2020-05-20 Nr. AB-9997-3-65-3-00041-2020-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-343-552/2020

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00041-2020-6

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2020 m. gegužės 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos N. P. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. balandžio 1 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. P. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ignalinos ir Visagino skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja N. P. kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) pripažinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Ignalinos ir Visagino skyriaus 2019 m. rugsėjo 17 d. sprendimą Nr. 39S-105-(14.39.3.) (toliau – ir Sprendimas) neteisėtu ir jį panaikinti; 2) įpareigoti NŽT Ignalinos ir Visagino skyrių sudaryti tinkamas galimybes pareiškėjai nurodyti žemės, miško sklypo ar vandens telkinio vietą, kurioje būtų galima atkurti pareiškėjos nuosavybę į žemę, taip atkuriant pareiškėjos materialines teises į tas, kurios buvo iki 2019 m. birželio 11 d., kuomet buvo rengtas susirinkimas, kuriame pareiškėja šios teisės įgyvendinti negalėjo. Pareiškėja kartu prašė atnaujinti terminą skundui paduoti.

II. Regionų apygardos administracinis teismas 2020 m. balandžio 1 d. nutartimi neatnaujino termino skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjos N. P. skundą.

Teismas nustatė, kad pareiškėja su skundžiamu Sprendimu susipažino 2019 m. spalio 30 d., todėl terminas skundui paduoti baigėsi 2019 m. lapkričio 30 d. Pareiškėja skundą, jame suformulavusi reikalavimą dėl Sprendimo panaikinimo, teismui padavė tik 2020 m. kovo 13 d., t. y. praleidusi terminą skundui paduoti.

Pareiškėja kaip svarbias termino praleidimo priežastis nurodė tai, jog, jos teigimu, atsakovo darbuotojai jai nurodę Sprendimą apskųsti NŽT Ignalinos ir Visagino skyriaus vadovui, o šio atsakyme buvo nurodyta jį skųsti NŽT, per klaidą skundas buvo paduotas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris skundą atsisakė priimti. Taip pat pareiškėja nurodė, kad diktuojant atsakovo darbuotojams, ji nurodė neteisingą skundžiamo akto numerį, t. y. iš esmės skųsdama Sprendimą, ji įrašė Pažymą Nr. 39PAŽ597(14.39.3).

Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje imperatyviai įtvirtinta, kad sprendimai, kuriais atkuriamos nuosavybės teisės, turi būti skundžiami teismui. Dar NŽT Ignalinos ir Visagino skyriaus 2019 m. lapkričio 12 d. rašte Nr.39SD-3702-(14.39.104.), atsakant į pareiškėjos prašymą panaikinti Sprendimą, buvo aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad NŽT Ignalinos ir Visagino skyrius neturi teisės panaikinti Sprendimą ir pareiškėja dėl jo panaikinimo turi kreiptis į teismą ABTĮ nustatyta tvarka, tačiau pareiškėja po šio rašto gavimo skundo administraciniam teismui nepateikė, skyriaus atsakymą skundė NŽT, o NŽT atsakymą – Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Pareiškėjos teiginys, kad būtent tokią Sprendimo apskundimo tvarką jai nurodė atsakovo darbuotojai, nepagrįstas jokiais byloje pateiktais įrodymais. Pareiškėja teigė, kad ją atsakovo darbuotojai suklaidino ir tuo, jog padiktavo neteisingą skundžiamo akto numerį. Tokį pareiškėjos argumentą paneigė tai, kad, pačios pareiškėjos teigimu, 2019 m. spalio 30 d. ji pati susipažino su Sprendimu, todėl galėjo įsitikinti jo numeriu bei priėmimo data, NŽT 2020 m. sausio 10 d. atsakyme nurodyta, jog Pažyma Nr. 39PAŽ597(14.39.3) pareiškėjai teisinių pasekmių nesukelia, be to, teikdama skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, pareiškėja 2020 m. vasario 11 d. pati patikslino skundžiamo Sprendimo numerį. Be to, į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu dėl Sprendimo panaikinimo pareiškėja kreipėsi 2020 m. vasario 10 d., t. y. taip pat praleidusi terminą skundui dėl Sprendimo panaikinimo paduoti, todėl aplinkybė, jog skundas dėl suklydimo buvo paduotas ne tam teismui nagrinėjamu atveju reikšmės neturi. Dėl nurodytų argumentų teismas konstatavo, kad pareiškėja terminą praleido ne dėl objektyvių priežasčių, sukliudžiusių laiku kreiptis į Regionų apygardos administracinį teismą, o dėl savo pačios valios, pasirinkdama tokį savo teisių gynimo būdą, kuris nenumatytas teisės aktais, ir apie tai gavusi informaciją iš atsakovo dar 2019 m. lapkričio 12 d. raštu.

Teismas sprendė, kad pareiškėja terminą skundui praleido be svarbių priežasčių, todėl šis terminas neatnaujintinas. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundą.

III. Pareiškėja N. P. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį ir išnagrinėti ginčą iš esmės arba grąžinti skundą pirmosios instancijos teismui.

Pareiškėjos nuomone, netinkamas procesinių teisių išaiškinimas administraciniame akte turėtų būti laikomas svarbia ir pakankama priežastimi, dėl kurios pareiškėja, nebūdama teisininkė, objektyviai, nuo jos nepriklausiusių aplinkybių nežinojo, kad Sprendimą privalo skųsti išimtinai teismui per 30 dienų laikotarpį nuo sužinojimo apie jį dienos.

Nei Sprendime, nei jokiuose kituose dokumentuose nebuvo nurodyta skundo dėl Sprendimo pateikimo tvarka, taigi atsakovas nesilaikė įstatymo nuostatų, nenurodė pareiškėjai kur jai kreiptis. Tai įrodo, kad terminas praleistas dėl svarbių, nuo jos valios nepriklausiusių priežasčių.

Pažymi, kad skundo pateikimo tvarka buvo išaiškina atsakovo žodžiu, nurodant, kad būtent jam turi būti paduodamas skundas.

Pareiškėjos nuomone, teismas ne tik nepagrįstai nepripažino, kad procesinės teisės jai nebuvo tinkamai išaiškintos, kas sudaro pagrindą atnaujinti terminą, bet ir nepagrįstai neįvertino kitų svarbių aplinkybių, kurios įrodo, jog pareiškėja nepiktnaudžiavo jai neišaiškintomis procesinėmis teisėmis, o atvirkščiai, aktyviai ir operatyviai siekė savo galimai pažeistų teisių gynimo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutarties, kuria pareiškėjos skundą atsisakyta priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte įtvirtintu pagrindu, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėja prašo atnaujinti terminą skundui dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2019 m. rugsėjo 17 d. sprendimo Nr. 39S-105-(14.39.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei A. J.“ panaikinimo paduoti, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų.

ABTĮ 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytų institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos. Tuo atveju, kai administracinis aktas neprivalėjo būti asmeniškai įteiktas asmeniui arba dėl tam tikrų priežasčių nebuvo jam įteiktas, tokį aktą suinteresuotas asmuo gali skųsti per vieną mėnesį nuo sužinojimo apie šio akto priėmimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS39-421/2008; 2010 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-204/2010; 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-637-552/2017).

Teisėjų kolegija nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pabrėžia, jog įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-387-502/2016).

Pareiškėja 2020 m. kovo 13 d. patikslintame prašyme (b. l. 7–12) nurodė, kad su NŽT 2019 m. rugsėjo 17 d. sprendimu atkurti nuosavybės teises susipažino 2019 m. spalio 30 d. jai atvykus pas atsakovą, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, paskutinė diena skundą paduoti teismui buvo 2019 m. lapkričio 30 d. Kadangi pareiškėja skundą, kuriame suformavo reikalavimą dėl Sprendimo panaikinimo, teismui padavė tik 2020 m. kovo 13 d., sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėja, pateikdama skundą dėl Sprendimo panaikinimo, padavė praleidusi terminą.

Pareiškėja šiuo atveju sutinka, jog praleido skundo padavimo terminą, tačiau mano, kad jį praleido dėl svarbių priežasčių – ginčijame Sprendime nebuvo nurodyta apskundimo tvarka, o atsakovas, nurodydamas kreiptis į NŽT, ją suklaidino.

Vadovaujantis ABTĮ 30 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose.

Teisėjų kolegija pažymi, jog svarbi priežastis, dėl kurios praleistas skundo padavimo terminas gali būti atnaujinamas, turi būti išskirtinė, nuo asmens valios nepriklausanti aplinkybė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje nuosekliai laikosi nuostatos, kad priežastimis, kurių pagrindu gali būti atnaujintas praleistas terminas skundui paduoti, laikytinos tik tos aplinkybės, kurios objektyviai trukdė asmeniui įstatymo nustatytu laikotarpiu kreiptis į teismą, t. y. nepriklausė nuo jo valios. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog, sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012; 2013 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje AS552-642/2013).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos nurodytas aplinkybes, su kuriomis ji sieja termino paduoti skundą praleidimą, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėja terminą skundui paduoti praleido ne dėl svarbių priežasčių. Pareiškėja teigė, kad Sprendime nenurodyta jo apskundimo tvarka, atsakovas ją suklaidino, o ji savo teises gynė aktyviai ir operatyviai. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors skundžiamame Sprendime ir nebuvo nurodyta jo apskundimo tvarka, tačiau atsakovas, atsakydamas į pareiškėjos skundą 2019 m. lapkričio 12 d. rašte Nr. 39SD-3702-(14.39.104) aiškiai nurodė, kad nesutikdama su NŽT 2019 m. rugsėjo 17 d. sprendimu atkurti nuosavybės teises, pareiškėja gali kreiptis į teismą, tą dar kartą paaiškino ir NŽT 2020 m. sausio 10 d. raštu Nr. 1SS-44(7.5), atsakydama į pareiškėjos skundą. Todėl pareiškėjos nurodytos termino skundui paduoti praleidimo priežastys negali būti vertinamos kaip nepriklausiusios nuo pareiškėjos valios.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog pareiškėjo iniciatyva vykdomas susirašinėjimas su atsakovu po ginčijamo individualaus administracinio akto priėmimo nėra laikomas aplinkybe, sudarančia pagrindą išvadai, kad terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių (žr., pvz., 2013 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-270/2013, 2014 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-312/2014; 2018 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-502/2018 ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, aptariama situacija nėra išskirtinai teisiškai paini ir sudėtinga, kad galėtų pateisinti termino skundui paduoti praleidimą. Pažymėtina, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tada, kai asmuo praleidžia įstatymu nustatytą terminą dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio – aktyviai ar pasyviai dalyvauti savo pažeistų teisių gynimo procese – modelio, kyla įstatyme numatytos teisinės pasekmės, t. y. kaip minėta, teismas atsisako priimti asmens, praleidusio įstatyme nustatytą terminą skundui paduoti, skundą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-187/2012 ir kt.).

Atsižvelgus į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėja praleido terminą skundo pirmajam reikalavimui pateikti, ir šio termino neatnaujinęs, pagrįstai atsisakė priimti išvestinį reikalavimą įpareigoti NŽT Ignalinos ir Visagino skyrių sudaryti tinkamas galimybes pareiškėjai nurodyti žemės, miško sklypo ar vandens telkinio vietą, kurioje būtų galima atkurti pareiškėjos nuosavybę į žemę, taip atkuriant pareiškėjos materialines teises į tas, kurios buvo iki 2019 m. birželio 11 d., kuomet buvo rengtas susirinkimas, kuriame pareiškėja šios teisės įgyvendinti negalėjo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjai neatnaujino termino skundui paduoti ir atsisakė priimti jos skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu punkto pagrindu. Pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl pareiškėjos atskirasis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos N. P. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. balandžio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius