2018-01-26 Nr. AB-1942-3-62-3-01611-2016-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-721-858/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01611-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija: 18.4.2; 18.4.3; 18.6.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos B. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos B. K. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Druskininkų savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Druskininkų skyriaus (toliau – ir Tarnyba) 2016 m. birželio 20 d. sprendimą „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei B. K.“ Nr. 50S-23 (toliau – ir Sprendimas). Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2. Pareiškėja nurodė, kad ji turi teisę atkurti nuosavybės teises į 3,38033 ha žemės bei 1,8333 ha miško (duomenys neskelbtini) teritorijoje. Ginčijamu Sprendimu pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,3291 ha žemės (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemė, ginčo žemė) atlyginant pinigais. Sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į Druskininkų savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2016 m. gegužės 18 d. rašte Nr. S12-1720-(17.36) išdėstytą informaciją, kad žemė, į kurią pareiškėja pretenduoja natūra atkurti nuosavybės teises, yra valstybės išperkama, kadangi užimta namų valdų ir yra visuomenės poreikiams skirta teritorija. Pareiškėjos nuomone, atsakovas, priimdamas Sprendimą atlyginti pinigais, pažeidė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 21 straipsnio 6 dalies nuostatas, taip pat teisėtų lūkesčių principą susigrąžinti žemę natūra.

3. Pareiškėja pabrėžė, kad nors ir šiuo metu nėra galimybės atkurti nuosavybės teises natūra, tačiau situacija nuolat kinta, kadangi valstybės išperkama žemė gali tapti nebepriskiriama tokiai kategorijai. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 6 dalyje, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Nutarimas) 2 punkte numatyta institucijai pareiga per vieną mėnesį informuoti nuosavybės teisių pretendentą apie tai, jog nekilnojamasis turtas nebepriskirtinas valstybės išperkamam turtui. Tai patvirtina, kad įstatymų leidėjas suteikė teisę pretendentui atkurti nuosavybės teises natūra, ateityje pasikeitus valstybės išperkamos žemės statusui. Tokia situacija gali atsirasti, kai panaikinamos valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartys, panaikinami sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo kitiems asmenims, valstybei paveldėjus žemę ir kitais atvejais. Pareiškėja nurodė, kad sutinka laukti šiuo metu valstybės išperkamos žemės statuso pokyčių. Nepanaikinus ginčijamo Sprendimo, pareiškėja teigė neteksianti galimybės ateityje nuosavybės teises į žemę atkurti natūra.

4. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Tarnyba nurodė, kad Administracija 2016 m. gegužės 18 d. raštu Nr. S12-1720-(17.36) informavo atsakovą, jog (duomenys neskelbtini) teritorijoje laisvos žemės nėra, visa žemė buvusio (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje turi valstybės išperkamos žemės statusą. Pareiškėja, tikslindama savo 1998 m. spalio 2 d. prašymą, pareiškė valią, jog pageidauja, kad būtų suteiktas laisvos valstybinės žemės sklypas (duomenys neskelbtini). Tarnyba atsakė, kad tai padaryti nėra galimybės, ir informavo pareiškėją, kad ateityje bus priimtas sprendimas už negrąžintą žemę atlyginti pinigais. Taigi pareiškėja dar iki ginčijamo Sprendimo priėmimo turėjo visą informaciją, kad nuosavybės teises atkurti natūra nėra galimybės. Gavęs Administracijos informaciją, kad buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime laisvos valstybinės žemės nėra, atsakovas nusprendė nuosavybės teises atkurti atlyginant pinigais, kadangi nebuvo galimybės grąžinti žemę natūra.

6. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad nuo pareiškėjos pirminio prašymo pateikimo 1998 metais faktinė ginčo žemės padėtis visiškai nepasikeitė – visą laiką žemė turėjo valstybės išperkamos žemės statusą. Administracijos atsakymų duomenys taip pat patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) laisvos valstybinės žemės, kuri gali būti panaudota nuosavybės teisių atkūrimui, nėra. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas negali tęstis neapibrėžtai ilgą laiką. Dėl to būtų pažeisti pretendentų teisėti lūkesčiai, gero viešojo administravimo principas, nuosavybės teisių atkūrimo proceso faktiškai nebūtų galima užbaigti.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas nustatė, kad 1998 m. spalio 2 d. pareiškėja pateikė prašymą kompetentingai institucijai, kuriuo išreiškė valią, jog žemę ir mišką (duomenys neskelbtini) ribose pageidauja susigrąžinti perkeliant į kaimo vietovę, o 20 arų perkelti į (duomenys neskelbtini). 2016 metais pareiškėja pateikė patikslintą prašymą, kuriuo išreiškė valią, kad už negrąžintą 0,3291 ha žemės plotą būtų suteiktas laisvos valstybinės žemės plotas šalia jos turimo žemės sklypo (duomenys neskelbtini). Druskininkų miesto mero 1998 m. rugpjūčio 25 d. potvarkio Nr. 498 ir Alytaus apskrities viršininko 2007 m. vasario 21 d. sprendimo Nr. 15-3161 pagrindu pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,1530 ha ir 0,0067 ha žemės sklypus (duomenys neskelbtini). 1998 m. rugpjūčio 25 d. potvarkyje Nr. 498 nurodyta, kad likusi žemė – tai valstybės išperkama žemė. Ši potvarkio dalis teisės aktų nustatyta tvarka ginčijama nebuvo. Druskininkų savivaldybės administracija 2014 m. rugsėjo 22 d. raštu Nr. S12-3865-(17.36) ir 2016 m. gegužės 18 d. raštu Nr. S12-1720-(17.36) informavo Tarnybą, kad pareiškėjos tėvo iki nacionalizacijos valdytos žemės ribose laisvos valstybinės žemės, kuri gali būti panaudojama nuosavybės teisių atkūrimui, nėra. Analogiškos išvados (taip pat išvada, liečianti ir (duomenys neskelbtini) gatvę) nurodytos ir Tarnybos 2016 m. vasario 4 d. rašte Nr. 1SS-352-(9.5). Pareiškėja Administracijos sprendimų, kuriais konstatuota, kad laisvos valstybinės žemės (duomenys neskelbtini) nėra, teismine tvarka neginčijo. Pareiškėja taip pat neišreiškė valios už negrąžintą žemės (miško) plotą gauti valstybinio miško plotą kaimo vietovėje, kai apie tokią galimybę atsakovas ją tinkamai informavo 2014 m. lapkričio 6 d. raštu Nr. 50SD-(14.50.92)-1923. Atsakovas 2016 m. birželio 9 d. raštu Nr. 50SD-982-(14.50.92.) informavo pareiškėją, kad nėra galimybės atkurti nuosavybės teises jos prašomu būdu, todėl 2016 m. birželio 20 d. bus priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo atlyginant pinigais. 2016 m. birželio 20 d. Tarnyba priėmė šioje byloje ginčijamą Sprendimą, kuriuo už 0,3291 ha negrąžintą žemės plotą parinko nuosavybės teisių atkūrimo būdą – atlyginimą pinigais.

9. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja iš esmės kelia ginčą dėl to, kad atsakovas per greitai priėmė Sprendimą atkurti nuosavybės teises atlyginant pinigais ir nelaukė, kol valstybės išperkama žemė (duomenys neskelbtini) neteks tokio statuso ir ją bus galima sugrąžinti pareiškėjai. Teismas pabrėžė, kad pareiškėja nenurodė jokių aplinkybių, jog šioje byloje ginčijamas Sprendimas priimtas padarius akivaizdžius procedūrinius pažeidimus (nepranešta apie posėdį, negauta savivaldybės administracijos išvada apie laisvą valstybinę žemę ir kt.).

10. Teismas vertino, kad Tarnyba tinkamai vadovavosi gero viešojo administravimo principu, tinkamai taikė teisės aktų nuostatas, priimdama ginčijamą administracinį aktą (Sprendimą) jokių esminių (taip pat ir procedūrinių) pažeidimų nepadarė, nuosavybės teisių atkūrimo būdą parinko tinkamai. Todėl ginčijamą Sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu.

11. Pareiškėjos skundą atmetęs kaip nepagrįstą, teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo priteisti pareiškėjai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III. 12. Pareiškėja padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

13. Pareiškėja pabrėžia, kad Tarnyba prieš jos valią priėmė Sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko M. Š. (duomenys neskelbtini) (buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime) turėtos žemės dalį, t. y. į 0,3291 ha žemės plotą. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalis numato tik galimybę, bet ne prievolę Tarnybai atkurti nuosavybės teises į žemę atlyginant pinigais. Institucijos, vykdančios nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį nekilnojamąjį turtą, gali (turi teisę) priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo atliginant pinigais tuo atveju, jeigu piliečio prašomu nuosavybės teisių atkūrimo būdu nuosavybės teisių nėra galimybės atkurti, tačiau, atsižvelgiant į Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 6 dalies nuostatas ir įstatymų leidėjo siekius šias nuostatas įtvirtinant, tokio sprendimo institucijos priimti neprivalo (neturi pareigos), juo labiau prieš piliečio, sutinkančio laukti nekilnojamojo turto (į kurį pretenduojama atkurti nuosavybės teises) teisinio statuso pasikeitimo, valią. Priimtas Sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo atlyginant pinigais pažeidžia pareiškėjos teises ir teisėtus lūkesčius žemę susigrąžinti natūra bei Atkūrimo įstatyme įtvirtintas piliečio teisėms apginti nuostatas.

14. Pareiškėja teigia, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies ir 6 dalies nuostatų aiškinimo bei jų sisteminio taikymo, t. y dėl to, ar Tarnyba, vadovaudamasi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, turėjo teisę prieš pareiškėjos valią priimti Sprendimą atkurti nuosavybės teises atlyginant pinigais; ar Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje nurodytas tik vienas iš galimų atlyginimo būdų už valstybės išperkamą žemę, kaip nustato Atkūrimo įstatymo 16 straipsnis; ar Tarnyba, kaip viešojo administravimo subjektas, priėmusi Sprendimą prieš piliečio (pretendento) valią, neviršijo jai įstatymu suteiktų įgalinimų. Tačiau pirmosios instancijos teismas iškreipė bylos esmę ir Sprendime nurodė, kad ginčas kilo tik dėl pareiškėjos teisės atkurti nuosavybės teises į neatkurtą žemės dalį realizavimo būdo laiko kontekste, t. y. dėl to, kad Tarnyba per greitai priėmė Sprendimą atkurti nuosavybės teises atlyginant pinigais. Todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė nagrinėjamo ginčo ribas, dėl ko buvo priimtas neteisėtas sprendimas. Pareiškėja pažymi, kad tai, jog pirmosios instancijos teismo nurodyti administraciniai aktai (pvz., Druskininkų miesto mero 1998 m. rugpjūčio 25 d. potvarkis Nr. 498, Administracijos 2014 m. rugsėjo 22 d. raštas Nr. S12-3865-(17.36) ir 2016 m. gegužės 18 d. raštas Nr. S12-1720-(17.36), Tarnybos 2016 m. vasario 4 d. raštas Nr. 1SS-352-(9.5) nenuginčyti, nagrinėjamai bylai nėra reikšminga.

15. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas sprendime pabrėžė, jog Tarnyba, priimdama Sprendimą, jokių esminių (taip pat ir procedūrinių) pažeidimų nepadarė. Toks teismo pasisakymas dėl Sprendimo teisėtumo, pareiškėjos nuomone, yra neaiškus, nes teismui pažymėjus, kad Sprendimas priimtas be esminių pažeidimų, darytina prielaida, jog teismas visgi įžvelgė teisės aktų pažeidimus, padarytus priimant Sprendimą, tačiau jų neįvardijo ir nekomentavo. Teismas neanalizavo ir netaikė specialiųjų teisės aktų nuostatų aktualių ginčui, t. y. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies ir 6 dalies, 16 straipsnio bei Nutarimo Nr. 457 2 punkto nuostatų. Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Tarnyba nepažeidė gero viešojo administravimo principo. Teismas neįvertino, kad pareiškėjos lūkestis ir teisė atkurti nuosavybės teises į buvusios savininko M. Š. (duomenys neskelbtini) turėtos žemės dalį, t. y. į 0,3291 ha žemės plotą, natūra, kyla iš Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto. Kadangi pareiškėja visada pageidavo maksimaliai leistiną pagal faktinę situaciją bei teisės aktus žemės plotą susigrąžinti natūra, jos lūkestis atkurti nuosavybės teises natūra yra teisėtas, o tai reiškia jis turi būti saugomas valstybės.

16. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

17. Tarnyba nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ginčo ribas, nurodydamas, kad ginčas byloje iš esmės kilo dėl to, kad atsakovas per greitai priėmė Sprendimą atkurti nuosavybės teises atlyginant pinigais ir nelaukė, kol valstybės išperkama žemė (duomenys neskelbtini) neteks tokio statuso ir ją bus galima sugrąžinti pareiškėjai. Teismas nėra saistomas pareikšto reikalavimo formuluotės. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai taikydamas nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai nustatė, kad Sprendimas yra teisėtas ir priimtas nepažeidžiant nustatytos kompetencijos. Tarnyba pabrėžia, kad jau daugiau kaip 10 metų situacija dėl žemės, kurią būtų galima grąžinti natūra pareiškėjai, nebuvimo nesikeitė ir neatsirado pagrindo manyti, kad ši situacija ateityje gali pasikeisti, o pareiškėjos teiginiai, kad ši situacija ateityje gali keistis, pagrįsta tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurie neįrodyti jokiais faktiniais duomenimis, kuriuos būtų galima patikrinti ir įvertinti. Todėl atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas negali tęstis neapibrėžtai ilgą laiko tarpą, o Sprendime nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas yra tinkamas ir savalaikis nuosavybės teisių atkūrimo būdas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Byloje kilo ginčas dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Druskininkų skyriaus 2016 m. birželio 20 d. sprendimo „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei B. K.“ Nr. 50S-23 (b. l. 8–9) teisėtumo ir pagrįstumo. Šiuo Sprendimu pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,3291 ha žemę už ją atlyginant pinigais.

19. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjos skundo dėl Sprendimo panaikinimo, pripažinęs, kad ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

20. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos aplinkybes, nepagrįstai susiaurino nagrinėjamo ginčo ribas ir dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

21. Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija minėtiems pareiškėjos argumentams nepritaria.

22. Pažymėtina, kad šioje byloje nėra ginčo, jog pareiškėja turi (turėjo) teisę atkurti nuosavybes teises į 0,3291 ha žemę. Taip pat nėra ginčo dėl to, kad ši žemė yra priskirta valstybės išperkamai žemei nuo pat pirminio pareiškėjos 1998 m. spalio 2 d. prašymo (b. l. 30) atkurti nuosavybės teises pateikimo.

23. Taigi teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šioje byloje ginčas kilo dėl to, ar Tarnyba turėjo teisėtą pagrindą priimti Sprendimą dėl nuosavybės teisių į ginčo žemę atkūrimo už ją atlyginant pinigais, kai pareiškėja sutinka laukti, kol ši žemė praras valstybės išperkamos žemės statusą ir tuo pagrindu atsiras galimybė nuosavybes teises į ją atkurti natūra.

24. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 6 punkte (2011 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. XI-1650 redakcija) nustatyta, kad už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams gali atlyginti pinigais – išpirkdama žemę, kuri nustatyta tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d.

25. Pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalį (2014 m. rugsėjo 25 d. įstatymo Nr. XII-1150 redakcija) tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

26. Analogiškas reguliavimas nustatytas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 31 punkte (2013 m. gruodžio 18 d. nutarimo Nr. 1275 redakcija) bei šiuo nutarimu patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 82 ir 102 punktuose (2013 m. gruodžio 18 d. nutarimo Nr. 1275 redakcija).

27. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Druskininkų miesto meras 1998 m. rugpjūčio 25 d. priėmė potvarkį Nr. 498 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo (duomenys neskelbtini)“ (b. l. 37), kuriuo pareiškėjai buvo suteiktas faktiškai naudojamas 0,1530 ha ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), taip pat nurodyta, kad valstybė išperka likusią žemės dalį. Tarnyba 2014 m. rugsėjo 12 d. raštu Nr. 50SD-(14.50.92.)-1480 (b. l. 38) kreipėsi į pareiškėją informuodama, kad yra parengtas sprendimo atkurti nuosavybės teises miesto gyvenamojoje teritorijoje B. K. vardu už 0,391 ha žemės plotą atlyginant pinigais projektas. Tarnyba 2014 m. lapkričio 6 d. raštu Nr. 50SD-(14.50.92.)-1923 (b. l. 42) taip pat informavo pareiškėją, kad ji iki 2015 m. kovo 1 d. gali pateikti prašymą dėl valios pakeitimo ir atlyginimo lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje. Tarnyba 2016 m. balandžio 27 d. raštu Nr. 50SD-697-(14.50.92.) (b. l. 52–53) vėl kreipėsi į pareiškėją, prašydama patikslinti 1998 m. spalio 2 d. prašymą. Pareiškėja 2016 m. gegužės 9 d. Tarnybai pateikė raštą „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“, kuriuo patikslino pirminį 1998 m. spalio 2 d. prašymą ir nurodė, kad už 0,3291 ha neatkurtos žemės dalį prašo prie nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), prijungti sklypo rytuose ir pietuose esančią laisvą valstybinę žemę, o likusią žemę, kurios nebus galima prijungti prie sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), atkurti natūra kiek galima arčiau gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini). Tarnyba 2016 m. birželio 9 d. raštu Nr. 50SD-982-(14.50.92.) (b. l. 10–11) informavo pareiškėją, kad jos 2016 m. gegužės 9 d. patikslintas prašymas negali būti tenkinamas, todėl pažymėjo, kad 2016 m. birželio 20 d. vyks posėdis, kurio metu bus svarstomas sprendimo atkurti nuosavybės teises miesto gyvenamojoje vietovėje pilietės B. K. vardu kompensuojant už 0,3291 ha žemės plotą pinigais (Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 6 punktas) priėmimo klausimas.

28. Kaip matyti iš pirmiau minėtų įrodymų, nuo pat nuosavybės teisių atkūrimo proceso pradžios pareiškėja žinojo, kad ginčo žemė yra priskirta valstybės išperkamai žemei, dėl ko nėra galimybės nuosavybės teises į žemę atkurti natūra. Taip pat matyti, kad pareiškėja buvo ne kartą Tarnybos informuota apie galimybę pakeisti savo valią dėl nuosavybės teisių į ginčo žemę atkūrimo būdo, tačiau nepasirinko leistino nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Todėl, įvertinus nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, Tarnyba, vadovaudamasi Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 6 punktu ir 21 straipsnio 5 dalimi, turėjo teisėtą pagrindą atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę atlyginant pinigais.

29. Pareiškėjos teigimu, nagrinėjamai bylai aktuali yra Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 6 dalis (2014 m. rugsėjo 25 d. įstatymo Nr. XII-1150 redakcija), kurioje numatyta, kad šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos (tarp jų – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) privalo per mėnesį nuo sprendimo, kurio pagrindu išlikęs nekilnojamasis turtas nebepriskirtinas valstybės išperkamam turtui, Vyriausybės nustatyta tvarka raštu informuoti pilietį, kurio prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nagrinėja ir kurio išlikęs nekilnojamasis turtas buvo priskirtas valstybės išperkamam, apie galimybę tokį išlikusį nekilnojamąjį turtą grąžinti natūra ir pasiūlyti jam pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių į šį turtą atkūrimo <...>. Analogiška nuostata nustatyta ir Nutarimo 2.1 papunktyje (2011 m. balandžio 20 d. nutarimo Nr. 457 redakcija). Pareiškėjos nuomone, ši Atkūrimo įstatymo nuostata jai garantuoja teisę laukti, kol ginčo žemė praras valstybės išperkamos žemės statusą ir dėl to Tarnyba turės pareigą atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę natūra Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-420 redakcija) pagrindu.

30. Teisėjų kolegijos vertinimu, Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 6 dalį būtina sistemiškai aiškinti su šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi.

31. Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Atkūrimo įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos (tarp jų – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) turi išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo per 6 mėnesius nuo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį, pateikimo bei kitų šiame įstatyme nurodytų dokumentų parengimo dienos. Kaip matyti iš šios nuostatos, Atkūrimo įstatyme yra aiškiai įtvirtintas terminas, per kurį Tarnyba turi išnagrinėti asmenų prašymus atkurti nuosavybės teises. Aiškinant šią nuostatą sistemiškai su Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 6 dalimi, akivaizdu, kad Tarnyba neturi pareigos laukti, kol valstybės išperkama žemė praras tokį statusą, ir tik po to priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių į tokį turtą atkūrimo. Būtent toks Atkūrimo įstatymo nuostatų aiškinimas seka ir iš Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos, taip pat įstatymų leidėjo tikslų.

32. Konstitucinis Teismas 2012 m. birželio 19 d. nutarime yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti inter alia (lot. be kita ko) prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminus. Konstituciniai darnios, teisingos, atviros pilietinės visuomenės imperatyvai, konstituciniai teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos reikalavimai suponuoja tai, kad pradėtas restitucijos procesas negali tęstis nepagrįstai ilgai. Taigi atitinkamų santykių teisinio reguliavimo pakeitimai taip pat negali būti tokie, kad sudarytų prielaidas nepagrįstai ilgai tęsti šį procesą. Dėl nepagrįstai ilgo laiko, per kurį atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, gali būti iškreipta ar net paneigta pati restitucijos instituto esmė, pažeistos asmens konstitucinės nuosavybės teisės, taip pat kitos teisės, pakirstas žmonių pasitikėjimas valstybe ir teise (Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d., 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimai).

33. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra konstatavęs, kad nepagrįstai per ilgas nuosavybės teisių atkūrimo procesas pažeidžia asmens teisę į nuosavybę, t. y. nesiderina su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 1 (iš dalies pakeistas protokolu Nr. 11) 1 straipsniu, kuriame nustatyta, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimą byloje Kavaliauskas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 51752/10); 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimą byloje Nekvedavičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 1471/05).

34. Pažymėtina, kad ir įstatymų leidėjas pabrėžia nuosavybės teisių atkūrimo proceso operatyvumo svarbą. Pavyzdžiui, aiškinamajame rašte dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 5, 12, 16 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto Nr. XIIP-2109 nurodė, kad parengto projekto tikslas yra pagreitinti nuosavybės teisių atkūrimo į žemę procesą, įvykdyti įsipareigojimus piliečiams grąžinant jų nuosavybę bei išplėsti atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, turėtą miestuose, būdus, užtikrinant nuosavybės teisių atkūrimą piliečiams, kurių žemė miestuose priskirta valstybės išperkamai žemei.

35. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjos argumentas, jog Tarnyba turėjo laukti, kol ginčo žemė praras valstybės išperkamos žemės statusą, ir tik po to priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių į ginčo žemę atkūrimo, yra nepagrįstas. Priešingai, sistemiškai aiškinant Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalies ir 21 straipsnio 6 dalies nuostatas, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką bei įstatymų leidėjo tikslus, akivaizdu, kad Tarnyba atkūrimo procesą pagal asmenų prašymus turi vykdyti operatyviai, dėl to atsakovas neturi pagrindo laukti, kol žemė praras valstybės išperkamos žemės statusą.

36. Pareiškėja taip pat teigia, kad ji turi teisėtą lūkesti atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę natūra ir nuosavybės teisių neatkūrimas šiuo būdu šį lūkestį pažeidžia.

37. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog sprendžiant dėl to, ar byloje vertinamu atveju galėjo susiformuoti pareiškėjos nurodytas teisėtas lūkestis, kurį teismas turi ginti, būtina įvertinti tris pagrindinius aspektus, galinčius nulemti tokių lūkesčių susiformavimą ir jų apsaugą: 1) tai teisės nuostatos, kurių pagrindu susiformuoja teisėti lūkesčiai, 2) subjektų elgesys, kuris patvirtina siekius įgyti tam tikras materialiąsias teises, bei 3) atitinkami kompetentingų subjektų sprendimai ir (ar) veiksmai (administraciniai aktai) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutartį administracinėje byloje A492-1711/2014; 2016 m. rugsėjo 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A-353-858/2016; 2017 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-801-858/2017).

38. Atsižvelgusi į pirmiau nurodytus kriterijus, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje vertinamu atveju nėra pagrindo konstatuoti teisėtų lūkesčių principo pažeidimą. Nėra nustatyta kokių nors institucijų veiksmų ar sprendimų, kurių pagrindu pareiškėjai galėjo susiformuoti lūkestis, kad ji turės teisę atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę natūra. Priešingai, kaip minėta, nuo pat nuosavybės teisių atkūrimo proceso pradžios pareiškėjai buvo žinoma, kad ginčo žemė turi valstybės išperkamos žemės statusą, o tai pagal įstatymą neleidžia atkurti nuosavybės teisių natūra. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad ginčo žemė gali prarasti valstybės išperkamos žemės statusą, kadangi ginčo žemė yra užimta namų valdų sklypų, visuomenės poreikiams reikalingų teritorijų bei priskirta miesto miškams (b. l. 12–14). Todėl vien aplinkybė, kad pareiškėja siekia atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę natūra, negali būti traktuojama kaip sukurianti pareiškėjai teisėtą lūkestį atkurti nuosavybės teises natūra.

39. Taigi konstatuotina, kad Tarnyba priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kurį panaikinti dėl pareiškėjos nurodytų argumentų nėra pagrindo.

40. Apibendrindama teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso ir materialinės teisės normas bei pagrįstai atmetė pareiškėjos skundą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos B. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Irmantas Jarukaitis

Virginija Volskienė