2019-02-20 Nr. AB-4626-3-61-3-03697-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-3491-415/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03697-2018-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje pagal pareiškėjo H. I. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas H. I. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė: panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2018 m. spalio 16 d. sprendimą „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ Nr. (15/6-12)12PR-157 (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nesutinka su Sprendimu, kuris buvo priimtas remiantis Migracijos departamento 2018 m. spalio 12 d. išvada dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Nr. (15/6-12)13PR-157RN (toliau – ir Išvada). Atsakovo išvada dėl pareiškėjo pateiktų procesinių dokumentų falsifikavimo nepagrįsta. Pareiškėjas atsakovui pateikė ekrano fotonuotrauką, gautą iš dėdės Y. I., kuris yra aukštesnio rango pareigūnas / policininkas ir turi atskiras prieigas prie elektroninių valdžios vartų, t. y. jam rodoma platesnio turinio informacija, nei pareiškėjui prisijungus prie savo paskyros.

Pareiškėjo atžvilgiu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, jis buvo kviečiamas apklausai, į kurią neatvyko, dėl ko ir buvo išduotas arešto orderis. Jis negali nurodyti, kodėl ant apklausos protokolo nėra atsakovo prašomų duomenų (parašų ir pan.), tačiau šis protokolas gautas pateikus prašymą teisme, ant protokolo matomas teismo rūmų antspaudas ir žyma, kad už kopiją sumokėta, todėl abejoti dokumento autentiškumu nėra pagrindo. Atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojant atskirų faktinių aplinkybių izoliuotu vertinimu, nevertinant jų visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant įrodymų visapusiško ištyrimo.

Tos aplinkybės, kurias pareiškėjas nurodė savo prieglobsčio prašyme ir apklausos metu, atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, tačiau Migracijos departamentas pareiškėjo nurodytus faktus ir aplinkybes kvalifikavo netinkamai, todėl be pagrindo atsisakė suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje. Tuo atveju, jeigu teismas konstatuotų, jog Migracijos departamentas pagrįstai nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, turi būti patikrinta ir kita skundžiamo sprendimo dalis, t. y. dėl papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo.

Pareiškėjas turi visiškai pagrįstą baimę, jog kilmės valstybėje jam gresia persekiojimas ir pavojus sveikatai bei laisvei dėl jo religijos išpažinimo, komentarų Facebook paskyroje ir iškeltos baudžiamosios bylos jo atžvilgiu, o tai, nesant pagrindo pripažinti persekiojimu Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies prasme, turi būti pakankamas pagrindas pripažinti papildomai apsaugai Lietuvos Respublikoje, juolab, kai persekiojimo dalyvis yra teisėsaugos pareigūnas, t. y. valstybė. Atsakovui nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę atveju jis nebus kankinamas, su juo nebus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi ar nebus žeminamas jo orumas, yra tikimybė, jog pareiškėją išsiuntus į Turkijos Respubliką jo teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad įvertinęs pareiškėjo pateiktus paaiškinimus ir dokumentus, nustatė, kad Turkijoje asmuo vien dėl buvimo krikščioniu netampa padidinto dėmesio objektu, prieš kurį tendencingai yra vykdomi psichologiniai ar fiziniai smurto veiksmai, ar kitokios valstybinio pobūdžio priemonės, o pareiškėjo dėl tapimo krikščionimi patirti veiksmai (niekas nenorėjo su juo bendrauti, chuliganiški išpuoliai) pagal savo formą ir pobūdį nelaikomi „persekiojimu“, todėl jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas. Pareiškėjo atžvilgiu nevykdomas baudžiamasis persekiojimas dėl R.

T. E. „Facebook“ paskyroje parašytų komentarų, todėl jo baimė patirti baudžiamąjį persekiojimą yra hipotetinio pobūdžio bei grindžiama neapibrėžta tikimybe ir dėlto nelaikytina visiškai pagrįsta. Taip pat nors ir buvo nustatyta, kad Turkijoje dėl socialiniuose tinkluose išsakytų komentarų ar kitos informacijos, priešingos Turkijos valdžios nuomonei, prieš asmenį gali būti imtasi represinių priemonių, tačiau, vadovaujantis pagrįstos tikimybes principu, pareiškėjo baimė dėl kelių abstrakčių komentarų „YouTube“ patirti realią ir individualią grėsmę Turkijoje nėra visiškai pagrįsta, todėl visiškai pagrįstos baimės pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta.

Pareiškėjas neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos kriterijų, kadangi be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjas nenurodė kitų kilmės valstybėje jam kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės buvo vertinamos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjo deklaruojama baimė nėra visiškai pagrįsta, t. y. nebuvo nustatyta realios ir individualios Turkijoje jam kylančios grėsmės tikimybės. Atsižvelgus į tai, nėra pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje jam grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai.

Remiantis surinkta informacija, prieglobsčio prašytojo kilmės šalyje (gyvenamojoje vietoje) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Atsakovui, įvertinus pareiškėjo pateiktus dokumentus, apimant jų formą ir turinį, kilo pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo dokumentų autentiškumo, todėl Migracijos departamentas padarė pagrįstą išvadą nelaikyti pareiškėjo pateiktų dokumentų autentiškais dėl jų patikimumo stokos.

Taip pat nesutinkama, jog Migracijos departamentas netinkamai vertino momentines ekrano nuotraukas su duomenimis gautais iš Turkijos teisingumo ministerijos informacinės sistemos. Atsakovas, įvertinęs bylos faktinę medžiagą, ginčijamame sprendime konstatavo, kad prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tikimybę, kad pareiškėjas kilmės šalyje patirs veiksmus, nustatytus Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose, todėl pareiškėjui neturėtų būti suteikta papildoma apsauga.

Pareiškėjas skunde teigia, kad nėra duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, jog grąžinus pareiškėją į kilmės valstybę, jis nebus kankinamas ar kitaip nebus suvaržoma jo laisvė. Pabėgėlių teisės nuostatos nenustato pareigos sprendžiančiai institucijai įrodinėti neiginius, nes tai būtų neįveikiama užduotis ir pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko 2018 m. sausio 3 d. per Šalčininkų pasienio kontrolės punktą. Pareiškėjas 2018 m. sausio 3 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Prašymą argumentavo, jog: dėl 2007 m. pakeistos religijos, t. y. iš musulmono tapo krikščioniu, todėl patyrė nuolatinius diskriminacinius veiksmus; dėl jam iškeltos baudžiamosios bylos dėl komentarų „Facebook“ paskyroje po prezidento R. T. E. straipsnio; dėl išsakytų grasinimų po „Youtube“ paskyroje parašytų komentarų; dėl diskriminacijos atliekant karinę tarnybą ir kalėjimo dezertyravus iš kariuomenės. Migracijos departamento Prieglobsčio skyrius 2018 m. spalio 12 d. parengė išvadą Nr. (15/6-12)13PR-157RN dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo, kurioje siūloma nesuteikti Turkijos piliečiui H. I., prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka įstatymo nustatytų pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų (toliau ir Išvada). Migracijos departamentas, remdamasis Išvada, priėmė šioje byloje ginčijamą sprendimą.

7. Teismas akcentavo bylai aktualų teisinį reglamentavimą, t. y. Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. direktyvos 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų (toliau – ir Direktyva 2004/83/EB) 4 straipsnio, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 83 straipsnio 1 dalies, 86 straipsnio 1 dalies, 87 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361 patvirtinto Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 7 punkto nuostatas.

8. Teismas vertino, kad pareiškėjo subjektyvus savo situacijos vertinimas dėl priešiškumo iš visuomenės pusės dėl išpažįstamos religijos neatitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) kontekste įtvirtintos persekiojimo sąvokos apibrėžties. Nėra pagrindo pareiškėjui suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą ir dėl, pasak pareiškėjo, jam iškeltos baudžiamosios bylos dėl komentarų „Facebook“ paskyroje po prezidento R. T. E. straipsnio, kadangi iš Migracijos departamento pateiktos prieglobsčio bylos medžiagos nėra nustatyta, jog H. I. atžvilgiu yra vykdomas baudžiamasis persekiojimas, todėl Migracijos departamento padaryta išvada, jog pareiškėjo baimė patirti baudžiamąjį persekiojimą yra hipotetinio pobūdžio ir grindžiama neapibrėžta tikimybe, laikytina visiškai pagrįsta. Teismas pažymėjo, kad Turkijoje dėl socialiniuose tinkluose išsakytų komentarų ar kitos informacijos, priešingos Turkijos valdžios nuomonei, prieš asmenį gali būti imtasi represinių priemonių, tačiau pareiškėjo baimė susidurti su diskriminacinio elgesio apraiškomis, nors ir galimai yra pagrįsta, tačiau grėsmė dėl kelių abstraktaus pobūdžio pareiškėjo komentarų „Facebook“, „YouTube“, nėra reali ir individualizuota, todėl Migracijos departamentas pagrįstai sprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso.

9. Teismas dėl pareiškėjo argumentų, jog Migracijos departamentas netinkamai įvertino pareiškėjo pateiktus dokumentus dėl jam pradėto baudžiamojo persekiojimo, nurodė, kad Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prieglobsčio prašymą, analizavo, ar pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai gali būti laikytini tikrovę atitinkančiais faktais. Iš prieglobsčio bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas prieglobsčio prašymo tyrimo metu nurodė, jog jis Turkijos prezidento R. T. E. „Facebook“ paskyroje 2017 m. spalio 12 d.

įraše paliko komentarą, todėl Turkijos valdžia uždarė pareiškėjo „Facebook“ paskyrą bei pradėjo baudžiamąjį procesą jo atžvilgiu, be to, pareiškėjas pateikė dokumentus, turinčius patvirtinti, anot pareiškėjo, pradėtą tyrimą: 2017 m. lapkričio 6 d. Turkijos Sivaso generalinės prokuratūros įtariamojo apklausos protokolą, 2018 m. sausio 4 d. Turkijos Sivaso generalinės prokuratūros kvietimą atvykti į apklausą, 2018 m. sausio 12 d. Turkijos Sivaso generalinės prokuratūros kreipimąsi dėl arešto orderio išdavimo, 2018 m. sausio 19 d.

Turkijos Sivaso l-ojo baudžiamojo teismo arešto orderį, momentines ekrano nuotraukas su duomenimis gautais iš Turkijos teisingumo ministerijos informacinės sistemos apie 2018 m. sausio 12 d. Sivasi 1-ajame instancijos baudžiamajame teisme pareiškėjui iškeltą baudžiamąją bylą. Pareiškėjas nesutinka su Migracijos departamento padaryta išvada, jog jo pateikti dokumentai negali būti laikomi autentiškais. Tačiau Turkijos teisėjams ir prokurorams yra suteikiamas unikalus identifikacinis numeris, kuris nekinta ir priklauso valstybės tarnautojui visos tarnybos metu, nepriklausomai nuo jų pareigų, tarnybos vietos (teisėjų, prokurorų pareigos, tarnybos vietos kinta tam tikru periodiškumu Turkijos valdžios nustatyta tvarka).

Migracijos departamentas nustatė, jog patikrinus valstybės tarnautojus, kurie pasirašė pareiškėjo pateiktus baudžiamojo proceso dokumentus, nustatyta, kad 2017 m. lapkričio 6 d. įtariamojo apklausos protokolą ir 2018 m. sausio 4 d. kvietimą atvykti į apklausą pasirašė prokuroras M. S. (identifikacinis Nr. 36818), 2018 m. sausio 12 d. kreipimąsi dėl arešto orderio išdavimo – prokuroras M. I. (identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini)), 2018 m. sausio 19 d. arešto orderį – teisėjas, kurio identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini).

Minėti asmenys negalėjo pasirašyti šių dokumentų, kadangi teisėjas M. O. (identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini)) 2015 m. buvo sulaikytas dėl kaltinimų sąsajomis su F. G. judėjimu ir piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi, o 2017 m. jis buvo nuteistas 10 m. laisvės atėmimo bausme, todėl jis negalėjo 2018 m. sausio 19 d. dirbti Turkijos Sivaso l-ojo baudžiamajame teisme ir išrašyti arešto orderio; prokuroras M. I. (identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini)) Teisėjų ir Prokurorų generalinės tarybos 2017 m. balandžio 3 d. sprendimu buvo atleistas iš pareigų; nors tyrimo metu nebuvo rasta duomenų apie prokurorą M.

S. (identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris vykdė 2017 m. lapkričio 6 d. pareiškėjo apklausą ir, kuris 2018 m. sausio 4 d. pakartotinai iškvietė prieglobsčio prašytoją į apklausą, tačiau buvo rasta informacija, kad tokį unikalų identifikacinį numerį „(duomenys neskelbtini)“ turi prokuroras G. O., kuris 2017 m. spalio ir lapkričio mėn. pareigas ėjo Antalijos regione, t. y. ne Sivaso prokuratūroje. Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamentui įvertinus minėtą kilmės šalies informaciją, departamentas nustatė, kad pareiškėjo atsakovui pateiktų dokumentų („dokumentinių įrodymų“) negalėjo pasirašyti nurodyti pareigūnai.

Migracijos departamento Išvadoje nurodyta, jog 2017 m. lapkričio 6 d. Turkijos S. generalinės prokuratūros įtariamojo apklausos protokole nenurodytos pareiškėjui inkriminuojamos nuskalstamos veikos, t. y. dėl kokių priežasčių buvo pradėtas baudžiamasis tyrimas, nėra nei apklausos pradžios nei pabaigos laiko, protokole neužfiksuoti prokuroro klausimai, užrašyti tik įtariamojo 2 atsakymai, o protokolas nėra pasirašytas, nors yra nurodyta, kad apklausoje dalyvavę asmenys jį pasirašė. Be to, pareiškėjo pateiktuose baudžiamojo proceso dokumentuose nurodoma skirtinga nusikalstama veika: 2018 m. sausio 4 d. kvietime atvykti į apklausą yra nurodyta, jog pareiškėjas yra kaltinamas priklausymu nusikalstamai organizacijai, socialinėje žiniasklaidoje ir internete visuomenės žeminimu arba neapykantos kurstymu ir įžeidinėjimu, prezidento įžeidimu, 2018 m. sausio 12 d. kreipimesi dėl arešto orderio išdavimo yra nurodoma tik viena prieglobsčio prašytojui inkriminuojama veika – prezidento įžeidimas, o 2018 m. sausio 19 d. arešto orderyje nusikalstamų veikų vėl padaugėja, nes pareiškėjas jau kaltinamas ne tik priklausymu nusikalstamai organizacijai, socialinėje žiniasklaidoje ir internete visuomenės žeminimu, neapykantos kurstymu, Turkijos prezidento įžeidimu, bet ir nusikalstamos organizacijos kūrimu, todėl Migracijos departamentas padarė pagrįstą išvadą nelaikyti pareiškėjo pateiktų dokumentų autentiškais dėl jų patikimumo stokos.

10. Teismas vertino, kad Migracijos departamentas atliko detalų tyrimą ir dėl pareiškėjo pateiktų momentinių ekrano nuotraukų dėl duomenų gautų iš Turkijos teisingumo ministerijos informacinės sistemos. Nežiūrint to, kad pareiškėjas nurodo, jog jis negali pats prisijungti prie Turkijos e-vartų sistemos, kadangi Turkijos valdžia užblokavo jo prieigą prie minėtos sistemos ir tą gali padaryti tik jo dėdė Y. I., kuris yra aukštesnio rango pareigūnas / policininkas ir turi atskiras prieigas prie elektroninių valdžios vartų, t. y. jam rodoma platesnio turinio informacija nei pareiškėjui, tačiau iš prieglobsčio bylos medžiagos matyti, jog Migracijos departamentui realiai prisijungus prie Turkijos e-vartai ir Turkijos teisingumo ministerijos sistemų, duomenų apie tai, kad pareiškėjo atžvilgiu vyksta pradėtas baudžiamasis procesas, nebuvo rasta.

11. Teismas konstatavo, kad prieglobsčio prašytojas nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad jo grąžinimo į kilmės valstybę atveju jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, kad yra grėsmė, jog jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos, taip pat, kad yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams, todėl abejoti Išvadoje ir 2018 m. spalio 16 d. sprendime nustatytų aplinkybių pagrįstumu nėra pagrindo, todėl atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį nėra teisinio pagrindo. Skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo jo panaikinti ir įpareigoti atsakovą pareiškėjo prieglobsčio prašymą nagrinėti iš naujo.

12. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde išdėsto daugiau argumentų, tačiau jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir (arba) niekaip nekeičia šiame teismo sprendime padarytos išvados.

III. 13. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

14. Pareiškėjas, apeliacinį skundą iš esmės grįsdamas pirmosios instancijos teismui nurodytomis aplinkybėmis, akcentuoja, kad 2018 m. gruodžio 17 d. teismui pateikė prašymą prijungti prie bylos papildomus įrodymus, t. y. susirašinėjimo su prokuroru M. I. fotokopijas iš Messenger programėlės, elektroninės valdžios vartų sistemos fotokopiją, fotonuotrauką iš Facebook puslapio, pranešimą iš prokuratūros, duomenis iš elektroninių svetainių, kurie paneigia atsakovo išvadą, jog nė vienas iš procesiniuose dokumentuose nurodytų prokurorų negalėjo pasirašyti procesinių dokumentų bei patvirtina pareiškėjo teiginius dėl jo atžvilgiu pradėto baudžiamojo persekiojimo. Tačiau teismas šį prašymą atmetė tuo pagrindu, kad jų pareiškėjas nepateikė prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu. Sutinkama, kad pagal Direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį prieglobsčio prašytojas turi pagrįsti savo prašymą kuo greičiau, tačiau dokumentų, kurių pareiškėjas neturi su savimi, jis arba negalės pateikti apskritai, arba jų gavimas gali užtrukti, ką yra pripažinęs tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT). Teisė teikti naujus įrodymus įtvirtinta ir Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. birželio 26 d. direktyvoje 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (toliau – ir Direktyva 2013/32/ES), kurią įgyvendina Aprašo 98 punktas. Be to, nagrinėjamu atveju yra aktualūs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimai, pagal kuriuos ginčui reikšmingos situacijos vertinimas negali būti vien retrospektyvus ir kad turi būti įvertinta teismo sprendimo priėmimo dieną egzistuojanti padėtis. Pareiškėjo teigimu, prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu jam nebuvo žinomos aplinkybės, jog jo pateikti procesiniai dokumentai, pagrindžiantys jo atžvilgiu vykdomą baudžiamąjį persekiojimą, atsakovo bus atmesti kaip neturintys įrodomosios galios dėl abejonių jų autentiškumu, dėl to būtinybė paneigti atsakovo argumentus iškilo tik po Migracijos departamento Sprendimo priėmimo. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas nepasisakė dėl skundo argumentų, kurie yra esminiai ir turėjo esminės reikšmės vertinant atsakovo priimto sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą, t. y. dėl ekrano fotonuotraukos, gautos iš dėdės Y. I., pateikto apklausos protokolo ir jų vertinimo.

15. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

16. Atsakovas nurodo, kad teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus, priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, jog teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

18. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, kuris įgyvendina 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų nuostatas, 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio įstatymo 88 straipsnyje.

19. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

20. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010, 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

21. Remiantis EŽTT praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė patirti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimus. Atitinkama praktika formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose tokio pobūdžio bylose: 2009 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 teismas konstatavo, kad tai, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo.

22. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, jog Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

23. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575 – 1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (dabar Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti.

24. Šio teisinio reglamentavimo ir teisės aiškinimo kontekste vertinant atsakovo atliktą faktinių aplinkybių tyrimą konstatuotina, kad Nutarties 9 punkte nurodytos aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindė savo prašymą, paneigtos dėl faktų tyrimo metu nustatytų akivaizdžių jų neatitikimų ir prieštaravimų objektyviai nustatytiems faktiniams duomenims.

25. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą teisme nustatančios taisyklės įtvirtintos ABTĮ 56 straipsnyje. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

26. Pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas byloje surinktus įrodymus laikydamasis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, padarė teisingą išvadą, kad atsakovo atlikto pareiškėjo nurodytų faktų tyrimo metu jo nurodomos aplinkybės nepasitvirtino, paneigtos, prieštaringos ir neatspindi tikrosios padėties, todėl buvo teisinis pagrindas pareiškėjo prašymą netenkinti.

27. Apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo prieiti prie išvados, kad teismo sprendimo priėmimo dieną egzistuojanti padėtis yra pakitusi ir yra nustatyta tokių faktų, kurie paneigtų atsakovo pateiktus aplinkybių vertinimus ar būtų visiškai nauji, dėl ko būtų teisinis pagrindas priimti kitokį sprendimą dėl pareiškėjo prašymo (ABTĮ 56 str. 6 d., 137 str.).

28. Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo prašymą dėl įrodymų prijungimo pripažindama, kad teikiamas įrodymas neturi reikšmės pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, nes nepaneigia atsakovo išvadų dėl faktų viseto vertinimo pagrįstumo.

29. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo pripažinta, kad nėra teisinių pagrindų pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą (Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis) ar prieglobsčio prašytojui suteikti papildomą apsaugą (Įstatymo 87 straipsnio 1 dalis), paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo H. I. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė