2016-11-23 Nr. AB-22731-3-61-3-02011-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-680-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02011-2016-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 61.2; 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. lapkričio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos V. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 1 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. P. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja V. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama: 1) atnaujinti terminą skundui paduoti; 2) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą siekiant išsiaiškinti ar Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymo 3 straipsnio norma neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui; 3) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. (10.1)3-145654; 4) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015 m. kovo 3 d. sprendimą Nr. (6.5)-I-1455; 5) įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjai 1 282,78 Eur neišmokėtą pensijos dalį.

Pareiškėja teigė, jog nusprendė kreiptis į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl skolos pripažinimo ir priteisimo civiline tvarka, o šiam teismui ieškinį atsisakius priimti, nusprendė kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Pareiškėja, siekdama apginti pažeistas teises, kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, kuri 2016 m. vasario 1 d. sprendimu Nr. 2.2-(NTP-2)-16-T-279-1262 nusprendė teikti antrinę teisinę pagalbą. Dėl techninių kliūčių, minėtas sprendimas pareiškėjos atstovei įteiktas tik 2016 m. gegužės 10 d.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 1 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo numatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik tos aplinkybės, kurios objektyviai kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios. Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą taip pat yra vertinama, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai. Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios. Tuo tarpu, kai asmuo praleidžia įstatymu nustatytą terminą dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio – aktyviai ar pasyviai dalyvauti savo pažeistų teisių gynimo procese – modelio, kyla įstatyme numatytos teisinės pasekmės, t. y. kaip minėta, teismas atsisako priimti asmens, praleidusio įstatyme nustatytą terminą skundui paduoti, skundą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu. Spręsdamas, ar termino skundui paduoti praleidimo priežastys yra svarbios, teismas vertina, ar minėtos aplinkybės galėjo užkirsti kelią asmeniui laiku ir tinkamai realizuoti šią teisę, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Taip pat teismas turi įvertinti ir kitas reikšmingas aplinkybes. Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, atsižvelgtina į svarbių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad iš pateiktų dokumentų matyti, jog pareiškėja siekė iniciuoti ginčą dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. (10.1)3-145654 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015 m. kovo 3 d. sprendimo Nr. (6.5)-I-1455, kuriuo pareiškėjos prašymą atmetė kaip nepagrįstą, teisėtumo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja, iš esmės nesutikdama su minėtais sprendimais, kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą, nors Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015 m. kovo 3 d. sprendime aiškiai buvo nurodyta, kad skundas turėtų būti teikiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Nors pareiškėja 2016 m. gegužės 17 d. nutartimi buvo įpareigota paaiškinti aplinkybes dėl kreipimosi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, tačiau minėtų aplinkybių nepaaiškino. Be to, tiek kreipimosi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, tiek ir į Vilniaus apygardos administracinį teismą metu, pareiškėją atstovavo profesionali atstovė, t. y. advokatė. Taigi, negalima vertinti, kad pareiškėja pažeistas teises gynė atidžiai, rūpestingai, sąžiningai. Priešingai, neaišku dėl kokių priežasčių, buvo pasirinktas toks elgesio modelis, kuris nesuderinamas su rūšinio teismingumo taisyklėmis.

Teismo vertinimu, pareiškėja negali būti laikoma aktyviai ginanti savo pažeistas teises, kadangi jos pasirinktų teisių gynimo būdas nėra suderinamas su įtvirtintais teisės aktuose. Taigi, šios aplinkybės negalėjo kliudyti pateikti teismui skundą. Be to, pareiškėja tvirtina, kad dėl techninių kliūčių Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2016 m. vasario 1 d. sprendimas Nr. 2.2-(NTP-2)-16-T-279-1262 dėl teisinės pagalbos teikimo, pareiškėjos atstovei įteiktas tik 2016 m. gegužės 10 d., tačiau niekaip nepagrindė, kad techninės kliūtys buvo, kiek truko ir pan.

Teismas pažymėjo, kad tiek advokatės darbo vieta, tiek ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos buveinė yra tuo pačiu adresu (duomenys neskelbtini). Teismui nebuvo pateikta objektyvių duomenų, kurie paaiškintų, kodėl tame pačiame pastate esančiam asmeniui dokumentus įteikti užtruko ilgiau nei tris mėnesius. Net ir pripažinus, kad pareiškėjos kreipimasis į Vilniaus miesto apylinkės teismą gali būti laikomas aktyviu pažeistų teisių gynimu, kuris sudarytų pagrindą atnaujinti skundo padavimo terminą, atsižvelgiant į tai, kad nuo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2016 m. vasario 1 d. sprendimo, kuriuo nuspręsta pareiškėjai teikti antrinę teisinę pagalbą, iki skundo padavimo (2016 m. gegužės 13 d. (pagal datą ant voko)) praėjo nepateisinamai ilgas laiko tarpas, kuris nepagrįstas jokiais įrodymais.

Jokių kitų svarbių termino skundui paduoti priežasčių pareiškėja nenurodė. Įvertinus nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjos nurodytos priežastys yra subjektyvaus pobūdžio. Pareiškėja pasirinko elgesio modelį, kuris negali sudaryti pagrindo atnaujinti praleistą terminą, todėl nurodytos aplinkybės negali būti pripažįstamos pateisinančiomis termino skundui paduoti praleidimą. Atsižvelgus į tai, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad pareiškėjos prašymas atnaujinti skundo pateikimo terminą yra nepagrįstas ir atmestinas, todėl skundą atsisakė priimti.

III. Pareiškėja V. P. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundą ir išspręsti pareiškėjos prašymą dėl termino atnaujinimo iš esmės.

Pareiškėja teigia, jog ta aplinkybė, kad pareiškėja kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą ir tokiu būdu mėgino apginti savo pažeistas teises, laikytina svarbia aplinkybe sprendžiant dėl termino atnaujinimo, nes tai įrodo, jog pareiškėja savo teises gynė aktyviais veiksmais.

Pažymi, kad Vilniaus miesto apylinkės teismui 2015 m. gruodžio 29 d. nutartimi atsisakius priimti ieškinį kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka, pareiškėjai buvo išaiškinta teisė kreiptis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo. Pareiškėja nurodyta teise pasinaudojo, tačiau atstovei apie tai nepranešė, nes pagrįstai tikėjosi, kad jai bus įteiktas sprendimas. Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 7 dalis numato, kad sprendimas suteikti antrinę teisinę pagalbą yra pavedimas advokatui teikti antrinę teisinę pagalbą ir advokato įgaliojimus patvirtinantis dokumentas. Advokatei negavus sprendimo, ji neturėjo teisės atlikti jokių veiksmų, o nežinodama ar pareiškėja kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, sprendimo neieškojo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundą. Pažymėtina, kad ši byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. birželio 30 d.

Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos. Kiekvienas asmuo savo teisėmis turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymuose įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Apriboti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012; 2015 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-567-552/2015).

Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Pastebėtina, jog ABTĮ konkrečiai nenumato, kokios termino praleidimo priežastys laikytinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą praleistą terminą atnaujinti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog tokio pobūdžio priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo apelianto valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (2012 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-85/2012; 2013 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA602-15/2013). Termino atnaujinimas yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teismo diskrecijai palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes bei suformuotą teismų praktiką. Spręsdamas, ar termino skundui paduoti praleidimo priežastys yra svarbios, teismas vertina, ar minėtos aplinkybės galėjo užkirsti kelią asmeniui laiku ir tinkamai realizuoti šią teisę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. AS6-601/2006; AS6-247/2006; AS6-208/2006; Nr. AS261-853/2014).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjos nurodytos priežastys yra subjektyvaus pobūdžio. Pareiškėja pasirinko elgesio modelį, kuris negali sudaryti pagrindo atnaujinti praleistą terminą, todėl pareiškėjos nurodytos aplinkybės negali būti pripažįstamos pateisinančiomis termino skundui paduoti praleidimą. Pareiškėja atskirajame skunde taip pat nenurodė jokių objektyvių, nuo pareiškėjos valios nepriklausančių, aplinkybių, kurios galėtų sudaryti pagrindą terminui atnaujinti. Vadovaudamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjos atskirąjį skundą kaip nepagrįstą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjos V. P. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė