A-143-2485-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. A143-2485/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02508-2011-2

Procesinio sprendimo kategorija 35.2. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant UAB „Castrade“, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti mokestį (-ius) už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. liepos 22 d. įsakyme Nr. 30-1573 „Dėl administracijos direktoriaus 2010 m. liepos 22 d. įsakyme Nr. 30-1573 „Dėl administracijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. 30-1258 „Dėl UAB „Castrade“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“.

Pareiškėjas nurodė, kad Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje, vykdydamas savivaldybių administracinę priežiūrą ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2011 m. spalio 20 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių su teikimais Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39, siūlydamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui pakeisti teikimų prieduose nurodytus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymus (iš jų – ir 2010 m. liepos 22 d.

įsakymą Nr. 30-1573), nustatant juose numatytų daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokestį. Tačiau Vyriausybės atstovo teikimas nebuvo patenkintas – teikimų Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39 prieduose nurodytuose Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymuose (iš jų – ir 2010 m. liepos 22 d. įsakyme Nr. 30-1573) nebuvo nustatyta konkrečių daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčių. Tokiu būdu savivaldybės administracijos direktorius pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punktą.

Nuo 2010 kovo 19 d. įsigaliojęs Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punkto pakeitimas numatė, kad savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas daugiabučio namo (namų) adresas, jo naudingasis plotas, gyvenamųjų patalpų (butų) ir kitų patalpų skaičius, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka daugiabučiam namui ar keliems daugiabučiams namams priskirto žemės sklypo plotas ir patalpų savininkų teisės į jį ar jo dalį, informacija apie asmenį kuris skiriamas administratoriumi (juridinio asmens pavadinimas, teisinė forma, buveinė, kodas, registras, kuriame kaupiami ir saugomi duomenys apie juridinį asmenį, pridėtinės vertės mokesčio mokėtojo kodas, jeigu juridinis asmuo yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas), mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika.

Nuo 2011 m. spalio 19 d. galioja analogiška (tik su kai kuriais papildymais) šio punkto nuostata, pagal kurią sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą. Dėl nurodytų priežasčių, pareiškėjo nuomone, atsakovas įpareigotinas nustatyti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. liepos 22 d. įsakyme Nr. 30-1573 mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašė atmesti Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktu, savivaldybės savarankiškosioms funkcijoms priskirta: pagal įstatymų nustatytą kompetenciją gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos valdymo organų savivaldybės paskirtų administratorių, kai butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat kai bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, veiklos priežiūra ir kontrolė.

Savarankiškąsias funkcijas savivaldybės atlieka pagal Konstitucijos ir įstatymų suteiktą kompetencija, įsipareigojimus bendruomenei ir šios interesais. Įgyvendindamos šias funkcijas, savivaldybės turi Konstitucijos ir įstatymų nustatytą sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo ir įgyvendinimo laisvę ir yra atsakingos už savarankiškųjų funkcijų atlikimą. Įgyvendinant šias funkcijas, savivaldybių veiklą saisto įstatymų nustatyti reikalavimai ir tvarka, kuri, kai tai numatyta įstatymuose, nustatoma ir kituose teisės aktuose (Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnis).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.84 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog administratorius veikia pagal savivaldybės mero (valdybos) patvirtintus nuostatus. Pavyzdinius butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktu, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. liepos 22 d.

įsakymu Nr. 30-1573 paskirtas administratorius, vadovaudamasis savivaldybės tarybos nustatytais tarifais arba jų apskaičiavimo metodika, privalo proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai apskaičiuoti mėnesinį mokestį ir įmokas už bendrosios nuosavybės patalpų administravimą. Administratorius negali savo nuožiūra nustatyti mokesčio už administravimo paslaugų teikimą, kadangi šis mokestis apskaičiuojamas griežtai pagal savivaldybės tarybos patvirtintą metodiką ir negali viršyti pagal tokią metodiką apskaičiuoto mokesčio dydžio.

Ginčijamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. liepos 22 d. įsakymas Nr. 30-1573 priimtas vadovaujantis CK 4.84 straipsniu, taip pat Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintais Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatais bei Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206 „Dėl Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“, kurių teisėtumo pareiškėjas neginčija.

Vadovaujantis CK CK 4.84 straipsnio 3 dalimi, Vyriausybei suteikta teisė tvirtinti tik pavyzdinius (rekomendacinius) nuostatus, kuriuose būtų nurodytas minimalus teisinio reguliavimo turinys, o ne teisė priimti imperatyviai privalomus nuostatus ir reglamentuoti įsakymo, kuriuo skiriamas administratorius, turinį.

Atsakovas pažymėjo, kad Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 9 dalyje nustatyta, jog visais atvejais apie savivaldybės administravimo subjektui pateiktą teikimą ar reikalavimą Vyriausybės atstovas praneša merui (savivaldybės vadovui). Meras artimiausiame savivaldybės tarybos posėdyje privalo su šia informacija supažindinti savivaldybės tarybos narius. Todėl nagrinėjamu atveju Vyriausybės atstovas turėtų pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad apie teikimą buvo informuotas ne tik savivaldybės administracijos direktorius, bet ir meras. Nesant tokių įrodymų, Vyriausybės atstovo prašymas neturėtų būti tenkinamas.

Atsakovas taip pat nurodė, kad butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriai (per 20 ūkio subjektų), teikdami būsto administravimo paslaugas, iš esmės konkuruoja paslaugos teikimo kaina (tarifu Lt/m2). Savivaldybės administracijos direktoriui nustačius konkretų administravimo mokesčio tarifą, administratoriai, teikdami paslaugas, privalėtų taikyti tik jame nurodytą tarifą ir negalėtų taikyti mažesnio administravimo mokesčio, dėl ko taptų nekonkurencingi. Administratorius turėtų taikyti įsakyme nurodytą tarifą, nepaisant tarifo dydį įtakojančių veiksnių pokyčio (pvz., infliacija, minimalaus darbo užmokesčio pokytis, nuostatų pakeitimai). Tokiu būdu savivaldybės administratorius, įsakymais reguliuodamas administravimo paslaugų teikimo kainą, darytų tiesioginę įtaką administravimo paslaugų rinkai. Lietuvos Respublikos įstatymai nenumato savivaldybės administracijos direktoriaus pareigos nustatyti konkretų administravimo mokestį kiekviename įsakyme, kuriuo paskiriamas administratorius. Todėl bet koks bandymas varžyti administravimo paslaugų teikėjų konkurenciją, prieštarautų Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai. Dėl nurodytų priežasčių, atsakovo nuomone, yra pagrindas teigti, kad Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punktas, numatantis, jog savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas konkretus mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 9 d. sprendimu pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą patenkino: įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nustatyti mokestį (-čius) už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. liepos 22 d. įsakyme Nr. 30-1573.

Teismas sprendime nurodė, kad Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punkte (redakcija, galiojanti nuo 2010 m. kovo 19 d.) nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas daugiabučio namo (namų) adresas, jo naudingasis plotas, gyvenamųjų patalpų (butų) ir kitų patalpų skaičius, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka daugiabučiam namui ar keliems daugiabučiams namams priskirto žemės sklypo plotas ir patalpų savininkų teisės į jį ar jo dalį, informacija apie asmenį, kuris skiriamas administratoriumi (juridinio asmens pavadinimas, teisinė forma, buveinė, kodas, registras, kuriame kaupiami ir saugomi duomenys apie juridinį asmenį, pridėtinės vertės mokesčio mokėtojo kodas, jeigu juridinis asmuo yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas), mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. spalio 26 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A248-916/2007, pažymėjo, kad Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimas Nr. 603 yra priimtas vykdant CK 4.84 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta, jog: „Administratorius veikia pagal savivaldybės mero (valdybos) patvirtintus nuostatus. Pavyzdinius butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija“. Iš tokios normos konstrukcijos bei iš Pavyzdinių nuostatų turinio galima spręsti, kad savivaldybės atitinkamos institucijos patvirtinti nuostatai gali nustatyti platesnį šių santykių reglamentavimą, tačiau šis reglamentavimas neturi prieštarauti Vyriausybės patvirtintiems pavyzdiniams nuostatams. Pavyzdiniuose nuostatuose išdėstyti reikalavimai privalomi visoms savivaldybėms. Pavyzdinių nuostatų 1 punktas nustato, kad šie nuostatai taikomi butų ir kitų patalpų savininkų bendrajai dalinei nuosavybei administruoti, kai šią funkciją atlieka pagal CK 4.84 straipsnį savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendimu paskirtas administratorius, ir nenumato jokių išimčių administravimo paslaugas teikiantiems subjektams, priklausomai nuo jų steigėjo ar pavaldumo. Pagal Vietos savivaldos 29 straipsnio 8 dalies 1 punktą, savivaldybės administracijos direktorius tiesiogiai ir asmeniškai atsako už įstatymų, Vyriausybės ir savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą savivaldybės teritorijoje jo kompetencijai priskirtais klausimais. Todėl minėto Vyriausybės nutarimo 2.2 punktas, įpareigojantis savivaldybės administracijos direktorių sprendime dėl administratoriaus skyrimo nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytą vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika, yra privalomas atsakovui. Atsakovo teiginys, kad Vyriausybės nutarimu patvirtinti pavyzdiniai nuostatai yra tik rekomendacinio pobūdžio, nėra pagrįstas.

Atsakovo teigimu, įvykdžius pareiškėjo reikalavimą, savivaldybės administracijos direktoriaus įsakyme ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8 punkte būtų dvi prieštaringos teisės normos: viena − numatanti, jog administratorius neturi viršyti pagal patvirtintą metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, kita − nustatanti konkretų administravimo mokesčio dydį. Šis atsakovo teiginys taip pat yra nepagrįstas. Savivaldybės administracijos direktoriaus administravimo akte nustatytas administravimo mokestis būtų skirtas konkrečiam daugiabučiam namui prižiūrėti, bendrojo naudojimo patalpoms tvarkyti bei remontuoti. Tuo tarpu daugiabučio namo administratorius mėnesinius mokesčius ir įmokas apskaičiuoja konkrečiam butui, proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai (jie neturėtų viršyti Vilniaus miesto savivaldybės administratoriaus nustatyto bendrojo namo administravimo mokesčio, t. y. neturėtų skirtis, nes abu turėjo būti nustatomi vadovaujantis savivaldybės tarybos nustatytais tarifais arba jų apskaičiavimo metodika). Nuo 2011 m. spalio 19 d. iki šiol galiojanti Pavyzdinių nuostatų 8.1 punkto redakcija nustato, kad administratorius apskaičiuoja administravimo mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių. Taigi, priešingai, nei teigia atsakovas, jokio nuostatų konkuravimo ar neaiškumų, administratoriui apskaičiuojant mokesčius už administravimą, šiuo atveju nėra. Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių 2010 m. liepos 22 d. įsakyme Nr. 30-1573 nustatyti mokestį (-čius) už bendrosios nuosavybės administravimą yra teisėtas ir pagrįstas.

Atsakovo prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punktas neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, CK 4.84 straipsnio 2, 3 dalims, Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai, 120 straipsnio 2 daliai (b. l. 32-35), netenkintinas, kadangi teismui abejonių dėl minėtų normų konstitucingumo nekyla (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis).

III. Apeliaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo prašymą kaip nepagrįstą. Atsakovas taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punktas ir šiuo nutarimu patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų 8.1 punktas neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 daliai, Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai, 120 straipsnio 2 daliai.

Atsakovas nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas analogiškose administracinėse bylose Nr. I-1381-815/2012 ir Nr. I-1380-815/2012 kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punktas ir šiuo nutarimu patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų 8.1 punktas neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punktui, Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, 120 straipsnio 2 daliai.

Todėl ir šioje byloje teismas turėjo patenkinti analogišką atsakovo prašymą. Be to, kilus abejonių dėl šioje byloje taikytinų teisės aktų nuostatų konstitucingumo ir atsižvelgiant į tai, kad kitose bylose buvo kreiptasi į Konstitucinį Teismą dėl šių nuostatų konstitucingumo, teismas turėjo sustabdyti bylą, kol bus priimtas atitinkamas Konstitucinio Teismo sprendimas konstitucinės justicijos byloje (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 98 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Tačiau nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas to nepadarė.

Pirmosios instancijos teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra nagrinėjamas pareiškėjo prašymas ištirti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 30-637 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punkto, kurio nuostatomis buvo vadovaujamasi priimant 2010 m. liepos 22 d. įsakymą Nr. 30-1573, teisėtumą, ir nesustabdė bylos, kol bus išnagrinėtas minėtas prašymas. Tokiu būdu teismas pažeidė procesinės teisės normas, kas nulėmė neteisėto ir neteisingo sprendimo priėmimą.

Be to, nagrinėjamu atveju teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų, kas, vadovaujantis ABTĮ142 straipsnio 2 dalies 2 punktu, yra pagrindas teismo sprendimui panaikinti. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. liepos 22 d. įsakymas Nr. 30-1573 yra individualus teisės aktas, sukuriantis teises ir pareigas ne tik administracijos direktoriui bei UAB „Castrade“, bet ir visų daugiabučių gyvenamųjų namų, nurodyti ginčijamo įsakymo priede, bendrųjų patalpų savininkams, todėl pastarieji turėjo būti įtraukti į bylą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis.

Atsakovas taip pat nurodo, kad savivaldybės administracijos direktorius negalėjo vykdyti Vyriausybės atstovo 2011 m. lapkričio 14 d. teikimų Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39, kadangi jie prieštaravo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktui. Vilniaus apygardos administraciniame teismas kitose analogiškose administracinėse bylose (Nr. I-1352-624/2012, Nr. I-1322-95/2012, Nr. I-1321-95/2012, Nr. I-1351-624/2012 ir kt.) pripažino, kad, visų pirma, būtina ištirti minėto norminio akto – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d.

įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų – 8.1 punkto teisėtumą. Tačiau šioje byloje pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė. Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad šiuo atveju buvo pažeista Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnyje nustatyta Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo tvarka. Įvykdžius pirmosios instancijos teismo sprendimą, 2010 m. liepos 22 d. įsakyme Nr. 30-1573 ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punkte būtų dvi prieštaringos teisės normos: viena – numatanti, jog administratorius apskaičiuoja mokestį pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos patvirtintą metodiką, o kita – nustatanti konkretų administravimo mokesčio dydį.

Bendrųjų patalpų savininkai, nors ir nesudarę jungtinės veiklos sutarties ir neįsteigę bendrijos, Vilniaus mieste turi galimybę savo nuožiūra keisti administratorių pagal savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. 1-1794 patvirtintą Daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriaus atrinkimo, skyrimo ir keitimo tvarkos aprašą. Tokiu būdu sudaromos sąlygos administravimo paslaugų teikėjams konkuruoti, o bendrųjų patalpų savininkams gauti geriausias paslaugas už mažiausią kainą.

Esant konkurencinei aplinkai, administravimo paslaugų teikėjų mokestis skiriasi nuo mokesčio, apskaičiuoto pagal savivaldybės tarybos patvirtintą metodiką. Teismui sprendimu įpareigojus nustatyti konkretų bendrųjų patalpų administravimo mokestį įsakyme, būtų pažeidžiami nediskriminavimo, proporcingumo, būtinumo ir skaidrumo principai, kuriais remiantis atrenkami administratoriai (Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.1 punktas).

Atsakovas taip pat nurodo, kad teismas neišnagrinėjo visų atsakovo pareikštų prašymų, tuo pažeisdamas proceso šalių teisinės lygybės principą. Atsakovas prašė teismo išreikalauti iš Vyriausybės atstovo įrodymus, patvirtinančius, kad apie savivaldybės administravimo subjektui pateiktą teikimą Vyriausybės atstovas pranešė ir merui, kaip to reikalauja Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalis. Tačiau teismas tokių įrodymų nepareikalavo. Teismas privalėjo patikrinti, ar pareiškėjas laikėsi Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 9 dalyje nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos (ABTĮ 25 straipsnio 1 dalis, 101 straipsnio 1 dalies 7 punktas), tačiau to nepadarė. Teismas taip pat nepasisakė dėl atsakovo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punktas neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai.

Atsakovo nuomone, Vyriausybė, 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punkte nustatydama imperatyvų reikalavimą, kad savivaldybės administratoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių būtų nustatytas ir mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, peržengė savo kompetencijos, nustatytos CK 4.84 straipsnio 3 dalyje ribas. Minėto Vyriausybės nutarimo 2.2 punktas prieštarauja CK 4.84 straipsnio 2, 3 dalims, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui ir Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui bei 120 straipsnio 2 daliai. Be to, atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A2-916/2007, pateiktais išaiškinimais, kadangi šios administracinės bylos ir administracinės bylos Nr. A2-916/2007 faktinės aplinkybės yra skirtingos.

Atsiliepimu į atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. sprendimą nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjas nurodo, kad nagrinėjamu atveju teismui nekilo jokių abejonių dėl Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punkto konstitucingumo. Be to, Konstitucinis Tesimas 2012 m. balandžio 12 d. sprendimais atsisakė priimti pareiškėjo apeliaciniame skunde minimus Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus ištirti, ar Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punkto ir šiuo Vyriausybės nutarimu patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų 8.1 punkto nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, 120 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punktui. Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 12 d. sprendimuose konstatavo, kad minėti Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymai yra grindžiami ne tais motyvais, kuriuos pareiškėjas eksplicitiškai nurodo, ir kad šiuo požiūriu pareikėjo prašymai yra fiktyvūs.

Pareiškėjas pažymi, kad šios bylos dalykas yra ne administratoriaus pareiga apskaičiuoti administravimo mokestį daugiabučių namų savininkams, o savivaldybės administracijos direktoriaus pareiga administravimo akte nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą. Pastaroji pareiga kyla ne iš paties savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų, o iš CK ir Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 nuostatų. Savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 30-637 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktas, priešingai nei teigia atsakovas, nėra reikšmingas šioje byloje. Tiek nustatytas pagal Vyriausybės nutarimo 2.2 punktą mokestis už administravimą, tiek ir apskaičiuotas pagal savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktą mokestis už administravimą (visos bendrosios nuosavybės), turėjo būti vienodas, kadangi mokesčiai turėjo būti nustatomi pagal vieną ir tą patį principą – pagal savivaldybės tarybos nustatytus tarifus arba jų apskaičiavimo metodiką. Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba nebuvo patvirtinusi tarifų, bet buvo patvirtinusi tarifų apskaičiavimo metodiką, laikytina, kad buvo tik vienas būdas nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, pagal kurį administratorius privalo proporcingai butų ir kitų patalpų savininkams apskaičiuoti mėnesinius mokesčius už turto administravimą. Atsižvelgiant į tai, jokių nurodytų nuostatų konkuravimo nebuvo ir nėra. Be to, pareiškėjas kitoje byloje ginčijo savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 30-637 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų teisėtumą, tačiau savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454 pakeitė Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus (įskaitant 8.1 punktą), suderindamas juos su Vyriausybės patvirtintais pavyzdiniais nuostatais, todėl, nebelikus ginčo dalyko, pareiškėjas atsisakė savo prašymo ir byla buvo nutraukta.

Pareiškėjo nuomone, atsakovo teiginys, kad trečiaisiais suinteresuotais asmenimis į bylą turėjo būti įtraukti visų daugiabučių namų, nurodytų įsakymo priede, bendrųjų patalpų savininkai, yra nepagrįstas. Ginčijamas įsakymas yra individualaus pobūdžio teisės aktas, skirtas administratoriui, o ne savivaldybės administracijos direktoriui ir daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkams. Pastariesiems teisės ir pareigos kyla ne iš ginčijamo įsakymo, bet iš savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų, kuriuose yra numatyta butų ir kitų patalpų savininkų pareiga sumokėti administratoriui mokestį už administravimą, paskaičiuotą kiekvienam savininkui pagal jam nuosavybės teise tenkančio turto plotą. Atsakovo teiginys, kad šiuo atveju buvo pažeista Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo tvarka, taip pat yra nepagrįstas.

Pareiškėjas pažymi, kad CK 4.238 straipsnyje minimas administravimas yra taikomas privalomojo administravimo pagrindu. Galimybė tartis, kai yra priverstinai administruojama asmenims priklausanti bendroji nuosavybė, yra apribota, nes nesukuria teisių asmenims laisvai tartis dėl nustatyto mokesčio už administravimą. Tačiau, butų ir kitų patalpų savininkams įsteigus bendriją ar sudarius jungtinės veiklos sutartį (pagrindai, kuriems esant pasibaigia nustatytas administravimas), savininkams yra suteikta laisvė nevaržomai pasirinkti administratorių bei mokėti sutartą mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą. Jokie teisės aktai nesuteikia teisės savivaldybės administracijos direktoriaus administravimo aktu paskirtam administratoriui taikyti kitokį (mažesnį ar didesnį) mokestį už administravimą, nei nustato Lietuvos Respublikos teisės aktai. Atsižvelgiant į tai, savivaldybės administravimo subjektas (šiuo atveju – savivaldybės administracijos direktorius), vadovaudamasis Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktu, privalo vykdyti paskirto administratoriaus priežiūrą ir kontrolę, tikrinant, ar administratorius teisingai nustato ir taiko gyventojams mokesčius už bendrosios nuosavybės administravimą.

Pareiškėjo nuomone, teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje ginčas kyla dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pareigos nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą administracijos direktoriaus 2010 m. liepos 22 d. įsakyme Nr. 30-1573 „Dėl administracijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. 30-1258 „Dėl UAB „Castrade“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ (toliau – ir Įsakymas). Byloje iš esmės keliamas klausimas, ar atsakovas turi pareigą nustatyti konkretų administravimo mokestį namui. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reguliavimą, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą patenkino, t. y. įpareigojo atsakovą nustatyti Įsakyme mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą. Tokį sprendimą teismas iš esmės grindė Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto reikalavimais. Kolegija pažymi, kad paminėtas pareiškėjo prašymas buvo pateiktas teismui Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo pagrindu, todėl nagrinėjamoje byloje turi būti aptartas šio įstatymo taikymas byloje aktualioje situacijoje.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad pagal Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą Vyriausybės atstovas, nustatęs, kad savivaldybės administravimo subjekto priimtas teisės aktas neatitinka įstatymų ar Vyriausybės sprendimų, motyvuotu teikimu pasiūlo atitinkamam savivaldybės administravimo subjektui svarstyti teisės akto pakeitimo ar panaikinimo klausimą. Vyriausybės atstovo teikimą kolegialus savivaldybės administravimo subjektas turi apsvarstyti artimiausiame posėdyje (bet ne vėliau kaip per 1 mėnesį), o kiti savivaldybės administravimo subjektai – per savaitę nuo teikimo gavimo dienos. Apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turi būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos.

Iš bylos matyti, kad Vyriausybės atstovas (pareiškėjas) 2011 m. spalio 20 d. teikimais Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39 pasiūlė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui svarstyti dėl šių Teikimų prieduose išvardytų įsakymų, tarp jų ir Įsakymo, pakeitimo, t. y. pasiūlė pašalinti Įsakymo neatitikimą Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punktui (b. l. 5-9). Tačiau atsakovas šio pareiškėjo pasiūlymo nevykdė. Todėl, pasibaigus įstatyme numatytiems teikimo svarstymo ir pranešimo Vyriausybės atstovui terminams (Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 str. 1 d. 1 p.), pareiškėjui atsirado pagrindas pasinaudoti Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi suteikta teise kreiptis į teismą dėl atsisakymo patenkinti paminėtus teikimus. Dėl šių priežasčių apelianto argumentai dėl kreipimosi į administracinį teismą procedūros galimo pažeidimo atmestini kaip nepagrįsti.

Kaip jau buvo nurodyta aukščiau, pareiškėjas Teikime Nr. 1T-39 ir prašyme pirmosios instancijos teismui nurodė, jog, jo manymu, Įsakymas neatitinka aukštesnės galios teisės normos - Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto. Kolegija pažymi, kad Vyriausybės nutarimo Nr. 603 preambulėje nurodyta, kad jis yra priimtas vadovaujantis CK 4.84 straipsnio 3 dalimi. Pagal CK 4.84 straipsnį, jeigu butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat jei bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, skiriamas bendrojo naudojimo objektų administratorius (1 d.). Administratorių skiria savivaldybės meras (valdyba) arba jo (jos) įgaliotas atstovas. Administratorius administruoja turtą šio kodekso 4.240 straipsnio pagrindu (2 d.). Administratorius veikia pagal savivaldybės mero (valdybos) patvirtintus nuostatus. Pavyzdinius butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija (3 d.). Administravimo išlaidas apmoka butų ir kitų patalpų savininkai proporcingai jų daliai bendrojoje dalinėje nuosavybėje (4 d.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad jeigu įstatymuose nustatyta, jog tam tikrus santykius, susijusius su įstatymų reikalavimų - taigi ir įstatymų, kuriais nustatomos savivaldybių funkcijos, reikalavimų - įgyvendinimo tvarka (procedūromis), reguliuoja Vyriausybė, Vyriausybė privalo tai padaryti; toks Vyriausybės nustatytas teisinis reguliavimas yra privalomas ir savivaldybių institucijoms (Konstitucinio Teismo 2004 m. vasario 11 d. sprendimas, 2005 m. liepos 8 d. nutarimas).

Šioje byloje skundžiamo Įsakymo priėmimo metu galiojusios Vyriausybės nutarimo Nr. 603 (2010-03-10 nutarimo Nr. 235 redakcija) 2.2 punkte buvo nustatyta, kad „savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas daugiabučio namo (namų) adresas, jo naudingasis plotas, gyvenamųjų patalpų (butų) ir kitų patalpų skaičius, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka daugiabučiam namui ar keliems daugiabučiams namams priskirto žemės sklypo plotas ir patalpų savininkų teisės į jį ar jo dalį, informacija apie asmenį, kuris skiriamas administratoriumi (juridinio asmens pavadinimas, teisinė forma, buveinė, kodas, registras, kuriame kaupiami ir saugomi duomenys apie juridinį asmenį, pridėtinės vertės mokesčio mokėtojo kodas, jeigu juridinis asmuo yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas), mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika. <...>“.

Nuo 2011 m. spalio 19 d. galiojantis Vyriausybės nutarimo Nr. 603 (2011-03-12 nutarimo Nr. 1194 redakcija) 2.2 punktas nagrinėjamam ginčui aktualiu aspektu yra iš dalies pakeitęs ankstesnį teisinį reguliavimą, numačiusį, kad sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintu tarifu ar jo apskaičiavimo metodika, ir numatęs alternatyvų šio mokesčio nurodymo būdą - šis mokestis gali būti nustatytas ir pagal administravimo paslaugos viešojo pirkimo rezultatus (jeigu šios paslaugos perkamos), tačiau ne didesnis už savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą ar tarifą, apskaičiuotą pagal jos patvirtintą metodiką.

Tačiau minėti teisinio reguliavimo pakeitimai nagrinėjamam ginčui aktualiu aspektu - dėl būtinumo administracijos direktoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą - iš esmės nėra reikšmingi, kadangi 2011 m. spalio 12 d. nutarimo Nr. 1194 redakcijos Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte nustatyta, kad, be kitų duomenų, sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintu tarifu ar jo apskaičiavimo metodika arba pagal administravimo paslaugos viešojo pirkimo rezultatus (jeigu šios paslaugos perkamos), tačiau ne didesnis už savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą ar tarifą, apskaičiuotą pagal jos patvirtintą metodiką.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Teismų įstatymo 31 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A662-2481/2012), įvertinusi CK 4.84 straipsnio 2 dalies nuostatą, jog butų ir kitų patalpų savininkų bendrojo naudojimo objektų administratorius turtą administruoja šio kodekso 4.240 straipsnio pagrindu, t. y. šiuo atveju nustatomas paprastasis turto administravimas, kurį reglamentuoja CK nuostatos, įtvirtinančios tam tikrus kito asmens turto administravimo teisinio reguliavimo principus, inter alia CK 4.238 straipsnio 1 dalies nuostata, įtvirtinanti, jog turto administratorius turi teisę į atlyginimą, nustatytą administravimą nustatančiame akte, išskyrus atvejus, kai pagal įstatymą administravimas yra nemokamas, visiškai analogiško ginčo atveju pažymėjo, kad Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkte įtvirtintas reikalavimas sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą nuosekliai kyla iš CK 4.238 straipsnio 1 dalies. Atsižvelgdama į nurodytą teisės aktų visumą, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad administravimą nustatančiame akte, inter alia savivaldybės administratoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime skirti butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorių, turi būti nurodytas (nustatytas) atlyginimas (bendrosios nuosavybės administravimo mokestis).

Byloje neginčijamai nustatyta, kad nei pačiame Įsakyme, nei jo keičiamame atsakovo 2009 m. liepos 10 d įsakyme Nr. 30-1258 „Dėl UAB „Castrade“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ aukščiau aptartas administravimo mokestis nėra numatytas. Todėl, atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus bei nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas iš esmės yra pagrįstas. Konstatuodama tai, kolegija kartu pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nevisiškai tiksliai apibūdino Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto pažeidimą. Įsakymo priėmimo metu galiojusi redakcija (2010-03-10 nutarimas Nr. 235) reglamentavo, kad sprendime skirti administratorių, be kita ko, turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika. Taigi pagal šią teisės normą savivaldybės administracijos direktorius turėjo ne pats nustatyti bendrosios nuosavybės administravimo mokestį, kaip nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje, o nurodyti šį mokestį, apskaičiuotą vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika. Šį netikslumą teisėjų kolegija ištaiso patikslindama pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį, kartu atsižvelgdama į šiuo metu galiojančią Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto redakciją (2011-10-12 nutarimo Nr. 1194 redakcija).

Kaip jau buvo paminėta aukščiau, nuo 2011 m. spalio 19 d. galiojančios Vyriausybės nutarimo Nr. 603 (2011-10-12 nutarimas Nr. 1194) redakcijos 2.2 punktas nagrinėjamam ginčui aktualiu aspektu yra iš dalies pakeitęs ankstesnį teisinį reguliavimą, numačiusį, kad sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintu tarifu ar jo apskaičiavimo metodika, ir numatęs alternatyvų šio mokesčio nustatymo būdą - šis mokestis gali būti nustatytas pagal administravimo paslaugos viešojo pirkimo rezultatus (jeigu šios paslaugos perkamos), tačiau ne didesnis už savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą ar tarifą, apskaičiuotą pagal jos patvirtintą metodiką. Iš 2012 m. redakcijos Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų (patvirtintų atsakovo 2012-02-29 įsakymu Nr. 30-454) 8.1 punkto matyti, kad atsakovas šioje normoje nurodydamas, jog savivaldybės administracijos direktoriaus (jo įgalioto asmens) sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, atsižvelgė į Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkte (2011-10-12 nutarimo Nr. 1194 redakcija) numatytus alternatyvius šio mokesčio nustatymo būdus. Todėl, pirmosios instancijos teismo sprendimas, įpareigojantis atsakovą atitinkamai pakeisti Įsakymą, neturi sudaryti atsakovui kliūčių sprendime dėl administratoriaus skyrimo nurodyti mokestį, nustatytą vienu iš alternatyvių šio mokesčio nustatymo būdų, kaip yra numatyta pagal Vyriausybės 2011 m. spalio 12 d. nutarimo Nr. 1194 redakciją. Kuriuo iš Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkte numatytų būdų turi būti nustatytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, atsakovas turi nustatyti pagal faktines aplinkybes.

Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto taikymo prasme nevisiškai tiksliai nustatė įpareigojimą atsakovui, taip pat atsižvelgdama į minėtą Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto pakeitimą, teisėjų kolegija patikslina pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinės dalies antrąją pastraipą taip, kad ja būtų nustatytas įpareigojimas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui pakeisti Įsakymą, nurodant šiame Įsakyme mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Patikslinti šio sprendimo rezoliucinės dalies antrąją pastraipą ir ją išdėstyti taip: „Įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių pakeisti 2010 m. liepos 22 d. įsakymą Nr. 30-1573 „ Dėl administracijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. 30-1258 „Dėl UAB „Castrade“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo, nurodant mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Skirgailė Žalimienė