2016-10-05 Nr. AB-19020-3-62-3-02242-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-3517-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02242-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 15.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas D. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 5–7), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2013 m. iki 2014 m. buvo laikomas Pravieniškių PN-AK teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis, nežmoniškomis, antisanitarinėmis, fizinę ir psichinę sveikatą žalojančiomis, žeminančiomis orumą, kankinančiomis sąlygomis. Šiame kontekste pareiškėjas pažymėjo, kad jis terminuoto laisvės atėmimo bausmę atlikinėjo perpildytuose pataisos namuose, kuriuose nuteistųjų skaičius gerokai viršijo teisės aktais nustatytą maksimalų nuteistųjų skaičių. Be to, pareiškėjo teigimu, Pravieniškių PN-AK patalpose veisėsi tarakonai ir blakės, nebuvo tinkamo apšvietimo, šildymo, ventiliacijos, buvo per mažas kiekis pisuarų, unitazų, prausyklų, taip pat duše, prausykloje ir tualete grindys slidžios, nebuvo karšto vandens, nebuvo galima išsidžiovinti išskalbtų rūbų. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, kad dėl tokių netinkamų kalinimo sąlygų patyrė neturtinę žalą, t. y. didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, didelius nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo jo savijauta, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko miegas, atsirado dirglumas, sumažėjo bendravimo galimybės.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 9–13) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pravieniškių PN-AK nurodė, kad pareiškėjas įstaigoje laisvės atėmimo bausmę atliko nuo 2013 m. kovo 28 d. iki 2014 m. balandžio 10 d. Šiame kontekste paaiškino, kad Pravieniškių PN-AK nėra kalėjimo ar kamerų tipo įstaiga, bausmės atlikimo laikotarpiu pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose kartu su kitais nuteistaisiais, nuteistųjų miegamieji įstaigoje nerakinami.

Be to, nuteistojo gyvenamasis plotas nėra tik vieta miegamajame kambaryje, nes pataisos namų teritorijoje yra įrengtos sporto aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, kuriais bet kada gali naudotis nuteistieji. Taip pat paaiškino, kad kiekvienos brigados miegamoji sekcija yra atskiras bendrabučio tipo kambarys. Būrio patalpos apjungia kelių brigadų sekcijas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, paprastai užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą.

Kiekvieno būrio patalpų miegamosios sekcijos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę. Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, o kai kuriose, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir laisvą plotą, yra įrengti ir poilsio kambariai arba bibliotekos. Dienotvarkėje numatytu laiku nuo kėlimosi iki gulimosi laiko nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Taip pat dienotvarkėje numatytu laiku nuteistieji, be kita ko, gali vaikščioti tiek lauke, tiek vidinėse patalpose, dirbti, lankytis koplyčioje, sveikatos priežiūros tarnyboje, dvasiškai tobulėti bei užsiimti kita pataisos namuose leistina veikla.

Šiame kontekste Pravieniškių PN-AK akcentavo, jog ne visada visos miegamosios patalpos vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto realiai tenka daugiau. Šiuo aspektu Pravieniškių PN-AK papildomai pažymėjo, jog teisės aktai nenumato, kad į vienam asmeniui tenkantį gyvenamosios patalpos plotą nebūtų įskaičiuojamas baldų ir kito inventoriaus užimamas plotas. Pravieniškių PN-AK taip pat nurodė, kad įstaigoje patalpos apšviečiamos natūraliai (per langus) ir dirbtiniu apšvietimu (šviestuvais). Kartu pabrėžė, jog įstaigoje tualetai įrengti atskirose patalpose su pertvaromis unitazams ir vandens prausyklomis, patalpų ventiliacija natūrali (per orlaides ir langus) bei mechaninė, įstaigoje laikomiems asmenims sudaroma galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę gauti išskalbtą patalynę, taip pat yra galimybė ir sąlygos gauti nuosavos patalynės, drabužių skalbimo ar dezinfekcijos paslaugas.

Be to, savo nuosavus rūbus nuteistieji gali skalbti ir patys. Pravieniškių PN-AK atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, bloginančios jo buvimą pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Tuo tarpu pareiškėjo skundo argumentai dėl tariamai padarytos žalos yra nekonkretūs, deklaratyvūs, paremti vien tik abstrakčiais teiginiais ir bendromis frazėmis apie įstatymų numatytą asmens teisę į žalos atlyginimą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 7 d. sprendimu (b. l. 46–52) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Remdamasis bylos duomenimis, teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK nuo 2013 m. kovo 28 d. iki 2014 m. vasario 3 d. laisvės atėmimo bausmę atliko 1 sektoriuje, o nuo 2014 m. vasario 3 d. iki 2014 m. balandžio 10 d. – 2 sektoriuje. 1 sektoriuje pareiškėjas buvo paskirtas į 10 būrio 101 brigados 2 gyvenamąją patalpą, kurios bendras plotas 25,07 kv. m ir joje buvo 8 miegamosios vietos, taip pat į 2 būrio 22 brigados 3 gyvenamąją patalpą, kurios bendras plotas 21,96 kv. m ir joje įrengtos 6 miegamosios vietos. Taigi, 10 būrio 101 brigados 2 gyvenamojoje patalpoje vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,1 kv. m, o 2 būrio 22 brigados 3 gyvenamojoje patalpoje – 3,6 kv. m. 2 sektoriuje pareiškėjas buvo paskirtas į 21 būrio 3 brigadą, kurios bendras plotas 51,76 kv. m ir joje buvo 8 dviaukštės lovos. Taigi, šioje patalpoje vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,2 kv. m. Atsižvelgęs į šias aplinkybes ir į tai, kad pareiškėjas šių duomenų nenuginčijo, teismas padarė išvada, jog pareiškėjui nuo 2013 m. kovo 28 d. iki 2014 m. balandžio 10 d. atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK buvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje, todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šiuo aspektu konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą pareiškėjo atžvilgiu kaip vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų. Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Taisyklės) nenumato, jog į šių Taisyklių 111.1 punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą – 3,1 kv. m – neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas, todėl pareiškėjo argumentai dėl vienam asmeniui tenkančio ploto normos skaičiavimo, atsižvelgiant į baldų ir sanitarinio mazgo užimamus plotus, atmestini kaip nepagrįsti. Teismas kartu akcentavo, kad tik nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams.

Pasisakydamas dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų, teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Pravieniškių PN-AK gyvenamųjų patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, netinkamo apšvietimo, šildymo, ventiliacijos, per mažo kiekio pisuarų, unitazų, prausyklų, slidžių grindų duše, prausykloje ir tualete, karšto vandens ir džiovyklų nebuvimo, graužikų ir blakių veisimosi. Be to, teismas nenustatė, jog pareiškėjas dėl galbūt netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o pastarosios į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios.

Tuo tarpu atsakovo į bylą pateikta 2014 m. lapkričio 18 d. tarp UAB „Dezinfa“ ir Pravieniškių PN-AK sudaryta sutartis Nr. KN-P-2014/392/76-145 ir priedas prie šios sutarties, nekelia abejonių, jog Pravieniškių PN-AK nuolat atliekamas vabzdžių, graužikų naikinimas, todėl pareiškėjo teiginiai dėl blakių, graužikų veisimosi laikytini nepagrįstais. Teismas taip pat pabrėžė, kad pareiškėjas tik konstatavo prausyklų, klozetų arba unitazų, pisuarų trūkumą, karšto vandens nebuvimą, slidžių grindų dangų buvimą duše, prausykloje ir tualete, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo patirtomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė.

Taigi, minėtas pareiškėjo nurodytas aplinkybes teismas vertino kaip deklaratyvias, nepagrįstas ir neindividualizuotas subjektyviomis neigiamomis pasekmėmis (išgyvenimais), todėl neturtinės žalos faktą laikė nepagrįstu. Kita vertus, teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju atsakovas nepaneigė pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių dėl gyvenamųjų patalpų apšvietimo, šildymo, ventiliacijos neatitikimo teisės aktuose nustatytiems reikalavimams, todėl sprendė, kad pareiškėjas dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų apšvietimo, šildymo ir ventiliacijos galėjo patirti nepatogumus.

Tačiau šiame kontekste teismas papildomai pažymėjo, kad Pravieniškių PN-AK nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose aikštelėse, lankyti biblioteką, užsiimti kita leistina veikla.

Taigi buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Byloje nenustatyta, kad pataisos namuose būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistiesiems pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose, pasivaikščiojimų kieme ar kitose patalpose. Taigi pareiškėjas turėjo tam tikrą judėjimo laisvę. Todėl teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nustatytą netinkamą gyvenamųjų patalpų apšvietimą, šildymą ir ventiliaciją iš dalies kompensavo pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė.

Be to, teismas pabrėžė, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog Pravieniškių PN-AK 1 lokalinio sektoriaus, kuriame ilgiausiai buvo laikomas pareiškėjas, kiemo plotas yra 1 690 kv. m, o 10 būrio bendro naudojimo patalpų plotas yra 103,81 kv. m.

Spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė, jog jo kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios jo orumą, sveikatą ir gerovę, o elgesys su juo vertintinas kaip kankinimas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio prasme. Tačiau, įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, atsižvelgęs į pažeidimų trukmę ir mastą, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos teismų praktika, įvertinęs visumą byloje nustatytų aplinkybių, teismas konstatavo, kad šiuo atveju yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Taigi, teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas D. V. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 57), prašydamas panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 7 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą, priteisiant jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja jo patirtiems neigiamiems išgyvenimams ir dar labiau pažemina jo orumą. Pareiškėjas pažymi, kad atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK jis patyrė psichologinį ir fizinį diskomfortą, ne kartą buvo morališkai pažemintas, dėl to sutriko jo elgsena, išsivystė nepilnavertiškumo jausmas, sutriko psichika, jis tapo nervingas ir agresyvus.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 62–64) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 7 d. sprendimą nepakeistą. Pravieniškių PN-AK pažymi, kad pareiškėjo apeliacinis skundas yra visiškai nemotyvuotas, abstraktus, nepagrįstas jokiais argumentais, skunde nenurodyti jokie motyvai, kuriais remiantis pareiškėjas mano, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas. Pravieniškių PN-AK sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo pažeistos teisės pripažinimas yra pakankamas jo pažeistai teisei apginti, ir teigia, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas, priimtas visapusiškai ir išsamiai išanalizavus bylos aplinkybes bei objektyviai įvertinus faktus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Pravieniškių PN-AK nuo 2013 m. iki 2014 m. jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Visų pirma, pabrėžtina, kad šiuo atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nekelia ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau nesutinka su neturtinės žalos atlyginimo būdu ir mano, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais, t. y. pareiškėjas iš esmės ginčija tik Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 7 d. sprendimo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo. Tuo tarpu atsakovas, atstovaujamas Pravieniškių PN-AK, apeliacinio skundo teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais nepateikė. Todėl apeliacinės instancijos teismas apeliaciniame skunde neginčijamų pirmosios instancijos teismo išvadų ir sprendimo motyvų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys. Juolab kad, vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Taigi, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais, teisėjų kolegija, pirmiausiai, pažymi, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šiame kontekste kartu pabrėžtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.

Atitinkamai, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo jam būdo, teisėjų kolegija pabrėžia, kad byloje nenustatyta, jog Pravieniškių PN-AK būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl jo kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK byloje nenustatyti, taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis psichologo ar psichiatro pagalbos, priešingai, bylos duomenys patvirtina, jog dėl tokios pagalbos pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė (b. l. 32). Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

Šiuo aspektu kartu atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė jokių motyvų ir argumentų, pagrindžiančių jo teiginį, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais, tik abstrakčiai nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų, jo teigimu, patyrė psichologinį ir fizinį diskomfortą, ne kartą buvo morališkai pažemintas, dėl to sutriko jo elgsena, išsivystė nepilnavertiškumo jausmas, sutriko psichika, jis tapo nervingas ir agresyvus, tačiau nepateikė jokių tai patvirtinančių duomenų. Teisėjų kolegija pastebi, kad šiuo atveju pareiškėjas pateikė bendro pobūdžio apeliacinį skundą, kuriame nėra išdėstyti išsamūs nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis bylos aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis motyvai. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai (b. l. 14–33, 37, 40–41), kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Pažymėtina, kad pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu (ABTĮ 136 str.), atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė ir neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis bei jų vertinimu.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 7 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo D. V. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius