2022-03-16 Nr. AB-6365-3-62-3-03001-2021-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1630-556/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03001-2021-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos T. H. K. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. vasario 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. H. K. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja T. H. K. K. (toliau – ir pareiškėja, prieglobsčio prašytoja) skunde prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. spalio 25 d. sprendimą Nr. 21S34388 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. 6K-1609 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėja prašė užtikrinti teisę būti išklausytai, teisingai išnagrinėti jos skundą, tačiau atsakovas nenurodė nė vieno argumento, kodėl nusprendė pareiškėjai nesuteikti teisės dalyvauti skundo nagrinėjime.

3. Pareiškėja pažymėjo, kad ji buvo nurodžiusi konkrečias individualias aplinkybes, priežastį – (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija – (duomenys neskelbtini). Tai, kad pareiškėja negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės. Paminėtos aplinkybės patvirtina realią grėsmę pareiškėjos gyvybei ir sveikatai, todėl jai turi būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga. Atsakovas neįvertino šių aplinkybių, todėl nepagrįstai atmetė prieglobsčio prašymą. Komisija nepasisakė dėl pareiškėjos išdėstytų motyvų, kiek tai susiję su jos išsiuntimu iš Lietuvos ir draudimu atvykti, o tik argumentavo tuo, jog sprendimai yra teisėti, ji neturėjo teisės kirsti sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Vien toks pareiškėjos veiksmas neturėtų sukelti didžiausių sankcijų, nes sienos kirtimas įvyko siekiant pasiprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus.

4. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėja prieglobsčio prašymą grindė tuo, kad (duomenys neskelbtini). Kilmės šalyje persekiojimo grėsmės dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų pareiškėja nepatyrė, kitų grėsmių neįvardino. Įvertinus pareiškėjos pateiktą informaciją bei surinktą informaciją apie kilmės valstybę, buvo konstatuota, kad nei kilmės valstybės informacija, nei pareiškėjos pasakojimas nepagrindžia prielaidos, jog kilmės šalyje jai gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Todėl pareiškėja neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjai kilmės šalyje patirti persekiojimą tikimybės. Taip pat nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Atsižvelgiant į pareiškėjos individualias savybes ir į tai, kad jos kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta, buvo konstatuota, kad pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

6. Atsakovas akcentavo, kad Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, surinko bei įvertino visą aktualią bei su pareiškėjos individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės pasakojimo kontekste ir konstatavo, kad nei kilmės valstybės informacija, nei pareiškėjos pasakojimas nepagrindžia prielaidos, jog kilmės šalyje jai gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Pagal Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) duomenis (duomenys neskelbtini) priskiriami prie galinčių susidurti su padidinta rizika patirti smurtą, tačiau EPPB nurodo, kad (duomenys neskelbtini). Tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjos paskutinė gyvenamoji vietovė kilmės valstybėje nėra riziką didinantis veiksnys. Pareiškėja savo prieglobsčio prašymą grindė bendra situacija kilmės šalyje, tačiau nenurodė konkrečių individualių aplinkybių, kad yra diskriminuojama ar persekiojama.

7. Atsakovas pažymėjo, kad į Lietuvos Respubliką pareiškėja atvyko neteisėtai (asmenų grupėje), pėsčiomis kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyta pareigūnų ir pristatyta į užkardą. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjos tikslas. Atsižvelgus į tai, yra tikėtina, jog, atsisakius suteikti prieglobstį, vengdama grąžinimo ji gali pasislėpti. Remiantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjai nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes buvo pagrindas manyti, kad ji gali pasislėpti, todėl buvo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Iki ginčijamo Sprendimo priėmimo pareiškėja nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Jei pareiškėja nori savanoriškai grįžti, ji gali kreiptis į Departamentą ar Valstybės sienos apsaugos tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, t. y. jei pareiškėja pateiks prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę, tokiu būdu bus inicijuota procedūra, kurios metu šis klausimas ir bus išspręstas.

8. Pasisakydamas dėl draudimo atvykti, atsakovas pažymėjo, kad pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį, užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti ginčijamame Sprendime. Pareiškėjai draudimo atvykti laikotarpis nustatytas, atsižvelgus į tai, kad ji į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pareiškėjos atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

9. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad tarptautinė teisė nesuteikia pabėgėliams teisės pasirinkti prieglobsčio šalį, taip pat neleidžia jiems neteisėtai judėti tarp gretimų valstybių siekiant pasinaudoti geresnėmis sąlygomis. Nors pareiškėja iš savo kilmės valstybės atvyko į (duomenys neskelbtini), tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoje to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjos veiksmai neapibūdina jos elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad ji būtų siekusi kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybes taip pat patvirtina pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmę.

10. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjos pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Departamentui nebuvo privalomas. Pareiškėja skunde nenurodė ir Departamentas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

II. 11. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2022 m. vasario 8 d. sprendimu pareiškėjos T. H. K. K. skundą patenkino iš dalies – pakeitė Departamento Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; pakeitė Departamento Sprendimo 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dviems) metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; atitinkamai pakeitė ir Komisijos sprendimo dalį; kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė.

12. Teismas nustatė, kad Departamentas ginčijamu Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, taip pat nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Komisija sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

13. Teismas pažymėjo, kad Departamentas, vertindamas pareiškėjos teiginius, surinko visą aktualią, išsamią kilmės valstybės informaciją, ji yra iš skirtingų patikimų šaltinių, įskaitant EPPB informaciją apie (duomenys neskelbtini) bei informaciją iš žiniasklaidos priemonių. Todėl pareiškėjos skundo argumentus, kad Departamentas vertindamas saugumo padėtį (duomenys neskelbtini), rėmėsi tik EPPB gairėmis ir nesirėmė aktualiausia informacija, teismas atmetė. Teismas nurodė, kad tyrimo metu Departamentas nustatė, kad pareiškėja gali būti laikoma pažeidžiamu asmeniu, tačiau, Departamentas nenustatė galimų grėsmių pareiškėjos kilmės valstybėje, o ir pati pareiškėja nurodė, kad kilmės valstybėje nebuvo patyrusi persekiojimo. Teismo vertinimu, Departamento iš įvairių šaltinių surinkta aktuali kilmės valstybės informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini).

14. Įvertinęs pareiškėjos pateiktą informaciją bei surinktą informaciją apie kilmės valstybę, teismas nenustatė nei tikėtino persekiotojo, nei jos tikėtinų motyvų ir tikslų pareiškėją persekioti, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjai kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pareiškėja nepateikė detalių, kurios galėtų būti patikrintos, jos pateikta informacija iš esmės yra susijusi su bendra situacija kilmės šalyje. Informacijos apie tai, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) gresia persekiojimas, nerasta. Teismas pažymėjo, kad tas faktas ir nurodytos aplinkybės, jog pareiškėjos (duomenys neskelbtini) gyvena (duomenys neskelbtini), nėra pagrindas spręsti klausimą dėl prieglobsčio suteikimo. Teismo įsitikinimu, pareiškėjos nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę yra grindžiama tik jos pačios subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais įrodymais. Individualios asmeninės grėsmės grįžti į kilmės šalį atsakovas nenustatė. Teismui tokių įrodymų nepateikta. Teismas konstatavo, kad pareiškėjos deklaruojama baimė grįžti į kilmės valstybę nelaikytina visiškai pagrįsta, nes „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl Departamentas pagrįstai Sprendimu jai nesuteikė pabėgėlio statuso. Teismas taip pat sutiko su Departamento išvada, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjai papildomą apsaugą. Pareiškėja nepateikė argumentų, pagrindžiančių situaciją jos kilmės šalyje, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą.

15. Dėl atsakovo Sprendimo dalies išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), teismas pažymėjo, kad 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) 6 straipsnio 1 dalis nustato, kad valstybės narės priima sprendimą grąžinti kiekvieno trečiosios šalies piliečio, neteisėtai esančio jų teritorijoje, atžvilgiu, nepažeisdamos 2–5 dalyse nurodytų išimčių. Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnis nustato savanoriško išvykimo taikymo tvarką. Jeigu esama pasislėpimo pavojaus arba jei prašymas dėl teisėto buvimo buvo atmestas, kaip akivaizdžiai nepagrįstas ar melagingas, arba jei suinteresuotas asmuo kelia pavojų viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, valstybės narės gali nesuteikti laikotarpio savanoriškai išvykti arba gali suteikti trumpesnį nei septynių dienų laikotarpį (Direktyvos 2008/115/EB 7 str. 4 d.). Teismas nurodė, kad iš skundžiamų Departamento sprendimų matyti, jog Direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio 4 dalies taikymo būtinybė nustatyta, įvertinus tai, kad pareiškėjos prašymas dėl prieglobsčio suteikimo pagrįstai dėl aptartų argumentų buvo atmestas, į Lietuvą ji atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirto Lietuvos Respublikos sieną neleistinoje vietoje, prieglobsčio prašymą pateikė sulaikyta pareigūnų ir pristatyta į užkardą, pareiškėjos tikslas yra (duomenys neskelbtini) gyvenantis (duomenys neskelbtini), o ne prieglobstis Lietuvoje, todėl yra pagrindas manyti, kad pareiškėja, vengdama grąžinimo, gali pasislėpti.

16. Teismo vertinimu, šiuo atveju nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų pareiškėjai taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl teismas sprendė, kad toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu. Atsižvelgdamas į tai teismas šį terminą teismas sutrumpino iki 2 metų, taip pat pakeitė ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, sutrumpindamas šį terminą iki 2 metų.

17. Netenkinęs pagrindinių skunde nurodytų reikalavimų, teismas netenkino ir išvestinio skundo reikalavimo įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio suteikimo.

III. 18. Pareiškėja T. H. K. K. apeliaciniame skunde dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų (apeliaciniame skunde nurodomas teismo pavadinimas – Vilniaus apygardos administracinis teismas, laikytinas rašymo apsirikimu) 2022 m. vasario 8 d. sprendimo prašo: 1) pakeisti Departamento 2021 m. spalio 25 d. sprendimą Nr. 21S34388; 2) pakeisti Departamento 2021 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. 6K-1609; 3) įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti (duomenys neskelbtini) pilietės T. H. K. K. prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo; 4) pakeisti Departamento sprendimus ir suteikti pareiškėjai prieglobstį bei neišsiųsti į kilmės šalį. Pareiškėja taip pat prašo išreikalauti iš Departamento jos bylas bei bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

19. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad yra (duomenys neskelbtini), apklausoje nurodė, kad (duomenys neskelbtini) nekilo problemų, bet neminėjo, kad jai nekilo problemų, priešingai, išsakė savo baimę dėl (duomenys neskelbtini). Nors asmeniškai pareiškėjai niekas negrasino, bet vietoje, kurioje gyvena, (duomenys neskelbtini), todėl pabėgo, nes bijo. Pareiškėja teigia, kad jos baimė pagrįsta šalies duomenimis. Pareiškėja pažymi, kad prieglobstis gaunamas nebūtinai tik asmeniškai patyrus skausmą ar pažeidus kūno vientisumą, užtenka, jei šalies ir pareiškėjos baimės lygis yra toks (šalies informacija patvirtina), kad ryžtamasi emigruoti. Tai, kai pareiškėja negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės. Nors remiantis EPPB pateikiama informacija ((duomenys neskelbtini) parengtomis gairėmis), šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini)beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, tačiau skundas spręstinas individualiai pagal pareiškėjos patirtas grėsmes.

20. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

21. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko atsiliepime į skundą nurodytus argumentus, papildomai akcentuoja, kad prieglobsčio prašytojas prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu turi pareigą pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių ir bendradarbiauti su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ir darbuotojais. Iš pareiškėjos buvo tikimasi išsamaus ir detalaus pasakojimo apie priežastis, privertusias ją išvykti iš (duomenys neskelbtini), tačiau jos pasakojimas buvo abstraktus, grindžiamas bendra situacija kilmės valstybėje. Tyrimo metu nenustatyta individualių aplinkybių, didinančių persekiojimo rizikos tikimybę, o Departamentas nei Įstatymo, nei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo nuostatomis nėra įpareigotas įrodinėti neiginius (tai, kad pareiškėjai nesusidurs su persekiojimu ateityje), kadangi tai būtų neįveikiama užduotis ir per aukštas įrodinėjimo standartas. Atsakovo teigimu, tiek Departamentas, tiek teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2021 m. spalio 25 d. sprendimo Nr. 21S34388, Komisijos 2021 m. lapkričio 24 d. sprendimo Nr. 6K-1609 teisėtumo ir pagrįstumo bei su tuo susijusio reikalavimo įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo pagrįstumo.

23. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo jį nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau nenurodo jokių motyvų, kuriais grindžiama būtinybė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

24. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

25. Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Dėl aptartų priežasčių pareiškėjos prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkinamas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

26. Dėl apeliaciniame skunde nurodyto prašymo išreikalauti iš Departamento pareiškėjos bylas pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

27. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas 2021 m. gruodžio 21 d. raštu elektroninių ryšių priemonėmis (per EPP sistemą) pirmosios instancijos teismui pateikė su skundžiamais Departamento sprendimais susijusią medžiagą (pareiškėjos prašymo dėl prieglobsčio nuorašą, apklausos transkripcijos nuorašą, skundą Departamentui ir kt.), taip pat nurodė, kad užsienietės byla yra elektroninė, tvarkoma Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje (MIGRIS), todėl popierinė byla teismui nebus pateikta. Pareiškėja apeliaciniame skunde nedetalizavo, kokių duomenų atsakovas teismui nepateikė. Todėl pareiškėjos prašymas išreikalauti iš Departamento pareiškėjos bylas netenkinamas.

28. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjai prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes ji neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, pagrįstai nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), tačiau pažymėjo, kad Departamentas nustatė neproporcingą 5 metų terminą uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką, todėl šį terminą sutrumpino iki 2 metų, atitinkamai sutrumpino terminą įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, taip pat pakeitė šią Komisijos sprendimo dalį.

29. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad į kilmės valstybę bijo grįžti dėl (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos teigimu, jos skundas turėjo būti išnagrinėtas individualiai pagal patirtas grėsmes.

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

31. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

32. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

33. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

34. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

35. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, kad Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

36. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašymą suteikti prieglobstį motyvavo tuo, kad (duomenys neskelbtini).

37. Teisėjų kolegija, įvertinusi Departamento Sprendimo turinį ir jame nurodytą medžiagą, sutinka su Departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį pareiškėjos kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės. Pareiškėja grėsmę sieja su bendra situacija jos gyvenamojoje vietovėje, o ne su savo individualiomis aplinkybėmis ar asmeninėmis savybėmis. Pažymėtina, kad pati pareiškėja apklausos metu nenurodė, jog būtų tiesiogiai susidūrusi su persekiojimu ar kitais neigiamais veiksmais, savo prieglobsčio prašymo negrindė aplinkybėmis, kad kilmės šalyje ji buvo diskriminuojama ar kitaip dėl pareiškėjos individualių savybių su ja buvo netinkamai elgiamasi. Pareiškėja apklausos metu nepatvirtino, kad (duomenys neskelbtini). Taip pat pareiškėja nepateikė (duomenys neskelbtini). Todėl atsakovas ir pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstas išvadas, jog pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

38. Kadangi be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėja nenurodė kitų kilmės valstybėje kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės buvo vertinamos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis Departamento surinkta informacija apie pareiškėjos asmenybę ir situaciją kilmės valstybėje, spręstina, kad EPPB (duomenys neskelbtini) gairių rengimo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekė tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Todėl pareiškėja taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Be to, iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad prieglobsčio prašytoja į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis kirtusi Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyta pareigūnų ir pristatyta į užkardą. Taigi, tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

39. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos nurodytų aplinkybių ir surinktų duomenų vertinimas atsakovo buvo atliktas racionaliai, visapusiškai ir objektyviai. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl esminių pareiškėjos nurodytų argumentų bei įvertino pareiškėjos individualią padėtį. Pažymėtina, kad pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodė iš esmės jokių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentų, nepateikė įrodymų, paneigiančių Departamento ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas.

40. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos T. H. K. K. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius