2021-05-26 Nr. AB-11799-3-61-3-02617-2019-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-189-629/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02617-2019-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo – Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2018 m. liepos 27 d. iki 2019 m. liepos 25 d. jam kalint Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu – jį, besinaudojantį sanitariniu mazgu, galėjo stebėti pareigūnai ir pareigūnės. Buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis dušu, kadangi pro duryse įrengtą langelį jis galėjo būti stebimas pareigūnų. Kameros buvo pusrūsyje, todėl pro langus į kamerą nepatekdavo natūrali šviesa, nes tik dalis lango buvo virš žemės. Langai buvo nešvarūs, nes po lietaus buvo aptaškomi purvu arba jie būdavo apsnigti. Kamerose buvo šalta ir drėgna. Rūkyti buvo galima tik lauke, o į lauką jam buvo galima išeiti tik 1 valandą per parą. Tabako gaminiai buvo laikomi spintelėje, kurioje tabaką taip laikydavo dar kitoje kameroje kalėję asmenys. Tabako gaminius buvo galima pasiimti tik einant į lauką, įkalinimo įstaiga ribojo pareiškėjo teisę rūkyti daugiau nei vieną kartą per parą. Kitam nuteistajam buvo sudaromos sąlygos vogti pareiškėjui priklausančius tabako gaminius, pareiškėjas neturėjo savo spintelės tabakui laikyti. Skambinti pareiškėjas galėjo tik 2 kartus per mėnesį, skambučio trukmė turėjo būti ne ilgesnė kaip 15 minučių. Jeigu nepavykdavo prisiskambinti iš pirmo karto, kito skambučio trukmė būdavo sutrumpinama. Pareiškėjas teigė, kad nebūdavo vedamas į laisvalaikio kambarį, neturėjo veikiančio radijo imtuvo kameroje. Visos nurodytos aplinkybės pažeidė pareiškėjo teises ir lėmė jo kalinimą daug sunkesnėmis sąlygomis nei numato įstatymai.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas pateikė duomenis apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ir jose laikomų asmenų skaičių nuo 2018 m. liepos 27 d. iki 2019 m. sausio 25 d. Nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio, toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės), higienos normų reikalavimus.

Nuolatinis nuteistųjų stebėjimas yra jų elgesio kontrolės dalis, teisės aktai nenustato reikalavimo atitverti sanitarinį mazgą nuo stebėjimo akučių. 2018 m. gruodžio 19 d. Lukiškių TI-K administracija gavo pareiškėjo skundą dėl kameroje Nr. 221 galbūt neveikiančio radijo taško. Pareiškėjas 2019 m. sausio 10 d. raštu Nr. 96-105 informuotas, jog skunde nenurodoma priežastis, dėl ko buvo sugedęs radijo taškas, o visi techniniai gedimai yra tvarkomi eilės tvarka. 2018 m. lapkričio 20 d. Lukiškių TI-K buvo gautas pareiškėjo prašymas dėl dingusių tabako gaminių.

Nagrinėjant skundą, 2018 m. gruodžio 6 d. buvo patikrinta spintelė, kurioje pareiškėjas laikė savo tabaką ir nustatyta, kad tabakas laikomas atskirai nuo kitų nuteistųjų rūkymo priemonių, o patikrinti, ar anksčiau spintelėje buvo laikomos kito nuteistojo rūkymo priemonės, įstaigos administracija negalėjo, kadangi tokia apskaita nevedama. Lukiškių TI-K nėra specialiai įrengtų atskirų kamerų rūkantiems asmenims, kadangi tokių kamerų įrengimo nenumato Taisyklės ar kiti teisės aktai. Pareiškėjas atlikinėjo nuobaudą – perkėlimą į kamerų tipo patalpas, todėl laikymo sąlygos jam buvo nustatomos vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksu (toliau – ir BVK).

Pagal BVK 86 straipsnio 1 dalies 4 punktą pareiškėjas paskambinti telefonu galėjo du kartus per mėnesį. Iš Lukiškių TI-K skambučių registro matyti, kad pareiškėjui 2018 m. lapkričio mėnesį teisė paskambinti telefonu buvo suteikta daugiau kartų nei jam priklauso, kadangi klaidingai buvo įvertintas bei nustatytas pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų teisinis reglamentavimas. Lukiškių TI-K Resocializacijos skyrius vykdė įvairias programas ir priemones, nuteistieji turi galimybę žaisti stalo tenisą, krepšinį bei tinklinį; darbo, poilsio ir švenčių dienomis išvedami į laisvalaikio užimtumo patalpas.

Lietuvos Respublikos teisės aktai nereglamentuoja, kiek laiko per dieną turi būti skiriama nuteistųjų socialinės reabilitacijos programoms. Dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse pagrįstas savanoriškumo principu. Pareiškėjo prašymų, pareiškimų arba skundų dėl nepakankamo užimtumo įstaigoje gauta nebuvo. Pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, būtina nustatyti, ar atsirado pareiškėjo nurodyta žala. Nagrinėjamu atveju nėra visų sąlygų, būtinų valstybės civilinei atsakomybei kilti.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimu pareiškėjo G. S. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 250 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas nustatė, kad 2018 m. liepos 27 d. pareiškėjas atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 210, kurioje buvo laikomas vienas; nuo 2018 m. liepos 28 d. iki 2018 m. rugpjūčio 2 d. buvo laikomas kameroje Nr. 210 vienas; 2018 m. rugpjūčio 3 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 124, kurioje buvo laikomas vienas; 2018 m. rugpjūčio 3 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 383 ir joje nuo 2018 m. rugpjūčio 4 d. iki 2018 m. rugpjūčio 16 d. buvo laikomas vienas; 2018 m. rugpjūčio 17 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 221, kurioje buvo laikomas vienas; nuo 2018 m. rugpjūčio 18 d. iki 2019 m. sausio 24 d. buvo laikomas kameroje Nr. 221 vienas; 2019 m. sausio 25 d. išvyko į Vilniaus PN. Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. liepos mėn. pranešime „Dėl G. S. skundo“ nurodoma, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–417 ir Nr. 418–426 sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o siekiant užtikrinti asmens privatumą, kamerose įrengtos užuolaidos, uždengiančios matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Nors teisės aktai nenustato, tačiau gerinant suimtųjų (nuteistųjų) laikymo sąlygas asmens privatumui užtikrinti buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos.

7. Teismas konstatavo, kad kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, sanitarinio mazgo patalpa nebuvo įrengta kaip atskira kabina su durimis. Teismo vertinimu, įkalinimo įstaiga kamerose neužtikrino visiško asmens privatumo, sanitarinį mazgą įrengdama jį atitveriant sienele ir užuolaidomis. Ši aplinkybė pripažintina pareiškėjo teisių pažeidimu, kuris papildomai blogino jo įkalinimo sąlygas ir sukėlė jam papildomų nepatogumų.

8. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai”, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir HN 134:2015), 44 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja dušo patalpos įrengimo tardymo izoliatoriuose reikalavimų, taip pat nenumato šioms įstaigoms prievolės dušuose įrengti pertvaras ar užuolaidėles.

9. Teismas vertino, kad pertvarų dušo patalpose įrengimas tokiu būdu, kad besimaudantis duše nuteistasis (suimtasis) yra (gali būti) stebimas pareigūnų per duryse įrengtą stebėjimo langą, sudaro pagrindą pripažinti, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško asmens privatumo buvimo. Atsakovo atstovas nepateikė teismui duomenų ir įrodymų apie Lukiškių TI-K įrengtas dušo patalpas. Nors byloje esančiame Pranešime nurodyta, kad privatumui užtikrinti dušuose yra įrengtos pertvaros, tačiau, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, vien pertvarų duše įrengimas, nesant galimybės bent iš dalies nuo duryse įrengto stebėjimo lango užsidengti dušo užuolaidėle, yra nesuderinamas su asmens teise į privatumą. Nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K nepateikė įrodymų ir byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas priklausytų didelei rizikos grupei dėl polinkio į kitų asmenų užpuolimą, savęs žalojimą, bandymą nusižudyti ir pan., dėl ko stebėjimas per duryse įrengtą stebėjimo langą būtų būtinas ir konkrečiu atveju pateisinamas. Todėl teismas darė išvadą, kad yra pagrindas pripažinti, jog pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu buvo pažeista.

10. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K pusrūsyje kamerų nėra, gyvenamosios kameros yra cokoliniame aukšte bei aptarė HN 134:2015 reikalavimus laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų temperatūrai, santykinei oro drėgmei, apšvietimui. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad pareiškėjas su skundu dėl kamerų neatitikimo higienos normos reikalavimams kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, kuri jam pateikė raštišką atsakymą. Į bylą atsakovo atstovo pateikti įrodymai patvirtina, kad Lukiškių TI-K Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Centras) atliko patikrinimus dėl kamerų atitikimo higienos normos reikalavimams, apie nustatytus pažeidimus informuodavo Lukiškių TI-K, kuris pažeidimus pašalindavo. Pavyzdžiui, iš Centro 2018 m. rugpjūčio 8 d. patikrinimo akto matyti, kad patikrinimas 2018 m. rugpjūčio 3 d. buvo atliktas, be kita ko, kameroje Nr. 210, kurioje pareiškėjas buvo kalinamas nuo 2018 m. liepos 27 d. iki 2018 m. rugpjūčio 2 d. įskaitytinai. Šio patikrinimo metu kameroje Nr. 210 išmatuota santykinė oro drėgmė buvo 58 proc., o bendra dirbtinė apšvieta – 218 lx. Taip pat iš Centro 2018 m. spalio 22 d. patikrinimo akto Nr. (10-12 15.4.8.) PP-8510, surašyto po 2018 m. spalio 16 d.–2018 m. spalio 19 d. atliktos operatyviosios visuomenės sveikatos kontrolės, matyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu kameroje Nr. 210 pažeidimų užfiksuota nebuvo. Byloje esančiame Pranešime pažymėta, kad Lukiškių TI-K buvo įrengta centrinė šildymo sistema, šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose buvo palaikoma optimali temperatūra, kuri atitiko HN 134:2015 reikalavimus.

11. Teismas minėtais atsakovo atstovo pateiktais paaiškinimais ir duomenimis neturėjo pagrindo abejoti. Pareiškėjas, teigdamas, kad kamerose buvo blogas apšvietimas, buvo šalta ir drėgna, nenurodo nei konkrečių netinkamos būklės kamerų, nei datų, kada pareiškėjas buvo laikomas jose. Skunde jis taip pat aiškiai neišdėstė su galimais pažeidimais susijusių aplinkybių, tačiau apsiribojo tik bendro pobūdžio teiginių išdėstymu. Todėl teismas šiuos pareiškėjo nusiskundimus atmetė kaip neįrodytus.

12. Teismas aptarė teisės aktų, reglamentuojančių tabako gaminių naudojimą nuostatas. Atsakovo atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K įrengtos specialiosios rūkymui skirtos patalpos (rūkymo vietos), nėra specialiai įrengtų atskirų kamerų rūkantiems asmenims, kadangi tokių kamerų įrengimo nenumato teisės aktai. Byloje įrodymų, kad pareiškėjas dėl to, jog rūkyti gali tik pasivaikščiojimo metu, kreipėsi į kalinimo įstaigos administraciją, nėra. Kadangi iš pareiškėjo paaiškinimų matyti, jog jam galimybė rūkyti buvo suteikta, o teisės aktai nenumato, kiek kartų per dieną nuteistieji turi būti vedami rūkyti, teismas pareiškėjo teiginius šiuo aspektu laikė nepagrįstais.

13. Teismas nepagrįstu laikė pareiškėjo teiginį dėl tabako laikymo, kadangi pareiškėjas su tokio pobūdžio nusiskundimu kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją, kuri jam pateikė 2018 m. gruodžio 10 d. atsakymą, kuriame nurodyta, jog 2018 m. gruodžio 6 d. buvo patikrinta spintelė, kurioje pareiškėjas laiko savo tabaką, ir nustatyta, kad pareiškėjo tabakas laikomas atskirai nuo kitų nuteistųjų rūkymo priemonių; patikrinti, ar anksčiau pareiškėjo spintelėje buvo laikomos kito nuteistojo rūkymo priemonės, negali, kadangi tokia apskaita nevedama. Atsakyme nurodyta jo apskundimo tvarka, tačiau byloje duomenų, kad pareiškėjas jį skundęs nustatyta tvarka, nėra. Įkalinimo įstaiga į pareiškėjo nusiskundimus sureagavo, atliko patikrinimą ir apie tai informavo pareiškėją. Teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus.

14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K atliko nuobaudą – perkėlimą į kamerų tipo patalpas, todėl laikymo sąlygos jam buvo nustatytos BVK 145 straipsnio 2 dalimi (ginčo laikotarpiu galiojusi redakcija), kurioje buvo nustatyta, kad kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems, atliekantiems to paties kodekso 142 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytą nuobaudą, nustatomas režimas, atitinkantis kodekso 86 straipsnyje nurodytas drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo kalėjime sąlygas. Todėl vadovaujantis BVK 86 straipsnio 1 dalies 4 punktu, pareiškėjas paskambinti telefonu galėjo du kartus per mėnesį. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas nerealizavo savo teisės skambinti telefonu tiek, kiek leido teisinis reglamentavimas, ir atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas atlikinėjo nuobaudą. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjui teisė pasinaudoti telefonu buvo suteikta daugiau kartų nei tai leido BVK pagal pareiškėjo statusą. Todėl teismas pareiškėjo skundo argumentus atmetė.

15. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui kreipusis į Lukiškių TI-K administraciją ši pareiškėjo skundus išnagrinėjo ir pateikė 2018 m. gruodžio 21 d. atsakymą, kad kameroje Nr. 221 radijo imtuvas keičiamas nebus, kadangi nėra finansavimo ir techniniai gedimai tvarkomi eilės tvarka. Taip pat pateikė 2019 m. sausio 10 d. atsakymą, kuriame nurodė, kad visi techniniai gedimai tvarkomi eilės tvarka. Pareiškėjas šių raštų neskundė. Teismas vertino, kad šie pareiškėjo nusiskundimai yra per menki ir trumpalaikiai, kad sukeltų žymias neigiamas pasekmes, kurias galima būtų pripažinti patirta neturtine žala, todėl nesudaro pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo šiuo aspektu, o įkalinimo įstaigos administracija tinkamai reagavo į pareiškėjo nusiskundimus.

16. Teismas neabejojo atsakovo atstovo pateiktais paaiškinimais dėl pareiškėjo užimtumo ir pažymėjo, kad pareiškėjas tik abstrakčiai nurodo, jog nebuvo išvestas į laisvalaikio patalpas, nenurodo, kada tiksliai tai buvo, nenurodo ir nepateikia įrodymų, kad dėl to su prašymu ar skundu būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją bei nenurodo, kokią dėl to žalą patyrė.

17. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis kamerose esančiais sanitariniais mazgais iš viso 182 dienas. Taip pat visą kalinimo laikotarpį galėjo būti pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis dušu, tačiau pareiškėjas buvo vedamas maudytis vieną kartą per savaitę po 15 min. Dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjas galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, fizinius nepatogumus, diskomfortą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jei jo laikymo pataisos įstaigoje sąlygos būtų atitikusios teisės aktų reikalavimus, todėl atsakovei kilo pareiga kompensuoti pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus, sumokant jam piniginį ekvivalentą. Teismas vertino, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą – 250 Eur suma.

III. 18. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo G. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

19. Atsakovo atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą pinigais nemotyvavo, kodėl pareiškėjo pažeistai teisei apginti nepakako pažeidimo pripažinimo. Pareiškėjas turėjo pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių bei reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, o pirmosios instancijos teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais. Teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais atlyginimą asmeniui atsiranda tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas atliko neteisėtus veiksmus, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. 4 d.), ir žalos asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijos, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.271 straipsnyje nustatyta valstybės ir savivaldybės institucijų civilinė atsakomybė be kaltės, todėl valstybės, savivaldybės civilinei atsakomybei aptariamu pagrindu kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšys. Nurodytas atsakomybės sąlygas privalo įrodyti pareiškėjas. Pirmosios instancijos teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo patirtų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui, todėl pirmosios instancijos teismo pozicija vertintina kaip neargumentuota. Byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

20. Pareiškėjas G. S. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Byloje kilo ginčas dėl 30 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas G. S. kildino iš netinkamų jo kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2018 m. liepos 27 d. iki 2019 m. liepos 25 d., atlyginimo priteisimo.

22. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, nustatė, kad pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K nuo 2018 m. liepos 27 d. iki 2019 m. sausio 25 d. ir priteisė jam 250 Eur neturtinės žalos atlyginimą, konstatavęs, kad kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu 182 paras jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, esančiais kamerose, bei neužtikrintas privatumas naudojantis dušu.

23. Atsakovo atstovas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl nustatytų neteisėtų veiksmų bei neturtinės žalos atlyginimo būdo.

24. Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014).

25. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017; 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017 ir kt.).

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo pareiškėjo teisės į privatumą, įtvirtintos inter alia (be kita ko, įskaitant) Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje, naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) Lukiškių TI-K kamerose pažeidimą. Pareiškėjas nebuvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu kamerose buvo laikomas vienas, todėl jo privatumo pažeidimas vertintinas kaip ne itin intensyvus, tačiau atsakovo atstovas nepateikė į bylą įrodymų, paneigiančių pareiškėjo teiginius, jog jis, besinaudojantis taip įrengtu tualetu, galėjo būti matomas pareigūnų ar pareigūnių. Be to, pirmosios instancijos teismas, remdamasis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, konstatavo, kad pareiškėjui besinaudojant dušu nebuvo užtikrintas pakankamas privatumas. Lukiškių TI-K nepateikė įrodymų, kad pareiškėjas priklausytų didelei rizikos grupei dėl polinkio į kitų asmenų užpuolimą, savęs žalojimą, bandymą nusižudyti ir pan., dėl ko stebėjimas per duryse įrengtą stebėjimo langą būtų būtinas ir konkrečiu atveju pateisinamas, taip pat tik abstrakčiai nurodė, jog dušuose įrengtos pertvaros, tačiau nei šių teiginių, nei to, kad dušuose buvo įrengtos bent užuolaidos, įrodymais nepagrindė. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus nagrinėjamoje byloje.

27. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1044-492/2018, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4043-624/2017; 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4132-442/2018; 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

28. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

29. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

30. Nustatant pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, pažymėtina, kad administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-858/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.).

31. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aptartais neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę, sprendžia, kad pažeidimo pripažinimas šiuo atveju, atsižvelgus į aptartą nusižengimo pobūdį, nebūtų pakankama satisfakcija pareiškėjui už patirtą skriaudą, todėl pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis – 250 Eur, vertintinas kaip proporcingas ir atitinkantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus.

32. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Arūnas Dirvonas Milda Vainienė