2021-03-24 Nr. AB-6106-3-61-3-00586-2020-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2199-968/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00586-2020-6

Procesinio sprendimo kategorija 30.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Biovatas“ skundą atsakovui Valstybinei energetikos reguliavimo tarybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Biovatas“ (toliau – ir Bendrovė) padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos (toliau – ir Taryba) 2020 m. sausio 29 d. sprendimą Nr. R2-(ŠGK)-468 „Dėl privalomos šilumos gamybos kainodaros taikymo“ (toliau – ir Sprendimas, Tarybos sprendimas); 2) įpareigoti Tarybą priimti administracinį aktą dėl UAB „Biovatas“ pripažinimo nereguliuojamu nepriklausomu šilumos gamintoju; 3) įpareigoti Tarybą pakoreguoti Tarybos tinklapio skiltyje „Nepriklausomų šilumos gamintojų sąrašas“ pateiktą informaciją apie pareiškėją UAB „Biovatas“, nurodant, kad pareiškėjas UAB „Biovatas“ yra nereguliuojamas nepriklausomas šilumos gamintojas. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Bendrovė 2019 m. spalio 31 d. raštu informavo Tarybą, kad UAB „Biovatas“ 2019 m. spalio 18 d. pirkimo–pardavimo sutarties (notarinis registro Nr. (duomenys neskelbtini)) pagrindu įsigijo UAB gamybinės-komercinės firmos „Fonas“ (toliau – ir UAB „Fonas“) parduodamus atskirus šilumos gamybos įrenginius ir nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). UAB „Biovatas“ nesinaudojo Europos Sąjungos (toliau – ir ES) finansine parama. Taryba raštu dėl privalomos šilumos gamybos kainodaros nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad UAB „Biovatas“ įsigijo UAB „Fonas“ šilumos gamybos įrenginius ir nekilnojamąjį turtą, kuriam buvo suteikta ES struktūrinė parama, todėl išlyga parduotam daiktui išlieka, atsižvelgiant į tai, Bendrovei, vadovaujantis Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir ŠŪĮ) 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatomis, turėtų būti taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara. Šiuo raštu Taryba pateikė Bendrovei prašymą parengti šilumos gamybos bazinės kainos skaičiavimo projektą (toliau – ir Projektas) ir jį pateikti Tarybai. Bendrovė 2019 m. gruodžio 27 d. raštu Nr. 19/12/27(01) „Dėl privalomos šilumos gamybos kainodaros taikymo UAB „Biovatas“ atžvilgiu“ pateikė Tarybai paaiškinimus ir argumentus dėl kurių Bendrovei neturėtų būti taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara. 2020 m. sausio 14 d. įvyko Tarybos ir Bendrovės atstovų susitikimas, kurio metu Tarybos atstovai nurodė, jog Bendrovės prašymo dėl atitinkamo administracinio akto priėmimo tenkinti negali, nes tai prieštarautų Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) normoms. Atsižvelgdama į tai, Bendrovė papildomu 2020 m. sausio 16 d. raštu Nr. 20/01/16(01) „Dėl privalomos šilumos gamybos kainodaros taikymo UAB „Biovatas“ atžvilgiu“ pateikė prašymą iki 2020 m. kovo 12 d. pratęsti terminą Projektui pateikti, kartu prašydama Tarybos pakoreguoti jos tinklapyje esančiame „Nepriklausomų šilumos gamintojų sąraše“ (toliau – ir Sąrašas) patalpintą informaciją, nurodant, kad Bendrovė yra nereguliuojamas šilumos gamintojas.

2.2. Tarybos atlikti veiksmai (pareiškėjo įtraukimas į Sąrašą bei Sprendimo priėmimas ir įpareigojimas pateikti Projektą) vertintini kaip administracinis aktas, kuris neatitinka VAĮ 3 ir 8 straipsnių bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies normų, kadangi pažeidžia ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalies reguliavimo tikslą, o Taryba tokiais veiksmais, be kita ko, viršija ir savo kompetenciją. Tokie Tarybos veiksmai pripažinti neteisėtais, o Sprendimas turi būti naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – ir VKEKK), kuri po reorganizavimo tapo Taryba, anksčiau priimdavo atskirus administracinius aktus dėl ūkio subjektų pripažinimo reguliuojamais šilumos gamintojais. Tuo metu pareiškėjui administracinis aktas nebuvo priimtas, tačiau sukėlė jam teisines pasekmes – pareigą parengti Projektą bei atitinkamai modifikuoti taikytiną kainodarą. Vien Projekto parengimui pareiškėjas turi samdyti ekspertus bei naudoti savo turimus finansinius ir žmogiškuosius išteklius (vien ekspertų paslaugos pirminiame etape Projektui parengti preliminariais skaičiavimais kainuotų apie 6 000 Eur (neįskaitant tolesnių derinimo procedūrų), o Projektui parengti, suderinti Bendrovės viduje reikalauja tiek laiko, tiek ir žmogiškųjų išteklių, kuriuos pareiškėjas (vietoj Projekto rengimo) galėtų skirti verslo plėtrai. Tačiau pats Projekto parengimas tokiu atveju iš esmės tampa betikslis, kadangi rengdamas Projektą pareiškėjas į bazinės kainos skaičiavimą negali įtraukti įsigijimo sąnaudų dalies (t. y. ES paramos) ir tokiu būdu pareiškėjas turi rengti Projektą, kuris prieštarauja pareiškėjo pozicijai. Tuo atveju, jeigu pareiškėjas nevykdytų Sprendime nurodyto Tarybos prašymo pateikti Projektą, Taryba galbūt inicijuotų reguliuojamos veiklos pažeidimo procedūrą ir atitinkamai skirtų sankciją (kaip tai numatyta, pvz., ŠŪĮ 36 str. 1 d. 2 p.).

2.3. Atsakovo atsisakymas išbraukti pareiškėją iš Sąrašo turėtų būti vertinamas kaip viešojo administravimo subjekto neveikimas, kuris, viena vertus, yra neteisėtas ir nepagrįstas (nes pareiškėjas į Sąrašą įtrauktas kaip reguliuojamas nepriklausomas šilumos gamintojas, nors jam privaloma šilumos gamybos kainodara apskritai netaikytina) ir, kita vertus, sukelia neigiamus padarinius, kadangi vien dėl įtraukimo į Sąrašą pareiškėjui tenka pareiga teikti informaciją apie iš atsinaujinančių išteklių / iškastinio kuro pagamintą šilumos kiekį ir t. t.

2.4. Tarybos veiksmai ir priimti sprendimai, pareiškėjo vertinimu, jau sukėlė pareiškėjui teisines pasekmes ir atitinkamai yra teisminės kontrolės objektas. Taip yra todėl, kad šiuo atveju pareiškėjas yra įpareigotas parengti Projektą, kuriame bazinės kainos skaičiavimuose sąnaudos turėtų būti mažinamos ES paramos dydžiu, nors pareiškėjas tokios paramos negavo. Be kita ko, tiek Sprendimas, tiek ir pareiškėjo įtraukimas į Sąrašą taip pat sukelia teisines pasekmes pareiškėjui ir tuo atžvilgiu, jog viešai prieinamoje informacijoje (t. y. Tarybos tinklapyje) pareiškėjas figūruoja kaip reguliuojamas šilumos gamintojas, todėl akivaizdu, jog Tarybos veiksmų visuma (nepaisant Sprendime nurodytos Tarybos pozicijos, jog Taryba neturi teisės priimti atitinkamo administracinio akto) vertintina kaip administracinis aktas, kurį pareiškėjas šioje byloje ir ginčija.

2.5. Taryba Sprendime taip pat nurodo ir tai, kad „laikosi pozicijos, jog pagal ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatą, Bendrovės veikla yra laikoma reguliuojama ir atsisako Tarybos interneto svetainėje „Nepriklausomų šilumos gamintojų sąrašas“ taisyti skelbiamus Bendrovės duomenis“. Taryba, nors būtent jai ir suteikta kompetencija spręsti klausimus dėl ūkio subjektų pripažinimo reguliuojamais / nereguliuojamais nepriklausomais šilumos gamintojais, nėra priėmusi atitinkamų administracinių aktų pareiškėjos atžvilgiu, tačiau vis tiek laikosi pozicijos, kad Bendrovei turėtų būti taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara, nors tam nėra jokio pagrindo. Dėl Tarybos veiksmų susiklostė teisiškai ydinga situacija, kai už šilumos gamintojų reguliavimą ir kontrolę atsakingas viešojo administravimo subjektas, nesant nei tinkamo įstatyminio pagrindo, nei priėmęs atitinkamą administracinę sprendimą, iš esmės sukelia neigiamas pasekmes ūkio subjektui ir tokiu būdu daro tiesioginę žalą jo turtinei padėčiai.

2.6. Privalomos šilumos gamybos kainodaros taikymas – ūkinės veiklos ribojimas, sumažinantis pareiškėjo gaunamas pajamas, gali būti taikomas tik griežtai laikantis ŠŪĮ reikalavimų. Taryba nepagrįstai išplėtė ribojimų taikymo apimtį ir tokiu būdu, viršydama savo kompetenciją, pažeidė konstitucinius reikalavimus. Pripažinimas reguliuojamu šilumos gamintoju, jo atžvilgiu taikant privalomą šilumos gamybos kainodarą, iš esmės yra ūkinės veiklos ribojimas, kadangi iš tokio ūkio subjekto atima jo gaunamo pelno dalį, taikant atitinkamus normatyvinio pelno reikalavimus. Toks sąnaudų sumažinimas tariamai pareiškėjo gautos ES paramos suma negalimas, kadangi tokią paramą gavo ne pareiškėjas, tačiau UAB „Fonas“. Pareiškėjas įrenginius ir kitą turtą iš UAB „Fonas“ įsigijo už rinkos kainą, kai jau buvo pasibaigęs įrangos perleidimui taikytinas ribojimas – penkerių metų laikotarpis (priešingu atveju, toks sandoris apskritai negalėtų būti įvykdomas ir būtų laikomas neteisėtu, notaras būtų atsisakęs jį patvirtinti). Tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, tiek ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje vienareikšmiškai pažymima, kad ūkinę veiklą ribojančios nuostatos gali būti reguliuojamos tik įstatymo lygiu. Taryba Sprendime teigia, jog neturi galimybės priimti administracinio akto dėl privalomos šilumos gamybos kainodaros taikymo pareiškėjo atžvilgiu (nes tokia jos teisė nenumatyta), bet savo realiais veiksmais (Sprendimu bei įtraukimu į Sąrašą) iš esmės taiko ūkinės veiklos ribojimą.

2.7. Tarybos priimtas Sprendimas neatitinka ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto normos reguliavimo tikslų ir paskirties, kadangi Bendrovė įrangą (dėl kurios, Tarybos nuomone, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.9 straipsnio normas ir taikytina privaloma šilumos gamybos kainodara) įsigijo už rinkos kainą už savo (nuosavas bei skolintas) lėšas ir todėl jokio konkurencinio pranašumo, palyginus su kitais šilumos rinkos dalyviais, neįgijo. Dėl šios priežasties Tarybos priimtas Sprendimas dėl privalomos šilumos gamybos kainodaros taikymo pareiškėjo atžvilgiu yra nepagrįstas ir neteisėtas. Pareiškėjas jokios ES paramos negavo ir todėl jos atžvilgiu negali būti taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara. Pareiškėjui kapitalo sąnaudos niekaip nebuvo padengtos jokiomis viešosiomis lėšomis – ne Bendrovė, tačiau UAB „Fonas“ gavo ES paramą įrangai modernizuoti ir dėl to gavo konkurencinį pranašumą. Pagal Sanglaudos skatinimo veiksmų programą UAB „Fonas“ buvo skirta 1 928 613,95 Eur dydžio suma su tikslu modernizuoti Alytaus RK katilinę, keičiant naudojamą kurą į biokurą (bendra projekto vertė – 4 808 758,98 Eur). Projektas užbaigtas 2013 m. gruodžio 31 d., atitinkamai nuo 2014 m. Taryba suderino investicijas ir UAB „Fonas“ atžvilgiu pradėjo taikyti šilumos gamybos kainodarą ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalies pagrindu. Taryba (tuometinė VKEKK), dar 2014 m. spręsdama dėl UAB „Fonas“ šilumos gamybos bazinės kainos nustatymo, į UAB „Fonas“ normatyvinį pelną įtraukė iš ES gautų lėšų dydį ir būtent šiuo aspektu taikė ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą reguliavimo pagrindą, siekiant užtikrinti, jog UAB „Fonas“, gavęs ES paramą, nesąžiningai nekonkuruos su kitais šilumos gamintojais, kurie tokios paramos negavo.

2.8. Taryba visiškai neatsižvelgė į tą aplinkybę, jog įrenginių, kuriems įsigyti buvo naudojama ES parama, atžvilgiu taikytinas ribojimas laiko atžvilgiu gali būti taikomas tik ribotą laikotarpį (šiuo atveju – penkerius metus), kuris yra pasibaigęs. Taryba, taikydama ribojimus Bendrovės atžvilgiu, be jokio teisėto pagrindo išplėtė subjektų, kuriems šie ribojimai taikytini, ratą ir tokiu būdu pažeidė ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatas bei viršijo savo kompetenciją. Penkerių metų terminas, per kurį už priemonės lėšas įgytas turtas negali būti niekaip perduodamas bei naudojamas jokiai kitai veiklai, baigėsi 2018 m. gruodžio 31 d. Taigi pareiškėjas pagal sutartį iš UAB „Fonas“ įsigijęs įrenginius tą padarė jau išnykus bet kokioms įsigyto turto ir suteiktos ES paramos sąsajoms. Tai, kad šiuo metu pareiškėjui ribojimai jau neturėtų būti taikomi, patvirtino ir Lietuvos Respublikos finansų ministerija 2020 m. vasario 10 d. raštu Nr. ((24.16E)-5K-2000934)-6K-2000812 „Dėl ūkio subjektui, gavusiam 2007–2013 m. Europos Sąjungos paramą, taikytinų ribojimų“.

2.9. Priimdama Sprendimą, kuriuo pareiškėjo atžvilgiu taikytina privaloma šilumos gamybos kainodara, Taryba taiko griežtesnio pobūdžio ribojimus, nors ES paramą reglamentuojantys teisės aktai tokios galimybės nenumato. Taryba pažeidžia teisės aktus ir viršija savo kompetenciją, todėl atsakovo Sprendimas turėtų būti panaikintas.

3. Atsakovas Taryba atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė vadovaujantis ABTĮ 103 straipsnio 1 punktu nutraukti administracinės bylos nagrinėjimą, o teismui netenkinus nurodyto Tarybos prašymo, skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Nagrinėjamu atveju egzistuoja akivaizdžių teisiškai reikšmingų aplinkybių visuma, leidžianti teigti, jog pareiškėjo ginčijamas skundžiamas raštas nėra teisės aktas, dėl kurio būtų galima pateikti skundą administraciniam teismui pažeistoms teisėms apginti. Skundžiamas raštas nedaro įtakos pareiškėjo teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Atsižvelgiant į tai, kad skundžiamu raštu Taryba pratęsė pareiškėjo prašymą pratęsti nustatytą terminą Projektui pateikti bei nurodė, kad galiojantys teisės aktai nesuteikia Tarybai teisės neprašyti iš pareiškėjo pateikti Tarybai Projektą (toks reikalavimas kyla tiesiogiai iš ŠŪĮ) ir netaikyti privalomos šilumos gamybos kainodaros, aiškiai matyti, jog Tarybos pasirašytas skundžiamas raštas niekaip nepaveiks pareiškėjo teisių ar interesų. Skundžiamu Sprendimu pareiškėjui: (i) nėra duodami tiesioginiai administraciniai įpareigojimai ar nurodymai, jie kyla iš Šilumos ūkio įstatymo; (ii) nėra nustatomi ateities laikotarpiui taikomi valstybės reguliuojamos šilumos gamybos bazinės kainos dydžiai. Institucijos formuojamas prašymas pateikti informaciją savo esme bei turiniu negali būti prilyginamas institucijos įpareigojimui ar nurodymui sukeliančiam teisines pasekmes. Pati pareiga pareiškėjui kyla ne iš Sprendimo, o tiesiogiai iš ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalies bei ŠŪĮ 32 straipsnio 14 dalies. Sprendimas negali būti administracinės bylos objektu, nes ne tik, kad jame nėra Tarybos valinio pobūdžio įpareigojimų ar nurodymų, bet Sprendimas yra tarpinis dokumentas, sudarantis prielaidas priimti atitinkamą galutinį sprendimą (Tarybos nutarimą) šilumos gamybos bazinės kainos nustatymo procedūroje, kur ir galėtų būti skundžiamas, todėl šiuo atveju nagrinėjama byla turėtų būti nutraukta.

3.2. Taryba Sprendime teisingai nurodė, kad pareiškėjo prašymo priimti Tarybos nutarimą dėl pareiškėjui privalomos šilumos gamybos kainodaros tenkinti negali, nes Tarybos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra nustatyta prievolė (nebėra prievolės nuo ŠŪĮ redakcijos, įsigaliojusios nuo 2018 m. gegužės 1 d.) Tarybos posėdyje priimti nutarimą dėl ūkio subjekto pripažinimo reguliuojamu. Taigi Taryba priimdama Sprendimą vadovavosi teisės aktais, reglamentuojančiais šilumos ūkio srities klausimus, neperžengė savo kompetencijos ir pasielgė teisėtai nepriimdama sprendimo (nutarimo) dėl pareiškėjo pripažinimo reguliuojamu ūkio subjektu, kuriam turi būti taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara. Bendrovė atitinka ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 nuostatą, nes pareiškėjas pagal 2019 m. spalio 18 d. pirkimo–pardavimo sutartį įsigijo UAB „Fonas“ atskirus šilumos gamybos įrenginius ir nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriam buvo suteikta ES struktūrinė parama. ŠŪĮ nėra numatyta jokių išimčių (sąlygų) susijusių su nuosavybės teisių perėmimu ar ES paramos sąlygomis. ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punkte privaloma šilumos gamybos kainodara siejama su faktu, jog pasinaudota ES finansine parama. Tokios pačios pozicijos dėl pareiškėjo privalomos šilumos gamybos kainodaros taikymo laikosi ir Lietuvos Respublikos energetikos ministerija, kuri yra atsakinga už valstybės politikos energetikos sektoriuje formavimą, organizavimą bei koordinavimą. Galiojantys teisės aktai nesuteikia Tarybai netaikyti privalomos šilumos gamybos kainodaros, kitaip tariant, Tarybos įsitikinimu, teisės aktai imperatyviai ir neišvengiamai numato pareiškėjo atžvilgiu privalomą šilumos gamybos kainodarą, dėl ko pareiškėjas privalėjo pateikti Projektą.

3.3. UAB „Fonas“ į katilinės investicijų projektą investavo 20 427,8 Lt (5 916,3 Eur). Viešoji įstaiga „Lietuvos verslo paramos agentūra“ pagal 2010 m. spalio 7 d. projekto „Alytaus RK katilinės modernizavimas, keičiant naudojamą kurą į biokurą“ finansavimo ir administravimo sutartį Nr. S-VP3-3.4-ŪM-02-K-01-014 ir 2013 m. vasario 7 d. sutarties pakeitimo susitarimą Nr. 2 UAB „Fonas“, kaip projekto vykdytojui, skyrė 6 659 118,23 Lt (1 928,6 Eur), neįskaitant pridėtinės vertės mokesčio. Finansavimo šaltinis – 2007–2013 m. ES struktūrinė parama. UAB „Fonas“ Tarybai pateikė derinti 2013 metų investicijų projektą „Dūmtraukio statyba ir katilinės šilumos gamybos įrenginių (duomenys neskelbtini) rekonstrukcija“, kurio vertė 20 427,8 Lt (5 916,3 Eur). Investicijų projekte numatyta katilinės rekonstrukcija Alytuje, įrengiant 12 MW biokuro katilą ir 3 MW kondensacinį ekonomaizerį. Projektas finansuotas gavus 6 659,1 Lt (1 928,6 Eur) (32,6 proc.) paramą iš ES struktūrinių fondų ir gavus paskolą 13 768,7 Lt (3 987,7 Eur) (67,4 proc.). Taryba 2014 m. birželio 4 d. nutarimu Nr. O3-157 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės gamybinės komercinės firmos „Fonas“ 2013–2014 metų investicijų“ suderino UAB „Fonas“ 2013–2014 metų investicijas – 5 916,30 Eur.

3.4. Taryba nenustatė jokių ribojimų dėl ES finansavimo laikotarpio pareiškėjui. Nei ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto norma, kuri, Tarybos įsitikinimu, turėtų būti taikoma pareiškėjui taikant privalomą šilumos gamybos kainodarą, nei kiti teisės aktai, reglamentuojantys šilumos ūkio srities klausimus (tarp jų ir nepriklausomo šilumos gamintojo veiklą), nesieja privalomos šilumos gamybos kainodaros su laikotarpiu, kuriam pasinaudojama ES struktūrinių fondų finansine parama šilumos energijos gamybos (kogeneracijos) įrenginio statybai. ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punkte nėra numatytas reguliavimo periodas, kai pasinaudojama minėta parama, ir apskritai nėra numatytos jokios išimtys. Tarybai suderinus investicijas į katilinės rekonstrukciją – 5 916,30 Eur, kuri buvo finansuojama gavus ES struktūrinių fondų paramą ir pareiškėjui įsigijus iš UAB „Fonas“ šilumos gamybos įrenginius ir nekilnojamąjį turtą, kuriam buvo suteikta ES struktūrinė parama, atitinkamai ši išlyga parduotam daiktui išlieka, todėl pareiškėjui, vadovaujantis ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatomis, turėtų būti taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara.

3.5. Taryba turi diskrecijos teisę, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintus bendruosius energetikos veiklos tikslus bei ŠŪĮ numatytus tikslus ir kitas anksčiau minėtas teisės aktų normas, pasirinkti ekonominio reguliavimo prioritetus bei priimti atitinkamus sprendimus. Pareiškėjas nepateikė jokių pagrįstų įrodymų ir argumentų, suponuojančių tai, kad Sprendimas pažeidžia teisėtumo, proporcingumo ir kitus VAĮ įtvirtintus principus.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Energetikos ministerija atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė bylą spręsti teismo nuožiūra. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad atsakovo minimame Energetikos ministerijos 2019 m. lapkričio 20 d. rašte Nr. 3-1639 „Dėl nuomonės pateikimo“ Energetikos ministerija pažymėjo, kad nėra įgaliota atlikti konkrečios situacijos nagrinėjimo ir pagal kompetenciją jai nesuteikta teisės aktų aiškinimo teisė ir pareiga, todėl pateikė tik specialistų nuomonę, kuri nėra privaloma ir negali būti suprantama, kaip oficialus teisės aktų aiškinimas. Be to, minėtame ministerijos rašte išdėstyta specialistų nuomonė buvo pateikta įvertinus tik Tarybos 2019 m. lapkričio 14 d. rašte Nr. R2-(ŠGK)-2908 „Dėl informacijos pateikimo“ nurodytą informaciją, kai tuo metu iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas 2019 m. gruodžio 27 d. raštu Nr. 19/12/27(01) „Dėl privalomos šilumos gamybos kainodaros taikymo UAB „Biovatas“ atžvilgiu“ ir 2020 m. sausio 16 d. raštu Nr. 20/01/16(01) „Dėl privalomos šilumos gamybos kainodaros taikymo UAB „Biovatas“ atžvilgiu“ pateikė atsakovui papildomus paaiškinimus ir argumentus, kodėl, jo manymu, neturėtų būti taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara. Energetikos įstatymo 8 straipsnio 9 dalies 1 ir 3 punktuose įtvirtinta, kad atsakovas, atlikdamas savo funkcijas, yra nepriklausomas ir šiuo tikslu yra teisiškai atskirtas ir funkciniu aspektu nepriklausomas nuo bet kurio kito viešojo ar privataus asmens bei priima savarankiškus, nuo jokios valstybės ar savivaldybių institucijos, įmonės, įstaigos ar organizacijos nepriklausomus sprendimus.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. spalio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino, panaikino Tarybos 2020 m. sausio 29 d. sprendimą Nr. R2-(ŠGK)-468 „Dėl privalomos šilumos gamybos kainodaros taikymo“ ir priteisė iš atsakovo Tarybos pareiškėjo naudai 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų.

6. Teismas nustatė, kad byloje kilęs ginčas dėl Tarybos 2020 m. sausio 29 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei atsakovo neveikimo ir įpareigojimo priimti administracinį aktą dėl UAB „Biovatas“ pripažinimo nereguliuojamu nepriklausomu šilumos gamintoju bei įpareigojimo pakoreguoti atsakovo tinklalapio skiltyje „Nepriklausomų šilumos gamintojų sąrašas“ pateiktą informaciją apie pareiškėją, nurodant, kad UAB „Biovatas“ yra nereguliuojamas nepriklausomas šilumos gamintojas.

7. Teismas nustatė, UAB „Biovatas“ 2019 m. spalio 31 d. raštu informavo Tarybą, kad ji 2019 m. spalio 18 d. pirkimo–pardavimo sutarties (notarinis registro Nr. (duomenys neskelbtini)) pagrindu įsigijo gamybinės-komercinės firmos UAB „Fonas“ parduodamus atskirus šilumos gamybos įrenginius ir nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas, įsigyjant šilumos gamybos įrenginius ir nekilnojamąjį turtą, nesinaudojo ES struktūrine parama. Taryba 2019 m. gruodžio 12 d. raštu Nr. R2-(ŠGK)-3415 paprašė pareiškėjo per 30 kalendorinių dienų nuo rašto gavimo dienos Tarybai pateikti Projektą, parengtą pagal Šilumos kainų nustatymo metodiką, patvirtintą VKEKK 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96 „Dėl Šilumos kainų nustatymo metodikos“ ir faktiškai atliktų investicijų, kurių nusidėvėjimo sąnaudos bei investicijų grąža bus įvertinta Projekte, aprašymus.

Taryba 2019 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. R2-(ŠGK)-2908 kreipėsi į Energetikos ministeriją, kuriuo prašė pateikti nuomonę, ar UAB „Biovatas“, pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įsigijusiai nepriklausomo šilumos gamintojo UAB „Fonas“ šilumos gamybos įrenginius ir nekilnojamąjį turtą, turi būti taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara, vadovaujantis ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punktu. Energetikos ministerija 2019 m. lapkričio 20 d. raštu Nr. 3-1639 atsakydama į Tarybos paklausimą nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas įsigijo UAB „Fonas“ šilumos gamybos įrenginius ir nekilnojamąjį turtą, kuriam buvo suteikta ES struktūrinė parama, atitinkamai ši išlyga parduotam daiktui išlieka, todėl UAB „Biovatas“, vadovaujantis ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostata, turėtų būti taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara.

Pareiškėjas 2019 m. gruodžio 27 d. raštu Nr. 19/12/27(01) „Dėl privalomos šilumos gamybos kainodaros taikymo UAB „Biovatas“ atžvilgiu“ pateikė Tarybai paaiškinimus ir argumentus, dėl kurių, Bendrovės nuomone, neturėtų būti taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara ir atitinkamai paprašė Tarybos į šiuos argumentus atsižvelgti bei atšaukti įpareigojimą parengti Projektą, o tuo atveju, jeigu Taryba vis tik laikysis pozicijos, kad privaloma šilumos gamybos kainodara pareiškėjo atžvilgiu turi būti taikoma, pareiškėjas paprašė Tarybos priimti atitinkamą administracinį aktą (nutarimą), kad dėl jo pareiškėjas galėtų kreiptis į administracinį teismą ir tokiu būdu apginti dėl Tarybos veiksmų pažeistas UAB „Biovatas“ teises.

Pareiškėjas 2020 m. sausio 16 d. raštu Nr. 20/01/16(01) „Dėl privalomos šilumos gamybos kainodaros taikymo UAB „Biovatas“ atžvilgiu“ pateikė prašymą iki 2020 m. kovo 12 d. pratęsti terminą Projektui pateikti, kartu prašydama Tarybos pakoreguoti jos tinklapyje esančiame Sąraše patalpintą informaciją, nurodant, kad Bendrovė yra nereguliuojamas šilumos gamintojas. Ginčijamame Sprendime Taryba nurodė, jog Tarybos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra nustatyta Tarybos prievolė Tarybos posėdyje priimti nutarimą dėl ūkio subjekto pripažinimo reguliuojamu ar dėl ūkio subjekto privalomos šilumos gamybos kainodaros.

Taryba, priimdama <...> nutarimą, pažeistų VAĮ 3 straipsnyje nustatytą įstatymo viršenybės ir nepiktnaudžiavimo valdžia principus. Be to, atsakovas nurodė, jog galiojantys teisės aktai nesuteikia Tarybai teisės nereikalauti iš Bendrovės pateikti Tarybai Projektą ir netaikyti privalomos šilumos gamybos kainodaros. Taryba manė, jog pagal ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatą, Bendrovės veikla yra laikoma reguliuojama ir atsisakė Tarybos interneto svetainėje „Nepriklausomų šilumos gamintojų sąrašas“ taisyti skelbiamus Bendrovės duomenis.

Taryba aiškino, jog Bendrovei šilumos gamybos bazinės kainos dedamąsias nustato Taryba ir Tarybai turi būti pateikiamas nustatyta tvarka parengtas Projektas. Nepriklausomai nuo ūkio subjekto statuso (reguliuojamas ar nereguliuojamas) ar nuo ūkio subjektui nustatytos bazinės šilumos kainos dydžio, visiems ūkio subjektams yra taikomas vienodas apribojimas šilumą parduoti ne brangiau nei palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos.

8. Teismas vadovavosi ŠŪĮ (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2019 m. liepos 1 d. iki 2020 m. birželio 26 d.) 10 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir nurodė, kad atsakovas ginčijamu Sprendimu konstatavo, jog UAB „Biovatas“ veikla yra laikoma reguliuojama ir atsisakė Tarybos interneto svetainėje „Nepriklausomų šilumos gamintojų sąrašas“ taisyti skelbiamus Bendrovės duomenis. Teismas pabrėžė, kad, priešingai nei teigia atsakovas, Taryba būtent ginčijamu Sprendimu konstatavo, jog UAB „Biovatas“ veikla yra laikoma reguliuojama, t. y. Taryba pareiškėją laiko nepriklausomu šilumos gamintoju, kuriam kyla tam tikros teisinės pasekmės, pavyzdžiui, už bazinės kainos projekto neparengimą galima taikyti ŠŪĮ numatytas sankcijas ir kt. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, Sprendimas, kuriuo pareiškėjas įtraukiamas į Tarybos Nepriklausomų šilumos gamintojų sąrašą, bei konstatavimas, jog UAB „Biovatas“ veikla yra laikoma reguliuojama, neabejotinai, pareiškėjui sukelia teisines pasekmes. Įvertinęs ginčijamo Sprendimo turinį, teismas padarė išvadą, kad jis yra individualus administracinis aktas.

9. Teismas, įvertinęs VAĮ 8 straipsnio 1 dalies, ABTĮ 91 straipsnio nuostatas, LVAT praktiką, pažymėjo, kad sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinoma ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. LVAT savo jurisprudencijoje, formuodamas VAĮ taikymo praktiką, ne kartą yra akcentavęs, jog visoms viešojo administravimo institucijoms yra keliami, be kita ko, VAĮ nustatyti reikalavimai, be kita ko, šio įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinta pareiga vadovautis viešojo administravimo principais (įstatymų viršenybės, objektyvumo, proporcingumo ir kt.), taip pat šio įstatymo 8 straipsnyje nustatyta pareiga priimamus individualius administracinius aktus pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomas priemones motyvuoti. Be to, šios institucijos yra saistomos gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų.

10. Teismas nurodė, kad atsakovas ginčijamu Sprendimu konstatavo, jog UAB „Biovatas“ veikla yra laikoma reguliuojama ir atsisakė Tarybos interneto svetainėje „Nepriklausomų šilumos gamintojų sąrašas“ taisyti skelbiamus Bendrovės duomenis, tačiau Sprendime nenurodyti jokie faktiniai duomenys, kuriais remiantis Taryba padarė minėtą išvadą dėl UAB „Biovatas“. Atsakovas motyvus, dėl kurių pareiškėjas yra pripažintas nepriklausomu šilumos gamintoju, nurodė tik atsiliepime į skundą ir teismo posėdžio metu. Atsižvelgus į tai, kad Taryba veikia kaip viešojo administravimo subjektas, kuriam taikomos VAĮ nuostatos, teismas priėjo prie išvados, jog Taryba, priimdama aiškiai nemotyvuotą, jokiais faktiniais duomenimis nepagrįstą ginčijamą Sprendimą dėl UAB „Biovatas“ (vertindama pareiškėjo veiklą kaip reguliuojamą), neatliko savo kompetencijai priskirtų veiksmų. Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes bei teisinį reguliavimą, teismas konstatavo, kad Sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu VAĮ 8 straipsnio prasme, todėl yra pagrindas panaikinti skundžiamą Sprendimą ir įpareigoti Tarybą priimti sprendimą, atitinkantį VAĮ 8 straipsnio reikalavimus. Teismas nurodė, kad ginčijamą sprendimą panaikinus dėl jo neatitikimo VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams, kiti pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodyti šios sprendimo dalies teisėtumo / neteisėtumo motyvai nėra reikšmingi šiam ginčui teisingai išspręsti. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog administracinis teismas negali perimti viešojo administravimo institucijos funkcijų ir, savarankiškai atlikęs administracinę procedūrą, priimti sprendimą, priskirtiną viešojo administravimo institucijos kompetencijai, pagal teismo sprendimo priėmimo metu esamą situaciją, nes tai galėtų pažeisti konstitucinį valdžių padalijimo principą.

11. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo skundo turinį ir apimtį, į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau – ir Rekomendacijos) (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) 2 punkte nustatytus priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydžio nustatymo kriterijus, pareiškėjo prašomą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą sumažino iki 1 000 Eur sumos, kuri atitiktų teisingumo ir protingumo principus.

III. 12. Atsakovas Taryba padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o bylą nutraukti arba skundą palikti nenagrinėtą, nustatant ABTĮ 103 straipsnyje numatytas aplinkybes; netenkinus pirmojo Tarybos prašymo – panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

12.1. Pirmosios instancijos teismas neįvertino Tarybos, kaip nacionalinės reguliavimo institucijos, administracinės diskrecijos teisės ir laisvės atsižvelgiant į visas turinčias reikšmės specifines aplinkybes priimti optimaliausią sprendimą siekiant Energetikos įstatyme, Šilumos ūkio įstatyme ir juos detalizuojančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose nustatytų tikslų įgyvendinimo, taip pat tinkamai neįvertino pareiškėjo veiksmų, skundžiamu sprendimu nustatytų aplinkybių bei tinkamai nemotyvavo skundžiamo sprendimo išvadų, kuriomis vadovaudamasis nusprendė panaikinti Sprendimą. Teismo sprendimas naikintinas ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu (sprendimas yra be motyvų).

12.2. Teismas nukrypo nuo savo suformuotos teismų praktikos ir išnagrinėjo bylą, nors vadovaudamasis ABTĮ 103 straipsnio 1 punktu bylos nagrinėjimą turėjo nutraukti. Teismas neteisingai vertino ir padarė nemotyvuotą išvadą, kad Tarybos sprendimas, kuriuo pareiškėjas įtraukiamas į Tarybos Sąrašą, bei konstatavimas, jog pareiškėjo veikla yra laikoma reguliuojama, neabejotinai pareiškėjui sukelia teisines pasekmes. Tarybos įsitikinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja akivaizdžių teisiškai reikšmingų aplinkybių visuma, leidžianti teigti, jog pareiškėjo ginčijamas Tarybos sprendimas nėra teisės aktas, dėl kurio būtų galima pateikti skundą administraciniam teismui pažeistoms teisėms apginti. Tarybos sprendimas nedaro įtakos pareiškėjo teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. LVAT praktikoje taip pat pažymima, jog skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą. Tarybos sprendimas yra tarpinis dokumentas, sudarantis prielaidas priimti atitinkamą galutinį sprendimą (Tarybos nutarimą) šilumos gamybos bazinės kainos nustatymo procedūroje, kuris ir galėtų būti skundžiamas.

12.3. Teismas nepasisakė ir nevertino svarbių aplinkybių dėl to, kad Tarybos sprendimo pasirašymo metu jau kurį laiką nebegaliojo ŠŪĮ nuostata, numatanti Tarybai (tuo metu Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai) priimti sprendimus dėl nepriklausomų šilumos gamintojų privalomos šilumos gamybos taikymo. 2018 m. gegužės 1 d. įsigaliojo Šilumos ūkio įstatymo 2, 10, 20, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 101 straipsniu įstatymas, kuriuo buvo pakeista Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalis bei panaikinta Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 4 dalis. Taigi įstatymų leidėjui priėmus įstatymų pakeitimus ir įsigaliojus šiai Šilumos ūkio įstatymo redakcijai, Taryba (anksčiau Komisija) nebeturi kompetencijos priimti sprendimų dėl privalomos šilumos gamybos kainodaros taikymo nepriklausomiems šilumos gamintojams. Siekiant užtikrinti lygybę ir sąžiningą konkurenciją tarp šilumos gamintojų ir griežtinant nustatomą reguliavimą, buvo siūloma atsisakyti išimčių dėl privalomų šilumos gamybos kainodaros principų netaikymo ir nustatyti aiškų pagamintos šilumos kiekį, kurį pasiekus taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara.

12.4. Teismas nepagrįstai konstatavo ir nurodė, kad Tarybos sprendime nenurodyti jokie faktiniai duomenys, kuriais remiantis Taryba padarė išvadą, jog pareiškėjo veikla yra laikoma reguliuojama ir atsisakė Tarybos interneto svetainėje „Nepriklausomų šilumos gamintojų sąrašas“ taisyti skelbiamus duomenis. ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalis ir 32 straipsnio 14 dalis numato, kad nepriklausomas šilumos gamintojas, atitinkantis ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus kriterijus, privalo taikyti šilumos kainą, apskaičiuotą pagal Kainų metodiką. Atsižvelgiant į tai, nepriklausomi šilumos gamintojai planuojantys ar vykdantys šilumos gamybos veiklą ir atitinkantys ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalyje numatytus kriterijus, privalo nedelsiant apie tai informuoti Tarybą. Pareiškėjas Tarybai 2020 m. kovo 2 d. pateikė Nr. 20/03/02(1) (Taryboje registruota 2020 m. kovo 3 d. reg. Nr. R1-2801) Projektą ir derinamų investicijų projektą (Taryboje registruota 2020 m. balandžio 27 d. raštu reg. Nr. R1-5851). Tokie pareiškėjo atlikti veiksmai reiškia, kad apskritai išnykęs bylos ginčo dalykas, kitaip tariant bylos nagrinėjimas tapo betikslis. Pareiškėjas savo valiniais veiksmais sutinka, kad jam turi būti taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara. ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punkte privaloma šilumos gamybos kainodara siejama su faktu, jog pasinaudota ES finansine parama. Tarybos sprendimas pagrįstas teisiniu šilumos sektoriaus reglamentavimu, aiškiai išdėstant ir nurodant, kad pareiškėjas atitinka ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatą ir pareiškėjo kaip nepriklausomo šilumos gamintojo veikla yra reguliuojama. Teismas netinkamai taikė Šilumos ūkio įstatymo nuostatas, Tarybos diskreciją priimti sprendimą dėl teisės aktams prieštaraujančių pareiškėjo veiksmų – tokiu būdu priėmė nemotyvuotą sprendimą.

13. Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti; priteisti pareiškėjui iš atsakovo patirtų proceso išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

13.1. Tarybos sprendimas sukėlė pareiškėjui konkrečias teisines pasekmes – pareigą parengti šilumos gamybos bazinės kainos skaičiavimo projektą bei atitinkamai modifikuoti taikytiną kainodarą. Pareiškėjas turėjo rengti Projektą, kuris prieštarauja pareiškėjo pozicijai, nurodytai pirmosios instancijos teisme. Tuo atveju, jeigu pareiškėjas būtų nevykdęs skundžiamame Sprendime nurodyto Tarybos prašymo pateikti Projektą, Taryba galbūt inicijuotų reguliuojamos veiklos pažeidimo procedūrą ir atitinkamai skirtų sankciją. Pareiškėjas yra įpareigojamas rengti Projektą, kuris prieštarauja ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalyje nurodytiems reguliavimo tikslams, ir vien jau tai yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad Tarybos sprendimas sukelia pareiškėjui neigiamas pasekmes ir turėtų būti panaikintas kaip neteisėtas ir nepagrįstas. Skundžiamas Sprendimas, tiek ir pareiškėjo įtraukimas į Sąrašą, taip pat sukelia teisines pasekmes pareiškėjui ir tuo atžvilgiu, jog viešai prieinamoje informacijoje (t. y. Tarybos tinklapyje) pareiškėjas figūruoja kaip reguliuojamas šilumos gamintojas. Dėl Tarybos veiksmų susiklostė teisiškai ydinga situacija, kai už šilumos gamintojų reguliavimą ir kontrolę atsakingas viešojo administravimo subjektas, nesant nei tinkamo įstatyminio pagrindo, nei priėmęs atitinkamą administracinę sprendimą, iš esmės sukelia neigiamas pasekmes ūkio subjektui ir tokiu būdu daro tiesioginę žalą jo turtinei padėčiai. Todėl vien jau tai patvirtina, kad Taryba sprendimu pareiškėjui sukėlė aiškias teisines pasekmes ir todėl skundžiamas sprendimas laikytinas administraciniu aktu, kuris gali būti teisminės kontrolės objektas.

13.2. Įtvirtinant ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytą reguliavimo pagrindą, buvo siekiama užtikrinti, kad tarp šilumos gamintojų egzistuotų reali konkurencija (t. y. vienodos sąlygos) tuo aspektu, jog ES (ar kitokią) paramą gavę nepriklausomi šilumos gamintojai sąžiningai konkuruotų tiek tarpusavyje, tiek ir su šilumos tiekėjais, t. y. negalėtų gauti didesnio pelno tuo pagrindu, jog dalis kapitalo sąnaudų yra padengiama viešosiomis lėšomis. Pareiškėjas, įsigydamas įrenginius iš UAB „Fonas“, jokio konkurencinio pranašumo neįgijo, nes ES paramos negavo. Todėl Tarybos pozicija, kad pareiškėjo atžvilgiu turi būti taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara, yra nepagrįsta. Pareiškėjas ES paramos negavo, tai nėra konstatuota jokiu aktu, o bylos aplinkybės pagrindžia, kad paramą gavo visai kitas subjektas. Atitinkamai nėra pagrindo taikyti privalomą šilumos gamybos kainodarą.

13.3. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad išnyko ginčo dalykas, nes pareiškėjas pateikė Projektą Tarybai. Pareiškėjas, siekdamas išvengti ŠŪĮ nustatytų sankcijų taikymo, Projektą pateikė Tarybai, t. y. buvo priverstas tą padaryti, nes priešingu atveju jam galėjo būti taikomos ŠŪĮ nustatytos sankcijos. Pareiškėjas, pateikdamas Projektą Tarybai, aiškiai nurodė, jog nuosekliai laikosi pozicijos, kad Bendrovei negali būti taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara dėl kitam subjektui suteiktos ES paramos. Pats ginčo dalykas (vien dėl to, kad pareiškėjas pateikė Projektą) neišnyko, kadangi Tarybos sprendimu pareiškėjui buvo sukeltos pasekmės, kurių egzistavimas tebesitęsia, t. y. Projekto pagrindu Taryba turės galimybę priimti ir kitus administracinius aktus, o tiek teikdamas Projektą, tiek ir prašydamas pratęsti terminą Projekto pateikimui, pareiškėjas aiškiai nurodė, jog nesutinka su Tarybos pozicija.

13.4. Atsakovo pozicija, jog pareiškėjas tariamai įgijo ES paramą (ir atitinkamai jo atžvilgiu turi būti taikomas ŠŪĮ numatytas reguliavimas) yra paneigta byloje surinktais duomenimis. Net ir darant (šiuo atveju – nepasitvirtinusią) prielaidą, jog pareiškėjas gavėjo ES paramą, privaloma šilumos gamybos kainodara pareiškėjui galėtų būti taikoma tik ribotą 5 metų laikotarpį. Aptariamu atveju toks terminas jau pasibaigęs, o tai paneigia atsakovo poziciją dėl privalomos šilumos gamybos kainodaros taikymo pareiškėjui. Apeliaciniame skunde nurodytus motyvus paneigia ir ES reglamentavimas, kuris patvirtina, kad šiuo atveju pareiškėjui negali būti taikomi jokie ribojimai. Taip pat atsakovo pateikti motyvai dėl teismo sprendimo nemotyvavimo yra nepagrįsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Byloje ginčas kilo dėl Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos 2020 m. sausio 29 d. sprendimo Nr. R2-(ŠGK)-468 „Dėl privalomos šilumos gamybos kainodaros taikymo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

15. Skundžiamas Tarybos sprendimas priimtas įvertinus UAB „Biovatas“ 2019 m. gruodžio 27 d. raštu Nr. 19/12/27(01) ir 2020 m. sausio 16 d. raštu Nr. 20/01/16(01) „Dėl privalomos šilumos gamybos kainodaros taikymo UAB „Biovatas“ atžvilgiu“ (toliau – ir Raštai) pateiktus argumentus, dėl kurių Bendrovei neturėtų būti taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara, ir su tuo susijusius Raštuose suformuluotus prašymus Tarybai.

16. Pirmosios instancijos teismas Tarybos sprendimą panaikino, konstatavęs, kad Taryba, priimdama aiškiai nemotyvuotą, jokiais faktiniais duomenimis nepagrįstą ginčijamą Sprendimą dėl UAB „Biovatas“ (vertindama pareiškėjo veiklą kaip reguliuojamą), neatliko savo kompetencijai priskirtų veiksmų.

17. Taryba, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog Tarybos sprendimas pareiškėjui sukelia teisines pasekmes. Tarybos teigimu, teismas netinkamai taikė Šilumos ūkio įstatymo nuostatas, Tarybos diskreciją priimti sprendimą dėl teisės aktams prieštaraujančių pareiškėjo veiksmų, taip pat tinkamai neįvertino pareiškėjo veiksmų, skundžiamu teismo sprendimu nustatytų aplinkybių bei tinkamai nemotyvavo teismo sprendimo išvadų, kuriomis vadovaudamasis nusprendė panaikinti Tarybos Sprendimą (ABTĮ 146 str. 2 d. 5 p.). Tarybos nuomone, teismas nepagrįstai konstatavo ir nurodė, kad Tarybos sprendime nenurodyti jokie faktiniai duomenys, kuriais remiantis Taryba padarė išvadą, jog pareiškėjo veikla yra laikoma reguliuojama ir atsisakė Tarybos interneto svetainėje „Nepriklausomų šilumos gamintojų sąrašas“ taisyti skelbiamus duomenis.

18. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Sutinkant su pagrindiniais pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais, jie nebekartojami, tik papildomi, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus.

19. Atsakovas apeliaciniame skunde kartoja pirmosios instancijos teismui teiktame skunde teiktus argumentus, kad ginčijamas Tarybos sprendimas nėra aktas, dėl kurio būtų galima pateikti skundą administraciniam teismui pažeistoms teisėms apginti. Atsakovo įsitikinimu, Sprendimas nedaro įtakos pareiškėjo teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, ir yra tik tarpinis dokumentas, sudarantis prielaidas priimti atitinkamą galutinį sprendimą (Tarybos nutarimą) šilumos gamybos bazinės kainos nustatymo procedūroje, kuris ir galėtų būti skundžiamas. Į šiuos atsakovo argumentus išsamiai ir pakankamai atsakyta tikrinamame teismo sprendime (žr. Nutarties 8 p.). Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo Sprendimo turinį, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Tarybos sprendimas sukelia pareiškėjui teisines pasekmes ir gali būti savarankišku ginčo administraciniame teisme objektu. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindą ginčijamo Sprendimo vertinti kitaip, nei jį įvertino pirmosios instancijos teismas. Įvertinęs ginčijamo Sprendimo turinį, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad jis yra individualus administracinis aktas, skųstinas administraciniam teismui.

20. Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su pirmosios instancijos išvada, kad Taryba priėmė nemotyvuotą, jokiais faktiniais duomenimis nepagrįstą Sprendimą ir neatliko savo kompetencijai priskirtų veiksmų. Tarybos nuomone, Tarybos sprendimas pagrįstas teisiniu šilumos sektoriaus reglamentavimu, aiškiai išdėstant ir nurodant, kad pareiškėjas atitinka ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatą ir pareiškėjo kaip nepriklausomo šilumos gamintojo veikla yra reguliuojama.

21. Pirmosios instancijos teismas prie išvados, kad Tarybos sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, priėjo nustatęs, kad Sprendime nenurodyti jokie faktiniai duomenys, kuriais remiantis Taryba ginčijamu Sprendimu konstatavo, jog UAB „Biovatas“ veikla yra laikoma reguliuojama ir atsisakė Tarybos interneto svetainėje „Nepriklausomų šilumos gamintojų sąrašas“ taisyti skelbiamus Bendrovės duomenis. Teismas nurodė, kad atsakovas motyvus, dėl kurių pareiškėjas yra pripažintas nepriklausomu šilumos gamintoju, nurodė tik atsiliepime į skundą ir teismo posėdžio metu.

22. Šiuo aspektu primintina, kad LVAT savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, jog VAĮ 8 straipsnio (redakcija galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d.) nuostatos reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011). Tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą (bendrine prasme) VAĮ 8 straipsnio aspektu turi būti nustatyta, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti reikalavimai (individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos) yra skirti viešojo administravimo institucijos priimamam administraciniam aktui. Taigi aplinkybę, ar konkretus administracinis aktas atitinka šiuos reikalavimus, kiekvienu atveju nustato teismas, pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, vertindamas byloje surinktus įrodymus (ABTĮ 56 str. 7 d.). Todėl ginčijamo administracinio akto atitiktis VAĮ 8 straipsnio nuostatoms kiekvienu atveju yra vertinimo dalykas (žr., pvz., LVAT 2021 m. kovo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2721-602/2021).

23. Bylos duomenimis nustatyta, kad skundžiamas viešojo administravimo subjekto Sprendimas buvo priimtas įvertinus Bendrovės Raštuose pateiktus argumentus ir juose suformuluotus prašymus. Bendrovė Raštuose išsamiai nurodė argumentus, dėl kurių jos vykdoma šilumos gamybos veikla neturėtų būti reguliuojama Tarybos. Bendrovės 2019 m. gruodžio 27 d. rašte Nr. 19/12/27(01) buvo pateiktas prašymas atšaukti Tarybos įpareigojimą dėl Projekto pateikimo privalomai šilumos gamybos kainodarai, o jei Taryba vis tik laikytųsi kitokios pozicijos, kad Bendrovei turi būti taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara, prašė Tarybos savo sprendimą dėl privalomos šilumos gamybos kainodaros taikymo priimti kaip administracinį aktą. Pareiškėjas 2020 m. sausio 16 d. rašte Nr. 20/01/16(01) nurodė, kad: Bendrovei privaloma šilumos gamybos kainodara neturėtų būti taikoma nei vienu iš ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalyje nustatytų pagrindų; šiuo metu Bendrovės atžvilgiu Taryba nėra priėmusi jokio administracinio akto, kurio pagrindu Bendrovei galėtų būti taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara; VAĮ prasme Taryba šiame etape turėtų pateikti savo poziciją dėl Bendrovės rašte nurodytų argumentų ir tokiu būdu patvirtinti savo poziciją dėl privalomos šilumos gamybos kainodaros arba ją paneigti; bet kuriuo atveju tokia situacija niekaip negali klaidinti nei vartotojų, nei kitų subjektų, kurie gali vadovautis neteisinga Sąraše pateikta informacija apie tai, jog Bendrovė tariamai yra reguliuojamas nepriklausomas šilumos gamintojas. Pareiškėjas 2020 m. sausio 16 d. rašte Tarybos prašė pratęsti terminą šilumos gamybos bazinės kainos skaičiavimo projektui pateikti, kartu Tarybos tinklapyje esančiame Sąraše pakoreguojant informaciją apie Bendrovę ir nurodant, jog Bendrovė yra nereguliuojamas nepriklausomas šilumos gamintojas. Taigi iš Raštų turinio matyti, kad pareiškėjas siekė, kad Taryba priimtų administracinį aktą dėl privalomos šilumos gamybos kainodaros taikymo, kuriuo viešojo administravimo subjektas formaliai (t. y. priimtu teisės taikymo aktu) įsipareigotų dėl šių nuostatų taikymo.

24. Taryba, įvertinusi Raštuose išdėstytus Bendrovės argumentus, Sprendime, be kita ko, konstatavo, kad „Dėl Bendrovės prašymo priimti Tarybos nutarimą dėl Bendrovei privalomos šilumos gamybos kainodaros informuojame, kad Tarybos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra nustatyta Tarybos prievolė Tarybos posėdyje priimti nutarimą dėl ūkio subjekto pripažinimo reguliuojamu ar dėl ūkio subjekto privalomos šilumos gamybos kainodaros“, „Taryba, įvertinusi Raštuose pateiktus argumentus bei teisinį šilumos sektoriaus reglamentavimą, pabrėžia, kad, galiojantys teisės aktai nesuteikia Tarybai teisės nereikalauti iš Bendrovės pateikti Tarybai Projektą ir netaikyti privalomos šilumos gamybos kainodaros“, „Atitinkamai pažymime, kad, šiuo atveju Taryba, vadovaudamasi Įstatymo nustatyta tvarka, laikosi pozicijos, jog pagal Įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatą, Bendrovės veikla yra laikoma reguliuojama ir atsisako Tarybos interneto svetainėje „Nepriklausomų šilumos gamintojų sąrašas“ taisyti skelbiamus Bendrovės duomenis“.

25. Teisėjų kolegija, įvertinusi Nutarties 23 punkte paminėtą pareiškėjo Raštuose išdėstytą argumentaciją, Tarybos sprendime padarytas išvadas, prieina prie išvados, kad toks Tarybos motyvavimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nėra suderinamas su gero viešojo administravimo ir objektyvumo principais bei sudaro kliūtis pareiškėjui veiksmingai pasinaudoti teise į teisminę gynybą. Nagrinėjamu atveju pritartina pirmosios instancijos teismui, kad Taryba nepriėmė motyvuoto sprendimo dėl privalomos šilumos gamybos kainodaros taikymo ar dėl ūkio subjekto pripažinimo reguliuojamu šilumos gamintoju.

26. Apibendrinant išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė Sprendimo turinio atitiktį VAĮ 8 straipsnio reikalavimams, ir priėmė motyvuotą sprendimą panaikinti šį atsakovo Sprendimą, kaip neatitinkantį VAĮ 8 straipsnio reikalavimų. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, tikrinamas teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra jokio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

27. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą dėl proceso išlaidų priteisimo, kuriuo prašo priteisti pareiškėjui UAB „Biovatas“ iš atsakovo Tarybos proceso išlaidų atlyginimą – 6 386,38 Eur, kuriuos sudaro 4 184,18 Eur išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, ir 2 202,20 Eur išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, išlaidas grįsdamas prie prašymo pridėtais dokumentais.

28. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

29. Dėl pareiškėjo prašomų priteisti proceso išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo pasisakė pirmosios instancijos teismas tikrinamame sprendime, priteisdamas iš atsakovo Tarybos pareiškėjo naudai 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų. Šios teismo sprendimo dalies pareiškėjas apeliaciniu skundu neskundė, todėl pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui pateiktas prašymas dėl pirmosios instancijos teisme patirtų išlaidų nevertinamas.

30. Atsižvelgiant į Rekomendacijose nurodytus priteistinus maksimalius dydžius už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme, pareiškėjo atstovo rengto procesinio dokumento turinį, pateiktus įrodymus dėl byloje patirtų išlaidų, pareiškėjo atstovo suteiktų paslaugų pobūdį, ginčo esmę, bylos apimtį, sudėtingumą ir į kitus Rekomendacijose nustatytus kriterijus, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, suma mažinama, pareiškėjo naudai iš atsakovo Tarybos priteisiant 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Biovatas“ iš atsakovo Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos priteisti 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) atstovavimo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Skirgailė Žalimienė