2013-11-18 Nr. AB-8468-3-64-3-01056-2013-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A442-2688/2013

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01056-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. B. skundą atsakovui Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl iš išeitinės pašalpos išskaičiuoto gyventojų pajamų mokesčio priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas P. B. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė skundą Šiaulių apygardos administraciniam teismui, kuriuo prašė iš atsakovo Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Šiaulių AVPK) priteisti iš jam priklausiusios išeitinės pašalpos 2 745,58 Lt išskaičiuoto gyventojų pajamų mokesčio.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis 2011 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 86-TE-36, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 4 punktu (negalint tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadai), buvo atleistas iš vidaus tarnybos nuo 2011 m. vasario 28 d. Pareiškėjas nurodė, kad jam buvo apskaičiuota išeitinė kompensacija 18 303,84 Lt ir atsakovas iš šios sumos išskaičiavo gyventojų pajamų mokestį, todėl sumažėjo jam išmokamos kompensacijos dydis ir jis patyrė turtinius praradimus. Pažeidžiant Statuto 58 straipsnio 1 dalies nuostatą, su pareiškėju nėra visiškai atsiskaityta iki šio laiko, t. y. jį atleidžiant iš tarnybos, jam nebuvo išmokėta dalis išeitinės pašalpos. Pareiškėjas raštu kreipėsi į atsakovą, prašydamas išmokėti iš jam priklausiusios išeitinės pašalpos išskaičiuotą gyventojų pajamų mokestį, tačiau atsakovas jo prašymo netenkino. Pareiškėjas skunde rėmėsi Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 17 straipsnio 1 dalies 2, 5 punktų nuostatomis, Lietuvos vyriausio administracinio teismo praktika.

Atsakovas Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą bei praleidus apskundimo terminą.

Atsiliepime nurodyta, kad atsakovas, išmokėdamas P. B. priklausančią išeitinę kompensaciją ir išskaičiuodamas gyventojų pajamų mokestį, pasielgė teisėtai.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 29 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad nuo 2009 m. sausio 1 d. pasikeitus GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 5 punktui, visos nuo 2009 m. sausio 1 d. darbdavio darbuotojui išmokamos kompensacijos, kai nutraukiama darbo sutartis arba jos esmę atitinkanti sutartis, taip pat ir išeitinės kompensacijos (išeitinės išmokos, išeitinės pašalpos), išmokamos statutiniams valstybės tarnautojams, kurie privalomai atleidžiami dėl sveikatos būklės (pvz., atleidžiami pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą (kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Centrinės medicininės ekspertizės komisijos išvadai)) priskiriamos apmokestinamosioms pajamoms. Be to, minėta teisės norma nenumato išimčių vidaus tarnybos pareigūnams, atleidžiamiems iš tarnybos vadovaujantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktu.

III. Pareiškėjas P. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovo Telšių AVPK iš pareiškėjui priklausiusios išeitinės pašalpos 2 745,58 Lt išskaičiuoto gyventojų pajamų mokesčio.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo tuos pačius argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Taip pat pareiškėjas teigia, jog teismo sprendimas yra nepagrįstas todėl, kad teismas savo sprendimą grindė abstrakčiai taikydamas naująją GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto redakciją, tačiau neatsižvelgė į kitus galiojančius teisės aktus ir į tai, kad pareiškėjo darbo sutartis buvo nutraukta ne dėl jo ar darbdavio kaltės, t. y. nereorganizavus, nelikvidavus darbdavio, o dėl ligos.

Atsakovas Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą remiasi tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepime į skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Ginčas šioje byloje kilo dėl to, ar pareiškėjui, kuris buvo atleistas iš vidaus tarnybos vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 4 punktu (kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadai), pagal Statuto 57 straipsnį išmokėta kompensacija pagrįstai apmokestinta gyventojų pajamų mokesčiu.

Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, jog pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadai.

Statuto 57 straipsnis nustato, kad, atleidžiant pareigūną iš vidaus tarnybos pagal šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4, 11, 15 ir 16 punktus, išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija. Kompensacija pareigūnams, nepertraukiamai ištarnavusiems daugiau kaip 5 metus, didinama pusantro karto, daugiau kaip 10 metų – du kartus, daugiau kaip 20 metų – tris kartus. Taigi pareiškėjui, atsižvelgiant į Statuto 57 straipsnio nuostatas buvo išmokėta skunde nurodyta kompensacija.

Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad pajamų mokesčio objektas yra gyventojo pajamos. Pajamos, kurios yra neapmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu, yra nurodytos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnyje. Taigi pagal tokį teisinį reguliavimą, nuo visų gyventojo pajamų, jeigu jos nėra nurodytos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnyje, turi būti apskaičiuojamas ir mokamas gyventojų pajamų mokestis.

Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-111 redakcija, galiojanti nuo 2008 m. gruodžio 30 d.) nustato, kad neapmokestinamosios pajamos yra Lietuvos Respublikos įstatymuose arba kituose teisės aktuose nustatyto dydžio kompensacijos, įskaitant teisės aktuose nustatytas tiesiogines išmokas pajamų lygiui palaikyti, taip pat kompensacijos, kurių dydžiai nenustatyti, tačiau mokėjimas reglamentuotas Lietuvos Respublikos įstatymuose ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose, įskaitant kompensacijas už autorių arba gretutinių teisių pažeidimą, išskyrus kompensacijas, mokamas gyventojui, kai nutraukiama darbo sutartis ar jos esmę atitinkanti sutartis, ir pinigines kompensacijas už nepanaudotas atostogas. Taigi pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas kompensacijos, mokamos gyventojui, kai nutraukiama darbo sutartis ar jos esmę atitinkanti sutartis, ir piniginės kompensacijos už nepanaudotas atostogas yra priskirtinos apmokestinamosioms pajamoms.

Nors pagal Tarnybos vidaus reikalų sistemoje statuto nuostatas tarp vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ir Vidaus reikalų ministerijos valdymo srities vidaus reikalų statutinių įstaigų speciali vidaus tarnybos sutartis nėra pasirašoma, tačiau mokesčių teisės prasme atleidimas iš vidaus tarnybos yra juridinis faktas, tolygus darbo sutarties esmę atitinkančios sutarties nutraukimui. Todėl pareiškėjui išmokėta Statuto 57 straipsnyje numatyta kompensacija yra apmokestinama gyventojų pajamų mokesčiu. Atsižvelgiant į tai, atsakovas pagrįstai išskaičiavo gyventojų pajamų mokestį iš pareiškėjui išmokėtos kompensacijos.

Apeliaciniame skunde nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose suformuluota Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto aiškinimo praktika nėra taikytina nagrinėjant šią administracinę bylą. Šiose bylose buvo aiškinama iki 2008 m. gruodžio 30 d. galiojusi Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto redakcija, kurioje buvo numatyta, jog Lietuvos Respublikos įstatymuose arba kituose teisės aktuose nustatyto dydžio kompensacijos, taip pat kompensacijos, kurių dydžiai nenustatyti, tačiau mokėjimas reglamentuotas Lietuvos Respublikos įstatymuose ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose, įskaitant kompensacijas už autorių arba gretutinių teisių pažeidimą, išskyrus kompensacijas, mokamas gyventojui, kai darbo sutartis ar jos esmę atitinkanti sutartis nutraukiama darbdavio valia ir pinigines kompensacijas už nepanaudotas atostogas, t.y. teisės norma, nebegaliojusi šio ginčo teisinių santykių atsiradimo metu.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išaiškino bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo P. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys