2016-03-30 Nr. BB-1333-1-12-1-01631-2014-3 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-113-697/2016

Teisminio proceso Nr. 1-12-1-01631-2014-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.10;

1.2.27.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Rimos Ažubalytės, Audronės Kartanienės ir pranešėjo Alvydo Pikelio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. K. ir jo gynėjo advokato Mykolo Girdiušo kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 11 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 29 d. nutarties.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 11 d. nuosprendžiu E. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnį devyniems mėnesiams viešųjų darbų, dirbant po 30 valandų per mėnesį visuomenės labui, 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą – laisvės atėmimu devyniems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmes subendrinus iš dalies jas sudedant, paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas dešimčiai mėnesių.

Pritaikius BK 75 straipsnį, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant jį per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atsiprašyti nukentėjusio asmens ir per aštuonis mėnesius atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą.

Priteista iš E. K. nukentėjusiajam I. S. (I. S.) 272,93 Eur turtinei ir 1500 Eur neturtinei žalai atlyginti, Vilniaus teritorinei ligonių kasai 564,78 Eur gydymo išlaidų, valstybei 110,01 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 29 d. nutartimi nuteistojo E. K. apeliacinis skundas atmestas.

Nuspręsta išieškoti iš nuteistojo E. K. 49,22 Eur valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. E. K. nuteistas pagal BK 286 straipsnį už tai, kad, panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, t. y. 2014 m. gegužės 24 d., apie 9.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1,57 prom. girtumas), tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, neturėdamas važiavimo bilieto, važiavo keleiviniu autobusu, tuo metu sustojusiame viešojo transporto sustojimo stotelėje „Pramogų arena“, Vilniuje, Kalvarijų g., SĮ „Susisiekimo paslaugos“ kontrolieriui A. K. pareikalavus pateikti važiavimo bilietą, E. K. jam pasipriešino – įvykio vietoje nustūmė jį nuo šlaito.

2. E. K. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą už tai, kad nesunkiai sutrikdė sveikatą dėl nukentėjusio asmens tarnybos pareigų vykdymo, t. y. tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, siekdamas pabėgti ir taip išvengti administracinės atsakomybės už važiavimą viešuoju transportu be bilieto, sudavė alkūne SĮ „Susisiekimo paslaugos“ kontrolieriui I. S. į dešinę ranką, dėl to buvo nesunkiai sutrikdyta jo sveikata – išnarintas dešinės plaštakos IV piršto vidurinis pirštakaulis.

3. Kasaciniu skundu nuteistasis E. K. ir jo gynėjas advokatas M. Girdiušas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

3.1. Kasatoriai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 241 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes nesiėmė visų įstatymų numatytų priemonių išsamiai ir nešališkai ištirti bylos aplinkybes, nustatyti tikrąsias įvykio aplinkybės, o tik siekė patvirtinti tas, kurios nurodytos kaltinamajame akte. Teismas nepatikrino, ar nukentėjusysis I. S. galėjo susižaloti pirštą įvykio išvakarėse, atlikdamas santechnikos darbus. Iš byloje esančio ligoninės pranešimo matyti, kad į gydymo įstaigą kreipęsis I. S. medicinos personalui teigė susižalojęs konflikto metu su keleiviu, o gydytojui paaiškino, kad susižalojo buityje, sukdamas varžtus. Byloje yra I. S. vardu išduotas verslo liudijimas, leidžiantis užsiimti individualia veikla (vandentiekio, šildymo ir oro kondicionavimo sistemų įrangos montavimu), todėl versija, kad nukentėjusysis pirštą susižalojo prieš įvykį, atlikdamas santechnikos darbus, o vėliau, pasitaikius progai, inscenizavo sužalojimą, yra labai reali. Dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teisme buvo prašoma atlikti įrodymų tyrimą – išreikalauti I. S. ligos istoriją, apklausti jį apžiūrėjusį gydytoją ir teismo medicinos ekspertą, tačiau to nebuvo padaryta, teismas tik formaliai apklausė nukentėjusįjį ir pirmosios instancijos teismo padarytos klaidos neištaisė. Kasaciniame skunde pažymima, kad nuteistasis to apeliaciniame skunde nenurodė, nes pirmosios instancijos teisme ir rašydamas apeliacinį skundą gynėjo paslaugomis nesinaudojo, tačiau toks prašymas buvo pateiktas apeliacinės instancijos teisme. Kadangi pirmosios instancijos teismas neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų, t. y. padarė esminį BPK pažeidimą, kuris suvaržė įstatymų garantuotas nuteistojo teises ir sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, privalėjo atlikti įrodymų tyrimą, tokiais atvejais leidžiama peržengti apeliacinio skundo ribas.

3.2. Kasatoriai teigia, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą ir 286 straipsnį. Pasipriešinimas valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui galimas tik tada, kai šis asmuo savo tarnybines pareigas atlieka nepažeisdamas įstatymo (kompetencijos) ribų, t. y. veikia teisėtai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-205/2008). Tačiau pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, neatliko išsamaus bylos aplinkybių tyrimo ir nesiaiškino, ar SĮ „Susisiekimo paslaugos“ kontrolieriai vykdė tarnybines funkcijas teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal SĮ „Susisiekimo paslaugos“ Viešojo transporto kontrolės skyriaus kontrolieriaus pareigybės nuostatus kontrolierius neturi viršyti jam suteiktų įgaliojimų, naudoti jėgos ir kovinių veiksmų, išskyrus įstatymo numatytus atvejus (pavyzdžiui, esant būtinajai ginčiai), piktnaudžiauti suteiktais įgaliojimais (3.1.16 punktas), keleiviui važiavusiam be bilieto nevykdant teisėtų kontrolieriaus nurodymų ir (ar) bandant pasišalinti iš pažeidimo vietos, privalo iškviesti policijos pareigūnus ir jiems perduoti pažeidėją (4.20 punktas), jėgos panaudojimas laikomas šiurkščiu tarnybos pareigų pažeidimu (5.2 punktas).

3.3. Byloje įrodyta, kad prieš E. K. buvo naudota fizinė prievarta – jis trijų kontrolierių buvo įstumtas į autobusiuką ir laikomas prispaustas prie priekinės skydo. Nors tokie kontrolierių veiksmai yra šiurkštus tarnybos pareigų pažeidimas, pirmosios instancijos teismas niekaip jų nevertino ir laikė juos teisėtais. Apeliacinės instancijos teismas šios klaidos taip pat neištaisė, kad ir buvo prašoma atlikti išsamų bylos tyrimą, išreikalauti kontrolierių veiksmus nagrinėjamoje situacijoje reglamentuojančias SĮ „Susisiekimo paslaugos“ įmonės direktoriaus įsakymu patvirtintas Administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimo taisykles, prašymų netenkino ir nutartyje nepateikė tokio sprendimo motyvų.

3.4. Kasaciniame skunde teigiama, kad net ir tuo atveju, jeigu būtų įrodyta, jog piršto sužalojimas nukentėjusiajam padarytas nuteistojo veiksmais, inkriminuoti jam BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą ir 286 straipsnį nėra pagrindo, nes neteisėtiems kontrolierių veiksmams jis nesipriešino. Teismas nenurodė jokio teisės akto, suteikiančio teisę kontrolieriams naudoti fizinę prievartą prieš administracinį teisės pažeidimą padariusį asmenį. Kadangi I. S. nukentėjo dėl savo paties neteisėtų veiksmų, kurių jis neturėjo teisės atlikti prieš nuteistąjį, E. K. turėjo būti išteisintas, o civilinis ieškinys atmestas.

3.5. Apeliacinės instancijos teismas, nepatikrinęs, ar pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių BPK pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

4. Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Laima Milevičienė prašo nuteistojo ir jo gynėjo kasacinį skundą atmesti.

4.1. Prokurorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 286 straipsnį ir 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą. Teismas išvadas dėl kasatoriaus kaltės grindė tik tiesiogiai ištirtų ir įvertintų, įstatymų nustatyta tvarka gautų įrodymų visuma, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Tai patvirtino apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą.

4.2. Atsiliepime pažymima, kad tik apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis iškėlė versiją, jog nukentėjusysis I. S. galėjo susižaloti pirštą įvykio išvakarėse. Šiuos teiginius apeliacinės instancijos teismas patikrino ir pagrįstai atmetė. Tai, kad I. S. buvo sužalotas įvykio metu, patvirtina specialisto išvada Nr. G. 1765/10(01), be to, nukentėjusiojo kontaktą su nuteistuoju patvirtina įvykį matę liudytojai. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad, jeigu tokio pobūdžio sužalojimas būtų padarytas prieš įvykį, jį būtų pastebėję ir kiti su nukentėjusiuoju buvę asmenys, nes, pagal nukentėjusiojo paaiškinimus, po traumos pirštas liko tokioje padėtyje, kad net gydytojai nesugebėjo jo grąžinti į reikiamą padėtį, teko operuoti.

