2023-02-01 Nr. AB-2844-3-62-3-01580-2021-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-76-575/2023

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01580-2021-3

Procesinio sprendimo kategorija 7.5.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. vasario 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. spalio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. M. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Kauno skyriaus 2021 m. gegužės 10 d. sprendimą Nr. (10.5E) DV_S-19907 (toliau – ir VSDFV Kauno skyriaus sprendimas); 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2021 m. birželio 2 d. sprendimą Nr. (18.2E) I-3721 (toliau – ir VSDFV sprendimas); 3) įpareigoti VSDFV Kauno skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo A. M. 2021 m. vasario 7 d. prašymą skirti jam nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) 13 straipsnio 5 dalį ir 1957 m. rugpjūčio 14 d.–1974 m. rugsėjo 1 d. laikotarpį, kurį praleido Tolimojoje Šiaurėje, įskaityti į pensijų socialinio draudimo stažą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis, vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 5 dalimi, turi teisę į nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją, kadangi išgyveno su kalintu bei ištremtu tėvu J. M. TSRS Tolimoje Šiaurėje ne mažiau kaip 15 metų, t. y. 17 metų. Jis VSDFV Kauno skyriui pateikė prašymą ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pagal Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo (toliau – Teisinio statuso įstatymas) 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto a papunktį 2020 m. spalio 29 d. išduotą nukentėjusio asmens teisinio statuso pažymėjimą, išduotą kaip tremtiniui prilygintam asmeniui, gimusiam politinių kalinių ar tremtinių šeimose tremtyje (arba už Lietuvos ribų), jeigu bent vienas iš tėvų (įtėvių) tuo metu buvo politinis kalinys ar tremtinys, kuriam pasibaigė įkalinimo ar tremties (ištrėmimo, nutrėmimo) laikas, kai nėra archyvinių įrodymų, kad abiem tėvams (įtėviams) arba turėtam vieninteliam iš tėvų (įtėvių) buvo leista grįžti ir gyventi Lietuvoje. Lietuvos Gyventojų Genocido Tyrimų Centras pareiškėją pripažino nukentėjusiu nuo 1939–1990 metų okupacijų asmeniu pagal Teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2.5a punktą. Naujoji šio įstatymo redakcija, į kurią įtrauktas 5 straipsnio 2 dalies 5a punktas tremtiniams prilygintiems asmenims pripažinti, įsigaliojo 2020 m. sausio 1 d. Remiantis naujos Teisinio statuso įstatymo redakcijos 5 straipsnio 2 dalies 5a punktu nukentėjusio asmens (tremtinio) pažymėjimas pareiškėjui buvo išduotas 2020 m. spalio 29 d.

3. VSDFV Kauno skyrius, atsisakydamas skirti valstybinę pensiją 5 metai iki sukanka pensinis amžius (sumokant atgaline data) ir nesutikdamas įtraukti pareiškėjo pragyventų metų Tolimoje Šiaurėje į bendrą socialinio draudimo stažą, nurodė, kad Lietuvos ypatingojo archyvo pažymoje nėra duomenų apie draudimą tėvui J. M. po tremties grįžti gyventi į Lietuvos TSR. Taip pat VSDFV Kauno skyrius teigė, kad nerastas ir leidimas J. M. grįžti gyventi į Lietuvos TSR po tremties, ko ir reikalauja galiojantis nuo 2020 m. sausio 1 d. naujos redakcijos Teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 d. 5a punktas. Pareiškėjo teigimu, VSDFV Kauno skyrius neatsižvelgė į tai, kad nuo 2020 m. sausio 1 d. galiojančios redakcijos Teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5a punktas nustato, kad tremtiniui prilyginamas asmuo, gimęs politinių kalinių ar tremtinių šeimose tremtyje (arba už Lietuvos ribų), jeigu bent vienas iš tėvų (įtėvių) tuo metu buvo politinis kalinys ar tremtinys, kuriam pasibaigė įkalinimo ar tremties (ištrėmimo, nutrėmimo) laikas, kai nėra archyvinių įrodymų, kad abiem tėvams (įtėviams) arba turėtam vieninteliam iš tėvų (įtėvių) buvo leista grįžti ir gyventi Lietuvoje. Pažymoje apie J. M., kuri buvo atsiųsta iš Lietuvos ypatingojo archyvo, teigiama, kad nebuvo jokio leidimo J. M. grįžti į Lietuvą po tremties.

4. Pareiškėjo tėvui J. M. nebuvo suteiktas leidimas grįžti į Lietuvos TSR po tremties. Tai patvirtina Lietuvos Ypatingojo archyvo 2021 m. balandžio 8 d. pažyma Nr. P4-233-(4.23E), kurią gavo VSDFV Kauno skyrius. Pažymoje teigiama, kad pareiškėjo tėvui J. M. tremties laikotarpis Komijos ATSR Intos r. baigėsi 1956 m. gegužės 28 d., o apie leidimą ar draudimą po tremties grįžti gyventi į Lietuvos TSR duomenų nerasta. Kadangi nebuvo jokio leidimo iš LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo ar LTSR Ministrų Tarybos J. M. po tremties grįžti į LTSR, pareiškėjas gimė Tolimoje Šiaurėje tremtinio šeimoje ir buvo priverstas ten gyventi kartu su tėvais nuo pat gimimo iki vidurinės mokyklos baigimo, kol galėjo priimti savarankišką sprendimą grįžti į Lietuvą ir pradėti studijas tuometiniame Kauno Politechnikos Institute (dabar Kauno technologijos universitetas).

5. Pareiškėjo tėvo J. M., buvusio politinio kalinio bei tremtinio, byloje Ypatingajame archyve yra tik LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1956 m. kovo 10 d. įsakas, kad iš tremties jis buvo paleistas 1956 m. gegužės 28 d. J. M. buvo reabilituotas Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo tik 1990 m. balandžio 26 d. Taip pat jo byloje nėra jokio to meto Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo bei Ministrų Tarybos leidimo grįžti į okupuotą Lietuvą po ilgo įkalinimo ir tremties. Nors J. M. byloje nėra faktinio draudimo grįžti į LTSR, bet 1954–1959 m. buvo taikomos papildomos priemonės, kurios apsunkino buvusių politinių kalinių bei tremtinių sugrįžimą. Draudimas J. M. grįžti po tremties į Lietuvos TSR realiai egzistavo dėl jo politinės praeities: J. M. pirmą kartą teistas Karinio Tribunolo pagal 58-1a straipsnį (Tėvynės išdavimas) ir 58-11 (dalyvavimas antisovietinėse organizacijose). Antrą kartą tėvas buvo teistas pagal 58-14 straipsnį (kontrrevoliucinis sabotažas, už pabėgimo organizavimą iš Pečioros lagerio). J. M. buvo poetas, kurio eilėraščiai buvo vertinami kaip antitarybiniai. J. M. byloje yra 1967 m. sausio 3 d. KGB pažyma, iš kurios matyti, kad KGB J. M. ir po tremties domėjosi. Be to, suėmus J. M., iš jo buvo atimtas mokytojo diplomas, todėl po tremties J. M. neliko galimybės grįžus į Lietuvą dirbti mokytoju.

6. Pareiškėjas yra pripažintas tremtiniu ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras jam yra išdavęs nukentėjusiojo asmens statuso pažymėjimą. Vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 2 punktu pareiškėjas turi teisę gauti nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A1-670 „Dėl Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 6.4.9 papunktyje taip pat nurodyta, kad sprendimas dėl atitinkamos rūšies pensijos skyrimo ir (ar) mokėjimo priimamas remiantis Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro išduotais nuo okupacijų nukentėjusio asmens – politinio kalinio ar tremtinio – teisinio statuso pažymėjimais. Jokie kiti dokumentai išvardintais norminiais aktais nereikalaujami. Atsakovas pareiškėjo pripažinimo tremtiniu neginčija, VSDFV sprendime šis faktas oficialiai pripažįstamas.

7. Dėl to, jog nėra duomenų, kad pareiškėjo tėvams po kalinimo (tremties) buvo uždrausta grįžti į Lietuvą, atsakovas atsisakė pripažinti, jog laikotarpis nuo 1957 m. rugpjūčio 14 d. iki 1974 m. balandžio 1 d., kurį pareiškėjas praleido Tolimojoje Šiaurėje, yra pareiškėjo tremtis, todėl pagal Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 2 priedo 2.7 papunktį šis laikotarpis nėra prilyginamas darbo stažui. Pats atsakovas nurodė, kad kai Nuostatų 6.4.9 papunktyje išvardintuose pažymėjimuose (pareiškėjo atveju – tremtinio pažymėjime) nėra duomenų apie judėjimo apribojimo panaikinimo datą, leidimo grįžti ir gyventi Lietuvoje data laikoma faktinio grįžimo į Lietuvą data, bet ne vėliau kaip 1990 m. kovo 11 d. Tokiu būdu, nesant duomenų apie tai, ar pareiškėjo tėvui buvo draudžiama, ar nebuvo leidimo grįžti į Lietuvą, nesant duomenų apie jam taikomų apribojimų panaikinimo datą, laikytina, kad pareiškėjo tremties laikas baigėsi faktiškai grįžus į Lietuvą – 1974 m. rugsėjo 1 d.

8. Tiek Nuostatai, tiek Teisinio statuso įstatymas reglamentuoja, kad tuo atveju, kai nėra archyvinių duomenų apie asmens judėjimo suvaržymų panaikinimą, faktinis kalinimo ar tremties laikas skaičiuojamas nuo ištrėmimo iki faktinio grįžimo į Lietuvą. Todėl nepagrįsti atsakovo teiginiai, kad nesant duomenų apie uždraudimą grįžti į Lietuvą, faktinis tremties laikas skaičiuojamas tik iki kalinimo pabaigos. Pensijų įstatymo 2 priedo 2.7 papunktis nurodo kaip skaičiuojamas tremties laikas, esant visiems reikiamiems dokumentams. Kai dokumentų apie faktinį tremties laiką trūksta, taikomas Nuostatų 6.4.9 papunktis, kuriame nurodyta, kad kai išvardintuose pažymėjimuose nėra duomenų apie šio apribojimo panaikinimo datą, leidimo grįžti ir gyventi Lietuvoje data laikoma faktinio grįžimo į Lietuvą data, bet ne vėliau kaip 1990 m. kovo 11 d. Net ir esant įstatymų kolizijai, turėtų būti taikomas vėlesnės redakcijos norminis aktas, o taip pat pirmenybė teikiama specialiajam įstatymui prieš bendrąjį. Teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio redakcija, įsigaliojusi 2020 m. sausio 1 d., yra vėlesnė už Pensijų įstatymo 2 priedo 2.7 papunkčio redakciją, galiojančią nuo 2018 m. sausio 1 d. Be to, Teisinio statuso įstatymas yra specialusis bendrojo Pensijų įstatymo atžvilgiu. Todėl pirmenybė turi būti teikiama Teisinio statuso įstatymo nuostatoms. Taigi, laikytina, kad pareiškėjas buvo tremtyje nuo 1957 m. rugpjūčio 14 d. iki 1974 m. rugsėjo 1 d., todėl jam priklauso nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensija pagal Valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 5 dalį - likus 5 metams iki senatvės pensijos amžiaus, taip pat minėtas laikotarpis prilygintinas pensijų socialinio darbo stažui.

9. Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

10. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių su prašymais skirti jam nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją bei pateikė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pagal Teisinio statuso įstatymą 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto a papunktį 2020 m. spalio 29 d. išduotą nukentėjusiojo asmens teisinio statuso pažymėjimą, t. y. pateikė pažymėjimą, išduotą kaip tremtiniui prilygintam asmeniui, gimusiam politinių kalinių ar tremtinių šeimose tremtyje (arba už Lietuvos ribų), jeigu bent vienas iš tėvų (įtėvių) tuo metu buvo politinis kalinys ar tremtinys, kuriam pasibaigė įkalinimo ar tremties (ištrėmimo, nutrėmimo) laikas, kai nėra archyvinių įrodymų, kad abiem tėvams (įtėviams) arba turėtam vieninteliam iš tėvų (įtėvių) buvo leista grįžti ir gyventi Lietuvoje. Pareiškėjas teigė, kad jis turi teisę į nukentėjusių asmenų valstybinę pensiją pagal Valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 5 dalį.

11. Valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 5 dalies nuostata reiškia, kad neužtenka pareiškėjui pateikti nukentėjusio asmens teisinio statuso pažymėjimą, išduotą Teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto a papunkčio pagrindu, tačiau pareiškėjas turi įrodyti, kad jis kalėjo ar išbuvo tremtyje ne mažiau kaip 15 kalendorinių metų buvusios TSRS Tolimosios Šiaurės rajonuose ar jiems prilygintose vietovėse pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą buvusios TSRS Tolimosios Šiaurės rajonų ir jiems prilygintų vietovių sąrašą. Pareiškėjo pateikti įrodymai neįrodo jo kalėjimo ar išbuvimo tremtyje laiko. To neįrodo ir pareiškėjui išduotas nukentėjusio asmens teisinio statuso pažymėjimas, todėl nėra pagrindo skirti pareiškėjui nukentėjusių asmenų valstybinės pensijos Valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 5 dalies pagrindu. Nors pareiškėjas teigia, kad jis faktiškai kalėjo ir buvo tremtyje daugiau kaip 15 metų, nes jo tėvas J. M. buvo ištremtas, o jis gimė tremtyje, tačiau surinkti duomenys ir rašytiniai įrodymai nepatvirtina jo tremties fakto.

12. Pareiškėjo tėvo J. M. archyvinėje nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos byloje esančioje Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo 1990 m. balandžio 26 d. pažymoje Nr. 8-2911/90 nurodyta, kad J. M. VRM karinio tribunolo 1946 m. liepos 16 d. nuosprendžiu buvo nuteistas laisvės atėmimu 10 metų ir laikotarpiu nuo 1946 m. kovo 30 d. iki 1955 m. gegužės 23 d. išbuvo laisvės atėmimo vietose Komi ATSR, Pečiora, Inta, o iš trėmimų buvo paleistas 1956 m. gegužės 28 d. Siekdamas patikslinti pareiškėjo tėvo buvimo laisvės atėmimo vietose laiką bei aplinkybę, ar pasibaigus kalinimo laikui, pareiškėjo tėvui buvo uždrausta grįžti į Lietuvą ir gyventi joje, VSDFV Kauno skyrius 2021 m. kovo 25 d. raštu Nr. (10.11E) DV_S-8172 kreipėsi į Lietuvos ypatingąjį archyvą. Gautoje Lietuvos ypatingojo archyvo 2021 m. balandžio 8 d. pažymoje Nr. P4-233-(4.23E) nurodyta, kad pareiškėjo tėvas J. M. LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1956 m. kovo 10 d. įsaku iš tremties buvo paleistas 1956 m. gegužės 28 d. Lietuvos ypatingojo archyvo 2021 m. balandžio 8 d. pažymoje Nr. P4-232-(4.23E) nurodyta, kad duomenų apie pareiškėjo motinos E. M. kalinimą bei tremtį Komi ATSR, Intoje, Lietuvos ypatingajame archyve nėra, kaip nėra duomenų ir apie tai, kad pasibaigus kalinimo (tremties) laikui pareiškėjo tėvui J. M. buvo uždrausta grįžti į Lietuvą. Taigi nėra dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjo tėvui buvo uždrausta grįžti į Lietuvą ir kad pareiškėjas tremtyje Komi ATSR, Intoje, išbuvo ne mažiau kaip 15 kalendorinių metų, todėl VSDFV valdybos Kauno skyrius 2021 m. gegužės 10 d. sprendimu Nr. (10.5E) DV_S-19907 teisėtai ir pagrįstai atsisakė skirti pareiškėjui nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją pagal Valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 5 dalį, likus 5 metams iki senatvės pensijos amžiaus.

13. Pensijų socialinio draudimo stažui prilyginami laikotarpiai į stažą įskaitomi vadovaujantis Pensijų įstatymu ir Nuostatais. Pensijų įstatymo 2 priedo 2.7 papunktyje nurodyta, kad stažui iki 1994 m. gruodžio 31 d. prilyginamas reabilituotų politinių kalinių ir tremtinių (gimusių tremtyje ir kartu su jais buvusių nepilnamečių vaikų) kalinimo ir tremties faktinis laikas, jei šis laikas neįskaitytas pagal šio priedo 1 punktą. Pensijų įstatymo 2 priedo 2.7 papunktyje nurodytų asmenų faktiniu tremties laiku laikomas laikotarpis nuo asmenų ištrėmimo dienos (gimusių tremtyje – nuo gimimo dienos) iki tremties pabaigos.

Asmenų, kuriems, pasibaigus kalinimo ar tremties laikui, buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė (uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje), ir kartu su jais buvusių jų nepilnamečių vaikų – iki leidimo grįžti ir gyventi Lietuvoje dienos (jei yra duomenų apie faktinį asmens grįžimą į Lietuvą anksčiau, nei jam leista grįžti ir gyventi Lietuvoje, – iki faktinio grįžimo į Lietuvą dienos). Jei nėra duomenų apie šio apribojimo panaikinimo datą, leidimo grįžti ir gyventi Lietuvoje data laikoma faktinio grįžimo į Lietuvą data, bet ne vėliau kaip 1990 m. kovo 11 d. (Nuostatų 20 p.).

Minėtų asmenų kalinimo ir (ar) faktinis tremties laikas į stažą įskaitomas remiantis Nuostatų 6.4.9 papunktyje nurodytais dokumentais (Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros arba Vidaus reikalų ministerijos išduotais pažymėjimais, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išduotais nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinio statuso pažymėjimais). Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo 1990 m. balandžio 26 d. pažymoje Nr. 8-2911/90 ir Lietuvos ypatingojo archyvo 2021 m. balandžio 8 d. pažymoje Nr. P4-233-(4.23E) nurodyta, kad pareiškėjo tėvo J.

M. tremties laikotarpis baigėsi 1956 m. gegužės 28 d., t. y. iki pareiškėjo gimimo (duomenys neskelbtini). Duomenų apie tai, kad pareiškėjo tėvui po tremties laikotarpio buvo uždrausta grįžti į Lietuvą, Lietuvos ypatingasis archyvas nerado. Taigi nėra dokumentų, patvirtinančių, kad laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) (nuo pareiškėjo gimimo) iki 1974 m. rugsėjo 1 d. (iki pareiškėjo įstojimo į Kauno Antano Sniečkaus politechnikos institutą) pareiškėjas buvo tremtyje ir kad šį laikotarpį, vadovaujantis minėtomis Pensijų įstatymo 2 priedo 2.7 papunkčio bei Nuostatų 20 punkto nuostatomis, būtų galimą įskaityti į pareiškėjo stažą.

Todėl įskaityti į pareiškėjo stažą laikotarpį nuo 1957 m. rugpjūčio 14 d. iki 1974 m. rugsėjo 1 d. nėra teisinio pagrindo. Pagal nustatytą teisinį reglamentavimą dėl tremties laikotarpio įskaitymo į pareiškėjo stažą, turi būti nustatytas uždraudimo pareiškėjo tėvui po tremties grįžti į Lietuvą faktas, nes pareiškėjas gimė pasibaigus jo tėvo tremties laikui. Pareiškėjo faktinio grįžimo į Lietuvą data tampa aktuali tik įrodžius uždraudimo pareiškėjo tėvui po tremties grįžti į Lietuvą faktą.

II. 14. Regionų apygardos administracinis teismas 2021 m. spalio 14 d. sprendimu pareiškėjo A. M. skundą tenkino – panaikino VSDFV Kauno skyriaus bei VSDFV sprendimus, įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2021 m. vasario 7 d. prašymą ir priteisė 482 Eur bylinėjimosi išlaidų.

15. Teismas nustatė, kad pareiškėjas VSDFV Kauno skyriui pateikė prašymą paskirti jam nukentėjusių asmenų valstybinę pensiją ir grąžinti jos dalį už nesumokėtus metus pagal Valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnį, kuriame nurodė, jog nuo gimimo 17 metų iki studijų pradžios Lietuvoje, gyveno kaip tremtinys TSRS Tolimojoje Šiaurėje, Intoje, Komi ATSR. Taip pat prašė įtraukti į bendrą darbo stažą metus, išgyventus tremtyje nuo 1957 m. rugpjūčio 14 d. iki 1974 m. rugsėjo 1 d. (studijų Kauno technologijos universitete pradžios), skaičiuojant senatvės pensiją. VSDFV Kauno skyrius 2021 m. gegužės 10 d. sprendimu Nr. (10.5E) DV_S-19907 prašymų nepatenkino, nurodydamas, kad skirti nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos pagal Valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnį likus 5 metams iki senatvės pensijos amžiaus neturi teisinio pagrindo, kadangi nuo 1956 m. gegužės 28 d. pasibaigus pareiškėjo tėvo tremties laikui, duomenų apie draudimą grįžti ir gyventi Lietuvos Respublikoje ar kitų teisių apribojimą nėra. Taip pat VSDFV Kauno skyrius paminėtame sprendime, vadovaudamasis Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 7 punktu, konstatavo, jog pareiškėjo prašymo įskaityti į stažą laikotarpį nuo 1957 m. rugpjūčio 14 d. iki 1974 m. rugsėjo 1 d. neturi teisinio pagrindo. Nesutikdamas su VSDFV Kauno skyriaus sprendimu, pareiškėjas išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka kreipėsi į VSDFV. VSDFV 2021 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. (18.2E) I-3721 pakeitė Fondo valdybos Kauno skyriaus 2021 m. gegužės 10 d. sprendime Nr. (10.5E) DV_S-19907 nurodytą neteisingą teisinį pagrindą, kuriuo remiantis į pareiškėjo stažą neįskaitytinas laikotarpis nuo 1957 m. rugpjūčio 14 d. iki 1974 m. rugsėjo 1 d., tačiau pareiškėjo skundo iš esmės netenkino.

16. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjui Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pagal Teisinio statuso įstatymo 2 dalies 5 punkto a papunktį yra išdavęs pažymėjimą kaip tremtiniui prilygintam asmeniui, t. y. pareiškėjas turi nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinį statusą. Pareiškėjo gimimo liudijimas patvirtino, kad jis gimė (duomenys neskelbtini) Komių Autonominėje Tarybų Socialistinėje Respublikoje, Intos mieste. 1974 m. birželio 25 d. išduotas Vidurinio išsilavinimo atestatas patvirtino, kad jis 1974 metais baigė Intos miesto bendrojo lavinimo vidurinę mokyklą. Taigi, administracinėje byloje esantys įrodymai patvirtino, jog nuo gimimo iki bendrojo lavinimo vidurinės mokyklos baigimo pareiškėjas faktiškai gyveno Komi ATSR, Intos mieste.

17. Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo 1990 m. balandžio 26 d. pažymoje Nr. 8-2911/90 nurodyta, kad pareiškėjo tėvas J. M. VRM karinio tribunolo 1946 m. liepos 16 d. nuosprendžiu buvo nuteistas laisvės atėmimu 10 m. ir laikotarpiu nuo 1946 m. kovo 30 d. iki 1955 m. gegužės 23 d. išbuvo laisvės atėmimo vietose Komi ATSR, Pečiora, Inta, o iš trėmimų buvo paleistas 1956 m. gegužės 28 d. Lietuvos ypatingojo archyvo 2021 m. balandžio 8 d. pažymoje Nr. P4-233-(4.23E) nurodyta, kad pareiškėjo tėvas J. M. LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1956 m. kovo 10 d. įsaku iš tremties buvo paleistas 1956 m. gegužės 28 d. Taip pat nurodyta, kad Lietuvos TSR valstybės saugumo komiteto (KGB) ir Lietuvos TSR vidaus reikalų ministerijos (MVD) nepilnai išlikusiuose archyviniuose fonduose duomenų apie J. M. paleidimą iš kalinimo vietos, leidimą ar draudimą po tremties grįžti gyventi Lietuvos TSR, nerasta. Lietuvos ypatingojo archyvo 2021 m. balandžio 8 d. pažymoje Nr. P4-232-(4.23 E) nurodyta, kad Lietuvos TSR valstybės saugumo komiteto (KGB) ir Lietuvos TSR vidaus reikalų ministerijos (MVD) nepilnai išlikusiuose archyviniuose fonduose duomenų apie pareiškėjo motinos E. M. (K.), Juliaus, g. 1933 m., kalinimą bei tremtį nerasta.

18. Teismo vertinimu, šie duomenys patvirtina, jog pareiškėjo tėvas iš tremties buvo paleistas 1956 m. gegužės 28 d., o konkrečių duomenų apie draudimą ar leidimą pareiškėjo tėvui grįžti į Lietuvos TSR nėra, tačiau būtina atsižvelgti į bendrą to laikotarpio situaciją, kuri neabejotinai turėjo įtakos pareiškėjo tėvo (tuo pačiu ir pareiškėjo), net ir esant oficialiai paleisto iš tremties, galimybėms laisvai pasirinkti gyvenamąją vietą (tame tarpe ir grįžti į Lietuvą). Lietuvos TSR Aukščiausiosios tarybos prezidiumo 1957 m. sausio 21 d.

įsaku „Dėl uždraudimo grįžti į Lietuvą nuteistiems ar atlikusiems bausmę buvusiems Lietuvos buržuazinių vyriausybių vadovams, buržuazinių politinių partijų vadovams, lietuvių nacionalistinio pogrindžio aktyviems dalyviams, antitarybinių organizacijų vadovams“ (toliau – ir Įsakas) buvo imperatyviai uždrausta grįžti į Lietuvą buvusiems Lietuvos buržuazinių vyriausybių vadovams, buržuazinių politinių partijų vadovams, lietuvių nacionalistinio pogrindžio aktyviems dalyviams, antitarybinių organizacijų vadovams, nuteistiems už tėvynės išdavimą, teroristinius ir diversinius aktus, o taip pat asmenims, nuteistiems už banditizmą ir atlikusiems bausmę.

Minėtas įsakas buvo pripažintas netekusiu galios tik 1988 m. spalio 25 d. Lietuvos Aukščiausiosios tarybos prezidiumo įsaku Nr. XI-2618. Pareiškėjo tėvas J. M. 1946 m. liepos 16 d. buvo nuteistas pagal RFTSR BK 58-1a straipsnį (tėvynės išdavimas), 58-11 straipsnį (dalyvavimas antisovietinėse organizacijose) (Komių Autonominės Tarybų Socialistinės respublikos VRM 1956 m. gegužės 26 d. pažyma Nr. 6860, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1990 m. balandžio 26 d. pažyma Nr. 8-2911/90). Teismo vertinimu, pareiškėjo tėvas J. M. pateko į Įsake nurodytų asmenų kategoriją, taigi, pareiškėjo tėvo J.

M. atžvilgiu egzistavo teisiškai įtvirtintas oficialus draudimas grįžti į Lietuvą, nors jis formaliai ir buvo paleistas iš tremties. Be to, aktualu ir tai, jog pareiškėjui yra oficialiai pripažintas (suteiktas kompetentingos institucijos) tremtino teisinis statusas, kaip asmeniui gimusiam politinių kalinių ar tremtinių šeimose tremtyje (arba už Lietuvos ribų), jeigu bent vienas iš tėvų (įtėvių) tuo metu buvo politinis kalinys ar tremtinys, kuriam pasibaigė įkalinimo ar tremties (ištrėmimo, nutrėmimo) laikas, kai nėra archyvinių įrodymų, kad abiem tėvams (įtėviams) arba turėtam vieninteliam iš tėvų (įtėvių) buvo leista grįžti ir gyventi Lietuvoje (Teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto a papunktis, 5 straipsnio 4 dalis).

Taigi, pareiškėjo atveju, tremtinio teisinis statusas betarpiškai siejamas su archyvinių įrodymų jo tėvams grįžti į Lietuvą pasibaigus tremties laiką nebuvimu.

19. Teismas atkreipė dėmesį, jog atsakovui netenkinant pareiškėjo prašymų dėl to, jog nėra duomenų apie draudimą pareiškėjo tėvui po tremties pabaigos grįžti į Lietuvą (ši sąlyga nustatyta pensijų skyrimą reglamentuojančiuose teisės aktuose), susidaro teisiškai ydinga situacija, jog asmuo, kuriam vadovaujantis teisės aktais yra pripažintas tremtinio teisinis statusas, yra laikomas negyvenusiu tremtyje, t. y. iš esmės paminėtas statusas paneigiamas. Tokia situacija vertintina kaip neatitinkanti teisingumo ir protingumo kriterijų.

20. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, jog skundžiami VSDFV Kauno skyriaus ir VSDFV sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti, todėl juos panaikino ir įpareigojo atsakovą VSDFV Kauno skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išnagrinėti pareiškėjo prašymą skirti jam nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją pagal Valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 5 dalį, taip pat prašymą 1957 m. rugpjūčio 14 d.–1974 m. rugsėjo 1 d. laikotarpį, kurį praleido Tolimojoje Šiaurėje, įskaityti į pensijų socialinio draudimo stažą.

III. 21. Atsakovas VSDFV Kauno skyrius apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

22. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino teisės aktų nuostatas bei netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus.

23. Atsakovo vertinimu, pagal Valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 5 dalį neužtenka pareiškėjui pateikti nukentėjusio asmens teisinio statuso pažymėjimą, išduotą Teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto a papunkčio pagrindu, jis turi įrodyti, kad kalėjo ar išbuvo tremtyje ne mažiau kaip 15 kalendorinių metų buvusios TSRS Tolimosios Šiaurės rajonuose ar jiems prilygintose vietovėse pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą buvusios TSRS Tolimosios Šiaurės rajonų ir jiems prilygintų vietovių sąrašą. Šiuo atveju pareiškėjo pateikti įrodymai neįrodo jo kalėjimo ar išbuvimo tremtyje laiko, to neįrodo ir pareiškėjui išduotas nukentėjusio asmens teisinio statuso pažymėjimas, todėl nėra pagrindo skirti pareiškėjui nukentėjusių asmenų valstybinės pensijos Valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 5 dalies pagrindu.

24. Nors pareiškėjas teigia, kad jis faktiškai kalėjo ir buvo tremtyje daugiau kaip 15 metų, nes jo tėvas J. M. buvo ištremtas, o jis gimė tremtyje, tačiau surinkti duomenys ir rašytiniai įrodymai nepatvirtina jo tremties fakto. Pareiškėjo tėvo J. M. archyvinėje nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos byloje esančioje Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo 1990 m. balandžio 26 d. pažymoje Nr. 8-2911/90 nurodyta, kad J. M. VRM karinio tribunolo 1946 m. liepos 16 d. nuosprendžiu buvo nuteistas laisvės atėmimu 10 metų ir laikotarpiu nuo 1946 m. kovo 30 d. iki 1955 m. gegužės 23 d. išbuvo laisvės atėmimo vietose Komi ATSR, Pečiora, Inta, o iš trėmimų buvo paleistas 1956 m. gegužės 28 d. Siekdamas patikslinti pareiškėjo tėvo buvimo laisvės atėmimo vietose laiką bei aplinkybę, ar pasibaigus kalinimo laikui, pareiškėjo tėvui buvo uždrausta grįžti į Lietuvą ir gyventi joje, VSDFV Kauno skyrius 2021 m. kovo 25 d. raštu Nr. (10.11E) DV_S-8172 kreipėsi į Lietuvos ypatingąjį archyvą. Gautoje Lietuvos ypatingojo archyvo 2021 m. balandžio 8 d. pažymoje Nr. P4-233-(4.23E) nurodyta, kad pareiškėjo tėvas J. M. LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1956 m. kovo 10 d. įsaku iš tremties buvo paleistas 1956 m. gegužės 28 d. Lietuvos ypatingojo archyvo 2021 m. balandžio 8 d. pažymoje Nr. P4-232-(4.23E) nurodyta, kad duomenų apie pareiškėjo motinos E. M. kalinimą bei tremtį Komi ATSR, Intoje, Lietuvos ypatingajame archyve nėra, kaip nėra duomenų ir apie tai, kad pasibaigus kalinimo (tremties) laikui pareiškėjo tėvui J. M. buvo uždrausta grįžti į Lietuvą. Taigi nėra dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjo tėvui buvo uždrausta grįžti į Lietuvą ir kad pareiškėjas tremtyje Komi ATSR, Intoje, išbuvo ne mažiau kaip 15 kalendorinių metų, todėl VSDFV Kauno skyrius sprendimu teisėtai ir pagrįstai atsisakė skirti pareiškėjui nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją pagal Valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 5 dalį, likus 5 metams iki senatvės pensijos amžiaus.

25. VSDFV Kauno skyrius sprendimu atsisakė įskaityti į pareiškėjo stažą laikotarpį nuo 1957 m. rugpjūčio 14 d. iki 1974 m. rugsėjo 1 d., kadangi nėra duomenų apie draudimą pareiškėjo tėvui po tremties pabaigos grįžti į Lietuvą, nes ši sąlyga yra nustatyta pensijų skyrimą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Pensijų socialinio draudimo stažui prilyginami laikotarpiai į stažą įskaitomi vadovaujantis Pensijų įstatymu ir Nuostatais. Pensijų įstatymo 2 priedo 2.7 papunktyje nurodyta, kad stažui iki 1994 m. gruodžio 31 d. prilyginamas reabilituotų politinių kalinių ir tremtinių (gimusių tremtyje ir kartu su jais buvusių nepilnamečių vaikų) kalinimo ir tremties faktinis laikas, jei šis laikas neįskaitytas pagal šio priedo 1 punktą.

Pensijų įstatymo 2 priedo 2.7 papunktyje nurodytų asmenų faktiniu tremties laiku laikomas laikotarpis nuo asmenų ištrėmimo dienos (gimusių tremtyje – nuo gimimo dienos) iki tremties pabaigos. Asmenų, kuriems, pasibaigus kalinimo ar tremties laikui, buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė (uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje), ir kartu su jais buvusių jų nepilnamečių vaikų – iki leidimo grįžti ir gyventi Lietuvoje dienos (jei yra duomenų apie faktinį asmens grįžimą į Lietuvą anksčiau, nei jam leista grįžti ir gyventi Lietuvoje, – iki faktinio grįžimo į Lietuvą dienos).

Jei nėra duomenų apie šio apribojimo panaikinimo datą, leidimo grįžti ir gyventi Lietuvoje data laikoma faktinio grįžimo į Lietuvą data, bet ne vėliau kaip 1990 m. kovo 11 d. (Nuostatų 20 p.). Minėtų asmenų kalinimo ir (ar) faktinis tremties laikas į stažą įskaitomas remiantis Nuostatų 6.4.9 papunktyje nurodytais dokumentais (Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros arba Vidaus reikalų ministerijos išduotais pažymėjimais, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išduotais nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinio statuso pažymėjimais).

Kaip minėta, Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo 1990 m. balandžio 26 d. pažymoje Nr. 8-2911/90 ir Lietuvos ypatingojo archyvo 2021 m. balandžio 8 d. pažymoje Nr. P4-233-(4.23E) nurodyta, kad pareiškėjo tėvo J. M. tremties laikotarpis baigėsi 1956 m. gegužės 28 d., t. y. iki pareiškėjo gimimo (duomenys neskelbtini). Nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjo tėvui po tremties laikotarpio buvo uždrausta grįžti į Lietuvą. Nesant dokumentų, patvirtinančių, kad laikotarpiu nuo 1957 m. rugpjūčio 14 d. (duomenys neskelbtini) iki 1974 m. rugsėjo 1 d. (iki pareiškėjo įstojimo į Kauno Antano Sniečkaus politechnikos institutą) pareiškėjas buvo tremtyje ir kad šį laikotarpį, vadovaujantis minėtomis Pensijų įstatymo 2 priedo 2.7 papunkčio bei Nuostatų 20 punkto nuostatomis, būtų galimą įskaityti į pareiškėjo stažą, nėra teisinio pagrindo į pareiškėjo stažą įskaityti laikotarpį nuo 1957 m. rugpjūčio 14 d. iki 1974 m. rugsėjo 1 d.

26. Atsakovas nesutinka, jog būtina atsižvelgti į bendrą to laikotarpio situaciją, kuri neabejotinai turėjo įtakos pareiškėjo tėvo (tuo pačiu ir pareiškėjo), net ir esant oficialiai paleisto iš tremties, galimybėms laisvai pasirinkti gyvenamąją vietą (tame tarpe ir grįžti į Lietuvą). Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjo tėvas J. M. pateko į Įsake nurodytų asmenų kategoriją, todėl, pareiškėjo tėvo J. M. atžvilgiu egzistavo teisiškai įtvirtintas oficialus draudimas grįžti į Lietuvą, nors jis formaliai ir buvo paleistas iš tremties. Atsakovas pažymi, jog nėra įrodymų, kad pareiškėjo tėvas J. M. priklausė Įsake nurodytų asmenų kategorijai, t. y. nėra įrodymų, kad jis buvo Lietuvos buržuazinių vyriausybių vadovas, ar buržuazinių politinių partijų vadovas, ar lietuvių nacionalistinio pogrindžio aktyvus dalyvis, ar antitarybinių organizacijų vadovas, nuteistas už tėvynės išdavimą, teroristinius ir diversinius aktus, o taip pat nėra įrodymų, kad jis buvo asmuo, nuteistas už banditizmą. O tai, kad J. M. buvo nuteistas pagal RFTSR BK 58-1a straipsnį (tėvynės išdavimas), 58-11 straipsnį (dalyvavimas antisovietinėse organizacijose), neįrodo, kad jis buvo antisovietinės organizacijos vadovas ar aktyvus jos dalyvis.

27. Pareiškėjas A. M. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Taip pat pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir priteisti 400 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

28. Pareiškėjo manymu, atsakovas nepagrįstai teigia, jog Valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 5 dalis reiškia, kad neužtenka pareiškėjui pateikti nukentėjusio asmens teisinio statuso pažymėjimą, jis dar turi įrodyti, kad jis kalėjo ar išbuvo tremtyje ne mažiau kaip 15 kalendorinių metu buvusios TSRS Tolimosios Šiaurės rajonuose ar jiems prilygintose vietovėse pagal Lietuvos Vyriausybės patvirtintą buvusios TSRS Toliosios Šiaurės rajonų ir jiems prilygintų vietovių sąrašą. Atsakovas pats sau prieštarauja, nes, nurodęs, kad norimai pensijai gauti pagal Valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 5 dalį reikia pateikti gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pažymėjimą, pats šio pažymėjimo patvirtinančių faktų nepripažįsta ir be jokio pagrindo teigia, kad nėra pagrindo skirti pareiškėjui nukentėjusių asmenų valstybinės pensijos Valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 5 dalies pagrindu.

29. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog teismas išsamiai išanalizavo aplinkybes ir teisės aktus, kurių pagrindu jo tėvui, pasibaigus realiam paskirtos bausmes laikui, nebuvo įmanoma grįžti į Lietuvą.

30. Nors atsakovas teigia, kad byloje nėra įrodymų, jog pareiškėjo tėvas J. M. priklausė Įsake nurodytų asmenų kategorijai, tačiau pareiškėjas pažymi, jog aplinkybę, jog jo tėvas buvo aktyvus nacionalinio pogrindžio dalyvis, patvirtina į bylą pateikta medžiaga apie jo pogrindinę (literatūrinę) veiklą Tolimojoje Šiaurėje.

31. Teisės aktai nustato, jog tuo atveju, kai nėra archyvinių duomenų apie asmens judėjimo suvaržymų panaikinimą, faktinis kalinimo ar tremties laikas skaičiuojamas nuo išrėmimo iki faktinio grįžimo į Lietuvą, todėl nepagrįsti atsakovo teiginiai, kad nesant duomenų apie uždraudimą grįžti į Lietuvą, faktinis tremties laikas skaičiuojamas tik iki kalinimo pabaigos. Nuostatų 6.4.9 papunktis numato, jog, kai išvardintuose pažymėjimuose nėra duomenų apie šio apribojimo panaikinimo datą, leidimo grįžti ir gyventi Lietuvoje data laikoma faktinio grįžimo į Lietuvą data, bet ne vėliau kaip 1990 m. kovo 11 d.

32. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą tenkinti, Regionų apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

33. VSDFV sutinka su atsakovo apeliacinio skundo teiginiu, jog teismas nepagrįstai vertino, jog pareiškėjo tėvas J. M. pateko į Įsake nurodytų asmenų kategoriją, todėl tėvo atžvilgiu egzistavo teisiškai įtvirtintas oficialus draudimas po tremties grįžti į Lietuvą. VSDFV vertinimu, Įsakas buvo bendro pobūdžio dokumentas, kuriuo vadovaudavosi Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo tremtinių bylų nagrinėjimo komisija, svarstydama asmenų, kurių tremties laikotarpis pasibaigęs, prašymus leisti sugrįžti gyventi Lietuvoje. Duomenų, leidžiančių manyti, kad pareiškėjo tėvui buvo taikytas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1957 m. sausio 21 d. Įsakas, byloje nėra, todėl nėra pagrindo laikyti, kad minėtas įsakas pats savaime patvirtina, kad J. M. buvo taikytas oficialus draudimas po tremties grįžti gyventi Lietuvoje.

34. Nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo Teisinio statuso įstatymo pakeitimas (įstatymo 5 straipsnio 2 dalis papildyta 5 punktu), kuriuo buvo siekiama suteikti galimybę įgyti tremtinio statusą ir asmenims, gimusiems pasibaigus jų tėvų tremties laikotarpiui, kai tėvams buvo leista grįžti į Lietuvą, tačiau buvo aplinkybės, dėl kurių leidimu grįžti asmenys tam tikrą laiką negalėjo pasinaudoti, arba nėra įrodymų, kad toks leidimas buvo duotas. Taip pat pažymėtina, kad pasibaigus tremties laikotarpiui, tremtiniai, norėdami grįžti gyventi į Lietuvą, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo tremtinių bylų nagrinėjimo komisijai turėjo teikti prašymus dėl leidimo sugrįžti, t. y. gauti leidimą grįžti. Būtent apie tokio leidimo gavimo įrodymo nebuvimą nurodyta minėtame Teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto a papunktyje. VSDFV įsitikinimu, ne visi tremtiniai turėjo teisę gauti leidimą grįžti. Būdavo atvejų, kai tremtiniams iškart po tremties laikotarpio pabaigos buvo taikomi papildomi apribojimai – apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė, t. y. visam laikui arba tam tikram laikui uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje. Būtent tokie atvejai įvertinti Teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punkte, pagal kurį tremtiniais pripažįstami asmenys, gimę tremtinių šeimoje tremtyje, jei bent vienas iš tėvų buvo tremtinys arba bent vienam iš tėvų buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė (uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje). Taigi, Teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto a papunktyje ir to paties straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytos skirtingos situacijos: pirmu atveju, asmeniui nei visam, nei tam tikram laikui nebuvo uždrausta po tremties grįžti, taigi toks asmuo turėjo teisę gauti leidimą grįžti, bet nėra įrodymų, kad leidimas grįžti duotas, o antru atveju – asmeniui visam ar tam tikram laikui buvo uždrausta po tremties grįžti (t. y. nebuvo teisės gauti leidimą grįžti).

35. VSDFV teigimu, ne visi asmenys, kuriems pripažintas tremtinio (tremtiniui prilyginto asmens) statusas, gali turėti įskaitytino į stažą tremties laiko. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad pareiškėjo tėvui tremties laikas baigėsi 1956 m. gegužės 28 d., pareiškėjas gimė (duomenys neskelbtini), t. y. pasibaigus jo tėvo tremties laikui. Pareiškėjo tėvui, taigi ir pačiam pareiškėjui nebuvo taikomi gyvenamosios vietos pasirinkimo teisės apribojimai (nebuvo uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje). Tai įrodo pareiškėjo tėvui J. M. išduotas Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo 1990 m. balandžio 26 d. reabilitavimo pažymėjimas Nr. 8-2911/90, kuriame nėra įrašų apie uždraudimą pareiškėjo tėvui grįžti ir gyventi Lietuvoje. Nėra teisinio pagrindo laikyti, kad pareiškėjas buvo faktiškoje tremtyje ir kad jam buvo uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje bei į jo stažą įskaityti laikotarpį nuo gimimo dienos iki faktinio grįžimo į Lietuvą datos.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 36. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV Kauno skyriaus 2021 m. gegužės 10 d. sprendimo Nr. (10.5E) DV_S-19907, kuriuo netenkintas pareiškėjo prašymas skirti jam nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją pagal Valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 5 dalį ir neįskaitytas laikotarpis nuo 1957 m. rugpjūčio 14 d. iki 1974 m. rugsėjo 1 d. į pensijų socialinio draudimo stažą, VSDFV 2021 m. birželio 2 d. sprendimo Nr. (18.2E) I-3721 bei reikalavimo įpareigoti VSDFV Kauno skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2021 m. vasario 7 d. prašymą teisėtumo ir pagrįstumo.

37. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad nors nėra konkrečių duomenų apie draudimą ar leidimą pareiškėjo tėvui grįžti į Lietuvos TSR, tačiau, atsižvelgus į bendrą to laikotarpio situaciją, kuri neabejotinai turėjo įtakos pareiškėjo tėvo (tuo pačiu ir pareiškėjo), net ir esant oficialiai paleisto iš tremties, galimybėms laisvai pasirinkti gyvenamąją vietą (tame tarpe ir grįžti į Lietuvą), ir nustačius, kad pareiškėjo tėvas J. M. pateko į Įsake nurodytų asmenų kategoriją, taigi esant draudimui pareiškėjo tėvui grįžti į Lietuvą, o pareiškėjui turint oficialiai pripažintą tremtinio statusą, VSDFV Kauno skyrius ir VSDFV skundžiamais sprendimais nepagrįstai atsisakė skirti jam nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją pagal Valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 5 dalį bei įskaityti laikotarpį nuo 1957 m. rugpjūčio 14 d. iki 1974 m. rugsėjo 1 d. į pensijų socialinio draudimo stažą, pareiškėjo skundą tenkino – panaikino skundžiamus sprendimus ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2021 m. vasario 7 d. prašymą.

38. Atsakovas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, jog pagal Valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 5 dalį pareiškėjas turi įrodyti, kad kalėjo ar išbuvo tremtyje ne mažiau kaip 15 kalendorinių metų buvusios TSRS Tolimosios Šiaurės rajonuose ar jiems prilygintose vietovėse, pareiškėjo pateikti įrodymai neįrodo jo kalėjimo ar išbuvimo tremtyje laiko. Taip pat atsakovas pažymi, jog teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjo tėvas J. M. pateko į Įsake nurodytų asmenų kategoriją, todėl, pareiškėjo tėvo J. M. atžvilgiu egzistavo teisiškai įtvirtintas oficialus draudimas grįžti į Lietuvą, nors jis formaliai ir buvo paleistas iš tremties.

39. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo pateikto prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju proceso šalys savo poziciją yra išsamiai išdėstę procesiniuose dokumentuose, byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjamu atveju yra kokių nors išskirtinių aplinkybių, dėl kurių ši byla turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, tokių aplinkybių nenurodyta ir pareiškėjo pateiktame prašyme, todėl byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

40. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

41. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2021 m. vasario 7 d. pareiškėjas VSDFV Kauno skyriui pateikė prašymą skirti jam nukentėjusių asmenų valstybinę pensiją ir grąžinti jos dalį už nesumokėtus metus pagal Valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnį, taip pat pareiškėjas prašė įtraukti į bendrą darbo stažą metus, išgyventus tremtyje nuo 1957 m. rugpjūčio 14 d. iki 1974 m. rugsėjo 1 d. VSDFV Kauno skyrius 2021 m. gegužės 10 d. sprendimu Nr. (10.5E) DV_S-19907 pareiškėjo prašymo netenkino. VSDFV Kauno skyrius sprendime nurodė, kad neturi pagrindo skirti nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos pagal Valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnį likus 5 metams iki senatvės pensijos amžiaus, kadangi nuo 1956 m. gegužės 28 d. pasibaigus pareiškėjo tėvo tremties laikui, nėra duomenų apie draudimą grįžti ir gyventi Lietuvos Respublikoje ar kitų teisių apribojimą. Taip pat VSDFV Kauno skyrius minėtame sprendime, vadovaudamasis Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 7 punktu, konstatavo, jog neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo įskaityti į stažą laikotarpį nuo 1957 m. rugpjūčio 14 d. iki 1974 m. rugsėjo 1 d. Nesutikdamas su VSDFV Kauno skyriaus sprendimu, pareiškėjas kreipėsi į VSDFV, kuri 2021 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. (18.2E) I-3721 pakeitė VSDFV Kauno skyriaus 2021 m. gegužės 10 d. sprendime nurodytą neteisingą teisinį pagrindą, kuriuo remiantis į pareiškėjo stažą neįskaitytinas laikotarpis nuo 1957 m. rugpjūčio 14 d. iki 1974 m. rugsėjo 1 d., tačiau pareiškėjo skundo iš esmės netenkino.

42. Pažymėtina, jog Valstybinių pensijų 13 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo 11 straipsnio pirmosios dalies 2 punkte išvardytiems asmenims, kurie kalėjo ar išbuvo tremtyje ne mažiau kaip 15 kalendorinių metų buvusios TSRS Tolimosios Šiaurės rajonuose ar jiems prilygintose vietovėse pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą buvusios TSRS Tolimosios Šiaurės rajonų ir jiems prilygintų vietovių sąrašą, valstybinių pensijų bazės dydžio nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensija skiriama ir mokama likus 5 metams iki senatvės pensijos amžiaus. Ši pensija skiriama ir mokama su sąlyga, kad asmeniui nėra mokama jokia Lietuvos Respublikos ar kitos valstybės pensija ar nuolatinė kompensacinė išmoka už ypatingas darbo sąlygas.

43. Pagal Valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punktą nukentėjusiųjų asmenų valstybines pensijas turi teisę gauti politiniai kaliniai, tremtiniai ir buvę beglobiai vaikai, pateikę Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijų išduotus dokumentus (reabilitacijos pažymas), patvirtinančius politinių kalinių ir tremtinių teisių atkūrimą, arba Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išduotus nuo okupacijų nukentėjusio asmens – politinio kalinio, tremtinio ar buvusio beglobio vaiko teisinio statuso pažymėjimus.

44. Pensijų įstatymo 2 priedo 2.7 papunktyje nurodyta, kad asmens stažui iki 1994 m. gruodžio 31 d. prilyginamas reabilituotų politinių kalinių ir tremtinių (gimusių tremtyje ir kartu su jais buvusių nepilnamečių vaikų) kalinimo ir tremties faktinis laikas, jei šis laikas neįskaitytas pagal šio priedo 1 punktą.

45. Pagal Nuostatų 20 punktą Pensijų įstatymo 2 priedo 2.7 papunktyje nurodytų asmenų faktiniu tremties laiku laikomas laikotarpis nuo asmenų ištrėmimo dienos (gimusiųjų tremtyje – nuo gimimo dienos, savo noru nuvykusių pas savo šeimas į tremtį – nuo Nuostatų 6.4.9 papunktyje išvardytuose dokumentuose nurodytos datos) iki tremties pabaigos (Pensijų įstatymo 2 priedo 2.7 papunktyje nurodytų gimusių tremtyje nepilnamečių vaikų – iki tėvų arba vieno iš tėvų, jei tremtyje buvo tik vienas iš tėvų arba jei tėvų tremtis baigėsi skirtingu metu, tremties pabaigos), o asmenų, kuriems, pasibaigus kalinimo ar tremties laikui, buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė (uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje), ir kartu su jais buvusių jų nepilnamečių vaikų – iki leidimo grįžti ir gyventi Lietuvoje dienos (jei yra duomenų apie faktinį asmens grįžimą į Lietuvą anksčiau, nei jam leista grįžti ir gyventi Lietuvoje, – iki faktinio grįžimo į Lietuvą dienos). Jei Nuostatų 6.4.9 papunktyje išvardytuose pažymėjimuose nurodyta, kad nėra duomenų apie šio apribojimo panaikinimo datą, leidimo grįžti ir gyventi Lietuvoje data laikoma faktinio grįžimo į Lietuvą data, bet ne vėliau kaip 1990 m. kovo 11 d. Pensijų įstatymo 2 priedo 2.7 papunktyje nurodytų asmenų kalinimo ir (ar) tremties laikas įskaitomas remiantis Nuostatų 6.4.9 papunktyje nurodytų institucijų pažymėjimais (kartu pateikiami tame papunktyje nurodyti teisinio statuso pažymėjimai).

46. Nuostatų 6.4.9. punktas nustato, kad sprendimas dėl atitinkamos rūšies pensijos ar kompensacijos skyrimo ir (ar) mokėjimo priimamas, remiantis Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo arba Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išduotais pažymėjimais, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išduotais nuo okupacijų nukentėjusio asmens – politinio kalinio ar tremtinio – teisinio statuso pažymėjimais ar Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išduotais pažymėjimais apie ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvių – karių savanorių – laisvės kovotojų struktūrose išbūtą faktinį laiką.

47. Teisinio statuso įstatymo (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2020 m. sausio 1 d.) 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto a papunktis nustato, kad tremtiniams prilygintais asmenimis pripažįstami asmenys, gimę (įvaikinti) politinių kalinių ar tremtinių šeimose tremtyje (arba už Lietuvos ribų), jeigu bent vienas iš tėvų (įtėvių) tuo metu buvo politinis kalinys ar tremtinys, kuriam pasibaigė įkalinimo ar tremties (ištrėmimo, nutrėmimo) laikas, kai nėra archyvinių įrodymų, kad abiem tėvams (įtėviams) arba turėtam vieninteliam iš tėvų (įtėvių) buvo leista grįžti ir gyventi Lietuvoje. Pagal to paties straipsnio 4 dalį, šio straipsnio 1 ir 2 dalyse išvardytiems asmenims pripažįstamas nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinis statusas.

48. Šioje administracinėje byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas laikytinas tremtiniu pagal Teisinio statuso įstatymo 2 dalies 5 punkto a papunktį. Aplinkybę, kad pareiškėjas laikytinas tremtiniu, patvirtina ir jam Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pagal Teisinio statuso įstatymo 2 dalies 5 punkto a papunktį 2020 m. spalio 29 d. išduotas nukentėjusio asmens teisinio statuso pažymėjimas. Šis pažymėjimas patvirtina pareiškėjo statusą nukentėjusiojo asmens valstybinei pensijai gauti bei faktą, kad jis yra gimęs tremtyje.

49. Atsakovo teigimu, nėra duomenų, kad pareiškėjo tėvui J. M., pasibaigus jo tremties laikotarpiui, buvo uždrausta grįžti į Lietuvą, taigi nėra ir dokumentų, patvirtinančių, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 1957 m. rugpjūčio 14 d. iki 1974 m. rugsėjo 1 d. buvo tremtyje. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Įsaku buvo imperatyviai uždrausta grįžti į Lietuvą buržuazinių vyriausybių vadovams, buržuazinių politinių partijų vadovams, lietuvių nacionalistinio pogrindžio aktyviems dalyviams, antitarybinių organizacijų vadovams, nuteistiems už Tėvynės išdavimą teroristinius ir diversinius aktus, o taip pat asmenims, nuteistiems už banditizmą ir atlikusiems bausmę. Pareiškėjo tėvas J. M. 1946 m. liepos 16 d. buvo nuteistas pagal RFTSR BK 58-1a straipsnį (tėvynės išdavimas) ir 58-11 straipsnį (dalyvavimas antisovietinėse organizacijose) (Komių Autonominės Tarybų Socialistinės Respublikos VRM 1956 m. gegužės 26 d. pažyma Nr. 6860, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1990 m. balandžio 26 d. pažyma Nr. 8-2911/90). Be to, Lietuvos ypatingojo archyvo 2021 m. balandžio 8 d. pažymoje Nr. P4-233-(4.23E) nurodyta, kad Lietuvos TSR valstybės saugumo komiteto (KGB) ir Lietuvos TSR vidaus reikalų ministerijos (MVD) nepilnai išlikusiuose archyviniuose fonduose nerasta duomenų apie J. M. paleidimą iš kalinimo vietos, leidimą ar draudimą po tremties grįžti gyventi Lietuvos TSR. Remiantis minėtais duomenimis, todėl galima daryti išvadą, kad vis dėlto pareiškėjo tėvas J. M. ir, tikėtina, pats pareiškėjas, negalėjo grįžti į Lietuvą net ir atsižvelgus į tai, kad J. M. LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1956 m. kovo 10 d. įsaku iš tremties buvo paleistas 1956 m. gegužės 28 d., todėl atmestini atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad nėra duomenų, kad pareiškėjo tėvui J. M., pasibaigus jo tremties laikotarpiui, buvo uždrausta grįžti į Lietuvą.

50. Įvertinus nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas nepagrįstai netenkino pareiškėjo prašymų skirti valstybinę pensiją ir įskaityti į pensijų socialinio draudimo stažą laikotarpį nuo 1957 m. rugpjūčio 14 d. iki 1974 m. rugsėjo 1 d., remdamasis vien ta aplinkybe, kad nėra duomenų apie draudimą pareiškėjo tėvui po tremties pabaigos grįžti į Lietuvą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino skundžiamus VSDFV Kauno skyriaus ir VSDFV sprendimus bei įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2021 m. vasario 7 d. prašymą.

51. Atsižvelgdama į nutartyje išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti ar keisti. Pirmosios instancijos teismas nustatė visas ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas. Teisėjų kolegija, iš esmės pritardama teismo padarytoms išvadoms, sprendime išdėstytų motyvų nekartoja iš naujo, bei neaptarinėja kitų apeliacinio skundo argumentų, kurie neturi reikšmės bylos išsprendimui; skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą, apeliacinį skundą atmeta (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

52. Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, pareiškėjas turi teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų rengiant atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1, 5 d.).

53. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos). Rekomendacijų 2 punkte nustatyta, kad teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgia į tokius kriterijus, kaip bylos sudėtingumas, specialių žinių reikalingumas, ankstesnis dalyvavimas toje byloje, ginčijamos sumos dydis, sprendžiamų teisinių klausimų naujumas, kitas svarbias aplinkybes. Pagal Rekomendacijų 7 punktą priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje.

54. Pareiškėjas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą prašo 400 Eur. Kartu su atsiliepimu pateikė ir patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius dokumentus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo prašoma suma nesiekia Rekomendacijų 8.11 punkte nurodyto maksimalaus dydžio, todėl, atsižvelgus į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, be kita ko, į pareiškėjo atstovo suteiktų paslaugų pobūdį, apimtį ir darbo laiko sąnaudas, ginčo esmę, bylos apimtį, sudėtingumą ir jos procesinę baigtį, vadovaudamasi protingumo, sąžiningumo, teisingumo principais, daro išvadą, kad pareiškėjui iš atsakovo, pateikusio apeliacinį skundą, t. y. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, priteistina 400 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjui A. M. iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 400 Eur (keturis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius