2013-12-09 Nr. AB-9832-3-63-3-00121-2013-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A442-1988/2013

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00121-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 8.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo savivaldybės biudžetinės įstaigos Palangos miesto rinkliavų centras apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo savivaldybės biudžetinės įstaigos Palangos miesto rinkliavų centras skundą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Arja“, dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, kitų išlaidų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas savivaldybės biudžetinė įstaiga Palangos miesto rinkliavų centras (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) prašymu (b. l. 4-7) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Arja“ (toliau – ir atsakovas, UAB „Arja“) 1 514 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą (toliau – ir vietinė rinkliava) laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas prašyme nurodė, jog Palangos miesto savivaldybės tarybos 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. T2-263 (su vėlesniais pakeitimais) buvo patvirtinti Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai (toliau – ir Nuostatai), kuriais pareiškėjui pavesta rinkti, administruoti, išieškoti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą Palangos miesto savivaldybės teritorijoje. Pažymėjo, jog atsakovas nuosavybės teise valdo nekilnojamąjį turtą, adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, kurio tikslinė naudojimo paskirtis 2010 m. buvo maitinimo įstaiga, todėl laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. atsakovas nesumokėjo 1 514 Lt dydžio vietinės rinkliavos.

Atsakovas atsiliepimu (b. l. 27-30) prašė prašymą atmesti ir priteisti iš pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

UAB „Arja“ nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo pritaikytais mokėtinos vietinės rinkliavos tarifų dydžiais, nes nuo 2005 m., kai buvo atlikta pastato kapitalinė rekonstrukcija, maitinimo paskirties patalpų nebeliko ir jos net faktiškai nebuvo naudojamos kaip maitinimo paskirties. Tokie įrašai padaryti ir nekilnojamojo turto registre, ką patvirtina kartu su paties pareiškėjo prašymu pateiktas 2013 m. vasario 4 d. Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašas su istorija. Dėl šių priežasčių nėra pagrįstas pareiškėjo reikalavimas mokėti vietinę rinkliavą pagal kavinėms taikomą tarifą – 9,60 Lt už kv. m. laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 17 d. sprendimu (b. l. 65-67) pareiškėjo prašymą atmetė kaip nepagrįstą ir įpareigojo biudžetinę įstaigą Palangos miesto rinkliavų centrą iš naujo apskaičiuoti atsakovui taikomą vietinės rinkliavos mokestį už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, kurio pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – gyvenamoji (butų), nuosavybės teise priklauso atsakovui. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta, kad buto bendras plotas 156,58 kv. m, gyvenamasis plotas – 82,24 kv.m. Šių parametrų pagrindu turėjo būti apskaičiuojamas vietinės rinkliavos dydis, taikant Palangos miesto savivaldybės tarybos nustatytus metinius vietinės rinkliavos dydžius. Iš pranešimų apie skolą dėl vietinės rinkliavos 2010 m. nustatė, jog atsakovui mokėtinas vietinės rinkliavos dydis buvo apskaičiuotas vadovaujantis Nuostatų (su pakeitimais) 1 priedo „Vietinė rinkliava vietinės rinkliavos mokėtojams“ 9 punkto nuostatomis, kaip maitinimo įstaigai. Tačiau po 2005 m. liepos 4 d. statinio rekonstrukcijos Nekilnojamojo turto registre šis objektas įregistruotas kaip butas, kurio paskirtis gyvenamoji (butų), kitokių duomenų išraše nenurodyta. Pareiškėjas pateiktoje pažymoje apie skolą už 2010 m. nurodė, kad (duomenys neskelbtini), Palanga, veikia maitinimo įstaiga ir rinkliavą paskaičiavo šiuo pagrindu. Tačiau prašyme teismui pats pareiškėjas nurodo, jog tai yra gyvenamosios patalpos, nors vietinę rinkliavą skaičiuoja maitinimo įstaigai nustatytu tarifu. Į atsakovo pranešimus, kad neteisingai paskaičiuota vietinė rinkliava, pareiškėjas nereagavo ir rinkliavos dydį perskaičiavo tik už 2011 m., pripažindamas, kad už šiuos metus vietinė rinkliava turi būti paskaičiuota kaip už gyvenamąsias patalpas (butą). Taigi teismas konstatavo, kad pareiškėjas, nustatydamas ginčo vietinės rinkliavos dydį, nesivadovavo viešųjų registrų duomenimis, todėl tokie pareiškėjo veiksmai iš esmės ir sąlygojo neteisingą apskaičiavimą. Pareiškėjas nepagrįstai priskyrė butą, kurio paskirtis gyvenamoji, maitinimo įstaigai ir neteisėtai taikė tokioms patalpoms Nuostatų 1 priedo 9 punkte nustatytus rinkliavos dydžius, todėl teismas prašymą dėl ginčo nesumokėtos ginčo rinkliavos priteisimo atmetė bei, sutikdamas su atsakovo argumentais, jog tokioms patalpoms apskaičiuojant vietinę rinkliavą turi būti taikomas Nuostatų 1 priedas, kuriuo reglamentuoti gyvenamųjų patalpų metinės vietinės rinkliavos tarifai, įpareigojo pareiškėją apskaičiuoti ginčo rinkliavos dydį iš naujo.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 78-80) prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymo reikalavimus tenkinti.

Pareiškėjas išdėsto, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu aplinkybių vertinimu. Teikia papildomą įrodymą – Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko 2013 m. kovo 18 d. išrašą – kuriame nurodoma, kad laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. objekto tikslinė naudojimo paskirtis buvo maitinimo. Pažymi, kad nėra atsakingas už savalaikį valstybės įmonės Registrų centro duomenų tvarkymą, kai atsakovas ne laiku perregistruoja pagrindinę tikslinę pastato naudojimo paskirtį. Mano, kad tokiais veiksmais atsakovas siekia, jog vietinė rinkliava būtų skaičiuojama ne pagal viešame registre pateikiamą tikslinę naudojimo paskirtį, o pagal faktines objekto naudojimo aplinkybes. Pareiškėjas nustatyta tvarka naudojosi valstybės įmonės Registrų centro duomenimis, todėl nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog vietinė rinkliava už 2010 m. buvo apskaičiuota nesivadovaujant viešųjų registrų duomenimis ir neteisėtai taikant Nuostatų 1 priedo 9 punkte nustatytus vietinės rinkliavos dydžius. Pasak pareiškėjo, Palangos miesto savivaldybės taryba, atsakovui 2011 m. gegužės 3 d. pateikus prašymą, nusprendė perskaičiuoti vietinę rinkliavą už objektą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, tik nuo 2011 m. gegužės 1 d.

Atsakovas atsiliepimu (b. l. 118-120) prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas iš dalies atkartoja atsiliepime į prašymą pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus. Papildomai nurodo, kad ginčo objekte yra suformuoti ir faktiškai veikia 22 apartamentai, skirti poilsiui. Atsakovo teigimu, visi Nekilnojamojo turto registro teikiami duomenys tik patvirtina, jog 2010 m. ginčo objekte nebuvo kavinės ir nebuvo atliekamos jokios viešojo maitinimo funkcijos. Atkreipia dėmesį, kad apeliantas nepateikė įrodymų, jog laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. atsakovas vykdė kavinės veiklą adresu (duomenys neskelbtini), taip pat neįrodė savo pozicijos ir nesilaikė įrodinėjimo naštos taisyklių. Pažymi, jog ne vieną kartą informavo apeliantą apie registro duomenų pasikeitimą dėl tikslinės pastato naudojimo paskirties, todėl biudžetinė įstaiga Palangos miesto rinkliavų centras turėjo nedelsiant perskaičiuoti nepagrįstus vietinės rinkliavos tarifų dydžius pagal Nuostatų 30 punktą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilęs dėl vietinės rinkliavos dydžio apskaičiavimo atsakovui UAB „Arja“ už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d iki 2010 m. gruodžio 31 d.

Nustatyta, kad pareiškėjas BĮ Palangos miesto rinkliavų centras, apskaičiuodamas mokėtiną vietinę rinkliavą atsakovui, taikė maitinimo paskirties pastatams nustatytą tarifą atsižvelgęs į tai, jog nekilnojamojo turto registre įregistruota atsakovui priklausančių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), Palangoje, pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis buvo maitinimo.

Nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuoja Rinkliavų įstatymas ir Atliekų tvarkymo įstatymas bei su jų įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai. Pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, vietinė rinkliava – savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje. Minėto įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas suteikia teisę savivaldybės tarybai jos teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Rinkliavų įstatymo 12 straipsnio 1 ir 2 punktas taip pat numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Taigi vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą.

Palangos miesto savivaldybės taryba 2009 m. lapkričio 12 d. priėmė sprendimą Nr. T2-263, kuriuo patvirtino Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai).

Nuostatų 5 punktas vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą apibrėžė kaip Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimu už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų tvarkymą nustatytą privalomą įmoką, galiojančią Palangos miesto savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti nuostatuose nustatyta tvarka. Nuostatų 6 punkte buvo apibrėžti vietinės rinkliavos mokėtojai – komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu Palangos miesto savivaldybės teritorijoje, išskyrus juridinius asmenis ir jų padalinius, turinčius leidimus, kuriuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybės organizuojamoje atliekų tvarkymo sistemoje.

Remiantis Nuostatų 9 punktu, vietinės rinkliavos mokėtojų registrą organizuoja ir tvarko BĮ Palangos miesto rinkliavų centras. Nuostatų 10 punktas numatė, kad pareiškėjas registro duomenų bazėje registruoja ir tvarko duomenis apie nekilnojamojo turto savininko ar naudotojo vardą, pavardę arba juridinio asmens pavadinimą, vietinės rinkliavos mokėtojo identifikavimo kodą, nekilnojamojo turto aprašymą, nekilnojamojo turto unikalų numerį, nekilnojamojo turto adresą, nekilnojamojo turto pagrindinę naudojimo paskirtį, nekilnojamojo turto bendrą plotą ir kitus duomenis, būtinus vietinei rinkliavai administruoti. Pagal Nuostatų 16 punktą, vietinė rinkliava skaičiuojama pagal Palangos miesto savivaldybės tarybos nustatytus vietinės rinkliavos parametrus, kurie nurodyti šių Nuostatų 1 ir 2 prieduose.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog vietinės rinkliavos mokėjimas, o tiksliau jo dydis, priklauso nuo tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių, kurias, apskaičiuodamas mokestį, turi tiksliai nustatyti rinkliavos surinkėjas, kuris, kaip atsakingas už vietinės rinkliavos dydžio apskaičiavimą, turi pagrįsti mokesčio dydį. Jam tenka pareiga įrodyti mokėtiną sumą, savo ruožtu vietinės rinkliavos mokėtojas, siekdamas paneigti apskaičiuotą mokestį, turi teikti įrodymus apie kitokio dydžio mokesčio mokėjimą ar jo nemokėjimą. Toks įrodinėjimo naštos paskirstymas iš esmės atitiktų mokestinio pobūdžio bylose (kai kyla ginčai tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo), kurios savo pobūdžiu artimos dabar tikrinamos bylos kategorijai, formuojamą praktiką dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo ir iš čia kylančių pasekmių (žr. 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2181/2012).

Iš apeliacinės instancijos teismui pateikto 2011 m. kovo 18 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad atsakovui nuosavybės teise priklausančių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), Palangoje, pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis 2010 m. buvo maitinimo (b. l. 86). Iš 2013 m. vasario 4 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo galima spręsti, jog patalpų pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis į gyvenamąsias (butų) buvo pakeista 2011 m. (b. l. 11-12).

Kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovas nuosekliai neigia, kad 2010 m. minėtose patalpose buvo kavinė ar kitokia maitinimo įstaiga bei tvirtina, kad nuo patalpų rekonstrukcijos 2005 m., jų paskirtis yra gyvenamoji. Atsakovas dar 2011 m. sausio 8 d. rašte pareiškėjui nurodė, jog patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), Palangoje, kavinės nėra. 2005 m. liepos 4 d. pastato – poilsio namų (duomenys neskelbtini), Palangoje, pripažinimo tinkamu naudoti akte nėra duomenų apie tai, kad rekonstruotose poilsio namuose būtų maitinimo paskirties patalpų (b. l. 33). Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, prašyme teismui pareiškėjas taip pat nurodė, kad tai yra gyvenamosios patalpos (b. l. 4). Visa tai leidžia daryti išvadą, jog Nekilnojamojo turto registro duomenys nėra vienareikšmiai ir jų nepakanka daryti neabejotiną išvadą dėl pastato laikymo maitinimo paskirties. Todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėjo atsižvelgti į tai, kokio pobūdžio veikla buvo vykdoma minėtose patalpose 2010 m., t. y. kokia buvo faktinė patalpų tikslinė naudojimo paskirtis.

Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), Palangoje, 2010 m. būtų veikusi kavinė ar kitokia maitinimo įstaiga. Todėl nesant įrodymų, patvirtinančių, kad pastatas 2010 m. buvo naudojamas pagal tuo metu viešajame registre įregistruotą pastato pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį – maitinimo, vietinės rinkliavos apskaičiavimas taikant Nuostatų 1 priedo 9 punkte įtvirtintą maitinimo paskirties pastatams nustatytą rinkliavos dydį negali būti laikomas pagrįstu.

Taigi, atsižvelgiant į tai, jog apskaičiuojant vietinę rinkliavą už 2010 m. buvo nepagrįstai pritaikyti maitinimo patalpoms Nuostatuose nustatyti rinkliavos dydžiai, atsakovui buvo neteisingai paskaičiuota rinkliava už nurodytą laikotarpį. Todėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjas įpareigotas iš naujo apskaičiuoti vietinę rinkliavą atsakovui, kaip iš esmės teisėtas ir pagrįstas, paliekamas nepakeistas. Tenkinti apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo savivaldybės biudžetinės įstaigos Palangos miesto rinkliavos centras apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys