2022-08-10 Nr. AB-20433-3-62-3-01002-2022-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3530-463/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01002-2022-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.3; 8.6.4; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. rugpjūčio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės (pranešėja), Beatos Martišienės ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų M. H. S. A. K., H. M. A. A. T., A. M. H. A. K., atstovaujamo atstovų pagal įstatymą M. H. S. A. K. ir H. M. A. A. T., apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. birželio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų M. H. S. A. K., H. M. A. A. T., A. M. H. A. K., atstovaujamo atstovų pagal įstatymą M. H. S. A. K. ir H. M. A. A. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai (duomenys neskelbtini) M. H. S. A. K., H. M. A. A. T. ir A. M. H. A. K., atstovaujamas atstovų pagal įstatymą M. H. S. A. K. ir H. M. A. A. T. (toliau kartu – ir pareiškėjai, prieglobsčio prašytojai) su skundu kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2021 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. 21M56067 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

2. Migracijos departamentas skundžiamu sprendimu nusprendė: 1) nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje; 2) išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) (toliau – ir kilmės valstybė (šalis), (duomenys neskelbtini)); 3) uždrausti pareiškėjams M. H. S. A. K. ir H. M. A. A. T. atvykti į Lietuvos Respubliką 5 (penkerius) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 4) įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 (trejus) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 5) neuždrausti pareiškėjų nepilnamečiam vaikui A. M. H. A. K. atvykti į Lietuvos Respubliką.

3. Pareiškėjai, nesutikdami su Migracijos departamento sprendimu, teigė, kad nurodė realias aplinkybes ir pagrindė savo prieglobsčio prašymą. Pareiškėjų teigimu, jie atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus dėl pabėgėlio statuso ir jiems turi būti suteikiama papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1- 3 punktus. Atsakovas, svarstydamas šiuos klausimus, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas priklauso tam tikrai socialinei grupei. Jis priklauso (duomenys neskelbtini).

4. Pareiškėjai pažymėjo, jog vien dėl to, kad pareiškėjai (duomenys neskelbtini).

5. Pareiškėjų tvirtinimu, sprendžiant klausimą dėl pareiškėjų atitikties Įstatymo 86 ir 87 straipsnių nuostatoms buvo neteisingai įvertinti visi aspektai bei aplinkybės. Vertinant pareiškėjų individualią situaciją ir aplinkybes, buvo galimai pažeistas Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (toliau - ir Tvarkos aprašas) 99 punktas, pagal kurį reikalaujama, kad būtų įvertinti visi byloje surinkti įrodymai ir faktai. Apibendrindami teigė, kad buvo neatidžiai ir neteisingai išnagrinėtas pareiškėjų prieglobsčio prašymas, teisingai neįvertinti pareiškėjų motyvai, nevertinti argumentai dėl pareiškėjų išsiuntimo, nesudaryta galimybė savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, teisingai neįvertinta maksimalaus draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką proporcingumas bei būtinumas. Pareiškėjų prašymas nebuvo išsamiai ir teisingai išnagrinėtas, todėl skundžiamas sprendimas turėtų būti naikintinas kaip neišsamus ir neatitinkantis viešojo administravimo įstatymo reikalavimų.

6. Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą su juo nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7. Migracijos departamentas paaiškino, kad jis nusprendė pareiškėjams nesuteikti pabėgėlių statuso, kadangi pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.

8. Atsakovas, įvertinęs pareiškėjų pasakojimus, pateiktą bei surinktą informaciją, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jiems grėstų persekiojimas, todėl konstatavo, kad pareiškėjų baimė patirti persekiojimą nėra pagrįsta ir jie neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl jiems nesuteiktas pabėgėlių statusas. Migracijos departamentas taip pat nusprendė nesuteikti pareiškėjams ir papildomos apsaugos, nes pareiškėjai neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

9. Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjų pasakojimą dėl (duomenys neskelbtini).

10. Vadovaudamasis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Migracijos departamentas pažymėjo, kad Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios pareiškėjų išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką teisėtumą, šias aplinkybes paneigiančių argumentų pareiškėjai skunde nepateikė.

11. Migracijos departamentas pažymėjo, kad pareiškėjams (išskyrus nepilnametį pareiškėjų vaiką) draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jie į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę, pareiškėjams (išskyrus jų nepilnametį vaiką) nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

II. 12. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2022 m. birželio 23 d. sprendimu pareiškėjų M. H. S. A. K., H. M. A. A. T. ir A. M. H. A. K. skundą patenkino iš dalies: pakeitė Migracijos departamento Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti M. H. S. A. K. ir H. M. A. A. T. atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, kitus pareiškėjų skundo reikalavimus atmetė.

13. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: (duomenys neskelbtini).

14. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjų pasakojimus, apklausose ir teisme teiktus paaiškinimus bei Migracijos departamento surinktą informaciją, sutiko su Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlių statusui gauti ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas. Teismas išaiškino, jog ekonominio pobūdžio priežastys neprilygsta „persekiojimui“ dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Migracijos departamentas nenustatė persekiojimo veiksmų, t. y. neidentifikavo faktinių aplinkybių, kurios sąlygotų prielaidą, jog prieglobsčio prašytojams jų gyvenamojoje vietoje grėstų arba grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas. Teismas vertino, jog pareiškėjų pasakojimai apie (duomenys neskelbtini).

15. Teismas pažymėjo, jog kiekvienas prieglobsčio prašymas individualus ir dėl jo nagrinėjimui būtinų rinkti duomenų apimties ir pobūdžio spręstina kiekvienu atveju individualiai. Teismas nustatė, jog Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjų argumentus surinko visą aktualią ir išsamią kilmės valstybės informaciją, ji surinkta iš skirtingų patikimų šaltinių. Todėl teismas pripažino nepagrįstais pareiškėjų skundo argumentus, kad Migracijos departamentas, vertindamas saugumo padėtį (duomenys neskelbtini) nesirėmė aktualia informacija.

16. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad pareiškėjai ne tik nenurodė individualių priežasčių, atitinkančių Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodytus kriterijus, bet ir nedetalizavo beatodairiško smurto aplinkybių kilmės valstybėje. Pareiškėjai nenurodė jokių aplinkybių, susijusių su jų mažamečiu vaiku. Taigi, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjų nurodytos aplinkybės yra deklaratyvaus pobūdžio bendros žinios, niekaip nesusijusios su pareiškėjų asmeniniais išgyvenimais. Teismas nenustatė, kad (duomenys neskelbtini) šiuo metu vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl konstatavo, kad nėra šiuo atveju pagrindo išvadai, kad pareiškėjų gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia ginkluoto konflikto sąlygotas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojams turėtų būti suteikta papildoma apsauga.

17. Teismas, pasisakydamas dėl Migracijos departamento sprendimo dalies išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) pažymėjo, kad Direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio 4 dalies taikymo būtinybė nustatyta įvertinus tai, kad: (duomenys neskelbtini).

18. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjams (išskyrus jų nepilnametį vaiką) pritaikytas maksimalus 5 (penkerių) metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga priemonė jų padarytam pažeidimui. Teismas vadovavosi Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos 5 ir 44 punktais, taip pat teismas vertino, kad byloje nebuvo pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjai praeityje būtų pažeidę atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekę nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padarę kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nebuvo nustatyta aplinkybių, kad pareiškėja ir pareiškėjas iš Lietuvos Respublikos būtų išsiunčiami jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų lemti maksimalaus draudimo atvykti terminą taikymą. Todėl Sprendimo dalį, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos pakeitė ir nustatė, kad pareiškėjams draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 19. Pareiškėjai M. H. S. A. K., H. M. A. A. T. ir A. M. H. A. K., atstovaujamas atstovų pagal įstatymą M. H. S. A. K. ir H. M. A. A. T., apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą patenkinti, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

20. Pareiškėjai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu, teigia, kad teismas netinkamai įvertino pareiškėjų pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-3 punktus.

21. Pareiškėjai nesutinka su teismo išvada, kad jiems negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Pareiškėjai nurodė, kad negali pasilikti kilmės šalyje dėl (duomenys neskelbtini).

22. Pareiškėjų teigimu, EPPB ataskaita, kuria atsakovas rėmėsi priimdamas skundžiamą sprendimą, yra rekomendacinio pobūdžio, o joje pateikta apibendrintoji informacija yra vienerių metų senumo. Atsižvelgiant į tai, atsakovas ne tik turėjo rinkti naujausią ir aktualiausią kilmės valstybės informaciją, bet ir individualiai vertinti pareiškėjų nurodytas aplinkybes ir susiklosčiusią situaciją. To nepadarius, nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjams kilmės valstybėje nekyla pavojus. Be to, atsakovas neatskyrė ekonominio migranto nuo prieglobsčio prašytojo netinkamai taikydamas Vadovo 62-63 punkte nustatytas vertinimo gaires.

23. Pareiškėjai laikosi pozicijos, jog Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjų prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos inforamcijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Surinkti duomenys selektyvūs ir neatitinka reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, be to, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Atsakovo Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjams atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlių statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjams nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėjus ir uždrausti pareiškėjams (išskyrus jų nepilnametį vaiką) atvykti į Lietuvos Respubliką.

24. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apelaicinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

25. Migracijos departamentas, pakartodamas atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, pažymi, kad tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjams nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlių statusas ir papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo, bei su tuo susijusio reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo, pagrįstumo.

27. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjams pabėgėlių statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jie neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, ir padarė išvadą, kad Migracijos departamento sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėjus į kilmės valstybę. Tačiau, teismas vertino, kad pareiškėjams (išskyrus nepilnametį vaiką) nustatytas draudimas 5 (penkerius) metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra nepagrįstas ir neproporcingas, todėl pakeitė šią Migracijos departamento Sprendimo dalį nustatydamas, kad pareiškėjams (išskyrus nepilnametį vaiką) draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

28. Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjai pateikė apeliacinį skundą, kuriame, grįsdami reikalavimus, teigia teismo išvadas dėl jo neatitikimo Įstatymo reikalavimams, keliamiems pabėgėlio statusui įgyti ir papildomai apsaugai gauti, esant nepagrįstas dėl netinkamo jų nurodytų aplinkybių išnagrinėjimo ir informacijos apie saugumo padėtį kilmės valstybėje vertinimo. Teismas neįvertino, kad atsakovas neįvykdė pareigos tyrimą dėl pareiškėjo prašymo atlikti atidžiai, jo nurodytas aplinkybes įvertinti naujausios kilmės valstybės informacijos kontekste.

29. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjų apeliacinio skundo ribų.

30. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliaciniame skunde suformuluoto prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pažymi, jog ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjamu atveju yra kokių nors išskirtinių aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, tokių aplinkybių nenurodyta apeliaciniame skunde, todėl pareiškėjų prašymas dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netekinamas, o byla nagrinėti rašytinio proceso tvarka.

31. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

32. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

33. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

34. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

35. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018).

36. Pagal Tvarkos aprašo 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

37. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

38. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

39. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, jog Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

40. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti.

41. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindė tuo, kad (duomenys neskelbtini).

42. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinę medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nepilnamečio pareiškėjo įstatyminiai atstovai pareiškėjui tariamą grėsmę kilmės valstybėje grindžia aplinkybėmis, susijusiomis su jiems patiems kilmės valstybėje kylančiomis grėsmėmis dėl jų (duomenys neskelbtini), tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad tarptautinės apsaugos prašymą vertinant individualiai, reikia atsižvelgti į visus reikšmingus faktus, susijusius su atitinkamo prieglobsčio prašytojo asmenine padėtimi ir aplinkybėmis, ypač įvairių priemonių kumuliacinį poveikį prieglobsčio prašytojui, kurio asmens statusas – vaikas. Asmens padėtis gali prilygti persekiojimui, jeigu jo įvairių priemonių sankaupa, kuri kartu su kitomis nepalankiomis asmeninėmis aplinkybėmis ir / arba atsižvelgiant į bendrą kontekstą, paveikia asmenį panašiai kaip ir pagrindinių teisių pažeidimai. Persekiojimas taip pat turi pasiekti tam tikrą sunkumo lygį. Kai sprendžiamas vaiko prieglobsčio prašymas, vaiko amžius ir priklausomybė nuo juo besirūpinančių asmenų, ilgalaikė įtaka vaiko fizinei ir psichologinei raidai ir gerovei yra kriterijai, kuriuos būtina deramai įvertinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3467-520/2021; 2022 m. balandžio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1790-602/2022; 2022 m. balandžio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1913-556/2022; 2022 m. balandžio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1978-502/2022; 2022 m. balandžio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2000-520/2022; 2022 m. gegužės 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2460-881/2022). Taigi, prieglobsčio prašyme nurodytos aplinkybės turi būti nagrinėjamos individualiai. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad buvo atmestas pareiškėjo tėvų prašymas suteikti prieglobstį, savaime nereiškia, kad visais atvejais turi būti atmetamas ir jų vaiko prašymas.

43. Įstatymo normose yra įgyvendintos, be kita ko, 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) ir 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/32/ES dėl tarptauti apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (nauja redakcija) (toliau – ir Direktyva 2013/32/ES).

44. Nagrinėjant tarptautinės apsaugos prašymą ir siekiant nustatyti, ar asmuo turėtų būti pripažintas „pabėgėliu“, kaip tai yra apibrėžta Konvencijoje, pagal Įstatymą, jo normos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į Direktyvos 2011/95/ES ir Direktyvos 2013/32/ES tikslus.

45. Direktyvos 2011/95/ES konstatuojamoje dalyje nustatyta: „<...> (18) įgyvendindamos šią direktyvą valstybės narės pirmiausia turėtų atsižvelgti į geriausius vaiko interesus pagal 1989 m. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją. Vertindamos geriausius vaiko interesus valstybės narės visų pirma turėtų tinkamai atsižvelgti į šeimos vienovės principą, nepilnamečio gerovę ir socialinę raidą, saugumo ir apsaugos aspektus ir į nepilnamečio nuomonę pagal jo amžių ir brandą; (19) būtina išplėsti šeimos narių sąvoką, atsižvelgiant į tam tikras skirtingas priklausomumo aplinkybes ir ypatingą dėmesį skiriant geriausiems vaiko interesams; <...>“.

46. Direktyvos 2011/95/ES 6 straipsnyje nustatyta: „Persekiojimo vykdytojais ar didelės žalos darytojais gali būti: a) valstybė; b) valstybę ar didelę valstybės teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos; c) nevalstybiniai subjektai, jei galima įrodyti, kad a ir b punktuose minimi vykdytojai ir darytojai, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti apsaugos nuo persekiojimo arba didelės žalos, kaip apibrėžta 7 straipsnyje“. Šios Direktyvos 7 straipsnyje nustatyta, kad: „1. Apsaugą nuo persekiojimo ar didelės žalos gali suteikti tik: a) valstybės arba b) valstybę ar didelę valstybės teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, jei jos nori ir gali pasiūlyti apsaugą pagal 2 dalį. 2. Apsauga nuo persekiojimo ar didelės žalos turi būti veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio. Tokia apsauga paprastai suteikiama, kai 1 dalies a ir b punktuose minimi apsaugos teikėjai imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar didelei žalai, inter alia, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimo ar didelei žalai nustatyti, persekioti dėl veiksmų, kurie laikomi persekiojimu arba didele žala, ir nubausti už juos, ir kai prašytojas turi galimybę naudotis tokia apsauga“.

47. Teisėjų kolegija, įvertinusi Migracijos departamento sprendimo turinį, pažymi, kad jame nėra vertinamos jokios aplinkybės dėl pareiškėjo – nepilnamečio vaiko interesų apsaugos, iš esmės nevertinta, kad prieglobsčio prašytojas yra nepilnametis vaikas atvykęs kartu su savo tėvais. Migracijos departamentas, spręsdamas dėl vaiko priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, klausimą, nieko nepasisakė ir nevertino, ar nesuteikus tarptautinės apsaugos bus deramai užtikrinti geriausi vaiko interesai, kaip to reikalauja Direktyvos 2011/95/ES tikslai, atsižvelgiant į kuriuos turėtų būti aiškinamas ir Įstatymas. Konstatuotina, kad atsakovo Sprendime tinkamai neįvertinta, ar nesuteikus tarptautinės apsaugos bus deramai užtikrinti geriausi pareiškėjo – nepilnamečio vaiko interesai.

48. Teisėjų kolegija pažymi, kad Migracijos departamento Sprendimu nuspręsta pareiškėjus išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Ši Sprendimo dalis priimta vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuriame nustatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti.

49. Minėtame ir kituose Įstatymo straipsniuose yra įgyvendinta 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB (toliau – ir Direktyva 2008/115) dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse, kurios 2 konstatuojamoje dalyje nustatyta: 2004 m. lapkričio 4 ir 5 d. Briuselio Europos Vadovų Taryba paragino suformuoti efektyvią išsiuntimo ir repatriacijos politiką, pagrįstą bendrais standartais, siekiant, kad su grąžintinais asmenimis būtų elgiamasi žmoniškai ir kad būtų gerbiamos jų pagrindinės teisės ir orumas. <…> Direktyvos 2008/115 6 konstatuojamoje dalyje nustatyta, kad: „(6) Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad neteisėtas trečiųjų šalių piliečių buvimas būtų nutrauktas vadovaujantis teisinga ir aiškia tvarka. Pagal bendruosius ES teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą. Naudodamos standartines sprendimų, susijusių su grąžinimu, t. y. sprendimų grąžinti ir, jei priimama, sprendimų uždrausti atvykti ir sprendimų dėl išsiuntimo, formas, valstybės narės turėtų atsižvelgti į tą principą ir visapusiškai laikytis visų taikytinų šios direktyvos nuostatų“.

50. Direktyvos 2008/115 5 straipsnyje „Negrąžinimas, vaiko interesai, šeimos gyvenimas ir sveikatos būklė“ nustatyta: „Valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, tinkamai atsižvelgia į: a) vaiko interesus, b) šeimos gyvenimą, c) atitinkamo trečiosios šalies piliečio sveikatos būklę, ir laikosi negrąžinimo principo“. Pagal Direktyvos 2008/115 2 konstatuojamąją dalį, direktyva siekiama suformuoti efektyvią išsiuntimo ir repatriacijos politiką, pagrįstą bendrais standartais, siekiant, kad su grąžintinais asmenimis būtų elgiamasi žmogiškai ir kad būtų gerbiamos jų pagrindinės teisės ir orumas (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2011 m. balandžio 28 d. sprendimo PPU, C-61/11, ECLI:EU:C:2011:268, 31 p.). Be to, taikant Direktyvos 2008/115 5 straipsnį „Negrąžinimas, vaiko interesai, šeimos gyvenimas ir sveikatos būklė“, įgyvendindamos šią direktyvą, valstybės narės privalo, pirma, tinkamai atsižvelgti į atitinkamo trečiosios šalies piliečio vaiko interesus, šeimos gyvenimą ir sveikatos būklę ir, antra, paisyti negrąžinimo principo (ESTT 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimo Boudjlida, C-249/13, ECLI:EU:C:2014:2431, 48 p.). Įstatymo 126 straipsnis, nustatantis išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos pagrindus, kaip ir kiti šio Įstatymo straipsniai, susiję su išsiuntimu, turi būti aiškinami atsižvelgiant į Direktyvos 2008/115 tikslus, jos aiškinimą ESTT praktikoje.

51. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamento Sprendimo dalis dėl pareiškėjų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos nepatvirtina, kad šiuo atveju buvo atsižvelgta į užsieniečių vaiko interesus, šeimos gyvenimą, taip pat ir į tai, ar šiuo požiūriu buvo atsižvelgta į negrąžinimo principą. Iš Sprendimo turinio matyti, kad buvo atsižvelgta tik į tai, jog priėmus sprendimą nesuteikti prieglobsčio prašytojams, užsieniečiai netenka teisės likti Lietuvos Respublikos teritorijoje, o tai neatitinka Direktyvos 2008/115 tikslų, jos 6 konstatuojamosios dalies, kurioje akcentuojama, jog sprendimai turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais.

52. Atsižvelgdama į šiame sprendime aptartą ginčo teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, į šios bylos faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Migracijos departamentas tinkamai ir visapusiškai neišnagrinėjo visų pareiškėjų prašymui suteikti prieglobstį teisiškai svarbių aplinkybių, todėl yra neteisėtas ir naikintinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 1 p.; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. kovo 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1303-602/2022; 2022 m. balandžio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1913-556/2022; kt.). Pirmosios instancijos teismas, pritardamas esminėms Sprendimo išvadoms, netinkamai sprendė dėl Migracijos departamento taikytos materialiosios teisės, todėl sprendimas naikinamas (ABTĮ 147 str.). Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimamas naujas sprendimas, kuriuo atsakovo Sprendimas yra panaikinamas ir atsakovas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio suteikimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjų M. H. S. A. K., H. M. A. A. T. ir A. M. H. A. K., atstovaujamo atstovų pagal įstatymą M. H. S. A. K. ir H. M. A. A. T., apeliacinį skundą patenkinti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. birželio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. 21M56067 ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išnagrinėti pareiškėjų M. H. S. A. K., H. M. A. A. T. ir A. M. H. A. K., atstovaujamo atstovų pagal įstatymą M. H. S. A. K. ir H. M. A. A. T., prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjos Jolanta Malijauskienė

Beata Martišienė

Dalia Višinskienė