2016-05-23 Nr. AB-11345-3-61-3-05691-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3183-624/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05691-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 3.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. K. (O. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas O. K. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė teismui skundą (b. l. 1–5), kuriame prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. (15/6-9) 12PR-93 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) O. K.“ (toliau – ir sprendimas Nr. (15/6-9) 12PR-93) dalį dėl nesuteikimo pareiškėjui papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje; 2) įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje iš naujo.

Pareiškėjas nesutiko su Migracijos departamento sprendimo Nr. (15/6-9) 12PR-93, priimto vadovaujantis Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2015 m. lapkričio 19 d. išvada „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui O. K.“ (toliau – ir Išvada), dalimi dėl papildomos apsaugos nesuteikimo, kadangi pareiškėjo pareiškime reikšmingi faktai buvo patikrinti neišsamiai ir paviršutiniškai, neįvertinus visų pareiškime nurodytų aplinkybių; skundžiamas sprendimas priimtas neatlikus tinkamos pareiškime nurodytų faktų ir jo nagrinėjimo metu surinktų duomenų analizės, dėl ko kaip nepagrįstas šis sprendimas turi būti panaikintas, o klausimas dėl prieglobsčio, o būtent dėl papildomos apsaugos suteikimo, svarstytinas iš naujo ir papildoma apsauga suteiktina; sprendimas nesuteikti pabėgėlio statuso neskundžiamas, kadangi pareiškėjas kreipėsi tik dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo.

Pareiškėjas skunde rėmėsi, be kita ko, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija), jos I skyriumi, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisines padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 87 straipsnio 1 dalimi, jos 2 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracine byla Nr. A438-338/2007). Prašyme dėl prieglobsčio pareiškėjas prašė papildomos apsaugos suteikimo ir prašyme pateikė faktus, kuriuos patvirtino dokumentais, kad nors nuo 2006 m. nuolat gyvena ir dirba Lietuvoje, tačiau jį nepagrįstai persekioja (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijos, o būtent, pareiškėjo atžvilgiu nepagrįstai 2012 m. pradėti du ikiteisminiai tyrimai, kurie vėliau buvo sujungti į vieną, kuris iki šiol atliekamas, tyrimo veiksmai atliekami tendencingai, nesilaikant (duomenys neskelbtini) baudžiamojo proceso ir baudžiamojo įstatymų reikalavimų, šiurkščiai falsifikuojant dokumentus, tuo pažeidinėjant pareiškėjo žmogaus teises ir pagrindines laisves.

Atliekant nepagrįstą ikiteisminį tyrimą pareiškėjo atžvilgiu pagal aukšto rango (duomenys neskelbtini) valstybės pareigūnų užsakymą, pareiškėjui yra reali grėsmė, kad nesuteikus papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje jo kilmės valstybėje bus pažeistos jo teisės ir pagrindinės laisvės. Teisė į laisvę ir saugumą, teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę, teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą jau pažeidinėjamos. Gyvendamas Lietuvoje pareiškėjas bando įvairiais teisiniais metodais, vadovaudamasis (duomenys neskelbtini) baudžiamojo proceso bei civilinio proceso įstatymais, atkurti tiesą, tačiau tai sunku įgyvendinti, nes šios valstybės teisėsaugos institucijų sprendimai dėl pareiškėjo ne tik nelogiški, bet akivaizdžiai neteisėti, nepagrįsti ir falsifikuoti.

Gynyba teisiniais metodais pagal (duomenys neskelbtini) įstatymus neduoda jokių rezultatų. (duomenys neskelbtini) įprasta praktika, kai nepaklusnūs verslininkai ar politikai suimami, kankinami naudojant psichologinį ir fizinį smurtą, valstybės atstovams siekiant savo tikslų, kai tuo tarpu visuomenei pateikiama versija dėl atliekamo ikiteisminio tyrimo. (duomenys neskelbtini) pareigūnams pateikiant versiją dėl atliekamo ikiteisminio tyrimo, pareiškėjas gali būti kankinamas, su juo gali nežmoniškai elgtis, žeminti jo orumą ir tokiu būdu bausti.

Pareiškėjo nuomone, buvo pateikti visi duomenys, galintys būti pagrįstos baimės įrodymais dėl pareiškėjo kilmės valstybėje gresiančių veiksmų. Duomenys kartu su pateiktais dokumentais buvo nurodyti 2015 m. gegužės 19 d. prašyme dėl papildomos apsaugos suteikimo, taip pat 2015 m. spalio 13 d. papildomame rašte. Pareiškėjas nurodė, kad jo baudžiamąjį persekiojimą (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijos tyčia ir šiurkščiai falsifikuoja, turėdamos tikslą nuteisti pareiškėją be kaltės, atimti jam laisvę, sveikatą ir, galimai, gyvybę.

Minėtas persekiojimas prasidėjo 2011 m., kai pareiškėjas, jau turėdamas leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, vystė verslą (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) valstybės pareigūnai pareiškėją nuolat reketavo. Pareiškėjas buvo priverstas gintis, tačiau teisiniais metodais teisybės (duomenys neskelbtini) teritorijoje negalėjo pasiekti. Atsižvelgiant į tai, kad su pareiškėju, turėdami tikslą jį įbauginti, priversti vykdyti svetimą valią, bendravo įvairių valstybės institucijų aukšto rango pareigūnai, taip pat ir (duomenys neskelbtini) saugumo komiteto atstovai, (duomenys neskelbtini) prezidento patarėjas S. M., pareiškėjas tapo pavojingu valstybės masto korupcijos liudininku.

Bijodamas dėl savo ir šeimos narių gyvybės, nuo 2012 m. pareiškėjas vengia vykti į (duomenys neskelbtini). Baudžiamosios bylos dėl pareiškėjo pradėtos tyčia, o kaip pretekstas tyrimams pradėti buvo tyčia organizuoti muitinės patikrinimai įstatymuose nustatyta tvarka likviduotų bei finansiškai patikrintų įmonių „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“; dėl šio organizuoto muitinės patikrinimo buvo surašyti neteisingi aktai, kurie buvo apskųsti (duomenys neskelbtini) ūkiniam teismui. Šio užsakyto ikiteisminio tyrimo metu pareiškėjo draugų ir šeimos narių, gyvenančių (duomenys neskelbtini), namuose buvo atliekamos kratos, kurių metu pareigūnai nesilaikė (duomenys neskelbtini) baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų.

Pareiškėjui telefonu grasinta jo 80 m. mamos atvesdinimu pas tyrėją neva reikalingai apklausai. Tyrimas dėl pareiškėjo atliekamas nepagrįstai, šiurkščiai jį falsifikuojant ir nesilaikant nekaltumo prezumpcijos principo, todėl pareiškėjas priverstas pats ieškoti ir teikti įrodymus, kurie patvirtina jo nekaltumą. Pareiškėjas Migracijos departamentui nurodė, kad Lietuvoje gyvena ir dirba nuo 2006 m., yra registruotas nuo 2012 m. vasario 20 d., registracijos atžyma yra pareiškėjo (duomenys neskelbtini) pase ir ši jo gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini) teisėsaugos pareigūnams yra žinoma, tačiau ignoruojant šį faktą, tyrėjo šaukimai, adresuoti pareiškėjui, tyčia siunčiami žinomai neteisingu adresu, kur negyvena nei pareiškėjas, nei jo artimieji, nekilnojamojo turto šiuo adresu jis taip pat neturi.

Siunčiami šaukimai ar pranešimai lieka neįteikti, tuo pagrindu (duomenys neskelbtini) teisėsaugos pareigūnai laiko pareiškėją pasislėpusiu nuo tyrimo, kas visiškai neatitinka tikrovės. Pareiškėjo nuomone, bet kuriuo momentu gali būti priimtas nutarimas patraukti jį kaltinamuoju ir bus sprendžiamas klausimas dėl jo arešto. Be papildomos apsaugos nuo nepagrįsto (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijų baudžiamojo persekiojimo pareiškėjui kyla grėsmė būti suimtam Lietuvoje, vykdant (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijų teisinės pagalbos prašymus ir nurodant juose įvairius melagingus pagrindus.

Matant minėto tyrimo tendencingumą, akivaizdų jo pobūdį kaip užsakomąjį, pareiškėjas pagrįstai mano, kad po arešto su juo bus susidorota, yra reali grėsmė jo gyvybei, t. y. panaudojant suklastotas baudžiamąsias bylas grėsmė būti nuteistam (duomenys neskelbtini) teismo ilgo termino laisvės atėmimo bausme, kurios atlikimo metu pareiškėjas gali būti nužudytas. (duomenys neskelbtini) valdžios ir teisėsaugos institucijų atstovų nesiskaitymas su įstatymais priverčia jausti nuolatinę įtampą ir baimę dėl savo ir artimųjų ateities, sveikatos ir laisvės, o tai žemina pareiškėjo orumą.

Pareiškėjo nuomone, jo prašyme suteikti papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje nurodyti faktai ir aplinkybės visiškai atitinka sąlygas, nurodytas Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies visuose trijuose punktuose. Pažymėtina, kad sprendime Nr. (15/6-9) 12PR-93 galimybė taikyti pareiškėjui Įstatymo 1 dalies 2 punktą liko neaptarta.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 15–17).

Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad (duomenys neskelbtini) jam asmeniškai gali grėsti veiksmai, įtvirtinti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje, t. y. kad jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Nepaisant to, jog informacija apie kilmės valstybę nurodo, jog teismų sistema yra priklausoma, tai nereiškia, kad automatiškai pareiškėjui pateikti kaltinimai / įtarimai nepagrįsti ir jis neįgyvendins savo teisės į teisingą teismą, juolab, kad tyrimo metu buvo paneigta, jog pareiškėjui iškelta baudžiamoji byla yra motyvuota ar „sufabrikuota“ dėl jo priklausymo socialinei grupei.

Vertinant teisę į teisingą teismą, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, turi būti nustatytas kažkoks procesinis pažeidimas arba turi būti įrodyta, jog teismas buvo šališkas, tačiau tam turi būti pateikti įrodymai. Ta aplinkybė, kad 2012 m. balandžio 6 d. (duomenys neskelbtini) srities Ūkinis teismas priėmė nagrinėti „(duomenys neskelbtini)“ skundą dėl atsakovo (duomenys neskelbtini) regioninės muitinės paskirtos baudos ir sustabdė baudų mokėjimą, įrodo, jog (duomenys neskelbtini) teismų sistema nėra neveiksminga ar kad negalima atsiteisti dėl padarytos žalos atlyginimo ar pasiekti teisingumą.

Pažymėjo, kad tam tikri baudžiamojo proceso pažeidimai nėra persekiojimas, kuris reikalauja asmeniui tarptautinės apsaugos. Migracijos departamentas neturėjo pagrindo teigti, kad (duomenys neskelbtini) skiriama bausmė yra neproporcinga ar peržengia protingumo bei žmogiškumo ribas, todėl nėra pagrindo teigti, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjas patirs Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 2 punkte išvardytus veiksmus: bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija. Tam, kad papildoma apsauga būtų suteikta, remiantis Europos Parlamento ir Tarybos 2011 m. gruodžio 13 d. direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (nauja redakcija) (toliau – ir Direktyva) 15A straipsniu, Įstatymo 87 straipsnio 2 dalimi, neužtenka to, kad mirties bausmė, kaip bausmė būtų vis dar vykdoma asmens kilmės valstybėje, mirties bausmė turi būti jau paskirta asmeniui, kuris kreipėsi dėl tarptautinės apsaugos suteikimo.

Taigi, tik tokiais atvejais, kai asmeniui yra paskirta mirties bausmė ir kai jis neatitinka Įstatymo 88 straipsniu 3 dalyje įtvirtintų papildomos apsaugos nesuteikimo pagrindų, jam gali būti suteikta papildoma apsauga dėl to, kad jam gresia mirties bausmė. Įstatymo 88 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtinti atvejai, kai prieglobsčio prašytojui, atitinkančiam 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, nesuteikiama tarptautinės apsaugos forma papildoma apsauga, jeigu yra pagrindas manyti, jog prieglobsčio prašytojas padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą.

Šie reikalavimai visiškai atitinka Direktyvos 17 straipsnio 1 dalies b punktą. Pareiškėjui pateikti kaltinimai už nusikalstamas veikas: bendrininkavimas, siekimas nemokėti muito mokesčius, kontrabanda). Kontrabanda tiek (duomenys neskelbtini), tiek Lietuvos Respublikoje priskiriama prie sunkių nusikaltimų, kas būtų pagrįsta priežastis pareiškėjui nesuteikti papildomos apsaugos. Remiantis visuotinai prieinama informacija, (duomenys neskelbtini) šiuo metu nevyksta ginkluotas konfliktas, todėl Migracijos departamentas visiškai pagrįstai netaikė pareiškėjui Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkto.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 9 d. sprendimu pareiškėjo O. K. skundą tenkino ir panaikino Migracijos departamento 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. (15/6-9) 12PR-93 bei įpareigojo Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo O. K. prašymą suteikti papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje iš naujo.

Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas prašė panaikinti tik Migracijos departamento sprendimo dalį, kuria jam nesuteikta papildoma apsauga, nes pabėgėlio statuso pareiškėjas apskritai neprašė (dėl to ginčo byloje nėra). Tačiau teismas ex officio konstatavo, kad Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimas Nr. (15/6-9) 12PR-93 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) O. K.“ ta apimtimi, kuria ultra vires, pareiškėjui net neprašant, buvo išanalizuota pabėgėlio statuso suteikimo galimybė, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų, pagal kurias administracinis aktas turi būti grindžiamas faktinėmis aplinkybėmis, atitinkančiomis tikrovę, tuo tarpu skundžiamame sprendime nurodoma, jog, esą, pareiškėjo pateikti argumentai nėra susiję su Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais – tokių argumentų apskritai nebuvo pateikta. Todėl Migracijos departamento 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimas Nr. (15/6-9) 12PR-93 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) O. K.“ ta apimtimi, kuria ultra vires spręsta apie pareiškėjui pabėgėlio statuso suteikimo galimybę, naikintas kaip neatitinkantis tikrovės ir neteisėtas.

Teismas vadovavosi Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui O. K. papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktą negali būti suteikta, nes (duomenys neskelbtini) nėra beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu – šiuo aspektu skundžiamas sprendimas yra visiškai pagrįstas. Kita vertus, pareiškėjas teigė, kad yra visuotinai žinoma, jog (duomenys neskelbtini) dingsta valdžiai neįtikę asmenys, todėl jis pateikė įrodymus ir argumentus, jog jį neteisėtai persekioja (duomenys neskelbtini) pareigūnai, užvesdami baudžiamąsias bylas jo atžvilgiu; pareiškėjas teigė, kad jam gali būti net įvykdyta egzekucija, t. y. neteisėtas gyvybės atėmimas.

Teismas ypač atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas atsakovui savo paaiškinimuose ne kartą teigė, jog jam grasina (duomenys neskelbtini) prezidento patarėjas S. M. (M.), kad ir jo iniciatyva gali būti susidorota su pareiškėju (duomenys neskelbtini), kad tai vyksta dėl siekio užvaldyti pareiškėjo turtą. Teismas pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija patvirtino aplinkybes, kad galimai pareiškėjo turtą siekia užvaldyti (duomenys neskelbtini) valdžios pareigūnai, kad ši ministerija pritartų tarptautinės apsaugos suteikimo pareiškėjui galimybei. Teismas, įvertinęs teismo posėdyje pareiškėjo pateiktus įrodymus, kuriuose, be kita ko, galimai S. M. pabrėžia, jog jis dar nepaskelbė pareiškėjo paieškos, tačiau nurodė, kad pareiškėjui gali būti atimta laisvė, kad reikalinga išpirka, taip pat įrodymus, kad pareiškėjo įmonė S. M. mokėjo duokles, darė išvadą, kad atsakovas neįsigilinęs į visas faktines aplinkybes, nenustatęs, ar S. M. yra (duomenys neskelbtini) prezidento patarėjas, ar minėtas asmuo grasino pareiškėjui, priėmė skubotą, neišsamų, nepagrįstą visapusišku, pilnutiniu, objektyviu faktinių aplinkybių ištyrimu administracinį aktą. Taigi, Migracijos departamento 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimas Nr. (15/6-9) 12PR-93 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) O. K.“ neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų, todėl naikintinas. Atitinkamai, Migracijos departamentas įpareigotias išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje iš naujo.

III. Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Taip pat prašo skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Nurodo, kad tarptautinėje ir Europos Sąjungos prieglobsčio teisėje bei Įstatyme nustatyta, kad užsienietis pateikia prašymą suteikti jam prieglobstį, ir tik nagrinėjanti institucija, vadovaudamasi prieglobsčio teisės nuostatomis, nustato, kokia apsaugos forma gali būti suteikiama/nesuteikiama prieglobsčio prašytojui – pirmiausia sprendžiama, ar prieglobsčio prašytojas tenkina reikalavimus gauti pabėgėlio statusą, o jeigu nustatoma, kad netenkina, sprendžiamas klausimas dėl galimybės jam suteikti papildomą apsaugą. Tai reiškia, kad prieglobsčio prašytojui Įstatymo nėra suteikta diskrecijos teisė pasirinkti tarptautinės apsaugos formą (pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą). Todėl teismo sprendimas, kuriuo konstatuojama, kad Migracijos departamentas spręsdamas klausimą dėl pabėgėlio statuso suteikimo pareiškėjui, viršijo įgaliojimus, yra neteisėtas ir naikintinas.

Teismas ultra vires nagrinėdamas pareiškėjo nepareikštą reikalavimą dėl ginčijamo sprendimo dalies, kuria buvo atsisakyta pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 52 straipsnio nuostatas.

Teismas priėmė sprendimą, neįvertinęs Išvados. Priešingai nei teigia teismas, Migracijos departamentas nustatė S. M. užimamas pareigas – jis yra Visuomeninės konsultacinės tarybos prie (duomenys neskelbtini) prezidento administracijos narys ir analitinio centro (duomenys neskelbtini) vadovas – ir nerado informacijos apie jo neteisėtą veiklą (duomenys neskelbtini) ar už jos ribų. Visos faktinės aplinkybės yra analizuojamos, sprendžiamos ir aiškinamos Išvadoje, tačiau teismas jų nevertino ir nepasisakė, vienareikšmiškai rėmėsi tik pareiškėjo pateiktais argumentais.

Atkreipė dėmesį, kad baudžiamasis persekiojimas ir baudžiamojo proceso pažeidimai nėra persekiojimas Konvencijos prasme. Pareiškėjo atžvilgiu buvo vykdomos baudžiamosios procedūros ir taikomos procedūrinės garantijos, kuriomis jis pats nepasinaudojo – taigi nėra pagrindo teigti, kad jis buvo nepagrįstai persekiojamas ar baudžiamas. Migracijos departamentas Išvadoje taip pat konstatavo, kad ne Migracijos departamento kompetencija yra nagrinėti tariamus baudžiamojo proceso pažeidimus, kurie savaime nėra asmens persekiojimas, vertinti liudytojų parodymus ir garso įrašus, kurių autentiškumo neturi galimybės patikrinti, ar tirti (duomenys neskelbtini) veikiančio baudžiamojo proceso eigą, baudžiamosios bylos procesinių dokumentų, nusikalstamos veikos perkvalifikavimo, baudžiamųjų procesų sujungimo ar (duomenys neskelbtini) teisinės pagalbos prašymo procesinių dokumentų, tai priskirtina ekstradicijos procedūrai, kurią vykdo Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūra, o ne prieglobsčio procedūrai. Tačiau teismas šiais klausimais nepateikė jokio vertinimo ir nenurodė, kokie teises aktai įpareigoja Migracijos departamentą atlikti tyrimą dėl baudžiamojo proceso ar šio proceso pažeidimų.

Teismas ignoravo Migracijos departamento atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytus motyvus dėl papildomos apsaugos pareiškėjui suteikimo galimybės. Nepaisant to, jog informacija apie kilmės valstybę nurodo, jog teismų sistema yra priklausoma, tai nereiškia, kad automatiškai pareiškėjui pareikšti kaltinimai/įtarimai nepagrįsti ir jis neįgyvendins savo teisės į teisingą teismą, juolab, kad tyrimo metu buvo paneigta, jog pareiškėjui iškelta baudžiamoji byla yra motyvuota ar „sufabrikuota“ dėl jo priklausymo socialinei grupei. Ir pats pareiškėjas skundo dėl ginčijamo sprendimo neargumentavo tuo, jog yra persekiojamas dėl priklausymo socialinei grupei ir teismui neskundė Migracijos departamento ginčijamo sprendimo dalies dėl pabėgėlio statuso jam nesuteikimo. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjo atžvilgiu (duomenys neskelbtini) teismų sistema yra šališka. Migracijos departamentas visiškai pagrįstai nustatė, kad nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo atžvilgiu taikyti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, tačiau teismas nevertino ir nepateikė argumentacijos, kodėl nevertino Migracijos departamento nustatytų faktinių aplinkybių bei Įstatymo nuostatų taikymo. Migracijos departamentas neturi pagrindo teigti, kad (duomenys neskelbtini) skiriama bausmė yra neproporcinga ar peržengia protingumo bei žmogiškumo ribas, todėl nėra pagrindo teigti, jog grįžimo į kilmės šalį atveju prieglobsčio prašytojas patirs Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 2 punkte išvardintus veiksmus: bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija.

Teismas visiškai nepasisakė ir nevertino Įstatymo 88 straipsnio 3 dalies 2 punktu įtvirtintų netaikymo nuostatų taikymo pareiškėjo atžvilgiu. Kontrabanda tiek (duomenys neskelbtini), tiek Lietuvos Respublikoje yra priskiriamas prie sunkių nusikaltimų, o tai butų pagrįsta priežastis pareiškėjui nesuteikti papildomos apsaugos.

Pareiškėjas savo skundą teismui grindė negaliojančiomis Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Pareiškėjo skundas yra visiškai nemotyvuotas, nesusijęs su papildomai apsaugai gauti keliamais reikalavimais bei paremtas vien tik subjektyviu aplinkybių vertinimu.

Teigia, kad teismas nesilaikė ABTĮ 87 straipsnio 3 dalimi įtvirtintų reikalavimų, nes teismo sprendimas yra nepakankamai aiškus, nėra kristalizuota ginčo esmė, procesinis dokumentas sunkiai skaitomas ir suvokiamas, jame yra faktinių klaidų, prielaidų.

Pareiškėjas O. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Priešingai negu nurodo atsakovas, teismas sprendime konstatavo ne tai, kad atsakovas viršijo savo įgaliojimus, o tai, kad atsakovas, neįsigilinęs į visas faktines aplinkybes, nenustatęs, ar S. M. yra (duomenys neskelbtini) prezidento patarėjas, ar minėtas asmuo grasino pareiškėjui, priėmė skubotą, neišsamų, nepagrįstą visapusišku, pilnutiniu, objektyviu faktinių aplinkybių ištyrimu administracinį aktą. Atsakovas pasinaudojo formaliu sprendimo priėmimo būdu, visiškai neįsigilinęs į bylos duomenis, ir tokiu būdu priimdamas neatitinkantį teisingumo ir protingumo principus sprendimą.

Pareiškėjas neginčijo atsakovo sprendimo nesutikti pabėgėlio statusą, nes tokio prašymo jam neteikė. Prašyme suteikti laikinąją apsaugą, pareiškėjas detaliai nurodė teisinius ir faktinius argumentus, tačiau atsakovas apsiribojo konstatavimu, kad pagal Įstatymo 87 straipsnį, papildoma apsauga gali būti pritaikyta tik „pabėgėliui“, o kadangi pareiškėjas neprašė suteikti pabėgėlio statusą, papildoma apsauga jam negali būti skirta.

Pagal Įstatymo 89 straipsnį, užsieniečiui, kuriam suteiktas pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statusas, Migracijos departamento sprendimu išduodamas leidimas nuolat gyventi. Pareiškėjui nuo 2006 m. gruodžio 27 d. buvo išduodami leidimai laikinai gyventi Lietuvoje. Taigi, esant tokioms faktinėms aplinkybėms, atsakovas privalėjo taikyti įstatymo analogijos principą, ir užuot atsisakyti suteikti pabėgėlio statusą ir laikinąją apsaugą, privalėjo išnagrinėti prašymą, ar pareiškėjui, jau beveik penkis metus turinčiam leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, gali būti skirta papildoma apsauga.

Priešingai negu nurodo atsakovas, teismas nepažeidė ABTĮ 52 straipsnio ir savo iniciatyva nenagrinėjo jokius skunde nepareikštus reikalavimus.

Priešingai negu apeliaciniame skunde nurodo atsakovas, priimdamas sprendimą, jis visiškai nevertino pareiškėjo pateiktos informacijos, sprendimą priėmė pažeisdamas procedūras. Priešingai negu nurodo atsakovas, pareiškėjas jo atstovei pateikė visą būtiną teisėtam sprendimui priimti informaciją. Atsakovo argumentai, kad nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas (duomenys neskelbtini) yra neteisėtai persekiojamas, akivaizdžiai neteisingi, šias abejones atsakovas turėjo išsklaidyti nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, bet ne teikdamas apeliacinį skundą. Kitą vertus, atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl papildomos apsaugos, vilkino procesą.

Teigia, kad priešingai, nei teigia atsakovas, pirmosios instancijos teismas sprendime išanalizavo Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. (15/6-9) 12PR-93 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) O. K.“ dalies dėl nesuteikimo pareiškėjui papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjo prašymo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti prašymą suteikti papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje pagrįstumo.

Atsakovas, be kita ko, prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. ABTĮ 138 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsakovas prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka iš esmės motyvavo būtinybe apsiginti ir pateikti argumentus į pareiškėjo atsiliepime į apeliacinį skundą pateiktus kaltinimus. Pažymėtina, jog atsakovui nebuvo sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamu klausimu. Teisėjų kolegija nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose, be to, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek apeliacinio proceso metu jos turėjo visas galimybes pasinaudoti turimomis procesinėmis teisėmis (teikti paaiškinimus, įrodymus ir kt.) (ABTĮ 51, 53 str.). Atitinkamai, nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą bei pateiktus prašymus, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą ir administracinė byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui O. K., kuriam nuo 2006 m. gruodžio 27 d. buvo išduodami leidimai laikinai gyventi Lietuvoje, 2012 m. gegužės 7 d. išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantis iki 2017 m. gegužės 7 d. 2015 m. gegužės 18 d., atvykęs į Vilniaus AVPK Migracijos valdybą, pareiškėjas pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyrius 2015 m. lapkričio 19 d. išvadoje „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui O. K.“ pasiūlė: nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje; nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje; informuoti pareiškėją apie teisę apskųsti sprendimą, priimtą šios išvados pagrindu. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 86 straipsnio 1, 2 ir 3 dalimis, 87 straipsnio 1, 2 ir 3 dalimis, 136 ir 138 straipsniais, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakyme Nr. 1V-361 patvirtinto Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 65, 66, 76, 76.4 punktais, remdamasis Išvada, šioje byloje skundžiamu 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimu Nr. (15/6-9) 12PR-93 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) O. K.“ nusprendė: nesuteikti (duomenys neskelbtini) piliečiui O. K. pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jo pateikti argumentai nėra susiję su Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais bei 1951 m. Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – Konvencija) numatytomis pabėgėlio statuso taikymo nuostatomis; nesuteikti O. K. papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, kadangi nėra priežasčių minėto prieglobsčio prašytojo atžvilgiu taikyti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį; informuoti O. K. apie teisę apskųsti šį sprendimą Vilniaus apygardos administraciniam teismui per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl atsakovo sprendimo nesuteikti jam papildomos apsaugos, ir ex officio konstatavęs, kad Migracijos departamento 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimas Nr. (15/6-9) 12PR-93 ta apimtimi, kuria ultra vires spręsta apie pareiškėjui pabėgėlio statuso suteikimo galimybę, naikintinas kaip neatitinkantis tikrovės ir neteisėtas, o dėl kitos sprendimo dalies konstatavęs, jog sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų ir yra naikintinas, panaikino Migracijos departamento 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. (15/6-9) 12PR-93 ir įpareigojo jį išnagrinėti pareiškėjo O. K. prašymą suteikti papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje iš naujo. Atsakovas Migracijos departamentas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Siekiant tinkamai apibrėžti ginčo ribas, apeliacinės instancijos teismas, visų pirma, pasisakys dėl pirmosios instancijos teismo motyvų, kad atsakovas ultra vires sprendė dėl galimybės pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą, bei, atitinamai, poreikio ex officio konstatuoti atsakovo sprendimo neteisėtumą šioje dalyje ir jį naikinti: teisė ir pareiga suformuluoti skundo, pagal kurį (skundą) iškeltą bylą išnagrinėjęs administracinis teismas priima vieną iš ABTĮ 88 straipsnyje numatytų sprendimų, pagrindą ir dalyką, pagal kuriuos apibrėžiamos bylos nagrinėjimo ribos, tenka pareiškėjui (ABTĮ 5 str. 1 d., 23 str., 52 str.), todėl teismas, vadovaudamasis dispozityvumo principu, bylą paprastai nagrinėja pareiškėjo nurodyto skundo dalyko ribose (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1627/2008).

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, nesutinka, kad atsakovas ultra vires sprendė dėl galimybės pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą, kadangi, kaip matyti iš pareiškėjo asmens byloje pateiktų dokumentų, jis (pareiškėjas), teikdamas prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, neakcentavo, jog siekia tik papildomos apsaugos suteikimo, t. y. nesiekia pabėgėlio statuso, todėl atsakovas pagrįstai atliko tyrimą ir priėmė sprendimą, kuriuo nustatyta (turėtų būti nustatyta), ar prieglobsčio prašytojui turi būti suteiktas pabėgėlio statusas arba papildoma apsauga ir ar nėra priežasčių, dėl kurių pabėgėlio statusas arba papildoma apsauga nesuteikiami.

Be to, pažymėtina, kad 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos, su kurios nuostatomis yra suderintos Įstatymo, reglamentuojančio prieglobsčio prašymų nagrinėjimo tvarką, nuostatos, 10 straipsnio 2 dalis nustato, kad nagrinėdama tarptautinės apsaugos prašymus sprendžiančioji institucija visų pirma nustato, ar prašytojai priskirtini prie pabėgėlių, ir, jeigu ne – nustato, ar jie gali gauti papildomą apsaugą. Kadangi šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad atsakovas ultra vires sprendė dėl galimybės pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą, pirmosios instancijos sprendimas keistinas dalyje, kurioje teismas ex officio konstatavo Migracijos departamento 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. (15/6-9) 12PR-93 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) O.

K.“ dalies dėl nesuteikimo pareiškėjui pabėgėlio statuso neteisėtumą ir šioje dalyje jį panaikino.

Tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi panaikinti atsakovo sprendimą dėl nesuteikimo pareiškėjui papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo ir perduoti jo prašymą šioje dalyje nagrinėti iš naujo: teisiniai santykiai dėl prašomos papildomos apsaugos suteikimo Lietuvos Respublikoje reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, konkrečiai – 87 straipsniu. Šis Įstatymas suderintas su Europos Sąjungos teisės aktų, nurodytų šio Įstatymo priede, nuostatomis, tame tarpe – ir su 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES). Įstatymo 87 straipsnio (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

Pažymėtina, kad apeliacinio skundo teiginys, jog pagal tarptautinę teisę ir Direktyvą 2011/95/ES papildomos apsaugos suteikimo galimybė nėra susijusi su persekiojimu, suformuluotas neaiškiai: neatkleista, kas yra minėta „tarptautinė teisė“, kokios konkrečios Direktyvos 2011/95/ES nuostatos turimos omenyje. Direktyvos 2011/95/ES prasme papildomą apsaugą galintis gauti asmuo – trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, tačiau apie kurį pagrįstai galima manyti, kad jei jis būtų grąžintas į savo kilmės šalį <...>, jam kiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtą didelę žalą, kuriam netaikomos 17 straipsnio 1 bei 2 dalys ir kuris negali arba dėl tokio pavojaus nepageidauja naudotis tos šalies apsauga (Direktyvos 2011/95/ES 2 str. f d.). Direktyvos 2011/95/ES 15 straipsnis nustato, kad didelė žala yra: a) mirties bausmė ar egzekucija arba b) prašytojo kankinimas, nežmoniškas ar žeminamas elgesys arba baudimas kilmės šalyje, arba c) rimta ir asmeninė grėsmė civilio gyvybei ar asmeniui, kylanti dėl nesirenkamojo smurto tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). Nagrinėjamu atveju atsakovas argumentų, dėl kokių priežasčių prieglobsčio prašytojui, kuris teigia kilmės šalyje, siekiant neteisėtai užvaldyti jo turtą, esant pradėtam nepagrįstam baudžiamajam persekiojimui dėl kaltinimų padarius nusikaltimus, už kuriuos numatyta iki 10 metų laisvės atėmimo bausmė, negalėtų būti suteikta papildoma apsauga, t. y. kodėl pareiškėjo įvardytos veikos negalėtų būti vertinamos kaip nežmoniškas ar žeminantis elgesys arba baudimas kilmės šalyje, iš esmės nenurodė nei ginčijamame sprendime, nei teisminio nagrinėjimo metu.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepateikė jokio vertinimo dėl Išvados motyvų, kad ne Migracijos departamento kompetencija yra vertinti (duomenys neskelbtini) pareiškėjo atžvilgiu pradėto baudžiamojo persekiojimo teisėtumą ir pagrįstumą, nenurodė, kokie teises aktai įpareigoja Migracijos departamentą atlikti tyrimą dėl baudžiamojo proceso pažeidimų, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu ir neįpareigojo atsakovo tai padaryti: teismas šiuo atveju atsakovą įpareigojo priimti sprendimą, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje keliamus turinio reikalavimus, kuriame būtų pateiktas vertinimas, ar prieglobsčio prašytojo, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų, baimė ten grįžti yra pagrįsta / nepagrįsta dėl to, kad su juo bus nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju tik pabrėžė pareiškėjo paaiškinimų nuoseklumą dėl pradėto baudžiamojo persekiojimo priežasčių ir pagrįstumo, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos poziciją dėl jo prašymo bei pateiktą informaciją, kuri atsakovo nevertinta dėl ne su pareiškėju ar jo elgesiu susijusių priežasčių, todėl aiškiai nepagrįstai.

Dėl atsakovo argumento, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė ir nevertino Įstatymo 88 straipsnio 3 dalies 2 punktu įtvirtintų nuostatų taikymo pareiškėjo atžvilgiu, visų pirma, pažymėtina, kad atsakovas ginčijamame sprendime (Išvadoje, kurioje nurodyta detalesnė sprendimo motyvacija ir pagrindimas) neteigė, kad pareiškėjui papildoma apsauga negali būti suteikiama šiuo pagrindu, t. y. dėl to, kad yra rimtas pagrindas manyti, kad jis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą arba kurstė ar kitaip dalyvavo darant tokį nusikaltimą, todėl teismas, perduodamas pareiškėjo prašymą dėl papildomos apsaugos nagrinėti iš naujo, neturėjo pagrindo iš anksto pasisakyti ir šiuo aspektu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą tekinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 9 d. sprendimą pakeisti, jo rezoliucinėje dalyje nurodant:

„Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. (15/6-9) 12PR-93 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) O. K.“ dalį dėl nesuteikimo pareiškėjui O. K. (O. K.) papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo O. K. (O. K.) prašymą dalyje dėl papildomos apsaugos suteikimo Lietuvos Respublikoje iš naujo“.

Kitoje dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan