2021-01-06 Nr. AB-300-3-62-3-00657-2019-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-25-520/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00657-2019-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo I. G. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas I. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, (toliau – ir atsakovas) 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje (toliau – ir atsakovo atstovas, Pravieniškių PN-AK) jis buvo laikomas netinkamomis kalinimo sąlygomis nuo 2018 m. kovo 16 d. iki 2018 m. rugsėjo 16 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis). Nuo 2018 m. kovo 16 d. buvo kalinamas kamerų tipo patalpoje Nr. 1, kurios plotas apie 2 kv. m, 2 paras, po to perkeltas į kamerų tipo patalpą Nr. 6, kurioje be pareiškėjo gyveno dar 2 asmenys. Kameros plotas nesiekė 12 kv. m. 2018 m. kovo 23 d. buvo perkeltas į kamerų tipo patalpą Nr. 17, kurioje kartu su juo gyveno dar vienas asmuo, joje išbuvo apie vieną mėnesį. Nuo 2018 m. gegužės 9 d. buvo perkeltas į 6 vietų kamerą Nr. 26, kurioje buvo vienas mažas langas, per kurį nepateko saulės šviesa, nebuvo natūralaus vėdinimo. Nuo 2018 m. gegužės 16 d. buvo perkeltas kalėti į kamerą Nr. 2, kurioje iki 2018 m. rugsėjo 16 d. visiškai mažame plote gyveno 3 asmenys. Dalis kamerų ploto buvo užstatyta baldais, kurie mažino vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį kameros plotą, dėl to buvo pažeista jo teisė į 3,6 kv. m minimalų kameros plotą.

3. Pareiškėjas teigė, kad Pravieniškių PN-AK netinkamai įgyvendino jo teises į 2 valandų pasivaikščiojimą gryname ore, mokymąsi, galimybę nusiprausti duše ir į psichologo konsultacijas. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 75 straipsnio 1 dalies 5 punktą, drausmės grupei priskirti asmenys turi teisę pasivaikščioti po 2 valandas gryname ore, tačiau jam buvo leidžiama pasivaikščioti tik po valandą. Pareiškėją paskyrus į drausmės grupę, buvo nepagrįstai nutrauktas jo mokymasis programuotojo specialybės, pažeidžiant BVK 147 straipsnio reikalavimus. Pareiškėjui nusiprausti duše leisdavo kartą per savaitę po 15 min., o tai neatitinka higienos normų reikalavimų. Dėl neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų pareiškėjui atsirado sveikatos sutrikimų, todėl jis ne kartą kreipėsi dėl psichologo konsultacijos, tačiau tinkamos pagalbos nesulaukė. Dėl šių pažeidimų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, pažeminimą ir kitus nepatogumus, todėl jam padaryta neturtinė žala.

4. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovo atstovas nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo patalpose Nr. 1, 2, 6, 17 ir 26. Pareiškėjas kameroje Nr. 1, kurios bendras plotas 6,58 kv. m, buvo laikomas vienas. Kamerų tipo patalpa Nr. 6 yra skirta apgyvendinti 3 asmenis, jos bendras plotas 14,20 kv. m, todėl pareiškėjui tvirtinant, kad kameroje Nr. 6 kartu su juo buvo laikomi dar 2 nuteistieji, laikytina, jog nebuvo pažeistas minimalaus kameros ploto reikalavimas vienam asmeniui. Kameros Nr. 17 plotas yra 7,22 kv. m, ji skirta apgyvendinti 2 asmenims, todėl kartu su pareiškėju galėjo būti apgyvendintas dar vienas nuteistasis. Kamerų tipo patalpos Nr. 26 bendras plotas yra 27,42 kv. m, vienam asmeniui tenkantis plotas yra 4,57 kv. m, t. y. viršija nustatytą minimalų 3,6 kv. m normatyvą. Kamerų tipo patalpos Nr. 2 bendras plotas yra 14,18 kv. m, ji skirta gyventi 3 asmenims, todėl kartu su pareiškėju kameroje galėjo gyventi dar 2 nuteistieji. Atsakovo atstovas vertino, kad nebuvo pažeistas minimalaus kameros ploto reikalavimas vienam asmeniui.

6. Atsakovo atstovas teigė, jog pareiškėjas atliko bausmę kamerų tipo patalpose, kuriose veikė mechaninė patalpų vėdinimo sistema, papildomai esant poreikiui buvo galima kameras vėdinti per langus. Pagal ginčo laikotarpiu galiojusio BVK 86 straipsnio 1 dalies 3 punktą, drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti po valandą. Pagal Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2016 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. V-143 patvirtintą 2 sektoriuje uždarojoje zonoje nuobaudas atliekančių nuteistųjų dienotvarkę nuteistiesiems numatytas pasivaikščiojimas, socialinės reabilitacijos priemonės nuo 8.45 val. iki 12.00 val. ir nuo 14.45 val. iki 16.30 val., todėl teisė į pasivaikščiojimą gryname ore buvo tinkamai įgyvendinta. 2 sektoriaus kamerų tipo patalpose kalinami nuteistieji į dušą yra vedami kartą per savaitę pagal grafike nustatytas dienas, t. y. antradienį ir ketvirtadienį, tokiu būdu užtikrinama teisė nusiprausti ne rečiau kaip kartą per savaitę. Pareiškėjas nuo 2018 m. kovo 16 d. iki 2018 m. rugsėjo 16 d. dėl jam galbūt neteisingai paskirtų nuobaudų, neatitinkančių higienos normos reikalavimų, sukėlusių jam dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją ar pažeminimą, į psichologus nesikreipė.

7. Atsakovo atstovas nurodė, kad į pareiškėjo argumentus dėl to, jog paskyrus jį į drausmės grupę buvo nepagrįstai nutrauktas programuotojo specialybės studijos, Pravieniškių PN-AK pareiškėjui išsamiai atsakė raštais, kuriuos pareiškėjas gavo. Atsakovo atstovas vertino, jog pareiškėjas skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė žalą dėl pareigūnų veiksmų ir neįrodė, kad Pravieniškių PN-AK savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalą, kurią reikėtų atlyginti pinigais.

II. 8. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimu pareiškėjo I. G. skundą atmetė.

9. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 111.2 punktas nustato, kad minimalus vienam asmeniui tenkantis kamerų tipo patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas vertino byloje esančius duomenis ir nustatė, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui kameroje Nr. 1 teko 6,58 kv. m, kameroje Nr. 6 teko 4,7 kv. m, kameroje Nr. 17 teko 3,61 kv. m, kameroje Nr. 2 teko 4,73 kv. m. Teismas darė išvadą, kad minimalus vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, pareiškėją laikant kamerose Nr. 1, 2, 6 ir 17, nebuvo pažeistas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui skunde nurodžius, jog ginčo laikotarpiu taip pat buvo laikomas kameroje Nr. 26, tačiau nenurodžius kameroje laikomų nuteistųjų skaičiaus ir nenurodžius, kad šioje kameroje buvo pažeista jo teisė į minimalų vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, apie tai plačiau nepasisako. Dėl pareiškėjo argumento, kad kameros gyvenamąjį plotą užima baldai, teismas nurodė, jog Vidaus tvarkos taisyklėse nėra nustatyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai, todėl sprendė, jog nebuvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto kameroje.

10. Teismas aptarė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 14 ir 17 punktus, analizavo bylos duomenis (Turto valdymo skyriaus pažymą, nuotraukas) ir atmetė pareiškėjo argumentus, jog kameroje Nr. 26 buvo vienas mažas langas, per kurį nepatekdavo šviesa, nebuvo ventiliacijos.

11. Dėl pareiškėjo argumentų, jog į dušą nusiprausti buvo vedamas tik kartą per savaitę po 15 min., teismas aptarė HN 134:2015 44 punktą, Vidaus tvarkos taisyklių 732 punktą, vertino Pravieniškių PN-AK maudymosi duše grafiką ir nustatė, kad kiekvienam būrui, taip pat ir baudos izoliatoriuje ir kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems, yra sudaryta galimybė bent kartą per savaitę pasinaudoti dušu. Teismas sprendė, jog toks grafikas atitinka teisės aktų reikalavimus, o atsižvelgęs į tai, kad pats pareiškėjas skunde nurodė, jog jam yra suteikiama teisė kartą per savaitę pasinaudoti dušu, priėjo prie išvados, kad pareiškėjo teisė nusiprausti duše nepažeista.

12. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl pasivaikščiojimo trukmės, aptarė BVK 145 straipsnio 2 dalį, 86 straipsnio 1 dalies 3 punktą, Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2018 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. 69-145 ir 2018 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 68-451 pareiškėjui paskirtas nuobaudas ir nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo nubaustas drausminėmis nuobaudomis ir priskirtas gyventi drausminėje grupėje 6 mėnesius. Teismas sprendė, jog pareiškėjui taikomas BVK 86 straipsnio 1 dalies 3 punktas, kuriame nustatyta, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti valandą. Iš bylos duomenų teismas nustatė, jog uždarojoje zonoje nuobaudas atliekantiems nuteistiesiems buvo numatytas pasivaikščiojimas, atsakovo atstovas ir pats pareiškėjas patvirtino, kad jam buvo užtikrintas valandos pasivaikščiojimas lauke, todėl teismas priėjo prie išvados, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė į pasivaikščiojimą gryname ore.

13. Teismas aptarė Vidaus tvarkos taisyklių 223 punktą, Suimtųjų ir nuteistųjų bendrojo ugdymo organizavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. sausio 14 d. nutarimu Nr. 30, 11 punktą, Nuteistųjų profesinio mokymo organizavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. sausio 14 d. nutarimu Nr. 30, 10 punktą ir nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo priskirtas drausminei grupei ir bausmę atliko kamerų tipo patalpose, todėl jokių užsiėmimų, be kita ko, ir mokytis informatikos specialybės, negalėjo lankyti. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui tai buvo atsakyta Pravieniškių PN-AK 2018 m. balandžio 19 d., 2018 m. balandžio 23 d., 2018 m. birželio 20 d. raštais, byloje nėra duomenų, kad aptartus raštus pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka būtų skundęs. Teismas priėjo prie išvados, jog teisėtai ir pagrįstai pareiškėjui nebuvo vykdomas / tęsiamas specialybės mokymas.

14. Teismas nurodė, kad BVK 138 straipsnyje nustatyta, jog pataisos įstaigose veikia psichologinės tarnybos, aptarė jų veiklos kryptis ir iš Pravieniškių PN-AK 2 sektoriaus resocializacijos skyriaus 2019 m. balandžio 15 d. pažymos nustatė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į psichologus dėl neteisingai jam paskirtų nuobaudų, neatitinkančių higienos reikalavimų kalinimo sąlygų, sukėlusių jam dvasinius išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismas nustatė, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo konsultuotas psichologų, tačiau dėl kitų dalykų. Teismas atmetė pareiškėjo argumentą dėl jam nesuteiktos psichologo pagalbos.

15. Teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra nustatyta neteisėtų atsakovo veiksmų ar neveikimo laikant pareiškėją Pravieniškių PN-AK nuo 2018 m. kovo 16 d. iki 2018 m. rugsėjo 16 d. Nenustatęs neteisėtų veiksmų kaip vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, teismas atmetė pareiškėjo skundą.

III. 16. Pareiškėjas I. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

17. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Teismas netinkamai išnagrinėjo skundą, nebuvo aktyvus, netikrino atsakovo atstovo pateiktos informacijos. Atsakovo atstovas nepateikė jokių oficialių dokumentų, įrodančių patalpų plotą bei kartu su pareiškėju kalėjusių asmenų skaičių, todėl nesilaikė Vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punkto reikalavimų, neužtikrino asmens saugumo ir orumo reikalavimų. Į vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normą neturėtų būti įskaičiuojamas sanitarinio mazgo bei baldų užimamas plotas;

17.2. Atsižvelgtina į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) Muršič prieš Kroatiją byloje (pareiškimo Nr. 7334/13) apibendrino ir susistemino kalinimo sąlygų vertinimo kriterijus, esant perpildytoms kalinimo įstaigoms, pasisakė ir dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcijos, dėl jos nuginčijimo galimybių. EŽTT pakartojo, kad nagrinėdamas bylas dėl kalinimo sąlygų, jis atsižvelgia į Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį, žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (toliau – ir CPT) nustatytus standartus bei susitariančių šalių pastangas jų laikytis. Todėl nepaisant išsiskyrusių teismo ir CPT standartų dėl minimalaus ploto tenkančio vienam kalinamam asmeniui, teismas ypatingą dėmesį skirs toms byloms, kuriose skundžiamasi dėl netinkamų kalinimo sąlygų esant mažesniam nei 4 kv. m CPT leidžiamam minimaliam plotui;

17.3. Atsakovas nurodė, kad patalpos vėdinamos per langus, tačiau nepažymėjo, jog langai dėl grotų atsidaro tik iki 10 cm, o tai nėra pakankama patalpoms išvėdinti;

17.4. Dėl apšvietimo teismas rėmėsi tik atsakovo atstovo pateiktais argumentais ir higienos normų reikalavimais, nebuvo aktyvus;

17.5. Valstybė, taikydama įstatyme įtvirtintus laisvės suvaržymus, prisiima dėl šių asmenų atsakomybę, inter alia (be kita ko, įskaitant) pozityvias pareigas užtikrinti, kad asmuo laisvės atėmimo vietose nepatirtų didesnių ribojimų nei tie, kurie paprastai būdingi laisvės atėmimo bausmei įgyvendinti. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi tokiomis sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas nei kitos fundamentaliosios teisės ir laisvės, kurias įtvirtina tiek Lietuvos Respublikos Konstitucija, tiek Konvencija, būtų gerbiamos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas kilus žalai dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta, pagrindžiant, jog asmuo, kuris skundžiasi kalinimo sąlygomis, yra laikomas jam sudarius saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir užtikrinant jo teisę į orumo gerbimą, tenka atsakovams;

17.6. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio (apeliaciniame skunde nurodytas 57 straipsnis) 4 dalį įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Bendroji įrodymų instituto taisyklė reiškia, kad kiekviena šalis ar proceso dalyvis turi pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, o kai nepakanka įrodymų patvirtinti, šiuo atveju atsakovo atstovo nurodytoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta. Pravieniškių PN-AK teigiant apie pakankamą gyvenamąjį plotą, tekusį pareiškėjui ginčo laikotarpiu, atsakovo atstovas turi tai aiškiai ir tiksliai pagrįsti. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais;

17.7. Iš pareiškėjo reikalauti pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias, nėra būtina, nes atsižvelgiant į EŽTT formuojamą praktiką panašiose bylose, toks formalus įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą neatitinkančiomis sąlygomis.

18. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

19. Atsakovo atstovo atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

19.1. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, bloginusios jo laisvės atėmimo bausmės vykdymo sąlygas Pravieniškių PN-AK, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos;

19.2. Pareiškėjo argumentai, jog kameroje esantys baldai neturėtų būti įskaityti į kameros bendrą patalpos plotą yra deklaratyvūs, nes jokie teisės aktai nenustato tokio skaičiavimo būdo. Į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas;

19.3. Pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Teismas įvertino visas faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygas, ir konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė, jog jo kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, sveikatą ir gerovę;

19.4. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia jokių svarių argumentų apie tai, kad teismas būtų netinkamai įvertinęs bylos aplinkybes, nepasisakęs dėl kurių nors pareiškėjo skunde keliamų klausimų ar argumentų, kuriuos jis buvo išdėstęs ginčo nagrinėjimo metu teisme, nenurodė, kad teismas byloje būtų pažeidęs kokias nors proceso ar materialiosios teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo I. G. skundo reikalavimas priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK, pagrįstumas ir teisėtumas.

21. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas pretenzijas dėl jam neužtikrintų kalinimo sąlygų ir patirtos neturtinės žalos, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, netenkino skundo reikalavimo, kadangi nebuvo nustatyta viena iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – valstybės valdžios institucijų ar jos darbuotojų neteisėti veiksmai (neveikimas), nurodytų CK 6.271 straipsnyje.

22. Pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nes pirmosios instancijos teismas nebuvo aktyvus, netikrino atsakovo atstovo pateiktos informacijos, atsakovo atstovas nepateikė jokių oficialių dokumentų, rodančių patalpų kvadratūrą, duomenų apie kartu su pareiškėju gyvenusius asmenis. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie patalpų vėdinimą, apšvietimą ir teigia, kad atsakovo atstovas, pateikdamas klaidingus faktus, bando nuslėpti tiesą ir taip išvengti civilinės atsakomybės, akcentuoja, jog įrodinėjimo našta neteisėtų veiksmų vertinimo etape tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai.

23. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Vertinant pareiškėjo argumentus, susijusius su tuo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė pareiškėjo kalinimo sąlygas, remdamasis atsakovo atstovo pateiktais įrodymais, akcentuotina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

25. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (nesutiko), sutiko su atsakovo atstovo argumentais ir rėmėsi jo pateiktais įrodymais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų.

26. Dėl pareiškėjo argumentų, kad atsakovas privalėjo paneigti pareiškėjo teiginius, susijusius su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, pažymėtina, jog viešosios deliktinės atsakomybės, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, bylose, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014; kt.). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013; kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

27. Nagrinėjamu atveju atsakovas būtent ir pateikė įrodymus, atsikirsdamas į konkrečias pareiškėjo skunde nurodytas netinkamas kalinimo sąlygas, ir įrodė, kad pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti.

28. Pareiškėjas, kritikuodamas pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjui tekusiu gyvenamuoju plotu, kamerų vėdinimu ir apšvietimu, nenurodo jokių bylos įrodymais pagrįstų argumentų, kuriais remiantis pirmosios instancijos teismo išvados turėtų būti pripažintos neteisingomis.

29. Dėl pareiškėjo argumentų, kad nepagrįstai nustatyta, jog jam buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, pažymėtina, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96); 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) EŽTT pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

30. Vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punktas nustato minimalų vienam asmeniui tenkantį kamerų tipo patalpų plotą, kuris negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

31. Teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017).

32. Pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą kamerose, rėmėsi duomenimis apie kamerų plotą ir įrengtas miegamąsias vietas (pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad kamerose kalėjo daugiau žmonių nei kad įrengta miegamųjų vietų), be to, taip pat buvo atlikti apskaičiavimai, atsižvelgiant ir į pareiškėjo nurodytą kalėjusių kartu su juo asmenų skaičių. Pažymėtina, kad kalinimo įstaigai nepateikus konkrečių duomenų apie tai, kiek asmenų ginčo laikotarpiu kartu su pareiškėju buvo laikoma kamerose, minimalus vienam asmeniui šiose patalpose tekęs plotas apskaičiuojamas patalpų plotą padalijant iš jose buvusių lovų skaičiaus.

33. Vadovaujantis nurodytu nacionaliniu teisiniu reglamentavimu bei EŽTT praktika, atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad skaičiuojant vienam asmeniui tekusį kameros plotą, iš bendro kameros ploto turėjo būti atimtas baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, tinkamai taikė Konvencijos ir nacionalinės teisės normas ir pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Dėl to taip pat nepripažintini pagrįstais pareiškėjo argumentai, susiję su 4 kv. m minimalaus ploto taikymu.

34. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą ir dėl to, jog kameroje Nr. 26 buvo vienas mažas langas, per kurį nepatekdavo šviesos, nebuvo ventiliacijos, ir įvertinęs teisės aktų normas, nustatančias patalpų apšvietimą ir ventiliacijos įrengimą, nustatė, jog patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, kameroje Nr. 26 yra langas, kuris atsidaro ir per kurį gali būti papildomai vėdinama kamera, langas yra didelis ir per jį patenka natūrali šviesa, kitose kamerose taip pat yra įrengti dideli skaidraus stiklo langai, per kuriuos į kameras patenka šviesa, taip pat jie gali būti atidaromi.

35. Pareiškėjas, kritikuodamas pirmosios instancijos teismo išvadas, kurios padarytos įvertinus duomenis apie kameras, kuriose gyveno pareiškėjas, apeliaciniame skunde tik abstrakčiai nurodo, kad langai dėl uždėtų grotų atsidarydavo tik apie 10 centimetrų ir dėl to nebuvo pakankamos ventiliacijos, t. y. nenurodo kurios konkrečios kamerose nebuvo pakankamai vėdinamos, kuriose nebuvo tinkamo apšvietimo. Abstraktūs pareiškėjo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų. Be to, pats pareiškėjas neneigia, kad langai atsidarydavo.

36. Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjo skunde nurodyti argumentai yra nepagrįsti, Pravieniškių PN-AK jis buvo laikomas pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus ir nepažeidus jo teisių, nėra vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – valstybės valdžios institucijų ar jos darbuotojų neteisėtų veiksmų (neveikimo), todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą yra atmestinas.

37. Kadangi nenustatyti atsakovo atstovo neteisėti veiksmai, todėl teisėjų kolegija nenagrinėja ir nevertina pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pareiškėjo patirta neturtine žala.

38. Atsižvelgdama į nustatytas šios bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčo esmės, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo I. G. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė