P-552-124-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P552-124/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03641-2010-0

Procesinio sprendimo kategorija 80

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2012 m. birželio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo suinteresuoto asmens A. K. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-321/2012 pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos), trečiajam suinteresuotam asmeniui A. K. dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. R. skundu ir patikslintu skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti trečiojo suinteresuoto asmens A. K. nuosavybės teises į 2,02 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį Melekonių kaime, Vilniaus rajone; 2) pripažinti negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. 2.5-41-20528 dalį, kuria buvo atkurtos nuosavybės teisės A. K. į 2,02 ha žemės sklypą ir sklypą grąžinti valstybei, perduodant jį Vilniaus apskrities viršininko administracijai (toliau – ir Vilniaus AVA); 3) pripažinti negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 2.3-9060-41 „Dėl Vilniaus rajono Pagirių seniūnijos Pagirių kadastro vietovės Melekonių kaimo žemės reformos žemėtvarkos projekto patikslinimo ir papildymo patvirtinimo Vilniaus rajone“ patvirtintą Vilniaus rajono Pagirių kadastrinės vietovės 726 ha teritorijoje žemės reformos žemėtvarkos papildymo dalį dėl 1-osios eiliškumo grupės pretendentų sąraše (įsakymo priedas Nr.1) 70 eilutėje nurodyto papildymo, kuriuo buvo suformuotas 2,02 ha žemės sklypas, pažymėtas Nr. 573-1, A. K.; 4) pripažinti negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 2.3-9060-41 „Dėl Vilniaus rajono Pagirių seniūnijos Pagirių kadastro vietovės Melekonių kaimo žemės reformos žemėtvarkos projekto patikslinimo ir papildymo patvirtinimo Vilniaus rajone“ patvirtintą Vilniaus rajono Pagirių kadastrinės vietovės 726 ha teritorijoje žemės reformos žemėtvarkos papildymo dalį dėl pretendentų nuomoti žemę sąraše (įsakymo priedas Nr. 5) 2 eilutėje nurodyto papildymo, kuriuo jam buvo suformuoti žemės sklypai 0,40 ha Nr. 690-1, 0,14 ha Nr. 690-2, 0,13 ha Nr. 690-3, 0,21 ha Nr. 690-4, 0,25 ha Nr. 690-5.

Pareiškėjas skunde ir patikslintame skunde nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. 2.5-41-20528 nepagrįstai trečiajam suinteresuotam asmeniui A. K. neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės į 2,02 ha žemės sklypą Melekonių kaime, Vilniaus rajone į tarp jam priklausančių pastatų ir po jam nuosavybės teise priklausančiais statiniais esančią žemę, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. 376 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo metodikos (toliau – ir Metodika) 43 punktą. Pažymėjo, kad jam nuosavybės teise Melekonių kaime priklauso statinių kompleksas (garažas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), katilinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dirbtuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėlis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), aikštelė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Pareiškėjo nuomone, remiantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 4 straipsnio 4 dalimi, esant laisvos valstybinės žemės, A. K. nuosavybės teisės turėjo būti atkurtos laisvoje žemėje, o jam suformuotas žemės sklypas po visu jam nuosavybės teise priklausančių pastatų kompleksu.

Atsakovas Vilniaus AVA (teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su juo nesutinka.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui prie nuosavybės teise valdomų pastatų suformuoti sklypai pastatų eksploatacijai, o per viešą projekto svarstymą pareiškėjas pretenzijų nereiškė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. K. atsiliepimu į skundą su skundu nesutiko, išskyrus reikalavimą pripažinti negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 2.3-9060-41 „Dėl Vilniaus rajono Pagirių seniūnijos Pagirių kadastro vietovės Melekonių kaimo žemės reformos žemėtvarkos projekto patikslinimo ir papildymo patvirtinimo Vilniaus rajone“ patvirtintą Vilniaus rajono Pagirių kadastrinės vietovės 726 ha teritorijoje žemės reformos žemėtvarkos papildymo dalį dėl pretendentų nuomoti žemę sąraše 2 eilutėje nurodyto papildymo, kuriuo pareiškėjui buvo suformuoti žemės sklypai: 0,40 ha Nr. 690-1, 0,14 ha Nr. 690-2, 0,13 ha Nr. 690-3, 0,21 ha Nr. 690-4, 0,25 ha Nr. 690-5.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pirmasis pareiškėjo skundo reikalavimas nesiejamas su jokiais įstatyminiais pagrindais, o Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.93 straipsnis numato, kad niekas neturi teisės paimti iš savininko nuosavybę prievarta, išskyrus įstatymo numatytus atvejus. Pažymėjo, kad nepanaikinus Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. lapkričio 17 d. įsakymo, nėra teisinių prielaidų pareiškėjo ginčui, o įrodymų, kad formuojant žemėnaudas buvo pažeista Metodika, pareiškėjas nepateikė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. birželio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino ir panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 2.3-9060-41 „Dėl Vilniaus rajono Pagirių seniūnijos Pagirių kadastro vietovės Melekonių kaimo žemės reformos žemėtvarkos projekto patikslinimo ir papildymo patvirtinimo Vilniaus rajone“ patvirtinto Melekonių kaimo žemės reformos žemėtvarkos projekto dalį, kuria suformuotas 2,02 ha žemės sklypas, pažymėtas Nr. 573-1, A. K., bei šiuo įsakymu patvirtinto priedo Nr. 1 70-ją eilutę; panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 2.3-9060-41 „Dėl Vilniaus rajono Pagirių seniūnijos Pagirių kadastro vietovės Melekonių kaimo žemės reformos žemėtvarkos projekto patikslinimo ir papildymo patvirtinimo Vilniaus rajone“ patvirtinto Melekonių kaimo žemės reformos žemėtvarkos projekto dalį, kuria A. R. buvo suformuoti žemės sklypai Nr. 690-1 (0,40 ha), Nr. 690-2 (0,14 ha), Nr. 690-3 (0,13 ha), Nr. 690-4 (0,21 ha), Nr. 690-5 (0,25 ha) bei įsakymo priedo Nr. 5 2-ją eilutę; panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. 2.5-41-20528 dalį, kuria A. K. atkurtos nuosavybės teisės į 2,02 ha žemės sklypą.

Teismas, spręsdamas ginčą, pažymėjo, jog iš 2004 m. lapkričio 17d. įsakymu patvirtinto 6 priedo matyti, kad Pagirių kadastro vietovės Melekonių kaime buvo 124,13 ha laisvos valstybinės žemės, todėl akivaizdu, kad A. K. nuosavybės teisės natūra galėjo būti atkurtos ne tik tarp pareiškėjo nuosavybės teise valdomų pastatų. Teismas nustatė, kad priimant 2004 m. lapkričio 17 d. įsakymą, kuriuo A. K. buvo suformuotas 2,02 ha žemės sklypas tarp pareiškėjui nuosavybės teise valdomų pastatų, o A. R. buvo suformuoti atskiri žemės sklypai 0,40 ha Nr. 690-1, 0,14 ha Nr. 690-2, 0,13 ha Nr. 690-3, 0,21 ha Nr. 690-4, 0,25 ha Nr. 690-5, nepaisant A. R. prašymo išnuomoti šią žemę, jo pretenzijų dėl netinkamo sklypų formavimo bei bendro nuosavybės teise valdomo statinių komplekso, neturint pareiškėjo sutikimo ir su juo nederinus, apie pareiškėjui formuojamus sklypus jam nepranešus. Todėl konstatavo, kad minėta įsakymo dalis dėl 1-osios eiliškumo grupės pretendentų sąraše (įsakymo priedas Nr. 1) 70 eilutėje nurodyto papildymo, kuriuo A. K. buvo suformuotas 2,02 ha žemės sklypas, pažymėtas Nr. 573-1, ir dalis dėl pretendentų nuomoti žemę sąraše (įsakymo priedas Nr. 5) 2 eilutėje nurodyto papildymo, kuriuo A. R. buvo suformuoti žemės sklypai 0,40 ha Nr. 690-1, 0,14 ha Nr. 690-2, 0,13 ha Nr. 690-3, 0,21 ha Nr. 690-4, 0,25 ha Nr. 690-5, yra priimtas pažeidžiant esminius procedūrinius Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodikos (2003 m. lapkričio 29 d. – 2006 m. balandžio 25 d. redakcija) (toliau – ir Rengimo metodika) 28, 43, 65 ir 65.1 punktuose numatytus reikalavimus, todėl turi būti panaikintas. Atitinkamai pripažinus neteisėta 2004 m. lapkričio 17 d. įsakymo dalį, kurioje A. K. buvo suformuotas 2,02 ha žemės sklypas, teismas padarė išvadą, kad nepagrįstu ir neteisėtu laikytinas ir Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. gegužės 27 d. sprendimas, kuriuo A. K. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 2,02 ha žemės sklypą.

III. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. vasario 6 d. nutartimi trečiojo suinteresuoto asmens A. K. apeliacinio skundo netenkino, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 15 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas nurodė, jog iš Metodikoje įtvirtinto teisinio reguliavimo matyti, jog pretendentams Metodikos prasme priskiriami ir tie fiziniai asmenys, kurie pageidauja projektuojamoje teritorijoje nuomoti valstybinę žemę. Todėl teismas atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas Projektu projektuojamoje teritorijoje pageidavo nuomoti valstybinę žemę, jam ginčijamo įsakymo dalimi buvo suformuoti sklypai po priklausančiais pastatais, padarė išvadą, kad jis, kaip fizinis asmuo, atitinkantis pretendento sąvoką Projekto rengimo kontekste, turėjo būti pasirašytinai supažindintas su jam suprojektuotais sklypais, taip pat turėjo būti tinkamai įvykdytos kitos su pretendento informavimu susijusios pareigos. Įvertinęs bylos medžiagą, teismas padarė išvadą, jog nurodytos Metodikos nuostatos buvo pažeistos, nes pareiškėjas nebuvo nustatyta tvarka supažindintas su jam formuojamais žemės sklypais, tokie sklypai bylos duomenimis nebuvo su juo suderinti, pareiškėjas nebuvo kviečiamas ir į viešą Projekto svarstymą. Teismas konstatavo, jog nustačius esminius pažeidimus, neužtikrinusius tiek pareiškėjo, kaip pretendento, teisių žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo procese, tiek ir tinkamo pretendentų, siekiančių atkurti nuosavybės teises į žemę, ir pastatų, esančių ant žemės, į kurią atkurtinos nuosavybės teisės, savininkų interesų derinimo, remiantis teisingumo ir protingumo kriterijais ginčijami aktai turėtų būti panaikinti, siekiant užtikrinti tinkamą pareiškėjo teisių įgyvendinimą. Konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamu sprendimu panaikino pareiškėjo apskųstų administracinių aktų dalis.

Pažymėjo, jog byloje pateikti įrodymai neleidžia vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjui priklausantys pastatai sudaro statinių kompleksą, tačiau toks pareiškėjo teiginys nėra atitinkamai ir paneigtas byloje esančiais įrodymais, ypač atsižvelgiant į UAB „Kagema“ pateiktus duomenis. Nurodė, kad vadovaujantis teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principu, net ir tuo atveju, jeigu būtų pagrindas sutikti su trečiojo suinteresuoto asmens argumentais, kad pareiškėjas tinkamai nepasinaudojo išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka dėl Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. lapkričio 17 d. įsakymo Nr. 2.3-9060-41 dalies panaikinimo, pareiškėjui skundu ginčijant ir Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. 2.5-41-20528 dalį, visas ginčas pagrįstai nagrinėtas teisme.

IV. Trečiasis suinteresuotas asmuo A. K. 2012 kovo 20 d. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A525-321/2012 (III t., b. l. 106-110).

Pareiškėjas nurodo, kad procesas turėtų būti atnaujintas remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 8 punktu, kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. vasario 6 d. nutartyje pasisakė ne dėl visų trečiojo suinteresuoto asmens A. K. apeliacinio skundo argumentų. Apeliacinės instancijos teismas papildomai pasisakė tik dėl pirmosios instancijos teismo konstatuotų procedūrinių pažeidimų, padarytų ruošiant žemėtvarkos projekto papildymą bei patikslinimą, tačiau nepasisakė, kodėl šiuo atveju netaikytinos apeliaciniame skunde nurodytos Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalies nuostatos, kuriose įtvirtinta, kad kaimo vietovėje žemė, kuri naudojama arba nuomojama fiziniams ir juridiniams asmenims, personalinėms įmonėms nuosavybės teise turimų pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų), taip pat poilsiaviečių pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų) eksploatacijai ir kuri pagal šio įstatymo 12 straipsnį nepriskirta valstybės išperkamai žemei, grąžinama natūra šio įstatymo nustatyta tvarka ir terminais. Pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismai taip pat nepasisakė ir dėl apeliacinio skundo argumentų, jog pareiškėjas kreipėsi į teismą praleidęs Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies bei Atkūrimo įstatymo 19 straipsnyje nustatytą terminą bei dėl bylos nutraukimo 101 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestinas.

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011), jog procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas tik tuo atveju, jeigu prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo pateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių proceso atnaujinimo pagrindų buvimą (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog procesas, vadovaujantis šiuo pagrindu, gali būti atnaujinamas, jei teismo sprendimas ar nutartis apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo ar nutarties rezoliucinėje dalyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2010 m. spalio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-180/2010 ir kt.). Šiuo atveju tokių aplinkybių nenustatyta.

Pažymėtina, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusios bylos šalies netenkinantys, ar, jo manymu, neišsamūs teismo sprendimo (nutarties) motyvai ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginami motyvų nebuvimui. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra nurodyta, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Ruiz Torija v. Spain; Hiro Balani v. Spain). Todėl teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, apeliacinės instancijos teismo sprendimui motyvuoti gali būti pakankama pažymėti, jog teismas sutinka su žemesnės instancijos teismo motyvais juos tiesiog įrašant į sprendimą arba nurodant, jog su tokiais motyvais sutinkama (Van de Hurk v. Netherlands).

Pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas sprendime nepateikė motyvų, dėl kokių priežasčių šiuo atveju buvo taikomos ne Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 punkto nuostatos, reglamentuojančios nuosavybės teisių atkūrimą kaimo vietovėje, o poįstatyminio akto, kuris reglamentuoja įstatyminių nuostatų įgyvendinimą, t. y. Metodikos nuostatos. Taip pat nurodė, kad nei apeliacinės instancijos, nei pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl to, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą praleidęs Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies bei Atkūrimo įstatymo 19 straipsnyje nustatytą terminą bei dėl šios administracinės bylos nutraukimo 101 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutartyje yra išsamiai motyvuojamos teismo padarytos išvados, nurodoma, kad yra palaikomos pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, t. y. pritariama pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad ginčo metu galiojusio Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalis (redakcija, aktuali nuo 2004 m. spalio 12 d. iki 2005 m. gegužės 25 d.) nustatė, jog kaimo vietovėje žemė, kuri naudojama arba nuomojama fiziniams ir juridiniams asmenims, personalinėms įmonėms nuosavybės teise turimų pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų), taip pat poilsiaviečių pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų) eksploatacijai ir kuri pagal šio įstatymo 12 straipsnį nepriskirta valstybės išperkamai žemei, grąžinama natūra šio įstatymo nustatyta tvarka ir terminais, o to paties straipsnio 4 dalyje buvo numatyta, kad Lietuvos valstybės teritorijos dalyje, kur buvo likusi rėžių sistema, žemė grąžinama bei kompensuojama natūra pagal sudarytus žemės reformos žemėtvarkos projektus.

Be to, kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas sprendime, ginčo žemės sklypų projektavimo metu galiojusios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 patvirtintos Žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje tvarkos 8 punkte buvo nustatyta, kad žemės reformos žemėtvarkos projektai rengiami ir įgyvendinami pagal Žemės ūkio ministerijos patvirtintą metodiką. Apeliacinės instancijos teismas savo ruožtu sistemiškai aiškindamas nurodytas nuostatas akcentavo, jog remiantis Metodikoje įtvirtintas teisinis reguliavimas, jog pretendentams priskiriami ir tie fiziniai asmenys, kurie pageidauja projektuojamoje teritorijoje nuomoti valstybinę žemę, suponuoja tai, jog Metodikos nuostatos turėjo būti taikomas ir projektuojant žemės sklypus pareiškėjui.

Pažymėjo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog tinkamai neįgyvendinus Metodikos reikalavimų, susijusių su žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimu ir žemės sklypų formavimu, buvo pažeistos pareiškėjo teisės. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pritarė, t. y. konstatavo, kad nustatyti procedūriniai pažeidimai sudaro pagrindą naikinti ginčijamus administracinius aktus, kuriais nepagrįstai A. K. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 2,02 ha žemės sklypą.

Atskirai pažymėtina, jog priešingai nei teigia trečiasis suinteresuotas asmuo A. K., apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl apeliacinio skundo argumento, t.y. dėl to, ar pareiškėjas tinkamai pasinaudojo išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, nurodydamas, kad net ir tuo atveju, jeigu būtų pagrindas pripažinti, kad pareiškėjas tinkamai šia tvarka dėl Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. lapkričio 17 d. įsakymo Nr. 2.3-9060-41 dalies panaikinimo nepasinaudojo, pareiškėjui skundu ginčijant ir Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. 2.5-41-20528 dalį, visas ginčas remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principu, nagrinėtas teisme. Iš to seka išvada, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo bylą nutraukti 101 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu (kai paaiškėja, kad skundas buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus). Todėl įvertinus tai, kas nustatyta, darytina išvada, jog apeliacinės instancijos teismas palaikė pirmosios instancijos teismo motyvus, ir jokie apeliacinio skundo argumentai neliko apeliacinės instancijos teismo neaptarti ir neįvertinti.

Kaip buvo minėta, ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu procesas administracinėje byloje atnaujinamas tada, kai priimtas procesinis teismo sprendimas yra be motyvų, o ne tada, kai pareiškėjas nesutinka su pateiktais teismo motyvais ar mano, kad motyvai turėjo būti kitokie. Atsižvelgus į minėtas aplinkybes, nėra pakankamo pagrindo teigti, jog apeliacinės instancijos teismo nutartis buvo priimta be motyvų. Todėl pagrindo šioje byloje atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktą nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

trečiojo suinteresuoto asmens A. K. prašymo atnaujinti procesą atmesti.

Neatnaujinti proceso administracinėje byloje Nr. A525-321/2012.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis

Virginija Volskienė