2K-595/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K–595/2012

Teisminio proceso Nr. 1-20-2-00139-2010-1

Procesinio sprendimo kategorija

2.1.7.1(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Masioko, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Tomo Šeškausko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Ž. gynėjos advokatės Neringos Grubliauskienės kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 16 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 20 d. nutarties.

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 16 d. nuosprendžiu V. Ž. nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį (už T. K. turto vagystę) laisvės atėmimu vieneriems metams;

pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (už G. Z. turto vagystę) – laisvės atėmimu vieneriems metams trims mėnesiams;

pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (už bendrovės „Vereinigte Hagelversicherung VVa“ turto vagystę) – laisvės atėmimu dvejiems metams;

pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (už V. D. turto vagystę) – laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams;

pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (už V. J. turto vagystę) – laisvės atėmimu vieneriems metams keturiems mėnesiams;

pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (už A. G. turto vagystę) – laisvės atėmimu vieneriems metams keturiems mėnesiams;

pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (už V. M. turto vagystę) – laisvės atėmimu vieneriems metams aštuoniems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 punktu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant nuteistąjį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Iš V. Ž. priteista T. K. 9320 Lt, V. D. – 13 000 Lt, A. G. – 11 000 Lt turtinei žalai atlyginti, V. M. – 13 200 Lt turtinei ir 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas E. K., tačiau dėl šios nuosprendžio dalies kasacinių skundų negauta.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 20 d. nutartimi nuteistojo V. Ž. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo T. Šeškausko pranešimą,

n u s t a t ė :

V. Ž. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (septynios nusikalstamos veikos) nuteistas už tai, kad:

laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 17 d. 23.30 val. iki 18 d. 6.30 val. pagrobė svetimą turtą –T. K. priklausantį 9000 Lt vertės baltos–juodos spalvos automobilį „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), stovėjusį Kaune, (duomenys neskelbtini), su jame buvusiais 320 Lt vertės daiktais – meškere, žiūronais ir remonto įrankiais;

laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 7 d. 16.00 val. iki 8 d. 7.30 pagrobė svetimą turtą – G. Z. priklausantį 10 000 Lt vertės mėlynos spalvos automobilį „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), stovėjusį Kaune, (duomenys neskelbtini);

laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 8 d. 22.00 val. iki 9 d. 7.00 val. pagrobė svetimą turtą – 20 716 Lt vertės Vokietijos bendrovei „Vereinigte Hagelversicherung VVa“ priklausantį pilkos spalvos automobilį „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), stovėjusį Kaune, (duomenys neskelbtini);

laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 14 d. 20.00 val. iki 15 d. 9.10 val. pagrobė svetimą turtą – V. D. priklausantį 13 000 Lt vertės mėlynos spalvos automobilį „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), stovėjusį Kaune, (duomenys neskelbtini);

laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 6 d. iki 9 d. pagrobė svetimą turtą –V. J. priklausantį 11 000 Lt vertės pilkos spalvos automobilį „VW Golf “ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), stovėjusį Kaune, (duomenys neskelbtini), su jame buvusiomis 200 Lt vertės medžiaginėmis pirštinėmis ir kepure;

laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 12 d. 19.00 val. iki 13 d. 6.15 val. pagrobė svetimą turtą – A. G. priklausantį 11 000 Lt vertės mėlynos spalvos automobilį „Audi Avant“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), stovėjusį Kaune, (duomenys neskelbtini);

laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 10 d. 22.00 val. iki 11 d. 7.00 val. pagrobė svetimą turtą –V. M. priklausantį 11 000 Lt vertės mėlynos spalvos automobilį „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), stovėjusį Kaune, (duomenys neskelbtini), su jame buvusiais 5500 Lt vertės daiktais: „GPS Leika“ baterijų krovikliu, perforatoriumi „Makita“, gipso kartono suktuku, dviem žvejo kėdutėm, įrankių dėže, dviem meškerėmis, nešiojamu kompiuteriu „Pavilion“;

Kasaciniu skundu nuteistojo V. Ž. gynėja advokatė Neringa Grubliauskienė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 20 d. nutartį bei Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 16 d. nuosprendžio dalį dėl V. Ž. nuteisimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (už T. K., Vokietijos bendrovei „Vereinigte Hagelversicherung VVa“, A. G., V. M. ir V. D. priklausančių automobilių vagystes) ir V. Ž. dėl šių veikų padarymo išteisinti, atmesti civilinius ieškinius bei paskirti švelnesnę bausmę.

Skunde kasatorė nurodo, kad abiejų instancijų teismai, grįsdami V. Ž. kaltę pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (už T. K., Vokietijos bendrovei „Vereinigte Hagelversicherung VVa“, A. G., V. M. ir V. D. priklausančių automobilių vagystes), rėmėsi įrodymais, kurie gauti pažeidžiant BPK 20, 196, 301 straipsnių nuostatas, nepašalino byloje esančių abejonių, jas vertino nuteistojo nenaudai ir neįrodė jo kaltės įstatymo nustatyta tvarka, taip pažeisdami nekaltumo prezumpcijos principą, įtvirtintą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 31 straipsnyje bei BPK 44 straipsnio 6 dalyje. Kasatorė pažymi, kad nekaltumo prezumpcijos principas draudžia asmens kaltę grįsti tik kaltinamojo prisipažinimu, duotu ikiteisminio tyrimo metu, kai tokį prisipažinimą teisme jis paneigė.

Teismai apkaltinamąjį nuosprendį ir nutartį grindė duomenimis, surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tačiau nepatvirtintais teisme, priešingai – teisme įrodžius jų abejotiną kilmę, bei neaptarę esminės aplinkybės – surinktų įrodymų patikimumo bei pakankamumo klausimo.

Kasatorė tvirtina, kad teismai negalėjo remtis 2010 m. rugsėjo 28 d. V. Ž., kaip įtariamojo, apklausos metu gautais duomenimis. 2011 m. gegužės 17 d. teisminio nagrinėjimo metu nuteistasis V. Ž. parodė, jog šios apklausos metu jis prisipažino dėl iš tiesų neįvykdytų penkių automobilių vagysčių (dėl kurių įtarimas jam nebuvo pareikštas) todėl, kad apklausoje dalyvavęs (bet apklausos protokole neužfiksuotas) tyrėjas M. G. darė jam psichologinį poveikį, grasindamas, kad jis bus suimtas ir „turės sėdėti“ iki teismo, jeigu neprisipažins ir dėl kitų nusikalstamų veikų. Nuteistajam valstybės paskirta gynėja S. Kupčiūnienė, pradėjus V. Ž. apklausą, atsiprašė ir dalyje apklausos nedalyvavo, todėl šių aplinkybių nematė. Apklausiamas teisme tyrėjas M. G. pripažino dalyvavęs nuteistojo V. Ž. apklausoje, nors apklausos protokole jo dalyvavimas neužfiksuotas.

Atmesdamas gynybos argumentus dėl nuteistajam daryto psichologinio poveikio ir motyvuodamas tai tuo, kad nuteistasis apklausos metu nurodė pavogtų automobilių pavadinimus, spalvas, gatves, kuriose šie vagytės metu stovėjo, apeliacinės instancijos teismas neįvertino to, jog dėl šių nusikalstamų veikų padarymo V. Ž. duoti parodymai nėra išsamūs, skirtingai nei dėl tų dviejų automobilių vagysčių, dėl kurių jis savanoriškai prisipažino ir davė detalius parodymus, o tai dar kartą patvirtina, kad nuteistajam V. Ž. buvo daromas psichologinis poveikis.

Taip pat kasatorė teigia, kad nuteistųjų V. Ž. bei E. K. parodymų patikrinimo vietoje veiksmai atlikti pažeidžiant BPK 196 straipsnio nuostatas, nes, kaip patvirtino patys nuteistieji, ne jie nurodė įvykio vietas, bet policijos pareigūnai juos kartu vienu automobiliu į šias vietas nuvežė ir parodė, kur atsistoti, bei juos fotografavo, o apklausos protokolą surašiusi tyrėja A. S. šio procesinio veiksmo metu nedalyvavo. Be to, parodymų patikrinimas vietoje vyko nedalyvaujant gynėjams ir ne protokoluose nurodytu laiku – šią aplinkybę patvirtina Kauno apskrities VPK raštas, kad parodymų patikrinimo vietoje protokoluose nurodytu laiku abu nuteistieji (V. Ž. – 2010 m. rugsėjo 29 d. nuo 8.15 iki 10.05 val. (T. 3, b. l. 10, 11), E. K. – 2010 m. rugsėjo 29 d. nuo 16.40 iki 17.25 val. (T. 3, b. l. 56, 57)) buvo areštinėje. Teismai į šias aplinkybes nesigilino, o papildomai apklausdamas tyrėją A. S., Kauno apylinkės teismo teisėjas jai uždavė menamą klausimą – ar tai galėjo būti apsirikimo klaida, į kurį tyrėja atsakė teigiamai. Tačiau, kasatorės nuomone, tai ne klaida, o akivaizdus dokumento klastojimas, nes neteisingi duomenys dėl laiko ir datos nurodyti abiejų nuteistųjų parodymų patikrinimo vietoje protokoluose.

Atmesdami gynybos argumentus dėl parodymų patikrinimo vietoje veiksmų neteisėtumo, teismai patikėjo ne nuteistųjų, o pareigūnų A. S. bei M. G. parodymais, taip suteikdami jiems didesnę įrodomąją galią. Kasatorė pažymi, kad nuteistojo V. Ž. nurodytas aplinkybes patvirtino tiek Kauno apskrities VPK raštas, tiek kitas nuteistasis E. K., kuris savo kaltę pripažino visiškai ir neturėjo jokio pagrindo sakyti kitaip. Be to, teismai nepasisakė dėl esminės aplinkybės, leidžiančios tikėti V. Ž. ir E. K. parodymų pagrįstumu, būtent: abu nuteistieji pirmosios instancijos teisme parodymus apie parodymų patikrinimo vietoje atlikimo aplinkybes nurodė dar negalėdami jų patvirtinti neginčijamais įrodymais.

Apibendrindama skundo argumentus kasatorė nurodo, kad, V. Ž. teisminio nagrinėjimo metu neprisipažinus padarius penkias automobilių vagystes bei kilus pagrįstų abejonių dėl parodymų patikrinimo veiksmo teisėtumo, konkrečių ir neginčijamų įrodymų, besąlygiškai pagrindžiančių nuteistojo dalyvavimą padarant šias nusikalstamas veikas, byloje nėra, todėl teismų sprendimai naikinti ir V. Ž. dėl to išteisintinas. Išteisinus V. Ž. dėl šių veikų padarymo, jam turi būti paskirta švelnesnė bausmė, nes jis – teisiamas pirmą kartą, teigiamai apibūdinamas, mokosi, taigi yra pagrindai taikyti BK 55 straipsnio nuostatas ir skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras A. Verenius prašo nuteistojo V. Ž. gynėjos advokatės N. Grubliauskienės kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas V. Ž. kaltę pagal BK 178 straipsnio 2 dalį dėl septynių nusikalstamų veikų padarymo pagrindė teisminio proceso metu ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma: nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais, iš dalies nuteistųjų V. Ž. bei E. K. parodymais tiek, kiek jie neprieštaravo nustatytoms faktinėms aplinkybėms, įtariamųjų parodymų patikrinimo vietoje, įvykių vietų apžiūrų, atliktų operatyvinių veiksmų protokolais ir kitais bylos dokumentais. V. Ž. parodymus, duotus teisminio nagrinėjimo metu dėl policijos pareigūnų naudoto psichologinio smurto prieš jį, teismas visiškai pagrįstai vertino kritiškai. Apklausęs liudytojus tyrėją A. S. ir policijos pareigūną M. G., teismas nenustatė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių nuteistojo teiginius. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, kad V. Ž. apklausose ikiteisminio tyrimo metu nedalyvavo jo gynėja, nes 2010 m. rugsėjo 28 d. apklausos protokolas patvirtintas gynėjos parašu. Be to, prokuroras pastebi, kad 2010 m. rugsėjo 28 d. V. Ž. pateiktame pranešime apie įtarimą buvo inkriminuota ir 2009 m. lapkričio 26 d. R. K. priklausančio automobilio „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vagystė, tačiau jis dėl to neigė savo kaltę ir šio automobilio vagystės vietos parodymų patikrinimo vietoje metu nenurodė, o iš 2011 m. sausio 12 d. prokuroro nutarimo matyti, kad tyrimas dėl šios veikos prieš V. Ž. buvo nutrauktas. Be to, 2010 m. rugsėjo 28 d. ikiteisminiai tyrimai dėl automobilių, priklausančių nukentėjusiesiems T. K., Vokietijos bendrovei „Vereinigte Ha-gelversieherung Wa“, V. D., A. G. ir V. M, vagysčių nebuvo sujungti į vieną, tai buvo padaryta gerokai vėliau – 2010 m. gruodžio 17 d. prokuroro nutarimu. Pasak prokuroro, šios aplinkybės rodo, kad tyrėjai iš paties įtariamojo V. Ž. parodymų bei jo parodymų patikrinimo vietoje metu sužinojo apie kitus jo pagrobtus automobilius ir tik vėliau, pasitvirtinus šiems faktams, tyrimai buvo sujungti. 2011 m. sausio 17 d. V. Ž. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl septynių automobilių vagysčių. Šios apklausos metu, dalyvaujant gynėjai, jis patvirtino savo ankstesnius parodymus ir jokių pastabų dėl policijos pareigūnų neteisėtų veiksmų nepareiškė.

Taip pat atsiliepime prokuroras teigia, kad su V. Ž. atliktas parodymų patikrinimo vietoje procesinis veiksmas ir surašytas protokolas atitinka BPK 196 straipsnio reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad parodymų patikrinimo vietoje protokole tyrėja dėl apsirikimo nurodė neteisingą šio proceso veiksmo atlikimo laiką, tačiau šis veiksmas su V. Ž., atsižvelgiant tiek į jo, tiek ir liudytojų V. S. bei M. G. parodymus, buvo atliktas, o įtariamasis pastabų dėl jo teisėtumo nepareiškė viso ikiteisminio tyrimo metu bei susipažinęs su pabaigto ikiteisminio tyrimo medžiaga, todėl pripažino atitinkančiu BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymu.

Prokuroras pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktų duomenų pripažinimas įrodymais ir jų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Prokuroro nuomone, kasacinio skundo teiginiai nepaneigia teismų išvadų dėl duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo.

Bylą išnagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas laikėsi BPK reikalavimų bei teismų praktikos, reglamentuojančios baudžiamųjų bylų nagrinėjimą apeliaciniame procese. Nutartyje apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl visų esminių nuteistojo apeliacinio skundo argumentų ir juos motyvuotai atmetė.

Taip pat, prokuroro vertinimu, nagrinėjamoje byloje teisingai buvo pritaikytas baudžiamasis įstatymas, įtvirtintas BK 178 straipsnio 2 dalyje, bei paskirta tinkama bausmė. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje, laikydamasis BK 55 straipsnio reikalavimų, nurodė motyvus, kodėl nuteistajam skirtina griežčiausia bausmės rūšis – laisvės atėmimas.

Atsiliepimu į kasacinį skundą nukentėjusioji ir civilinė ieškovė V. M. prašo nuteistojo V. Ž. gynėjos advokatės N. Grubliauskienės kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nukentėjusioji nurodo, kad teismai tinkamai vertino V. Ž. parodymus. Ikiteisminio tyrimo metu V. Ž., dalyvaujant gynėjai, visiškai pripažino padaręs visas kaltinamajame akte nurodytas nusikalstamas veikas, parodė įvykių vietas, detaliai paaiškino visų inkriminuotų nusikaltimų aplinkybes, o šiuos savo parodymus pakeitė tik teisiamajame posėdyje. Nukentėjusioji mano, kad tik teisiamajame posėdyje pakeisti nuteistojo V. Ž. parodymai yra akivaizdžiai melagingi ir tą patvirtina teismų nustatytos aplinkybės.

2010 m. rugsėjo 28 d. nuteistajam V. Ž. pareiškus įtarimus, jis, dalyvaujant gynėjai advokatei S. Kupčiūnienei, kurios dalyvavimą apklausoje patvirtina orderis bei parašai, ne tik patvirtino ir prisipažino pavogęs G. Z. ir V. J. automobilius, dėl kurių jam buvo pareikštas įtarimas, bet prisipažino ir dėl tuo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnams nežinomų jo padarytų nusikalstamų veikų, t. y. dėl kitų penkių automobilių vagysčių, nurodydamas pareigūnams tų automobilių pavadinimus, spalvas, gatves, kuriose šie stovėjo. Tokius parodymus nuteistasis patvirtino 2010 m. rugsėjo 29 d. parodymų patikrinimo vietoje metu bei 2011 m. sausio 17 d. apklausoje. Šių parodymų nuteistasis neneigė ir 2011 m. sausio 25 d. dalyvaujant advokatei pasirašytinai susipažindamas su baudžiamosios bylos medžiaga. Taip pat nukentėjusioji atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistojo V. Ž. teigimas, jog pirminės apklausos metu jis prisipažino bijodamas būti suimtas, neatitinka tikrovės bei byloje nustatytų faktinių aplinkybių, nes jau tuo metu jis buvo sulaikytas.

Taip pat nukentėjusioji kaip nepagrįstus vertina nuteistojo teiginius dėl jo parodymų patikrinimo vietoje procesinio veiksmo neteisėtumo. V. Ž. teiginiai, kad jam konkrečias automobilių stovėjimo vietas parodė patys policijos pareigūnai, prieštarauja faktiniams bylos duomenims, nes gatves, automobilių rūšis, spalvas ir jų pavogimo laiką nuteistasis per apklausą buvo nurodęs pats. Be to, nukentėjusioji atkreipia dėmesį į tai, kad V. Ž. parodymų patikrinimo vietoje metu nurodė visai kitą automobilio stovėjimo vietą nei nukentėjusioji, todėl, jeigu vadovautis nuteistojo V. Ž. pozicija, policijos pareigūnai būtų rodę atsistoti į tą vietą, kurią pareigūnams nurodė nukentėjusioji. Tyrėja A. S., prisiekusi teisme sakyti tiesą, patvirtino, kad nuteistojo parodymų patikrinimas nusikaltimų vietose tikrai buvo atliktas ir įstatymų nustatyta tvarka tinkamai įformintas, tačiau dėl didžiulio darbo krūvio ir glaustų procesinių terminų galėjo būti padaryta klaida protokole nurodant datą. Be to, pagal BPK 62 straipsnį V. Ž., kaip proceso dalyvis, galėjo skųsti, jo nuomone, neteisėtus pareigūnų veiksmus ikiteisminį tyrimą organizuojančiam ir jam vadovaujančiam prokurorui, tačiau tokia teise nepasinaudojo, jokių aplinkybių dėl to jis nenurodė ir savo gynėjai. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, nukentėjusioji tvirtina, kad, atliekant nuteistojo V. Ž. parodymų patikrinimą vietoje, nebuvo padaryta jokių esminių BPK pažeidimų.

Nuteistojo V. Ž. gynėjos kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl įrodymų leistinumo ir jų vertinimo

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal Baudžiamojo proceso kodeksą byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Įrodymus teismas privalo ištirti ir patikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų sąsajumo (liečiamumo) ir leistinumo reikalavimų bei juos vertinti vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytomis pagrindinėmis įrodymų vertinimo taisyklėmis, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.

Įrodymų vertinimas, susijęs su jų pakankamumu ir patikimumu, yra pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas, todėl kasacinės instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje pasisakydamas dėl skundžiamų teismų sprendimų teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), šiuo klausimu išvadų pateikti negali ir nagrinėja kasacinio skundo argumentus, kuriais prašoma patikrinti, ar renkant duomenis, juos tiriant, pripažįstant įrodymais bei vertinant nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai.

Kasaciniame skunde ginčijamas 2010 m. rugsėjo 28 d. V. Ž., kaip įtariamojo, apklausos ir 2010 m. rugsėjo 29 d. jo parodymų patikrinimo vietoje procesinių veiksmų teisėtumas bei jų panaudojimas V. Ž. kaltei pagrįsti, tvirtinant, kad teismai priimdami sprendimus rėmėsi duomenimis, surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tačiau nepatvirtintais teisme, todėl pažeidė BPK 20, 196 ir 301 straipsnių reikalavimus.

Bylos medžiaga patvirtina, kad 2010 m. rugsėjo 28 d. apklausos ikiteisminio tyrimo metu V. Ž. pagal pateiktą pirminį įtarimą dėl trijų automobilių vagysčių prisipažino dėl dviejų iš jų ir dar dėl penkių kitų automobilių vagysčių, dėl kurių jam įtarimas nebuvo pareikštas, t. y. dėl T. K., Vokietijos bendrovei „Vereinigte Hagelversicherung VVa“, A. G., V. M. ir V. D. priklausančių automobilių vagysčių. Šios apklausos, kaip įrodymo, neteisėtumą kasatorė, be kita ko, motyvuoja tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu V. Ž. valstybės paskirta gynėja dalyvavo tik apklausos pradžioje, o vėliau, jai pasišalinus, apklausoje dalyvavęs (tačiau apklausos protokole neužfiksuotas) tyrėjas M. G. darė psichologinį spaudimą, todėl nuteistasis save apkalbėjo – pripažino padaręs ir kitas automobilių vagystes, nors iš tiesų automobilių nevogė.

Šie kasacinio skundo teiginiai ir juos pagrindžiantys argumentai atmestini. Siekdamas patikrinti ikiteisminio tyrimo metu atliktų apklausų, kurių metu V. Ž. prisipažino padaręs ir tas automobilių vagystes, kurių faktus vėliau teisme neigė, patikimumą, teismas į teismo posėdį iškvietė ir apklausė ikiteisminio tyrimo metu V. Ž. apklausas 2010 m. rugsėjo 28 d. ir 2011 m. sausio 17 d. atlikusią tyrėją A. S. bei, pasak nuteistojo, jam psichologinį spaudimą dariusį tyrėją M. G. Teisme kaip liudytojai apklausti šie pareigūnai nuteistojo parodymų nepatvirtino, t. y. liudytoja tyrėja A.

S. paneigė faktą, kad nuteistajam V. Ž. valstybės paskirta gynėja dalyvavo tik jo apklausos pradžioje, o vėliau atsiprašė. Liudytojas M. G., nors ir prisipažino, kad galėjo būti apklausos metu – bet tik kaip nuteistąjį į apklausą pristatęs asmuo, tačiau paneigė naudojęs psichologinį smurtą prieš nuteistąjį. Tikrindami V. Ž. apklausos patikimumą, teismai taip pat lygino nuteistojo iškeltą versiją ir kitus bylos faktus, t. y. atsižvelgė į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu atliktų V. Ž. apklausų protokoluose yra gynėjos parašai, be to, V.

Ž. viso ikiteisminio tyrimo metu ir jo pabaigoje susipažindamas su ikiteisminio tyrimo medžiaga dalyvaujant jo gynėjai nenurodė jokių duomenų apie jo teisių pažeidimus, neužtikrinant tinkamos teisės į gynybą arba jam daromą psichologinį pareigūnų spaudimą, nepateikė ir prašymų papildyti ikiteisminį tyrimą. Pažymėtina ir tai, kad gynybos iškelta versija, jog pareigūnui grasinant, kad jeigu jis neprisipažins, tai bus suimtas ir turės „sėdėti iki teismo“, nelogiška, nes jau tuo metu V. Ž. buvo laikinai sulaikytas, o prisipažinus dėl dar penkių automobilių vagysčių, neteisėtų veiksmų apimtis gerokai padidėtų, o tai neišvengiamai susiję su griežtesne bausme bei didesniu žalos nukentėjusiesiems atlyginimu.

Be to, 2011 m. sausio 17 d. apklausos metu, dalyvaujant gynėjai ir jau būdamas laisvėje, nuteistasis patvirtino pirminės apklausos metu duotus parodymus. Taip pat, skirtingai nei tvirtinama kasaciniame skunde, pirminės apklausos ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis V. Ž. nurodė pakankamai išsamius duomenis apie jam tuo metu dar neinkriminuotas penkias automobilių vagystes, detalizuodamas automobilių užvaldymo būdą, laiką, vietas, panaudotus įrankius, vietoves, kur po nusikaltimų laikė šiuos automobilius, asmenį, kuriam juos pardavė ir pan., ir į šį faktą pagrįstai atsižvelgė apeliacinės instancijos teismas.

Taigi teismai patikrino ikiteisminio tyrimo metu atliktų nuteistojo V. Ž. apklausų patikimumą ir padarė motyvuotą išvadą, kad, priešingai gynybos teiginiams, 2010 m. rugsėjo 28 d. apklausa buvo teisėta.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismas nuosprendį grindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus (BPK 242 straipsnio 1 dalis). Tačiau nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolas patvirtina, kad šis teismas, apklausdamas V. Ž. ir tikrindamas jo parodymų patikimumą, neperskaitė ikiteisminio tyrimo metu atliktų jo apklausų, kurių metu jis prisipažino dėl visų jam inkriminuotų vagysčių. Taigi teismas nesilaikė BPK 242 straipsnio 1 dalyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, tačiau, kolegijos vertinimu, šie pažeidimai nelaikyti esminiais. Pažymėtina, kad, be V. Ž., kaip įtariamojo, apklausų, ikiteisminio tyrimo metu buvo atliekamas ir V. Ž. parodymų patikrinimas vietoje, kurio metu nuteistasis iš esmės atkartojo ir vietoje patikslino savo pirminių apklausų metu duotus parodymus. Šis proceso veiksmas buvo užfiksuotas surašius 2010 m. rugsėjo 29 d. parodymų patikrinimo vietoje protokolą ir teisme ištirtas. Be to, teisminio nagrinėjimo metu V. Ž., duodamas parodymus, akcentavo savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, dar kartą patvirtindamas faktą, kad tuo metu buvo prisipažinęs dėl visų jam inkriminuotų automobilių vagysčių, o šie jo parodymai buvo tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nepažeidė BPK 20 ir 301 straipsnių reikalavimų.

Kasaciniame skunde nurodoma ir apie V. Ž. bei kito nuteistojo E. K. parodymų patikrinimo vietoje procesinių veiksmų neatitikimą BPK 196 straipsnio reikalavimams, argumentuojant tuo, kad ne nuteistieji rodė vagysčių ir pavogtų automobilių laikymo bei realizavimo vietas, o patys pareigūnai, be to, protokolą surašiusi tyrėja A. S. šių procesinių veiksmų metu nedalyvavo. Pasak nuteistųjų, jų nurodytus faktus, be jų pačių parodymų, patvirtina Kauno apskrities VPK raštas, kad parodymų patikrinimo vietoje protokoluose nurodytu laiku jie nebuvo vežami iš areštinės. Šie kasacinio skundo argumentai taip pat atmestini.

Teismų sprendimų turinys patvirtina, kad teismai pripažino, jog, atliekant nuteistųjų V. Ž. ir V. K. parodymų patikrinimo vietoje veiksmus, jokių esminių pažeidimų nebuvo padaryta. Skunde ginčijamų procesinių veiksmų patikimumas buvo patikrintas kaip liudytojus apklausus tyrėjus A. S. bei M. G., kurie paneigė nuteistųjų nurodytus faktus dėl jų teisių pažeidimų ir duomenų klastojimo. Gynybos pateiktas Kauno apskrities VPK raštas pagrįstai įvertintas kaip dokumentas, patvirtinantis, kad iš tiesų V. Ž. ir E. K. parodymų patikrinimo vietoje protokoluose nurodytas laikas yra netikslus, nes protokoluose nurodytu laiku nuteistieji nebuvo išvežti iš areštinės. Tačiau, atsižvelgę į tai, kad parodymų patikrinimas vietoje neabejotinai buvo atliktas – tą patvirtina prie šių veiksmų protokolų kaip priedai pridėtos nuotraukos, teismai padarė teisingą išvadą, kad nustatyti datos ir laiko netikslumai negali būti vertinami kaip esminiai trūkumai, lemiantys šių procesinių veiksmų neteisėtumą, jų neatitikimą BPK 196 straipsnio reikalavimams.

Kasaciniame skunde, be kita ko, pateikiami prašymai atmesti nukentėjusiųjų civilinius ieškinius ir, atsižvelgiant į BK 55 straipsnio nuostatas, paskirti V. Ž. švelnesnę bausmę. Kadangi šie prašymai siejami su kitu kasacinio skundo prašymu išteisinti nuteistąjį pagal BK 178 straipsnio 2 dalį dėl penkių automobilių vagysčių, tai, atmetus šį prašymą, nėra teisinio pagrindo jų svarstyti.

Patikrinusi skundžiamą nuosprendį ir nutartį teisės taikymo aspektu, kolegija sprendžia, kad esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta, visos bylos aplinkybės, reikšmingos automobilių vagysčių sudėčių taikymui, išnagrinėtos, skundžiamų teismų sprendimų turinys neduoda pagrindo įžvelgti esminių kasaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų, dėl kurių reikėtų šiuos teismų sprendimus naikinti ar keisti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo V. Ž. gynėjos Neringos Grubliauskienės kasacinį skundą.

Teisėjai Vytautas Masiokas

Dalia Bajerčiūtė

Tomas Šeškauskas