2017-02-01 Nr. AB-2490-3-64-3-01547-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. A-373-662/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01547-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinė bylą pagal pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą ir prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovas), priteisti 20 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI, atlyginti (b. l. 2–6).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nuo 2013 m. spalio 16 d. iki 2015 m. balandžio 28 d. Šiaulių TI įvairiose kamerose buvo laikomas, pažeidžiant jo, kaip kalinamojo asmens, teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas. A. S. teigė, kad Šiaulių TI buvo laikomas perpildytose kamerose, jose buvo šalta, drėgna. Kamerose buvo pastatytos dviejų aukštų lovos, stalas, sanitarinis mazgas, todėl nebelikdavo vietos pavaikščioti ir pareiškėjas, sveikas žmogus, buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti, o tai būdavo nepakeliama. Gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, kas labai kenkė pareiškėjo regėjimui. Gyvenamosiose patalpose rūkantieji laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis, taip žeminant asmens orumą ir tyčiniais pareigūnų veiksmais sudarant konfliktines situacijas tarp įkalintų asmenų. Be to, pareiškėjas tvirtino, kad atvykstant ar išvykstant etapu iš Šiaulių TI, asmens ar daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, nes esant žemai oro temperatūrai, kalinami asmenys verčiami nusirengti, o daiktai dedami į nešvarias dėžes. Pareiškėjo teigimu, dėl tokių kalinimo sąlygų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinius sukrėtimus, depresiją, pažeminimą, bendravimo galimybių sumenkinimą ir kitokius nepatogumus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo skundą teismo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 13–20).

Lietuvos valstybės atstovas nurodė, kad įstaiga veikia 1911 metais pastatytame pastate nuolatinio perpildymo sąlygomis, todėl Šiaulių TI dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m. ploto. Tokia situacija priklauso ne nuo institucijos kompetencijos, nes Šiaulių TI negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui, jų nepriimti neturi teisinio pagrindo, todėl nėra atsakinga už nustatyto kalinamųjų asmenų skaičiaus reikalavimo viršijimą. Teigė, kad Šiaulių TI administracija stengiasi, jog kalinamieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras. Atkreipė dėmesį, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per parą nėra pastovus, nes dalis asmenų kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje. Be to, kalinami asmenys kamerose nebūna pasivaikščiojimų, medicininių apžiūrų, prausimosi pirtyje metu. Dėl šių priežasčių net mažiausio ploto kamerose, keičiantis kalinčių asmenų skaičiui, plotas, tenkantis vienam asmeniui per parą, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą.

Šiaulių TI nurodė, kad gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus ir duris), toks kamerų vėdinimo būdas atitinka nustatytus reikalavimus. Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių – lauko temperatūros, asmenų judėjimo į kamerą bei iš jos ir kt. Pažymėjo, kad Šiaulių TI pastatas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma – nėra galimybės įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę.

Šiaulių TI, vertindamas A. S. argumentus dėl nepakankamo apšvietimo, ventiliacijos nebuvimo, drėgmės ar šalčio, teigė, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kadangi šių sąlygų užtikrinimas susijęs su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, kurių Šiaulių TI negali atlikti. Pažymėjo, kad pareiškėjo teiginys dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra labai abstraktus ir nepakankamai detalizuotas. Šiaulių TI nurodė, kad Šiaulių TI ginčo laikotarpiu visa asmens krata buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje.

Vertino, kad pareiškėjo teiginiai dėl šalčio ir nešvaros šioje patalpoje yra abstraktūs, netikslūs ir grindžiami tik subjektyviais pojūčiais, todėl jų teisingumo nėra galimybės įvertinti. Nesutikdamas su pareiškėjo argumentais dėl jo laikymo kamerose kartu su rūkančiais asmenimis, nurodė kad teisės aktai nereglamentuoja, jog nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančiųjų asmenų. Nuo 2010 m. Šiaulių tardymo izoliatoriuje taikoma praktika, kuomet į įstaigą atvykę asmenys, jų pageidavimu, paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų.

Pareigūnai išsiaiškina naujai atvykusio asmens žalingus įpročius ir, vadovaudamiesi gauta informacija, sprendžia nuteistojo (suimtojo) paskyrimo į gyvenamąją patalpą klausimą. Pareiškėjas jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis įstaigai nebuvo pateikęs. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra nurodę, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Neturtinė žala priteisiama, tik konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Šiaulių TI prašė, sprendžiant neturtinės žalos priteisimo klausimą, atsižvelgti ir į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir neveikė išimtinai prieš pareiškėją.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė A. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 440,00 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 119–126).

Teismas nurodė, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog A. S. nuo 2013 m. spalio 16 d. iki 2015 m. balandžio 28 d. įvairiais periodais (toliau – ir ginčo laikotarpis) buvo kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

Pažymėjo, kad minimalaus kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015 m. liepos 2 d. pažymos Nr. 69/06-22139 „Dėl A. S.“ duomenys patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Šiaulių TI buvo kalinamas 484 paras kamerose Nr. 7, 10, 13, 30, 39, 40, 42, 46, 50, 55, 57, 59, 62, 63, 65, 90, 94, 95, 98, 100, 104. Teismas neturėjo pagrindo abejoti valstybei atstovaujančio Šiaulių TI pateiktais duomenimis, todėl, darydamas išvadas, jais rėmėsi. Išanalizavęs byloje nustatytus duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotus, jose laikytų asmenų skaičių, teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu 421 paras pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytą minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje, reikalavimą, o 63 paras šio reikalavimo neatitiko. Įvertinęs tai, kad kameros buvo užstatytos kamerose laikomų asmenų lovomis, kitu kalinamųjų gyvenimui skirtu inventoriumi, teismas nusprendė, jog faktiškai pareiškėjui tenkantis plotas buvo per mažas ir jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog dėl nustatyto asmeniui tenkančio minimalaus ploto pažeidimo pareiškėjas patyrė jo nurodytus neigiamus išgyvenimus, o Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija privalėjo veikti.

Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo teiginių, jog kamerose neužtikrinamas natūralus apšvietimas, atsižvelgė į Šiaulių TI atsiliepime nurodytus paaiškinimus, kuriais iš esmės pripažįstama, kad nustatytas natūralaus apšvietimo koeficientas izoliatoriaus apgyvendinimo kamerose neužtikrinamas. Tačiau Šiaulių TI, pateisindamas tokį neveikimą, nurodė, kad galimybių padidinti langus neturi dėl Šiaulių TI pastatui suteikto nekilnojamosios kultūros vertybės statuso. Vertindamas nurodytas aplinkybes apie neužtikrinamą natūralų apšvietimą, teismas atsižvelgė į tai, kad Šiaulių TI jo trūkumą ne visada kompensuodavo tinkamu dirbtiniu apšvietimu. Tokia išvada padaryta remiantis Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. kovo 19 d. patikrinimo aktu Nr. EP-58, kurio duomenimis, 2014 m. vasario 27 d. kameroje Nr. 94, kurioje pareiškėjas buvo kalinamas nuo 2014 m. rugsėjo 10 d. iki 2014 m. rugsėjo 22 d., buvo konstatuotas HN 76:2010 22 punkto pažeidimas.

Vertindamas pareiškėjo teiginius apie drėgmę ir žemą temperatūrą Šiaulių TI kamerose, teismas atsižvelgė į Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų duomenis. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. kovo 19 d. patikrinimo akte Nr. EP-58 užfiksuoti duomenys apie oro temperatūrą ir santykinę oro drėgmę kamerose Nr. 13, 30, 55, 94, 95. Patikrinimas buvo atliktas 2014 m. vasario 27 d., jo metu buvo atlikti patalpų oro temperatūros, santykinės oro drėgmės, matavimai, kurių metu buvo nustatyta, kad kamerose Nr. 94 ir Nr. 95 oro temperatūra ir santykinė drėgmė šiose kamerose atitiko HN 76:2010 26 punkto reikalavimus. Be to, 2014 m. kovo 19 d. patikrinimo akte Nr. EP-58 užfiksuoti duomenys apie kameroje Nr. 94 ant sienų ir lubų rastą pelėsį. Pažymėtina, kad šio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad kamerose Nr. 94 ir 30 lupasi sienų ir lubų dažai, tinkas. Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2014 m. liepos 23 d. atliko patikrinimą kamerose Nr. 39, 55, 63. Parengtame 2014 m. liepos 28 d. patikrinimo akte Nr. EP-303 nurodyta, kad kamerose Nr. 55, 63 ir 39 HN 76:2010 reikalavimų pažeidimų neužfiksuota: kameros tvarkingos, pelėsio nėra, langų stiklai išimti vasaros sezono laikotarpiui, susikaupusio vandens kondensato ant sienų, lubų paviršių nėra. Tačiau Šiaulių visuomenės sveikatos centras nurodė, kad šiose kamerose būtina atlikti einamąjį remontą, t. y. konstatavo HN 76:2010 62 punkto pažeidimus. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. kovo 4 d. atlikto patikrinimo metu (2015 m. kovo 13 d. patikrinimo aktas Nr. EP-84) buvo patikrinta kamera Nr. 10. Šioje kameroje HN 76:2010 reikalavimų pažeidimų nenustatyta. Duomenų apie kitų kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, patikrinimus byloje nėra surinkta.

Įvertinęs nurodytus duomenis, teismas nusprendė, kad jie iš dalies patvirtina A. S. teiginius apie tai, kad jis buvo kalinamas ir drėgnose kamerose, kadangi, teismo vertinimu, ant kamerų sienų ir lubų pelėsis atsiranda dėl drėgmės pertekliaus ir nepakankamo vėdinimo. Tačiau teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skunde nurodyti ir teismo posėdyje pateikti paaiškinimai apie HN 76:2010 reikalavimų neatitinkančias sąlygas yra nekonkretūs ir deklaratyvūs. Pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kalinimo sąlygų atitiktį teisės aktų reikalavimams atsakovui neturi kilti, jeigu pareiškėjas nepakankamai konkrečiai apibūdina galimai padarytą pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs skunde ir teismo posėdyje duotus paaiškinimus, padarė išvadą, kad pareiškėjo teiginys, jog kamerose, kuriose jis buvo kalinamas, buvo šalta, drėgna, yra bendro pobūdžio ir apibendrintas, t. y. pareiškėjas neįvykdė pareigos aiškiai nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinimas 21-oje skirtingoje kameroje, todėl jam nurodžius abstraktaus pobūdžio teiginius apie drėgnas ir šaltas kameras, Šiaulių TI nekilo pareiga pateikti įrodymų apie visose 21 kameroje ginčo laikotarpiu buvusius oro temperatūros, santykinės oro drėgmės ir kitų sąlygų rodiklius. Be to, bylos duomenys patvirtino, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Šiaulių TI administracijai, Šiaulių visuomenės sveikatos centrui ar kitoms kompetentingoms institucijoms skundų dėl šalčio, drėgmės ar kitų nepatogumų neteikė. Remiantis aukščiau nurodytais Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų rezultatais, nuspręsta, kad byloje nesurinkta objektyvių įrodymų, leidžiančių daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Šiaulių TI visose 21 kameroje buvo laikomas, pažeidžiant HN 76:2010 6, 22 ir 26 punktų reikalavimus.

Teismas atkreipė dėmesį, jog išanalizavus bylos medžiagą, daroma išvada, kad byloje yra surinkta duomenų, kurie iš dalies patvirtina pareiškėjo pateiktus paaiškinimus apie netinkamas sąlygas kratų patalpoje. Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2015 m. kovo 4 d. patikrinimo metu nustatė, kad laikino laikymo (atvykimo) kratos atlikimo patalpoje esančios daiktams sudėti skirtos 4 vonelės yra nešvarios (tiek vidus, tiek išorė) ir 2015 m. kovo 13 d. patikrinimo akte Nr. EP-84 konstatavo HN 76:2010 54 reikalavimo, numatančio, kad visos laisvės atėmimo vietų patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs, pažeidimą. Teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog nėra paneigta, kad nešvarios vonelės buvo naudojamos 2015 m. kovo 6 d., 2015 m. balandžio 8 d. bei 2015 m. balandžio 28 d., kai pareiškėjas išvyko iš Šiaulių TI, bei 2015 m. kovo 12 d. ir 2015 m. balandžio 13 d., kai į jį atvyko. Teismas nusprendė, kad išvardinti duomenys patvirtino, jog 2015 m. kovo 4 d. – 2015 m. balandžio 28 d. laikotarpiu per kratas pareiškėjas buvo priverstas savo asmeninius daiktus dėti į nešvarias voneles, taip pažeidžiant HN 76:2010 54 punkto reikalavimą. Pareiškėjo teiginiai, kad atvykstant ir išvykstant iš Šiaulių TI asmens ar daiktų apžiūra būdavo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis vertinti kaip nepagrįsti. Tokia išvada padaryta atsižvelgus į tai, kad 2015 m. kovo 4 d. patikrinimo metu oro temperatūra atitiko reikalavimus, o 2014 m. rugsėjo 25 d. patikrinimo metu Šiaulių visuomenės sveikatos centras nustatė, kad išvykstančiųjų apžiūros patalpos yra tvarkingos.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad neturtinė žala jam buvo sukelta ir tuo, kad Šiaulių TI kamerose rūkantys ir nerūkantys asmenys buvo laikomi kartu, taip žeminant asmens orumą ir tyčiniais pareigūnų veiksmais sudarant konfliktines situacijas tarp įkalintų asmenų, pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad byloje nebuvo nustatyta duomenų, kurie patvirtintų aplinkybę, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas dėl aukščiau minėtų pažeidimų būtų raštu kreipęsis į Šiaulių TI administraciją ir prašęs užtikrinti teisę būti nerūkančių kamerose. Atsižvelgus į tai, kas buvo nurodyta, nėra pagrindo teigti, kad Šiaulių TI nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti pareiškėją nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių. Be to, teismas kaip nepagrįstus vertina ir pareiškėjo argumentus, jog Šiaulių TI pareigūnai, į tas pačias kameras talpindami rūkančius ir nerūkančius asmenis, siekdavo sukurti konfliktines situacijas. Pareiškėjas šiam teiginiui pagrįsti jokių konkrečių aplinkybių nenurodė, o nagrinėjant bylą, nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas dėl to Šiaulių TI administracijai būtų teikęs skundus.

Atsižvelgęs į byloje nustatytas kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis intensyvumą (teisės į minimalų kameros plotą pažeidimas ilgiausiai trukdavo iš eilės 6–8 paras), į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kuriuos teismas vertino kaip viršijančius neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, žeminančius žmogiškąjį orumą, sukeliančius dvasines kančias, bei vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, padaryta išvada, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala negali būti kompensuojama tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Tačiau teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jo nurodytą neturtinės žalos atlyginimą.

III. Pareiškėjas A. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą (b. l. 129–130).

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas apskaičiavo ne visą laikotarpį, kuriuo buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismo prašė skaičiuoti 4 kv. m. vienam asmeniui minimaliai tenkančio ploto kameroje, teismo neprašė vadovautis Lietuvos teise, kadangi ji prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteista 440 Eur dydžio suma, kuri neatitinka teismų praktikos. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo EŽTT nustatytomis orientacinio dydžio kompensacijomis už patirtą neturtinę žalą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti (b. l. 135–137).

Atsakovas nurodo, kad pateiktas apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Pažymi, kad apeliantas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui, todėl jo apeliacinis skundas neargumentuotas. Atkreipė dėmesį, kad EŽTT praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – ir Konvencija). Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas A. S. kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo sąlygų, laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 16 d. iki 2015 m. balandžio 28 d. Šiaulių TI, atlyginimo.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. pareiškėjui priteisė iš Lietuvos valstybės 440 Eur kompensaciją patirtai neturtinei žalai atlyginti. Nesutikdamas su šiuo sprendimu, pareiškėjas pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriame nurodo, jog nesutinka su priteistos neturtinės žalos dydžiu.

Prieš pasisakant dėl bylos esmės, teisėjų kolegija pažymi, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Atkreipiamas dėmesys, kad vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Šiuo atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI teises aktus neatitinkančiomis sąlygomis, taip pat skunde iš esmės nesutinka su jam priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Kadangi pareiškėjas neginčija kitų pirmosios instancijos teismo įvertintų aplinkybių, teisėjų kolegija pasisako tik dėl parų, kuriomis pareiškėjas buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, skaičiaus bei skundžiamos neturinės žalos dydžio ir nevertina iš naujo pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių.

Atkreiptinas dėmesys, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė) kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 16 d. iki skundo padavimo teismui dienos buvo kalinamas iš viso 484 dienas, iš kurių 63 dienas nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui, laikomam kameroje tenkančio 3,6 kv. m. ploto reikalavimas (b. l. 22–33), kurį nustato Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktas. Taigi, konstatuotina, jog Šiaulių TI nesudarydamas minimalių teisės aktais užtikrintų kalinimo sąlygų, veikė neteisėtai. Neabejotina, kad kameros erdvės trūkumas tiesiogiai turėjo įtakos pareiškėjui ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes neteisėtai suvaržant asmens teises ir laisves. Dėl to, darytina išvada, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas pagrįstai konstatavo CK 6.271 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimą, nustatė, jog pareiškėjo teisė į kalinimą teisės aktuose nustatytus ploto reikalavimus atitinkančioje kameroje buvo pažeista, priteisdamas neturtinės žalos kompensaciją, tinkamai apskaičiavo dienų, kuriomis nebuvo užtikrintas minimalaus ploto reikalavimas, skaičių.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas, spręsdamas neturtinės žalos apskaičiavimo klausimą, neatsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, vadovavosi tik Lietuvos teismų suformuota praktika, netaikė 4 kv. m. minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto kriterijaus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.); kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinės valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją); kad Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams); kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). Atkreiptinas dėmesys, kad EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Vadinasi, EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr., pvz., EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

Atsižvelgdama į išsakytus argumentus, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinio skundo teiginį esą jam turėjo būti taikoma 4 kv. m. kameros ploto vienam asmeniui norma, atmeta kaip nepagrįstą, nes tokio reikalavimo nenustatė nė vienas ginčui aktualiu laikotarpiu galiojęs nacionalinis teisės aktas. Šiame kontekste pažymėtina, kad EŽTT taip pat atsisako nustatyti, kiek minimalaus gyvenamojo ploto turi tekti kaliniui ir kada erdvės trūkumas gali būti traktuojamas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją), nes vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į jų visumos kumuliacinį poveikį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-227-858/2016, 2016 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-221-858/2016 ir kt.). Šiame kontekste taip pat pasisakytina, kad EŽTT praktikoje nurodoma, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Scordino prieš Italiją). Svarbu tai, kad EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Priteistinos žalos dydį remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas remdamasis šioje valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu bei teismų praktikoje nustatytais kriterijais, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2474-520/2015). Taigi pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, kad teismas, apskaičiuodamas jam priteistiną neturtinę žalą, turėtų vadovautis EŽTT praktika, atmetami kaip nepagrįsti.

Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija, išanalizavusi reikšmingus kriterijus dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo, pareiškėjo nurodomus neigiamus padarinius, byloje pateiktus duomenis apie pareiškėjo sveikatą, atsižvelgusi į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimo intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, kuri įvertinta 440 Eur suma. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo prašoma 20 000 Eur suma nėra adekvati neigiamoms pasekmėms kompensuoti, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas priteisė pernelyg mažą neturtinės žalos atlyginimo sumą, atmetami.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai pritaikęs ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Dainius Raižys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė