A-492-1539-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492-1539/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00884-2011-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 16.4; 16.6 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugpjūčio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Valančiaus ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,

dalyvaujant pareiškėjui V. V.,

pareiškėjo atstovui advokatui Kazimierui Rimantui Braziui,

atsakovo atstovui Gintarui Kalinauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos Vyriausybei dėl nuobaudos panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. pareiškėjas V. V. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–6), prašydamas panaikinti 2011 m. kovo 16 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) nutarimu „Dėl tarnybinės nuobaudos V. V. skyrimo“ Nr. 304 (toliau – ir Nutarimas) jam paskirtą tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų ir grąžinti jį į pareigas.

Paaiškino, kad 2011 m. sausio 24 d. Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko potvarkiu Nr. 18 „Dėl komisijos galimam tarnybiniam nusižengimui ištirti sudarymo“ buvo sudaryta speciali tyrimo komisija (toliau – ir Komisija), kuriai pavesta atlikti tyrimą dėl pareiškėjo – Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje V. V. – galimai padaryto tarnybinio nusižengimo. Nurodė, kad tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų – jam paskirta už Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 ir 8 punktų, 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktų bei 29 straipsnio 6 dalies 1 punkto pažeidimus.

Teigė, jog tarnybinė nuobauda paskirta nepagrįstai. Pažymėjo, jog Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 (toliau – ir Taisyklės), 9 punktas numato teises, kurias turi galimai tarnybinį nusižengimą padaręs asmuo, o Taisyklių 10 punkte numatyta valstybės tarnautojo teisė turėti atstovą, kuris gali būti advokatas. Pažymėjo, kad faksu ir elektroniniu paštu Komisijai pateikė raštišką prašymą kviesti jį ir jo atstovą advokatą A. K.

į Komisijos posėdį bei sudaryti galimybę duoti paaiškinimus dėl galimo tarnybinio nusižengimo padarymo, pridėjo atstovavimo sutartį. 2011 m. kovo 15 d. buvo pateiktas prašymas atidėti klausimo svarstymą kitam Vyriausybės posėdžiui (nei jis, nei jo atstovas dėl ligos negalėjo atvykti), kviesti juos į kitą posėdį bei sudaryti galimybę duoti paaiškinimus. Pažymėjo, jog Komisijos bei Vyriausybės posėdžiai įvyko ir sprendimai buvo priimti jiems nedalyvaujant. Pabrėžė, kad atsakymai į jų prašymus nebuvo pateikti iki pat balandžio 7 dienos, kai po dar vieno prašymo buvo pateikta tyrimo medžiaga.

Teigė, kad tokiu būdu buvo pažeistos teisės, įtvirtintos Taisyklių 9, 10 punktuose. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nutartimi administracinėje byloje Nr. A4-675/2004, taip pat Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Pabrėžė, jog iš policijos pareigūnų tarnybinių pranešimų matyti, kad jie jam pasiūlė, bet ne reikalavo pasitikrinti blaivumą, todėl atsisakymas nuo pasiūlymo negali būti traktuojamas kaip teisėtų policijos pareigūnų nurodymų nevykdymas.

Pažymėjo, jog esant pagrįstų abejonių dėl to, ar asmens veika užtraukia tarnybinę atsakomybę, visos abejonės turi būti traktuojamos traukiamo atsakomybėn asmens naudai. Taip pat pabrėžė, jog iš Komisijos išvados nėra aišku, kokiu pagrindu sprendžiama, kad jis 2011 m. sausio 20 d. po pietų į darbą nebegrįžo ir išvyko ne darbo tikslais, neatliko darbinių funkcijų. Komisija nesivadovavo pateiktais dokumentais ir jų nevertino, tuo pažeisdama pareigą išsamiai ir objektyviai išsiaiškinti visas aplinkybes, susijusias su galimu tarnybiniu nusižengimu.

Teigė, jog tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų – paskirta nesant tarnybinio nusižengimo sudėties. Vertino, kad ši nuobauda yra akivaizdžiai neproporcinga. Rėmėsi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 29 straipsnio 4 dalimi ir pabrėžė, kad galiojančių tarnybinių nuobaudų neturi, o Komisijos nustatyti faktai negali būti laikomi šiurkščiu tarnybiniu nusižengimu, nes šio nusižengimo sudėtis neįrodyta, Komisijos išvadoje nekonstatuota, kad pažeidimas yra šiurkštus.

Taip pat pabrėžė, jog Komisija nemanė, kad pareiškėjas yra vertas griežčiausios tarnybinės nuobaudos, nes pasiūlė skirti švelnesnę tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą.

Atsakovas Vyriausybė atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 33–37) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Vyriausybė skundžiamą Nutarimą priėmė atsižvelgusi į Komisijos 2011 m. kovo 10 d. išvadoje Nr. 1 nustatytas faktines aplinkybes ir Vyriausybės nariams nekilo abejonių, jog V. V. veiksmuose yra visi tarnybinio nusižengimo požymiai. Pažymėjo, kad tokios V. V. tarnybinio nusižengimo faktinės aplinkybės buvo nustatytos iš V. V. Komisijai teiktų 2011 m. vasario 25 d. Nr. 2-110, 2011 m. kovo 2 d. Nr. 2-118, 2011 m. kovo 7 d. Nr. 2-125 raštiškų bei 2011 m. kovo 3 d. žodinių paaiškinimų, remiantis Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių AVPK), Valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyriaus (toliau – ir VDI Šiaulių skyrius) pateikta informacija, taip pat pagal VšĮ Šiaulių centro poliklinikos bei VšĮ Šiaulių ligoninės raštuose pateiktą informaciją.

Teigė, kad įvertinus ilgą laiko tarpą nuo tarnybinio nusižengimo tyrimo pradėjimo iki nuobaudos skyrimo (nuo 2011 m. sausio 24 d. iki 2011 m. kovo 16 d.), nepagrįstas pareiškėjo argumentas, jog pagal Taisyklių 9 punktą jis neturėjo galimybės pasinaudoti teise teikti informaciją ir dokumentus, susijusius su tarnybiniu nusižengimu, be to, pareiškėjas skunde teismui nenurodo, kokius papildomus paaiškinimus ar dokumentus būtų pateikęs Komisijai ar Vyriausybei ir ar jie būtų turėję įtakos Komisijos ir Vyriausybės sprendimui.

Taip pat pažymėjo, jog po kelių Komisijos prašymų pateikti atstovo dokumentus taip, kaip numato Taisyklių 10 punktas, 2011 m. kovo 7 d. raštu buvo pateikta Atstovavimo sutartis Nr. 016/11, nepateikus patvirtinimo – advokatų kontoros išduoto orderio. Darė išvadą, jog Komisija išsamiai tyrė visas aplinkybes ir priežastis, nulėmusias nusižengimo išaiškinimą, ir nei Komisija, nei Vyriausybė nepažeidė pareiškėjo teisės teikti informaciją ir dokumentus, reikalingus tinkamam tarnybinio nusižengimo ištyrimui. Taip pat nurodė, kad atsisakydamas pasitikrinti blaivumą, V.

V. pažeidė padorumo ir pavyzdingumo principus. Nurodė, jog Komisija tyrimo metu nustatė, kad apie 13 val. V. V. slapčia paliko tarnybines patalpas ir į darbą iki nustatyto darbo laiko pabaigos nebegrįžo. VDI Šiaulių skyriaus pareigūnai V. V. 2011 m. sausio 20 d. darbo vietoje nerado. Pabrėžė, jog VšĮ Šiaulių centro poliklinika 2011 m. vasario 19 d. raštu Nr. 01-02-183 ir VšĮ Šiaulių ligoninė 2011 m. vasario 21 d. raštu Nr. SI-4-(1.19) pateikė informaciją, paneigiančią V. V. apsilankymą 2011 m. sausio 20 d. pas gydytoją R.

S.. Vyriausiosios specialistės J. Š. 2011 m. kovo 9 d. paaiškinimą, kuriame teigiama, kad V. V. 2011 m. kovo 20 d. buvo užėjęs pas ją 15.30 val. į kabinetą ir buvo blaivus, vertino kaip neturintį pagrįstų įrodymų, nekonkretų. Teigė, jog V. V. privalėjo įvertinti savo, kaip aukščiausio Vyriausybės skiriamo valstybės pareigūno ir įstaigos vadovo, statusą – paisyti Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje išdėstytų pagrindinių valstybės tarnybos ir valstybės tarnautojų veiklos etikos principų, vadovautis Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatytomis valstybės tarnautojo pareigomis, tarp kurių yra ir pareiga laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų, taip pat valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, nepiktnaudžiauti tarnyba.

Taip pat teigė, kad V. V. pažeidė Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje tarnybos vidaus darbo tvarkos aprašo, patvirtinto 2006 m. liepos 12 d. Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje potvarkiu Nr. V-3 (toliau – ir Aprašas), 22 punktą. Taip pat pažymėjo, kad pagal Taisyklių 12 punktą pasiūlymas dėl konkrečios tarnybinės nuobaudos skyrimo valstybės tarnautoją į pareigas priėmusiam asmeniui neprivalomas. Vyriausybei priimant skundžiamą Nutarimą, Vyriausybės nariai vertino visas aplinkybes, priežastis ir padarinius bei tą faktą, kad V.

V. jau anksčiau buvo nustatytas lengvas girtumo laipsnis būnant tarnybinėse patalpose bei Vyriausybės 2009 m. spalio 28 d. nutarimu Nr. 1394 paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. liepos 11 d. sprendimu (b. l. 153–166) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Dėl pareiškėjo bei jo atstovo teisės dalyvauti ir būti išklausytiems Komisijos posėdyje teismas pažymėjo, kad teisės (bendrąja prasme), kurias turi valstybės tarnautojas, yra nustatytos Valstybės tarnybos įstatymo 16 straipsnyje, tačiau jame valstybės tarnautojo teisė būtinais atvejais turėti atstovą nenumatyta. Rėmėsi Vyriausybės patvirtintų Taisyklių 9 ir 10 punktais bei konstatavo, kad toks reglamentavimas reiškia, jog valstybės tarnautojo tarnybinę atsakomybę reguliuojančiais teisės aktais nenumatyta nei atsakomybėn traukiamo asmens, nei jo atstovo imperatyvi teisė dalyvauti valstybės tarnautojo nusižengimo tyrimo komisijos posėdyje, taip pat dalyvauti organui, skiriančiam nuobaudą, priimant sprendimą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo (nepaskyrimo) valstybės tarnautojui. Nesant tokio pagrindo, nėra ir teisinio pagrindo daryti išvadą, kad Vyriausybė, neatidėjusi Komisijos bei Vyriausybės posėdžių, kad juose galėtų dalyvauti V. V. ir jo advokatas, pažeidė procedūras, ypač tas, kurios turėjo užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Nurodė, jog pareiškėjui galimybė dalyvauti Komisijos posėdyje buvo sudaryta, jis (kaip ir jo atstovas) iki pat Vyriausybės Nutarimo priėmimo turėjo galimybę teikti ir realiai teikė paaiškinimus dėl pareikštų įtarimų ir įrodymus, kurie, jų manymu, turėjo įrodyti V. V. nekaltumą. Teismas pripažino, kad atsakovas pažeidė Taisyklių 9 punkto reikalavimus, iki skundžiamo Nutarimo priėmimo nepateikęs pareiškėjui bei jo atstovui susipažinti Komisijos motyvuotos išvados apie tyrimo rezultatus ir kitos tarnybinio nusižengimo tyrimo medžiagos, tačiau šis pažeidimas skundžiamo Nutarimo nedaro neteisėtu. Teismas darė išvadą, kad naikinti skundžiamą Nutarimą, remiantis ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nėra teisinio pagrindo.

Dėl pranešimo apie įtarimą padarius tarnybinį nusižengimą bei Nutarimo apimties tapatumo teismas pažymėjo, kad vertinant formaliai, pranešimu V. V. nebuvo pareikštas įtarimas jam nevykdžius savo tiesioginių pareigų ir be tiesioginio vadovo sutikimo pasišalinus iš darbo vietos. Nurodė, jog Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 1 punktas yra procedūrinė teisės norma, reikalinga pažeidimo sunkumui įvertinti ir tarnybinės nuobaudos rūšiai parinkti. Teismas rėmėsi LVAT nutartimi administracinėje byloje Nr. A63-651/2009. Pažymėjo, jog iš išanalizuotų rašytinių įrodymų, teisme išklausyto Komisijos 2011 m. kovo 3 d. posėdžio garso įrašo matyti, kad V. V., 2011 m. kovo 2 d. teikdamas Komisijai paaiškinimą, nurodė, jog renka paaiškinimus iš Šiaulių ligoninės, savo bendradarbių, 2011 m. kovo 3 d. Komisijos posėdyje taip pat daug laiko buvo skirta aiškintis, kur 2011 m. sausio 20 d. po pietų buvo V. V.. Be to, pareiškėjas 2011 m. kovo 7 d. papildomai pateikė Komisijai UAB „Šiaulių ryšių objektų statyba“ paaiškinimą, kad 2011 m. sausio 20 d. tarp 16 val. ir 17 val. jis lankėsi bendrovės autoservise. Remdamasis tokiais įrodymais, teismas sprendė, jog V. V. buvo žinomas kaltinimas pažeidus tarnybos drausmę, jis dėl to teikė paaiškinimus, įrodymus, o Komisija šį pažeidimą įvertino ir pagrindė.

Dėl tarnybinės nuobaudos teisėtumo teismas atkreipė dėmesį, jog Nutarimu pareiškėjas nėra nubaustas už pasirodymą tarnyboje būnant neblaiviu, todėl atmetė argumentus dėl neblaivumo nustatymo procedūrų nesilaikymo, nenušalinimo nuo tarnybos ir pan. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo atstovo argumentus, kad Ministras Pirmininkas bei Vyriausybė buvo suklaidinti Ministro Pirmininko patarėjo pažymos, nes joje neva klaidingai, prieštaraujant Komisijos išvadoms, buvo padaryta išvada, jog įrodytas pareiškėjo buvimo neblaivaus tarnyboje faktas.

Tai matyti iš paties Nutarimo, be to, tiek Ministrui Pirmininkui, tiek Vyriausybės nariams Vyriausybės Nutarimo projektą lydinti medžiaga buvo pateikti gerokai iki Vyriausybės 2011 m. kovo 16 d. posėdžio, todėl kiekvienas iš jų galėjo susidaryti savo nuomonę apie nusižengimo objektinę pusę bei įrodymus. Pabrėžė, jog pareiškėjas neneigia atsisakęs, pasiūlius policijos pareigūnams, vėliau – Ministro Pirmininko tarnybos kancleriui, tikrintis blaivumą, nes tam nebuvo jokio poreikio – jis tą darbo dieną tarnyboje buvo blaivus.

Rėmėsi Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 1 punktu ir pažymėjo, jog pažeidimas kvalifikuotas kaip šiurkštus dėl to, kad V. V. elgesys diskreditavo valstybės tarnybą, pažemino jo, kaip valstybės tarnautojo, aukšto pareigūno, orumą. Teismas tiesioginės pavaldinės J. Š., UAB „Šiaulių ryšių objektų statyba“ bei jos vadybininko M. M., Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Turto valdymo skyriaus vedėjo G. S. parodymus, palyginęs su žurnalistės R. Ž. parodymais, vertino kritiškai, nes šie asmenys jau anksčiau buvo susiję su V.

V. tarnybos ir kitokiais ryšiais, be to, visi šie liudytojai pabrėžė, kad V. V. ar jo advokatas prašė liudyti dėl sausio 20 d. įvykių, t. y. patys nurodė, apie kokią dieną reikia kalbėti. Pažymėjo, jog pagal Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 2 dalį tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į valstybės tarnautojo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo bei į Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo numatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją, todėl atsakovas, nusižengimo nekvalifikuodamas kaip pakartotinio, turėjo teisę šį faktą vertinti pareiškėjo nenaudai ir tai, teismo nuomone, yra pagrindinė aplinkybė, kuri Vyriausybei leido atsisakymo pasitikrinti blaivumą faktą vertinti kaip valstybės tarnybos diskreditavimą.

Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs valstybės valdymo institucijų (šiuo atveju – Vyriausybės, Vyriausybės atstovo apskrityje) vietą visos valstybės sąrangoje, jų konstitucinę paskirtį, taip pat įvertinęs vieną iš valstybės tarnybos principų – valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, Konstitucijos 33 straipsnyje piliečiams laiduojamą teisę kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą. Teismo nuomone, pareigūno, kuris jau sykį buvo baustas už neblaivaus buvimą tarnyboje, blaivumo faktas visuomenei, kuri vėl suabejojo aukšto valstybės pareigūno padorumu, įstatymų nesilaikymu, galėjo būti patvirtintas tik vienu būdu – oficialiai nuneigus įtarimus.

Pabrėžė, jog Vyriausybės atstovo, kaip Vyriausybės skiriamo valstybės tarnautojo – įstaigos vadovo, statusas įpareigoja laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų, saugoti savo, kaip aukščiausio rango valstybės tarnautojo, gerą reputaciją visuomenėje, rūpintis vadovaujamos institucijos autoritetu, nes Vyriausybės atstovo tarnybos autoriteto sumenkinimas kartu menkina ir pačios Vyriausybės, kaip vykdomosios valdžios institucijos, autoritetą, o kartu ir silpnina žmonių pasitikėjimą valdžia bei valstybe, kuri turi ginti ir apsaugoti jų konstitucines teises ir laisves.

Tokios valstybės tarnautojo, pareigūno pareigos pabrėžtos ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime. Nurodė, jog Komisija taip pat pagrįstai konstatavo, kad V. V., vertinant formaliai, pažeidė tarnybos drausmę, tam tikrais darbo dienos laiko tarpais nebūdamas tarnybos vietoje be pateisinamų priežasčių, kadangi nesilaikė Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 5 dalies 8 punkto, taip pat Aprašo 22 punkto, kurie reikalauja prieš išvykstant į sveikatos priežiūros įstaigą gauti tiesioginio įstaigos vadovo sutikimą.

Taip pat rėmėsi Taisyklių 13 punktu, nurodė, kad valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo, priimdamas galutinį sprendimą dėl tarnybinės nuobaudos, turi teisę tiek ją švelninti, tiek griežtinti. Darė išvadą, kad šiuo atveju Ministras Pirmininkas (įvertinęs savo patarėjo išvadą) turėjo teisę Vyriausybei siūlyti skirti griežtesnę nuobaudą.

III. Pareiškėjas V. V. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 170–175), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:

1. Teigia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas neatsižvelgė į skunde išdėstytus motyvus, jog atliekant tarnybinio nusižengimo tyrimą bei priimant sprendimą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, buvo pažeista jo teisė į gynybą, taip pat teisė turėti atstovą, t. y. padaryti esminiai procedūriniai pažeidimai. Nurodo, kad dėl būtinybės griežtai laikytis tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarkos jau yra suformuota LVAT praktika, teismas nuo šios praktikos nukrypo (LVAT 2004 m. liepos 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-675/2004).

2. Pažymi, kad teismas pripažino, jog atsakovas pažeidė Taisyklių 9 punkto reikalavimus, iki skundžiamo Nutarimo priėmimo nepateikęs jam bei jo atstovui susipažinti Komisijos motyvuotos išvados apie tyrimo rezultatus bei kitos tarnybinio nusižengimo medžiagos. Atkreipia dėmesį, kad pagal LVAT praktiką yra akcentuojamas griežtas teisės normų laikymasis, neleidžiantis nukrypti nuo teisės aktuose reglamentuotos tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūros.

3. Pabrėžia, jog Ministro Pirmininko patarėjo G. K. pažymoje pateikti duomenys iš esmės iškraipo faktinę situaciją, ši pažyma galėjo suklaidinti Vyriausybę, priimant sprendimą dėl konkrečios tarnybinės nuobaudos rūšies. Teigia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendime į tai neatsižvelgė ir šių aplinkybių nevertino, nors jos teismui buvo žinomos.

4. Atkreipia dėmesį į tai, jog faktiškai Vyriausybės Nutarimo projektas ir jį lydinti medžiaga Vyriausybei svarstyti buvo pateikta tik dieną iki posėdžio, t. y. 2011 m. kovo 15 d. Teigia, kad dėl šios priežasties objektyviai nebuvo laiko susipažinti su visa tarnybinio nusižengimo medžiaga. Be to, iš Vilniaus apygardos administracinio teismo posėdžio metu pagarsintų Vyriausybės posėdžio garso įrašų paaiškėjo, jog klausimas apskritai net nebuvo svarstomas, kadangi buvo apsiribota tik balsavimu dėl Nutarimo projekto. Daro išvadą, kad sprendimas atleisti jį iš pareigų buvo priimtas Ministro Pirmininko patarėjo G. K. pažymos pagrindu, tačiau, jo nuomone, šioje pažymoje pateikti iškraipyti faktiniai duomenys.

5. Teigia, kad teismas sprendime nepagrįstai atmetė liudytojų UAB „Šiaulių ryšių objektų statyba“ vadybininko M. M., Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Turto valdymo skyriaus vedėjo G. S., Šiaulių apskrities viršininko administracijos darbuotojos J. Š. parodymus, pažymi, jog apie aplinkybes, susijusias su jo tarnyba, galėjo paliudyti tik tie asmenys, kurie vienaip ar kitaip yra susiję su jo tarnyba, kurie jį matė ir su juo bendravo. Taip pat nurodo, kad teismas pernelyg sureikšmino žurnalistės R. Ž. parodymus, visiškai neatsižvelgdamas į jos darbo pobūdį ir tikslą gauti dienraščio skaitytojus dominančios informacijos.

6. Teigia, jog nepagrįstu laikytinas teismo teiginys, kad jis, išvykdamas iš savo darbo vietos, turėjo gauti tiesioginio vadovo leidimą. Pažymi, jog byloje esantys liudytojų parodymai patvirtina, kad jis 2011 m. sausio 20 d. po pietų grįžo į darbą ir atliko tarnybines funkcijas. Dėl išvykimo pietų pertraukos metu vadovo sutikimas nebūtinas.

7. Teigia, jog Nutarimu paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų – paskirta nesant Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje numatytų pagrindų šiai nuobaudai skirti.

8. Mano, kad skubotas tyrimo atlikimas, vengimas ir delsimas supažindinti jį su tyrimo medžiaga, tuo pažeidžiant Taisyklių 9 punktą, Ministro Pirmininko patarėjo G. K. pažyma, kurioje iškraipomos Komisijos išvados, sprendimo dėl tarnybinės nuobaudos priėmimas Vyriausybės posėdyje, iš esmės net nesvarstant šio klausimo, leidžia daryti išvadą, kad tarnybinė nuobauda paskirta vadovaujantis ne teisiniais, o politiniais motyvais.

Atsakovas Vyriausybė atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 179–184) prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 11 d. sprendimą nepakeistą.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kurie nurodyti atsakovo atsiliepime į skundą. Papildomai nurodoma, kad parenkant tarnybinę nuobaudą buvo atsižvelgta į visų būtinų šio teisinio santykio elementų konstatavimą, laikantis Valstybės tarnybos įstatymo ir Taisyklių nuostatų, buvo nustatytos visos atsakomybės sąlygos: konkretūs V. V. veiksmai, poelgiai, sukėlę ar galėję sukelti žalingas pasekmes, priežastinis ryšys tarp pareiškėjo poelgio ir žalingų pasekmių. Pažymi, jog apeliaciniame skunde nurodyto procedūrinio pažeidimo, kad V. V. nepateikta susipažinti Komisijos motyvuota išvada, priežastis buvo ta, jog pareiškėjas buvo laikinai nedarbingas ir susipažinti su Komisijos išvada neturėjo galimybės. Taip pat atkreipia dėmesį į LVAT 2008 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-624/2008. Dėl apeliacinio skundo argumento, jog Ministro Pirmininko patarėjo G. K. Ministrui Pirmininkui pateikta pažyma iškraipė faktines aplinkybes ir suklaidino Vyriausybę dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo, papildomai pažymėjo, jog į pareigas priimantis asmuo (šiuo atveju – Vyriausybė) turi teisę pasirinkti tarnybinę nuobaudą, tai yra darbdavio diskrecija, o pagal Taisyklių 12 punktą išvadoje pateiktas pasiūlymas dėl konkrečios tarnybinės nuobaudos skyrimo valstybės tarnautoją į pareigas priėmusiam asmeniui neprivalomas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. kovo 16 d. nutarimo Nr. 304, kuriuo pareiškėjui V. V. buvo paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, teisėtumas ir pagrįstumas. Pareiškėjas iš tarnybos buvo atleistas už Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 ir 8 punktų, 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktų, 29 straipsnio 6 dalies 1 punkto pažeidimus. Nutarimu nustatyta, kad V. V. atleidimo iš pareigų diena laikyti pirmą darbo dieną, pasibaigus V. V. laikinojo nedarbingumo laikotarpiui (b. l. 101).

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, jo netenkino, padarė išvadą, kad tarnybinį nusižengimą patvirtinantys faktai yra įrodyti, o nuobaudos paskyrimo procedūros formalūs trūkumai neturėjo esminės reikšmės objektyviam aplinkybių įvertinimui bei pagrįsto sprendimo priėmimui.

Ministro Pirmininko tarnyba V. V. 2011 m. sausio 26 d. surašė pranešimą apie tarnybinį nusižengimą Nr. 39-331, kuriuo pranešė, kad Lietuvos dienraščiuose („Lietuvos rytas“ ir „Šiaulių naujienos“) 2011 m. sausio 21 ir 22 dienomis pasirodžius informacijai apie V. V. pasirodymą tarnybinėse patalpose neblaiviam, V. V. yra įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, nusižengdamas valstybės tarnautojo pareigoms, nustatytoms Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 ir 2 punktuose, 3 straipsnio 2 dalies 4 ir 8 punktuose, Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968 (toliau – ir Etikos taisyklės), 5 ir 9 punktams (padorumo ir pavyzdingumo principams) (b. l. 41).

Komisija, atlikusi tarnybinį tyrimą, 2011 m. kovo 10 d. surašė išvadą Nr. 1 „Dėl tarnybinio nusižengimo“ (toliau – ir Išvada), kuria konstatavo, kad V. V. 2011 m. sausio 20 d., apie 12 val., jam esant tarnybinėse patalpose, adresu Vilniaus g. 263, Šiauliai, policijos pareigūnų paprašytas, atsisakė pasitikrinti girtumą. Apie 13 val. V. V. slapčia paliko tarnybines patalpas ir į darbą iki nustatyto darbo laiko pabaigos nebegrįžo. Nors V. V. teigia pasijutęs blogai ir išvykęs į sveikatos priežiūros įstaigą, tačiau tyrimo medžiagoje duomenų apie tai, kad jis kreipėsi į sveikatos priežiūros įstaigas 2011 m. sausio 20 d., nėra, yra pateikti rašytiniai įrodymai, kad V. V. dėl nusiskundimo sveikata kreipėsi į gydytojus tik 2011 m. sausio 21 d. Komisijos nuomone, atsisakydamas pasitikrinti blaivumą V. V. pažeidė svarbiausius valstybės tarnautojų etikos – padorumo ir pavyzdingumo principus, reikalavimus elgtis nepriekaištingai ir būti nepriekaištingos reputacijos, elgtis profesionaliai ir atmesti tik neteisėtus prašymus. Komisija taip pat konstatavo, kad V. V. pažeidė darbo drausmę, kadangi, prieš išvykstant į sveikatos priežiūros įstaigą turėjo gauti tiesioginio įstaigos vadovo sutikimą, taip pat nepateikė Komisijai svarių įrodymų, kad likusį darbo laiką – 2011 m. sausio 20 d. po pietų – jis praleido vykdydamas tarnybines pareigas. Komisija, vadovaudamasi Valstybės tarnybos įstatymo 29–30 straipsniais: 1) pasiūlė pripažinti, kad V. V. padarė tarnybinį nusižengimą, tuo pažeisdamas Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 ir 8 punktuose įtvirtintus valstybės tarnautojų veiklos etikos principus, Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatytas valstybės tarnautojų pareigas ta apimtimi, kiek reikalaujama laikytis Konstitucijos, įstatymų, taip pat valstybės tarnautojų veiklos etikos principų; 2) pasiūlė Vyriausybei skirti V. V. tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą (b. l. 76–81).

Ministro Pirmininko patarėjas G. K. Ministrui Pirmininkui 2011 m. kovo 10 d. pateikė pažymą „Dėl O. R. vadovaujamos tyrimo komisijos dėl Vyriausybės atstovo V. V. tarnybinio nusižengimo“ (toliau – ir Pažyma), kurioje konstatuota, kad Komisija ne tik nustatė, kad V. V. darbo metu buvo neblaivus ir atsisakė tikrinti savo neblaivumą, bet ir be tiesioginio vadovo leidimo 2011 m. sausio 20 d. savavališkai pasišalino iš darbo vietos. Komisija privalėjo visapusiškai įvertinti V. V. veiksmus iki nuobaudos skyrimo ir įvertinti tas aplinkybes, kad už analogiškus veiksmus darbo metu darbo vietoje minėtas asmuo jau buvo baustas Vyriausybės 2009 m. spalio 28 d. nutarimu Nr. 1394 „Dėl tarnybinės nuobaudos V. V. skyrimo“ (jam skirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas). Pažymoje padaryta išvada, kad V. V. pakartotinai padarė analogišką pažeidimą, atsisakė tikrinti neblaivumą, be tiesioginio vadovo sutikimo pasišalino iš darbo vietos, tinkamai neatliko savo pareigų, tarnybinio tyrimo metu pateikė melagingus paaiškinimus, todėl ne tik padarė šiurkščius pažeidimus, bet ir sąmoningai pažeidė valstybės tarnautojų elgesio principus elgtis nepriekaištingai ir padoriai. Pažymoje pateiktas siūlymas, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktais bei 29 straipsnio 4 ir 5 dalimis bei 29 straipsnio 6 dalies 6, 7, 10 punktais, už šiurkščius tarnybinius nusižengimus V. V. skirti – atleidimą iš pareigų (b. l. 84–85).

Ministras Pirmininkas 2011 m. kovo 15 d. rašte Nr. 39-1082 Vyriausybei nurodė, kad, atsižvelgus į Vyriausybės 2011 m. kovo 14 d. pasitarime šio klausimo svarstymą, vadovaujantis Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 14 punktu, Vyriausybės nutarimo projektu yra siūloma V. V. skirti tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų (b. l. 87–88).

Pareiškėjui bei jo atstovui Komisijos motyvuota išvada apie tyrimo rezultatus ir kita tarnybinio nusižengimo tyrimo medžiaga iki skundžiamo nutarimo priėmimo nebuvo pateikta susipažinti; pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas pažeidė Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintų Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių 9 punktą, kuriame numatyta valstybės tarnautojo teisė susipažinti su motyvuota išvada apie tyrimo rezultatus ir kita medžiaga, tačiau padarė išvadą, kad šis pažeidimas savaime ginčijamo nutarimo nedaro neteisėtu. Nors apeliantas su šia teismo išvada nesutinka, teisėjų kolegija pripažįsta, kad ji yra pagrįsta, padaryta įvertinus visas byloje reikšmingas aplinkybes.

Byloje surinkti faktiniai duomenys patvirtina, kad motyvuotos išvados apie tyrimo rezultatus ir kitos medžiagos nepateikimas faktiškai neapribojo pareiškėjo teisės žinoti apie jam teikiamus įtarimus dėl tarnybinio nusižengimo aplinkybių, neužkirto kelio jam teikti informaciją ir dokumentus, dalyvauti tarnybinio nusižengimo tyrime. Pareiškėjo pateikti paaiškinimai atsakovui raštu 2011 m. vasario 25 d. Nr. 2-110, 2011 m. kovo 2 d. Nr. 2-118, žodžiu Komisijos posėdyje 2011 m. kovo 3 d., papildomai raštu 2011 m. kovo 7 d. kartu su dokumentais – UAB „Šiaulių ryšių objektų statyba“ 2011 m. vasario 28 d. paaiškinimu Nr. 11/02/28, pareiškėjo advokato 2011 m. kovo 14 d. prašymas atidėti Komisijos posėdį bei prie jo pridėtas specialistės J. Š. 2011 m. kovo 9 d. paaiškinimas, patvirtina, kad pareiškėjui buvo gerai žinoma ir suprantama, jog tarnybinis tyrimas buvo atliekamas dėl pareiškėjo atsisakymo 2011 m. sausio 20 d. pasitikrinti neblaivumą ar apsvaigimą, kilus įtarimams darbo metu, bei dėl pasišalinimo iš darbo vietos tą pačią dieną be tiesioginio vadovo leidimo.

Teisėjų kolegija, pabrėždama, kad tokio pobūdžio tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros pažeidimas – motyvuotos tyrimo išvados ir susijos medžiagos valstybės tarnautojui nepateikimas – yra itin netoleruotinas, sukuriantis prielaidas reikšmingų aplinkybių neobjektyviam vertinimui bei nepagrįsto sprendimo priėmimui, nagrinėjamu atveju konstatuoja, kad padarytas procedūros pažeidimas neturėjo lemiamos reikšmės pagrįsto sprendimo priėmimui, nes buvo priimti visi pareiškėjo pateikti paaiškinimai bei papildomai pateikti duomenys. Pažymėtina, kad pareiškėjui išvada nebuvo įteikta, nes jis tuo metu buvo nedarbingas, gi bylos nagrinėjimo teisme metu pareiškėjas turėjo galimybę pateikti papildomus paaiškinimus ir kitokius duomenis, kuriais grindė savo argumentus, tai reiškia, kad buvo sudarytos sąlygos pašalinti tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūros metu padarytų formalių pažeidimų galimai negatyvias pasekmes.

Kitu tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūros pažeidimu apeliantas nurodo tinkamų sąlygų įgyvendinti teisei tyrimo metu turėti atstovą nesudarymą, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą neatsižvelgė į skundo motyvus, jog sprendimai buvo priimti pareiškėjui bei jo atstovui nedalyvaujant dėl ligos, nesudarius galimybės jiems pateikti savo paaiškinimus.

Valstybės tarnautojo teises (bendrąja prasme) apibrėžia 2002 m. balandžio 23 d. Valstybės tarnybos įstatymo Nr. IX-855 16 straipsnis, tačiau jame valstybės tarnautojo teisė būtinais atvejais turėti atstovą nenumatyta. Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams tvarką nustato Vyriausybė. Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintų Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių 10 punkte nustatyta, kad valstybės tarnautojas, įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, gali turėti atstovą. Atstovas turi tokias pačias teises kaip valstybės tarnautojas, įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą.

Byloje pateikiami duomenys patvirtina, kad pareiškėjas tarnybinio nusižengimo tyrimo metu naudojosi advokato pagalba (2011 m. kovo 2 d. paaiškinimas Nr. 2-118). Pareiškėjas dalyvavo Komisijos posėdyje 2011 m. kovo 3 d. Aukščiau byloje aptartos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas dalyvavo tarnybinio nusižengimo tyrime, teikė paaiškinimus ir duomenis, kuriais grindė savo argumentus. Ministro Pirmininko tarnyboje 2011 m. kovo 15 d. buvo gautas V. V. 2011 m. kovo 15 d. prašymas atidėti 2011 m. kovo 16 d. Vyriausybės posėdyje tarnybinės atsakomybės klausimo svarstymą, nes V. V. ir advokatas A. K. dėl nedarbingumo negali atvykti į šį posėdį ir pasinaudoti teise duoti paaiškinimus dėl inkriminuojamo tarnybinio nusižengimo (b. l. 93). Taigi esminiu teisės turėti atstovą ribojimu pareiškėjas laiko atsisakymą tenkinti jo prašymą atidėti tarnybinės atsakomybės klausimo svarstymą bei sprendimo dėl tarnybinės nuobaudos priėmimą nedalyvaujant dėl ligos pačiam pareiškėjui bei jo atstovui. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad teisės aktai nenumato draudimo svarstyti tarnybinės nuobaudos paskyrimo klausimą ir priimti dėl to sprendimą nedalyvaujant įtariamam pažeidėjui bei jo atstovui. Ar sprendimo priėmimas nedalyvaujant atsakomybės traukiamam asmeniui bei jo atstovui yra teisėtas, turi būti vertinama visų konkrečiu atveju reikšmingų aplinkybių kontekste. Turėtų būti vertinama, ar šių asmenų nedalyvavimas neužkirto kelio nustatyti reikšmingas tarnybinės atsakomybės sąlygas, ar tai netapo kliūtimi priimti objektyvų sprendimą. Kaip jau buvo minėta aukščiau, iki ginčijamo nutarimo priėmimo pareiškėjas buvo pateikęs paaiškinimus bei kitus duomenis, buvo išklausytas viename Komisijos posėdyje, iš esmės naujų faktinių duomenų nepateikė ir bylos nagrinėjimo teisme metu. Dėl to aplinkybės, kad nebuvo tenkintas pareiškėjo prašymas atidėti posėdį dėl jo paties ir atstovo ligos, nėra pagrindo vertinti kaip pareiškėjo teisės turėti atstovą tarnybinio nusižengimo tyrimo metu neteisėto ribojimo.

Atmestini pareiškėjo argumentai, kad ginčijamo nutarimo projektas Vyriausybei buvo pateiktas tik vieną dieną iki posėdžio, todėl posėdyje dalyvavę asmenys su juo nebuvo susipažinę, garso įrašas patvirtina, kad jis apskritai nebuvo svarstomas, vyko tik balsavimas. Šie apelianto teiginiai niekuo nepagrįsti, neįrodo aplinkybės, kad Vyriausybės nariai už ginčijamo nutarimo projektą balsavo būdami nesusipažinę su tarnybinio nusižengimo medžiaga.

Apibendrindama aptartus argumentus, teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad naikinti skundžiamą nutarimą remiantis ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktu nėra pagrindo.

Kaip jau buvo minėta aukščiau, pareiškėjui Vyriausybės 2011 m. kovo 16 d. nutarimu Nr. 304, buvo paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų už Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 ir 8 punktuose, 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose, 29 straipsnio 6 dalies 1 punkte numatytų pažeidimų padarymą. Padaryti pažeidimai grindžiami atsisakymo pasitikrinti neblaivumą esant tokiems įtarimams darbo metu bei išvykimo iš darbo vietos be tiesioginio vadovo sutikimo faktais.

2002 m. balandžio 23 d. Valstybės tarnybos įstatymo Nr. IX-855 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojų veiklos svarbiausi etikos principai yra: padorumas: valstybės tarnautojas privalo elgtis nepriekaištingai <...> kai jis eina valstybės politiko pareigas ar atlieka tarnybines pareigas (4 p.); pavyzdingumas: valstybės tarnautojas privalo deramai atlikti savo pareigas, nuolat tobulėti, būti nepriekaištingos reputacijos, tolerantiškas, pagarbus ir tvarkingas (8 p.).

Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje (2009 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XI-286, 2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX-1694 redakcija) nustatyta, kad valstybės tarnautojai privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų (1 p.), laikytis šiame Įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, nepiktnaudžiauti tarnyba (5 p.).

Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 1 punkte (2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX-1694 redakcija) nustatyta, kad šiurkščiu pažeidimu laikoma valstybės tarnautojo elgesys, diskredituojantis valstybės tarnybą, žeminantis žmogaus orumą, ar kiti veiksmai, tiesiogiai pažeidžiantys žmonių konstitucines teises.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė liudytojų M. M., G. S., J. Š. parodymus, kurie paaiškino, kad 2011 m. sausio 20 d. po pietų jis buvo darbe, blaivus, dėl to nepagrįsta teismo išvada, kad išvyko iš darbo vietos neturėdamas tiesioginio vadovo leidimo, teismas nepagrįstai teikė prioritetą žurnalistės parodymams.

Pirmosios instancijos teismas aplinkybę, kad pareiškėjas minėtą dieną išvyko iš darbo vietos pas gydytoją neturėdamas tiesioginio vadovo leidimo, grindė tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada, VDI Šiaulių skyriaus vyr. darbo inspektoriaus D. J. 2011 m. sausio 20 d. tarnybiniu pranešimu ir liudytojos (žurnalistės) R. Ž. parodymais. Tačiau liudytoja minėtą dieną pas pareiškėją po pietų pertraukos į darbą nebuvo atvykusi, o tarnybinio tyrimo išvadoje ši aplinkybė grindžiama tik duomenų apie pareiškėjo apsilankymą gydymo įstaigose nebuvimo faktu. VDI Šiaulių skyriaus vyr. darbo inspektoriaus tarnybiniame pranešime nurodyta, kad minėtą dieną 13.15 val. nuvykus į Vyriausybės atstovo patalpas V. V. tarnybos vietoje nebuvo (b. l. 131–134). Tačiau lieka nepaneigtas pareiškėjo argumentas, kurį jis įrodinėjo teisme apklaustų liudytojų M. M., G. S., J. Š. parodymais, kad vėliau jis buvęs tarnyboje bei vykdęs savo pareigas. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, vadovaudamasi taisykle, kad abejonės aiškintinos pažeidėjo naudai, daro išvadą, kad išvykimo iš tarnybos nesant tiesioginio vadovo leidimo faktas nėra įrodytas byloje visa apimtimi (t. y. nuo pietų iki darbo dienos pabaigos), o išvykimas iš tarnybos trumpam laiko tarpui (šiuo atveju apie valandą) neturėtų būti kvalifikuojamas kaip šiurkštus pažeidimas, nes tai neatitiktų atsakomybės proporcingumo padaryto pažeidimo sunkumui principo. Nors teismo sprendime padaryta teisinga išvada, kad nepaisant to, jog pranešime apie tarnybinį nusižengimą nenurodžius įtarimų darbo drausmės pažeidimu – išvykimu iš tarnybos pas gydytoją be tiesioginio vadovo leidimo, pareiškėjas žinojo ir suprato tokio kaltinimo esmę bei teikė paaiškinimus ir įrodymus, neigiančius jį, tačiau tiek atsakovas, tiek teismas neobjektyviai įvertinimo minėto pažeidimo faktą patvirtinančius įrodymus.

Kita vertus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjamu atveju pareiškėjo elgesį, kai jis atsisakė pasiūlius policijos pareigūnams, o vėliau ir Ministro Pirmininko tarnybos kancleriui, pasitikrinti blaivumą, įvertino kaip šiurkštų tarnybinį nusižengimą, diskredituojantį valstybės tarnybą, žeminantį valstybės tarnautojo, aukšto pareigūno, orumą. Konkrečios faktinės aplinkybės, nustatytos byloje, sudaro pagrindą teigti, kad pareiškėjo atsisakymas pasitikrinti neblaivumą diskredituoja valstybės tarnybą. Pareiškėjas ėjo aukštas pareigas valstybės tarnyboje, jam taikytini aukščiausi pavyzdingumo ir padorumo standartai. Kilus pagrįstoms abejonėms, kad valstybės tarnautojas tarnybos metu yra neblaivus, kas apskritai nesuderinama su aukštas pareigas užimančio asmens elgesiu, jam tenka pareiga paneigti tokius įtarimus. Liudytoja apklausta R. Ž. patvirtino, kad nuo pareiškėjo sklido alkoholio kvapas, jis negalėjo raktu pataikyti durų spynelę, eidamas koridoriumi sustodavo, keitė kryptį, po to užsidarė tualete. Be šios liudytojos parodymų, abejones dėl pareiškėjo neblaivumo papildomai sustiprina faktas, kad jam Vyriausybės 2009 m. spalio 28 d. nutarimu buvo paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, nustačius, kad jis tarnybinėse patalpose buvo neblaivus. Pareiškėjui pasitikrinti neblaivumą siūlė tiek atvykę policijos pareigūnai, tiek vėliau su juo susisiekęs telefonu Ministro Pirmininko kancleris, pareiškėjas, atsisakydamas paneigti įtarimus, sąmoningai pasirinko savo elgesio neigiamų padarinių riziką, ir tai pagrindžia jo kaltę dėl padaryto pažeidimo. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu šio tarnybinio nusižengimo įvertinimu kaip šiurkštaus, todėl sprendime aptartų argumentų papildomai nekartoja. Apeliacinio skundo teiginys, kad šio pažeidimo sudėtis nėra įrodyta, niekuo nepagrįstas ir atmestinas.

Apeliacinio skundo teiginiai, kad Komisijos išvadoje nenurodžius argumentų dėl padaryto pažeidimo sunkumo (šiurkštaus pažeidimo), Vyriausybės nutarimu nuobauda už šiurkštų pažeidimą negalėjo būti skiriama; kad Ministro Pirmininko patarėjo pažymoje pateikti duomenys iškraipo faktinę situaciją, kad nuobauda paskirta vadovaujantis politiniais motyvais, yra nepagrįsti ir atmestini. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad remiantis Taisyklių 13 punktu, tarnybinį nusižengimą įgaliotas tirti valstybės tarnautojas motyvuotoje išvadoje privalo nurodyti nusižengimo kvalifikaciją (Valstybės tarnybos įstatymo straipsnį, jo dalį ir punktą), jo padarymo datą, įvykdymo aplinkybes, duomenis apie katę ir sukeltas pasekmes bei siūlomą konkrečią nuobaudą, bei kad išvadoje pateiktas pasiūlymas dėl konkrečios tarnybinės nuobaudos skyrimo valstybės tarnautoją į pareigas priėmusia asmeniui nėra privalomas. Taigi valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo nuobaudą gali tiek švelninti, tiek griežtinti. Svarbu, kad vieno ar kito sprendimo priėmimas būtų motyvuotas ir pagrįstas. Nagrinėjamu atveju tų pačių nustatytų faktinių aplinkybių griežtesnis įvertinimas ir nusižengimo kvalifikavimas kaip šiurkštaus bei griežtesnės nuobaudos parinkimas neperžengė Vyriausybei teisės aktais nustatytos diskrecijos ribų, negali būti laikomas kitu kaltinimu, negu buvo nurodyta pranešime apie tarnybinį nusižengimą, nes buvo vertinami tie patys faktai. Be to, byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamos abejonės dėl pareiškėjo neblaivumo tarnybos metu, jo atsisakymas pasitikrinti, yra išimtinai sietinos su paties pareiškėjo kaip valstybės tarnautojo reputacija ir elgesiu bei niekaip nesietinos su bylos šalių kokiais nors politiniais motyvais. Pastarąjį argumentą patvirtinančių įtikinamų įrodymų pareiškėjas nepateikė.

Teisėjų kolegijos aukščiau padaryta išvada, kad vienas iš pareiškėjui pareikštų įtarimų dėl pasišalinimo iš tarnybos vietos be tiesioginio vadovo leidimo nėra įrodytas visa apimtimi, ir dėl to šis padarytas tarnybinis nusižengimas negali būti vertinamas kaip šiurkštus, nedaro įtakos galutiniam tarnybinės nuobaudos parinkimui, nes atleidimas iš tarnybos gali būti skiriamas ir už vieną šiurkštų tarnybinį nusižengimą. Spręsdamas dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo už pareiškėjo poelgius, diskredituojančius valstybės tarnybą, t. y. atsisakymą pasitikrinti neblaivumą tarnybos metu, kai buvo pagrįstų abejonių, pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmingas aplinkybes, objektyviai įvertino įrodymus, teisingai aiškino ir taikė valstybės tarnybą bei administracinį procesą reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ričardas Piličiauskas

Virgilijus Valančius

Virginija Volskienė