4.3. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad kontrolierių veiksmai buvo neteisėti. Tiek A. K., tiek I. S. veikė pagal kompetenciją – tikrino, ar keleiviai važiuoja, turėdami važiavimo bilietus, o kontrolieriui A. K. pareikalavus pateikti važiavimo bilietą, E. K., siekdamas pabėgti nuo vykdomos kontrolės ir taip išvengti administracinės atsakomybės už važiavimą be bilieto viešuoju transportu, jėga jam pasipriešino, o I. S. nežymiai sutrikdė sveikatą, kai pagrįstai buvo vedamas į kontrolierių transporto priemonę.

4.4. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas atmetė nuteistojo prašymą išreikalauti I. S. ligos istoriją, iškviesti jį apžiūrėjusį gydytoją, apklausti teismo medicinos ekspertą, nėra esminis BPK pažeidimas. Teismas neprivalo tenkinti visų proceso dalyvių prašymų ir tokia teismo pozicija negali būti vertinama kaip neišsamus bylos išnagrinėjimas, teismo šališkumas ar galimybės gintis nuo kaltinimo neužtikrinimas (BPK 10 straipsnio 2 dalis). Svarstydamas prašymus teismas turi laikytis vienintelio reikalavimo – išsamiai ir nešališkai ištirti visas bylos aplinkybes (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Teismas išsamiai argumentavo, kodėl nėra pagrindo tenkinti šiuos nuteistojo prašymus, motyvavo, kodėl neabejoja specialisto išvada, kuri atitinka nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, pagrįstai atsisakė kviesti liudytojus, kurie jau buvo apklausti pirmosios instancijos teisme. Priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas nuteistojo apeliacinį skundą išnagrinėjo nepažeisdamas bylų apeliacinio nagrinėjimo nuostatų.

5. Atsiliepimu nukentėjusysis I. S. prašo nuteistojo ir jo gynėjo kasacinį skundą atmesti.

5.1. Atsiliepime nurodoma, kad iš pradžių nuteistasis teigė, jog nukentėjusysis pirštą susižalojo jį stumdamas į autobusiuką, tačiau šią versiją paneigus vaizdo įrašu, jis iškėlė naują versiją, kad pirštą susižalojo išvakarėse. Tačiau 2014 m. gegužės 23 d. (įvykio išvakarėse) jis nedirbo ir tai patvirtina verslo liudijimas Nr. RT801400-1, gyventojo, įsigijusio verslo liudijimą, pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo duomenys bei darbų rangos sutartis. Tai, kad iki įvykio nukentėjusysis traumos neturėjo, patvirtina teisme apklausti jo kolegos, o išraše iš ligoninės nurodyta, kad trauma įvyko 2014 m. gegužės 24 d., einant kontrolieriaus pareigas. Nukentėjusiojo manymu, tokio pobūdžio traumos (pirštas liko prispaustas prie delno) neįmanoma gauti sukant varžtus, per daugelį metų darbo santechniku jis traumų neturėjo. Ligoninės slaugytojos S. pranešimas yra melagingas, nes jis nieko panašaus nesakė.

5.2. Nukentėjusiojo teigimu, baudžiamasis įstatymas E. K. veikoms pritaikytas tinkamai. Priešingai negu teigia kasatoriai, jis su kolega vykdė savo pareigas, nepažeisdami pareiginių nuostatų ir kitų norminių aktų. E. K. važiavo be bilieto ir taip padarė Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 142 straipsnio 4 dalyje numatytą pažeidimą, o po to, bandydamas pasišalinti iš pažeidimo vietos, panaudojo jėgą prieš viešojo administravimo funkcijas vykdantį nukentėjusįjį A. K., t. y. padarė BK 286 straipsnyje numatytą veiką. Pagal ATPK 17 straipsnio, BK 29 straipsnio nuostatas I. S., kaip viešojo administravimo funkcijas vykdantis asmuo, turėjo teisę panaudoti fizinę jėgą prieš asmenį, padariusį nusikalstamą veiką, jo sulaikymo metu.

Nuteistojo E. K. ir jo gynėjo advokato M. Girdiušo kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos aplinkybių išsamaus išnagrinėjimo ir įrodymų vertinimo

Nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka apeliacinės instancijos teismas teisingai vadovavosi BPK 320 ir 332 straipsnių nuostatomis. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo visus esminius skundo argumentus. Pirmosios instancijos teismas išvadas dėl kasatoriaus kaltės grindė tik tiesiogiai ištirtų ir įvertintų, įstatymų nustatyta tvarka gautų įrodymų visuma, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Tai patvirtino apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą.

Kasaciniame skunde keliama versija, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti konflikto išvakarėse, o vėliau inscenizuoti sužalojimo padarymą. Ši aplinkybė nebuvo nurodyta apeliaciniame skunde, ji iškelta tik apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Vis dėl to šiuos teiginius apeliacinės instancijos teismas patikrino ir argumentuotai atmetė. Apeliacinės instancijos pagrįstai rėmėsi specialisto išvada Nr. G. 1765/10(01), kuri patvirtina, kad I. S. buvo sužalotas įvykio metu, be to, nukentėjusiojo kontaktą su nuteistuoju patvirtina įvykį matę liudytojai, iš dalies ir paties nuteistojo parodymai, kuris apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pripažino, jog su sulaužytu pirštu nukentėjusysis nebūtų galėjęs jo stumti į autobusiuką. Logiška ir pagrįsta teismo išvada, kad tokio pobūdžio sužalojimą, jeigu jis būtų padarytas prieš įvykį, būtų pastebėję ir kiti su nukentėjusiuoju buvę asmenys, nes, pagal nukentėjusiojo paaiškinimus, po traumos pirštas liko nenatūralioje ir skausmingoje padėtyje, kad net gydytojai be chirurginės intervencijos nesugebėjo jo atstatyti į reikiamą padėtį, todėl teko operuoti. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas atmetė nuteistojo prašymą išreikalauti I. S. ligos istoriją, iškviesti jį apžiūrėjusį gydytoją, apklausti teismo medicinos ekspertą, nelaikytina esminiu BPK pažeidimu. Teismas neprivalo tenkinti visų proceso dalyvių prašymų ir tokia teismo pozicija negali būti vertinama kaip neišsamus bylos išnagrinėjimas, teismo šališkumas ar galimybės gintis nuo kaltinimo neužtikrinimas (BPK 10 straipsnio 2 dalis). Svarstydamas prašymus teismas turi laikytis vienintelio reikalavimo – išsamiai ir nešališkai ištirti visas bylos aplinkybes (BPK 20 straipsnio 5 dalis), kurios turi teisinę reikšmę veikos kvalifikavimui ir nekeltų abejonių dėl priimamo sprendimo pagrįstumo. Teismas išsamiai argumentavo, kodėl nėra pagrindo tenkinti šiuos nuteistojo prašymus, motyvavo, kodėl neabejoja specialisto išvada, kuri atitinka nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, pagrįstai atsisakė kviesti liudytojus, kurie jau buvo apklausti pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas nuteistojo apeliacinį skundą išnagrinėjo, nepažeisdamas bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrųjų nuostatų ir nepadarydamas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

Dėl BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punkto ir 286 straipsnio taikymo

Valstybės tarnautojo ir viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veikla yra ginama administracinėmis ir baudžiamojo poveikio priemonėmis. Atitinkamos teisinės atsakomybės taikymas yra susijęs su kaltininko, pasipriešinusio valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui veiksmų pavojingumu, intensyvumu ar išsakytų grasinimų ryšium su atliekamomis funkcijomis realumu ir pavojingumu. Tokia teisinė jurisprudencija nuosekliai vystoma ir teismų praktikoje pažymint tai, kad BK 286 straipsnio prasme pasipriešinimas – tai smurtiniai veiksmai, kuriais trukdoma asmeniui atlikti teisėtas tarnybines funkcijas. Įstatymas nurodo du pasipriešinimo veikos būdus: fizinis smurtas ir grasinimas tuoj pat jį panaudoti. Taigi pasipriešinimas gali pasireikšti valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo subjekto mušimu, smaugimu, pargriovimu, intensyviu stumdymu, dūrimu peiliu, šaunamojo ginklo panaudojimu prieš jį, grasinimais nužudyti, sužaloti ar tuoj pat imtis kitokio smurto (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–324/2013, 2K-229/2014).

Šią bylą nagrinėję teismai pagrįstai rėmėsi bylos proceso metu ištirtais ir įvertintais duomenimis, kuriais nustatyta, kad nuteistasis E. K. važiavo keleiviniu autobusu be bilieto; autobusui sustojus viešojo transporto stotelėje „Pramogų arena“, Vilniuje, Kalvarijų g., ir SĮ „Susisiekimo paslaugos“ kontrolieriui A. K. pareikalavus pateikti važiavimo bilietą, E. K. jam pasipriešino – įvykio vietoje, bandydamas pabėgti iš autobuso, nustūmė nukentėjusį nuo šlaito. Šias aplinkybes ne tik nurodė nukentėjusysis bei liudytojai, bet iš dalies pripažino ir pats nuteistasis. Tokia veika teisingai kvalifikuota pagal BK 286 straipsnį, išdėstant visus šią nusikalstamą veiką atitinkančius požymius. Apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas veiką pagal BK 286 straipsnį, pagrįstai rėmėsi teismų praktika, atribodamas administracinės ir baudžiamosios atsakomybės pagrindus. Šiuo klausimu apeliacinės instancijos teisėjų kolegija teisingai pažymėjo, kad būtent veikos padarymo būdas, t. y. fizinio smurto panaudojimas ir grasinimas tuoj pat jį panaudoti, lemia didesnį veikos pavojingumą ir yra tas kriterijus, kuris leidžia atriboti baudžiamąją ir administracinę atsakomybę už pasipriešinimą valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-505/2010, 2K-664/2010, 2K-287/2011, 2K-495/2012, 2K-218/2014).

Atsižvelgiant į tai, kad E. K. sulaikymas ir pristatymas į tarnybinį automobilį vyko jau po šios veikos padarymo, tokiu atveju nėra pagrindo plačiau analizuoti kasacinio skundo teiginių, jog SĮ „Susisiekimo paslaugos“ kontrolieriai veikė neteisėtai, panaudodami fizinį smurtą prieš nuteistąjį E. K.. Nagrinėjamu atveju fizinės prievartos veiksmai sulaikant E. K. ir pristatant jį į kontrolierių transporto priemonę buvo naudojami ne tiek dėl jo važiavimo be bilieto, kiek dėl pasipriešinimo bandant išvengti patikrinimo. Todėl teismai pagrįstai šiuos SĮ „Susisiekimo paslaugos“ kontrolierių veiksmus pripažino teisėtais ir atitinkančiais nuteistojo pademonstruoto pasipriešinimo laipsnį, tokie viešojo administravimo funkcijas atliekančių asmenų veiksmai atitinka ir BK 29 straipsnio reikalavimus, juolab kad nuteistajam jokios fizinės ar turtinės žalos sulaikymo metu nebuvo padaryta.

Nuteistasis E. K. padarė I. S. nesunkų sveikatos sutrikdymą tyčiniais veiksmais, nes, kaip nustatyta teismo proceso metu ištirtais įrodymais, jis intensyviai ėmė priešintis kontrolierių veiksmams, kai šie bandė jį įsodinti į tarnybinį automobilį, ir pavojingai mosuodamas rankomis bei alkūnėmis sužalojo I. S. E. K. sužalojimą padarė tyčia, nes suprato, kad tokiais veiksmais gali sužaloti asmenis, kurie buvo greta jo įsodindami jį į tarnybinį automobilį. Tačiau, siekdamas išvengti sulaikymo, nuteistasis E. K. buvo abejingas padariniams, kurie gali atsirasti dėl jo pasipriešinimo veiksmų. Teismai teisingai tokius veiksmus kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą kaip tyčinį sužalojimą, padarytą dėl nukentėjusio asmens tarnybos pareigų vykdymo. Todėl E. K. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą ir 286 straipsnį teisės taikymo aspektu nuteistas pagrįstai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo E. K. ir jo gynėjo advokato Mykolo Girdiušo kasacinį skundą.

Teisėjai Rima Ažubalytė

Audronė Kartanienė

Alvydas Pikelis