A-756-1640-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-1640/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01051-2011-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2; 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugpjūčio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Virgilijaus Valančiaus,

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,

dalyvaujant atsakovo Kalėjimų departamento atstovui G. M.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, ir Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. K. kreipėsi su skundu ir patikslintu skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas: 1) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisti pareiškėjui neturtinės žalos 500 000 Lt; 2) panaikinti atsakovo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas, Departamentas) 2011 m. balandžio 21 d. raštą Nr. 2S-1036.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2011 m. kovo 25 d. skundu kreipėsi į Kalėjimų departamento direktorių, kadangi Vilniaus pataisos namai kategoriškai atsisako sudaryti pareiškėjui galimybę gauti informaciją apie konkrečius teisės aktus. 2011 m. balandžio 21 d. atsakyme Nr. 25-1036 Kalėjimų departamentas nurodė, kad Vilniaus pataisos namų administracija neprivalo pareiškėjui teikti informacijos apie galiojančius teisės aktus. Tokia pačią nuomonę pareiškėjui pateikė ir Vilniaus pataisos namų administracija, kuri atsisakė teikti pareiškėjui teisės akto kopijas už jo lėšas. Nurodo, kad Vilniaus pataisos namų atsisakymai išdėstyti 2011 m. kovo 28 d. ir 2011 m. kovo 1 d. raštuose. Pareiškėjas 2011 m. kovo 31 d. juos apskundė Kalėjimų departamentui, tačiau atsakymo negavo. Jam neleidžiama gauti informacijos apie galiojančius teisės aktus, neleidžiama su jais susipažinti. Savo reikalavimą grindžia Bausmių vykdymo kodekso 11, 100 straipsniais. Mano, kad dėl nurodytų pažeidimų jam yra atimta teisė ginti savo teisėtus interesus. Esant tokiai padėčiai, pareiškėjas patiria dvasinius išgyvenimus, todėl prašo atlyginti neturtinę žalą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad 2010 m. gruodžio 27 d. pareiškėjas prašymu Nr. 29-186 kreipėsi į Vilniaus pataisos namų direktorių, prašydamas supažindinti su jo nurodytais teisės aktais. Pareiškėjui buvo atsakyta 2011 m. sausio 21 d. raštu Nr. 42-1-39 „Dėl informacijos pateikimo“, kuriame paaiškinta, kad dalis aktų pareiškėjui pateikta susipažinti, dalis, jam grįžus į Vilniaus pataisos namus, bus pateikta, o dalies teisės aktų administracija pateikti neprivalo. Pareiškėjas 2011 m. vasario 19 d. pateikė Vilniaus pataisos namų direktoriui pareiškimą Nr. 29-1- 41, kuriame nurodė, kad įstaigos Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininkas V. P. žodžiu paaiškino, kad nuo 2011 m. vasario 19 d. jam suteikta teisė kiekvieną darbo dieną nuo 9.30 val. iki 13.00 val. lankytis Vilniaus pataisos namų bibliotekoje-skaitykloje ir susipažinti su teisės aktais. Pareiškėjas 2011 m. vasario 28 d. pateikė prašymą Nr. 29-1-46 dėl jo išvardintų teisės aktų kopijų padarymo. Pareiškėjui buvo atsakyta 2011 m. kovo 28 d. raštu Nr. 42-1-123 nurodant, kad vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 11 straipsnio nuostatomis, administracija neprivalo pateikti šiuo metu negaliojančių teisės aktų kopijų ir nurodyta naudojimosi biblioteka tvarka. Mano, kad nepagrįstas pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos, kadangi jai atlyginti nėra civilinės atsakomybės sąlygų visumos, kurios reikalauja Civilinis kodeksas.

Atsakovas Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas skunde nepateikė jokių konkrečių priežasčių, kodėl jis nesutinka su Departamento 2011 m. balandžio 21 d. raštu. Buvo nustatyta, kad Vilniaus pataisos namų Nuteistųjų ir suimtųjų pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų registravimo žurnale 2011 m. vasario 28 d. užregistruotas pareiškėjo pareiškimas, adresuotas Vilniaus pataisos namų direktoriui, šiame pareiškime pareiškėjas prašė paaiškinti, kokiu būdu Vilniaus pataisos namuose jis gali susipažinti su jam reikalingais teisės aktais. Skundžiamame Departamento sprendime pareiškėjui buvo nurodyta, kad į šį prašymą pareiškėjui buvo atsakyta Vilniaus pataisos namų 2011 m. kovo 28 d. raštu Nr. 42-1-124, pakartotinai nurodant naudojimosi biblioteka ir susipažinimo su teisės aktais tvarką. Dėl to pareiškėjo teiginiai, kad pataisos namų administracija sąmoningai užkerta kelią gauti įstatymus, su jais susipažinti, buvo atmesti kaip nepagrįsti. Departamentas atsakė ir į kitus pareiškėjo keliamus klausimus ir paaiškino Bausmių vykdymo kodekso 11 straipsnio nuostatas, atsakymas atitiko Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Atsakovo nuomone, pareiga nuteistuosius supažindinti su visais naujai priimtais ir paskelbtais teisės aktais nėra įtvirtinta jokiame su bausmių vykdymu susijusiame teisės akte. Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinę žalą nurodė, kad pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais, kurie neįrodo būtinų žalos atlyginimo sąlygų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 4 d. sprendimu pareiškėjo V. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad Vilniaus pataisos namai 2011 m. sausio 21 d. raštu Nr. 42-1-39 atsakė į pareiškėjo 2010 m. gruodžio 27 d. prašymą Nr. 29-186, kuriuo jis prašė susipažinti su Lietuvos higienos normos HN 76:2010 konkrečiais punktais ir su Kalėjimų departamento įsakymais. Atsakyme į šį prašymą Vilniaus pataisos namai informavo, kad, vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 11 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ pareiškėjui buvo pateikta ir nurodyta, kad šioje higienos normoje nukreipiama į kitus aktus, kurie, kiek jie susiję su bausmės atlikimo tvarka ir sąlygomis, nuteistųjų teisėmis ir pareigomis, pareiškėjui bus pateikti sugrįžus į pataisos namus.

Taip pat nurodomi pavadinimai ir datos Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymų, į kuriuos nukreipia Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 120 ir 104 punktai. Nurodyta, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2005 m. birželio 7 d. įsakymas Nr. 4/07-120 pareiškėjui bus pateiktas, o tai, kas paminėta 104 punkte, nebus pateikta, nes šiuo metu neteistiesiems ir jų artimiesiems į trumpalaikį ir ilgalaikį pasimatymą uždrausta įsinešti daiktus, išvardintus BVK 1 priede. Kalėjimų departamento 2011 m. kovo 1 d. raštu Nr. 25-550 atsakyta į pareiškėjo 2011 m. vasario 1 d. ir 2011 m. vasario 8 d. du skundus dėl įvairių pareiškėjo pretenzijų, nesusijusių su teisės aktų gavimu bei pateikta informacija, kad literatūra ir norminiais teisės aktais pareiškėjas gali naudotis įstaigos bibliotekoje įstaigos administracijos nustatyta tvarka.

Pareiškėjas 2011 m. kovo 25 d. padavė skundą Kalėjimų departamentui, nurodydamas, kad 2011 m. vasario 21 d. rašytiniu prašymu kreipėsi į pataisos namų direktorių dėl informacijos, susijusios su dirbtiniu medumi. 2011 m. vasario 28 d. rašytiniu prašymu kreipėsi į pataisos namų direktorių, prašydamas išaiškinti būdą, kaip susipažinti su Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, nes pataisos namų bibliotekoje-skaitykloje negali rasti reikiamų aktų bei nurodyti, kuris iš pataisos namų administracijos darbuotojų turi informuoti ir nurodyti „Valstybės žinių“ redakcijos konkretaus akto numerį, norint su juo susipažinti.

Kalėjimų departamentas 2011 m. balandžio 21 d. raštu Nr. 2S-1036 atsakė į pareiškėjo skundą, pateikdamas informaciją dėl 2011 m. vasario 21 d. prašyme pateiktą klausimą maisto produkto ir dėl susipažinimo su teisės aktais, pažymint, kad pareiškėjui į jo prašymą atsakyta administracijos 2011 m. kovo 28 d. raštu Nr. 42-1-124, t.y. nurodyta, kaip ir kada pareiškėjas gali susipažinti su jį dominančiais teisės aktais. Raštas grindžiamas Bausmių vykdymo kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nurodant, kad nei vienas pataisos namų administracijos darbuotojas neturi pareigos teikti pareiškėjui informacijos apie visus „Valstybės žiniose“ spausdinamus teisės aktus, nurodyti jų išspausdinimo datos bei leidinio numerio.

Įvertinęs nustatytas aplinkybes bei byloje esančių dokumentų turinį, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui nėra trukdoma lankytis bibliotekoje, taip pat pareiškėjas nepaneigė duomenų, kad prašoma higienos norma, su ja susiję teisės aktai jam buvo pateikti. Taip pat pažymėjo, kad iš šių raštų matyti, jog pareiškėjas žino (yra susipažinęs) su Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis, jam buvo pateiktas ir šiose taisyklėse nurodomas Kalėjimų departamento direktoriaus 2005 m. birželio 7 d. įsakymas Nr.4/07-120, dėl 104 punkte numatyto įsakymo paaiškinta, kad šiuo metu galioja tvarka, kuri nustatyta BVK. Nurodė, kad teismas sutinka su skundžiamo Departamento 2011 m. balandžio 21 d. rašto paaiškinimu, kad pataisos namų įstaigos administracija, jos darbuotojai nėra įpareigoti teikti pareiškėjui tokią informaciją. Remiantis Bausmių vykdymo kodekso 11 straipsniu, nuteistajam turi būti pateikiama rašytinė informacija apie bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas, jo teises bei pareigas. Tai reiškia, kad tik tokio pobūdžio teisės aktus (ir nebūtinai teisės aktus, o gali būti ir jų paaiškinimas raštu) administracija privalo pateikti pareiškėjui. Pažymėjo, kad šiame straipsnyje minima teisinė pagalba nereiškia administracijos pareigos aiškinti nuteistiesiems visus teisės aktus, juos sistematizuoti, ieškant „Valstybės žiniose“. Tuo tarpu pareiškėjas neteigė, kad negavo nors vieno iš jo konkrečiai nurodytų teisės aktų, susijusių su bausmės atlikimo tvarka bei sąlygomis, nuteistųjų teisėmis ir pareigomis. Nurodė, kad pareiškėjas gali gauti teisinę informaciją, konsultacijas jam rūpimais klausimais remiantis BVK 101 straipsniu, kuris numato nuteistųjų teisę gauti teisinę pagalbą.

Dėl pareiškėjo prašymo pateikti jam Baudžiamojo proceso kodekso, galiojusio 2000 m. lapkričio 21 d., nurodytų straipsnių kopijas, nurodė, kad atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą, tokios paslaugos teikti pataisos namų administracija neprivalo, nes šios kodekso normos niekaip negali būti susijusios su bausmės atlikimo tvarka ir sąlygomis, nuteistojo teisėmis bei pareigomis. Dėl pareiškėjo nurodomos higienos normos, pažymėjo, kad ši teisės norma yra paskelbta „Valstybės žiniose“, o Kalėjimų departamento 2011 m. kovo 1 d. rašte pareiškėjui buvo nurodytas ir „Valstybės žinių“ numeris, leidimo metai, kur šis aktas paskelbtas. Todėl teismas padarė išvadą, kad Vilniaus pataisos namų administracija, teikdama pareiškėjui ne visą jo prašomą teisinę informaciją, teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Konstatavo, kad visi pareiškėjo nurodyti Vilniaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento atsakymai į pareiškėjo teiktus pareiškimus, skundus, prašymus yra pagrįsti ir teisėti.

Dėl Vilniaus pataisos namų 2011 m. kovo 28 d. atsakymo į pareiškėjo prašymą, kuriame nurodoma, kad jis gali turėti ribotą kiekį daiktų, pažymėjo, kad atsakymas šiuo klausimu yra pagrįstas teisės aktų reikalavimais, be to, jame nurodoma pareiškėjo teisė kiekvieną darbo dieną lankytis bibliotekoje, t. y. pareiškėjui nėra būtinybės kaupti teisinę literatūrą ir laikyti ją su savo daiktais. Padarė išvadą, kad ir šioje dalyje nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo teisės yra pažeidžiamos. Pareiškėjas nepagrįstai sieja BVK 11 straipsnį, nustatantį teisę gauti informaciją, ir BVK 100 straipsnį, nustatantį teisę daryti kopijas, kadangi BVK 100 straipsnyje reglamentuojama nuteistųjų teisė kreiptis į valstybės ir savivaldybių institucijų pareigūnus bei tarnautojus, visuomenines organizacijas ir tarptautines institucijas su pasiūlymais, prašymais (pareiškimais), peticijomis ir skundais. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju nenurodė, kad ši jo teisė būtų ribojama. Pažymėjo, teisė daryti kopijas nesietina su teise gauti atitinkamą rašytinę informaciją.

Pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą grindė tuo, kad dėl to, jog jis negauna norimų teisės aktų, iš jo atimama teisė ginti savo teises ir interesus, dėl to pablogėjo jo padėtis, atsirado dvasiniai pergyvenimai. Teismas padarė išvadą, kad šioje byloje nenustatyti nagrinėjant pareiškėjo prašymus dėl teisės aktų jam pateikimo neteisėti valdžios institucijų veiksmai, nenustatyta, kad pareiškėjui nebūtų pateikti tie teisės aktai, kurie nurodyti BVK 11 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Todėl konstatavo, kad nepripažinus, jog kuris nors pareiškėjo nurodytas aktas, veiksmas (neveikimas) yra neteisėti, nėra pagrindo vertinti žalos atlyginimo dydžio, nes nėra vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso 6.246, 6.271 straipsniai).

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas V. K. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir patenkinti pareiškėjo skundą, atleisti jį nuo žyminio mokesčio ir bylinėjimosi išlaidų mokėjimo.

Pareiškėjas nurodo, jog teismas priimto sprendimo nepagrindė įstatymais ir nurodydamas, kad viešojo administravimo subjektas, atliekantis vykdomąsias funkcijas, neprivalo pareiškėjui išaiškinti jo teisių ir pareigų, pažeidė Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 16 d. sprendimo nuostatas. Teismas nepagrįstai nurodė, kad viešojo administravimo įstaiga neprivalo padaryti kopijų tų aktų, kurie pareiškėjui reikalingi siekiant apginti jo teises. Mano, kad teismas negali nustatyti sąlygų, dėl teisės aktų, kuriuos pareiškėjas gali gauti, o kurių ne. Savo skundo reikalavimą grindžia Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalimi, kuria remiantis valdžios įstaigos turi padėti gauti reikiamą informaciją ar dokumentų kopijas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Atsakovo Kalėjimų departamento 2011 m. balandžio 21 d. raštu Nr. 2S-1036, kurį skundžia ir prašo panaikinti pareiškėjas, kaip matyti iš bylos medžiagos, buvo atsakyta į V. K. 2011 m. kovo 25 d. skundą dėl Vilniaus pataisos namų neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Vilniaus pataisos namų administracija neatsakė į jo rašytinius prašymus paaiškinti: 1) dėl kokios priežasties pataisos namų parduotuvėje nepardavinėjamas dirbtinis medus; 2) kaip jis galėtų susipažinti su galiojančiais Lietuvos Respublikos teisės aktais ir kas iš administracijos atstovų turėtų pareiškėją informuoti „Valstybės žiniose“ skelbto konkretaus akto numerį, kad galėtų jį rasti bibliotekoje (b. l. 25).

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 str.) konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė ir teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas. Pirmosios instancijos teismas sprendime visiškai teisingai nurodė, kad Kalėjimų departamentas tinkamai ir išsamiai atsakė į pareiškėjo skunde keliamus klausimus. Pareiškėjas į bylą nepateikė jokių duomenų, duodančių pagrindą manyti, kad Vilniaus pataisos namuose nepagrįstai buvo ribojama jo teisė susipažinti su teisės aktais, pažeidžiant Bausmių vykdymo kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas. Dar kartą pažymėtina, kad pareiškėjo skunde nurodomi tik abstraktaus pobūdžio teiginiai, ir iš esmės niekaip nepagrindžiami nei, pareiškėjo teigimu, padaryti jo teisių pažeidimai, nei keliami reikalavimai.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas nutartimi siūlė pareiškėjui pašalinti skundo trūkumus, sukonkretinti skundo reikalavimus. Tai patvirtina, kad teismas padėjo pareiškėjui (ABTĮ 10 str.) pasinaudoti įstatymu numatytomis teisėmis, tačiau pareiškėjas to iš esmės nepadarė. Teismui paduoto skundo reikalavimas turi būti konkretus ir aiškus, toks, kuriuo remiantis priimtas teismo sprendimas sukeltų apibrėžtas teisines pasekmes kitai bylos šaliai ir kuris nekeltų abejonių dėl galimybės jį vykdyti.

Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, motyvuotas pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnio 4 dalies reikalavimus, faktinių aplinkybių vertinimas susietas su konkrečių teisės normų taikymu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje pateiktu įrodymų vertinimu ir tuo remiantis padarytomis išvadomis, todėl jų nekartoja.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo abstraktaus pobūdžio teiginius, klaidingai interpretuodamas pirmosios instancijos teismo sprendime padarytas išvadas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje yra konstatavęs, jog vien subjektyvus ir su kokiais nors konkrečiais įvykiais nesusijęs pareiškėjo noras nemokamai gauti dokumentų (teisės aktų) kopijas per se nepatvirtina galimo jo teisių pažeidimo, taigi ir materialaus suinteresuotumo buvimo byloje. Pareiškėjo pageidavimas gauti iš pataisos namų administracijos informaciją, nurodant tikslų numerį teisės akto, paskelbto „Valstybės žiniose“, yra neapibrėžtas ir nepagrįstas nei konkrečiomis aplinkybėmis, kuriomis buvo pažeistos pareiškėjo teisės ir/ar teisėti interesai, nei teisės normomis.

Nagrinėjamu atveju, nenustačius neteisėtų Vilniaus pataisos namų administracijos ar atskirų jos darbuotojų veiksmų ir pareiškėjui neįrodžius, kad dėl tokių veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ir pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Virgilijus Valančius