2018-04-18 Nr. AB-8695-3-61-3-00796-2016-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-472-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00796-2016-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas, Lukiškių TI-K), 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m. birželio 17 d. iki 2016 m. kovo 8 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K nežmoniškomis, garbę ir orumą žeminančiomis, sveikatai žalingomis sąlygomis, pažeidžiant (šiurkščiai) Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 ir 8 straipsnius. Jis buvo laikomas 6,43 kv. m. – 8,1 kv. m. ploto kamerose su 2–3 asmenimis, kameroje yra tik 2 kėdės, nors laikomi 4 asmenys, kamerose sanitariniai mazgai įrengti pačioje patalpoje ir atskirti ne aukštesne kaip 1,35 m higienos normų reikalavimų neatitinkančia sienele, visose kamerose yra tarakonų, graužikų, nevykdomas profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas, yra pelėsio, grybelio, dulkių, tvyro drėgmė, neveikia ventiliacija, netinkamas apšvietimas, trūksta oro, nevalomi langai, o dėl grotų kalinamieji negali patys išvalyti langų; dažnai nėra šilto (karšto) vandens ir nesudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę; žiemą neužtikrinamas tinkamas šilumos kiekis – temperatūra svyruoja nuo 10 iki 14 laipsnių, o vasarą yra per karšta – net iki 35 laipsnių; pareiškėjas turi teisę tik į 1 valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, jam neužtikrinamas maisto kiekis ir kokybė, maistas yra neskanus, energetinė vertė tesiekia 1 300 – 1 500 kcal. Nurodo, kad daug kartų kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių dėl laikymo sąlygų, tačiau sąlygos nepasikeitė, jis tik būdavo perkeliamas į kitą kamerą.

3. Pareiškėjas nurodytus atsakovo pažeidimus vertina kaip tęstinius (truko beveik 9 mėn.), ne smulkmeniškus ir turinčius įtakos jo psichikai ir sveikatai, nes jis nuolat patirdavo emocinių ir psichologinių išgyvenimų, dvasinių išgyvenimų, psichologinį sukrėtimą, sutriko nervų sistema – jis tapo nervingesnis, nuolat jaučia orumo žeminimą, kančią.

4. Pareiškėjas, patikslinęs savo skundą, nurodė, kad jis buvo laikomas Lukiškių TI-K nuo 2015 m. birželio 17 d. iki 2016 m. balandžio 18 d. Pažymėjo, kad kamera Nr. 293 yra su langu, nes skirta laikyti asmenis, linkusius užpulti, žalotis ar bėgti, todėl jis buvo visą parą stebimas. Taip pat pro kameros Nr. 338, kurios langai yra nukreipti į darbo barą, darbo dienomis nuolat sklido triukšmas.

5. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš pareiškėjo 2,22 Eur išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

6. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad 2015 m. birželio 17 d. – 2015 m. birželio 23 d., 2015 m. birželio 30 d., 2015 m. liepos 9 d. – 2016 m. vasario 4 d., 2016 m. vasario 9 d. – 2016 m. vasario 10 d., 2016 m. vasario 23 d. – 2016 m. vasario 26 d., 2016 m. kovo 1 d., 2016 m. kovo 3 d. ir 2016 m. kovo 8 d. pareiškėjas laikytas sąlygomis, kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas visiškai atitiko nustatytus reikalavimus (3,6 kv. m.). Kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, nes atsakovo atstovas neturi įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui. Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji, jiems yra išduodamas reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras, kalcinuota soda). Nuo 2015 m. pagal sudarytą paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ nuolat atliekami vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai, patalpų priežiūra ir profilaktiniai patikrinimai. Pažymėjo, kad dažnai visiškai suremontuotose kamerose tenka daryti pakartotiną remontą, nes patys suimtieji ir nuteistieji asmenys piktybiškai niokoja valstybės turtą. Visose kamerose yra įrengti suoliukai, stalai, lentynos maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti. Kameroje, kurios plotas yra apie 8 kv. m, ir kurioje apgyvendinti 4 asmenys, visi kalinamieji gali valgyti tuo pačiu metu atsisėdę: 2 – prie stalo, 2 – ant lovų prie spintelės. Tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m., įstatymuose nereglamentuota, kad tualetuose turėtų būti įrengtos durelės. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 valandą pasivaikščioti gryname ore. Teisės aktai nustato nedirbančiam vyrui per parą mitybos normos energinę vertę ne mažesnę kaip 2 298 kcal. Valgiaraščiai yra subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Pažymėjo, kad kiekvieną dieną pagamintų patiekalų kokybę tikrina Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojas.

7. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus ir siekia pasipelnyti iš valstybės. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos (žalos).

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 4 d. sprendimu pareiškėjo D. M. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 700 Eur neturtinės žalos atlyginimo už jo netinkamą laikymą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2015 m. birželio 17 d. iki 2016 m. balandžio 18 d., kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

9. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas atvyko į Lukiškių TI-K 2015 m. birželio 17 d., o išvyko 2016 m. balandžio 18 d. Teismas, apibendrinęs kamerų plotų ir jose laikomų asmenų skaičiaus duomenis, kai tose kamerose buvo laikomas pareiškėjas, padarė išvadą, kad tuo laikotarpiu kamerose trūko ploto laikomiems asmenims iš viso 64 paras. Pareiškėjas dažniausiai laikytas sąlygomis, kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Todėl teismas sprendė, kad atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti ir neteisėtumo faktas yra pakankamai įrodytas, o jo motyvai, kad jis nėra kaltas dėl šio pažeidimo nėra reikšmingi (CK 6.271 str. 1 d.).

10. Teismas nurodė, kad aplinkybė, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas įrodė savo teiginius, jog kalinimas tokiomis sąlygomis padarė jam įvairių nepatogumų.

11. Teismas pabrėžė, kad pareikalavus nerealaus dydžio kompensacijos, o teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu. Todėl piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalis), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (Civilinio kodekso 1.5 straipsnis).

12. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo apgyvendinimas perpildytoje patalpoje negali būti vertinamas tik kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas. Kartu pabrėžė, kad atsakovas stengiasi palaikyti tvarką, 2015 m. sausio 2 d. ir 2015 m. gruodžio 30 d. sudarė paslaugų teikimo sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, pagal kurią vykdytojas, be kita, įsipareigojo lankyti objektą 4 kartus per mėnesį.

13. Teismas, priimdamas sprendimą, taip pat atsižvelgė į Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 28 d. patikrinimo aktą, kuriame nurodyta, kad kameroje Nr. 254 vėdinimas, oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, dirbtinė dieninė apšvieta atitiko nustatytus reikalavimus, nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų buvimo vizualiai nenustatyta, minkštasis inventorius dezinfekuojamas dezinfekavimo kamerose, šie darbai registruojami. Todėl teismas atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl vėdinimo, temperatūros, apšvietimo kaip nepagrįstus.

14. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, susijusius su pasivaikščiojimų netinkamu organizavimu, nes pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo nuostatas 1 val. trukmės pasivaikščiojimai yra laikomi tinkamais. Taip pat teismas padarė išvadas, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui nesudarytos sąlygos nusiprausti. Teismas nenustatė pažeidimų dėl maisto tiekimo, konstatuodamas, jog maistas skiriamas pagal valgiaraščius, kurie yra subalansuoti, tinkamos energetinės vertės, kasdien tikrinamos kokybės.

15. Teismas sprendė, kad didžiausi pažeidimai buvo susiję būtent su ploto trūkumu. Tačiau teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-331-858/2016, kompleksiškai vertino pažeidimo trukmę, pateiktas fotonuotraukas, pareiškėjo sveikatą (nenustatyta, jog pareiškėjui padaryta žala sveikatai), ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo sąlygas, bei kitus smulkesnius pažeidimus, t. y. atsižvelgė, kad pareiškėjui galėjo suteikti nepatogumų ne visiškai uždaros sanitarinių mazgų erdvės, pareiškėjas penkis mėnesius buvo kameroje Nr. 338, kurios langai nukreipti į gamybinius barus. Teismas priteisė pareiškėjui 700 Eur padarytos neturtinės žalos atlyginimą ir nurodė, kad didesnės sumos priteisimas šioje administracinėje byloje būtų vertintinas kaip nepagrįstas pareiškėjo uždarbiavimas.

16. Teismas atmetė atsakovo prašymą priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, nes pareiškėjo skundą tenkino.

III. 17. Pareiškėjas D. M., nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 4 d. sprendimo dalimi, kuria pareiškėjo skundo dalis buvo atmesta, pateikė apeliacinį skundą, prašydamas patenkinti jo skundą visiškai.

18. Pareiškėjas nurodo, kad jo laikymo sąlygos Lukiškių TI-K atitiko tik 30 proc. teisės aktų reikalavimų. Jis beveik 6 mėn. praleido kameroje Nr. 338, per kurios langus kiekvieną dieną sklido triukšmas nuo remonto darbo priemonių (obliavimo staklių, dulkių surinkėjo ir pjovimo). Vertina priteistą 700 Eur sumą tik kaip pašalpą ir su tokiu dydžiu nesutinka.

19. Tikslindamas apeliacinį skundą, pareiškėjas papildomai nurodė, kad atsakovas suteikia pasirinktinai tik kartą per savaitę tokias paslaugas kaip sporto kiemelis, biblioteka, koplyčia ir kt. Ikiteisminio sulaikymo kamerose nėra įrengtų durelių tualetuose, esančiuose gyvenamosiose patalpose. Žiemą kamerose nėra vėdinimo ir šilumos, todėl yra drėgna ir veisiasi pelėsis. Atsakovo teiginiai neatitinka realių laikymo kamerose sąlygų. Pareiškėjas prašo atsižvelgti į jo pateiktus paaiškinimus žodžiu ir raštu.

20. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu nesutiko su pareiškėjo apeliaciniu skundu, prašo atmesti jį kaip nepagrįstą ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą.

21. Pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, jis pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtiną žalą, tačiau nėra konkretumo dėl šios žalos, kuo ji pasireiškė pareiškėjui, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio.

22. Šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nurodytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

23. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus ir objektyviai įvertino situaciją. Pareiškėjas nepateikė kartu su apeliaciniu skundu naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą laikytinas nepagrįstu ir vertintinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti iš valstybės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

25. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš aplinkybių, kad nuo 2015 m. birželio 17 d. iki 2016 m. balandžio 18 d. jis buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis (b. l. 2-9, 79), atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį.

26. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis teisiniu reguliavimu, teismų praktika ir byloje esančių įrodymų visuma, priteisė pareiškėjui 700 Eur padarytos neturtinės žalos atlyginimą už ploto trūkumo 64 paras ir kitus atsakovo padarytus pažeidimus (t. y. ne visiškai uždaros sanitarinių mazgų erdvės bei penkių mėnesių trukmės gyvenimą kameroje Nr. 338, pro kurios langus sklido triukšmas).

27. Pareiškėjas apeliacine tvarka skųsdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą nesutinka su priteistos neturtinės žalos dydžiu (700 Eur), apeliaciniame skunde iš esmės pakartodamas argumentus, kuriuos nurodė skunde pirmosios instancijos teismui, ir pažymėdamas, kad jis beveik 6 mėn. praleido kameroje Nr. 338, per kurios langus kiekvieną dieną sklido didelis triukšmas nuo remonto darbų priemonių, kamerose nėra įrengtų durelių tualetuose, kamerose buvo drėgna ir veisėsi pelėsis, per mažas užimtumas. Šie argumentai ir jų teisinis vertinimas yra apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo šioje byloje dalykas.

28. Pirmiausia, pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė visiškai naujus argumentus kaip reikalavimo pagrindą, jog atsakovas suteikė tik kartą per savaitę pasirinktinai sporto, bibliotekos, koplyčios ar kt. paslaugas. Tačiau pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nenurodė tokių aplinkybių (nusiskundimų), taigi pirmosios instancijos teismas nevertino šių argumentų. Akcentuotina, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ nuostatos aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-39-415/2018; 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016). Todėl pareiškėjo nurodyti teiginiai dėl sporto, bibliotekos ir kitų paslaugų, koplyčios lankymo pakankamumo negali būti nagrinėjimo dalyku ir apeliaciniame procese.

29. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo atsakovo padarytus teisės pažeidimus dėl minimalaus ploto, tenkančio vienam Lukiškių TI-K esančiam asmeniui, reikalavimų, sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo ir ilgalaikio triukšmo kameroje dėl išorėje vykusių remonto darbų, kurie suponavo pareiškėjui teisę į jais padarytos neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 str.). Taip pat pagrįstai padarytos išvados atmetus pareiškėjo argumentus dėl atsakovo padarytų kitų teisės pažeidimų, kurių buvimo pirmosios instancijos teismas nepripažino, vertinimo.

30. Pasisakydama dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui dėl šioje byloje nustatytų pažeidimų dėl pareiškėjo laikymo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

31. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje nustatė, kad pareiškėjo teisė į vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista 64 paras. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks pažeidimas tęsėsi trumpiau (t. y. 44 paras), tačiau pažymėtina, jog negalima pabloginti apelianto teisinės padėties apeliaciniame procese. Taip pat pabrėžtina aplinkybė, kad iš bylos duomenų matyti, jog laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2015 m. liepos 8 d. (7 paras) pareiškėjas buvo laikomas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis sąlygomis – jam teko mažiau nei 3 kv. m. gyvenamojo ploto (t. y. 2,57 kv. m.), o likusias paras – mažiau nei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta minimali kameros gyvenamojo ploto norma (3,6 kv. m). Taigi apibendrinus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad šiuo aspektu keisti priteistino neturtinės žalos dydžio nėra pagrindo.

32. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra laikomasi pozicijos, jog sanitarinio mazgo, atitverto nuo likusios kameros ploto tik pertvara, įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą, nes yra pažeidžiamas asmens privatumas (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-402-662/2017; 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-561-261/2017; 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017; 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016, ir kt.).

33. Pareiškėjas skunde akcentuoja teisės į privatumą pažeidimą dėl netinkamai kamerose įrengto sanitarinio mazgo, grįsdamas savo poziciją tarptautiniu teisiniu reguliavimu, tačiau nenurodo išsamesnių argumentų dėl šio pažeidimo poveikio ir pasekmių, dėl kurių būtų pagrindas padidinti priteistą iš viso 700 Eur neturtinę žalą. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo pareiškėjo nurodytus argumentus, pagrįstai pripažindamas, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas sienele nuo likusio kameros ploto tik iš dalies, neužtikrino pareiškėjo teisės į minimalų privatumą, naudojantis tualetu, ir pažeidė pareiškėjo orumą. Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, kad pareiškėjo atžvilgiu jo teisės į privatumą pažeidimas tęsėsi iš viso 307 paras, todėl atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį ir trukmę, teisėjų kolegija šioje byloje konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas priteistinos žalos dydį, tinkamai įvertino pareiškėjo nurodytą (ir įrodytą) faktinę aplinkybę dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas aplinkybes, ir atsakovo tokio neveikimo psichologines pasekmes pareiškėjui. Todėl šiuo aspektu papildomai didinti priteistos žalos dydžio dėl pareiškėjo skunde nurodytų argumentų apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.

34. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jis beveik 6 mėn. praleido kameroje Nr. 338, per kurios langus kiekvieną dieną sklido didelis triukšmas nuo remonto darbų priemonių, taip pat visose kamerose buvo drėgna, veisėsi pelėsis, todėl tokios sąlygos prilygo asmens kankinimui.

35. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vertino ir atsižvelgė, kad byloje įrodyta ir atsakovas patvirtino, jog kameros Nr. 338, kurioje buvo laikomas ilgą laiką (5 mėn.) pareiškėjas, langai nukreipti į Lukiškių TI-K režimo teritorijoje esančių VĮ „Mūsų amatai“ gamybos baro patalpų pusę ir gamybos baro patalpose darbo dienomis darbo valandomis vykdomi darbai (b. l. 82). Teismas sprendime nurodė, kad nustatydamas žalos dydį jis vertina ir atsižvelgia į pareiškėjo pateiktus paaiškinimus, jog minėtas triukšmas dėl vykusių darbo dienomis darbo valandomis darbų pareiškėjui sukėlė nepatogumų (b. l. 103). Taigi pareiškėjo nurodyti argumentai yra įvertinti ir į juos pirmosios instancijos teismas atsižvelgė, priimdamas sprendimą dėl konkrečios neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

36. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, daro išvadą, kad pasisakydamas dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų dėl jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K (t. y. dėl oro temperatūros, drėgmės ir pelėsio kamerose) pirmosios instancijos teismas atmetė juos pagrįstai, remdamasis Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 28 d. patikrinimo aktu (b. l. 56–57), kuriame konstatuota, jog kameroje Nr. 254, be kita ko, vėdinimas, oro temperatūra, santykinė oro drėgmė atitiko nustatytus reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, kad iš minėto patikrinimo akto matyti, jog kameroje Nr. 254, kurioje pareiškėjas buvo laikomas ilgiausiai, patikrinimo metu buvo nustatyta 20 laipsnių temperatūra ir 50 proc. santykinė oro drėgmė, taigi šie rodikliai atitiko Lietuvos higienos normos 134:2015 16 punkto reikalavimus, kuriuose nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne mažesnė kaip 18 ir ne didesnė kaip 28 laipsniai, o santykinė oro drėgmė – nuo 35 iki 65 proc. Taip pat kameroje Nr. 293, kurioje pareiškėjas buvo laikytas, Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2015 m. gegužės 6 d. patikrinimo aktu (b. l. 48–51) pažeidimų likus 1,5 mėn. iki pareiškėjo atvykimo į šią kamerą nenustatė. Todėl pripažintina, kad atsakovas įrodė savo atsikirtimus dėl tinkamų laikymo sąlygų minėtais aspektais, o pareiškėjas nepagrindė savo teiginių įrodymais, jog buvo priešingai, t. y. kamerose tvyrojo drėgmė ir veisėsi pelėsis. Taigi nesant kitų įrodymų dėl netinkamos kamerų būklės byloje, nėra pagrindo konstatuoti, jog Lukiškių TI-K pareigūnai laikė pareiškėją kamerose, neatitinkančiose joms keliamų teisės aktų reikalavimų.

37. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą ir visumą nustatytų aplinkybių, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimų pripažinimo, įvertinus jų trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas 700 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra adekvatus dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms. Šiuo konkrečiu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatyti pažeidimai sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, kadangi sukėlė pareiškėjui diskomfortą ir psichologinę kančią bei trukdė naudotis privatumu kasdieniniame gyvenime, papildomai patiriant iš lauko sklindantį triukšmą, nulėmusį atsakovo tiesioginių veiksmų, kas savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, jog ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma (25 000 Eur), todėl šiuo atveju pagrįstai nebuvo pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam prašomo dydžio neturtinės žalos atlyginimą.

38. Pabrėžtina, kad nagrinėjamoje byloje nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimai dėl gyvenamojo ploto normos, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais bei triukšmo, kiti pažeidimai nenustatyti. Byloje taip pat nenustatyta, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, pareiškėjo sveikatos sutrikimai dėl šioje byloje konstatuotų pažeidimų taip pat nenustatyti, o tam tikras suimtųjų (kalinamųjų) privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo (kalinimo) pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

39. Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų ir jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius