..

8. Atsakovas Ministerija atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

9. Atsakovas pažymėjo, kad pagal Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalį neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę turi asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys.

10. Atsakovas nurodė, kad Įsakymas priimtas pagal prašymo nagrinėjimui pareiškėjų pateiktų ir Departamento savarankiškai gautų faktų sudėtį. Pareiškėjai siekia šį Įsakymą pripažinti neteisėtu pagal kitą faktų sudėtį. Pareiškėjai pateikė naujus rašytinius įrodymus: pirkimo–pardavimo tarpukario sutartis, 1923 m. įgaliojimus, E. S. B. (gim. (duomenys neskelbtini)) liudijimą, kurie Ministerijai nebuvo žinomi ir vertinami priimant Įsakymą. Tokia pareiškėjų pozicija yra teisiškai nesąžininga.

11. Atsakovas prašė Įsakymą vertinti tik pagal tuos faktus, kurie Ministerijai buvo žinomi pareiškėjų prašymo nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo metu, t. y. pagal Departamento pateiktus dokumentus. Jei pareiškėjai įgijo naujų įrodymų, jie turi teisę pateikti naują prašymą atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.

12. Atsakovas tvirtino, kad prašymo nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo metu pareiškėjai nepagrindė, kad jų protėviai M. V. D. (M. W. D., D., K.), gim. (duomenys neskelbtini) k., K. D. (K. D., D.), gim. (duomenys neskelbtini) k., O. E. (A. E.), gim. apie (duomenys neskelbtini), 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos piliečiai. Teikdami teismui papildomus dokumentus, pareiškėjai pripažįsta, jog iki tol buvę dokumentai buvo nepakankami Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

14. Departamentas paaiškino, kad pareiškėjai pateikė prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo tuo pagrindu, jog pareiškėjų motina / senelė M. V. D. (M. W. D., D., K.), gim. (duomenys neskelbtini) k., ir jos tėvai (pareiškėjų seneliai / proseneliai) K. D. (K. D., D.), gim. (duomenys neskelbtini) k., ir O. E. (A. E.), gim. apie (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.

15. Departamentas Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalies, 9 straipsnio 1 dalies teisinio reglamentavimo kontekste teigė, kad pareiškėjai iki Pilietybės įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės. Paaiškino, kad Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje yra nurodyti dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę. To paties straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad, jei minėtų dokumentų nėra, tai asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai.

16. Departamentas nurodė, kad pareiškėjų motinos / senelės M. V. D. (M. W. D., D., K.) ir jos tėvų (pareiškėjų seneliai / proseneliai) K. D. (K. D., D.) bei O. E. (A. E.) iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti pateikti šie dokumentai: 2018 m. balandžio 5 d. Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažyma apie gimimą Nr. (P1-1989)P2-3161; 2020 m. balandžio 2 d. E. S. B., gim. (duomenys neskelbtini), liudijimo nepatvirtinta kopija; 1941 m. birželio 13 d. Vokietijos reicho Pilietybės liudijimas, išduotas K.

D. dėl Vokietijos pilietybės (reicho pilietybė) įgijimo natūralizacijos būdu; 1958 m. birželio 3 d. Jungtinių Amerikos Valstijų natūralizacijos pažyma, išduota K. D., gim. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta ankstesnė pilietybė – Vokietijos. Taip pat Departamentas į 2020 m. kovo 27 d. ir 2020 m. gruodžio 14 d. paklausimus gavo: 2020 m. gegužės 21 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo raštą Nr. R4-2047, kuriame nurodyta, kad dokumentų, patvirtinančių, kad M. V. D., K. ir O. d., gim. (duomenys neskelbtini) k., gyveno Lietuvoje, bei dokumentų apie jos turėtą arba netektą Lietuvos Respublikos pilietybę, pagal pateiktus duomenis, archyve saugomuose fonduose nerasta.

Taip pat rašte nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) k. gyventojų 1942 m. gegužės 27 d. surašymo žiniose M. V. D. bei jos tėvai K. ir O. D. neįrašyti; 2020 m. gruodžio 30 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo raštą Nr. R4-4950, kuriame nurodyta, kad dokumentų, patvirtinančių, jog K. (K.) D. (D.), gim. (duomenys neskelbtini) ir O. (A.) E. D. (E. D.) gyveno Lietuvoje ir buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, bei dokumentų, patvirtinančių Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo (nustojimo) iki 1940 m. birželio 15 d. faktą, pagal pateiktus duomenis, archyve saugomuose fonduose nerasta;

Kauno regioninio valstybės archyvo 2021 m. sausio 8 d. raštą Nr. V10-18, kuriame nurodyta, kad archyve saugomuose 1919–1940 m. Kauno m. savivaldybės ir jos skyrių dokumentų fonduose žinių apie K. D. (K. D.), gim. (duomenys neskelbtini), ir O. E. – D. (A. E. D.) gyvenimą dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje ir pilietybę 1919 m. sausio 9 d. – 1940 m. birželio 15 d. laikotarpiu pagal pateiktus duomenis nerasta; 1919–1940 m. (duomenys neskelbtini) įstaigų dokumentai Kauno regioniniame archyve nesaugomi; Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2012 m. gruodžio 21 d. pažymą apie mirtį Nr. (P1-8566)P2-13864, kurioje nurodyta, kad Evangelikų liuteronų bažnyčių archyviniame fonde, Kalvarijos evangelikų liuteronų bažnyčios mirties metrikų knygoje įrašyta, kad (duomenys neskelbtini) mirė (duomenys neskelbtini) m. amžiaus O.

E. (taip dokumente) D., K. duktė; Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2020 m. gruodžio 21 d. raštą dėl pažymos apie santuoką Nr. (P1-8568) P2-13782, kuriame nurodyta, kad Kalvarijos evangelikų liuteronų bažnyčios 1935–1938 m. metrikų knygose K. D. (K. D.) ir B. Š. (B. S.) santuokos duomenų nerasta.

17. Departamentas nurodė, kad įvertinęs gautus dokumentus bei informaciją, konstatavo, kad pareiškėjų pateikti ir Departamento gauti dokumentai patvirtina pareiškėjų motinos / senelės M. V. D. gimimo (duomenys neskelbtini) faktą, tačiau nepatvirtina, kad M. V. D. ir jos tėvas K. D., 1941 m. birželio 13 d. įgiję Vokietijos pilietybę natūralizacijos būdu, ir jos motina O. E., (duomenys neskelbtini) mirusi, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. 1919 m. sausio 9 d. Laikinasis įstatymas apie Lietuvos pilietybę, galiojęs M. V. D. gimimo metu, nenustatė, kad Lietuvos piliečiais laikomi visi asmenys, gimę Lietuvos teritorijoje (lot. ius soli). Taip pat pareiškėjai nepateikė jokių dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ar 5 dalyse, kurie patvirtintų, kad M. V. D., K. D. ir O. E. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, o Lietuvos valstybės archyvuose tokių duomenų nerasta. Departamentas konstatavo, kad duomenų apie M. V. D., K. D. ir O. E. iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę nėra, todėl pareiškėjai negali būti laikomi palikuoniais asmens pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį ir neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų, bei 2021 m. vasario 10 d. teikimu Nr. 13P-51 pasiūlė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui netenkinti pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Ginčijamu Įsakymu nuspręsta netenkinti pareiškėjų prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.

18. Departamentas nesutiko, kad pareiškėjų teismui pateikti įrodymai patvirtina, kad tiek K. D., tiek O. E. D. (mirė (duomenys neskelbtini)), tiek M. V. D. buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, nuo seno gyveno Lietuvoje, turėjo žemės, kilnojamojo ir nekilnojamojo turto ir pilietybę išsaugojo iki 1940 m. birželio 15 d. Dalies kartu su skundu pateiktų dokumentų – 1925 m. gruodžio 14 d. pirkimo–pardavimo akto, 1931 m. lapkričio 13 d. pirkimo–pardavimo akto, 1923 m. brolio ir seserų išduotų įgaliojimų – pareiškėjai Departamentui neteikė, todėl jie nebuvo įvertinti pareiškėjų prašymų nagrinėjimo metu. Įstatymo 37 straipsnio 3 dalies pagrindu pareiškėjai teisės aktų nustatyta tvarka galėjo Departamentui teikti naujus prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, kurių nagrinėjimo metu pateikti dokumentai būtų visapusiškai įvertinti.

19. Departamentas dėl pareiškėjų pateikto dokumento – 1925 m. gruodžio 15 d. pirkimo–pardavimo akto išrašo – pastebėjo, kad jame, be kita ko, nurodyta, kad: „Tūkstantis devyni šimtai dvidešimt penktais metais gruodžio mėnesio penkioliktą dieną pas mane <...> atvyko nežinomi man piliečiai: 1 E. D. ir 2 jo brolis K. D.“, tačiau šiame dokumente nėra patvirtinama, kad pareiškėjų senelis / prosenelis K. D. buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Be to, ant šio dokumento yra uždėtas Lietuvos vokiečių kultūrinės sąjungos antspaudas, kas leidžia manyti, jog pareiškėjų senelis / prosenelis buvo vokiečių, o ne lietuvių tautybės asmuo. Tokias prielaidas sustiprina ir tai, kad pareiškėjų senelis / prosenelis su šeima vėliau išvyko į Vokietiją (pareiškėjai duomenų apie jų protėvių išvykimo iš Lietuvos datą nepateikė), kur 1941 m. birželio 13 d. įgijo Vokietijos pilietybę.

20. Departamentas nurodė, kad pareiškėjai taip pat pateikė 1931 m. lapkričio 13 d. pirkimo–pardavimo akto išrašą, kuriame, be kita ko, nurodoma, jog: „Tūkstantis devyni šimtai trisdešimts pirmais metais lapkričio mėnesio šeštą dieną pas mane, J. V., (duomenys neskelbtini) notarą <...> atvyko nežinomi man pilnateisiai Lietuvos piliečiai: 1) E. D.-V., 2) K. D. ir 3) O. D.“. Vertinant šį dokumentą, svarbu, kad notaras paminėtus asmenis įvardijo kaip nežinomus ir nėra nurodomi jokie asmens dokumentų duomenys, o sutartį sudarančių asmenų tapatybė (tuo pačiu ir pilietybė) buvo nustatyta remiantis tik liudytojų parodymais, dėl ko galima vertinti, kad K. D. turėtos pilietybės faktas nebuvo patvirtintas objektyviais ir patikimais duomenimis. Nors šie pareiškėjų pateikti dokumentai leidžia manyti, kad K. D. gyveno Lietuvoje bei valdė turtą, ūkininkavo, tačiau šių aplinkybių nepakanka, kad būtų konstatuota, jog K. D. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, nes pagal pateiktus dokumentus K. D. galėjo būti vokiečių kilmės asmeniu, gyvenusiu Lietuvoje, bet neturėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybės.

21. Departamentas teigė, kad kiti pareiškėjų pateikti dokumentai – K. D. 1923 m. išduoti įgaliojimai, 2020 m. balandžio 2 d. E. S. B., gim. (duomenys neskelbtini), liudijimas, 2018 m. balandžio 5 d. Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažyma apie gimimą, kuriame pažymimas faktas apie pareiškėjų motinos / senelės krikštą – leidžia manyti, kad pareiškėjų motina / senelė bei senelis / prosenelis gyveno Lietuvoje nurodytu laikotarpiu, tačiau nepatvirtina fakto, kad jie turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. (šiuose dokumentuose tokie faktai apskritai nenurodyti). Pareiškėjų pateiktame liudijime nurodoma, jog: „Artėjant II Pasauliniam karui, apie 1941 m. kovo mėn., K. D. šeima, kaip ir kitos vokiečių šeimos, bijodami dėl savo gyvybės, išvyko iš Lietuvos ir daugiau negrįžo. Tuo patvirtinama, kad pareiškėjų senelis / prosenelis ir jo šeimos nariai buvo vokiečiai, o vien tai, kad jie gyveno Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., neįrodo, kad jie turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, juolab, kad pareiškėjų įrodinėjamų aplinkybių nepatvirtina jokie Lietuvos Respublikos archyvuose saugomi duomenys.

22. Departamentas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017 pateiktu išaiškinimu, kad „pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. (t. y. iki buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir tokių asmenų palikuonys“. Nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. vasario 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018 konstatavo, kad Įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų ir jų palikuonių teisė į pilietybės atkūrimą siejama su šių asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d.

23. Departamentas vertino, kad šiuo atveju pareiškėjai nei jų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimo metu, nei kartu su skundu teismui nepateikė jokių tinkamų, pakankamų ir objektyvių įrodymų, kad jų motina / senelė bei senelis / prosenelis buvo Lietuvos Respublikos piliečiais iki 1940 m. birželio 15 d., pareiškėjai neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems Įsakymu pagrįstai nebuvo atkurta Lietuvos Respublikos pilietybė.

II. 24. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 10 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

25. Teismas, nustatė ginčui aktualias faktines aplinkybes, be kita ko, kad ginčijamas Įsakymas, apie kurį pareiškėjai buvo informuoti Departamento Pilietybės skyriaus 2021 m. kovo 10 d. raštu Nr. 10K-7078, buvo priimtas Departamento Teikimo pagrindu, kuriame Departamentas nurodė, kad: pareiškėjų pateikti dokumentai patvirtina pareiškėjų motinos / senelės M. V. D. gimimo (duomenys neskelbtini) faktą, tačiau nepatvirtina, kad M. V. D. ir jos tėvas K. D., 1941 m. birželio 13 d. įgiję Vokietijos pilietybę natūralizacijos būdu, ir jos motina O. E., (duomenys neskelbtini) mirusi, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę; 1919 m. sausio 9 d. Laikinasis įstatymas apie Lietuvos pilietybę, galiojęs M. V. D. gimimo metu, nenustatė, kad Lietuvos piliečiais laikomi visi asmenys, gimę Lietuvos teritorijoje (lot. ius soli); pareiškėjai nepateikė jokių dokumentų, nurodytų Įstatymo 38 straipsnio 4 ar 5 dalyse, kurie patvirtintų, kad M. V. D., K. D. ir O. E. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, o Lietuvos valstybės archyvuose tokių duomenų nerasta.

26. Teismas vadovavosi teisiniu reglamentavimu, įtvirtintu Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7, 10 ir 17 dalyse, 9 straipsnio 1 dalyje, 38 straipsnio 2, 4 ir 6 dalyse, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimo Nr. 280 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą ir Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) 8 punkte, ir pilietybės teisinį reglamentavimą aiškinančią teismų praktiką bei akcentavo, kad asmuo turi teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą pagal Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalį tuomet, jei atitinka šias sąlygas: 1) iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę arba yra tokio asmens palikuonis; 2) asmuo Lietuvos Respublikos pilietybės nebuvo netekęs dėl savo valingų veiksmų iki 1940 m. birželio 15 d.

27. Teismas nustatė, kad Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjų prašymus dėl Lietuvos pilietybės atkūrimo, analizavo ne tik pareiškėjų pateiktus dokumentus, bet ir pats rinko informaciją iš archyvų, teikė paklausimus pareiškėjams, prašydamas patikslinti pirminę informaciją, pateikti papildomus įrodymus. Departamentas nustatė, kad Lietuvos archyvuose duomenų apie pareiškėjų motinos / senelės M. V. D., jos tėvo K. D., 1941 m. birželio 13 d. įgijusių Vokietijos pilietybę natūralizacijos būdu, ir jos motinos O. E., mirusios (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, nėra.

28. Teismas nurodė, kad iš pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėjų motinos / senelės M. V. D. šeima yra vokiečių kilmės. 1919 m. sausio 9 d. Laikinasis įstatymas apie Lietuvos pilietybę, galiojęs M. V. D. gimimo metu, nenustatė, kad Lietuvos piliečiais laikomi visi asmenys, gimę Lietuvos teritorijoje (lot. ius soli). Todėl byloje esantys dokumentai apie M. V. D. gimimą (duomenys neskelbtini) pagrįstai pripažinti tik patvirtinantys patį asmens gimimo faktą, tačiau jie nepatvirtina fakto, kad jie turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. Šiuose dokumentuose M. V. D. ar jos tėvų pilietybė nenurodyta. Pateiktas 2020 m. balandžio 2 d. E. S. B., gim. (duomenys neskelbtini), liudijimas šiuo atveju patvirtina tik, kad pareiškėjų motina / senelė M. V. D. bei senelis / prosenelis K. D. gyveno (duomenys neskelbtini) k., Lietuvoje iki 1941 m., kuomet, „kaip ir kitos vokiečių šeimos, bijodami dėl savo gyvybės, išvyko iš Lietuvos ir niekada daugiau negrįžo“. Iš šio liudijimo negalima daryti išvados, kad jie buvo įgiję Lietuvos pilietybę. Iš 1941 m. birželio 13 d. Vokietijos reicho Pilietybės liudijimo ir 1958 m. birželio 3 d. Jungtinių Amerikos Valstijų natūralizacijos pažymos teismas nustatė, kad pareiškėjų seneliui / proseneliui iki atvykimo į Jungtines Amerikos Valstijas buvo suteikta Vokietijos pilietybė.

29. Teismas, atsižvelgęs į aptartų dokumentų turinį, bei prašymų nagrinėjimo metu Departamentui pareiškėjams nepateikus kitų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodytų įrodymų, sprendė, kad Teikime padaryta pagrįsta išvada, jog pagal pateiktus dokumentus pareiškėjai negali būti laikomi palikuoniais asmens pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį (Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis), todėl neatitinka Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Teikimo išvados pagrįstos visapusišku ir objektyviu surinktų rašytinių įrodymų vertinimu.

30. Teismas nenustatė Aprašo reikalavimų, nustatytų prašymų dėl pilietybės atkūrimo nagrinėjimo procedūrai, pažeidimų. Apie Įsakymą pareiškėjos L. R. H. ir A. L. M. H. informuotos 2021 m. kovo 10 d. raštu, be kita ko, adresuotu ir Lietuvos Respublikos ambasadai Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Meksikos Jungtinėms Valstijoms, per kurią pateikti prašymai atkurti pilietybę, adresu (duomenys neskelbtini) Jungtinės Amerikos Valstijos, nepažeidžiant Aprašo 18 punkte nustatyto 3 darbo dienų termino.

31. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai skunde teismui Teikime pateikto dokumentų vertinimo iš esmės neginčija. Pareiškėjai skundžiamo Įsakymo neteisėtumą skunde teismui grindžia pateikdami papildomus įrodymus: 1925 m. gruodžio 14 d. pirkimo–pardavimo akto, 1931 m. lapkričio 13 d. pirkimo–pardavimo akto, 1923 m. brolio ir seserų išduotų įgaliojimų nuorašus, kurie anot jų patvirtina, kad tiek K. D., tiek O. E. D. (mirė (duomenys neskelbtini)), tiek M. V. D. buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, nuo seno gyveno Lietuvoje, turėjo žemės, kilnojamojo ir nekilnojamojo turto ir pilietybę išsaugojo iki 1940 m birželio 15 d.

32. Teismas atkreipė dėmesį, kad šie įrodymai Departamentui nagrinėjant prašymus dėl pilietybės atkūrimo nebuvo pateikti ir vertinami. Pareiškėjai skunde nenurodė, kodėl šių įrodymų negalėjo pateikti Departamentui anksčiau.

33. Teismas pažymėjo, kad pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnį pareiga pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę arba yra asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos pilietybę, palikuonis, tenka būtent prašymą pateikusiems asmenims.

34. Teismas šiuo atveju skundžiamo Įsakymo teisėtumą vertino, atsižvelgdamas į iki skundžiamo Įsakymo priėmimo pareiškėjų Departamentui ir paties Departamento iš Lietuvos archyvų gautą medžiagą ir jos turinį. Kadangi pareiškėjo skunde minimi įrodymai buvo pateikti po skundžiamo akto priėmimo, teismas jų nevertino ir dėl jų nepasisakė.

35. Teismas sprendė, jog nėra teisinio pagrindo panaikinti Įsakymą, kuris yra pagrįstas Teikime pateiktu visapusišku ir objektyviu nurodytų faktinių aplinkybių ir surinktų rašytinių įrodymų teisiniu vertinimu. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinio skundo reikalavimo dėl įpareigojimo iš naujo spręsti klausimą dėl pareiškėjų prašymų atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.

36. Teismas nurodė pareiškėjams, kad, vadovaujantis Pilietybės įstatymo 37 straipsnio 3 dalimi, asmenų prašymai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės pakartotinai priimami, kai pateikiami nauji dokumentai, patvirtinantys ankstesnio prašymo pagrįstumą. Pareiškėjai teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę Departamentui teikti naujus prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, kurių nagrinėjimo metu pateikti dokumentai būtų visapusiškai įvertinti.

37. Teismas, atmetęs pareiškėjų skundą, netenkino jų prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

III. 38. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti, priteisti iš Ministerijos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

39. Pareiškėjai nurodo, kad negalėjo pateikti įrodymų apie K. D., O. E. D. ir M. V. D. iki Antrojo pasaulinio karo turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, kadangi šie dokumentai nėra išlikę. Tačiau, kaip yra įtvirtinta Įstatymo 38 straipsnio 5 dalyje, pareiškėjai pateikė daugiau nei pakankamai duomenų apie minėtų asmenų gyvenimą Lietuvoje iki Antrojo pasaulinio karo. Iš teismo sprendimo nėra aišku, kuo vadovaujantis buvo sprendžiama, jog pareiškėjų pateikti įrodymai yra nepakankami konstatuoti, jog minėti asmenys iki Antrojo pasaulinio karo turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.

40. Pareiškėjai, akcentuodami archyvų raštų turinį, kelia abejones dėl archyvinės informacijos patikimumo. Pažymi, kad tai, jog informacijos archyvuose nebuvo rasta, nepatvirtina aplinkybės, jog minėti asmenys realiai neturėjo Lietuvos pilietybės. Nėra duomenų, jog Departamentas būtų siekęs išsiaiškinti, kuriame archyve yra saugomi 1919–1940 m. (duomenys neskelbtini) įstaigų dokumentai, ar kreipėsi į archyvus, siekdamas sužinoti, ar K. D. ir O. E. D. gimė Lietuvos teritorijoje ir apie jų gyvenimą Lietuvoje iki 1919 m. sausio 9 d.

41. Pareiškėjai pabrėžia, kad asmens kilmė ir pilietybė yra dvi skirtingos sąvokos, kurios gali skirtis. Tik dėl to, kad pareiškėjų motina / seneliai buvo vokiečių kilmės, negalima konstatuoti fakto, jog jie neturėjo Lietuvos pilietybės.

42. Pareiškėjai pažymi, kad iš 1941 m. birželio 13 d. Vokietijos reicho Pilietybės liudijimo matyti, jog K. D. Vokietijos reicho pilietybė buvo suteikta būtent 1941 m. birželio 13 d., ne anksčiau. Todėl kyla pagrįstas klausimas, kokią pilietybę anksčiau turėjo K. D.. Pareiškėjų kartu su skundu pateiktuose dokumentuose K. D. ir O. E.-D. yra įvardinami kaip pilnateisiai Lietuvos piliečiai. Jeigu šie asmenys būtų buvę Vokietijos piliečiais, jiems nebūtų buvę poreikio pakartotinai įgyti Vokietijos reicho pilietybės.

43. Pareiškėjai pažymi, kad asmens turėta Lietuvos Respublikos pilietybė nustatoma pagal dokumentus, nurodytus Departamento direktoriaus 2020 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 3K-234 patvirtintos Prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimo metodikos (toliau – ir Metodika) 3 ir 9 punktuose.

44. Pareiškėjų teigimu, K. D. gyvenimo Lietuvoje iki 1919 m. sausio 9 d. faktą patvirtina 1923 m. K. D. brolio ir seserų išduoti įgaliojimai K. D. naudai. M. V. D. pilietybės klausimas yra tiesiogiai susijęs su jos tėvų K. D. ir O. E. D. pilietybės klausimu. Šiuo atveju pakanka gimimo faktą patvirtinančio dokumento – 2018 m. balandžio 5 d. Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažymos apie gimimą.

45. Pareiškėjai pabrėžia, kad nėra surinkta duomenų, kad iki 1941 m. birželio 13 d. K. D., O. E. D. ir M. V. D. būtų turėję kitą, nei Lietuvos pilietybę, tam nebuvo pagrindo, kadangi šie asmenys buvo gimę Lietuvoje, čia gyveno ir turėjo turto.

46. Pareiškėjai pažymi, kad kartu su skundu pateikti dokumentai buvo gauti po skundžiamo sprendimo priėmimo. Šiuos dokumentus teikiant iš naujo Departamentui, jis jų nelaikytų kaip pakankamo pagrindo suteikti pareiškėjams Lietuvos Respublikos pilietybę. Departamentas savo išankstinę nuostatą ir pateiktų dokumentų vertinimą nurodė atsiliepime į pareiškėjų skundą. Todėl pareiškėjams pagrindo kreiptis su nauju prašymu į Departamentą, pateikiant naujus įrodymus, nėra. Reikalavimas pareiškėjams kreiptis iš naujo į Departamentą su nauju prašymu prieštarautų ekonomiškumo ir sąžiningumo principams ir sukels pareiškėjams papildomas laiko, pinigines sąnaudas.

47. Atsakovas Ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

48. Atsakovas nurodo, kad skundžiamas Įsakymas priimtas pagal prašymo nagrinėjimui pareiškėjų pateiktų ir Departamento savarankiškai gautų faktų sudėtį. Prašymo nagrinėjimo ir Įsakymo priėmimo metu pareiškėjai nepagrindė, kad jų protėviai buvo Lietuvos piliečiai. Pareiškėjai siekia Įsakymą pripažinti neteisėtu pagal kitą faktų sudėtį. Teikdami teismui papildomus dokumentus pareiškėjai pripažino, kad iki tol buvę dokumentai buvo nepakankami pilietybei atkurti. Pareiškėjų pateikta teismui faktų sudėtis papildyta naujais faktais: pirkimo–pardavimo tarpukario sutartimis, 1923 m. įgaliojimais, E. S. B. liudijimu. Tokia pareiškėjų pozicija yra teisiškai nesąžininga – vidaus reikalų ministrės valia, išreikšta pagal vieną faktų sudėtį, ginčijama pagal kitą faktų sudėtį. Teismas neturėtų vykdyti viešąjį administravimą anksčiau už viešojo administravimo subjektus – dėl pareiškėjų teisės atkurti pilietybę spręsti pagal naujus, viešojo administravimo subjektų nenagrinėtus faktus. Ir apeliacinį skundą pareiškėjai grindžia papildyta faktų sudėtimi. Pareiškėjai galėjo ir gali pateikti skundą vidaus reikalų ministrei, jei pateiks naujus duomenis, leidžiančius abejoti ankstesnio sprendimo pagrįstumu – ginčyti Įsakymą (Viešojo administravimo įstatymo 11 str. 3 d. 3 p.).

49. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

50. Departamentas, pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams ir išvadoms, akcentuoja, kad nustatė, jog Lietuvos archyvuose duomenų apie pareiškėjų motinos / senelės M. V. D., jos tėvo K. D., 1941 m. birželio 13 d. įgijusių Vokietijos pilietybę natūralizacijos būdu, ir jos motinos O. E., mirusios (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, nėra. Iš pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėjų motinos / senelės M. V. D. šeima yra vokiečių kilmės. 1919 m. sausio 9 d. Laikinasis įstatymas apie Lietuvos pilietybę, galiojęs M. V. D. gimimo metu, nenustatė, kad Lietuvos piliečiais laikomi visi asmenys, gimę Lietuvos teritorijoje (lot. ius soli). Todėl byloje esantys dokumentai apie M. V. D. gimimą pagrįstai pripažinti tik patvirtinantys patį asmens gimimo faktą, tačiau jie nepatvirtina fakto, kad jie turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. Šiuose dokumentuose M. V. D. ar jos tėvų pilietybė nenurodyta. Pateiktas 2020 m. balandžio 2 d. E. S. B., gim. (duomenys neskelbtini), liudijimas šiuo atveju patvirtina tik, kad pareiškėjų motina / senelė M. V. D. bei senelis / prosenelis K. D. gyveno (duomenys neskelbtini) k., Lietuvoje iki 1941 m., kuomet, „kaip ir kitos vokiečių šeimos, bijodami dėl savo gyvybės, išvyko iš Lietuvos ir niekada daugiau negrįžo“. Iš šio liudijimo negalima daryti išvados, kad jie buvo įgiję Lietuvos pilietybę. Iš 1941 m. birželio 13 d. Vokietijos reicho Pilietybės liudijimo ir 1958 m. birželio 3 d. Jungtinių Amerikos Valstijų natūralizacijos pažymos matyti, kad pareiškėjų seneliui / proseneliui iki atvykimo į Jungtines Amerikos Valstijas buvo suteikta Vokietijos pilietybė. Atsižvelgiant į aptartų dokumentų turinį, bei prašymų nagrinėjimo metu Migracijos departamentui pareiškėjams nepateikus kitų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodytų įrodymų, teikime padaryta pagrįsta išvada, kad pagal pateiktus dokumentus pareiškėjai negali būti laikomi palikuoniais asmens pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, todėl neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Teikimo išvados pagrįstos visapusišku ir objektyviu surinktų rašytinių įrodymų vertinimu.

51. Departamentas pažymi, kad vien tai, jog Lietuvos archyvuose nėra duomenų apie K. D., O. E. D. ir M. V. D. gyvenimą Lietuvoje, nesudaro pagrindo archyvinės medžiagos laikyti nepatikima. Be to, pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio nuostatas pareiga pateikti dokumentus tenka prašymą pateikusiems asmenims. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai Departamentui nepateikė įrodymų, kad K. D., O. E. D. ir M. V. D. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.

52. Departamentas teigia, kad pareiškėjų apeliacinio skundo teiginiai, kad byloje nėra surinkta duomenų, kad iki 1941 m. birželio 13 d. K. D., O. E. D. ir M. V. D. būtų turėję kitą nei Lietuvos pilietybę, nepagrindžia, jog pareiškėjų nurodyti asmenys buvo Lietuvos Respublikos piliečiai.

53. Departamentas akcentuoja, kad dalies kartu su skundu pateiktų dokumentų pareiškėjai Departamentui neteikė, todėl jie nebuvo įvertinti pareiškėjų prašymų nagrinėjimo metu. Vadovaujantis Pilietybės įstatymo 37 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjai galėjo Departamentui teikti naujus prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, kurių nagrinėjimo metu pateikti dokumentai būtų visapusiškai įvertinti. Nauji įrodymai Departamentui nebuvo pateikti ir vertinami. Pareiškėjai nenurodė, kodėl šių įrodymų negalėjo pateikti Departamentui anksčiau.

54. Departamentas pažymi, kad atsiliepimu į skundą buvo atsakoma į pareiškėjų skundo argumentų dėl Įsakymo pagrįstumo, o ne nagrinėjamas pareiškėjų prašymas dėl pilietybės atkūrimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 55. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrės 2021 m. kovo 9 d. įsakymo Nr. 1V-171 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“, kuriuo atsisakyta atkurti pareiškėjams Lietuvos Respublikos pilietybę.

56. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjai su prašymu atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę į Vidaus reikalų ministrą kreipėsi 2019 m. balandžio 18 d., kuriame nurodė, kad iki 1940 m. birželio 15 d. nebuvo Lietuvos Respublikos piliečiais, bet iki nurodytos datos Lietuvos Respublikos piliečiais buvo jų tėvai, seneliai, proseneliai, kurie išvyko iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. Pareiškėjų motinos / senelės M. V. D. (M. W. D., D., K.) ir jos tėvų (pareiškėjų seneliai / proseneliai) K. D. (K. D., D.) bei O. E. (A. E.) iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti pareiškėjai pateikė: 2018 m. balandžio 5 d. Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažymą apie gimimą Nr. (P1-1989)P2-3161; 2020 m. balandžio 2 d. E. S. B., gim. (duomenys neskelbtini), liudijimo nepatvirtinta kopija; 1941 m. birželio 13 d. Vokietijos reicho Pilietybės liudijimą, išduota K. D. dėl Vokietijos pilietybės (reicho pilietybė) įgijimo natūralizacijos būdu; 1958 m. birželio 3 d. Jungtinių Amerikos Valstijų natūralizacijos pažymą, išduota K. D., gim. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta ankstesnė pilietybė – Vokietijos.

57. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija – Departamentas, įvertinęs gautus dokumentus bei informaciją, gauta iš archyvų pagal Departamento 2020 m. kovo 27 d. ir 2020 m. gruodžio 14 d. paklausimus, konstatavo, kad pareiškėjų pateikti ir Departamento gauti dokumentai patvirtina pareiškėjų motinos / senelės M. V. D. gimimo Lietuvos Respublikoje faktą, tačiau nepatvirtina, kad M. V. D. ir jos tėvas K. D. ir jos motina O. E. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Departamentas 2021 m. vasario 10 d. teikimu Nr. 13P-51 pasiūlė Vidaus reikalų ministrei netenkinti pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, nes jie neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti. Šio Teikimo pagrindu buvo priimtas skundžiamas Įsakymas.

58. Pareiškėjai pirmosios instancijos teismui kartu su skundu pateikė naujus dokumentus, kurių nebuvo pateikę kartu su 2019 m. balandžio 18 d. prašymu atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę ir šio prašymo nagrinėjimo Departamente metu. Kadangi pareiškėjų skunde minimi įrodymai buvo pateikti po skundžiamo Įsakymo priėmimo, pirmosios instancijos teismas jų nevertino ir dėl jų nepasisakė.

59. Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog prašymai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo paduodami vidaus reikalų ministrui per šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nurodytas įstaigas. Šio straipsnio 2 dalyje yra nurodyti dokumentai, kuriuos asmuo, kuriam Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka nėra išduotas teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas, turi pridėti prie prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.

60. Taigi pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, tenka šį prašymą pateikusiam asmeniui jo (prašymo) pateikimo ar nagrinėjimo Departamente metu. Teisėjų kolegijos vertinimu, įrodymai, pateikti teismui kartu su skundu, kurie nebuvo, nors galėjo ir turėjo būti pateikti Departamentui su prašymu ar šio prašymo nagrinėjimo metu, negali būti priimami ir vertinami sprendžiant dėl Įsakymo, kuris buvo priimtas Departamento Teikimo pagrindu, įvertinus prašymą šio prašymo nagrinėjimo metu pateiktų dokumentų apimtyje, pagrįstumo ir teisėtumo, nes toks įrodymų vertinimas (priklausomai nuo jų turinio), be kita ko, galėtų suponuoti naują prašymo atkurti Lietuvos pilietybę tyrimą, o tai įstatymo nustatyta tvarka yra priskirta Departamento kompetencijai.

61. Pagal suteiktą kompetenciją pateiktus dokumentus vertina Departamentas, kuris, remdamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 280 patvirtinto Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašo 20.5 punktu, turi teisę konstatuoti, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, jog asmuo buvo Lietuvos Respublikos pilietis iki 1940 m. birželio 15 d. ar yra jo palikuonis.

62. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė vertinti pareiškėjų kartu su skundu pateiktus dokumentus, atitinkamai šie dokumentai bei apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl šių dokumentų teisinio vertinimo, grindžiant prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės pareiškėjams atkūrimo, nenagrinėjami.

63. Apeliacinės instancijos teismo kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais ir išvadomis.

64. Pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalį asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai.

65. Įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ir 4 punktuose nustatyta, jog Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis atitinka bent vieną iš šių sąlygų: yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. (2 p.); yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. (3 p.); yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis (4 p.). Asmens, išvykusio iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. sąvoka apibrėžta Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje. Asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., yra suprantamas kaip iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Naujai įtvirtinta sąvoka neapima asmenų, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją.

66. Taigi pagal įstatymų leidėjo valią Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas galimas tik tiems asmenims, kurie nėra kitos valstybės piliečiai. Išimtis iš bendros taisyklės, t. y. galimybė išsaugoti ir kitos valstybės pilietybę, atkuriant Lietuvos Respublikos pilietybę, Lietuvos Respublikos Seimo apibrėžta Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 straipsnio 2–4 punktuose, kas ir yra aktualu pagal esamą faktinę situaciją.

67. Pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis apibrėžiamas kaip iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis. To paties straipsnio 17 dalyje sąvoka „teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę“ suprantama kaip iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę šio įstatymo nustatyta tvarka.

68. Taigi, lingvistinis ir sisteminis anksčiau pacituotų teisės normų aiškinimas suponuoja išvadą, kad pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. (t. y. iki buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir tokių asmenų palikuonys.

69. Dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. (Pilietybės įstatymo 38 str. 4 d.). Jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai (Pilietybės įstatymo 38 str. 5 d.).

70. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad iš pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra aišku, kuo vadovaujantis buvo sprendžiama, jog pareiškėjų pateikti įrodymai yra nepakankami konstatuoti, jog M. V. D. (M. W. D., D., K.), K. D. (K. D., D.) bei O. E. (A. E.) iki Antrojo pasaulinio karo turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.

71. Nustatyta, kad minėtą išvadą teismas padarė įvertinęs iki skundžiamo Įsakymo priėmimo pateiktų įrodymų, nustatytų faktinių aplinkybių visumą: pagal Departamento paklausimus nebuvo gauta duomenų apie minėtų asmenų iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę; dokumentai apie M. V. D. gimimą (duomenys neskelbtini) k. nepatvirtina fakto, kad ji turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., nes šiuose dokumentuose M. V. D. ar jos tėvų pilietybė nenurodyta, o gimimo Lietuvos Respublikoje faktas pagal 1919 m. sausio 9 d. Laikinąjį įstatymą apie Lietuvos pilietybę, galiojęs M. V. D. gimimo metu, nenustatė, kad Lietuvos piliečiais laikomi visi asmenys, gimę Lietuvos teritorijoje (lot. ius soli); 2020 m. balandžio 2 d. E. S. B., gim. (duomenys neskelbtini), liudijimas patvirtina tik, kad M. V. D. ir K. D. gyveno (duomenys neskelbtini) k., Lietuvoje iki 1941 m., kuomet, „kaip ir kitos vokiečių šeimos, bijodami dėl savo gyvybės, išvyko iš Lietuvos ir niekada daugiau negrįžo“, iš jo negalima daryti išvados, kad jie buvo įgiję Lietuvos pilietybę; 1941 m. birželio 13 d. Vokietijos reicho Pilietybės liudijimas ir 1958 m. birželio 3 d. Jungtinių Amerikos Valstijų natūralizacijos pažymos patvirtina tik tai, kad pareiškėjų seneliui / proseneliui iki atvykimo į Jungtines Amerikos Valstijas buvo suteikta Vokietijos pilietybė.

72. Dėl apeliaciniame skunde akcentuojamos Departamento neįvykdytos pareigos rinkti papildomus įrodymus, pažymėtina, kad bylos duomenimis nenustatyta, kad Departamentas, spręsdamas pilietybės atkūrimo klausimą, veikė pažeisdamas atsakingo valdymo (gero administravimo) principą. Iš bylos medžiagos matyti, kad Departamentas prašymo nagrinėjimo metu ėmėsi aktyvių veiksmų vykdant administracinę procedūrą: kreipėsi į pareiškėją L. R. H. dėl duomenų patikslinimo, kaip nustato Aprašo 8 punktas, taip pat, pasinaudodamas Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2020 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 3K-234 patvirtintos Prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimo metodikos 11 punkte nustatyta teise, kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą, Kauno regiono valstybės archyvą, Lietuvos valstybės istorijos archyvą su paklausimais dėl duomenų pateikimo.

73. Teikimas, kuriuo pagrindu buvo priimtas skundžiamas Įsakymas, motyvuotumo aspektu pagal pateiktą informaciją yra pakankamas. Matyti, kad nagrinėdamas pareiškėjų prašymą, Departamentas Teikime aptarė aktualias Pilietybės įstatymo nuostatas, aiškinosi Pilietybės įstatymo nuostatų taikymui aktualias faktines aplinkybes, jas nagrinėjo ir vertino pagal pateiktus dokumentus.

74. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Departamentas Teikime padarė pagrįstą išvadą, kad pagal pateiktus dokumentus pareiškėjai negali būti laikomi palikuoniais asmens pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, todėl neatitinka Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Teikimo išvados pagrįstos visapusišku ir objektyviu surinktų rašytinių įrodymų vertinimu. Atitinkamai, šio Teikimo pagrindu priimtas Įsakymas nepripažintinas neteisėtu ar nepagrįstu. Atsižvelgus į tai, apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.

75. Nagrinėjamoje administracinėje byloje priimti procesiniai teismo sprendimai dėl ginčo išnagrinėjimo neužkerta kelio pareiškėjams pakartotinai paduoti prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, jeigu jie pateiks naujus dokumentus, patvirtinančius, kad M. V. D., K. D. bei O. E. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ar teismo sprendimą dėl tokio fakto nustatymo (Pilietybės įstatymo 37 str. 3 d., 38 str. 6 d.).

76. Atsižvelgiant į tai, kad galutinis procesinis sprendimas priimtas ne pareiškėjų naudai, jie neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų L. R. H. (L. R. H.), A. L. M. H. (A. L. M. H.) ir B. C. G. (B. C. G.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė