2018-02-21 Nr. AB-4070-3-61-3-06414-2013-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-629-756/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06414-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų D. B., M. K., Z. B., A. J., L. R., L. G., D. K., L. M., V. L., M. K., N. J., V. M.-B., I. V., A. P. ir S. V. skundą atsakovams Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai D. B., M. K., Z. B., A. J., L. R., L. G., D. K., L. M., V. L., M. K., N. J., V. M.-B., I. V., A. P. ir S. V. (toliau – ir pareiškėjai) su skundu (t. I, b. l. 1–6, 85–86) kreipėsi į teismą, prašydami priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d., t. y.:

1.1. M. K. – 2 335,47 Lt;

1.2. Z. B. – 4 564,12 Lt;

1.3. A. J. – 3 091,49 Lt;

1.4. L. R. – 2 632,78 Lt;

1.5. L. G. – 1 660,05 Lt;

1.6. D. K. – 1 144,09 Lt;

1.7. L. M. – 2 958,39 Lt;

1.8. V. L. – 14 802,61 Lt;

1.9. D. B. – 2 533,48 Lt;

1.10. M. K. – 873,77 Lt;

1.11. N. J. – 3 221,51 Lt;

1.12. V. M.-B. – 429,24 Lt;

1.13. I. V. – 2 792,20 Lt;

1.14. A. P. – 745,84 Lt;

1.15. S. V. – 1 637,33 Lt.

2. Pareiškėjai nurodė faktines aplinkybes, susijusias su jų darbu Muitinės departamente prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas) ir ginčijamu laikotarpiu gautu darbo užmokesčiu. Reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį iš esmės grindė tuo, kad Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (toliau – Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažinus atitinkamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatas prieštaravusiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija), jiems turi būti priteista dėl šių nuostatų taikymo ginčijamu laikotarpiu susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka. Pareiškėjas D. B. 2016 m. spalio 26 d. teismui pateikė paaiškinimus (t. I, b. l. 154–162), prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su pašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo (toliau – ir Grąžinimo įstatymas) nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams, teisinės valstybės, atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių, asmenų lygiateisiškumo bei nediskriminavimo principams.

3. Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Departamentas atsiliepime (b. l. 25–27) prašė taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą 3 metų senaties terminą ir pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Departamentas negalėjo nevykdyti tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatų, kuriose buvo nustatytas valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientų mažinimas. Dėl Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo taikymo valstybės tarnautojų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą turėtų nustatyti įstatymų leidėjas.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimu (t. II, b. l. 10–13) pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. bei 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimuose pateiktus išaiškinimus, Grąžinimo įstatymo nuostatas, darė išvadą, kad pareiškėjų dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį mokėjusiai institucijai – Departamentui, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Toks neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmo taikymas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016, A-669-602/2016, kuriose teismas nurodė, kad patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Nagrinėjamu atveju nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos nėra pagrindo.

6. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime įpareigojo įstatymų leidėją nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, tačiau nurodė, kad teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos nuostatoms tik tiek, kiek yra neproporcingai sumažintas darbo užmokestis, t. y. Konstitucinis Teismas nurodė, jog įstatymų leidėjas turi pareigą „nustatyti nediskriminacinį atlyginimų mažinimo mastą, kuriuo atlyginimai būtų proporcingai mažinami visoms šių asmenų kategorijoms“. Vadinasi, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmu turi būti grąžinama nebūtinai visa neišmokėta darbo užmokesčio dalis, o tik tokia, kuri buvo neproporcingai sumažinta. Todėl pirmosios instancijos teismui nekilo teisiškai pagrįstų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo nuostatų atitikimo Konstitucijos normoms.

III. 7. Pareiškėjas D. B. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (t. II, b. l. 17–27), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti pareiškėjui nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. neišmokėtą darbo užmokesčio ir su juo susijusių sumų dalį, atitinkančią skirtumą tarp faktiškai išmokėto darbo užmokesčio ir su juo susijusių sumų, kurios būtų apskaičiuotos ir išmokėtos, taikant iki 2009 m. gegužės 1 d. galiojusius pareiginės algos koeficientų ir priedų už valstybės tarnautojų kvalifikacines klases dydžius, t. y. 734 Eur (2 533,48 Lt neatskaičius privalomų sumokėti mokesčių).

8. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

8.1. Pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai atsisakė kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes apelianto prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą išnagrinėjo ne visa apimtimi, nepasisakė dėl šiame prašyme išdėstytų motyvų, susijusių su Grąžinimo įstatymo nuostatų neatitikimu Konstitucijai, jų nepaneigė. Apelianto įsitikinimu, vienintelis būdas, kuris leistų pagrįstai įsitikinti, jog Grąžinimo įstatymu nustatytas kompensavimo mechanizmas nepažeidžia jo teisių, būtų teismo kreipimasis į Konstitucinį Teismą.

8.2. Grąžinimo įstatymo nuostatos, susijusios su nustatytais kompensavimo terminais (2 str. 7 d.) ir kompensuojamuoju dydžiu (įstatymo preambulė ir 2 str. 2 bei 8 d.) prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, teisinės valstybės ir atsakingo valdymo principams. Grąžinimo įstatyme nėra paaiškinta, kodėl yra pasirinktas ilgesnis nei pensijų kompensavimo terminas, šis terminas nėra pagrįstas. Taip pat nėra pagrįstas Grąžinimo įstatyme nustatytas patirtų praradimų procentinis išdėstymas.

8.3. Grąžinimo įstatyme ir jo aiškinamajame rašte nėra pateikti skaičiavimai, kokio dydžio atlyginimų mažinimas buvo būtinas dėl valstybę ištikusios krizės. Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodytais Lietuvos Respublikos finansų ministerijos duomenimis apie dėl taikyto atlyginimų mažinimo sutaupytą pinigų sumą ir jos procentinę išraišką šiuo atveju remtis negalima, nes šie dydžiai Grąžinimo įstatyme (2 proc. 2009 metais ir 4,5 proc. 2010–2013 metais) ir jų pagrindu nustatyti koeficientai (0,98 ir 0,955) yra grindžiami prielaida, o ne objektyviais kriterijais. Apelianto manymu, nuo 2011 metų buvo galima mokėti visą atlyginimą, kadangi nuo šių metų valstybės biudžeto pajamos pasiekė ir viršijo prieš krizę buvusio biudžeto lygį.

8.4. Grąžinimo įstatymo reguliavimas, kad delspinigiai nuo grąžintinos neišmokėto darbo užmokesčio sumos iki 2020 m. gruodžio 31 d. neskaičiuojami, reiškia, jog valstybė neteisėtai pasisavinusi pareiškėjo nuosavybę toliau vienašališkai ir neatlygintinai ja naudosis, nors įprastai Lietuvos Respublikos Vyriausybė iš kitų asmenų pinigines lėšas skolinasi mokėdama palūkanas. Grąžinimo įstatymu taip pat nėra kompensuojamas piniginių lėšų nuvertėjimas.

9. Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 32–34) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad Grąžinimo įstatyme nustatytas sumažinto darbo užmokesčio kompensavimo terminas pagrįstas fiskalinės drausmės reikalavimais, todėl nediskriminuoja valstybės tarnautojų palyginus su valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjais. Be to, įstatymų leidėjui nekilo pareiga kompensuoti absoliučiai visus valstybės tarnautojų dėl atlyginimų sumažinimo patirtus praradimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 10. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normomis, galiojančiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

11. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, jog byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

12. Ginčas byloje kilo dėl 2009–2013 metais taikant teisinį reguliavimą, pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai, neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiga kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus atsakovui yra nustatyta Grąžinimo įstatyme, todėl Departamentas neturėjo teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjams darbo užmokesčio nepriemoką, jų skundo reikalavimus priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atmetė. Pažymėtina, jog apeliacinį skundą byloje pateikė tik D. B., kiti pareiškėjai bei atsakovas į teismą su apeliaciniais skundais nesikreipė. Apeliantas prašo panaikinti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau reikalavimą reiškia tik dėl jam ginčo laikotarpiu neišmokėtos darbo užmokesčio dalies. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šioje byloje vertins tik tos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmestas D. B. reikalavimas priteisti jam nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. neišmokėtą darbo užmokesčio ir su juo susijusių sumų dalį (2 533,48 Lt), teisėtumą ir pagrįstumą.

13. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl fakto, jog dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo apeliantui ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Apeliantas, manydamas, kad jo teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašė priteisti jam visą dėl to susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu jo reikalavimą atmetė, konstatavęs, kad sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti apelianto patirtus praradimus. Su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliantas nesutinka, iš esmės argumentuodamas tuo, kad Grąžinimo įstatymo nuostatos, pagal kurias jam nėra kompensuojami visi praradimai, neapgina pažeistų jo teisių ir, apelianto nuomone, prieštarauja Konstitucijai. Apeliaciniame skunde D. B. prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar Grąžinimo įstatymo nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams bei teisinės valstybės, atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių ir nediskriminavimo principams.

14. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

15. Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose, priimtuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016; 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiamas apelianto reikalavimas, yra labai panašios į aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai minėtose bylose, apelianto teisinė padėtis ar jo teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nėra pagrindo nukrypti nuo administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

16. Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

17. Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą bei 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

18. Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

19. Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Grąžinimo įstatymą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad apelianto dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, o jo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti apelianto reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Departamentui) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti apelianto patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. pripažino, kad jie buvo neproporcingi.

20. Dėl apelianto teiginių, jog Grąžinimo įstatymo nuostatos, pagal kurias jam nėra kompensuojama visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis, prieštarauja Konstitucijai, ir apeliacinio skundo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, pažymėtina, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Nagrinėjamu atveju gi išnagrinėjus bylos medžiagą, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį, taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgus į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) galimo neatitikimo Konstitucijai apelianto išdėstytų argumentų pagrindu.

21. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažinta, jog tam tikros nuostatos prieštarauja Konstitucijai tik tiek, kiek jomis buvo nustatyti neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat išaiškino, jog įstatymų leidėjas gali sumažinti atlyginimus įvairiems asmenims, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau ir tokiais atvejais jis turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus atlyginimų teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma proporcingumo principo reikalavimų. Teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 m. neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Atitinkamai pagal Grąžinimo įstatymo nuostatas asmenims kompensuojama tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016).

22. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apelianto akcentuojama aplinkybė, jog jam pagal Grąžinimo įstatymą visa apimtimi nebus grąžinta neišmokėta darbo užmokesčio dalis, pati savaime nesudaro pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas nustatė akivaizdžiai neteisingą (kompensacijų dydžių ir jų išmokėjimo terminų požiūriu) kompensavimo mechanizmą. Tokios praktikos nuosekliai laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1642-575/2017 ir kt.).

23. Apelianto teiginiai apie Grąžinimo įstatymo nuostatų, susijusių su nustatytais kompensavimo terminais, delspinigių už laiku neišmokėtas sumas nemokėjimą bei pinigų nuvertėjimą dėl infliacijos, konstitucinio teisinės valstybės, atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių ir nediskriminavimo principų pažeidimą bei dėl Grąžinimo įstatymo ir jame įtvirtinto kompensavimo mechanizmo atitikties Konstitucijai taip pat nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta. Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, kad neišmokėtų pensijų ir neišmokėtų darbo užmokesčio dalių kompensacijų išmokėjimą reguliuoja skirtingi teisės aktai, todėl juose nustatyti kompensacijų išmokėjimo terminai gali skirtis.

24. Vertinant apelianto teiginius dėl Grąžinimo įstatyme nustatyto valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mažinimo 2 proc. 2009 metais ir 4,5 proc. 2010–2013 metais bei atitinkamų koeficientų (0,98 ir 0,955) apskaičiuojant kompensuotinus praradimus taikymo pažymėtina, kad apeliantas nepateikė šiuos savo teiginius pagrindžiančių teisinių argumentų bei konkrečių skaičiavimų, kad įstatymų leidėjas kompensacijų dydžių požiūriu nustatė neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. kad apeliantui pagal Grąžinimo įstatymą grąžintina praradimų dalis pažeidžia jo teises bei teisinės valstybės ir atsakingo valdymo principus. Šioje nutartyje (žr. šios nutarties 21 pastraipą) jau buvo nurodyti argumentai, dėl kurių apelianto pozicija dėl visos ginčo laikotarpiu neišmokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo jam yra nepagrįsta. Įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas ir kokia atlyginimo dalis dėl ekonomikos krizės buvo sumažinta neproporcingai, todėl turi būti grąžinta (kompensuota). Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime paminėjo toje konstitucinės justicijos byloje pateiktą Lietuvos Respublikos finansų ministro R. Š. raštą, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad 2009 metais dėl atlyginimų mažinimo sutaupyta apie 11 mln. Lt, o kiekvienais paskesniais metais (įskaitant 2013 metus) – apie 112 mln. Lt; siekiant per metus sutaupyti 112 mln. Lt valstybės biudžeto lėšų, darbuotojų darbo metinį užmokesčio fondą būtų reikėję tolygiai mažinti: 2009 metais – apie 2 proc., kiekvienais paskesniais metais – apie 4,5 proc. Pažymėtina, kad šiuos apskaičiavimus Konstitucinis Teismas pakartojo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime. Jais remiamasi ir nustatant atitinkamus koeficientus (0,98 ir 0,955) Grąžinimo įstatyme, kurio preambulėje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos Seimas šį įstatymą priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus.

25. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apelianto prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkintinas.

26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti nėra pagrindo, todėl pareiškėjo D. B. apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė