4348ce3077bc11e5b7eba10a9b5a9c5f · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P552-210/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00024-2010-2

Procesinio sprendimo kategorija 80.11

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2012 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos D. P. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-2078/2012 pagal pareiškėjos D. P. skundą atsakovui Druskininkų savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Lazdijų, Druskininkų skyriui, A. M., J. D., V. B., N. R., R. M. dėl aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja D. P. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama: 1) panaikinti Druskininkų savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) 2007 m. kovo 23 d. atsisakymą Nr. 13-116(P) ir 2006 m. vasario 24 d. atsisakymą Nr. S12 547 (17.25) vykdyti Alytaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir Alytaus AVA) 2006 m. sausio 19 d. raštu Nr. 121-V-3(1.41), 2003 m. balandžio 25 d. raštu Nr. V-3-638(1.47) ir 2007 m. kovo 29 d. raštu Nr. 4-224-(1.28) prašomus veiksmus dėl grąžintinų natūra žemės sklypų ribų, plotų ir naudojimo sąlygų nustatymo; 2) įpareigoti Administraciją per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo laisvoje (neužstatytoje) žemėje, kuri Administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus kartografinėje medžiagoje pažymėta teritorijų numeriais 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7 ir 8, N. K. ir J. K. turėtos žemės vietoje suformuoti natūra grąžinamus žemės sklypus, atlikti šių sklypų kadastrinius matavimus, parengti ir patvirtinti žemės sklypų planus, pasiūlyti žemės sklypų specialiąsias naudojimo sąlygas, nustatyti žemės sklypų pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį ir perduoti patvirtintus žemės sklypų planus kartu su kitais dokumentais Druskininkų žemėtvarkos skyriui.

Pareiškėja nurodė, kad Alytaus apskrities viršininko administracijos Druskininkų žemėtvarkos skyrius (toliau – ir Druskininkų žemėtvarkos skyrius) pripažįsta, jog jos senelis N. K. kartu su broliu J. K. iki nacionalizacijos Neravų kaime bendrosios nuosavybės teisėmis valdė 21,69 ha ploto žemės sklypą, kurio 14,46 ha priklausė seneliui ir 7,23 ha jo broliui. Turėto žemės sklypo ribos pagal prieškarinį kaimo planą yra kartografuotos Druskininkų žemėtvarkos skyriaus bei Administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus. Taip pat nustatyta, kad 16,7559 ha ploto minėtos žemės yra Druskininkų miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje, kurios grąžintinos N. K. palikuoniams, o 5,1386 ha – J. K. palikuoniams ir ginčo dėl šių faktų nėra. Tačiau nuosavybės teisės į žemę, priskirtą Druskininkų miestui iki 1995 m. birželio 1 d. teritorijoje, liko neatkurtos: pareiškėjai– į 1,2008 ha, A. M. – į 1,0909 ha, B. K. (po mirties) – į 1,0333 ha, A. K. (po mirties) – į 1,5129 ha, o dėl šių faktų ginčo taip pat nėra. Paaiškino, kad Druskininkų žemėtvarkos skyrius įstatymų nustatyta tvarka 2003 m. balandžio 25 d. raštu Nr. V-3-638(1.47) ir 2006 m. sausio 19 d. raštu Nr. 121-V-3(1.41) kreipėsi į Administraciją dėl Nikodemo ir J. K. turėto 21,69 ha ploto žemės sklypo ribose jai bei kitiems pretendentams grąžintinų natūra žemės sklypų suformavimo ir jų planų patvirtinimo bei perdavimo žemėtvarkos skyriui. Į žemėtvarkos skyriaus 2006 m. sausio 19 d. raštą Nr. 121-V-3(1.41) dėl papildomų žemės sklypų suformavimo, Administracija 2006 m. vasario 24 d. raštu Nr. S12-547-(17.25) atsakė, kad turėto sklypo ribose laisvų plotų nėra. Pareiškėja su Administracijos sprendimu, kad visa likusi turėta žemė iki 1995 m. birželio 1 d. miestui priskirtos teritorijos ribose pagal įstatymus yra valstybės išperkama, nesutiko, nes ji nustatė laisvus (neužstatytus) žemės plotus, kuriuose galima suformuoti apie 1,95 ha bendro ploto grąžintinus natūra 8 žemės sklypus. Pareiškėja su prašymais kreipėsi į Alytaus apskrities viršininką ir Administraciją dėl žemės sklypų suformavimo, kuri 2007 m. kovo 23 d. raštu Nr. 13-116(P) atsakė, kad visi jos minimi žemės sklypai yra priskirti valstybės išperkamai žemei, tačiau motyvų ir argumentų, kodėl kiekvienas iš nurodytų sklypų yra valstybės išperkamas, nenurodė.

Atsakovas Druskininkų savivaldybės administracija atsiliepimuose į pareiškėjos skundą nurodė, kad su juo nesutinka ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėja praleido Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytą terminą skundui paduoti, nes apie tai, kad Druskininkų miesto ribose laisvų žemės plotų nėra, raštu buvo informuota 2006 m. vasario 24 d. ir pakartotinai 2007 m. kovo 23 d. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) išskirta daug pozicijų, kokia žemė priskirtina valstybės išperkamai. Pabrėžė, jog net ir tuo atveju, kai turėtoje vietoje žemė yra laisva (neužstatyta), įstatyme yra nustatytos ir kitos sąlygos, kada ši žemė yra negrąžinama, t. y. valstybės išperkama, todėl negalima žemę grąžinti natūra. Pareiškėjos nurodyti sklypai nėra laisvi (neužstatyti). Teritorijos Nr. 2, 4 ir 5 yra savivaldybės planavimo dokumentuose nurodytos ir faktiškai naudojamos visą daugiabučių gyvenamųjų namų Kalviškių kvartalą (taip pat ir dalį Baltašiškės) aptarnaujančių požeminių komunikacijų koridoriams: šilumos tiekimo, vandentiekio ir nuotekų, elektros, ryšių trasoms, šiluminėms kameroms ir kita. Pridedamuose planavimo dokumentuose jos nurodytos kaip bendra su daugiabučių gyvenamųjų namų kvartalu urbanizuota teritorija, nes funkciškai yra neatsiejamos, kaip ir teritorijos, skunde įvardintos kaip Nr. 7 ir Nr. 8. Tokia teritorija nėra laisva (neužstatyta), nors joje esantys statiniai (inžineriniai tinklai) yra po žeme, o ne jos paviršiuje.

Tretieji suinteresuoti asmenys N. R., V. B., R. M. atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė netraukti jų į teisminį procesą su pareiškėja, nes žemės sklypai yra atskiri, o jos atsisako dalyvauti kaip tretieji suinteresuoti asmenys šioje byloje. Nurodė, kad Druskininkų miesto apylinkės teismas nustatė juridinius faktus, kad N. K. N. kaime valdė 14,46 ha, J. K. (miręs 1938 m.), vėliau jo vaikai B. K., J. K., O. Š., valdė 7,7726 ha žemės. Teismų sprendimuose nurodyti du skirtingi žemės sklypai, skirtingo dydžio, kurie nuosavybės teise priklausė skirtingiems asmenims. Pareiškėja neteisingai teigė, kad broliai Jurgis ir N. K. bendrai valdė 21,69 ha ploto žemę, nes kiekvienas atskirai vedė ūkį ir dirbo žemę.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. spalio 4 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino iš dalies, t. y. įpareigojo atsakovą ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos parengti N. K. ir J. K. nuosavybės teisėmis valdytos žemės vietoje grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės sklypų Nr. 2, Nr. 4 ir Nr. 5 planus, organizuoti sklypų kadastrinius matavimus ir perduoti planus Alytaus AVA, iš atsakovo pareiškėjos naudai priteisti 850 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Likusioje dalyje pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka 2008 m. birželio 13 d. nutartimi pareiškėjos ir atsakovo apeliacinius skundus tenkino iš dalies: Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 4 d. sprendimą panaikino, o administracinę bylą perdavė tam pačiam apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, pakartotinai išnagrinėjęs pareiškėjos skundą, 2008 m. gruodžio 8 d. sprendimu jį tenkino iš dalies, t. y. įpareigojo atsakovą per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pateikti Alytaus apskrities viršininko administracijos Druskininkų žemėtvarkos skyriui informaciją kartografine medžiaga apie detaliai nesuplanuotą ir neužstatytą Druskininkų miesto dalį, esančią Veisiejų, Ateities, Neravų ir Šiltnamių gatvių teritorijose, Druskininkų savivaldybės administracijos Architektūros ir Urbanistikos skyriaus vyr. specialisto A. P. sudarytame Nikodemo ir J. K. turėto žemės sklypo ribų plane (su jame įbraižytais natūra grąžintinais sklypais Nr.1-8), pažymėtą kaip sklypai Nr.2, 3, 4, 5, 6, 7. Likusioje dalyje skundą atmetė.

Nesutikdami su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 8 d. sprendimu, pareiškėja ir atsakovas pateikė apeliacinius skundus. Juos išnagrinėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. gruodžio 24 d. nutartimi pareiškėjos apeliacinį skundą tenkino iš dalies, o atsakovo apeliacinį skundą atmetė. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 8 d. sprendimą panaikino ir administracinę bylą perdavė tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 19 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies: panaikino atsakovo 2007 m. kovo 23 d. rašte Nr. 13-116 (P) esantį sprendimą; panaikino atsakovo 2006 m. vasario 24 d. rašte Nr. S12-547-(17.25) esantį sprendimą; įpareigojo atsakovą per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos laisvoje (neužstatytoje) žemėje, kuri Druskininkų savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus kartografinėje medžiagoje pažymėta teritorijų numeriais 1, 7, N. K. turėtos žemės vietoje suformuoti natūra grąžinamus žemės sklypus, atlikti šių sklypų kadastrinius matavimus, parengti ir patvirtinti žemės sklypų planus, pasiūlyti žemės sklypų specialiąsias naudojimo sąlygas, nustatyti žemės sklypų pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, pateikti pasiūlymą dėl žemės servitutų nustatymo ir perduoti patvirtintus žemės sklypų planus kartu su kitais dokumentais Alytaus apskrities viršininko administracijai;

įpareigojo atsakovą per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos laisvoje (neužstatytoje) žemės dalyje, kuri Druskininkų savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus kartografinėje medžiagoje pažymėta teritorijos numeriu 6, N. K. turėtos žemės vietoje suformuoti natūra grąžinamą žemės sklypą, toje vietoje, kur nėra kitiems asmenims nuosavybės teise įregistruoto daikto – inžinerinių tinklų, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atlikti sklypo kadastrinius matavimus, parengti ir patvirtinti žemės sklypo planą, pasiūlyti žemės sklypo specialiąsias naudojimo sąlygas, nustatyti žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, pateikti pasiūlymą dėl žemės servitutų nustatymo ir perduoti patvirtintą žemės sklypo planą kartu su kitais dokumentais Alytaus apskrities viršininko administracijai;

įpareigojo atsakovą per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos laisvoje (neužstatytoje) žemėje, kuri Druskininkų savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus kartografinėje medžiagoje pažymėta teritorijos numeriu 8, tik N. K. turėtos žemės vietoje suformuoti natūra grąžinamą žemės sklypą, atlikti šio sklypo kadastrinius matavimus, parengti ir patvirtinti žemės sklypo planą, pasiūlyti žemės sklypo specialiąsias naudojimo sąlygas, nustatyti žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, pateikti pasiūlymą dėl žemės servitutų nustatymo ir perduoti patvirtintą žemės sklypo planą kartu su kitais dokumentais Alytaus apskrities viršininko administracijai; kitus pareiškėjos skundo reikalavimus atmetė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gegužės 28 d. nutartimi atsakovo prašymo atnaujinti apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimo padavimo terminą netenkino ir atsisakė priimti atsakovo apeliacinį skundą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. liepos 7 d. nutartimi apeliacinį procesą pagal pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens J. D. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus nutraukė.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 9 d. nutartimi Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktų pagrindu buvo atnaujintas procesas ir byla perduota nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 12 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino ir įpareigojo Administraciją per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos laisvoje (neužstatytoje) žemėje, kuri Administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus kartografinėje medžiagoje (administracinės bylos tomas 1, bylos lapas 12) pažymėta teritorijos numeriu 7, N. K. turėtos žemės vietoje suformuoti natūra grąžinamą žemės sklypą, atlikti šio sklypo kadastrinius matavimus, parengti ir patvirtinti žemės sklypų planus, pasiūlyti žemės sklypų specialiąsias naudojimo sąlygas, nustatyti žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, pateikti pasiūlymą dėl žemės servitutų nustatymo ir perduoti patvirtintus žemės sklypų planus kartu su kitais dokumentais Druskininkų žemėtvarkos skyriui.

III. Nesutikdamas su priimtu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. sprendimu, atsakovas apeliaciniu skundu jį apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 9 d. priėmė sprendimą, kuriuo atsakovo apeliacinį skundą patenkino. Pirmosios instancijos teismo 2012 m. sausio 12 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – atsakovo prašymą tenkino iš dalies, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo prašymą patenkino. Panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010m. balandžio 19 d. sprendimo dalį, kuria Druskininkų savivaldybės administracija buvo įpareigota per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos laisvoje (neužstatytoje) žemėje, kuri Druskininkų savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus kartografinėje medžiagoje pažymėta teritorijos numeriu Nr. 7, N. K. turėtos žemės vietoje, suformuoti natūra grąžinamus žemės sklypus, atlikti šių sklypų kadastrinius matavimus, parengti ir patvirtinti žemės sklypų planus, pasiūlyti žemės sklypų specialiąsias naudojimo sąlygas, nustatyti žemės sklypų pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, pateikti pasiūlymą dėl žemės servitutų nustatymo ir perduoti patvirtintus žemės sklypų planus kartu su kitais dokumentais Alytaus apskrities viršininko administracijai. Šioje dalyje pareiškėjos skundą atmetė. Likusioje dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas pažymėjo, kad šioje administracinėje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 9 d. nutartimi ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto bei 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu buvo atnaujintas procesas ir byla perduota nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 9 d. nutarties turinys tvirtina, kad procesas buvo atnaujintas tik dėl ginčo teritorijos, byloje įvardintos Nr. 7 bei tuo pagrindu, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (2010 m. balandžio 19 d. sprendimu) galimai buvo nukrypta nuo vienodos administracinių teismų praktikos bei galimai buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus, sprendė, jog pareiškėjos reikalavimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę natūra į ginčo teritoriją, byloje apibrėžiamą kaip Nr. 7, nėra pagrįstas, nes pareiškėja neturi teisės reikalauti nuosavybės teisių atkūrimo natūra į buvusio savininko N. K. nuosavybės teise turėtą žemę. Nurodė, kad byloje esantis Alytaus apskrities valdytojo administracijos 1996 m. liepos 31 d. sprendimas Nr. 15-125 vienareikšmiškai patvirtina, kad pareiškėjai šiuo sprendimu buvo atstatytos nuosavybės teisės į visą jai tenkančią buvusio savininko N. K. nuosavybės teise turėtą žemę, t. y. į 1,2908 ha žemės (I t., b. l. 144). Šiuo sprendimu pareiškėjai buvo suteiktas neatlygintinai naujas 0,09 ha žemės sklypas Druskininkų mieste bei nuspręsta likusią žemę, t.y. 1,2008 ha, išpirkti. Duomenų, kad šis Alytaus apskrities valdytojo sprendimas teismo ar administracine tvarka butų buvęs pakeistas ar panaikintas, byloje nėra. Todėl konstatavo, jog už nuosavybės teisių atkūrimą į žemę atsakinga institucija yra priėmusi sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę pareiškėjai ir priimtu bei šiuo metu galiojančiu sprendimu pareiškėjai yra atkurtos nuosavybės teisės į visą jai tenkančią buvusio savininko N. K. žemę, kartu nustatant nuosavybės teisių atkūrimo būdus, t. y. naujo žemės sklypo neatlygintiną suteikimą bei likusios žemės išpirkimą. Pabrėžė, kad galiojant tokiam sprendimui pareiškėja tiek pagal šio sprendimo priėmimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Tvarka) nuostatas, tiek pagal šiuo metu galiojančio Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatas, neturi teisės keisti nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo.

Pažymėjo, kad pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies nuostatas, galiojusias nuo 1997 m. liepos 9 d. iki 2012 m. vasario 1 d., piliečiai iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo teisę pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Tais atvejais, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra priimtas, bet nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos jį galėjo pakeisti administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis galėjo būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka (ankstesnės šio įstatymo redakcijos numatė galimybė keisti tik valią dėl atlyginimo būdo ir sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo naikinimą teismo tvarka). Padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad Alytaus apskrities valdytojo administracijos 1996 m. liepos 31 d. sprendimas Nr. 15-125 administracine, ar Vyriausybės nustatyta, ar teismo tvarka būtų buvęs pakeistas ar panaikintas, šiai dienai tebegalioja šio sprendimo dalis, kuria nuspręsta 1,2008 ha žemės iš pareiškėjos išpirkti. Atkūrimo įstatymo 16 straipsnis, reglamentuojantis atlyginimą piliečiams už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą, nenumato galimybės reikalauti žemės grąžinimo natūra, todėl pareiškėjos reikalavimas dėl žemės, esančios ginčo sklype, byloje įvardintam Nr. 7, grąžinimo natūra nėra pagrįstas.

Atskirai atkreipė dėmesį, kad apelianto bei pareiškėjos šioje byloje teikti argumentai dėl žemės priskyrimo ar nepriskyrimo miškams, jos užstatymo, visuomeninės reikšmės ir pan. šioje byloje reikšmės neturi, todėl plačiau nenagrinėjami.

Apibendrinant konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Atkūrimo įstatymo nuostatas, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą, kuris naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – apelianto prašymą tenkinti iš dalies, o Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo prašymas tenkintinas pilnai.

Kartu pažymėjo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir procesinės teisės normas. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas atmetė prašymus suformuluotus atsakovo bei Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo prašymuose dėl proceso atnaujinimo, todėl vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalies 1 punktu privalėjo teismo sprendimą palikti nepakeistą. Tačiau neatsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas priėmė naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkino. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendė, kad toks procesinės teisės normų pažeidimas nenulėmė neteisingo bylos išnagrinėjimo, todėl savarankiško pagrindo sprendimo panaikinimui nesudaro.

V. Pareiškėja D. P. 2012 m. rugpjūčio 27 d. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A525-2078/2012, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais. Prašymą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

1. Nagrinėdama ginčą dėl teritorijos Nr. 7 Lietuvos vyriausiojo administracinis teismas 2012 m. liepos 9 d. sprendime nukrypo nuo administracinių teismų praktikos bylose, kuriose atnaujintas procesas, nagrinėjimo ypatybių. 2011 m. rugsėjo 9 d. nutartimi procesas Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. 1-841-142/2010, užbaigtoje 2010 m. balandžio 19 d. sprendimu, atnaujintas:

1) Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu – siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktas aiškinimas, kad tuo momentu, kai pareiškėja kreipėsi į teismą, ir iki pat bylos nagrinėjimo teisme momento sklype Nr. 7 valstybinės reikšmės miško plotas nebuvo įteisintas, todėl jo toje vietoje nėra, neprieštarauja Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies, Žemės įstatymo 4 straipsniui, 6 straipsnio 1 dalies 4 punktui, Atkūrimo įstatymo 6, 13 straipsniais, kuriais remiantis nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai;

2) Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu – byloje priimtu procesiniu sprendimu galimai galėjo būti nukrypta nuo suformuotos administracinių teismų praktikos, pagal kurią nuosavybės teisės į žemės sklypą, priskirtą valstybinės reikšmės miškui, natūra negali būti atkuriamos. Pareiškėjos teigimu, priimdamas 2012 m. liepos 9 d. sprendimą, teismas neanalizavo ir nenustatinėjo, ar pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktas aiškinimas, kad tuo momentu, kai pareiškėja kreipėsi į teismą, ir iki pat bylos nagrinėjimo teisme momento sklype Nr. 7 valstybinės reikšmės miško plotas nebuvo įteisintas, todėl jo toje vietoje nėra, prieštarauja Miškų įstatymo 4 str. 4 d., Žemės įstatymo 4 str., 6 str. 1 d. 4 p., Atkūrimo įstatymo 6 str., 13 str.

Kadangi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, ar byloje, kurioje procesas atnaujintas ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p. pagrindu, teisingai pritaikytos nutartyje atnaujinti procesą nurodytos materialinės teisės normos, todėl nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos vieningos administracinių teismų praktikos dėl ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p. pagrindu atnaujintų administracinių bylų nagrinėjimo (2006 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-1198/2006, 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-393/2010, 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2830/2011, 2012 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012).

2. Teismas 2012 m. liepos 9 d. sprendime taip pat neanalizavo ir nenustatinėjo, ar byloje priimtu procesiniu sprendimu nukrypta nuo suformuotos administracinių teismų praktikos, pagal kurią nuosavybės teisės į žemės sklypą priskirtą valstybinės reikšmės miškui, natūra negali būti atkuriamos ir todėl nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos (2011 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2907/2011, 2011 m. kovo 4 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A438-1361/2009 ir Nr. A525- 781/2009, 2012 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2748/2012).

3. Mano, kad 2012 m. liepos 9 d. sprendimą priėmęs teismas neatsižvelgė į nutartyje atnaujinti procesą apibrėžtas proceso atnaujinimo ribas, nutartyje atnaujinti procesą pateiktus proceso atnaujinimo pagrindus, todėl nukrypo ir nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos bylų, kuriose procesas atnaujintas dviem pagrindais (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p. ir 12 p.), nagrinėjimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-3034/2011, 2012 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1746/2012).

4. Nesutinka su teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendime padaryta išvada, jog apelianto bei pareiškėjos teikti argumentai dėl žemės priskyrimo ar nepriskyrimo miškams šioje byloje reikšmės neturi, todėl nenagrinėjami. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tiek 2008 m. birželio 13 d. nutartyje, tiek 2009 m. gruodžio 24 d. nutartyje apeliacine tvarka sprendžiant pareiškėjos skundą dėl aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, laikėsi nuoseklios pozicijos ir grąžindamas bylą du kartus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo papildomam teritorijos būtinumo visuomenės reikmėms įvertinimui, pripažino pareiškėjos teisę reikalauti nuosavybės teisių atkūrimo natūra. Tokiu būdu teismas 2012 m. liepos 9 d. sprendime nukrypo ne tik nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 13 d., 2009 m. gruodžio 24 d., bet ir 2011 m. rugsėjo 9 d. nutartyje formuojamos praktikos dėl pareiškėjos teisės reikalauti nuosavybės teisių atkūrimo natūra šiame teisminiame procese.

5. Teismas 2012 m. liepos 9 d. sprendime peržengė proceso atnaujinimo ribas, kadangi šioje bylos nagrinėjimo stadijoje vertino Alytaus apskrities valdytojo administracijos 1996 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. 15-125. 2012 m. liepos 9 d. sprendime atliktas šio Alytaus apskrities valdytojo administracijos sprendimo aiškinimas prieštarauja jo aiškinimui Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-500/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A63 - 903/2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-225/2007.

6. 2012 m. liepos 9 d. sprendime teisėjų kolegija padarė esminį pažeidimą, taikydama Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą. 2012 m. liepos 9 d. sprendime vertintas Alytaus apskrities valdytojo administracijos 1996 m. liepos 31 d. sprendimas Nr. 15-125 priimtas galiojant Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 1996 m. balandžio 2 d. – 1996 m. lapkričio 11 d. redakcijai, kurios 12 straipsnio 4 dalis visą iki 1995 m. birželio 1 d. miestuose buvusią žemę priskyrė valstybės išperkamai 16 straipsnyje numatytais išpirkimo būdais, tame tarpe - suteikiant sklypą individualiai statybai (5 dalis).

Nurodytosios įstatymo redakcijos 5 straipsnio 2 dalis nustatė, jog atstatant nuosavybės teises į miestų žemę, nuosavybės teisė atstatoma į visą turėtos žemės plotą, o kai suteikiamos neatlygintinai žemės plotas yra mažesnis už turėtą žemės plotą, negrąžinta žemės sklypo dalis išperkama šio įstatymo 16 straipsnyje nurodytais išpirkimo būdais, išskyrus kompensavimą pinigais. 2002 m. spalio 25 d. įsigaliojo Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymas, kurio 2 straipsnis pakeitė ir papildė 21 straipsnio 3 dalį ir nustatė, jog pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos ji pakeičia administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turi pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Pažymi, kad pareiškėjai už likusius 1,2008 ha tenkančios N. K. žemės Druskininkų miestui iki 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtoje teritorijoje pareiškėjai nebuvo nei suteiktas lygiavertis miško plotas (perduota tokios pat rūšies ar vertės turto nuosavybėn neatlygintinai) (16 straipsnio 1 dalis), nei suteiktos vienkartines valstybės išmokos, išduodant akcijas (16 straipsnio 2 dalis), nei įskaitymu panaikintos pinigines prievoles valstybei (16 straipsnio 3 dalis), nei suteikta galimybė įskaičiuoti žemės vertę atitinkančią sumą apmokėjimui už statomus butus (16 straipsnio 7 dalis), kaip ir nebuvo priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo suteikiant lygiaverti miško plotą (perduoti tokios pat rūšies ar vertės turto nuosavybėn neatlygintinai) (16 straipsnio 1 dalis), suteikiant vienkartines valstybės išmokas, išduodant akcijas (16 straipsnio 2 dalis), įskaitymu panaikinant pinigines prievoles valstybei (16 straipsnio 3 dalis), suteikiant galimybę įskaičiuoti žemės vertę atitinkančią sumą apmokėjimui už statomus butus (16 straipsnio 7 dalis). 2003 m. vasario 25 d. grąžinusi Druskininkų žemėtvarkos skyriui pažymą Nr. 42 apie valstybės išperkamos žemės vertę, kai galimybės už turėtą miesto žemę gauti miško neatsirado, pareiškėja iki 2003 m. balandžio 1 d. pakeitė valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės, ir 2003 m. kovo 3 d. prašymu išreiškė valią nuosavybės teises atkurti natūra.

Todėl pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimo procese 2003 m. kovo 3 d. pateiktam prašymui atkurti nuosavybės teises natūra taikytinos to prašymo pateikimo metu aktuali Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies nuostata. Apeliacinės instancijos teismas 2012 m. liepos 9 d. sprendime nenurodė aplinkybių, susijusių su pareiškėjos 2003 m. vasario 25 d. prašymu Druskininkų žemėtvarkos skyriui dėl grąžinamos pažymos Nr. 42 apie valstybės išperkamos žemės vertę, todėl teismas nepagrįstai netaikė pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimo procesui taikytinų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. Prašymas dėl proceso atnaujinimo netenkintinas.

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011), jog procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas tik tuo atveju, jeigu prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo pateikia pakankamai argumentų, patvirtinančių ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių proceso atnaujinimo pagrindų buvimą (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis).

Proceso atnaujinimo pagrindai įtvirtinti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Iš minėtoje įstatymo normoje išvardintų proceso atnaujinimo pagrindų visumos matyti, kad jie yra susiję su administracinės bylos išsprendimu iš esmės. Minėtoje įstatymo normoje nurodytų pagrindų sąrašas yra baigtinis. Proceso atnaujinimo instituto tikslai reikalauja, kad šį institutą reglamentuojančios įstatymo normos būtų taikomos ne formaliai, o griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir atsižvelgiant į įstatymų leidėjo nustatytą šio instituto paskirtį.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašymą atnaujinti procesą visų pirma grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu – procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Pažymėtina, kad siekiant proceso atnaujino ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatytu pagrindu, pareiškėjai būtina pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes, priešingu atveju, nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (2012 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-10/2012).

Šį proceso atnaujinimo pagrindą pareiškėja motyvuoja tuo, jog administracinėje byloje Nr. A525-2078/2012 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neatsižvelgė į nutartyje atnaujinti procesą apibrėžtas proceso atnaujinimo ribas, kadangi (1) neanalizavo ir nenustatinėjo, ar pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktas aiškinimas, kad tuo momentu, kai pareiškėja kreipėsi į teismą, ir iki pat bylos nagrinėjimo teisme momento sklype Nr. 7 valstybinės reikšmės miško plotas nebuvo įteisintas, todėl jo toje vietoje nėra, prieštarauja Miškų įstatymo 4 str. 4 d., Žemės įstatymo 4 str., 6 str. 1 d. 4 p., Atkūrimo Įstatymo 6, 13 str. (ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas), bei (2) nenustatė, ar byloje priimtu procesiniu sprendimu nukrypta nuo suformuotos administracinių teismų praktikos, pagal kurią nuosavybės teisės į žemės sklypą priskirtą valstybinės reikšmės miškui, natūra negali būti atkuriamos. Pareiškėjos nuomone, tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas nukrypo tiek nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos vieningos administracinių teismų praktikos dėl ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktų pagrindu atnaujintų administracinių bylų nagrinėjimo, tiek nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 13 d., 2009 m. gruodžio 24 d., bet ir 2011 m. rugsėjo 9 d. nutartyse formuojamos praktikos dėl pareiškėjos teisės reikalauti nuosavybės teisių atkūrimo natūra šiame teisminiame procese.

Pažymėtina, kad procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Vadovaujantis ABTĮ 157 straipsnio 2 dalimi, būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais (nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausio administracinio teismo sprendimus ar nutartis) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-2/2010 ir kt.).

Pareiškėjos prašyme aptartose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse (2008 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-927/2008, 2009 m. gruodžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1406/2009), išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, byla perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tuo tarpu 2011 m. rugsėjo 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P63 – 52/2011 buvo spręstas proceso atnaujinimo klausimas. Minėtos nutartys priimtos toje pačioje administracinėje byloje tarp tų pačių šalių kaip tarpiniai dokumentai, konstatuojantys pirmosios instancijos teismo sprendimų ydingumą ir įpareigojantys bylą išnagrinėti iš naujo. Iš to spręstina, kad nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse (2008 m. birželio 13 d., 2009 m. gruodžio 24 d., 2011 m. rugsėjo 9 d.), teisėjų kolegija nepadarė materialinio teisinio pobūdžio išvadų, t. y. nesuformulavo jokių materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo taisyklių, aktualių administracinių teismų praktikai. Išanalizavus pateiktą prašymą, pripažintina, jog pareiškėja nenurodė tokių teismų praktikos formavimui reikšmingų administracinių bylų, kurių ratio decidendi būtų identiška administracinėje byloje Nr. A525-2078/2012 nagrinėtai teisinei situacijai, ir kuriose administraciniai teismai būtų iš esmės priešingai pasisakę dėl nuosavybės teisės atkūrimo į žemės sklypą, priskirtą valstybinės reikšmės miškui. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog pareiškėja įrodymais nepagrindė fakto, kad egzistuoja objektyvi būtinybė užtikrinti vienodą administracinių teismų praktikos formavimą panašaus pobūdžio administracinėse bylose, kuriose būtų priimti skirtingo turinio teismo sprendimai.

Dėl pareiškėjos prašymo argumentų, kad teismas 2012 m. liepos 9 d. sprendime nesilaikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos vieningos administracinių teismų praktikos dėl ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktų pagrindu atnaujintų administracinių bylų nagrinėjimo ribų, pažymėtina, kad šie pareiškėjos argumentai galėtų būti aktualūs prašant atnaujinti procesą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 9 d. nutarties ar ją su ja nesutinkant, kadangi būtent administracinėje byloje Nr. P63 – 52/2011 buvo sprendžiamas proceso atnaujinimo klausimas. Tuo tarpu administracinėje byloje Nr. A525-2078/2012, kurioje pareiškėja šiuo atveju siekia atnaujinti procesą, byla buvo nagrinėjama apeliacine tvarka ir tikrinamas pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas,

Pareiškėja taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas neperžengė bylos nagrinėjimo ribų.

Kaip matyti iš 2012 m. liepos 9 d. nutarties, apeliacinės instancijos teismas būtent ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas 2012 m. sausio 12 d. sprendimu šių bylos nagrinėjimo ribų neperžengė ir ginčą sprendė tik dėl teritorijos, byloje įvardijamos kaip Nr. 7. Atsižvelgdamas į tai, nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi įstatyminio pagrindo išeiti už apibrėžto ginčo ribų, todėl ginčą nagrinėjo tik dėl teritorijos, byloje įvardijamos kaip Nr. 7.

Be to, priešingai nei nurodo pareiškėja, 2012 m. liepos 9 d. nutartyje teismas aiškiai pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 9 d. nutartyje nustatytas proceso atnaujinimo ribas (procesas buvo atnaujintas tik dėl ginčo teritorijos, byloje įvardintos Nr. 7 bei tuo pagrindu, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (2010 m. balandžio 19 d. sprendimu) galimai buvo nukrypta nuo vienodos administracinių teismų praktikos bei galimai buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant), įvertinęs nustatytas bylos aplinkybes ir vadovaudamasis nagrinėjamu atveju aktualiu teisiniu reguliavimu, padarė išvadą, jog pareiškėjos reikalavimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę natūra į ginčo teritoriją, byloje apibrėžiamą kaip Nr. 7, nėra pagrįstas, nes pareiškėja neturi teisės reikalauti nuosavybės teisių atkūrimo natūra į buvusio savininko N. K. nuosavybės teise turėtą žemę. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas sprendė tik dėl ginčo teritorijos Nr. 7 ir šios bylos nagrinėjimo ribų neperžengė. Pažymėtina, kad ABTĮ 136 straipsnio 2 dalis numato, jog teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Tai darydamas, apeliacinės instancijos teismas gali įvertinti reikalavimo pagrįstumą ne tik pirmosios instancijos teismo išdėstytais motyvais, bet ir pasiremdamas kitais teisiniais argumentais.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėja nepateikė pakankamai įrodymų, jog nagrinėjamoje byloje yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme, todėl pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu nėra.

Pareiškėja prašymą atnaujinti taip pat grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu – procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Pažymėtina, kad siekiant atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, materialinės teisės normų pažeidimo konstatavimas turi būti akivaizdus, t. y. toks, kad proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip matyti iš pareiškėjos prašymo turinio, ji ginčija ne konkrečios teismo taikyto įstatymo normos aiškinimą ir taikymą, o iš esmės nesutinka su faktinių aplinkybių vertinimo pagrindu padarytomis išvadomis bei tuo, kad šiuo atveju teismas pareiškėjos atžvilgiu netaikė Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio.

Taip pat, pareiškėjos teigimu, apeliacinės instancijos teismas peržengė proceso atnaujinimo ribas, kadangi šioje bylos nagrinėjimo stadijoje ėmėsi vertinti Alytaus apskrities valdytojo administracijos 1996 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. 15-125. Kitaip tariant, pareiškėja kelia byloje esančių įrodymų tinkamo vertinimo klausimą, kuris nėra prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėjančio teismo prerogatyva. Tokiu būdu pareiškėjos argumentacija atspindi tik jos nuomonę dėl bylos situacijos vertinimo. Šiuo atveju teisėjų kolegija pažymi, jog pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina juos pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi įrodymų vertinimas yra subjektyvus procesas, pagrįstas vidiniu teismo įsitikinimu.

Dėl kitų pareiškėjos argumentų pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas 2012 m. liepos 9 d. nutartyje konkrečiai nurodė, kad pareiškėjos atžvilgiu negali būti taikomos Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies nuostatos, kuriomis remiantis piliečiai iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo teisę pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pažymėjo, kad tais atvejais, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra priimtas, bet nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos jį galėjo pakeisti administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis galėjo būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Pabrėžė, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad Alytaus apskrities valdytojo administracijos 1996 m. liepos 31 d. sprendimas Nr. 15-125 administracine, ar Vyriausybės nustatyta, ar teismo tvarka būtų buvęs pakeistas ar panaikintas, šiai dienai tebegalioja šio sprendimo dalis, kuria nuspręsta 1,2008 ha žemės iš pareiškėjos išpirkti. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, kad apelianto bei pareiškėjos šioje byloje teikti argumentai dėl žemės priskyrimo ar nepriskyrimo miškams, jos užstatymo, visuomeninės reikšmės ir pan. šioje byloje reikšmės neturi. Teisėjų kolegijos vertinimu, ta aplinkybė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas rėmėsi atitinkamais teisės aktais, kuriuos jis manė esant taikytinus tam ginčo santykiui, ir juos įvertino pagal vidinį savo įsitikinimą, negali būti pagrindas pripažinti, kad taip jis padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą. Taip pat tai, kad ginčui išspręsti šalys ir teismas rėmėsi skirtingais šaltiniais, nepaneigia teismo priimto sprendimo teisėtumo ir nepatvirtina fakto, jog padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.

Įvertinusi nagrinėjamą prašymą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjos prašyme nėra akivaizdžių argumentų, patvirtinančių apeliacinės instancijos teismo padarytą esminį pareiškėjos nurodytos materialinės teisės normos pažeidimą. Be kita ko, prašyme nurodyti motyvai taip pat liudija, jog pareiškėja iš esmės siekia, kad būtų patikrintos faktinės bylos aplinkybės, t. y. jog būtų įvertinta, ar tinkamai buvo ištirtos bylos aplinkybės ir įvertinti įrodymai. Tačiau ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu. Proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju pareiškėja nepagrindė, todėl jos prašymas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu netenkintinas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pateiktas prašymas dėl proceso atnaujinimo nėra pagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl prašymas netenkintinas ir procesą administracinėje byloje Nr. A525-2078/2012 atsisakytina atnaujinti.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjos D. P. prašymo atnaujinti procesą netenkinti.

Neatnaujinti proceso administracinėje byloje Nr. A525-2078/2012 pagal pareiškėjos D. P. skundą atsakovui Druskininkų savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Lazdijų, Druskininkų skyriui, A. M., J. D., V. B., N. R., R. M. dėl aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Dalia Višinskienė