2013-05-06 Nr. AB-1533-3-62-3-00682-2012-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-886/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00682-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.4.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka, rašytinio proceso būdu išnagrinėjo atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. Š. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir E. Š., dėl administracinių aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja L. Š. (toliau – ir pareiškėja) su skundu ir patikslintu skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydama:

1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir atsakovas, VSDFV Kauno skyrius) 2012 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. 8.15-4948;

2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2012 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. (11.1) I-3645;

3) įpareigoti VSDFV Kauno skyrių priimti naują sprendimą – skirti pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpą už laikotarpį nuo 2012 m. kovo 12 d. iki 2013 m. kovo 7 d., vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais motinystės (tėvystės) pašalpos skyrimą, galiojusiais iki 2011 m. birželio 30 d.;

4) išmokėti pareiškėjai neišmokėtą priklausančios motinystės (tėvystės) pašalpos dalį nuo 2012 m. kovo 12 d. po 1 300 Lt per mėnesį, atskaičius mokesčius iki naujo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Nurodė, kad, VSDFV Kauno skyriui priėmus ginčijamą sprendimą, ji už tris vaikus, gimusius (duomenys neskelbiami), gauna motinystės (tėvystės) pašalpą, kuri apskaičiuojama pagal skirtingą teisinį reglamentavimą: dukrai – pagal teisinį reglamentavimą, galiojusį iki 2011 m. birželio 30 d.; dviems sūnums – pagal teisinį reglamentavimą, įsigaliojusį nuo 2011 m. liepos 1 d. Dėl to dukrai paskirta 75 procentų kompensuojamojo uždarbio dydžio motinystės (tėvystės) pašalpa, o dviems sūnums paskirta 80 (40 x 2) procentų kompensuojamojo uždarbio dydžio motinystės (tėvystės) pašalpa iki visiems vaikams sukaks 2 metai, t. y. iki (duomenys neskelbiami). Pažymėjo, kad pati pareiškėja už gimusią dukrą, tiek pareiškėjos sutuoktinis (t. y. E. Š.) už gimusius du sūnus, teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą įgijo nuo 2011 m. birželio 24 d., kai atitinkami darbdaviai suteikė vaiko (-ų) priežiūros atostogas iki jiems sueis dveji metai. Pareiškėjos sutuoktinis 2012 m. kovo 12 d. nutraukė dviejų sūnų priežiūros atostogas ir grįžo į darbą. VSDFV Kauno skyriaus sprendimu pareiškėjai už du sūnus motinystės (tėvystės) pašalpa paskirta nuo 2012 m. kovo 12 d. Su atsakovo sprendimu pareiškėja nesutiko, nes pagrindas skirti motinystės (tėvystės) pašalpą buvo 2011 m. birželio 24 d., t. y. motinos nėštumo ir gimdymo atostogų pabaiga. Pašalpos dydžio skaičiavimas, taikant skirtingų teisės aktų nuostatas vienos šeimos, tą pačią dieną gimusiems vaikams (trynukams), pažeidė elementarius logikos dėsnius, lygiateisiškumo, teisingumo ir protingumo principus.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius ir trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimuose (b. l. 39-42; 59-61) su skundu nesutiko.

Paaiškino, kad pareiškėjos teisė į motinystės (tėvystės) pašalpą už du vaikus, L. Š., gim. (duomenys neskelbiami), ir A. Š., gim., (duomenys neskelbiami), atsirado tik 2012 m. kovo 12 d., t. y. nuo tada, kai darbovietėje UAB (duomenys neskelbiami) pareiškėja buvo išleista vaiko priežiūros atostogų, o ne vaikų gimimo metu. Jai skiriant motinystės (tėvystės) pašalpą už du sūnus buvo taikoma teisės į šią pašalpą atsiradimo dieną (2012 m. kovo 12 d.) galiojusi Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 (toliau – ir Nutarimas) patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) redakcija, nes galiojančias redakcijas taikyti reikalauja Nuostatų 48 punkto pirma pastraipa.

Minėtų Nuostatų 46 punkto trečia pastraipa reglamentuoja, kad, kai vaiko priežiūros atostogos skirtingų vaikų priežiūrai tuo pat metu suteikiamos motinai (įmotei) ir tėvui (įtėviui), kiekvienam mokama motinystės (tėvystės) pašalpa tik už tą vaiką, kurio priežiūrai šios atostogos suteiktos. Pagal sprendimo priėmimo metu galiojusius teisės aktus, kai apdraustasis pasirenka gauti motinystės (tėvystės) pašalpą iki vaikui sueis dveji metai, šios pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos, kol vaikui sueis vieni metai, yra 70 procentų, o kol vaikui sueis dveji metai – 40 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimo Nr. 765 2 punkte nustatyta, kad, jeigu motinystės (tėvystės) pašalpos buvo paskirtos ar skiriamos už laikotarpį iki 2011 m. birželio 30 d., jų mokėjimas baigiamas pagal galiojusius teisės aktus. Už dukrą Ž. E. Š. motinystės (tėvystės) pašalpa pareiškėjai buvo paskirta pagal motinystės (tėvystės) pašalpos skyrimo metu galiojusias teisės aktų nuostatas (iki 2011 m. birželio 30 d. galiojusias redakcijas), t. y. kol vaikui sueis vieneri metai 90 procentų, o kol vaikui sueis dveji metai, – 75 procentai pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio.

Pareiškėja VSDFV Kauno skyriui pateikė prašymą, kuriuo prašė pratęsti nuo 2012 m. kovo 12 d. motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimą už du sūnus, kadangi jų tėtis E. Š. grįžo į darbą anksčiau nei vaikams suėjo dveji metai. Tačiau motinystės (tėvystės) pašalpa už du sūnus pareiškėjai iki 2012 m. kovo 12 d. nebuvo paskirta, todėl negali būti pratęsiama. Akcentavo, kad pareiškėjai L. Š. esant trijų vaikų, gimusių (duomenys neskelbiami), priežiūros atostogose, motinystės (tėvystės) pašalpos dydis priklauso nuo to, kada jai buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos, t. y. už dukrą pašalpa paskirta pagal teisės į pašalpą atsiradimo dieną, t. y. 2011 m. birželio 24 d. galiojusius teisės aktus – 75 procentų, už du sūnus pašalpa paskirta pagal teisės į pašalpą atsiradimo dieną, t. y. 2012 m. kovo 12 d. galiojančius teisės aktus – 80 procentų (40 procentų x 2) kompensuojamojo uždarbio dydžio.

II. Kauno apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu (b. l. 75–80) pareiškėjos L. Š. skundą patenkino iš dalies: panaikino VSDFV Kauno skyriaus 2012 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. 8.15-4948, VSDFV 2012 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. (11.1) I-3645, ir įpareigojo VSDFV Kauno skyrių priimti naują sprendimą, skiriant pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpą už laikotarpį nuo 2012 m. kovo 12 d. iki (duomenys neskelbiami), vadovaujantis teisės aktais, galiojusiais iki 2011 m. birželio 30 d. Likusioje dalyje skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjos L. Š. šeimoje (duomenys neskelbiami) gimus trynukams (b. l. 17; 18; 19), ji VSDFV Kauno skyriui pateikė prašymą (b. l. 43) dėl motinystės (tėvystės) pašalpos skyrimo už dukters Ž. E. Š. priežiūros atostogų laikotarpį. Prie prašymo pridėjo darbdavio įsakymą, kuriuo L. Š. suteikiamos atostogos vaikui prižiūrėti iki jam sueis dveji metai, bei tris išrašus apie vaikų gimimą. VSDFV Kauno skyrius 2011 m. birželio 22 d. priėmė sprendimą (b. l. 49-50), kuriuo paskaičiavo išmokamas motinystės (tėvystės) pašalpas pagal teisės į pašalpą datai (atostogų vaikui prižiūrėti pradžiai), t. y. 2011 m. birželio 24 d., galiojusių teisės aktų nuostatas: 90 procentų kompensuojamojo uždarbio iki vaikui sueis vieneri metai ir 75 procentus kompensuojamojo uždarbio iki vaikui sueis dveji metai. Pareiškėjos vyrui E. Š. (duomenys neskelbiami) direktoriaus įsakymu buvo suteiktos tikslinės atostogos iki (duomenys neskelbiami) vaikų A. Š. ir L. Š. priežiūrai, kurios nuo 2012 m kovo 12 d. atšauktos (E. Š. prašymu) (b. l. 62). Pareiškėja VSDFV Kauno skyriui pateikė prašymą dėl motinystės (tėvystės) pašalpos skyrimo už (duomenys neskelbiami) gimusį vaiką už laikotarpį nuo 2012 m. kovo 12 d., kol vaikui sueis 2 metai (A. Š. ir L. Š. priežiūrai; b. l. 35-36; 37). VSDFV Kauno skyrius 2012 m. balandžio 25 d. sprendimu (b. l. 38) skyrė L. Š. motinystės (tėvystės) pašalpą (gimus daugiau negu vienam vaikui). Pašalpos dydį paskaičiavo pagal teisės normas, galiojusias nuo 2011 m. liepos 1 d., t. y. 80 procentų (40 x 2) kompensuojamojo uždarbio. Pareiškėja dėl minėto sprendimo kreipėsi į VSDFV (b. l. 25-26) ir 2012 m. birželio 11 d. raštu Nr. (11.1) I-3645 (b. l. 23-24) jai buvo paaiškinta, kad sprendimas yra pagrįstas, nes pasikeitė motinystės (tėvystės) pašalpų dydžių teisinis reglamentavimas ir pagal už du sūnus motinystės (tėvystės) pašalpos skyrimo metu galiojusius teisės aktus jai už šiuos vaikus priklauso atitinkamai mažesnio dydžio motinystės (tėvystės) pašalpa.

Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjos teisės, šeimoje gimus trynukams, gauti visiems trims vaikams vienodo dydžio motinystės (tėvystės) pašalpas, t. y. teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą data laikant nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigą (2011 m. birželio 24 d.), o ne darbdavio suteiktų atostogų vaikams (sūnums) suteikimo datą (2012 m. kovo 12 d.) ir pašalpos skaičiavimui taikant atitinkamai galiojančius teisės aktus.

Atsakovas ginčijamo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą iš esmės grindė tuo, kad motinystės (tėvystės) pašalpa skiriama pagal vaiko priežiūros atostogų suteikimo datą galiojančius teisės aktus, o vaiko priežiūros atostogų suteikimo datą laiko darbdavio įsakyme „Dėl atostogų vaiko priežiūrai suteikimo“ nurodytą datą. Todėl nors trys vaikai gimę tą pačią dieną toje pačioje šeimoje, tačiau pagal motinos išleidimo vaiko priežiūros atostogoms skirtingas datas ir pasikeitusį teisinį reguliavimą, vaikų priežiūrai skiriamos skirtingo dydžio motinystės (tėvystės) pašalpos.

Išanalizavęs motinystės (tėvystės) pašalpų skyrimo teisinį reglamentavimą, galiojusį pareiškėjai skiriant motinystės (tėvystės) pašalpą vaiko (dukros) priežiūrai, prašymo skirti motinystės (tėvystės) pašalpą vaikų (sūnų) priežiūrai pateikimo metu (2012 m. balandžio 16 d.) bei atsakovui priimant ginčijamą sprendimą (2012 m. balandžio 25 d.), teismas nustatė, kad įstatymų leidėjas reglamentuodamas motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo trukmę Įstatymo 20 straipsnyje nurodė, kad motinystės (tėvystės) pašalpa mokama vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos tol, kol vaikui sueis vieni arba dveji metai, o tuo atveju, jeigu motina negavo motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį, tai motinystės (tėvystės) pašalpa turintiems teisę ją gauti šio įstatymo 19 straipsnyje nurodytiems asmenims skiriama nuo vaiko gimimo dienos.

Pagal Įstatymo 19 straipsnio 4 dalį, jeigu apdraustasis, gaunantis motinystės (tėvystės) pašalpą, įgyja teisę gauti motinystės arba motinystės (tėvystės) pašalpą dėl kito vaiko gimimo, jam mokamos abi šios pašalpos. Motinystės (tėvystės) pašalpos mokamos neatsižvelgiant į tai, kurio vaiko priežiūrai suteiktos vaiko priežiūros atostogos. Pagal Įstatymo 21 straipsnio 6 dalį jeigu apdraustasis, esantis vaiko priežiūros atostogose, įsidarbina kitoje darbovietėje ir šioje darbovietėje jam suteikiamos vaiko priežiūros atostogos, motinystės (tėvystės) pašalpa už šį laikotarpį iš naujo neskiriama.

Pagal Įstatymo 5 straipsnio 6 dalį asmenims, nurodytiems Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 3 ir 5 dalyse (ūkininkams ir jų partneriams, šeimynos dalyviams, individualia veikla užsiimantiems asmenims, nuolatiniams Lietuvos gyventojams gaunantiems pajamas pagal autorines sutartis) vaiko priežiūros atostogų diena laikoma kita diena po tėvystės atostogų ar nėštumo ir gimdymo atostogų. Vadovaujantis Nuostatų 48 punkto šeštąja pastraipa, kai apdraustajam asmeniui suteikiamos pakartotinės vaiko priežiūros atostogos už tą patį vaiką (-us) ir jis turi teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą jam atnaujinamas anksčiau paskirtos pašalpos mokėjimas.

Teismas sprendė, kad Įstatymo ir Nuostatų normose ginčo situacija nėra aiškiai ir konkrečiai reglamentuota, todėl atsirado nagrinėjama situacija, kai tą pačią dieną toje pačioje šeimoje gimusiems vaikams (trynukams) taikomos skirtingos teisės aktų redakcijos ir dėl to vaikų priežiūrai skiriama skirtingo dydžio motinystės (tėvystės) pašalpa ir tai vertintina kaip teisinio reguliavimo spraga.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad paskiriant motinystės (tėvystės) pašalpą vaiko (dukros) priežiūros atostogoms iki jam sueis dveji metai, pareiškėja atitiko visas Įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje, taip pat 19 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, suteikiančias teisę šią pašalpą gauti. Pareiškėjos prašymo dėl motinystės (tėvystės) atostogų suteikimo 2012 m. balandžio 16 d. pateikimo faktas, vaikų tėvui atsisakius motinystės (tėvystės) atostogų, kuris įvyko pareiškėjai esant motinystės (tėvystės) atostogose vaiko priežiūrai iki jam sueis dveji metai, vertintinas nuo pareiškėjos valios nepriklausančia aplinkybe, dėl kurios pareiškėja niekaip negalėjo pakeisti savo teisinę padėtį teisės į motinystės pašalpą sąlygų visumos kontekste. Be to, motinystės (tėvystės) atostogų suteikimą reglamentuojančių teisės normų analizė leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą atsiradimo data nėra visais atvejais imperatyviai siejama tik su vaiko priežiūros atostogų suteikimo data (Įstatymo 20 str., 5 str. 6 d., Nuostatų 48 p.). Analizuojant Nuostatų 55 punktą, kuriame nurodomi pašalpoms gauti pateiktini dokumentai, matyti, kad motinystės (tėvystės) pašalpą gaunantis asmuo, kuris kreipiasi dėl motinystės (tėvystės) pašalpos už kitą vaiką, darbdavio įsakymo (potvarkio) dėl vaiko priežiūros atostogų suteikimo neturi pateikti. Todėl pareiškėjai vaiko (dukros) priežiūros atostogų metu iki jam sueis dveji metai susiklosčiusios aplinkybės, kad ji paprašė vaiko priežiūros atostogų dėl kitų vaikų, kuriuos lig tol prižiūrėjo tėvas, dėl pirmiau minėto teisinio reguliavimo ir pakankamai aiškaus teisinio reguliavimo nagrinėjamai situacijai nebuvimo, negali būti vertinamos kaip paneigiančios pareiškėjos teisę į vienodą socialinį aprūpinimą visiems tą pačią dieną, toje pačioje šeimoje, gimusiems vaikams ir Konstitucijos garantuotą paramą šeimai ir vaikystei. Teisėjų kolegija sprendė, kad diferencijuotas, t. y. skirtingo dydžio tą pačią dieną toje pačioje šeimoje gimus vaikams, motinystės (tėvystės) pašalpos skyrimas, pažeistų pareiškėjos teisėtus lūkesčius, taip pat neatitiktų teisingumo ir protingumo kriterijų.

VSDFV Kauno skyriaus 2012 m. balandžio 25 d. sprendime Nr. 8.15-4948 buvo nurodyta, kad pašalpa skiriama (gimus daugiau nei vienam vaikui) nuo 2012 m. kovo 12 d. iki (duomenys neskelbiami) (iki vaikams sukaks dveji metai), tačiau nebuvo nurodyta, kuriems pareiškėjos vaikams (gimė trynukai) gimus ji skiriama. Ginčo sprendime eilutėje „Teisės į pašalpą atsiradimo data (atostogų vaikui (-ams) prižiūrėti pradžia ar prilyginta data)“ nurodyta 2012 m. kovo 12 d. data, tačiau nenurodyta kokiais konkrečiais teisės aktais remiantis buvo nustatyta, kad teisės į pašalpą atsiradimo data yra 2012 m. kovo 12 d. Pagal Nuostatų 55 punkto trečią pastraipą motinystės (tėvystės) pašalpos gavėjui, esančiam vaiko priežiūros atostogose, įsakymo (potvarkio) dėl vaiko priežiūros atostogų suteikimo kito vaiko priežiūrai nuorašo pateikti nereikia ir teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą atsiradimo data nėra visais atvejais imperatyviai siejama tik su vaiko priežiūros atostogų suteikimo data. 2012 m. balandžio 25 d. sprendimo Nr. 8.15-4948 motyvų išdėstymas nėra adekvatus, aiškus ir pakankamas, todėl, teisėjų kolegija darė išvadą, jog atsakovo VSDFV Kauno skyriaus priimtas sprendimas neatitiko Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 8 straipsnio nuostatų. Konstatuota, kad VSDFV 2012 m. birželio 11 d. rašte Nr. (11.1)I-3645, kuris parengtas pareiškėjai tiesiogines teisines pasekmes sukeliančio teritorinio skyriaus sprendimo pagrindu, aiškūs ir konkretūs motyvai, kodėl motinystės (tėvystės) pašalpos skyrimo data nėra laikoma nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos data, taip pat nėra nurodyti. Be to, VSDF valdyba, išnagrinėjusi ginčą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, ginčo rašte iš esmės neatliko VSDFV Kauno skyriaus sprendimo pagrįstumo patikrinimo, o išdėstė analogišką aplinkybių vertinimą, todėl šis administracinis aktas taip pat negalėjo būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

Klaidingai paskaičiuotą motinystės (tėvystės) pašalpą perskaičiuoti gali teritorinis VSDFV skyrius ir šis perskaičiavimas dar nebuvo atliktas, todėl pareiškėjos reikalavimas dėl įpareigojimo VSDFV Kauno skyriui išmokėti pareiškėjai neišmokėtą priklausančios motinystės (tėvystės) pašalpos dalį nuo 2012 m. kovo 12 d. po 1300 Lt per mėnesį iki naujo sprendimo įsiteisėjimo dienos, teismo laikytas išankstiniu, todėl buvo atmestas. Tokį reikalavimą pareiškėja galėtų pareikšti teismui įstatymų nustatyta tvarka, jei teritorinis VSDFV skyrius neišmokėtų nepriemokos ir dėl to kiltų ginčas.

III. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius apeliaciniu skundu (b. l. 83–85) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos L. Š. skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas padarė klaidingą išvadą, kad ginčo situacija teisės aktuose nėra aiškiai ir konkrečiai reglamentuota. Atvirkščiai, Įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą turi vienas iš tėvų (įtėviu) ar globėjas, kuris apdraustas ligos ir motinystės socialiniu draudimu, turintis reikalaujamą ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą ir įstatymų nustatyta tvarka išleistas vaiko priežiūros atostogų. Pagal Nuostatų 46 punkto 3 pastraipą kai vaiko priežiūros atostogos skirtingų vaikų priežiūrai tuo pat metu suteikiamos motinai (įmotei) ir tėvui (įtėviui), kiekvienam mokama motinystės (tėvystė) pašalpa tik už tą vaiką, kurio priežiūrai šios atostogos suteiktos. Vadovaujantis Nuostatų 48 punkto 6 pastraipa kai apdraustam asmeniui suteikiamos pakartotinės vaiko priežiūros atostogos už tą patį vaiką ir jis turi teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą, atnaujinamas anksčiau paskirtos pašalpos mokėjimas. VSDFV Kauno skyrius sprendimu „Dėl L. Š. teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą” Nr. 8.36-7309 paskyrė L. Š. motinystės (tėvystės) pašalpą už dukrą Ž. E. Š. nuo 2011 m. birželio 24 d. iki (duomenys neskelbiami), vadovaujantis iki 2011 m. birželio 30 d. galiojusia Įstatymo redakcija bei Nuostatais. Teismas neatsižvelgė į tai, kad vadovaujantis Įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi L. Š. teisė į motinystės (tėvystės) pašalpą už du vaikus, L. Š. ir A. Š., atsirado tik 2012 m. kovo 12 d., t.y. nuo tada, kai darbovietėje pareiškėja buvo išleista sūnums prižiūrėti vaiko priežiūros atostogų nuo 2012 m. kovo 12 d. iki (duomenys neskelbiami). Pareiškėjai skiriant motinystės (tėvystės) pašalpą už du sūnus buvo taikoma teisės į šią pašalpą atsiradimo dieną (2012 m. kovo 12 d.) galiojusios Įstatymo ir Nuostatų redakcija.

2. VSDFV Kauno skyrius paskyrė pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpas vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais. Įstatyme ir Nuostatuose nenumatyta jokių išimčių šeimoms auginančioms trynukus.

3. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme nenurodyti objektyvių duomenų pakankamumo kriterijai. Vertinant, ar individualus administracinis aktas pakankamai pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, būtina nustatyti ar individualaus administracinio akto adresatui buvo suprantama atitinkamų visuomeninių santykių esmė ir turinys, ar jis galėjo identifikuoti savo teises, pareigas, jų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ir įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į galimai pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t.y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą. Pati pareiškėja 2012 m. balandžio 16 d. prašyme skirti motinystės (tėvystės) pašalpą nurodė, kad šią pašalpą skirti nuo 2012 m. kovo 12 d.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu (b. l. 88–91) sutinka su apelianto VSDFV Kauno skyriaus apeliaciniu skundu ir prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos L. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

1. Teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą už (duomenys neskelbiami) gimusią dukrą L. Š. įgijo nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos, kai nuo 2011 m. birželio 24 d. darbdavys jai suteikė vaiko priežiūros atostogas. Taigi, vadovaujantis iki 2011 m. birželio 30 d. galiojusiomis minėtų teisės aktų nuostatomis, VSDFV Kauno skyrius pagrįstai 2011 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. 8.36-7309 iki vaikui sukaks 1 metai (duomenys neskelbiami) paskyrė 90 procentų, o iki vaikui sukaks 2 metai (duomenys neskelbiami) – 75 procentų pareiškėjos kompensuojamojo uždarbio dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą.

Teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą už gimusius sūnus pareiškėja įgijo nuo 2012 m. kovo 12 d. (darbdavys suteikė vaikų priežiūros atostogas), atsakovas 2012 m. balandžio 25 d. sprendimu Nr. 8.15-4948 paskyrė 40 procentų jos kompensuojamojo uždarbio dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą už laikotarpį nuo 2012 m. kovo 12 d. iki (duomenys neskelbiami) ir ją padvigubino atsižvelgiant į vaikų skaičių. Priimant sprendimą dėl motinystės (tėvystės) pašalpos nuo 2012 m. kovo 12 d. skyrimo ir mokėjimo, atsakovas pagrįstai vadovavosi teisės į pašalpą atsiradimo dienai galiojančiomis minėtų teisės aktų nuostatomis.

Nesutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad ginčo situacija teisės aktuose nėra aiškiai ir konkrečiai sureglamentuota ir tai vertintina kaip teisinio reguliavimo spraga. Jeigu šeimoje gimsta vienas vaikas ir jo priežiūros atostogų išėjęs vienas iš tėvų jas nutraukia ir grįžta į darbą, o vietoj jo vaiko priežiūros atostogų išeina kitas - tokiu atveju jo teisė į motinystės (tėvystės) pašalpą nustatoma pagal tai, kada darbdavys jį išleidžia vaiko priežiūros atostogų (teisės į pašalpą atsiradimo diena pagal Įstatymo 19 str. 1 d.).

Tuo tarpu kai šeimoje vienu metu gimsta du ar daugiau vaikų ir į jų priežiūros atostogas už skirtingus vaikus išeina abu tėvai ir vėliau, kaip šioje situacijoje, vienas iš tėvų nutraukia atostogas ir grįžta į darbą, o kitas išeina vaiko priežiūros atostogų dėl kito vaiko (vaikų), negali būti daroma išimtis ir teisės į pašalpą diena laikoma ne kaip bendruoju atveju vaiko priežiūros atostogų suteikimo diena už kitą vaiką (kitus vaikus), o diena kai buvo anksčiau išleistas vaiko priežiūros atostogų už vieną iš vaikų.

Įstatymų leidėjas taip sumodeliavo kompensavimą dėl buvimo vaiko priežiūros atostogose, kad nesvarbu, kiek gimsta vaikų, asmenims negali būti kompensuojama daugiau nei 100 procentų jų kompensuojamojo uždarbio. Anksčiau galiojęs teisinis reglamentavimas (iki 2011 m. liepos 1 d.), kai paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa buvo dauginama tiek kartų, kiek vienu metu gimdavo vaikų, viršydavo 100 procentų asmens kompensuojamojo uždarbio du ar net daugiau kartų. Tokiu būdu buvo iškreipta ligos ir motinystės socialinio draudimo paskirtis, nustatyta Įstatymo 2 straipsnyje, todėl minėtas teisinis reguliavimas buvo pakeistas.

2. Pareiškėja šiuo metu gauna 75 procentų dydžio jos kompensuojamojo uždarbio dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą už dukterį ir 80 procentų dydžio už abu sūnus, viso - 155 procentų dydžio jos kompensuojamojo uždarbio dydžio pašalpą, o tai net 55 procentais viršija 100 procentų kompensuojamojo uždarbio dydį. Pareiškėjos teisėti lūkesčiai negalėjo būti pažeisti.

3. Dėl atsakovo 2012 m. balandžio 25 d. sprendimo neatitikimo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatoms pritaria VSDFV Kauno skyriaus nuomonei.

4. Teikdamas atsiliepimą Kauno apygardos administraciniam teismui prašė prieš pradedant bylos nagrinėjimą pakeisti VSDFV procesinę padėtį ir jį šioje byloje laikyti trečiuoju suinteresuotu asmeniu, kadangi VSDFV šioje byloje yra išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSDĮ) 37 straipsnio 1 dalis), o skundžiamas sprendimas yra priimtas VSDFV Kauno skyriaus, ir būtent šis sprendimas yra galiojantis ir sukeliantis teisines pasekmes pareiškėjai ir tenkinus pareiškėjos skundą, visus veiksmus, susijusius su teismo sprendimo vykdymu, turės atlikti (t. y. priimti naują sprendimą) ne VSDFV, o VSDFV Kauno skyrius. Prašo pakeisti procesinę padėtį iš atsakovo į trečiojo suinteresuoto asmens.

Pareiškėja L. Š. ir trečiasis suinteresuotas asmuo E. Š. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su Kauno apygardos administracinio teismo sprendimu ir argumentais sutinka visiškai, todėl prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o VSDFV Kauno skyriaus apeliacinį skundą atmesti. Teigia, kad atsakovas apeliaciniame skunde netinkamai supranta ir aiškina pirmosios instancijos teismo sprendimo esmę. Kauno apygardos administracinis teismas įpareigojo VSDFV Kauno skyrių priimti naują sprendimą skirti motinystės (tėvystės) pašalpą, vadovaujantis teisės aktais galiojusiais iki 2011 m. birželio 30 d., tačiau nenurodo konkrečios sumos (1 300 Lt).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, iš dalies pakeičiant sprendimo motyvus.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2012 m. balandžio 25 d. sprendimo Nr. 8.158-4948, kuriuo paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa už du iš trijų vienu metu gimusius vaikus, jos dydį apskaičiuojant pagal teisės aktų nuostatas galiojusias atostogų šiems vaikams prižiūrėti suteikimo metu – 2012 m. kovo 12 d., o ne nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos metu, kaip kad buvo apskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa už trečią vaiką.

Pareiškėja 2012 m. balandžio 25 d. sprendimą buvo apskundusi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, kuri pareiškėjos skundą atmetė.

Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu pareiškėjos L. Š. skundą patenkino iš dalies: panaikino VSDFV Kauno skyriaus 2012 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. 8.15-4948, VSDFV 2012 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. (11.1)I-3645, ir įpareigojo VSDFV Kauno skyrių priimti naują sprendimą ir skirti pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpą, vadovaujantis teisės aktais galiojusiais iki 2011 m. birželio 30 d.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 str.), nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad VSDFV Kauno skyriaus 2012 m. balandžio 25 d. sprendimas Nr. 8.15-4948 ir VSDFV 2012 m. birželio 11 d. sprendimas Nr. (11.1)I-3645 naikintini kaip neatitinkantys Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintų individualaus administracinio akto reikalavimų. VSDFV Kauno skyriaus 2012 m. balandžio 25 d. sprendime Nr. 8.15-4948 nurodytos teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovaujantis sprendimas buvo priimtas, taip pat, pagal kurias atlikti detalūs skiriamos motinystės (tėvystės) pašalpos dydžio skaičiavimai, nurodyta sprendimo apskundimo tvarka. Minėtas sprendimas priimtas atsižvelgiant į L. Š. 2012 m. balandžio 16 d. prašymą „dėl motinystės ar motinystės (tėvystės) pašalpos skyrimo“ (b. l. 35-36), kuriame nurodyta už kokį laikotarpį, t. y. „už laikotarpį nuo 2012-03-12“ prašoma skirti motinystės (tėvystės) pašalpą, todėl pareiškėjai buvo žinoma ir suprantama, už kokius vaikus ir už kokį laikotarpį 2012 m. balandžio 25 d. sprendimu skiriama pašalpa. VSDFV 2012 m. birželio 11 d. sprendime Nr. (11.1) I-3645 išaiškintos teisės aktų nuostatos, pasikeitęs teisinis reglamentavimas ir motyvai dėl jo taikymo, nurodyta apskundimo tvarka. Nepaisant šių aplinkybių, atsižvelgus į bylos ginčo pobūdį, šių sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas tinkamo teisės normų aiškinimo ir taikymo aspektu.

Byloje nėra ginčo, kad motinystės (tėvystės) pašalpos už vieną vaiką suteikimo metu 2011 m. birželio 21 d. pareiškėja atitiko Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme įtvirtintas sąlygas asmeniui motinystės (tėvystės) pašalpai gauti: būti apdraustam ligos ir motinystės socialiniu draudimu, būti išleistam vaiko priežiūros atostogų ir turėti reikiamą minėto draudimo stažą (Įstatymo 19 str. 1 d. 1-3 p.). Nagrinėjamu atveju, ginčas kilo dėl L. Š. teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą už kitus du, tuo pačiu metu gimusius, vaikus įgijimo momento.

Įstatymo 2 straipsnyje įtvirtinta ligos ir motinystės socialinio draudimo paskirtis – įstatymų nustatytais atvejais kompensuoti šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims dėl jų pačių arba šeimos narių ligos, taip pat dėl motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) dalį prarastų darbo pajamų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas). Apdraustajam asmeniui vaiko priežiūros atostogų metu <...> skiriama motinystės (tėvystės) pašalpa (Įstatymo 5 str. 2 d. 3 p.). Taigi, motinystės (tėvystės) pašalpa skiriama vienam iš tėvų (įtėvių) ar globėjų, kuris dėl vaiko priežiūros negali visiškai ar visu darbo krūviu dirbti ir dėl to praranda darbo pajamas.

Dėl šios priežasties, teisėjų kolegijos nuomone, Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta teisės gauti motinystės (tėvystės) pašalpą sąlyga asmeniui, būti išleistam vaiko priežiūros atostogų, yra būtina ne teisės į pašalpą atsiradimo momentui nustatyti, o kaip įrodymas, kad dėl motinystės (tėvystės) pašalpos skyrimo besikreipiantis asmuo kreipimosi metu nedirba ir negauna darbo pajamų. Tokią įsakymo dėl atostogų vaikui prižiūrėti suteikimo paskirtį patvirtina ir kitos teisės aktų nuostatos. Įstatymo 19 straipsnio 4 dalyje (iki 2011 m. birželio 30 d. galiojusi redakcija) nurodyta, kad jeigu apdraustasis, gaunantis motinystės (tėvystės) pašalpą, įgyja teisę gauti motinystės arba motinystės (tėvystės) pašalpą dėl kito vaiko gimimo, jam mokamos abi šios pašalpos.

Motinystės (tėvystės) pašalpos mokamos neatsižvelgiant į tai, kurio vaiko priežiūrai suteiktos vaiko priežiūros atostogos. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 (nuo 2011 m. balandžio 13 d. iki 2011 m. birželio 29 d. galiojusi Nutarimo redakcija) patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 46 punkte, pagal kurią kai apdraustasis, gaunantis motinystės (tėvystės) pašalpą, įgyja teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą už kitą vaiką, jam mokamos abi šios motinystės (tėvystės) pašalpos, nesvarbu, kurio vaiko priežiūrai suteiktos vaiko priežiūros atostogos, o pagal 55 punktą, kai motinystės (tėvystės) pašalpos gavėjas, kuriam suteiktos vaiko priežiūros atostogos, kreipiasi dėl motinystės (tėvystės) pašalpos už kitą vaiką, įsakymo (potvarkio) dėl vaiko priežiūros atostogų suteikimo kito vaiko priežiūrai nuorašo pateikti nereikia.

Įstatymo iki 2011 m. birželio 30 d. galiojusios 20 straipsnio redakcijos 1 dalyje buvo nustatyta, kad motinystės (tėvystės) pašalpa mokama vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu nuo nėštumo iki gimdymo atostogų pabaigos iki tol, kol vaikui sueis dveji metai (pagal Įstatymo redakciją nuo 2011 m. liepos 1 d. – kol sueis vieni arba dveji metai).

Įstatymų leidėjas kaip motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo pradžią nustatė nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigą (arba, jei motina negavo motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo laikotarpį, – vaiko gimimo dieną (Įstatymo 20 straipsnio 2 dalis), o ne atostogų vaikui prižiūrėti pradžią. Dar daugiau, keisdamas motinystės (tėvystės) pašalpų mokėjimą reglamentuojančius teisės aktus, įstatymų leidėjas nustatė, kad asmenims, kuriems suteikiamos pakartotinės vaiko priežiūros atostogos po teisės aktų nuostatų pasikeitimo atnaujinamas anksčiau, t. y. iki teisės aktų pasikeitimo, paskirtos pašalpos mokėjimas (Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 3, 4, 5, 6, 8, 9, 16, 18(1), 19 straipsnių pakeitimo ir papildymo 2008 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr. XI-71 10 straipsnio 2 dalis). Tokiu būdu numatytos garantijos asmeniui, turėjusiam teisę į vaiko priežiūros atostogas iki teisės aktų pasikeitimo, ją įgyvendinti ankstesne tvarka, t. y. neatsižvelgiant į atostogų vaikui prižiūrėti, šiuo atveju, pakartotinių, pradžią.

Įstatymo 21 straipsnio 3 dalis (redakcija, galiojusi iki 2011 m. birželio 30 d.) nustatė, kad jeigu apdraustajam gimsta du ir daugiau vaikų ir jis yra šių vaikų priežiūros atostogose, motinystės (tėvystės) pašalpa (šio straipsnio 1 ir 2 dalys) didinama atsižvelgiant į vienu metu gimusių vaikų skaičių (gimus dvynukams – 2 kartus, trynukams – 3 kartus ir t.t.). Jeigu dviejų vaikų priežiūrai vaiko priežiūros atostogos suteikiamos abiem tėvams atskiriems vaikams prižiūrėti, – motinystės (tėvystės) pašalpa mokama kiekvienam iš tėvų bendra tvarka, t. y. nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos, kol vaikui sueis vieneri metai, – 100 procentų, kol vaikui sueis dveji metai, – 85 procentai pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio. Jeigu gimė trys ir daugiau vaikų ir priežiūros atostogos suteikiamos abiem tėvams, kiekvienam iš jų mokamos pašalpos dydis nustatomas pagal vaikų, kurių priežiūrai suteiktos atostogos, skaičių, bet negali viršyti bendro vienu metu gimusių vaikų skaičiaus (Nuostatų 48 punktas, Nutarimo redakcija, galiojusi iki 2011 m. birželio 30 d.).

Taigi, tėvų pasirinkimas, kuriam iš tėvų kurių vaikų priežiūros atostogos suteikiamos, lėmė kiekvienam iš tėvų mokamos motinystės (tėvystės) pašalpos dydį, tačiau nepanaikino vaiko priežiūros atostogose esančio tėvo arba motinos įgytos teisės, pasikeitus aplinkybei, jog atostogos vaikui prižiūrėti buvo suteiktos abiem tėvams, gauti motinystės (tėvystės) pašalpą už visus tris vienu metu gimusius vaikus, t. y. pasirinktas teisės įgyvendinimo būdas nepanaikina pačios teisės.

Konstitucinis Teismas savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, kad asmenys, kurie pagal įstatymą įgijo tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendinamos. Toks asmuo gali pagrįstai tikėtis, kad ši jo teisė bus valstybės saugoma ir ginama (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Pareiškėja, pagimdžiusi tris vaikus vienu metu, būdama apdrausta ligos ir motinystės socialiniu draudimu ir turėdama reikiamą teisės aktais nustatytą šio draudimo stažą, nedirbdama, t. y. išeidama vieno vaiko priežiūros atostogų, turėjo pagrįstą ir teisėtą lūkestį, kad nepaisant galimų teisės aktų nuostatų pakeitimų ateityje, valstybė pagal Konstituciją ir ją įgyvendinančius įstatymus socialinių garantijų srityje užtikrins, kad pareiškėjos padėtis nebus pabloginta ir ji turės teisę prireikus už visus tris vaikus gauti tokią motinystės (tėvystės) pašalpą, kokią ji turėjo teisę gauti, jei būtų išėjusi atostogų visiems trims vaikams prižiūrėti vienu metu, iškart nėštumo ir gimdymo atostogoms pasibaigus. Tokios teisės paneigimas pažeistų konstitucinį teisėtų lūkesčių principą, neatitiktų teisingumo ir protingumo kriterijų.

Išanalizavusi nurodytas teisės aktų nuostatas ir atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja L. Š. teisę gauti pašalpą už tris vienu metu gimusius vaikus įgijo pasibaigus nėštumo ir gimdymo atostogoms, ir jai išėjus atostogų vaikui prižiūrėti 2011 m. birželio 24 d., t. y. iki 2011 m. liepos 1 d.. Dienos, nuo kurios įgijus teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą ji jau būtų skaičiuojama pagal pasikeitusias teisės aktų nuostatas (Nuostatų 48 punktas, nutarimo 2011 m. birželio 29 d. redakcija). Tai, kad pareiškėja nuo 2011 m. birželio 24 d. iki 2012 m. kovo 12 d. gavo motinystės (tėvystės) pašalpą tik už vieną vaiką, sąlygojo L. Š. ir E. Š. naudojimasis galiojančiais teisės aktais suteikta teise gimus trynukams abiem tėvams gauti atostogas vaikams prižiūrėti, kas lėmė motinystės (tėvystės) pašalpų mokėjimą atskirai abiem tėvams, tačiau nepanaikino pareiškėjos įgytos teisės už visus tris vaikus gauti motinystės (tėvystės) pašalpą, kurios dydis skaičiuojamas pagal teisės aktų nuostatas, galiojusias nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos momentu.

Dėl minėtų aplinkybių teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad motinystės (tėvystės) pašalpa pareiškėjai už visus tris vienu metu gimusius vaikus turi būti skaičiuojama pagal teisės aktų nuostatas, galiojusias jos nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos ir atostogų vienam iš trijų vaikų prižiūrėti pradžios metu, t. y. 2011 m. birželio 24 d.

VSDFV Kauno skyriaus 2012 m. balandžio 25 d. sprendimas Nr. 8.15-4948 priimtas ir juo paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa apskaičiuota netinkamai išaiškinus ir pritaikius nagrinėjamą atvejį reglamentuojančias teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimu pagrįstai panaikintas. Atsižvelgiant į tai, VSDFV 2012 m. birželio 11 d. sprendimas Nr. (11.1) I-3645, kuriuo išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėtas ir atmestas pareiškėjos L. Š. skundas dėl minėto teritorinio skyriaus sprendimo, taip pat panaikintas pagrįstai.

Dėl VSDFV prašymo pakeisti jos kaip šalies procesinę padėtį iš atsakovo į trečiojo suinteresuoto asmens, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šis klausimas buvo išspręstas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme 2012 m. spalio 16 d. vykusio teismo posėdžio metu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė