2013-04-25 Nr. AB-1398-3-61-3-01735-2012-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552 -108/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01735-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. (A. B.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1-3) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad pareiškėjo laisvė nuo 2009 m. lapkričio 5 d. iki 2011 m. kovo 23 d. buvo apribota, pažeidžiant galiojančius teises aktus. Periodiškai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose, kuriose plotas yra 7 kv. m., jis buvo kalinamas kartu su 3-5 asmenimis. Tiksliai datų įvardinti negali. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos higienos normos HN 76:1999 6.15 punktą vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo ištaigoje, turi tekti 5 kv. m. kameros ploto. Teigė, kad jis buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis (pelės, žiurkės, tarakonai, pelėsiai, drėgmė) pažeidžiant teises aktus, nesudarant normalių kalinimo sąlygų, dėl ko patyrė didžiulę neturtinę žalą. Savo reikalavus grindė Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsniu, Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 ir 4 dalimis, 6.250 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Europos žmogaus teisių teismo praktika. Pažymėjo, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, stipriai pablogėjo jo sveikata, dėl ko kreipėsi eilę kartų į medikus dėl skausmų skrandžio srityje, pablogėjusio regėjimo ir kt. Taip pat sutriko jo visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, yra dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, dėl ko sumažėjo bendravimo galimybės.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime (b. l. 11-17) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas atvyko į Lukiškių TI-K 2009 m. lapkričio 5 d. Lietuvos higienos normoje HN 76:1999 nustatyta gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims ne mažiau kaip 5 kv. m vienam asmeniui. Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010, kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Atkreipė dėmesį, kad iš asmens įskaitos kortelės duomenų matyti, kad laikotarpiais 2010 m. liepos 30 d. ryte, 2010 m. rugpjūčio 3 d. ryte, bei 2010 m. spalio 14 d. ryte vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko minėtu įsakymu nustatytą reikalavimą. Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje asmenų skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pažymėjo, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teises aktuose nustatytas ribas. Izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką t.y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

Pabrėžė, kad deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 - 6.249 straipsniuose. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Atsižvelgiant į tai, pabrėžė, kad konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinų CK 6.271 str. nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą sąlygų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 30 d. sprendimu (b. l. 38-46) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pareiškėjui priteisė 3 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas nuo 2009 m. lapkričio 5 d. iki 2011 m. kovo 23 d. Pabrėžė, kad ginčo teisiniams santykiams taikytinas Lietuvos higienos normos HN 76:1999 (redakcija, galiojusi nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. balandžio 11 d.) 6.15 punktas nustatė, kad laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigų minimalios patalpos ir ploto normos tardymo izoliatoriaus kameroje tenkantis minimalus plotas vienam žmogui yra ne mažesnis kaip 5 kv. m. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 nustatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Teismas padarė išvadą, jog yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas kalėjo perpildytose kamerose. Nurodė, jog atsakovas pripažino, kad pareiškėją laikant kamerose su kitais asmenimis nebuvo laikomasi nustatyto ploto normų, išskyrus tai, kad laikotarpiais 2010 m. liepos 30 d. ryte, 2010 m. rugpjūčio 3 d. ryte bei 2010 m. spalio 14 d. ryte - vienam asmeniui tenkantis plotas kamerose pilnai atitiko nustatytą reikalavimą, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Pabrėžė, jog ginčo dėl to, kad pareiškėjas buvo kalinamas perpildytose kamerose, nėra. Padarė išvadą, kad buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam turi tekti ne mažiau 5 kv. m, o po 2010 m. gegužės 14 d. – 3,6 kv. m ploto. Nurodė, jog iš pareiškėjo skundo turinio (buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis) matyti, kad jis iš esmės neturtinės žalos atsiradimą sieja su teisės aktų reikalavimų dėl atitinkamo minimalaus kameros ploto nesilaikymo ir su tuo, kad jis kalinamas buvo žiauriomis, antisanitarinėmis sąlygomis. Padarė išvadą, jog šiuo atveju pakankama nustatyti aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų kamerose, įvertinti pažeidimų trukmę ir mastą, kad būtų galima teigti, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvę užtikrintas nustatytas tardymo izoliatoriaus kameroje tenkantis minimalus plotas vienam asmeniui.

Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, padarė išvadą, kad atsakovas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje tektų ne mažiau nei 5 kv. m kameros ploto (pagal iki 2010 m. gegužės 11 d. buvusį reglamentavimą), o nuo 2010 m. gegužės 14 d. – 3,6 kv. m ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija (Lukiškių TI-K) neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija ir jos darbuotojai privalėjo veikti.

Atkreipė dėmesį, jog aplinkybė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009, Nr. A502-1774/2010, Nr. A502-1235/2012, Nr. A525-1247/2012), ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą). Atsižvelgiant į tai, atsakovo argumentą dėl vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų – žalos – nebuvimo laikė nepagrįstu. Remdamasis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad administracinių teismų praktikoje (administracinės bylos Nr. A756-122/2010, Nr. A438-121/2009, Nr. A525-1163/2012) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Padarė išvadą, jog byloje nėra duomenų apie pareiškėjo sveikatos pablogėjimą. Nurodė, kad teismui nekyla abejonių dėl to, kad buvimas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, sukėlė pareiškėjui esminių nepatogumų ir dvasinių kančių, todėl pareiškėjo skundo reikalavimą dėl piniginės kompensacijos laikė pagrįstu. Teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas per visą kalinimo laiką (2009 m. lapkričio 5 d. – 2011 m. kovo 23 d.) tik tris dienas -2010 m. liepos 30 d. ryte, 2010 m. rugpjūčio 3 d. ryte, bei 2010 m. spalio 14 d. ryte kalėjo kamerose, kuomet jų dydis atitiko nustatytas normas. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartis su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ dėl patalpų dezinsekcijos. Teismas vertino, kad pareiškėjas patyrė 3 500 litų neturtinę žalą.

III. Atsakovas Lukiškių TI-K (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 54-56), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos įrodymus, kadangi iš byloje esančių duomenų matyti kamerų skaičiai, jų plotai, taip pat jose buvusių asmenų skaičius, tačiau šių duomenų negalima vertinti vienareikšmiškai, kadangi asmenų kamerose kaita labai didelė, dažni atvejai, kai per vieną dieną asmenų skaičius, o kartu ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas kameroje kinta keletą kartų. Dėl šių priežasčių negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Esant dažnai asmenų skaičiaus kameroje kaitai, tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusį, galimai mažesnį kameros plotą nereikėtų vertinti kaip tęstinio ir intensyvaus pažeidimo, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą.

2. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie nagrinėjamo laikotarpio savo sveikatos būklę, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl teisės į nustatyto dydžio gyvenamojo ploto suteikimą kamerose neįgyvendinimo įtakos sveikatos būklei. Pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais, kaip to reikalauja Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas.

3. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, tokiu atveju reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra atmetami, kadangi pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (LVAT bylos Nr. A525-2017/2012, Nr. A146-1527/2012).

Pareiškėjas A. B. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 61) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjęs byloje esančius įrodymus, nustatė, kad yra pakankamas pagrindas jo skundui tenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje kilęs ginčas dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui jo patirtą neturtinę žalą, kuri kildinama iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos neteisėtų veiksmų, pasireiškusių pareiškėjo kalinimu kamerose, savo plotu neatitinkančiose nustatytų reikalavimų.

Pirmosios instancijos teismas iš atsakovo Lietuvos valstybės pareiškėjo naudai priteisė 3 500 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pagal Higienos normos HN 76:1999, kuri galiojo iki 2010 m. balandžio 11 d., 6.15 punktą, vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, turėjo tekti 5 kv. m kameros ploto. 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, tačiau reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. kameros ploto, buvo numatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte. Atsižvelgdama į minėtų teisės aktų reikalavimus bei nagrinėjamoje byloje pateiktus duomenis, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime metu (2009 m. lapkričio 5 d. – 2011 m. kovo 23 d.) nebuvo visą laiką tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į nustatyto dydžio gyvenamąjį plotą, t. y. iki 2010 m. balandžio 11 d. – į 5 kv. m plotą, o nuo 2010 m. balandžio 11 d. – į 3,6 kv. m plotą.

Apelianto argumentas, kad jis negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui nėra reikšmingas sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi atsižvelgiant į nustatytą teisinį reglamentavimą, Lukiškių TI-K administracijos kaltės nebuvimas valstybės atsakomybės nešalina ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra atkreipęs dėmesį į tai, kad neturtinės žalos įrodinėjimas, atsižvelgiant į neturtinės žalos sampratą, negali nepasižymėti atitinkama specifika. Neturtinė žala yra padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus, ji paprastai pasireiškia tam tikrais žmogaus dvasinio, vidinio pasaulio patyrimais, netekimais ar skausmais ir dažnai yra susijusi su žmogaus sąmonės lygmens reiškiniais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais, kaip tai galėtų būti padaryta pagrindžiant turtinę žalą, dažnai yra neįmanoma. Taigi ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtos moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Taigi įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (LVAT 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008; Nr.A502-734/2009, Nr. A502-1235/2012, Nr. A525-1247/2012). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Taigi teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių dėl to, jog gyvenimas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, sukėlė pareiškėjui esminių nepatogumų ir dvasinių kančių, todėl A. B. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra pagrįstas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes pažeidimo laikotarpis yra pakankamai ilgas – virš 500 dienų, išskyrus tris dienas, kurias pareiškėjas kalėjo kamerose, kuomet gyvenamojo ploto dydis atitiko nustatytas normas, todėl nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija. Apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidimą nepagrįstai vertino kaip intensyvų ir tęstinį, nes kameroje laikomų asmenų skaičius paros bėgyje nuolat kito, dėl to kito ir jiems tenkanti ploto dalis, yra atmestini kaip nepagrįsti objektyviais įrodymais. Nors dėl apelianto nurodytų aplinkybių kalinamiems asmenims tenkanti ploto dalis kameroje galėjo būti santykinai didesnė, tačiau nėra pagrindo vertinti, kad ji būtų visiškai atitikusi nustatytas normas.

Pažymėtina, kad neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus, taip pat į kitus kriterijus, kuriuos teismas pripažįsta svarbiais. Pažymėtina ir tai, kad siekiant įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą atsižvelgiama į šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką. Dėl šios priežasties nustatydami neturtinės žalos dydį teismai turi remtis įstatymų nustatytais ir teismų praktika suformuotais ir taikomais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais bei atsižvelgti į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos dydžius.

Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo pinigais, tinkamai vadovavosi CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais: atsižvelgė į pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam kameroje, kurioje minimaliai jam tektų atitinkamai 5 kv. m ir 3,6 kv. m ploto, pažeidimo mastą, pažeidimo trukmę ir teisingai nusprendė, kad 3500 Lt išmoka yra pakankama pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Ši suma, teisėjų kolegijos vidiniu įsitikinimu, nėra aiškiai per didelė, ji iš esmės atitinka panašiose bylose kalintiems asmenims priteisiamas sumas neturtinei žalai atlyginti. Pažymėtina, kad pareiškėjas priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio nekvestionuoja.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius