2022-07-13 Nr. AB-18771-3-62-3-00446-2022-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3089-520-2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00446-2022-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.3; 8.6.4; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. liepos 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų (duomenys neskelbtini) piliečių (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), atstovaujamo pagal įstatymą (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. gegužės 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų (duomenys neskelbtini) Ali (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), atstovaujamo pagal įstatymą (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai (duomenys neskelbtini) piliečiai (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas), (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėja) ir (duomenys neskelbtini), atstovaujamas pagal įstatymą pareiškėjo ir pareiškėjos (toliau kartu – ir pareiškėjai), kreipėsi į teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. 21M50084 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjai paaiškino, kad pareiškėjas dalyvavo protestuose, o valdžios piktnaudžiavimą viešino socialiniame tinkle Facebook. Kadangi filmuotą medžiagą perdavė žiniasklaidai, valdžios šalininkai jam pradėjo grasinti ir jį persekioti. Dėl dalyvavimo demonstracijose jis buvo suimtas, mušamas, nuteistas, todėl grįžęs į šalį būtų kalinamas.

3. Pareiškėjai akcentavo, kad nesutinka su Sprendime nurodyta aplinkybe, jog jiems suteikti pabėgėlio statusą pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 – 3 punktus nėra pagrindo. Prašyme suteikti prieglobstį pareiškėjai nurodė konkrečias individualias aplinkybes, nurodė priežastis – pareiškėjo dalyvavimą demonstracijose, dėl kurių jis patyrė grasinimų.

4. Pareiškėjai akcentavo, kad jų pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija, iš kurios matyti, jog (duomenys neskelbtini) yra vykdomi nužudymai politiniais motyvais, todėl kyla reali grėsmė jų sveikatai ir gyvybei. Aplinkybė, kad pareiškėjai negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus, ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės. Pareiškėjai teigė, kad jų paminėtos aplinkybės patvirtina realią grėsmę jų gyvybei ir sveikatai, todėl jiems turi būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga. Departamentas tinkamai neįvertino pareiškėjų nurodytų aplinkybių, todėl nepagrįstai netenkino pareiškėjų prašymo.

5. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Departamentas paaiškino, kad nusprendė pareiškėjams nesuteikti pabėgėlio statuso, kadangi jie neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir 1951 m. liepos 28 d. Jungtinių Tautų Konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Įvertinęs pareiškėjų pasakojimą, Departamentas konstatavo, kad įžvelgiama grėsmė pareiškėjams iš esmės siejama su bendra situacija jų gyvenamojoje vietovėje, o ne su individualiomis aplinkybėmis ar asmeninėmis savybėmis, todėl pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

7. Departamentas pažymėjo, kad be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjai nenurodė jiems tariamai kylančių grėsmių, todėl tos pačios aplinkybės buvo vertinamos papildomos apsaugos suteikimo kontekste. Tyrimo metu nebuvo nustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjams gresia Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai, todėl atsižvelgiant į tai, jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

8. Departamentas, vadovaudamasis Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) (duomenys neskelbtini) gairėmis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Gairės), pažymėjo, kad nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsižvelgęs į tai, Departamentas konstatavo, kad pareiškėjai taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

9. Departamentas pabrėžė, kad pareiškėjai neindividualizavo, kokia konkrečiai grėsmė jiems kyla šiuo metu, savo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo motyvavo išimtinai bendrais kilmės informacijos aspektais, taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad, nagrinėjant pareiškėjų prašymus suteikti prieglobstį, buvo surinkta ir ištirta aktuali bei su pareiškėjų individualia situacija susijusi informacija, patys pareiškėjai jokios informacijos bei duomenų, paneigiančių Departamento išvadas, nepateikė.

10. Departamentas nurodė, kad pareiškėjų istorijos ir surinkti įrodymai savaime turi vidinių trūkumų, keliančių abejonių dėl jų tikrumo, todėl esant tokioms aplinkybėms, neidentifikuotini tariamo persekiotojo tikėtini motyvai ir tikslai persekioti pareiškėjus. Įvertinęs pareiškėjų pasakojimus kilmės valstybės informacijos kontekste bei atsižvelgęs į pasakojimų trūkumus, jų pasakojimų Departamentas nelaikė patikimu įrodymu, pagrindžiančiu jiems tariamai kilusios rizikos realumą. Atsižvelgęs į tai, Departamentas sprendė, kad nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjams atsiradimo jų kilmės valstybėje tikimybės, o pareiškėjų pasakojimo kontekste surinkta kilmės valstybės informacija taip pat nesudaro pagrindo spręsti, kad pareiškėjams yra kilęs tarptautinės apsaugos suteikimo poreikis.

11. Departamentas pažymėjo, kad pareiškėjai į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyti pareigūnų, todėl prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjų tikslas, t. y. tikėtina, jog, vengdami grąžinimo, pareiškėjai gali pasislėpti. Departamentas nurodė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 patvirtinto Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 33 punktu bei Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjams nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes buvo pagrindas manyti, kad jie gali pasislėpti, todėl buvo nuspręsta pareiškėjus išsiųsti iš Lietuvos Respublikos.

12. Departamentas akcentavo, kad draudimo atvykti laikotarpis pareiškėjams nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jie į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Atsakovas pabrėžė, kad nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

13. Departamento vertinimu, tyrimas buvo atliktas, vadovaujantis teisės aktų nuostatomis ir tyrimo metu surinkta informacija. Tyrimo metu buvo įvertinta, ar pareiškėjams kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jų politinių įsitikinimų, taip pat įvertinta, ar egzistuoja reali grėsmė, kad pareiškėjai patirs neteisėtus veiksmus, nurodytus Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje.

II. 14. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2022 m. gegužės 25 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies: 1) pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti (duomenys neskelbtini) ir jo sutuoktinei (duomenys neskelbtini) atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; 2) pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; 3) kitą skundo dalį atmetė.

15. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė šias faktines aplinkybes:

15.1. 2021 m. rugpjūčio 30 d. pirminės apklausos metu pareiškėjai nurodė, kad gyveno (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), jokiai politinei partijai ar organizacijai nepriklauso, iš kilmės valstybės išvyko 2021 m. liepos 22 d. Pareiškėjas nurodė, kad su šeima iš (duomenys neskelbtini) išvyko, nes jis yra aktyvus kilmės šalies pilietis, dalyvavo protestuose, filmavo ir fotografavo (duomenys neskelbtini) valdžios piktnaudžiavimus ir visa tai viešindavo socialiniuose tinkluose Facebook ir Instagram. Dėl šios priežasties jį pradėjo persekioti, jam pradėjo grasinti (duomenys neskelbtini) valdžios šalininkai, be to, jis buvo įkalintas 6 mėnesiams.

15.2. 2021 m. lapkričio 4 d. buvo atlikta pakartotinė pareiškėjų apklausa, kurios metu pareiškėjas nurodė, kad jis buvo politiškai aktyvus (duomenys neskelbtini), filmuodavo demonstracijas ir įrašus perduodavo žiniasklaidos atstovams. (duomenys neskelbtini).

15.3. 2021 m. lapkričio 4 d. atlikta pareiškėjos apklausa, kurios metu ji nurodė, kad jos vyras (pareiškėjas) dalyvavo demonstracijose, kurių metu filmuodavo, o vaizdo įrašus skelbdavo socialiniuose tinkluose. Pareiškėja teigė, kad jos vyras dalyvavo tik vienoje demonstracijoje, kuri vyko (duomenys neskelbtini). Po šios demonstracijos jis gavo grasinimą, kuriame buvo draudimas lankytis demonstracijose, ir jos vyras nustojo tai daryti. Pareiškėja nurodė, kad grasinimas gautas iš karinės grupės ir nacionalinio saugumo su draudimu filmuoti. Pareiškėja akcentavo, kad jos vyras buvo pagrobtas 6 mėnesiams, per kuriuos buvo kankinamas, mušamas, o, grįžęs iš įkalinimo įstaigos, vyras pranešė draugams, jog šioje veikloje daugiau nedalyvaus, tačiau jis gavo antrąjį grasinimą.

16. Teismas nurodė, kad Departamentas, įvertinęs faktines aplinkybes, Sprendimu pareiškėjams nesuteikė pabėgėlių statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nusprendė išsiųsti pareiškėjus į (duomenys neskelbtini), pareiškėjui ir pareiškėjai uždraudė 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos atvykti į Lietuvos Respubliką, įvedė į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui ir pareiškėjai atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

17. Teismas, nagrinėdamas bylą, vadovavosi Konvencijos 1 straipsnio A dalimi punktu, Įstatymo 86 ir 87 straipsniais, apžvelgė teismų praktiką, suformuotą prieglobsčio bylose, analizavo Tvarkos aprašo nuostatas, detalizuojančias tyrimo dėl prieglobsčio prašymo atlikimo tvarką, prašymo vertinimo kriterijus.

18. Teismas, įvertinęs pateiktus rašytinius dokumentus, konstatavo, kad Departamento atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjų situacija įvertinta individualiai, atliktos apklausos, detaliai analizuoti ir įvertinti jų nurodyti argumentai. Departamentas atsižvelgė į pareiškėjų asmenybes bei į faktinę situaciją jų kilmės valstybėje. Atsakovas rėmėsi kilmės valstybės informacija, kurioje nurodyta, kad demonstracijos dalyviams buvo pateikiami kaltinimai pagal (duomenys neskelbtini) baudžiamojo kodekso (duomenys neskelbtini) straipsnį, taip pat (duomenys neskelbtini) straipsnius (valdžios institucijų įžeidimas, grėsmės visuomenės saugumui sukėlimas, valstybės pareigūno duotų nurodymų nepaisymas ir žalos viešajai ir privačiai nuosavybei darymas), tačiau nei vienas iš nurodytų straipsnių nėra minimas pareiškėjų pateiktų dokumentų kopijose. Pagal kilmės valstybės informaciją, sulaikomi ir pagrobiami buvo šie asmenys: žinomi aktyvistai, organizatoriai ir protestuose pagrindinį vaidmenį atliekantys žmonės, kritikuojantys (duomenys neskelbtini) priklausančias institucijas ar pajėgas, grasinimus patyrė žurnalistai, jie buvo grobiami, suimami, su jais buvo netinkamai elgiamasi, fiksuota ir nužudymų. Nei vienai iš nurodytų grupių pareiškėjas nepriklauso.

19. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjų įvardijama baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jų pačių subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais įrodymais. Individualios asmeninės grėsmės grįžti į kilmės šalį atsakovas nenustatė, tokių įrodymų nepateikta ir teisme, todėl Departamentas neturėjo pagrindo konstatuoti pagrįstos tikimybės, kad grįžimo į (duomenys neskelbtini) atveju pareiškėjams grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodyti veiksmai – kankinimai arba mirties bausmė, t. y. pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

20. Teismas vertino, kad Departamentas surinko išsamią kilmės valstybės informaciją, įvertino pareiškėjų paaiškinimus, todėl nėra pagrindo abejoti Departamento padaryta išvada, kad pareiškėjams kilmės valstybėje nekils joks pavojus dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Teismas nenustatė aplinkybių, kad prieš pareiškėjus bus imtasi persekiojimo veiksmų, todėl padarė išvadą, kad jų baimė dėl pavojaus gyvybei yra nulemta tik jų subjektyviu situacijos vertinimu bei prielaidomis. Iš teismui pateiktos medžiagos teismas nustatė, kad pareiškėjų pasakojimai apie įvykius (duomenys neskelbtini) buvo nedetalūs, neturintys nuoseklumo, prieštaraujantys. Pasakojimų trūkumai, neatitikimai, kilmės valstybės informacijos kontekste (pateikti kaltinimai, sulaikymo aplinkybės ir pobūdis bei trukmė) sudarė teismui pagrindą kritiškai vertinti pareiškėjų pasakojimų patikimumą.

21. Teismas konstatavo, kad nėra individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos pareiškėjams suteikimo poreikį, pareiškėjų deklaruojama baimė grįžti į kilmės šalį yra išskirtinai hipotetinio pobūdžio, nelaikytina visiškai pagrįsta, t. y. „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, todėl pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, taip pat pareiškėjai neatitinka Įstatymo 87 straipsnio reikalavimų.

22. Vadovaudamasis 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio nuostatomis, įvertinęs pareiškėjų atvykimo į Lietuvos Respubliką aplinkybes, pažymėjęs, kad yra pagrindas manyti, jog pareiškėjai gali pasislėpti, teismas pripažino pagrįsta Sprendimo dalį išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini).

23. Teismas nesutiko su Departamento išvada, jog pareiškėjui ir pareiškėjai pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga priemonė jų padarytam pažeidimui. Teismas vadovavosi Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos 5 ir 44 punktais, taip pat teismas vertino, kad byloje nebuvo pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjas ir pareiškėja praeityje būtų pažeidę atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekę nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padarę kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nebuvo nustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas ir pareiškėja iš Lietuvos Respublikos būtų išsiunčiami jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų lemti maksimalaus draudimo atvykti terminą taikymą.

24. Teismas konstatavo, kad Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui ir pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra keistina, nustatant, kad pareiškėjui ir pareiškėjai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

25. Teismas aptarė Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, (toliau – ir SIS II reglamentas) nuostatas ir pažymėjo, jog pareiškėjui ir pareiškėjai taikomas draudimas atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje, todėl šių asmenų duomenys, vadovaujantis minėtų taisyklių 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo pagrįstai teikiami centrinei Šengeno informacinei sistemai, tačiau, pakeitus Departamento sprendimo dalį dėl draudimo pareiškėjui ir pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką ir sumažinus terminą iki 2 metų, teismo vertinimu, yra pagrindas keisti ir kitą Departamento Sprendimo dalį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui ir pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 26. Pareiškėjai (duomenys neskelbtini) piliečiai (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), atstovaujamas pagal įstatymą pareiškėjo ir pareiškėjos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. gegužės 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

27. Pareiškėjų teigimu, teismas netinkamai vertino jų (pareiškėjų) pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos.

28. Pareiškėjai nurodo, kad kilmės šalies informacija patvirtina, jog (duomenys neskelbtini) didžiulę įtaką turi radikalios (duomenys neskelbtini) karinės grupuotės ir organizacijos, kurių veikla yra nukreipta į demonstrantų prieš (duomenys neskelbtini) valdžią ir asmenų, bent kiek susijusių su Vakarų kultūra ir vertybėmis, persekiojimą.

29. Pareiškėjai, apžvelgdami situaciją (duomenys neskelbtini), laikosi pozicijos, kad (duomenys neskelbtini) vykstančio vidinio karinio konflikto, ginkluotų užpuolimų, žmonių grobimų ir kitų nusikaltimų kontekste, kurių nekontroliuoja valdžios struktūros arba net prie jų prisideda, visiškai tikėtina, kad pareiškėjams už dalyvavimą demonstracijose kyla reali persekiojimo grėsmė, dėl kurios pareiškėjai gali prarasti laisvę, gyvybę ir sveikatą.

30. Pareiškėjai atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjų šeima priskirtina padidintos rizikos grupei pagal tris kriterijus (pareiškėjas yra protestuotojas ir opozicijos aktyvistas, šeimoje yra moteris bei nepilnametis vaikas), todėl jiems suteiktina papildoma apsauga.

31. Pareiškėjai pažymi, kad Gairės yra rekomendacinio pobūdžio ir neprivalomos, jose pateikta vienų metų senumo informacija, todėl atsakovas ne tik turėjo rinkti naujausią bei aktualią kilmės valstybės informaciją, bet ir individualiai vertinti pareiškėjų nurodytas aplinkybes ir susiklosčiusią situaciją. Atsakovui to nepadarius nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjams kilmės valstybėje nekyla pavojus dėl beatodairiško smurto. Be to, atsakovas neatliko jokios informacijos paieškos ir vertinimo, kiek tai susiję su ekonomine šalies padėtimi, todėl neatliko atskyrimo tarp ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo.

32. Pareiškėjai laikosi pozicijos, kad jiems prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjų prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, taip pat visapusiškos ir naujausios informacijos. Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją sutrinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Atsakovo Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjams atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėjus ir uždrausti jiems atvykti į Lietuvos Respubliką.

33. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

34. Departamentas, pakartodamas atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, pažymi, kad tiek Departamentas, tiek ir teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti teismo sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 35. Bylos dalykas – atsakovo Departamento 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimo Nr. 21M50084, kuriuo pareiškėjams (duomenys neskelbtini) piliečiams (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir jų nepilnamečiam vaikui (duomenys neskelbtini) nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlių statusas ir papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje, taip pat nuspręsta išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjams (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) 5 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo šiems pareiškėjams atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, pagrįstumas ir teisėtumas.

36. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad Departamento Sprendimas iš esmės yra pagrįstas ir teisėtas. Pirmosios instancijos teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad pareiškėjai neatitinka kriterijų, nurodytų Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovo Sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėjus į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjams (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, ir dėl to pakeitė atsakovo Sprendimą, t. y. nustatė, kad šiems pareiškėjams uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, taip pat įvedamas į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimas dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

37. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nesutinka su atsakovo Sprendimu bei pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodydami, kad padaryta nepagrįsta išvada, jog jiems negresia individualaus pobūdžio persekiojimas ir jie neatitinka sąlygų pabėgėlių statusui ir papildomai apsaugai gauti. Pareiškėjai teigia, kad atsakovas neįvertino visų pareiškėjų prašymui išnagrinėti reikšmingų aplinkybių ir jų pateiktos informacijos dėl kilmės valstybėje galbūt kylančios grėsmės, atsakovo surinkti duomenys ir jų vertinimas neleidžia daryti nekvestionuotinos išvados, jog pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų kriterijų, t. y. kad nėra tikimybės, jog pareiškėjus išsiuntus į kilmės šalį nebus pažeistos jų teisės ir pagrindinės laisvės. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad pareiškėjų šeima priskirtina padidintos rizikos grupei pagal tris kriterijus (pareiškėjas yra protestuotojas ir opozicijos aktyvistas, moteris ir nepilnametis vaikas).

38. Tikrinant pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymėtina, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

39. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

40. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

41. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad tarptautinės apsaugos prašymą vertinant individualiai, reikia atsižvelgti į visus reikšmingus faktus, susijusius su atitinkamo prieglobsčio prašytojo asmenine padėtimi ir aplinkybėmis, ypač įvairių priemonių kumuliacinį poveikį prieglobsčio prašytojui, kurio asmens statusas – vaikas. Asmens padėtis gali prilygti persekiojimui, jeigu jo įvairių priemonių sankaupa, kuri kartu su kitomis nepalankiomis asmeninėmis aplinkybėmis ir / arba atsižvelgiant į bendrą kontekstą, paveikia asmenį panašiai kaip ir pagrindinių teisių pažeidimai. Persekiojimas taip pat turi pasiekti tam tikrą sunkumo lygį. Kai sprendžiamas vaiko prieglobsčio prašymas, vaiko amžius ir priklausomybė nuo juo besirūpinančių asmenų, ilgalaikė įtaka vaiko fizinei ir psichologinei raidai ir gerovei yra kriterijai, kuriuos būtina deramai įvertinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3467-520/2021; 2022 m. balandžio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1790-602/2022; 2022 m. balandžio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1913-556/2022; 2022 m. balandžio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1978-502/2022; 2022 m. balandžio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2000-520/2022; 2022 m. gegužės 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2460-881/2022; kt.).

42. Įstatymo normose yra įgyvendintos, be kita ko, 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) ir 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (nauja redakcija) (toliau – ir Direktyva 2013/32/ES).

43. Nagrinėjant tarptautinės apsaugos prašymą ir siekiant nustatyti, ar asmuo turėtų būti pripažintas „pabėgėliu“, kaip tai yra apibrėžta Konvencijoje, pagal Įstatymą, jo normos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į Direktyvos 2011/95/ES ir Direktyvos 2013/32/ES tikslus.

44. Direktyvos 2011/95/ES konstatuojamoje dalyje nustatyta: „<...> (18) įgyvendindamos šią direktyvą valstybės narės pirmiausia turėtų atsižvelgti į geriausius vaiko interesus pagal 1989 m. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją. Vertindamos geriausius vaiko interesus valstybės narės visų pirma turėtų tinkamai atsižvelgti į šeimos vienovės principą, nepilnamečio gerovę ir socialinę raidą, saugumo ir apsaugos aspektus ir į nepilnamečio nuomonę pagal jo amžių ir brandą; (19) būtina išplėsti šeimos narių sąvoką, atsižvelgiant į tam tikras skirtingas priklausomumo aplinkybes ir ypatingą dėmesį skiriant geriausiems vaiko interesams; <...>“.

45. Direktyvos 2011/95/ES 6 straipsnyje nustatyta: „Persekiojimo vykdytojais ar didelės žalos darytojais gali būti: a) valstybė; b) valstybę ar didelę valstybės teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos; c) nevalstybiniai subjektai, jei galima įrodyti, kad a ir b punktuose minimi vykdytojai ir darytojai, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti apsaugos nuo persekiojimo arba didelės žalos, kaip apibrėžta 7 straipsnyje“. Šios Direktyvos 7 straipsnyje nustatyta, kad: „1. Apsaugą nuo persekiojimo ar didelės žalos gali suteikti tik: a) valstybės arba b) valstybę ar didelę valstybės teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, jei jos nori ir gali pasiūlyti apsaugą pagal 2 dalį. 2. Apsauga nuo persekiojimo ar didelės žalos turi būti veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio. Tokia apsauga paprastai suteikiama, kai 1 dalies a ir b punktuose minimi apsaugos teikėjai imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar didelei žalai, inter alia, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimo ar didelei žalai nustatyti, persekioti dėl veiksmų, kurie laikomi persekiojimu arba didele žala, ir nubausti už juos, ir kai prašytojas turi galimybę naudotis tokia apsauga“.

46. Teisėjų kolegija pažymi, kad Departamento Sprendimu nuspręsta pareiškėjus išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Ši Sprendimo dalis priimta vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuriame nustatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti.

47. Minėtame ir kituose Įstatymo straipsniuose yra įgyvendinta 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB (toliau – ir Direktyva 2008/115) dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse, kurios 2 konstatuojamoje dalyje nustatyta: 2004 m. lapkričio 4 ir 5 d. Briuselio Europos Vadovų Taryba paragino suformuoti efektyvią išsiuntimo ir repatriacijos politiką, pagrįstą bendrais standartais, siekiant, kad su grąžintinais asmenimis būtų elgiamasi žmoniškai ir kad būtų gerbiamos jų pagrindinės teisės ir orumas. <…> Direktyvos 2008/115 6 konstatuojamoje dalyje nustatyta, kad: „(6) Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad neteisėtas trečiųjų šalių piliečių buvimas būtų nutrauktas vadovaujantis teisinga ir aiškia tvarka. Pagal bendruosius ES teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą. Naudodamos standartines sprendimų, susijusių su grąžinimu, t. y. sprendimų grąžinti ir, jei priimama, sprendimų uždrausti atvykti ir sprendimų dėl išsiuntimo, formas, valstybės narės turėtų atsižvelgti į tą principą ir visapusiškai laikytis visų taikytinų šios direktyvos nuostatų“.

48. Direktyvos 2008/115 5 straipsnyje „Negrąžinimas, vaiko interesai, šeimos gyvenimas ir sveikatos būklė“ nustatyta: „Valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, tinkamai atsižvelgia į: a) vaiko interesus, b) šeimos gyvenimą, c) atitinkamo trečiosios šalies piliečio sveikatos būklę, ir laikosi negrąžinimo principo“. Pagal Direktyvos 2008/115 2 konstatuojamąją dalį, direktyva siekiama suformuoti efektyvią išsiuntimo ir repatriacijos politiką, pagrįstą bendrais standartais, siekiant, kad su grąžintinais asmenimis būtų elgiamasi žmogiškai ir kad būtų gerbiamos jų pagrindinės teisės ir orumas (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2011 m. balandžio 28 d. sprendimo PPU, C-61/11, ECLI:EU:C:2011:268, 31 p.). Be to, taikant Direktyvos 2008/115 5 straipsnį „Negrąžinimas, vaiko interesai, šeimos gyvenimas ir sveikatos būklė“, įgyvendindamos šią direktyvą, valstybės narės privalo, pirma, tinkamai atsižvelgti į atitinkamo trečiosios šalies piliečio vaiko interesus, šeimos gyvenimą ir sveikatos būklę ir, antra, paisyti negrąžinimo principo (ESTT 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimo Boudjlida, C-249/13, ECLI:EU:C:2014:2431, 48 p.). Įstatymo 126 straipsnis, nustatantis išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos pagrindus, kaip ir kiti šio Įstatymo straipsniai, susiję su išsiuntimu, turi būti aiškinami atsižvelgiant į Direktyvos 2008/115 tikslus, jos aiškinimą ESTT praktikoje.

49. Nagrinėjamu atveju Departamento Sprendimo dalis dėl pareiškėjų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos nepatvirtina, kad šiuo atveju buvo atsižvelgta į užsieniečių vaiko interesus, šeimos gyvenimą, taip pat ir į tai, ar šiuo požiūriu buvo atsižvelgta į negrąžinimo principą. Iš Sprendimo turinio matyti, kad buvo atsižvelgta tik į užsieniečių neteisėto buvimo faktą Lietuvos Respublikoje, o tai neatitinka Direktyvos 2008/115 tikslų, jos 6 konstatuojamosios dalies, kurioje akcentuojama, jog sprendimai turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais. Pirmosios instancijos teismas atsakovo Sprendimo šiuo aspektu iš esmės nevertino.

50. Atsižvelgdama į šiame sprendime aptartą ginčo teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, į šios bylos faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Departamentas tinkamai ir visapusiškai neišnagrinėjo visų pareiškėjų prašymui suteikti prieglobstį teisiškai svarbių aplinkybių, todėl yra neteisėtas ir naikintinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 1 p.; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. kovo 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1303-602/2022; 2022 m. balandžio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1913-556/2022; kt.). Pirmosios instancijos teismas, pritardamas esminėms Sprendimo išvadoms, netinkamai sprendė dėl Departamento taikytos materialiosios teisės, todėl sprendimas naikinamas (ABTĮ 147 str.). Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimamas naujas sprendimas, kuriuo atsakovo Sprendimas panaikinamas ir atsakovas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio suteikimo.

51. Pareiškėjai apeliaciniame skunde suformulavo prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau įvertinus jų nurodytus teisiškai nepagrįstus argumentus dėl žodinio proceso apeliacinės instancijos teisme būtinumo, tai, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo netenkintas ir byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka (ABTĮ 141 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjų (duomenys neskelbtini) piliečių (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), atstovaujamo pagal įstatymą (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. gegužės 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. 21M50084 ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjų (duomenys neskelbtini) piliečių (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), atstovaujamo pagal įstatymą (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius

Dalia Višinskienė