438f141077be11e5b7eba10a9b5a9c5f · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-2341/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02312-2011-5

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. liepos 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Romano Klišausko,

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui Justui Eimontui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus rajono savivaldybės tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus rajono Nemenčinės Konstanto Parčevskio gimnazijai, Vilniaus rajono Medininkų mokyklai-darželiui dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje prašymu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2011 m. rugsėjo 16 d. sprendimo Nr. T3-329 (toliau – ir Sprendimas) 1 priedą ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Vilniaus rajono Nemenčinės Konstanto Parčevskio gimnazijos Tarakonių pagrindinio ugdymo skyriuje (toliau – ir Skyrius) mokytis pagal pagrindinio ugdymo programos pirmąją dalį sujungtos trys klasės, ir 4 priedą ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Vilniaus rajono Medininkų mokykloje-darželyje mokytis pagal pradinio ugdymo programą sujungtos keturios klasės.

Paaiškino, kad ginčijamu sprendimu nustatytas klasių komplektų skaičius minėtose ugdymo įstaigose neatitinka Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimu Nr. 768 patvirtintų Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 1 priedu nustatytų kriterijų. Nurodė, kad Taisyklių 1 priede numatyta, jog mokant pagal pradinio ugdymo programą galima jungti dvi klases, jei jungtinėje klasėje mokysis ne daugiau kaip 18 mokinių, arba tris klases, jei jose mokysis ne daugiau kaip 15 mokinių. Atkreipė dėmesį, kad ginčijamu Sprendimu nustatyta, jog Medininkų mokykloje-darželyje mokytis pagal pradinio ugdymo programą jungiamos 4 klasės. Nurodė, kad Taisyklių 1 priede numatyta, jog mokant pagal pagrindinio ugdymo programos pirmąją dalį galima jungti dvi klases, jei jose mokosi ne daugiau kaip 18 mokinių; jungiamos gretimos klasės: penktoji su šeštąja, šeštoji su septintąja ir septintoji su aštuntąja. Pažymėjo, kad Sprendimu nustatyta, jog Skyriuje sujungtos trys klasės – penktoji, šeštoji ir septintoji. Teigė, kad kreipėsi į Tarybą, tačiau klausimas dėl Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje teikimo artimiausiame posėdyje svarstomas nebuvo.

Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės taryba atsiliepimu į prašymą prašė pašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad švietimo ir mokslo ministro 2011 m. liepos 20 d. įsakymo Nr. V-1369 „Dėl priėmimo į valstybinę ir savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklą, profesinio mokymo įstaigą bendrųjų kriterijų sąrašo patvirtinimo“ 2.1 punkte nustatyta, jog 2011 m. valstybinių ir savivaldybių mokyklų savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos, dalyvių susirinkimai (savininkai) iki spalio 1 d. patikslina bendrojo ugdymo mokykloms klasių komplektų ir priešmokyklinio ugdymo grupių skaičių pagal vykdomas programas. Taryba priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo patikslino Tarybos 2011 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. T3-125 nustatytą bendrojo lavinimo mokyklų klasių komplektų ir priešmokyklinio ugdymo grupių skaičių. Teigė, kad šis sprendimas jau yra sukėlęs teisinius padarinius – mokslo metai įpusėjo, klasės suformuotos, mokymosi sutartys sudarytos. Pažymėjo, kad klasių formavimas kitu būdu nei ginčijamame sprendime pažeistų esmines teises švietimo srityje. Teigė, kad suformavus klases pareiškėjo nurodymu, minėtų ugdymo įstaigų mokinių skaičiaus vidurkis būtų žymiai mažesnis už nustatytą Mokinio krepšelio lėšų apskaičiavimo ir paskirstymo metodikoje. Nurodė, kad tuo atveju, jei Vilniaus rajono savivaldybė negalėtų savo biudžeto lėšomis remti įstaigų, mokykloms kiltų uždarymo grėsmė. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės siekia ginti viešą interesą, tačiau vien administracinio akto panaikinimas, nesiejant to su atitinkamų materialinių teisinių padarinių pašalinimu, atsakovo nuomone, savaime neleistų apginti viešo intereso. Darė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimo patenkinimas negali apginti viešo intereso, toks reikalavimas nesukuria jokių pasekmių.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 27 d. sprendimu pareiškėjo prašymą atmetė.

Nurodė Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktą, 6 straipsnio 5 punktą, Švietimo įstatymo 28 straipsnio 8 dalį, Taisyklių 25.7 punktą, 1 priedą, švietimo ir mokslo ministro 2011 m. liepos 20 d. įsakymo Nr. V-1369 2.1 punktą. Nustatė, kad Taryba ginčijamu Sprendimu įgyvendino minėtą švietimo ir mokslo ministro įsakymo nuostatą (pagal kurią 2011 metais valstybinių ir savivaldybių mokyklų savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos, dalyvių susirinkimai (savininkai) iki spalio 1 d. patikslina: bendrojo ugdymo mokykloms (jų skyriams, filialams) – klasių komplektų ir priešmokyklinio ugdymo grupių skaičių pagal vykdomas programas) ir patikslino klasių komplektų ir priešmokyklinio ugdymo grupių skaičių pagal vykdomas programas. Darė išvadą, kad ginčijamu Sprendimu atliktas patikslinimas prieštarauja Taisyklių 1 priede numatytam jungtinių klasių formavimui. Pabrėžė, kad savivaldybės atstovaujamoji institucija neturi teisės formuoti jungtinių klasių savo nuožiūra, o tai privalo daryti vadovaudamasi Taisyklių nuostatomis.

Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1251/2009, 2009 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-65/2009, nustatė, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas siekia, jog 2011-2012 mokslo metais Skyriuje nebūtų sujungtos 3 klasės, o Vilniaus rajono Medininkų mokykloje-darželyje nebūtų sujungtos 4 klasės. Pažymėjo, kad šiuo metu 2011-2012 mokslo metų jau praėję daugiau kaip pusė, todėl atitinkamų klasių formavimas 2011-2012 mokslo metams nebeįmanomas. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. spalio 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A822-1251/2009 konstatavo, jog tokiu atveju pareiškėjo keliamas reikalavimas nebesukuria jokių teisinių pasekmių kaip jų nesukurtų teismo sprendimas, kuriuo būtų revizuojami atsakovo veiksmai. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo pareikšto reikalavimo išnagrinėjimas šiuo atveju negali apginti viešojo intereso, dėl to Vyriausybės atstovo prašymas negali būti tenkinamas.

III. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje apeliaciniu skundu (b. l. 62-64) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą tenkinti.

Nurodo Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1, 4 dalis, 5 straipsnio 6 dalį, pažymi, kad iš bylos faktinių aplinkybių matyti, jog Vyriausybės atstovas veikė ne taip, kaip numatyta minėto įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje, ir nesinaudojo teisės akto sustabdymo teise. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo tiesiogiai su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas, kreipiamasi į teismą, kaip tai numato Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 4 dalis ir 5 straipsnio 6 dalis. Pabrėžia, kad Vyriausybės atstovas kreipėsi į teismą ne siekdamas ginti viešąjį interesą, o siekdamas, kad būtų panaikintas Vyriausybės nutarimui prieštaraujantis savivaldybės tarybos sprendimas, todėl, pareiškėjo manymu, tai, ar patenkinus pareiškėjo prašymą būtų apgintas atskiroje teritorijoje gyvenančių asmenų viešasis interesas, šioje byloje nėra esminė aplinkybė, kadangi Vyriausybės nutarimas galioja ir yra taikomas visoje valstybės teritorijoje. Pažymi, kad toks Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo aiškinimas suformuluotas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-2718/2011. Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-906/2009.

Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės taryba atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 68-71) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Pažymi, kad iki Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 3, 4, 5, 6 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo priėmimo Vyriausybės atstovui teisė ginti viešąjį interesą buvo suteikta Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Daro išvadą, kad pagal minėtų normų prasmę Vyriausybės atstovas, siekdamas apginti viešąjį interesą, į teismą galėjo kreiptis tik tuo atveju, jeigu viešojo intereso pažeidimas pasireiškė savivaldybių administravimo subjektų neteisėtų teisės aktų priėmimu, įstatymų ir Vyriausybės sprendimų ar kitų teisės aktų nevykdymu bei Konstitucijos ir įstatymų nesilaikymu.

Nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog tam tikrais atvejais savivaldybių administravimo subjektų priimami sprendimai ar jų veiksmai (neveikimas) neprieštarauja konkretiems įstatymams ar teisės aktams, t. y. savivaldybių administravimo subjektų priimami sprendimai ar jų veiksmai (neveikimas) yra teisėti, tačiau gali būtų pažeidžiamos visuomenės ar tam tikros jos dalies teisės, pabloginama jos padėtis. Teigia, kad minėta aplinkybė lėmė Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 3, 4, 5, 6 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo priėmimą, kuriuo buvo sustiprinti Vyriausybės atstovo įgaliojimai viešojo intereso gynimo srityje.

Nurodo Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, 5 straipsnio 6 dalį, pažymi, kad įstatymo leidėjo nustatytu teisiniu reguliavimu Vyriausybės atstovui suteikta teisė kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, kai viešojo intereso pažeidimas pasireiškia savivaldybių administravimo subjektų priimtais neteisėtais administraciniais aktais, savivaldybės administravimo subjektų Konstitucijos ir įstatymų nesilaikymu bei Vyriausybės sprendimų nevykdymu. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje priimtų administracinių teisės aktų neprieštaravimas aukštesnės galios teisės aktams pripažintinas gintinu viešojo intereso objektu, taip pat gintinu viešojo intereso objektu įvardintas ir savivaldybių administravimo subjektų priimtų administracinių aktų neprieštaravimas teisės normoms.

Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką laikė, kad šiuo atveju apeliantas, vykdydamas savivaldybės administravimo subjektų priimamų administracinių aktų teisėtumo kontrolę, kuri įstatymų leidėjo priskiriama Vyriausybės atstovo kompetencijai, gina viešąjį interesą. Teigia, kad teismas, nagrinėdamas prašymą panaikinti administracinius aktus, visais atvejais turi nustatyti, ar šių aktų panaikinimas sukels siekiamas teisines pasekmes – ar bus likviduotos šių administracinių aktų pagrindu atsiradusios materialinės teisinės pasekmės ir pilnai atkurta padėtis, buvusi iki administracinio akto priėmimo.

Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašymas negali būti tenkinamas, kadangi Tarybos Sprendimo pagrindu atsiradusios materialinės teisinės pasekmės negali būti pašalintos ir atkurta buvusi iki ginčijamo Tarybos Sprendimo priėmimo padėtis. Nurodo, kad Tarybos 2012 m. kovo 30 d. posėdyje buvo priimtas Tarybos 2012 m. kovo 30 d. sprendimas Nr. T3-88, kuriuo nuspręsta likviduoti Skyrių, kurio klasių komplektavimą ginčija apeliantas. Nurodo, kad, likvidavus Skyrių, nelieka ginčo dalyko.

Teigia, kad apelianto nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-906/2009 nagrinėjamu atveju nėra aktuali.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo nepilnai, neištyrė visų bylai esminės reikšmės turinčių aplinkybių, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Taigi teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad įstatymas reikalauja ne tik motyvuoti teismo sprendimus, bet ir įpareigoja teismą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnis).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, jog konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, jog sprendimas iš esmės grindžiamas bylos faktinėmis aplinkybėmis ir ginčo išsprendimui aktualių teisės aktų nuostatomis. Teismas, išdėstęs faktines aplinkybes ir apžvelgęs ginčo santykių teisinį reguliavimą, konstatuoja, kad ginčijamu sprendimu atliktas patikslinimas prieštarauja Taisyklių 1 priede numatytam jungtinių klasių formavimui bei savivaldybės atstovaujamoji institucija neturi teisės formuoti jungtinių klasių savo nuožiūra, o tai privalo daryti vadovaudamasi Taisyklių nuostatomis. Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai labai lakoniški ir glausti, plačiau nemotyvuojama, kodėl ir ar iš tikrųjų atsakovo veiksmai yra teisėti ir atitinkantys teisės aktų reikalavimus. Šiuo atveju neatlikus ginčo dalykui reikšmingų teisės aktų nuostatų ir įrodymų reikiamos analizės bei nedavus joms teisinio įvertinimo, teismo sprendimas neatitinka reikalavimų, kurie keliami teismo sprendimo formai ir turiniui. Be to, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tokiais atvejais sprendimo dalis, kuri buvo priimta nesivadovaujant Taisyklių nuostatomis, yra naikintina (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1399/2011).

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą atmetė remdamasis tuo esminiu argumentu, jog Vyriausybės atstovas į teismą kreipėsi gindamas viešąjį interesą, o pareiškėjo pareikšto reikalavimo nagrinėjimas negali apginti viešojo intereso, nes mokslo metai jau įpusėjo ir ginčijamas sprendimas sukėlė teisines pasekmes. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas analogišką bylą, yra pažymėjęs, kad pareiškėjas byloje iš dalies gina viešąjį interesą, tačiau tai nėra pagrindinė pareiškėjo veiklos funkcija.

Pagal Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas pareiškėjas, Vyriausybės atstovas, prižiūri, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, tikrina, ar savivaldybės kolegialių ir nekolegialių administravimo subjektų teisės aktai neprieštarauja įstatymams, Vyriausybės nutarimams ir kitiems su įstatymų įgyvendinimu susijusiems centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtiems teisės aktams. Galimybė kreiptis į teismą ginti viešąjį interesą yra išskirta kaip atskiras Vyriausybės atstovo įgaliojimas.

Taigi savivaldybių veiklos tikrinimas ir viešo intereso gynimas yra atskiros Vyriausybės atstovo atliekamos funkcijos. Vertinant Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 ir 5 straipsnius, darytina išvada, kad pagrindinė pareiškėjo veiklos funkcija yra savivaldybių administracinė priežiūra. Kolegija sprendžia, kad tai pareiškėjas ir atliko nagrinėjamoje byloje. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad Vyriausybės nutarimui prieštaraujančio savivaldybės teisės akto panaikinimas tam tikra dalimi jau savaime yra viešasis interesas.

Tačiau tai nėra pagrindinė Vyriausybės atstovo kreipimosi į teismą priežastis. Negana to, Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 6 dalis numato atskirą viešo intereso gynimo tvarką, kuria nebuvo vadovaujamasi nagrinėjamoje situacijoje. Taigi šiuo atveju Vyriausybės atstovas kreipėsi į teismą siekdamas, kad būtų panaikintas Vyriausybės nutarimui prieštaraujantis savivaldybės tarybos sprendimas. Todėl vien tai, kad savivaldybės tarybos sprendimas jau įgyvendintas, nėra pagrindas atmesti pareiškėjo prašymą.

Nors 2011-2012 mokslo metai ir yra pasibaigę, tačiau ginčo sprendimo teiginiai dėl mokinių klasių suformavimo gali turėti esminės reikšmės formuojant kitų metų klases. Tuo atveju, jei ginčo sprendimu mokinių klasės suformuotos neteisėtai, susiklosto teisinė situacija, kai teismo sprendimu įteisinama neteisė, o tai jau pažeistų vieną iš pagrindinių teisės principų, jog iš neteisės negali atsirasti teisė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2718/2011).

Remiantis išdėstytu (teismui visapusiškai ir objektyviai neištyrus visų bylai reikšmingų aplinkybių) pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo negalima pripažinti pagrįstu, o dėl aukščiau nurodytų priežasčių byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 57 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, o taip pat ABTĮ 81 straipsnyje įtvirtintą pareigą visapusiškai ir objektyviai ištirti ir išsiaiškinti visas bylai reikšmingas aplinkybes. Taigi kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime nenustatinėjo šiai bylai reikšmingų aplinkybių (ABTĮ 86 str. 2 d.). Šie procesiniai teisės normų pažeidimai turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui (ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 142 straipsnio 1 dalis, 143 straipsnis).

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad vykdydamas teisingumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis), teismas privalo išspęsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 27 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Laimė Baltrūnaitė Romanas Klišauskas