2022-04-06 Nr. AB-8177-3-61-3-05020-2021-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1915-520/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05020-2021-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio M. H. K. A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. H. K. A. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. H. K. A. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2021 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 21S39241 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. 6K-2279 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje išnagrinėti iš naujo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad yra (duomenys neskelbtini) pilietis, pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kadangi asmeniškai patyrė grasinimų dėl (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, išsiųsti jį į kilmės valstybę, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, jį apskundė, tačiau Migracijos departamentas skundą atmetė, iš esmės pateikdamas tik sutrumpintus motyvus. Atsakovas, remdamasis tik subjektyviomis prielaidomis, nepagrįstai konstatavo, jog surinkta informacija nepatvirtina, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Atsakovas tyrimą atliko paviršutiniškai, apsiribojo abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertino asmeninių pareiškėjo savybių, santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojo nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, nuodugniai neištyrė įrodymų.

3. Pareiškėjas teigė, kad yra (duomenys neskelbtini). Jeigu teismas konstatuotų, kad atsakovas pagrįstai nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, turi būti patikrinta ir kita skundžiamo Sprendimo dalis dėl papildomos apsaugos nesuteikimo. Atsakovui nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad išsiuntimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjas nepatirs grėsmių, yra tikimybė, jog, išsiuntus į (duomenys neskelbtini), pareiškėjo teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos.

4. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas uždraudė jam (pareiškėjui) atvykti į Lietuvos Respubliką, tačiau šis Sprendimas yra išvestinis, kuris, panaikinus sprendimą dėl prieglobsčio, turi būti naikinamas kaip praradęs teisinį pagrindą. Byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Be to, nėra duomenų, kad pareiškėjas iš Lietuvos Respublikos būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, taip pat nėra duomenų, kad jis keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Nustatytas 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką terminas yra neproporcingas. Taip pat būtina įvertinti ir Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal Europos Parlamento ir Tarybos 2018 m. lapkričio 28 d. reglamento „Dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir SIS reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, ir pakeisti šį laikotarpį.

5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas savo prieglobsčio prašyme nurodė, jog iš kilmės valstybės išvyko dėl to, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėjui pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje nesuteiktas, kadangi jis neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 metų Jungtinių Tautų konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Pareiškėjui gresiantis persekiojimas nėra dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, jo deklaruojama baimė nelaikyta visiškai pagrįsta, todėl neatitinka „visiškai pagrįstos baimės“ nuostatos. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai. Remiantis Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) 2021 metų gairėmis, šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsižvelgus į tai bei į individualias pareiškėjo savybes, buvo konstatuota, kad jis neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

7. Atsakovas teigė, kad jis yra surinkęs ir įvertinęs visą aktualią su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste ir pareiškėjo pasakojimo nelaikė patikimu įrodymu, nes paaiškinimai apie pasitraukimo iš kilmės valstybės priežastis buvo nenuoseklūs. Pareiškėjas nepagrindė savo baimės grįžti į (duomenys neskelbtini), todėl jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas. Pasakojimo dalis dėl pareiškėjui pareikštų grasinimų nebuvo pagrįsta jokiais objektyviais duomenimis ir iš dalies prieštaravo tyrimo metu surinktai kilmės valstybės informacijai. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo pateiktos nuotraukos nepatvirtina jokių nurodytų aplinkybių, nes iš jų neįmanoma identifikuoti, kada ir kur jos padarytos, o (duomenys neskelbtini) pareiškimas, pateiktas „Word“ formatu, negali būti vertinamas kaip patikimas įrodymas, pagrindžiantis pareiškėjo nurodytų aplinkybių tikrumą. Pareiškėjo pasakojimas nebuvo laikomas patikimu įrodymu, nenustatyta reali rizika pareiškėjui patirti persekiojimą dėl jo reikštos pozicijos dėl padėties (duomenys neskelbtini).

8. Atsakovas nurodė, kad į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai, kartu su asmenų grupe pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik kai buvo sulaikytas pareigūnų. Aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Tikėtina, jog, atsisakius suteikti prieglobstį, vengdamas grąžinimo, jis gali pasislėpti. Vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjui nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes buvo pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti, todėl buvo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Jei pareiškėjas nori savanoriškai grįžti, gali pateikti tokį prašymą. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgus į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje nustatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Nors pareiškėjas iš savo kilmės šalies atvyko į (duomenys neskelbtini), tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, neteisėtai kirto sieną, neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Pareiškėjas nesiekė kuo greičiau gauti prieglobstį, tai taip pat patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 3 d. sprendimu pareiškėjo M. H. K. A. M. skundą tenkino iš dalies, t. y. pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus ir juos išdėstė taip: „3. Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.“, „4. Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.“, atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimą.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2021 m. liepos 11 d. neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos sieną ir 2021 m. rugpjūčio 10 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kuriame nurodė prašantis prieglobsčio dėl to, kad (duomenys neskelbtini).

11. Pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 10 d. pirminėje apklausoje nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

12. Teismas nustatė, kad 2021 m. rugpjūčio 12 d. vyko antrinė apklausa. Pareiškėjas buvo apklaustas dar du kartus: 2021 m. rugsėjo 6 d. ir 2021 m. rugsėjo 8 d. Teismas nurodė minėtų apklausų metu pareiškėjo pateiktus paaiškinimus. Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos atvykti į Lietuvos Respubliką, įvesti į centrinę Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir C.SIS II) perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu padavė skundą Komisijai, kuri skundą atmetė.

13. Teismas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą tiek apklausų metu, tiek teismo posėdyje, sprendė, kad matyti daugybė neatitikimų ir nesutapimų. Pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 12 d. apklausoje nurodė, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas 2021 m. rugsėjo 6 d. apklausoje nurodė (duomenys neskelbtini). Teismo posėdyje pareiškėjas nurodė (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 12 d. apklausoje nurodė, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 10 d. prašyme suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nurodė, kad (duomenys neskelbtini). 2021 m. rugpjūčio 12 d. apklausoje pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini). Vėlesnėse apklausose bei teismo posėdyje pareiškėjas apie šias aplinkybes iš viso neužsiminė. Pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 10 d. pirminėje apklausoje nurodė, kad (duomenys neskelbtini); 2021 m. rugpjūčio 12 d. apklausoje nurodė, kad (duomenys neskelbtini). Be to, pareiškėjas painiojosi, bandydamas apibūdinti (duomenys neskelbtini). Be to, vėliau 2021 m. rugpjūčio 12 d. apklausoje nurodė, kad (duomenys neskelbtini). Vėliau toje pačioje apklausoje pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini); 2021 m. rugsėjo 6 d. apklausoje nurodė, kad (duomenys neskelbtini), nors 2021 m. rugpjūčio 12 d. apklausoje paaiškino, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas 2021 m. rugsėjo 8 d. apklausoje po patikslinančių klausimų tvirtino, jog (duomenys neskelbtini).

14. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas pareiškėjo prašymą, susijusį su patirtu persekiojimu, konstatavo esant išsamiu, tačiau nurodė, jog jis nėra suderinamas su kilmės valstybės informacija. Atsakovas vadovavosi EPPB 2021 metų ataskaita, pagal kurią (duomenys neskelbtini) priklauso padidintos rizikos grupei, kuri gali susidurti su persekiojimo grėsme. Veiksmai, su kuriais gali susidurti šio profilio asmenys, yra tokio sunkaus pobūdžio, kad jie gali prilygti persekiojimui (pvz., nužudymas, savavališkas areštas, neteisėtas sulaikymas, kankinimas, mušimas, pagrobimas). Pagal atsakovo surinktą informaciją, (duomenys neskelbtini). Tačiau iš pareiškėjo pasakojimo nėra pagrindo priskirti pareiškėją prie asmenų, kurie, remiantis kilmės valstybės informacija, susiduria su padidinta persekiojimo grėsme – pareiškėjas nėra (duomenys neskelbtini), jis nebuvo sulaikytas, jam nebuvo pareikšti kaltinimai dėl (duomenys neskelbtini). Be to, pareiškėjas 2021 m. rugsėjo 8 d. apklausoje nurodė, kad apie (duomenys neskelbtini) sužinojo 2020 metais, ir teigė, kad nesakė apie juos, pasakodamas apie 2021 metais, tačiau (duomenys neskelbtini). Šioje apklausoje pareiškėjas tvirtino, jog (duomenys neskelbtini). Atsižvelgdamas į tai, atsakovas pagrįstai konstatavo, kad nei kilmės valstybės informacija, nei pareiškėjo pasakojimas nepagrindžia pareiškėjo baimės patirti persekiojimą, todėl pagrįstai sprendė, kad deklaruojama pareiškėjo baimė nėra visiškai pagrįsta, todėl sutiktina su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir pareiškėjui pabėgėlio statusas nesuteiktas pagrįstai.

15. Teismas vertino, kad pareiškėjas, nors ir (duomenys neskelbtini), nėra priskiriamas asmenims, kurie gali susidurti su persekiojimu, todėl atsakovas pagrįstai konstatavo tyrimo metu nenustatęs pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, taigi jis neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

16. Teismas nurodė, kad iš turimos kilmės valstybės informacijos atsakovas konstatavo, jog (duomenys neskelbtini) vyksta vidinis karinis konfliktas, tačiau pagal EPPB pateikiamą informaciją įvairiose (duomenys neskelbtini) beatodairiško smurto lygis yra skirtingas: (duomenys neskelbtini) nėra ginkluoto konflikto, o (duomenys neskelbtini) (išskyrus (duomenys neskelbtini) rajonus) šiuo metu beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Pagal EPPB išvadas apie bendrą situaciją (duomenys neskelbtini) regione beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nelemia realios rimtos žalos rizikos. Be to, pareiškėjas nebuvo (duomenys neskelbtini), jis taip pat nėra pažeidžiamas asmuo – yra darbingo amžiaus jaunas vyras, kilmės valstybėje likę pareiškėjo giminaičiai, su kuriais jis bendravo ir kurie, jo žiniomis, gyvena saugiai. Pareiškėjas visą gyvenimą praleido (duomenys neskelbtini), žino vietinius papročius ir kultūrą. Teismas sprendė, kad įvertinus surinktą informaciją, pagrįstai nebuvo nustatyta, jog kyla rimta ir asmeninė grėsmė pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu, pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 3 punkte nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Todėl atsakovo išvadą, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies ir Konvencijos 1 straipsnio A dalyje įtvirtintų sąlygų pabėgėlio statusui gauti, teismas vertino kaip pagrįstą.

17. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas atliko detalią pareiškėjo apklausą (apklaustas kelis kartus), sudarė jam sąlygas išsamiai pateikti argumentus ir įrodymus apie, jo manymu, reikšmingas aplinkybes, apklausų metu uždavė patikslinančius klausimus, siūlė detalizuoti nurodytus teiginius. Pareiškėjo argumentą dėl informacijos trūkumo paneigia Sprendime nurodyti informacijos šaltiniai, kuriais rėmėsi atsakovas priimdamas skundžiamą Sprendimą.

18. Teismas nurodė, kad pareiškėjo prašymas pagrįstai atmestas kaip akivaizdžiai nepagrįstas, todėl, įvertinus jo atvykimo aplinkybes, deklaruojamą atvykimo tikslą, kitas asmenį apibūdinančias aplinkybes (amžių, profesiją, darbingumą, šeiminius ryšius, deklaruojamus keliavimo tikslus ir pan.), nėra pagrindo konstatuoti, jog Sprendimo dalis dėl pareiškėjo išsiuntimo nepagrįsta ar neteisėta. Pareiškėjas pėsčiomis kirto valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą. Todėl Migracijos departamento išvada, jog yra tikimybė, kad pareiškėjas slėpsis, yra pagrįsta, todėl atsakovas pagrįstai nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos.

19. Teismas aptarė Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, (toliau – ir Kriterijų tvarka) nuostatas ir pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima priskirti pareiškėją bent vienai iš Kriterijų tvarkoje nurodytai asmenų, kuriems taikomas 5 metų draudimo atvykti laikotarpis, grupei. Todėl šiuo atveju adekvačiu laikytinas Kriterijų tvarkos 44.3.1 punkte nustatytas 2 metų draudimo laikotarpis, atitinkamai Sprendimas keistinas ir uždraudžiama pareiškėjui 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos atvykti į Lietuvos Respubliką.

20. Teismas sprendė, kad Migracijos departamentas pagrįstai priėmė sprendimą įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pareiškėjui, tačiau nustačius, kad adekvatus draudimo atvykti pareiškėjui į Lietuvos Respubliką terminas yra 2 metai nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, keistina Sprendimo dalis ir nustatoma įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 21. Pareiškėjas M. H. K. A. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti skundą.

22. Pareiškėjas cituoja Įstatymo nuostatas bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką ir teigia, kad atsakovo atliktas įrodymų tyrimas pasireiškė kritišku ir priekabiu pareiškėjo pasakojimo vertinimu ignoruodamas pareigą vertinti tiek prieglobsčio prašytojo, tiek kilmės šalies informaciją objektyviai. Atsakovas nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Teismas šių atsakovo padarytų klaidų neištaisė ir nepagrįstai pripažino pagrįstais atsakovo teiginius, kad prieglobsčio prašytojas jam tariamai kylančios grėsmės nesieja su savo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais, todėl pareiškėjo pasakojimas nelemia pabėgėlio statuso suteikimo.

23. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo išvada, kad pareiškėjui nekyla reali grėsmė, nes jis (duomenys neskelbtini). Tokia išvada padaryta neįsigilinus į kilmės šalies aktualią informaciją ir vyraujančius papročius, neatsižvelgus į Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo pagal Konvenciją ir 1967 metų Protokolą dėl pabėgėlių statuso 65 punkto nuostatas. Be to, teismas detaliau nevertino pareiškėjo argumento dėl atsakovo pareigos surinkti tikslią naujausią informaciją apie kilmės šalį religinių mažumų kontekste. Siekdamas tiksliai įvertinti pareiškėjo baimę ir grėsmę patirti persekiojimą, atsakovas turėjo ištirti ne tik teisės aktus, bet ir jų praktinį veikimą, nes tik tokiu būdu galima susidaryti pagrįstą ir objektyvų įsitikinimą apie reiškinius, su kuriais pareiškėjas susidurs kilmės valstybėje. Pareiškėjo teigimu, situacija (duomenys neskelbtini) yra itin bloga, tai patvirtina viešai prieinami duomenys.

24. Pareiškėjas nurodo, kad EPPB pateikiama informacija, kuria rėmėsi atsakovas, yra paviešinta prieš daugiau nei metus, o duomenys surinkti dar anksčiau, todėl nėra aktualūs. Pareiškėjas teigia, kad aktualią informaciją apie situaciją (duomenys neskelbtini) skelbia daugelis tarptautinių organizacijų, todėl atsakovas gali tinkamai įvykdyti savo pareigą ir surinkti naujausią informaciją apie pareiškėjo kilmės šalį, pavyzdžiui, pasinaudoti (duomenys neskelbtini) paskelbta ataskaita, (duomenys neskelbtini) ataskaita, patikrinti duomenis apie kiekvieną dieną skelbiamas aukas tam tikrose interneto svetainėse. Pareiškėjo nuomone, jo nurodyti duomenys patvirtina, jog šiuo metu (duomenys neskelbtini) vyksta karo veiksmai ir pirmiausia jie yra nukreipti ne tik į kariaujančių pusių pajėgas, bet būtent į civilius asmenis. Šie duomenys yra reikšmingi tiek sprendžiant dėl prieglobsčio suteikimo, tiek dėl papildomos apsaugos.

25. Pareiškėjas nurodo, kad kilmės šalies saugumo lygis turi būti vertinamas ir atsižvelgiant į faktą, ar kilmės valstybė yra ratifikavusi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvenciją bei 1984 metų Konvenciją prieš kankinimus, nes tik tokiu būdu egzistuoja realus pagrindas tikėtis, jog grąžintas į kilmės šalį prieglobsčio prašytojas nepatirs netinkamo elgesio. Vertinant baimės patirti persekiojimą ateityje pagrįstumą nėra reikalaujama, kad prieglobsčio prašytojas jau būtų patyręs konkrečius persekiojimo veiksmus, nukreiptus į jo asmenį praeityje, tokių faktų egzistavimas tik leidžia preziumuoti, kad pareiškėjo baimė yra pagrįsta. Asmens baimė gali būti pagrįsta šeimos narių, draugų ar visuomenės grupėse (etninės, rasinės, religinės ar pan.), kuriai jis priklauso, patirtimi. Pareiškėjas įvardijo konkrečias situacijas, kai jam artimi žmonės buvo užpulti ir nužudyti, jų namai sugriauti, o valstybė jokios realios apsaugos savo piliečiams nesuteikė, ir į tai turėjo būti atsižvelgta nagrinėjant pareiškėjo prašymą. (duomenys neskelbtini) nėra jokių žmogaus teisių garantijas veiksmingai užtikrinančių instrumentų. Naujausi duomenys patvirtina apie pareiškėjui gresiantį individualų pavojų, todėl sprendimas nesuteikti papildomos apsaugos nepagrįstas. Atsakovas neindividualizavo pareiškėjo atvejo ir naujausios informacijos netaikė pareiškėjo nurodytiems motyvams, jų nepalygino su naujausia kilmės valstybės informacija, o teismas šios klaidos neištaisė.

26. Pareiškėjas nurodo, kad teismas detaliau nepasisakė dėl Sprendimo dalies, kuria atsakovas nutarė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, uždraudė jam atvykti į Lietuvos Respubliką, nusprendė įvesti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti. Šie sprendimai yra išvestiniai iš sprendimo nesuteikti prieglobsčio, tad panaikinus Sprendimo dalį, kuria pareiškėjui nesuteiktas prieglobstis, naikintini ir pastarieji atsakovo sprendimai.

27. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

28. Migracijos departamentas laikosi pozicijos, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje nesuteiktas pagrįstai. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai, todėl jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Atsižvelgiant į pareiškėjo individualias savybes ir į tai, kad jo kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nepasiekia tokio lygio, jog vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

29. Atsakovo teigimu, pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvai buvo išsamiai ir visapusiškai įvertinti, pateiktas jų teisinis įvertinimas, atsižvelgus į surinktą aktualią kilmės valstybės informaciją bei remiantis teisės aktų nuostatomis ir pabėgėlių teisės principais. Sprendimas išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką priimtas pagrįstai, nes pareiškėjas neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką, kelia nelegalios migracijos grėsmę.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 30. Byloje esminis ginčas kilo dėl atsakovo Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. 21S39241, kuriuo pareiškėjui (duomenys neskelbtini) piliečiui M. H. K. A. M. nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje, taip pat nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas skunde taip pat prašė panaikinti Komisijos 2021 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. 6K-2279 ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

31. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad Migracijos departamento ir Komisijos sprendimai yra pagrįsti ir teisėti. Pirmosios instancijos teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad pareiškėjas neatitinka kriterijų, nurodytų Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovo Sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, ir dėl to pakeitė atsakovo Sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, taip pat įvedamas į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

32. Iš Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas, įvertinęs pareiškėjo (prieglobsčio prašytojo) pasakojimą apie priežastis, lėmusias jo išvykimą iš (duomenys neskelbtini) (jis teigė (duomenys neskelbtini)), nustatė, kad pareiškėjo pasakojimas apie tariamai patirtą persekiojimą ((duomenys neskelbtini)) ir persekiojimo priežastis ((duomenys neskelbtini)) buvo gana išsamus, tačiau nėra patvirtintas patikimais įrodymais, taip pat prieglobsčio prašytojo pasakojimas iš dalies nesuderinamas su kilmės valstybės informacija. Atsakovas pareiškėjo nurodomą jam grėsmę būti persekiojamam kilmės valstybėje įvertino kartu su aktualia kilmės valstybės informacija ir konstatavo, kad nei kilmės valstybės informacija, nei prieglobsčio prašytojo pasakojimas nepagrindžia jo baimės patirti persekiojimą, ir padarė išvadą, jog asmens deklaruojama baimė nėra visiškai pagrįsta. Kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata yra neįvykdyta, atsakovas sprendė, kad asmuo neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų bei jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas.

33. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą ir tikrindamas Migracijos departamento Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, detaliai ir atidžiai įvertino pareiškėjo nurodomas aplinkybes dėl jo baimės būti persekiojamam kilmės valstybėje ir informaciją apie padėtį kilmės valstybėje.

34. Tikrinant pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymėtina, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

35. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

36. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

37. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

38. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

39. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

40. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

41. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo Sprendimo turinį, konstatuoja, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, šią informaciją įvertino kartu su pareiškėjo pateiktais paaiškinimais apie jo individualią situaciją. Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas, ar atsakovo Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir jam turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, atsakovo nustatytas ir įvertintas aplinkybes išnagrinėjo, įvertinęs visus įrodymus ir jų visumą. Pažymėtina, kad pareiškėjas savo baimės grįžti į kilmės šalį negrindžia jo galimu persekiojimu dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų.

42. Įvertinus pareiškėjo pateiktą pasakojimą atsakovui, pripažintina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, jog nei kilmės valstybės informacija, nei pareiškėjo pasakojimas nepagrindžia pareiškėjo baimės patirti persekiojimą, todėl atsakovas pagrįstai sprendė, kad deklaruojama pareiškėjo baimė nėra visiškai pagrįsta, jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir pareiškėjui pabėgėlio statusas nesuteiktas pagrįstai. Iš atsakovo surinktos medžiagos matyti, kad (duomenys neskelbtini) dėl (duomenys neskelbtini) buvo persekiojami (duomenys neskelbtini). Kaip nurodė pats pareiškėjas, jis nėra nei (duomenys neskelbtini), nėra (duomenys neskelbtini), jis nebuvo sulaikytas, jam nebuvo pareikšti kaltinimai dėl (duomenys neskelbtini). Iš pareiškėjo apklausų matyti, kad pareiškėjas apie (duomenys neskelbtini) bei savo vaidmenį jose, dėl kurio jis buvo persekiojamas ir ateityje gali būti persekiojamas, teikė pakankamai apibendrinto pobūdžio duomenis.

43. Nors pareiškėjas teigė, kad dėl (duomenys neskelbtini), pareiškėjo pasakojimo aplinkybės dėl šio epizodo skirtingų apklausų metu buvo prieštaringos – vieną kartą jis teigė, kad (duomenys neskelbtini), kitą kartą – (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas taip pat teigė, kad (duomenys neskelbtini), tačiau pasakojimas apie tai taip pat nebuvo nuoseklus bei buvo prieštaringas. Pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 12 d. apklausoje tvirtino, kad (duomenys neskelbtini), o 2021 m. rugsėjo 6 d. apklausoje teigė, jog (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad pareiškėjas buvo apklaustas keturis kartus – pirminė apklausa įvyko 2021 m. rugpjūčio 10 d., jam pateikus prieglobsčio prašymą (nors sulaikytas neteisėtas kirtęs Lietuvos Respublikos sieną pareiškėjas buvo 2021 m. liepos 11 d.), kitos apklausos vyko 2021 m. rugpjūčio 12 d., rugsėjo 6 ir 8 d. Paskutiniojoje apklausoje atsakovas itin išsamiai aiškinosi aplinkybes dėl (duomenys neskelbtini). Nors pareiškėjas teigė, kad (duomenys neskelbtini), tačiau negalėjo tiksliai nurodyti (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas teigė, kad (duomenys neskelbtini), tačiau iš (duomenys neskelbtini) matyti, kad jame minimas ir (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė (duomenys neskelbtini). Taigi, pareiškėjo apklausų metu duoti paaiškinimai prieštaringi ir nepagrindžia jam galinčios kilti grėsmės ir persekiojimo.

44. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, surinko bei įvertino aktualią su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste. Pažymėtina, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, rėmėsi ne tik EPPB 2021 metų ataskaita, kuri, atsižvelgiant į pareiškėjo nurodomas aplinkybes, laikytina patikimu ir pakankamai nauju šaltiniu sprendžiant apie kilmės valstybės situaciją, tačiau ir kitais tarptautinių organizacijų paskelbtais duomenimis pagal pareiškėjo nurodomų įvykių laiką ir vietą. Atsakovas Sprendime išsamiai įvertino pareiškėjo kilmės valstybės situaciją vykusių protestų aspektu tiek visos valstybės mastu, tiek pareiškėjo kilmės mieste.

45. Be to, tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas įvertino ir pareiškėjo individualią situaciją kilmės valstybės kontekste – nustatyta, kad pareiškėjas teigė gyvenęs (duomenys neskelbtini), nevedęs, tačiau turėjo palaikomus socialinius ryšius su šeimos nariais, yra jaunas, darbingas, nepriskirtinas pažeidžiamiems asmenims. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog nors tam, kad tinkamai atliktų tyrimą ir priimtų sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas turi surinkti informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę, tai savaime nereiškia pareigos informaciją rinkti pareiškėjo norimais aspektais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3426-1062/2021; 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2551-624/2021).

46. Konstatuotina, kad pareiškėjo baimė grindžiama išimtinai jo paties subjektyviu situacijos suvokimu, o jo baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina realia, pareiškėjo nurodyta grėsmė yra hipotetinio pobūdžio ir grindžiama neapibrėžta tikimybe.

47. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis. Be to, kaip minėta, pareiškėjas buvo apklaustas net keturis kartus, todėl turėjo galimybę išsamiai paaiškinti visas, jo manymu, aktualias aplinkybes. Kaip matyti iš atsakovo Sprendimo, atsakovas įvertino prieglobsčio prašytojo pasakojimo trūkumus, atsižvelgė į surinktą kilmės valstybės informaciją, t. y. įvertino nustatytų faktinių aplinkybių visumą, o ne pavienius duomenis, kuri nepatvirtino, kad pareiškėjui (prieglobsčio prašytojui) asmeniškai kyla grėsmė jo kilmės šalyje.

48. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.).

49. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad atsakovo Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

50. Įvertinus pareiškėjo šioje byloje nurodytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai nepatvirtina, kad pareiškėjui (prieglobsčio prašytojui) asmeniškai kyla grėsmė kilmės šalyje. Konstatuotina, kad pareiškėjas nenurodė argumentų, pagrindžiančių situaciją jo kilmės šalyje, t. y. situaciją, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui. Pažymėtina, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas, spręsdami klausimą, susijusį su pareiškėjo visiškai pagrįstos baimės nustatymu, atliko išsamų tiek faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, įvertinimą, tiek ir šių įrodymų teisinį įvertinimą.

51. Taigi nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo (neišnagrinėjo pareiškėjo atvejo individualiai, objektyviai ir nešališkai), t. y. neatsižvelgė į tikslią ir naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, prieglobsčio prašytojo paaiškinimus, įskaitant informaciją apie tai, ar jis patyrė ar gali patirti persekiojimą arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus.

52. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

53. Pareiškėjas argumentus dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, todėl pagrįstai, vadovaujantis Įstatymo 87 straipsnio nuostatomis, jam nesuteikta ir papildoma apsauga. Tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjo kilmės šalyje ((duomenys neskelbtini)) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas neatitinka ne tik papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose, bet ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

54. Byloje nenustatyta ir pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių, kuriomis remiantis turėtų būti daroma išvada, kad jis (pareiškėjas) kilmės šalyje patirs elgesį, kuris prilyginamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui, nes tokios aplinkybės konstatacijai nepateikti įrodymai, atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją.

55. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atsakovo Sprendimo nėra pagrindo naikinti dėl to, jog atsakovas pareiškėjo prašymą nagrinėjo rašytinio proceso tvarka. Pirmosios instancijos teismas šią išvadą padarė tinkamai įvertinęs ginčo faktines aplinkybes, pareiškėjo prašymo argumentus, atsakovo surinktą medžiagą, tai, kad pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės.

56. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas detaliau nepasisakė dėl Sprendimo dalies, kuria atsakovas nutarė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, uždraudė jam atvykti į Lietuvos Respubliką, nusprendė įvesti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti, o panaikinus Sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, turi būti panaikintos ir Sprendimo dalys dėl pareiškėjo išsiuntimo, uždraudimo jam atvykti ir perspėjimo dėl draudimo atvykti įvedimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra išsami ir pagrįsta teisingu teisės aktų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimu, todėl yra pagrįsta ir teisėta. Pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kodėl minėta Sprendimo dalis yra nepagrįsta, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija.

57. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

58. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

59. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė bylą apeliacine tvarka nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi jis norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausytas.

60. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje ABTĮ nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.

61. Teismų praktikoje, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; kt.).

62. Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių dėl žodinio proceso būtinumo apeliacinės instancijos teisme. Proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose, pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, pareiškėjas dalyvavo nagrinėjant bylą teismo posėdyje, teikė paaiškinimus. Pareiškėjas kitų motyvų, dėl kurių ši byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nenurodė, todėl pareiškėjo prašymas netenkintas ir byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. H. K. A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Dalia Višinskienė