2019-10-02 Nr. AB-18722-3-65-3-00015-2018-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1923-629/2019

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00015-2018-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.4.2; 18.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. U. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. balandžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. U. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Panevėžio miesto savivaldybės administracija) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja E. U. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Panevėžio skyriaus 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. 23SD-9353-(14.23.104.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti NŽT Panevėžio skyrių tęsti nuosavybės teisių į išlikusį J. V. nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesą ir dėl nuosavybės teisių į P. N. tenkančią J. V. išlikusio nekilnojamojo turto dalį (0,4418 ha žemės) atkūrimo lygiaverčiu žemės plotu spręsti pagal P. N. 1998 m. rugsėjo 21 d. Panevėžio apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Panevėžio miesto žemėtvarkos skyriui paduotą prašymą bei pagal pareiškėjos 2017 m. kovo 2 d. NŽT Panevėžio skyriui paduotą prašymą.

2. Pareiškėja paaiškino, kad jos motina P. N., mirusi 2010 m. spalio 3 d., pretendavo atkurti nuosavybės teises į jai priklausančią jos tėvo J. V. iki nacionalizacijos valdytos žemės dalį (1,71 ha). Į kitą šio buvusio savininko valdytos žemės dalį nuosavybės teises atkurti pretendavo P. N. sesuo – M. V. V.. Visa J. V. valdyta žemė patenka į Panevėžio miesto teritoriją. P. N. nuosavybės teisės buvo atkuriamos keliais etapais, paskutiniuoju NŽT 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimu Nr. 23S-430-(14.23.3.) nuosavybės teisės P. N. į jai tenkančią 0,4418 ha ploto žemę buvo atkurtos atlyginant pinigais.

3. Pareiškėja nurodė, kad NŽT Panevėžio skyrius 2017 m. sausio 31 d. pranešimu Nr. 23SD-734-(14.23.104.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ (toliau – ir 2017 m. sausio 31 d. pranešimas) pareiškėjai pasiūlė pateikti prašymą dėl NŽT 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Nr. 23S-430-(14.23.3.) panaikino (patikslinimo) ir vietoje piniginės kompensacijos prašyti suteikti lygiavertį turėtajam žemės, miško ar vandens telkinio plotą kaimo vietovėje, nurodant pasirinktos vietovės rajoną ir kadastro vietovę. Pareiškėja su tokiu pasiūlymu sutiko ir 2017 m. kovo 2 d. NŽT Panevėžio skyriui pateikė prašymą dėl sprendimo pakeitimo ir atlyginimo lygiaverčiu žemės plotu Vilniaus rajone, Buivydiškių kadastro vietovėje. NŽT Panevėžio skyrius 2017 m. kovo 8 d. pranešimu pareiškėjai nurodė, kad dokumentų dėl žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn rengimas laikinai stabdomas, atsakovas dėl papildomų duomenų kreipsis į archyvą, o juos gavęs, tęs arba atsisakys tęsti dokumentų dėl žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn rengimą. Tačiau atsakovas 2017 m. gruodžio 14 d. priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo nutarė vykdyti NŽT 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimą ir už valstybės išperkamą žemę išmokėti pinigus. Pareiškėjos teigimu, taip NŽT Panevėžio skyrius atsisakė tenkinti P. N. 1998 m. rugsėjo 21 d. prašymą suteikti jai naują žemės sklypą arba suteikti lygiavertį turėtam žemės sklypą bei pareiškėjos 2017 m. kovo 2 d. prašymą dėl sprendimo pakeitimo ir atlyginimo lygiaverčiu žemės plotu.

4. Pareiškėja teigė, kad nuosavybės teisių atkūrimą vykdžiusi institucija iki 2003 m. kovo 1 d. P. N. nepranešė apie galimybę iki 2003 m. balandžio 1 d. pakeisti valią dėl nuosavybės atkūrimo būdo. Tvirtino, kad P. N. valia nuosavybės teises į žemę atkurti suteikiant lygiavertį žemės sklypą nebuvo pakeista. Pareiškėjos vertinimu, NŽT 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimu Nr. 23S-403-(14.23.3.) buvo ne tik pripažinta P. N. teisė atkurti nuosavybės teises į 0,4418 ha žemės, bet ir sukurtas teisėtas lūkestis, kad ši teisė bus įgyvendinta suteikiant lygiavertį žemės plotą. Pareiškėja pažymėjo, kad NŽT Panevėžio skyrius dalį kitų asmenų prašymų administracine tvarka pakeisti sprendimus patenkino ir vietoje atlyginimo pinigais už valstybės išperkamą žemę pretendentams nuosavybės teises atkūrė suteikiant lygiaverčius žemės sklypus.

5. Atsakovas NŽT Panevėžio skyrius atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad pretendentai turėjo teisę savo nuožiūra pasirinkti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 5 straipsnio 2 dalyje numatytą nuosavybės atkūrimo būdą ir (ar) šio įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje numatytą atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą būdą. Piliečiai iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo teisę pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Atsakovas vertino, kad šis terminas yra naikinamasis, kuris, jį praleidus, negali būti atnaujinamas. Dėl šios priežasties vėlesnis piliečių valios nurodymas ar jos pakeitimas negali būti vertinamas kaip sukeliantis teisines pasekmes.

7. Atsakovas teigė, kad pareiškėjai, remiantis nuo 2014 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusiomis Atkūrimo įstatymo nuostatomis, buvo pasiūlyta už valstybės išperkamą Panevėžio miesto žemę gauti lygiavertį miško plotą kaimo vietovėje. Pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalį tuo atveju, kai nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės ar atlyginama už valstybės išperkamą žemę, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

8. NŽT Panevėžio skyrius nurodė, kad pareiškėjai nuosavybės teisės buvo atkurtos Atkūrimo įstatyme numatytais įvairiais būdais, o galutinai nuosavybės teisės buvo atkurtos NŽT 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimu Nr. 23S-430-(14.23.3.) už 0,4418 ha žemės atlyginant pinigais. Atsakovas nurodė, kad skundžiamas Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis NŽT 2017 m. lapkričio 24 d. pavedimu Nr. 1PAV-442-(1.8.). Nurodytas pavedimas buvo parengtas atsižvelgus į Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos poziciją, jog piliečiai, kurie nustatyta tvarka nėra apskundę sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo atlyginant pinigais, negali būti laikomi piliečiais, dėl kurių priimti jų valios neatitinkantys sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o piliečių prašymai gauti neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius turėtiesiems žemės sklypus kaimo gyvenamosiose vietovėse, ypač tų piliečių, dėl kurių jau priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo, turėtų būti sprendžiami tik tuo atveju, jeigu būtų šalinami imperatyvūs teisės aktų reikalavimų pažeidimai.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija) atsiliepime į skundą prašė teismo sprendimą priimti savo nuožiūra.

10. Administracija paaiškino, kad dėl dalies buvusio savininko J. V. žemės priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o likusi teritorija užimta statiniais ir jiems eksploatuoti skirtais žemės sklypais, taip pat susisiekimo komunikacijomis. Tokia žemė priskiriama valstybės išperkamai ir piliečiams negrąžinama.

II. 11. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2018 m. balandžio 11 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

12. Teismas nustatė, kad prašymą atkurti nuosavybės teises į J. V. valdytą žemę valstybės įgaliotai institucijai 1991 m. lapkričio 4 d. padavė V. M. V., pagal 1991 m. spalio 18 d. įgaliojimą atstovavusi ir P. N.. V. M. V. užpildė nustatytos formos prašymą ir dalyje, skirtoje nurodyti nuosavybės teisių atkūrimo būdus, kaip nereikalingą išbraukė atkūrimo būdą „natūra“ ir įrašė pageidavimą nuosavybės teises į 0,2 ha žemės sklypą atkurti ekvivalentine natūra, o už likusią žemę gauti kompensaciją. Teismas nurodė, kad šiame prašyme nurodyti nuosavybės teisių atkūrimo būdai atitiko prašymo padavimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų (toliau – ir Atstatymo įstatymas) nuostatas. Galiojant Atstatymo įstatymui, sprendimų atkurti P. N. nuosavybės teises į jai priklausančią žemės dalį nebuvo priimta. Teismas nustatė, kad P. N. 1998 m. rugsėjo 22 d. Panevėžio apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Panevėžio miesto žemėtvarkos skyriui (toliau – ir Panevėžio miesto žemėtvarkos skyrius) pateikė pareiškimą, kuriame suformulavo prašymą už buvusio savininko J. V. žemę kompensuoti ir suteikti jai naują žemės sklypą bei lygiavertį turėtajam žemės sklypą. P. N. nuosavybės teisės į dalį jai tenkančios J. V. valdytos žemės buvo atkurtos Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. birželio 14 d. sprendimu Nr. 583773-319, 2004 m. gegužės 21 d. sprendimu Nr. 96730-1371, 2004 m. rugsėjo 22 d. sprendimu Nr. 97991-1441, 2004 m. rugsėjo 22 d. sprendimu Nr. 97992-1442, 2007 m. liepos 17 d. sprendimu Nr. 106954-1952. Atsižvelgęs į Administracijos atsiliepime į skundą pateiktus paaiškinimus ir pridėtus rašytinius įrodymus, teismas darė išvadą, kad Panevėžio miesto savivaldybė nuo 2007 m. kovo mėn. konstatavo, jog likusi J. V. valdyta žemė priskirta valstybės išperkamai žemei ir natūra negrąžinama.

13. Teismas nustatė, kad NŽT Panevėžio skyrius 2012 m. vasario 13 d. raštu Nr. 23SD-(14.23.104.)-567 pareiškėjai išaiškino Atkūrimo įstatymo nuostatas, pasiūlė, tuo atveju, jeigu ji pageidauja pakeisti savo valią ir už valstybės išperkamą buvusio savininko J. V. valdytą žemę prašyti atlyginti pinigais, iki 2012 m. birželio 1 d. pateikti prašymą. Pareiškėja 2012 m. gegužės 11 d. pateiktame prašyme nurodė, kad ji valios nekeis ir palaiko ankstesnį prašymą gauti lygiavertį sklypą. NŽT Panevėžio skyrius 2014 m. gruodžio 12 d. raštu Nr. 23SD-(14.23.104)-8643 „Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu“ pareiškėjai išaiškino Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas nuostatas ir pranešė, kad P. N. vardu gali būti atkurtos nuosavybės teisės į 0,4917 ha žemės dalį, taip pat išaiškino teisę iki 2015 m. kovo 1 d. pateikti prašymą už valstybės išperkamą J. V. žemę, esančią Panevėžio mieste, atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje. Nagrinėjant bylą, nustatyta, kad pareiškėja šia teise nepasinaudojo.

14. Teismas darė išvadą, kad NŽT Panevėžio skyrius atliko jo kompetencijai priskirtus veiksmus, pareiškėjai buvo aiškiai nurodyta, jog likusi buvusio savininko J. V. žemė natūra nebus grąžinta, kadangi ji priskirta valstybės išperkamai žemei, į ją nuosavybės teisės gali būti atkurtos už ją atlyginant Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka.

15. Teismas nurodė, kad NŽT 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimu Nr. 23S-403-(14.23.3.) atkūrė P. N. nuosavybės teises į jai tenkančią J. V. valdytos žemės 0,0499 ha dalį, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują lygiavertį 0,0499 ha žemės sklypą, skirtą individualiai statybai. Teismas atmetė pareiškėjos argumentus, kad NŽT 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimo Nr. 23S-403-(14.23.3.) 4-uoju punktu buvo pripažinta ne tik pareiškėjos teisė atkurti nuosavybės teises į jai priklausančią 0,4418 ha buvusio savininko žemės dalį, bet ir nustatytas šios teisės įgyvendinimo būdas – 0,4418 ha žemės sugrąžinimas, bei pareiškėjai buvo sukeltas teisėtas lūkestis, kad nuosavybės teisės į šią J. V. valdytos žemės dalį bus atkurtos perduodant lygiavertį žemės plotą. Teismas pažymėjo, kad NŽT aptariamame punkte nurodė, į kokią konkrečią buvusio savininko valdytos žemės dalį liko atkurti nuosavybės teises pretendentei, ir konstatavo, kad nuosavybės teisės į šią žemės dalį bus atkurtos vėliau, tačiau šiame punkte dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo nepasisakė.

16. Teismas nurodė, kad NŽT 2017 m. lapkričio 24 d. pavedimą Nr. 1PAV-442-(1.8E), kuriuo vadovaudamasis NŽT Panevėžio skyrius priėmė pareiškėjos skundžiamą 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimą, parengė, konstatavusi, jog nėra Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje nurodytų sąlygų, sudarančių pagrindą administracine tvarka panaikinti arba pakeisti jau priimtus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo tiems piliečiams, kurių prašymuose buvo nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas „ekvivalentine“ natūra. Teismas sprendė, kad byloje nustatytas visetas aplinkybių apie nuosavybės teisių atkūrimą į buvusio savininko J. V. valdytą žemę, esančią Panevėžio miesto teritorijoje, leidžia teigti, kad NŽT Panevėžio skyrius 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimą priėmė, administracine tvarka nenustatęs, jog 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimas Nr. 23S-430-(14.23.3.) atkurti nuosavybės teises P. N. būtų priimtas, pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką. Tai reiškia, kad kilus ginčui, šio individualaus administracinio akto teisėtumas ir pagrįstumas gali būti patikrintas tik teisminiu keliu.

17. Teismas nustatė, kad NŽT 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimas Nr. 23S-430-(14.23.3.) buvo priimtas, 2016 m. rugsėjo 6 d. gavus pareiškėjos prašymą nuosavybės teises į J. V. Panevėžio mieste valdytos žemės 0,4418 ha dalį atkurti atlyginant pinigais. Bylos duomenimis, su NŽT Panevėžio skyriaus 2016 m. rugsėjo 15 d. parengtu sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,4418 ha žemės, už ją atlyginant pinigais, projektu pareiškėja susipažino 2016 m. rugsėjo 19 d. ir raštu nurodė sutinkanti, kad sprendimas būtų priimtas jai nedalyvaujant. Pareiškėja NŽT 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Nr. 23S-430-(14.23.3.) teismine tvarka neapskundė.

III. 18. Pareiškėja E. U. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

19. Apeliacinis skundas grindžiamas pareiškėjos skunde išdėstytais motyvais, papildomai nurodant, kad:

19.1. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-828-415/2017 pateiktu išaiškinimu, NŽT 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimu Nr. 23S-403-(14.23.3.) buvo ne tik pripažinta P. N. teisė atkurti nuosavybės teises į 0,4418 ha žemės, bet ir sukurtas teisėtas lūkestis į nuosavybės teisių į žemę atkūrimą, o ne į piniginę kompensaciją.

19.2. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad NŽT 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimas Nr. 23S-430-(14.23.3.) buvo priimtas 2016 m. rugsėjo 6 d. gavus pareiškėjos prašymą nuosavybės teises atkurti pinigais. 2016 m. rugsėjo 6 d. Atkūrimo įstatymas jau nebenumatė galimybės pretendentui pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nes valios pakeitimo terminai jau buvo pasibaigę. 2016 m. rugsėjo 6 d. prašymas pareiškėjai negalėjo sukelti jokių teisinių pasekmių. Atsakinga institucija privalėjo nuosavybės teises atkurti suteikiant lygiavertį turėtajam žemės sklypą, kaip pareiškėja pageidavo iki 2016 m. rugsėjo 6 d. pateiktuose prašymuose.

19.3. NŽT 2017 m. sausio 31 d. pranešimu pareiškėjai pasiūliusi pateikti prašymą dėl NŽT 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Nr. 23S-430-(14.23.3.) panaikinimo (patikslinimo) ir vietoje piniginės kompensacijos prašyti suteikti lygiavertį turėtajam žemės, miško ar vandens telkinio plotą kaimo vietovėje, nurodant pasirinktos vietovės rajoną ir kadastro vietovę, ir gavusi pareiškėjos 2017 m. kovo 2 d. prašymą, pareiškėjai suteikė teisėtą lūkestį ir įsipareigojo administracine tvarka panaikinti 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. 23S-430-(14.23.3.) ir pareiškėjai vietoje piniginės kompensacijos suteikti lygiavertį turėtajam žemės sklypą.

19.4. Teismas privalėjo įvertinti NŽT veiksmus ne tik Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 9 dalies kontekste, bet ir tinkamo viešojo administravimo funkcijų vykdymo bei piliečiui sukurtų teisėtų lūkesčių tinkamo realizavimo kontekste, tačiau tokio vertinimo neatliko. Teismas formaliai vertino byloje surinktus įrodymus ir neatskleidė bylos esmės.

20. Atsakovas NŽT Panevėžio skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo teismo sprendimą priimti savo nuožiūra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl NŽT Panevėžio skyriaus 2017 m. gruodžio 14 d. Sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, taip pat atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus nuosavybės teisių atkūrimo procese.

23. Skundžiamu Sprendimu pareiškėja buvo informuota, kad NŽT 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimas Nr. 23S-430-(14.23.3) įvykdytas ir jai už valstybės išperkamą žemę išmokėti pinigai, bei nurodyta, kad NŽT direktorius, 2017 m. lapkričio 24 d. pavedimu Nr. 1PAV-442-(1.8) panaikino savo ankstesnį pavedimą ir pavedė NŽT teritorinių skyrių vedėjams užtikrinti, kad piliečiams, kurių prašymuose atkurti nuosavybės teises yra nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas „ekvivalentine natūra“ ir kuriems priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo atlyginant pinigais nepakeisti administracine tvarka ir neparengtos išvados dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, būtų tęsiama priimtų sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo atlyginant pinigais procedūra, t. y. būtų toliau vykdomas NŽT 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimas Nr. 23S-430-(14.23.3) ir už valstybės išperkamą žemę išmokami pinigai.

24. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja taip pat siekia, kad, panaikinęs Sprendimą, atsakovas tęstų nuosavybės teisių į J. V. išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesą ir dėl nuosavybės teisių į P. N. tenkančią J. V. išlikusio nekilnojamojo turto dalį (0,4418 ha žemės) atkūrimo lygiaverčiu žemės plotu spręsti pagal P. N. 1998 m. rugsėjo 21 d. Panevėžio miesto žemėtvarkos skyriui paduotą prašymą bei pagal pareiškėjos 2017 m. kovo 2 d. NŽT Panevėžio skyriui paduotą prašymą.

25. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjos skundą atmetė, konstatavęs, kad NŽT Panevėžio skyrius atliko jo kompetencijai priskirtus veiksmus, pareiškėjai buvo aiškiai nurodyta, jog likusi buvusio savininko J. V. žemė natūra nebus grąžinta, kadangi ji priskirta valstybės išperkamai žemei, į ją nuosavybės teisės gali būti atkurtos už ją atlyginant Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka. Pareiškėja, nesutikdama su teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

26. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

27. Pažymėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jį keisti, todėl, sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl ginčo esmės, šių motyvų nekartoja, o tik pasisako dėl apeliacinio skundo argumentų.

28. Byloje nustatyta, kad 1991 m. lapkričio 4 d. prašymo atkurti nuosavybės teises į J. V. valdytą žemę dalyje, skirtoje nurodyti nuosavybės teisių atkūrimo būdus, kaip nereikalingą išbrauktas atkūrimo būdas „natūra“ ir įrašytas pageidavimas nuosavybės teises į 0,2 ha žemės sklypą atkurti ekvivalentine natūra, o už likusią žemę gauti kompensaciją (Nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 253, b. l. 10). P. N. (pareiškėjos mama) 1998 m. rugsėjo 22 d. Panevėžio miesto žemėtvarkos skyriui pateikė pareiškimą, kuriame suformulavo prašymą už buvusio savininko J. V. žemę kompensuoti ir suteikti jai naują žemės sklypą bei lygiavertį turėtajam žemės sklypą (Nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 253, b. l. 69).

29. NŽT Panevėžio skyrius 2012 m. vasario 13 d. raštu Nr. 23SD-(14.23.104.)-567 pareiškėjai išaiškino Atkūrimo įstatymo nuostatas ir pasiūlė, tuo atveju, jeigu ji pageidauja pakeisti savo valią ir už valstybės išperkamą buvusio savininko J. V. valdytą žemę prašyti atlyginti pinigais, iki 2012 m. birželio 1 d. pateikti prašymą. Pareiškėja 2012 m. gegužės 11 d. pateiktame prašyme nurodė, kad ji valios nekeis ir palaiko ankstesnį prašymą gauti lygiavertį sklypą (Nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 253, b. l. 268–267). NŽT Panevėžio skyrius 2014 m. gruodžio 12 d. raštu Nr. 23SD-(14.23.104)-8643 „Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu“ pareiškėjai išaiškino Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas nuostatas ir pranešė, kad P. N. vardu gali būti atkurtos nuosavybės teisės į 0,4917 ha žemės dalį, taip pat išaiškino teisę iki 2015 m. kovo 1 d. pateikti prašymą už valstybės išperkamą J. V. žemę, esančią Panevėžio mieste, atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje (Byla Nr. 253, b. l. 271). Pareiškėja šia teise nepasinaudojo.

30. P. N. nuosavybės teisės buvo atkuriamos keliais etapais, paskutiniuoju NŽT 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimu Nr. 23S-430-(14.23.3.) nuosavybės teisės į 0,4418 ha ploto žemę buvo atkurtos atlyginant pinigais.

31. Pareiškėja apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau nesutinka su jų vertinimu. Byloje nėra ginčo dėl to, kad J. V. valdyta žemė patenka į Panevėžio miesto teritoriją, ir kad žemė, į kurią NŽT 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimu Nr. 23S-430-(14.23.3.) buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,4418 ha žemės atlyginant pinigais, priskirtina valstybės išperkamai žemei. Pažymėtina, kad pareiškėja teismui neginčijo NŽT 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Nr. 23S-430-(14.23.3.) nei iškart po to, kai jis buvo priimtas, nei gavusi šioje byloje skundžiamą Sprendimą, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad pareiškėja turi teisę kreiptis į administracinį teismą su prašymu atnaujinti NŽT 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Nr. 23S-430-(14.23.3.) apskundimo terminą ir apskųsti minėtą sprendimą.

32. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad NŽT Panevėžio skyrius 2017 m. sausio 31 d. pranešimu Nr. 23SD-734-(14.23.104.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ pareiškėjai pasiūlė pateikti prašymą dėl NŽT 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Nr. 23S-430-(14.23.3.) panaikino (patikslinimo) ir vietoje piniginės kompensacijos prašyti gauti lygiavertį turėtajam žemės, miško ar vandens telkinį kaimo vietovėje, nurodant pasirinktos vietovės rajoną ir kadastro vietovę (b. l. 11). Pareiškėja 2017 m. kovo 2 d. NŽT Panevėžio skyriui pateikė prašymą „Dėl sprendimo pakeitimo ir atlyginimo lygiaverčiu žemės sklypu“ ir prašė vietoje piniginės kompensacijos suteikti lygiavertį žemės plotą Vilniaus rajone, Buivydiškių kadastro vietovėje (b. l. 12). NŽT Panevėžio skyrius 2017 m. kovo 8 d. pranešimu Nr. 23SD-1778-(14.23.104.) „Dėl gauto prašymo“ pareiškėją informavo, kad dokumentų dėl žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn rengimas laikinai stabdomas, o skundžiamu 2017 m. gruodžio 14 d. Sprendimu informavo pareiškėją, kad įvykdytas NŽT 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimas Nr. 23S-430-(14.23.3) ir už valstybės išperkamą žemę pareiškėjai yra išmokėti pinigai, bei paaiškino, kad NŽT direktorius 2017 m. lapkričio 24 d. pavedimu Nr.1PAV-442-(1.8) panaikino savo ankstesnį pavedimą ir pavedė NŽT teritorinių skyrių vedėjams užtikrinti, kad piliečiams, kurių prašymuose atkurti nuosavybės teises yra nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas „ekvivalentine natūra“ ir kuriems priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo atlyginant pinigais nepakeisti administracine tvarka ir neparengtos išvados dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, būtų tęsiama priimtų sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo atlyginant pinigais procedūra (b. l. 13, 14).

33. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija akcentuoja, kad šioje byloje nėra sprendžiamas NŽT 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Nr. 23S-430-(14.23.3.) teisėtumo klausimas, minėtas sprendimas yra galiojantis ir nenuginčytas. Tai reiškia, kad nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai procesas yra baigtas. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo vertinti nei aplinkybės, kokia pareiškėjos (ar jos mamos) valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo buvo išreikšta Atkūrimo įstatyme nustatytais terminais, nei aplinkybės, kad 2016 m. rugsėjo 6 d. Atkūrimo įstatymas jau nebenumatė galimybės pretendentui pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, todėl 2016 m. rugsėjo 6 d. prašymas pareiškėjai negalėjo sukelti jokių teisinių pasekmių.

34. Pareiškėja nagrinėjamoje byloje laikosi pozicijos, kad atsakovas, 2017 m. sausio 31 d. pranešimu pareiškėjai pasiūlęs pateikti prašymą dėl NŽT 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Nr. 23S-430-(14.23.3.) panaikinimo (patikslinimo) ir vietoje piniginės kompensacijos prašyti suteikti lygiavertį turėtajam žemės, miško ar vandens telkinio plotą kaimo vietovėje, nurodant pasirinktos vietovės rajoną ir kadastro vietovę, ir gavęs pareiškėjos 2017 m. kovo 2 d. prašymą, pareiškėjai suteikė teisėtą lūkestį ir įsipareigojo administracine tvarka panaikinti 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. 23S-430-(14.23.3.) ir pareiškėjai vietoje piniginės kompensacijos suteikti lygiavertį turėtajam žemės sklypą.

35. Kiek tai susiję su pareiškėjos argumentu dėl teisėtų lūkesčių principo pažeidimo, teisėjų kolegija pažymi, jog teisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Įstatymais nustačius asmenims tam tikrą teisę, tos teisės suteikimo pagrindus, sąlygas ir tvarką, valstybei kyla pareiga santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų. Šie principai taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1660/2014; 2014 m. gruodžio 22 d. nutartis administracinėje byloje A143-1660/2014; 2015 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1872-552/2015).

36. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog sprendžiant dėl to, ar byloje vertinamu atveju galėjo susiformuoti pareiškėjos nurodytas teisėtas lūkestis, kurį teismas turi ginti, būtina įvertinti tris pagrindinius aspektus, galinčius nulemti tokių lūkesčių susiformavimą ir jų apsaugą: 1) tai teisės nuostatos, kurių pagrindu susiformuoja teisėti lūkesčiai, 2) subjektų elgesys, kuris patvirtina siekius įgyti tam tikras materialiąsias teises, bei 3) atitinkami kompetentingų subjektų sprendimai ir (ar) veiksmai (administraciniai aktai) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutartį administracinėje byloje A492-1711/2014; 2016 m. rugsėjo 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A-353-858/2016; 2017 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-801-858/2017).

37. Pirmoji teisėtų lūkesčių atsiradimo sąlyga yra pozityviosios teisės nuostatų egzistavimas, kurių pagrindu asmuo gali įgyti konkrečias materialiąsias teises. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje yra numatyta galimybė priimtus sprendimus panaikinti arba pakeisti administracine tvarka, tačiau pagal šioje dalyje įtvirtintas nuostatas, tokia administracinė procedūra galima tik esant dviem sąlygoms: pirma, turi būti nustatyta, kad sprendimai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ar valstybinės žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai, pardavimo, nuomos, perdavimo neatlygintinai naudotis priimti pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, ir, antra, dėl to neturi kilti ginčų. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenis, nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą spręsti, kad NŽT 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimas Nr. 23S-430-(14.23.3.), kuriuo pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę atlyginant pinigais, priimtas pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, tokių aplinkybių nenurodė ir pareiškėja. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pagal pozityviosios teisės nuostatas pareiškėja negalėjo įgyti pagrįsto teisėto lūkesčio, kad NŽT 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimas Nr. 23S-430-(14.23.3.) bus panaikintas administracine tvarka ir nuosavybės teisių atkūrimo procesas bus tęsiamas (atnaujintas).

38. Nors atsakovas 2017 m. sausio 31 d. pranešimu Nr. 23SD-734-(14.23.104.) ir pasiūlė pareiškėjai pateikti prašymą dėl NŽT 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Nr. 23S-430-(14.23.3.) panaikino (patikslinimo) ir vietoje piniginės kompensacijos prašyti gauti lygiavertį turėtajam žemės, miško ar vandens telkinį kaimo vietovėje, nurodant pasirinktos vietovės rajoną ir kadastro vietovę, tačiau šis raštas savaime negali būti pagrindu lūkesčiams, kurie kildintini iš teisės aktuose numatytų asmenų materialiųjų teisių. Paminėtina, kad šiame rašte buvo tik pasiūlyta pateikti atitinkamą prašymą, tačiau nebuvo nurodyta, jog šis prašymas bus tenkinamas neatsižvelgiant į galiojančių teisės aktų nuostatas. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju nėra nustatyti neteisėti atsakovo veiksmai ar neveikimas atkuriant pareiškėjai nuosavybės teises pinigais NŽT 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimu Nr. 23S-430-(14.23.3.) ir taip pabaigiant nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai procesą. Atsižvelgusi į pirmiau nurodytus kriterijus ir nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad byloje vertinamu atveju nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjos teisėtų lūkesčių principo pažeidimą ir dėl to naikinti skundžiamą Sprendimą.

39. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas, 2017 m. sausio 31 d. pranešimu Nr. 23SD-734-(14.23.104.) pasiūlęs pareiškėjai pateikti prašymą dėl NŽT 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Nr. 23S-430-(14.23.3.), o vėliau tokią poziciją pakeitęs, pažeidė gero administravimo principą. Vis dėlto, gero administravimo principas neturėtų užkirsti kelio valstybės institucijoms ištaisyti pasitaikančias klaidas, netgi jei jos yra jų pačių nerūpestingumo rezultatas (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimo byloje Moskal prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 10373/05).

40. Dėl pareiškėjos argumentų, susijusių su tuo, kad ir NŽT 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimu Nr. 23S-403-(14.23.3.) buvo sukurtas teisėtas lūkestis į nuosavybės teisių į žemę atkūrimą, o ne į piniginę kompensaciją, pažymėtina, kad NŽT 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimo Nr. 23S-403-(14.23.3.) 4 punkte nurodyta, jog liko atkurti nuosavybės teises į 0,4418 ha buvusio savininko valdytos žemės dalį, ir kad nuosavybės teisės į šią žemės dalį bus atkurtos vėliau, tačiau šiame punkte dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo nėra pasisakyta. Apeliaciniame skunde nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutartimi išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A-828-415/2017 buvo susiklosčiusi situacija, kai NŽT buvo nurodžiusi, jog likusi žemės dalis bus grąžinta vėliau. Nagrinėjamu atveju, priešingai nei administracinėje byloje Nr. A-828-415/2019 susiklosčiusiu atveju, NŽT 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendime Nr. 23S-403-(14.23.3.) nurodė, kad į likusią žemę bus atkurtos nuosavybės teisės, nenurodant, kad bus grąžinta žemė. Taigi, NŽT 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendime Nr. 23S-403-(14.23.3.) nepasisakė dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, todėl nėra pagrindo remtis apeliaciniame skunde nurodytais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-828-415/2019 pateiktais išaiškinimais, kadangi minėtos administracinės bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės skiriasi. Konstatuotina, kad dėl NŽT 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimo Nr. 23S-403-(14.23.3.) negalėjo kilti pareiškėjos teisėtų lūkesčių dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo.

41. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos E. U. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė