2025-07-09 Nr. AB-11369-3-61-3-00177-2025-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1880-525/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00177-2025-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(N) (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. liepos 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio A. J. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. J. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2025 m. sausio 7 d. sprendimą Nr. 25S4715, kuriuo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas), ir įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjo paskesnį prieglobsčio prašymą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis ir pateikė Departamentui paskesnį prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kurį grindė aplinkybe, jog jis Lietuvoje priėmė krikšto sakramentą ir yra praktikuojantis krikščionis. Departamentas Sprendime šią naują aplinkybę vertino kaip pareiškėjo atliktus Sur Place veiksmus, siekiant pagerinti galimybę gauti prieglobstį ir išvengti išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

3. Pareiškėjas teigė, kad Departamentas Sprendimą grindė argumentais ir aplinkybėmis, susijusiomis su pareiškėjo pirmojo prieglobsčio prašymo nagrinėjimu, tačiau nevertino paskesniame prieglobsčio prašyme nurodytos aplinkybės dėl pareiškėjo krikšto, nors Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-7567-816/2024 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1910-624/2024 Departamentas buvo įpareigotas iš naujo nagrinėti pareiškėjo paskesnį prieglobsčio prašymą. Pareiškėjas, save laikydamas krikščioniu, išpažindamas krikščioniškąjį tikėjimą, nusprendė priimti krikšto sakramentą ir toks sprendimas buvo priimtas ne dėl Departamento požiūrio į pareiškėją, o dėl paties pareiškėjo religinių įsitikinimų. Pareiškėjas teigė norėjęs pasikrikštyti dar iki priimant galutinį sprendimą dėl jo pirmojo prieglobsčio prašymo ir tai nebuvo susiję su tuo, kokius sprendimus dėl jo priims atsakovas ar teismas. Sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo paskesnio prieglobsčio prašymo nagrinėjimo, teismo posėdžio metu apklaustas kunigas patvirtino, kad pareiškėjas yra tikintis, besidominantis religija.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovo Sprendime surinkta kilmės valstybės informacija patvirtina, jog pareiškėjas kilmės šalyje negalės viešai praktikuoti savo naujos religijos (krikščionybės) ir jeigu norės tai daryti – jis bus persekiojamas arba turės tikėjimą praktikuoti slėpdamasis. Pareiškėjas teigė savo socialinėse medijose skelbęs pranešimus apie atsivertimą į krikščionybę, pareiškėjas dalyvavo mišiose per Šv. Velykas, Sekminių minėjime, o tokie veiksmai nėra priimtini jo kilmės valstybėje. Pareiškėjas yra pateikęs įrodymus ir patvirtinimus, pagrindžiančius religijos pakeitimo rimtumą ir siekį būti krikščionimi, taigi pareiškėjas įvykdė savo, kaip prieglobsčio prašytojo, pareigą pagrįsti prieglobsčio prašymą, bendradarbiavo su atsakovu prašymo nagrinėjimo procese.

5. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas, spręsdamas dėl papildomos apsaugos pareiškėjui (ne)suteikimo, teigė, jog tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Tuo atveju, jeigu teismas konstatuotų, jog Departamentas pagrįstai nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, turi būti patikrinta ir kita skundžiamo Sprendimo dalis, t. y. dėl papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo.

6. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2022 m. birželio 3 d. pateikė pirmąjį prieglobsčio prašymą, kurį išnagrinėjęs Departamentas 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. 23S142777 nusprendė prašymo netenkinti ir nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos). Departamento 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3- 11640-631/2023 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1021-1188/2024 buvo pripažintas kaip pagrįstas ir teisėtas. Pareiškėjas 2024 m. vasario 8 d. pateikė paskesnį prieglobsčio prašymą, kurio Departamentas 2024 m. vasario 21 d. sprendimu Nr. 24S57564 nusprendė nenagrinėti, tačiau Regionų administracinis teismas 2024 m. gegužės 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-7567-816/2024 šį sprendimą panaikino ir įpareigojo Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo paskesnį prieglobsčio prašymą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. liepos 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1910-624/2024 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

8. Atsakovas teigė, kad iš naujo išnagrinėjęs pareiškėjo paskesnį prieglobsčio prašymą nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), nes pareiškėjas atliko Sur Place veiksmus, kuriais siekė tik pagerinti galimybę gauti prieglobstį ir / ar sutrukdyti išsiuntimo procedūros vykdymą. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, atliko ne tik naujausios kilmės valstybės informacijos analizę, bet ir įvertino pareiškėjo apklausos metu duotus paaiškinimus ir pateiktus įrodymus ((duomenys neskelbtini) evangelinio tikėjimo bendruomenės pastoriaus laišką, vaizdo įrašus ir kt.) bei motyvuotai konstatavo, kad pareiškėjas formaliai priėmė krikštą Lietuvoje, norėdamas atitikti prieglobsčio suteikimo kriterijus.

9. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas, nuvykęs į Vokietijos Federaciją, neteisėtai kirsdamas Latvijos, Lietuvos ir Lenkijos sieną, būdamas Vokietijos Federacijoje nuo 2021 m. spalio 31 d. iki 2022 m. birželio 2 d. nei karto nesilankė bažnyčioje, nedalyvavo pamaldose, nebendravo su dvasininkais. Pareiškėjas, 2022 m. birželio 3 d. grąžintas į Lietuvos Respubliką, nuo 2022 m. birželio 3 d. iki 2023 m. liepos 11 d. bažnyčioje lankėsi tik vieną kartą, tačiau nei karto nedalyvavo šventose mišiose ar kitose religinėse apeigose, nebendravo su dvasininkais, nesikreipė į religines nevyriausybines organizacijas ar religines bendruomenes, taip pat, kaip prisipažino pats pareiškėjas, jis nebuvo priėmęs krikšto sakramento. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo pasakojimas dar pirmojo prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu tiek Departamento, tiek teismo buvo pripažintas nepatikimu įrodymu, o pareiškėjo veiksmai nepatvirtino aplinkybės dėl jo atsivertimo į krikščionybę. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo formalus krikštas turėtų būti vertinimas kitų faktinių aplinkybių kontekste.

10. Atsakovas mano, kad aplinkybė, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikoje priėmė krikšto sakramentą bei tai, kad jis yra lankęsis bažnyčioje ir / ar religinės bendruomenės susitikimuose, savaime nepatvirtina fakto, kad jo atsivertimas į krikščionybę yra nuoširdus ir ilgalaikis. Atsakovas pažymėjo, kad tarp kunigo ir pareiškėjo duotų paaiškinimų buvo akivaizdžių nesutapimų, o krikšto ceremonija vyko neoficialioje aplinkoje, (duomenys neskelbtini) kalba, kurios pareiškėjas nesupranta. Pareiškėjo pateiktos nuotraukos iš socialinių tinklų buvo darytos 2024 metais, jau po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 31 d. nutarties priėmimo, kuria atmestas pareiškėjo apeliacinis skundas bei paliktas galioti Departamento sprendimas nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje.

11. Atsakovas pažymėjo, kad, vadovaujantis kilmės valstybės informacija, (duomenys neskelbtini) saugumo pajėgos nepersekioja asmenų, kurie fiktyviai atsivertė į krikščionybę, tik siekdami pagerinti tikimybę gauti prieglobstį, ypač atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas praeityje nėra sulaukęs nepalankaus institucijų dėmesio dėl religijos. Tyrimo metu nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad dėl pareiškėjo pakeistos religijos kilmės valstybėje jam grėstų persekiojimas, kaip tai suprantama prieglobsčio teisės kontekste, taip pat nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jam grėstų kankinimai arba mirties bausmė.

II. 12. Regionų administracinis teismas 2025 m. kovo 27 d. sprendimu tenkino pareiškėjo A. J. S. skundą – panaikino Departamento Sprendimą ir įpareigojo atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

13. Teismas, įvertinęs bylai aktualias faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėjo pirmojo ir paskesnio prieglobsčio prašymu nagrinėjimu, pažymėjo, kad pareiškėjas prieglobsčio prašė iš esmės dėl to, jog jis negali gyventi kilmės šalyje dėl persekiojimo dėl naujai išpažįstamos religijos, t. y. pareiškėjo atsivertimo iš (duomenys neskelbtini) į krikščionybę. Departamentas, nagrinėdamas pirmąjį pareiškėjo prieglobsčio prašymą, vertino, kad pareiškėjo atsivertimas į krikščionių tikėjimą nėra laikomas nustatytu faktu, nes šiam faktui, be pareiškėjo teiktų parodymų, nepateikti jokie daiktiniai ir rašytiniai įrodymai. Nagrinėdamas paskesnį prieglobsčio prašymą atsakovas vertino, kad pareiškėjo krikštas yra fiktyvus (t. y. pareiškėjas nėra krikščioniško tikėjimo išpažinėjas).

14. Teismas, įvertinęs Departamento Sprendimo argumentus, sutiko su pareiškėju, kad minėtame sprendime padarytos išvados iš esmės grindžiamos ankstesnio Departamento 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo Nr. 23S142777 motyvais. Teismo vertinimu, vien ta aplinkybė, kad buvo pripažinta, jog pareiškėjo pasakojimas apie (duomenys neskelbtini) įvykusį atsivertimą į krikščionybę, nesant jokių tai patvirtinančių įrodymų, nėra pakankamas šį faktą laikyti nustatytu, nesudaro pagrindo pareiškėjo Lietuvoje priimtą krikšto sakramentą fiktyviu.

15. Teismas pažymėjo, kad atsakovas Sprendime nepagrindė, kodėl atmetė Regionų administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eI3-7567-816/2024 2024 m. gegužės 6 d. teismo posėdyje apklausto liudytojo J. A., (duomenys neskelbtini) bažnyčios pastoriaus (toliau – ir pastorius), duotus parodymus, iš kurių matyti, jog, priešingai nei nurodė atsakovas, pareiškėjas dėl krikšto priėmimo į pastorių kreipėsi 2023 m. liepos mėn., t. y. dar net nesant priimtam Departamento 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimui Nr. 23S142777 dėl pirmojo pareiškėjo prieglobsčio prašymo. Todėl aplinkybė, kad krikštas buvo suteiktas tik pastoriui įsitikinus pareiškėjo noro tikrumu, tuo pačiu metu vykstant teisminiams ginčams, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo daryti išvadą dėl šio akto (krikšto sakramento) fiktyvumo. Be to, pastoriaus, kaip specialių religinių žinių turinčio asmens, parodymai yra esminiai, siekiant nustatyti asmens religinių įsitikinimų realumą. Nors teismo posėdžio metu atsakovo atstovas nurodė, jog tarp pastoriaus ir pareiškėjo parodymų yra neatitikimų, tačiau be suklystos krikšto sakramento datos jokie kiti neatitikimai nebuvo įvardinti. Tuo metu Departamento atstovo išreikštos abejonės, jog pareiškėjas, iš (duomenys neskelbtini) persikėlęs gyventi į (duomenys neskelbtini), bažnyčioje galbūt nebesilanko, priimant Sprendimą nebuvo nei tirtos, nei vertintos.

16. Teismas nurodė, kad kilmės valstybės informacija pavirtina, jog krikšto priėmimas (duomenys neskelbtini) yra baudžiamas mirties bausme, tačiau tyrimas šiuo aspektu iš esmės nebuvo atliktas. Faktas, kad šiuo metu pareiškėjas oficialiai yra priėmęs krikšto sakramentą, nėra nei nuginčytas, nei paneigtas, tačiau atsakovas, vertindamas, kad pareiškėjas tai atliko vien siekdamas gauti prieglobstį, išsamiai neištyrė, kaip šis faktas būtų priimtas ir vertinamas pareiškėjo kilmės valstybėje.

17. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju Departamentas tinkamai ir visapusiškai neišnagrinėjo visų pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį teisiškai svarbių aplinkybių, todėl neįvertinus visų su pareiškėjo religijos išpažinimu Lietuvoje susijusių aplinkybių aktualios informacijos apie kilmės valstybę kontekste, negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad pareiškėjui nekyla grėsmė jo kilmės valstybėje ir ji nekils, jam sugrįžus į kilmės valstybę. Departamentui nepagrindus, kad pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies sąlygų ir 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų kriterijų, teismas Sprendimą panaikino ir įpareigojo atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjo paskesnį prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje.

III. 18. Atsakovas Departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

19. Atsakovas nesutinka su teismo išvada, kad ginčijamas Sprendimas buvo grindžiamas ankstesnio Departamento 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo Nr. 23S142777 motyvais. Iš Sprendimo turinio matyti, kad Departamentas iš naujo atliko tyrimą, t. y. 2024 m. vasario 14 d. atliko pareiškėjo papildomą apklausą; įvertino pareiškėjo pateiktus krikšto įrašus; atliko minėtų duomenų vertinimą ir pasisakė dėl įrodymų patikimumo; naujus įrodymus sulygino su kitais tyrimo metu nustatytais duomenimis. Atsakovas teigia, kad pareiškėjo paskesnis prieglobsčio prašymas yra glaudžiai susijęs su pirmuoju prieglobsčio prašymu, todėl Departamentas Sprendime vertino ir jau nustatytas aplinkybes dėl pareiškėjo atsivertimo į krikščionybę nuoširdumo ir ilgalaikiškumo.

20. Atsakovas nurodo, kad teismas, ignoruodamas tarptautinę teismų praktiką, padarė nepagrįstą išvadą dėl pareiškėjo atliktų Sur Place veiksmų. Departamentas, vertindamas pareiškėjo patikimumą, vadovavosi ir jo pirmojo prašymo metu duotais paaiškinimais, kad jis atsivertė į krikščionybę jau (duomenys neskelbtini), priėmė krikšto sakramentą, dalyvavo pamaldose. Šios nurodytos aplinkybės buvo paneigtos Departamento 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendime Nr. 23S142777, tačiau teismas tinkamai neįvertino jau nustatytos faktinės aplinkybės apie paties pareiškėjo duodamų paaiškinimų patikimumą ir jo atsivertimo į naują religiją ilgalaikiškumą ir nuoširdumą.

21. Atsakovo teigimu, teismas taip pat neįvertino aplinkybių, susijusių su pareiškėjo bažnyčios lankymu tuo metu, kai jis buvo išvykęs į Vokietijos Federaciją ir vėliau buvo grąžintas į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas, būdamas Vokietijoje, bažnyčios nei karto nelankė, o grąžintas į Lietuvą nuo 2022 m. birželio 3 d. iki 2023 m. liepos 11 d. bažnyčioje lankėsi tik vieną kartą, tačiau nei karto nedalyvavo šventose mišiose ar religinėse apeigose, nebendravo su dvasininkais, nesikreipė į religines nevyriausybines organizacijas ar religines bendruomenes.

22. Atsakovo vertinimu, teismas nepagrįstai pastoriaus parodymus teismo posėdyje apie pareiškėjo lankymąsi bažnyčioje ir krikšto sakramento priėmimą vertino kaip paneigiančius pareiškėjo veiksmų fiktyvumą, tinkamai neįvertinęs paties pareiškėjo veiksmų prieš tai (nuo 2021 m. spalio 31 d. iki 2023 m. liepos 11 d.), kuomet pareiškėjas nedėjo jokių pastangų palaikyti savo atsivertimą į krikščioniškąjį tikėjimą ir tik po apklausos Departamente atliko aktyvesnius Sur Place veiksmus dėl atsivertimo (bendravo su pastoriumi, dalyvavo apeigose, kurios vyko jam nesuprantama kalba, priėmė krikštą 2023 m. IV ketvirtyje po Departamento 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo Nr. 23S142777 priėmimo). Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pats krikštas buvo atliktas lauko sąlygomis, šilto vandens kubile, jis vyko nedėvint religinių apeigų, truko trumpiau nei 20 sekundžių, krikštas vyko pareiškėjui nesuprantama ((duomenys neskelbtini)) kalba, pareiškėjas po krikšto priėmimo toliau nesilankė pas pastorių pamaldose, pastarąją aplinkybę patvirtino ir pats pastorius teismo posėdžio metu.

23. Atsakovas laikosi pozicijos, kad pareiškėjo krikšto priėmimas buvo formalus veiksmas, kuriuo siekta sutrukdyti išsiuntimo į kilmės valstybę procedūrą. Pagal kilmės valstybės informaciją, pats atsivertimo į krikščionybę faktas nėra pakankamas persekioti asmenį kilmės valstybėje, jeigu asmens atsivertimas buvo atliktas siekiant kitų tikslų (susikurti aplinkybes likti Europos Sąjungoje). Teismo cituojama kilmės valstybės informacija nepaneigia Departamento tyrimo metu surinktos informacijos, nes minėtame šaltinyje nėra pateikiama informacija, kas gresia asmenims (duomenys neskelbtini), kurie priėmė krikštą tik siekdami formaliai pretenduoti į tarptautinę apsaugą, todėl teismo sprendimo išvada, kad pareiškėjui kilmės šalyje gresia persekiojimas (mirties bausmė), yra nepagrįsta.

24. Pareiškėjas A. J. S. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su atsakovo apeliaciniu skundu ir mano, jog teismas tinkamai įvertino faktines aplinkybes ir priėmė teisingą sprendimą.

25. Pareiškėjas pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas), prašant ištirti, ar Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (redakcija, galiojanti nuo 2025 m. sausio 1 d.) ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo užsieniečiams tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nuostatos (redakcija, galiojanti nuo 2025 m. sausio 1 d.), kurios apeliacinėje instancijoje nenumato galimybės prieglobsčio prašytojams teikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 1 daliai, 29 straipsniui ir konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.

26. Atsakovas Departamentas pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nuomonę dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Atsakovas nurodo, kad 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (toliau – ir Direktyva 2013/32/ES) 21 straipsnio 2 dalis numato, kad valstybės narės gali nustatyti, jog 20 straipsnyje nurodyta nemokama teisinė pagalba teikiama ir atstovavimas užtikrinamas tik pagal V skyrių vykstant apeliaciniam procesui pirmosios instancijos teisme, bet ne vėliau nagrinėjant nacionalinėje teisėje numatytas tolesnes apeliacijas arba atliekant peržiūras, įskaitant apeliacijos persvarstymą ar peržiūras. Įstatymų leidėjas, kaip vienintelis atsakingas subjektas už pasirinkimą, kaip tinkamai įgyvendinti Direktyvą 2013/32/ES, perkeliant diskrecines nuostatas į nacionalinę teisę, aiškiai išdėstė savo pasirinkimo motyvus Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto 2023 m. lapkričio 29 d. nuomonėje, kuriai bendru sutarimu pritarė už įstatymo projektą atsakingas pagrindinis komitetas (Užsienio reikalų komitetas). Įstatymų leidėjas nurodė, kad „Lietuva, 2015 m. perkeldama Direktyvos 2013/32/ES nuostatas, įvertinusi prognozuojamą valstybės garantuojamos teisinės pagalbos poreikį, pasirinko valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikti plačiau, nei privalomai reikalauja Direktyva, t. y. ją teikti ir prieglobsčio prašytojui apeliacine tvarka skundžiant pirmosios instancijos teismo sprendimą. Tačiau šiuo metu geopolitinė situacija yra pasikeitusi, prieglobsčio prašytojų daugėja. <...> Pagal anksčiau galiojusias Įstatymo nuostatas valstybės garantuojama teisinė pagalba buvo teikiama prieglobsčio prašytojams ir teikiant apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, visi prieglobsčio prašytojai šia galimybe naudojasi, net ir esant akivaizdžiai nepagrįstiems prieglobsčio prašymams ir dėl to yra vilkinamos užsieniečių grąžinimo procedūros. Valstybės narės yra raginamos užtikrinti efektyvias ir sparčias neteisėtai jų teritorijoje esančių užsieniečių grąžinimo procedūras. Tai dar kartą buvo pažymėta ir 2023 m. vasarą Lietuvoje vykusių Šengeno vertinimų metu“.

27. Atsakovo teigimu, Direktyvos 2013/32/ES nuostatos nesutrukdė pareiškėjui, pasitelkiant trečiųjų asmenų pagalbą, pateikti net kelis atsiliepimus į Departamento apeliacinį skundą ir išdėstyti savo poziciją raštu, laikantis atsiliepimui į skundą keliamų procedūrinių reikalavimų. Taigi šiuo atveju pareiškėjo teisė į teisminė gynybą nebuvo pažeista ar apribota. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė pakankamai teisinių argumentų, leidžiančių abejoti konkrečių teisės aktų nuostatų atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems principams, todėl nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą pareiškėjo pareikšto prašymo pagrindu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 28. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio A. J. S. skundas ir panaikintas Departamento 2025 m. sausio 7 d. sprendimas Nr. 25S4715, kuriuo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, bei atsakovas įpareigotas iš naujo nagrinėti pareiškėjo paskesnį prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, pagrįstumas ir teisėtumas.

29. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2021 m. spalio 31 d. neteisėtai vyko iš Latvijos Respublikos per Lietuvos Respubliką į Vokietijos Federacinę Respubliką, kur 2021 m. lapkričio 24 d. pasiprašė prieglobsčio. Pareiškėjas, vadovaujantis Dublino III reglamentu, 2022 m. birželio 3 d. buvo grąžintas į Lietuvos Respubliką, kurioje 2022 m. birželio 3 d. pateikė prieglobsčio prašymą.

30. Prieglobsčio prašymą pareiškėjas grindė aplinkybėmis, kad jis 2021 metais pakeitė religiją (iš (duomenys neskelbtini) į krikščionybę), dėl to kilmės valstybėje kyla grėsmė jo gyvybei. Pareiškėjas pasakojo, kad kilmės valstybėje buvo prisijungęs prie slapta veikiančios krikščionių (protestantų) grupės. Praėjus keturiems mėnesiams nuo prisijungimo prie religinės grupės, pareiškėjas nusprendė slapčia priimti krikšto sakramentą, o praėjus dar maždaug penkiems mėnesiams po krikšto sakramento priėmimo pareiškėjo namuose (duomenys neskelbtini) pajėgos atliko kratą ir konfiskavo kompiuterį, kuriame buvo patalpintas vaizdo įrašas apie užfiksuotą krikšto sakramentą. Pareiškėjas teigė manantis, kad krata buvo atlikta, nes slaptos krikščionių grupės lyderis H. N. buvo suimtas ir, tikėtina, atsikleidė kitų grupės narių tapatybę. Pareiškėjas, su dėdės pagalba, po dviejų dienų nuo H. N. suėmimo pasišalino iš (duomenys neskelbtini), teisėtai išvykdamas per tarptautinį oro uostą.

31. Departamentas 2023 m. rugpjūčio 30 d. priėmė sprendimą Nr. 23S142777, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos bei uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Departamentas, atlikęs pareiškėjo pasakojimo apie religijos pakeitimą patikimumo vertinimą, konstatavo, kad pareiškėjo atsivertimas į krikščionių tikėjimą nėra nuoširdus ir ilgalaikis, todėl nėra laikomas nustatytu faktu. Departamentas, nenustatęs pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui gali grėsti tarptautinės apsaugos reikalaujantis pavojus, nulemtas jo turimomis arba jam priskirtomis asmeninėmis savybėmis, sprendė, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

32. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. lapkričio 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-11640-631/2023 atmetė pareiškėjo skundą dėl Departamento 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo Nr. 23S142777 panaikinimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. sausio 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1021-1188/2024 atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą ir paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

33. Pareiškėjas 2024 m. vasario 8 d. pateikė Departamentui paskesnį prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kurį grindė aplinkybe, kad jis Lietuvoje buvo pakrikštytas. Pareiškėjas su paskesniu prašymu suteikti jam prieglobstį pateikė naujus įrodymus: (duomenys neskelbtini) bažnyčios laišką ir krikšto faktą patvirtinančius vaizdo įrašus.

34. Departamentas 2024 m. vasario 21 d. sprendimu Nr. 24S57564 nusprendė nenagrinėti pareiškėjo paskesnio prieglobsčio prašymo, tačiau Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-7567-816/2024, kurio pagrįstumą ir teisėtumą patikrino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. liepos 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1910-624/2024, minėtas atsakovo sprendimas buvo panaikintas ir Departamentas įpareigotas iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2024 m. vasario 8 d. paskesnį prieglobsčio prašymą.

35. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo paskesnį prieglobsčio prašymą, ginčijamu Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje. Departamentas, atlikęs pareiškėjo prieglobsčio prašymo tyrimą, sprendė, kad pareiškėjas formaliai priėmė krikšto sakramentą, atlikdamas Sur Place veiksmus, kuriais siekė tik pagerinti galimybę gauti prieglobstį ir / ar sutrukdyti išsiuntimo vykdymą; pareiškėjo atsivertimas į krikščionybę nėra nuoširdus ir ilgalaikis; pareiškėjas Lietuvoje priėmė krikštą po to, kai Departamentas priėmė sprendimą nesuteikti jam prieglobsčio ir išsiųsti jį į kilmės valstybę. Departamentas tyrimo metu nenustatė faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, kad paties pareiškėjo sąmoningai sukurtos aplinkybės grįžimo į kilmės šalį atveju keltų realią individualaus persekiojimo riziką.

36. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsiliepimą į skundą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikinto atsakovo Sprendimą, spręsdamas, kad Departamentas tinkamai ir visapusiškai neišnagrinėjo visų pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį teisiškai svarbių aplinkybių, neįvertino visų su pareiškėjo religijos išpažinimu Lietuvoje susijusių aplinkybių aktualios informacijos apie kilmės valstybę kontekste, todėl nagrinėjamu atveju negalima daryti išvados, jog pareiškėjui nekyla grėsmė jo kilmės valstybėje ir ji nekils, jam sugrįžus į kilmės šalį.

37. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad pareiškėjo paskesnis prieglobsčio prašymas yra glaudžiai susijęs su pirmuoju prieglobsčio prašymu, todėl Departamentas Sprendime vertino ir jau nustatytas aplinkybes dėl pareiškėjo atsivertimo į krikščionybę nuoširdumo ir ilgalaikiškumo. Departamentas laikosi pozicijos, kad pareiškėjo paskesniame prieglobsčio prašyme nurodytos aplinkybės dėl krikšto sakramento priėmimo yra tik siekis formaliai atitikti prieglobsčio suteikimo kriterijus ir pagerinti galimybę gauti prieglobstį bei išvengti išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Departamento vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo religijos išpažinimo, krikšto priėmimo aplinkybes, kilmės valstybės informaciją.

38. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

39. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 181 dalį paskesnis prašymas suteikti prieglobstį – tai užsieniečio prašymas suteikti prieglobstį, teikiamas po to, kai dėl jo ankstesnio prašymo suteikti prieglobstį priimtas galutinis sprendimas arba priimtas sprendimas nutraukti prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą ir nebėra galimybės atnaujinti prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą. Įstatymo 2 straipsnio 64 dalyje nustatyta, kad galutinis sprendimas – tai šio Įstatymo nustatyta tvarka dėl užsieniečio priimtas ir per šio Įstatymo nustatytą terminą neapskųstas sprendimas arba sprendimas, dėl kurio įstatymų nustatyta tvarka išnaudotos visos galimybės jį apskųsti. Pažymėtina, kad paskesnio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas apsiriboja naujos esminės informacijos, kuri nebuvo žinoma nagrinėjant ankstesnį prašymą, vertinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3027-556/2021). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. spalio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-5374-575/2019 yra pasisakęs, kad „esminis motyvas“ aiškinant šią teisės normą turėtų būti suprantamas kaip naujas prašymo pagrindas ar didelę reikšmę turintys nauji įrodymai, sudarantys pagrindą skirtingoms išvadoms nuo ankstesnių, ar pan.

40. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kaip naujas aplinkybes paskesniame prieglobsčio prašyme nurodė krikšto sakramento priėmimo Lietuvoje faktą, t. y. pareiškėjas savo prašymą suteikti prieglobstį grindė grėsme būti persekiojamam dėl to, kad jis pakeitė tikėjimą ir tapo krikščioniu, o tokie asmenys jo kilmės valstybėje yra persekiojami.

41. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo pateiktą paskesnį prieglobsčio prašymą, pažymi, kad 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) 10 straipsnio 1 dalies b punkte nustatyta, kad religijos sąvoka visų pirma apima teistinių, neteistinių ir ateistinių įsitikinimų turėjimą, dalyvavimą ar nedalyvavimą formaliose pamaldose privačiai ar viešai, vienam ar kartu su kitais, kitus religinius veiksmus ar pažiūrų išraišką arba asmeninio ar bendruomeninio elgesio formas, grindžiamas ar privalomas pagal bet kokius religinius įsitikinimus. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vertinant, ar prašytojas visiškai pagrįstai bijo būti persekiojamas, nesvarbu, ar prašytojas iš tikrųjų turi rasinių, religinių, tautinių, socialinių ar politinių savybių, dėl kurių jis gali būti persekiojamas, su sąlyga, kad tokią savybę prašytojui priskiria persekiojimo vykdytojas.

42. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) 2018 m. spalio 4 d. sprendime byloje C-56/17, aiškindamas Direktyvos 2011/95/ES tam tikras nuostatas, be kita ko, padarė šias išvadas: 1) Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad tarptautinės apsaugos prašytojas, kuris, grįsdamas savo prašymą, remiasi persekiojimo dėl su religija susijusių motyvų grėsme, neturi pateikti pareiškimų ar dokumentų, susijusių su visais šioje nuostatoje nurodytos sąvokos „religija“ elementais, tam, kad patvirtintų teiginius apie savo religinius įsitikinimus. Tačiau prašytojas turi patikimai patvirtinti minėtus teiginius, pateikdamas informaciją, kuri kompetentingai institucijai leistų įsitikinti jų teisingumu; 2) Direktyvos 2011/95 9 straipsnio 1 ir 2 dalys turi būti aiškinamos taip, kad veiksmų prieš tarptautinės apsaugos prašytojo kilmės šalies valstybinę religiją draudimas, grasinant mirties ar įkalinimo bausmėmis, gali būti „persekiojimo veiksmas“, kaip tai suprantama pagal šį straipsnį, jeigu šis draudimas praktiškai susietas su tokiomis šios šalies institucijų taikomomis sankcijomis, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas; 3) ESTT atkreipė dėmesį į generalinio advokato 2018 m. liepos 25 d. išvados 47 punktą, kuriame pažymėta, jog nagrinėjant tarptautinės apsaugos prašymus, pagrįstus baime būti persekiojamam dėl religinių motyvų, reikia atsižvelgti ne tik į prašytojo individualų statusą ir asmeninę padėtį, bet ir į jo religinius įsitikinimus ir jų susiformavimo aplinkybes, į tai, kaip jis suvokia ir praktikuoja savo tikėjimą ar netikėjimą, į jo santykį su doktrininiais, ritualiniais ar įsakomaisiais religijos, kurios pasekėjas jis teigia esąs ar kurios ketina atsisakyti, aspektais, į galimą jo vaidmenį skleidžiant savo tikėjimą arba į religinių ir tapatybės, etninių ar panašių veiksnių tarpusavio sąveiką.

43. Pažymėtina, kad atsakovas, priimdamas sprendimą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje (ne)suteikimo, turėjo atlikti griežtą, išsamų ir kruopštų pareiškėjo atsivertimo, jo tikėjimo rimtumo, taip, kaip jis reiškė savo krikščionišką tikėjimą Lietuvoje ir kaip jis ketino jį praktikuoti kilmės valstybėje, jeigu būtų įvykdytas sprendimas jį išsiųsti, patikrinimą; atsakovas taip pat turėjo įvertinti / patikrinti, kaip šie pareiškėjo veiksmai būtų traktuojami jo kilmės šalyje tuo atveju, jei pareiškėjas nuspręstų išpažinti krikščionybę kilmės šalyje. Vertinant, ar pareiškėjas visiškai pagrįstai bijo būti persekiojamas, nesvarbu, ar jis iš tikrųjų turi rasinių, religinių, tautinių, socialinių ar politinių savybių, dėl kurių jis gali būti persekiojamas, su sąlyga, kad tokią savybę prašytojui priskiria persekiojimo vykdytojas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5576-1062/2019; 2021 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3979-624/2021).

44. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju buvo pagrindas panaikinti atsakovo Sprendimą ir įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo paskesnį prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

45. Kaip minėta, pareiškėjas paskesnį prieglobsčio prašymą grindė aplinkybe, kad jis Lietuvoje buvo pakrikštytas. Pareiškėjas savo prašymui pagrįsti pateikė (duomenys neskelbtini) bažnyčios pastoriaus laišką, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas nuo 2023 m. birželio mėn. reguliariai lankėsi (duomenys neskelbtini) evangelinio tikėjimo bendruomenės susirinkimuose; pastorius patvirtino, kad pareiškėjas šiuo metu išpažįsta krikščioniškąjį tikėjimą, 2023 m. rudenį pareiškėjas buvo pakrikštytas. Pareiškėjas taip pat pateikė du vaizdo įrašus, kuriuose, pareiškėjo teigimu, užfiksuotas jo krikšto sakramentas.

46. Byloje nustatyta, kad vertinant pareiškėjo pirmąjį prieglobsčio prašymą, kuris buvo grindžiamas 2021 metais įvykusio atsivertimo iš (duomenys neskelbtini) į krikščionybę kilmės šalyje aplinkybe ir dėl to patirta ar galinčia kilti grėsme, buvo konstatuota, kad pareiškėjo atsivertimas į krikščionių tikėjimą ne tik nėra nuoširdus ir ilgalaikis, bet apskritai nėra laikomas nustatytu faktu; pareiškėjo pasakojimas nepagrindė prielaidos, jog kilmės šalyje jam gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Pareiškėjo paskesnis prieglobsčio prašymas iš esmės buvo grindžiamas įvykiais, kurie įvyko po jo išvykimo iš kilmės šalies, t. y. pareiškėjo religijos pakeitimu Lietuvoje (2023 metų rudenį įvykusiu pareiškėjo krikštu). Pareiškėjas 2024 m. vasario 14 d. vykusios apklausos metu paaiškino, kad jis pirmojo prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu dar nedalyvavo bažnyčios veiklose ir nebuvo oficialiai pasikrikštijęs. Pareiškėjas teigė bažnyčią pradėjęs lankyti nuo 2023 metų liepos mėnesio; gyvendamas (duomenys neskelbtini) pareiškėjas bažnyčią lankydavo du kartus per savaitę; su pastoriumi kalbėdavo programėlės pagalba, nes pareiškėjas nesupranta (duomenys neskelbtini) kalbos (mišios vykdavo (duomenys neskelbtini) kalba); pareiškėjas jau po savaitės bažnyčios lankymo pasakė pastoriui, kad norės būti pakrikštytas; pareiškėjo krikštas įvyko 2023 m. gruodžio 20 d. (ar 21 dieną), krikšto sakramentą atliko pastorius, tačiau krikšto sakramentą patvirtinančio dokumento neišdavė; persikėlęs gyventi į (duomenys neskelbtini) pareiškėjas teigė bažnyčią lankantis rečiau, nes sekmadieniais dirba (pareiškėjas nurodė (duomenys neskelbtini) gyvenantis 1,5 mėnesį ir bažnyčioje lankėsi du kartus).

47. Regionų administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eI3-7567-816/2024 2024 m. gegužės 6 d. teismo posėdyje apklaustas liudytojas J. A., (duomenys neskelbtini) bažnyčios pastorius, paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) bažnyčios bendruomenė nėra didelė, todėl nėra vedami jokie užrašai. Paklaustas, kaip susipažino su pareiškėju, pastorius nurodė, kad pareiškėjas pats jį susirado 2023 m. liepos mėn., prisistatė pabėgėliu ir teigė patyręs persekiojimą kilmės šalyje dėl pakeistos religijos, pareiškėjas prašė jį pakrikštyti. Pastorius pareiškėjui išaiškino, kad krikšto priėmimo faktas (duomenys neskelbtini) bažnyčioje yra skirtas tik tikėjimo pagrindams; kiek galėjo išaiškinti vertimų programėlės pagalba, stengėsi pareiškėjui atskleisti krikšto priėmimo reikšmę (duomenys neskelbtini) bažnyčioje. Pastorius nurodė pareiškėją pakrikštijęs 2023 m. lapkričio 21 d. Po krikšto pastorius nurodė neturintis žinių apie pareiškėjo pamaldų lankymą, nes pareiškėjas išvyko gyventi į (duomenys neskelbtini).

48. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjas reguliariai bažnyčią pradėjo lankyti tik nuo 2023 m. liepos mėn., kai buvo nagrinėjamas jo pirmasis prieglobsčio prašymas, kuris buvo grindžiamas religinio persekiojimo grėsme, t. y. pareiškėjas krikščionių religiją pradėjo praktikuoti jau būdamas Lietuvoje ir šia aplinkybe siekė pragrįsti jam kylančią grėsmę grįžimo į kilmės valstybę atveju.

49. Byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą iš dalies sutikti su atsakovu, kad pareiškėjo religijos pakeitimo iš (duomenys neskelbtini) į krikščionybę aplinkybės, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas krikščionybę pradėjo praktikuoti tik būdamas Lietuvoje ir pateikęs prieglobsčio prašymą religijos pakeitimo pagrindu, gali būti vertinamos kaip siekis formaliai atitikti prieglobsčio suteikimo kriterijus ir pagerinti galimybę gauti prieglobstį bei išvengti išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, tačiau pareiškėjo krikšto sakramento faktas, kurį teismo posėdžio metu, davęs priesaiką, patvirtino (duomenys neskelbtini) bažnyčios pastorius, byloje nėra paneigtas ir teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pastoriaus parodymais, jog pastorius, nusprendęs pakrikštyti pareiškėją, buvo įsitikinęs jo (pareiškėjo) apsisprendimu taptu krikščioniu.

50. Teisėjų kolegijos vertinimu, siekiant visapusiškai ir išsamiai išsiaiškinti aplinkybes dėl pareiškėjo naujos religijos išpažinimo, įsitikinti, ar pareiškėjo atsivertimas į krikščionybę yra ilgalaikis ir nuoširdus, tikslinga surinkti duomenis apie pareiškėjo krikščionybės išpažinimą po krikšto sakramento priėmimo. Akcentuotina, kad (duomenys neskelbtini) bažnyčios pastorius teismo posėdžio metu paaiškino, kad po krikšto sakramento priėmimo jis nebeturi žinių apie pareiškėjo religijos praktikavimą, nes pareiškėjas iš (duomenys neskelbtini) išvyko gyventi į (duomenys neskelbtini); taip pat ir pareiškėjas apklausos metu pripažino, kad išvykęs į (duomenys neskelbtini) bažnyčią ir pamaldas lanko retai. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas Sprendimą iš esmės grindė argumentais, jog pareiškėjo atsivertimas į krikščionybę iš (duomenys neskelbtini) yra fiktyvus, krikšto sakramentas priimtas, siekiant formaliai atitikti prieglobsčio suteikimo kriterijus, nustačius objektyvias aplinkybes dėl pareiškėjo naujos religijos nuoširdaus praktikavimo, galėtų būtų pašalintos abejonės dėl pareiškėjo atsivertimo į krikščionybę fiktyvumo.

51. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje taip pat tikslinga ištirti kilmės valstybės informaciją, ar pareiškėjui, kaip praktikuojančiam krikščioniui, kilmės šalyje nekyla grėsmė dėl konvencinių priežasčių. Atsakovas Sprendime akcentavo, kad (duomenys neskelbtini) saugumo pajėgos nepersekioja asmenų, kurie fiktyviai atsivertė į krikščionybę, tik siekdami pagerinti savo tikimybę gauti prieglobstį, t. y. atsakovas pareiškėjo situaciją kilmės valstybės kontekste vertino tuo aspektu, jog pareiškėjas religiją pakeitė ir krikšto sakramentą priėmė formaliai, tačiau, kaip jau buvo minėta, aplinkybės dėl pareiškėjo atsivertimo į krikščionybę / naujos religijos praktikavimo po krikšto sakramento priėmimo šioje byloje turi būti tiriamos iš naujo.

52. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas šioje byloje prašė suteikti ir papildomą apsaugą, todėl iš naujo nagrinėjant pareiškėjo paskesnį prieglobsčio (papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje suteikimo prašymą atsižvelgtina ir į dabartinę saugumo padėti pareiškėjo kilmės šalyje ((duomenys neskelbtini)).

53. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

54. Pareiškėjas byloje pateikė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant ištirti, ar Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (redakcija, galiojanti nuo 2025 m. sausio 1 d.) ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo užsieniečiams tvarkos aprašo nuostatos (redakcija, galiojanti nuo 2025 m. sausio 1 d.), kurios apeliacinėje instancijoje nenumato galimybės prieglobsčio prašytojams teikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 29 straipsniui ir konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams. Pareiškėjas minėtą prašymą grindžia argumentais, kad nustatytas teisinis reguliavimas, tiek nenumatantis prieglobsčio prašytojams galimybės gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą skundžiant pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinės instancijos teismui, tiek atstovaujant prieglobsčio prašytojui situacijoje, kai Departamentas teikia apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismui, lemia nepagrįstą prieglobsčio prašytojų (taip pat ir pareiškėjo) teisės kreiptis į teismą ir teisės į teisingą teismo procesą ribojimą, nes, nesuteikus nemokamos antrinės teisinės pagalbos, pareiškėjas negali veiksmingai atstovauti savo interesus teismo procese.

55. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, administracinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

56. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012).

57. Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tai reiškia, kad teismas byloje iškilusį (proceso šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes. ABTĮ nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą, t. y. kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino ar kito teisės akto konstitucingumo. Dalyvaujančio byloje asmens prašymas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja.

58. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašyme nenurodė konkrečių teisės aktų normų, kurios jam kelia abejonių dėl jų atitikties Konstitucijai, tačiau iš pareiškėjo prašymo turinio matyti, jog jis iš esmės nesutinka su nuo 2025 m. sausio 1 d. nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį prieglobsčio prašytojai turi teisę naudotis nemokama valstybės garantuojama teisine pagalba tik pirmosios instancijos teisme, tačiau tokios teisės jie netenka apeliacinės instancijos teisme, t. y. pareiškėjas kelia klausimą dėl Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir Aprašo 3.2 papunkčio atitikties Konstitucijai. Nors šios teisės aktų normos nebuvo taikomos byloje nagrinėto ginčo atveju, tačiau pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą dėl jam neužtikrintos teisinės pagalbos apeliaciniame procese grindė teisės į teisinę gynybą ir teisingą teismą, šalių lygybės principų pažeidimus, todėl tikslinga įvertinti pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą pagrįstumą.

59. Direktyvos 2013/32/ES, nustatančios bendrą tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo tvarką, 20 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybės narės užtikrina, jog, jei prašoma, per V skyriuje numatytas apeliacines procedūras būtų suteikta nemokama teisinė pagalba ir užtikrintas atstovavimas. Tai apima bent reikiamų procesinių dokumentų parengimą ir dalyvavimą posėdyje pirmosios instancijos teisme prašytojo vardu. Direktyvos 2013/32/ES 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad valstybės narės gali nustatyti, jog 20 straipsnyje nurodyta nemokama teisinė pagalba teikiama ir atstovavimas užtikrinamas tik pagal V skyrių vykstant apeliaciniam procesui pirmosios instancijos teisme, bet ne vėliau nagrinėjant nacionalinėje teisėje numatytas tolesnes apeliacijas arba atliekant peržiūras, įskaitant apeliacijos persvarstymą ar peržiūras.

60. 2015 metais perkeliant Direktyvos 2013/32/ES nuostatas į nacionalinę teisę, įvertinus prognozuojamą valstybės garantuojamos teisinės pagalbos poreikį, buvo pasirinkta valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikti plačiau nei pagal Direktyvą 2013/32/ES, t. y. ją teikti ir prieglobsčio prašytojui apeliacine tvarka skundžiant pirmos instancijos teismo sprendimą.

61. 2024 m. gegužės 30 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 2, 3, 4, 5, 11, 21, 221, 26, 28, 32, 44, 58, 62, 67, 71, 79, 85, 94, 99, 100, 101, 102, 1031, 104, 1052, 1053, 1054, 1061, 108, 113, 114, 115, 1151, 118, 123, 125, 127, 1402, 1408, 1409, 14013, 14018, 14021, 14028 straipsnių ir priedo pakeitimo, 14016, 14019 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymu“ pakeitimo įstatymu Nr. XIV-2673, atsižvelgiant į geopolitinę situaciją, buvo, be kita ko, pakeistas Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 4 punktas, numatęs, kad prieglobsčio prašytojas Lietuvos Respublikoje turi teisę vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka naudotis valstybės garantuojama teisine pagalba tiek, kiek tai susiję su prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimu, jį išdėstant taip: „4) socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka naudotis valstybės garantuojama teisine pagalba tiek, kiek tai susiję su užsieniečio sulaikymu arba alternatyvios sulaikymui priemonės skyrimu ar pratęsimu ir skundžiant pirmosios instancijos teismui sprendimus, susijusius su prašymu suteikti prieglobstį;“.

62. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras 2024 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A1-939 patvirtino Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo užsieniečiams tvarkos aprašą, kuris nustato valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo Aprašo 3 punkte nurodytiems užsieniečiams sąlygas ir tvarką, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančius subjektus. Aprašo 3.2 papunktyje nustatyta, kad valstybės garantuojama teisinė pagalba neatlygintinai teikiamas prieglobsčio prašytojams – tiek, kiek tai susiję su Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktuose nurodytais atvejais, įskaitant Įstatymo 82 straipsnio 1 dalyje nurodytos apklausos metu ir Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, 25.5.3 papunktyje nurodytos pirminės prieglobsčio prašytojo apklausos metu.

63. Pagal Aprašo 3.5 papunktį valstybės garantuojama teisinė pagalba neatlygintinai teikiama ir kitais atvejais, kai teismas įpareigoja Departamentą ar Valstybės sienos apsaugos tarnybą užtikrinti 3.2–3.4 papunkčiuose nurodytiems užsieniečiams valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

64. Aprašo 3.1–3.3 papunkčiuose nurodytiems užsieniečiams teikiama Apraše numatyta pirminė ir antrinė valstybės garantuojama teisinė pagalba, o Aprašo 3.4 ir 3.5 papunkčiuose nurodytiems užsieniečiams – antrinė valstybės garantuojama teisinė pagalba (Aprašo 4 punktas).

65. Aprašo 15.1 papunktyje nustatyta, kad Aprašo 3 punkte nurodytiems užsieniečiams teikiama antrinė valstybės garantuojama teisinė pagalba apima šias paslaugas: procesinių dokumentų dėl sprendimų, priimtų pagal Įstatymo 5 straipsnio 31 dalį, 74 straipsnio 1 dalį, 77 straipsnio 1 dalį, 86 straipsnio 3 dalį, 87 straipsnio 3 dalį, 90 straipsnio 1 ir 2 dalis, 116 straipsnio 1 dalį, 125, 126, 133 straipsnius, 1408 straipsnio 3 dalį ir 14020 straipsnio 1 dalį, dėl sprendimų, priimtų dėl nelydimų nepilnamečių užsieniečių ir kitais atvejais, kai teismas įpareigoja užtikrinti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, rengimą ir pateikimą teismui Įstatymo ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Paslauga taip pat apima šiuos elementus: 15.1.1 susipažinimą su užsieniečio bylos dokumentais; 15.1.2 procesinių dokumentų motyvų (turinio) individualų suderinimą su užsieniečiu; 15.1.3 individualų užsieniečio informavimą apie skundo pateikimo ir bylos eigą; 15.1.4 individualų teismo sprendimo esmės paaiškinimą užsieniečiui; 15.2 atstovavimą užsieniečio interesams teisme nagrinėjant bylas, susijusias su Aprašo 15.1 papunktyje nurodytais sprendimais. Paslauga taip pat apima šiuos elementus: 15.2.1 pasirengimą nagrinėti bylą; 15.2.2 prašymų, paaiškinimų, įrodymų teikimą; 15.2.3 individualų užsieniečio parengimą teismo posėdžiui; 15.2.4 atskirųjų skundų teikimą. Aprašo 15 punkte nurodytas paslaugas užsieniečiui visose instancijose paprastai teikia tas pats teisinių paslaugų teikėjas (Aprašo 16 punktas).

66. Iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad neatlygintinos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos prieglobsčio prašytojams teikimas yra orientuotas į procesą pirmosios instancijos teisme, tačiau nustatytas reglamentavimas nepaneigia prieglobsčių prašytojų teisės gauti nemokamą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą ir apeliacinės instancijos teisme, nes teismui yra suteikta teisė spręsti dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikiamo Aprašo 3.2–3.4 papunkčiuose nurodytiems užsieniečiams ir kitais, Apraše nenurodytais, atvejais (Aprašo 3.5 papunktis).

67. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog Konstitucija, inter alia (be kita ko) jos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą, 31 straipsnio 2 dalyje garantuojamo teisingo bylos išnagrinėjimo nepriklausomame ir nešališkame teisme imperatyvas, konstitucinis teisinės valstybės principas, suponuoja valstybės pareigą įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis, paisant valstybės finansinių išgalių, užtikrinti veiksmingos teisinės pagalbos, inter alia juridinio konsultavimo ir atstovavimo paslaugų, teikimą tiems socialiai jautriems (pažeidžiamiems) asmenims, kuriems ji kitaip įprastoje teisinių paslaugų rinkoje būtų fiktyvi ar itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių, taip pat kitais atvejais, kai tai būtina teisingumo interesais; įstatymų leidėjas, reglamentuodamas valstybės biudžeto ar kitomis viešosiomis lėšomis finansuojamą ir specialiomis institucinėmis bei organizacinėmis priemonėmis užtikrinamą teisinę pagalbą (viešąją teisinę paslaugą), turi plačią diskreciją pasirinkti jos organizavimo, teikimo ir finansavimo modelį, inter alia nustatyti šią teisinę pagalbą (paslaugą) administruojančius ir tiesiogiai teikiančius subjektus, jų veiklos formas ir apmokėjimo pagrindus; konstitucinė valstybės pareiga įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis užtikrinti teisinės pagalbos (viešosios teisinės paslaugos) teikimą suponuoja ir priedermę atsakingai planuoti, kaupti ir naudoti tam reikalingas lėšas, taip pat įpareigojimą tos paslaugos teikimo, inter alia advokatų profesinės veiklos pagrindu, apmokėjimą reguliuoti taip, kad finansiniai ištekliai būtų naudojami racionaliai, paskirstomi tolygiai, kad tokia teisinė pagalba būtų prieinama visiems, kuriems ji reikalinga, taip pat kad būtų skatinama siekti greito teisinio proceso, rinktis veiksmingiausius teisių gynybos būdus ir priemones (žr., Konstitucinio Teismo 2015 m. liepos 9 d. nutarimą).

68. Nustatyti teisinio reguliavimo pakeitimai, kurių tikslas pertvarkyti migrantų priėmimo ir apgyvendinimo sistemą, siekiant efektyviau nukreipti finansinius, žmogiškuosius ir infrastruktūros išteklius, teisėjų kolegijai nekelia abejonių dėl atitikties Konstitucijai. Apraše yra tvirtinta galimybė spręsti dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo Aprašo 3.2–3.4 papunkčiuose nurodytiems užsieniečiams ir kitais, Apraše nenurodytais, atvejais, todėl teisė į nemokamą teisinę pagalbą užsieniečiams nėra paneigta. Be to, pareiga nemokamą teisinę pagalbą teikti ir atstovavimą užtikrinti vykstant apeliaciniam procesui pagal Direktyvos 2013/32/ES nuostatas yra numatyta tik pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo teiginiai dėl nesuteiktos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos apeliaciniame procese nesudaro pagrindo abejoti įstatymų leidėjo nustatyto teisinio reglamentavimo atitiktimi Konstitucijai, todėl nėra pagrindo tenkinti prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

69. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas šioje byloje neparašė spręsti klausimo dėl nemokamos valstybės garantuojamos teisinę pagalbos jam teikimo apeliaciniame procese, pareiškėjas prašė išversti į jam suprantamą kalbą atsakovo apeliacinį skundą ir administracinę bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismas užtikrino atsakovo apeliacinio skundo vertimą į pareiškėjui suprantamą kalbą, suteikė pareiškėjui teisę pateikti atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuria pareiškėjas pasinaudojo, todėl nėra pagrindo vertinti, kad pareiškėjo procesinės teisės apeliaciniame procese buvo pažeistos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius