2022-06-15 Nr. AB-16211-3-62-3-00283-2022-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2858-815/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00283-2022-3

Procesinio sprendimo kategorija 9.2; 9.3;

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Ernesto Spruogio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. gegužės 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. 21S52815 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjos teigimu, ji nurodė realias aplinkybes ir pagrindė savo prašymą. Pareiškėja atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus dėl pabėgėlio statuso ir jai turi būti suteikiama papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1- 3 punktus.

3. Pareiškėja pažymėjo, kad dėl (duomenys neskelbtini) tikėjimo ji negalėjo pasilikti kilmės šalyje ((duomenys neskelbtini)), nes kyla grėsmė jos saugumui. Pareiškėjai gresia patirti smurtą iš (duomenys neskelbtini). Ši grupuotė vykdė žiaurius nusikaltimus prieš (duomenys neskelbtini), juos žudė, kankino, vertė priimti (duomenys neskelbtini), moterys ir merginos buvo parduodamos vergų turguose bei laikomos seksualinėje nelaisvėje. Šiuo metu (duomenys neskelbtini) moterų padėtis (duomenys neskelbtini) iš esmės nėra pasikeitusi, nes nėra priimti įstatymai, reikalingi reabilituoti ir integruoti smurtą patyrusias (duomenys neskelbtini) moteris. Moterys ir toliau susiduria su dideliais sunkumais, nes dabartinė (duomenys neskelbtini) vyriausybė nevykdo įsipareigojimų ir (duomenys neskelbtini) neturi pagrindinių teisių. (duomenys neskelbtini) įtaka (duomenys neskelbtini) neišnyko, o vietiniai musulmonai diskriminuoja ir įvairiais būdais engia (duomenys neskelbtini). Dėl šios priežasties (duomenys neskelbtini) tikėjimo asmenys masiškai bėga iš savo kilmės šalies. Šiuo atveju buvo netinkamai įvertinta situacija, susidariusi pareiškėjos kilmės šalyje, nebuvo ištirta esama (duomenys neskelbtini) veikiančių vyriausybės represinių organizacijų prievartos problematika. Nebuvo tinkamai įvertinta pareiškėjos diskriminacijos bei individualios persekiojimo rizikos tikimybė. Pareiškėjai jos kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio diskriminacija dėl jos priklausymo tam tikrai socialinei grupei, kuri yra persekiojama valstybinio subjekto – (duomenys neskelbtini). Taigi, pareiškėjos deklaruojama baimė laikytina visiškai pagrįsta ir ji atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Be to, pagal EPBB nustatytus reikalavimus moterys ir (duomenys neskelbtini) yra priskiriami padidintos rizikos asmenų grupei. Šiuo atveju, pareiškėja yra priskiriama padidintos rizikos grupei net pagal du kriterijus (moteris ir (duomenys neskelbtini) religija), todėl individuali grėsmė yra preziumuojama, pareiškėjai papildomai jos įrodinėti nereikia.

4. Atsakovas nepagrįstai ir neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti laiką. Pareiškėja dėjo nuoširdžias pastangas padėti tyrimui, iš kilmės valstybės išvyko vedina siekio apsisaugoti nuo gresiančio pavojaus gyvybei ir sveikatai. Jos veiksmuose nebuvo piktnaudžiavimo, o jos išvykimas buvo įtakotas suprantamo tikslo – saugaus gyvenimo. Atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai ir individualizuotai išnagrinėti pareiškėjos prašymą, nesurinko visos aktualios kilmės valstybės informacijos. Sprendimas naikintinas kaip neišsamus ir nepagrįstas.

5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso, nes ji neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Migracijos departamentas konstatavo, kad įžvelgiama grėsmė pareiškėjai iš esmės siejama su bendra situacija jos gyvenamojoje vietovėje, o ne su individualiomis aplinkybėmis ar asmeninėmis savybėmis. Atsižvelgus į tai, pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai nesuteiktinas pabėgėlio statusas. Kadangi, be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėja nenurodė jai tariamai kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės buvo vertintos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjai grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose nurodyti veiksmai. Atsižvelgus į tai, buvo konstatuota, kad ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose.

7. Remiantis Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – EPPB) 2021 m. gairėmis, šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsižvelgus į tai, Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą, surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjos individualia situacija susijusią informaciją ir atsižvelgiant į tai priėmė teisėtą bei pagrįstą ginčijamą sprendimą, pati pareiškėja jokios informacijos bei duomenų, paneigiančių Migracijos departamento išvadas, nepateikė.

8. Pareiškėja teigė, kad išvykimą iš kilmės valstybės nulėmė priklausymas (duomenys neskelbtini) religinei bendruomenei ir baimė dėl (duomenys neskelbtini), tačiau pareiškėja iš esmės neįvardijo jokių priežasčių, dėl kurių jai asmeniškai toliau gyventi (duomenys neskelbtini) būtų pavojinga. Noras gyventi kitoje valstybėje nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo ir nėra pagrindas pabėgėlio statuso suteikimui. Pareiškėja nors ir priklauso (duomenys neskelbtini) religinei bendruomenei, kuri pagal EPPB priskiriama prie galinčių susidurti su padidinta rizika patirti smurtą, tačiau asmeniškai persekiojimo ar fizinės prievartos nepatiria, prieglobsčio prašytoja nėra išsituokusi ar našlė, ji nurodė, kad turi šeimą (tėvus), sužadėtinį bei brolius. Šiuo atveju nenustatyta individualių aplinkybių, didinančių persekiojimo dėl lyties rizikos tikimybę. Pareiškėjos paskutinė gyvenamoji vietovė nėra riziką didinantis veiksnys ((duomenys neskelbtini) provincija). (duomenys neskelbtini) šios teritorijos nevaldo, beatodairiško smurto lygis yra neaukštas, vien buvimo šioje teritorijoje nepakanka, kad kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Pareiškėja visą gyvenimą praleido (duomenys neskelbtini), todėl yra susipažinusi su vietiniais papročiais ir kultūra, be to ji yra darbingo amžiaus moteris. Įvertinus šias aplinkybes, nepaisant to, kad pareiškėja yra (duomenys neskelbtini), nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, jog egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių jai grėstų pavojus. Šiuo atveju nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei tikėtinų motyvų ir tikslų ją persekioti, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjai kiltų reali individualaus persekiojimo rizika.

9. Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios pareiškėjos išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvą sprendimo teisėtumą.

II. 10. Regionų apygardos administracinis teismas 2022 m. gegužės 9 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Migracijos departamento 2021 m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. 21S52815 rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus (dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpio).

11. Teismas nustatė, kad pareiškėja į Lietuvos Respubliką iš (duomenys neskelbtini) atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirtusi valstybės sieną neleistinoje vietoje ir pasiprašė prieglobsčio Lietuvoje. Apklausos metu pareiškėja nurodė, jog kilmės šalyje ji gyveno kartu su tėvais (duomenys neskelbtini) provincijoje. Pareiškėja paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) labai sunku gyventi, (duomenys neskelbtini) grupuotės nariai vykdo žmonių pagrobimus bei nužudymus, o pareiškėja yra (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) grupuotės nariai, pagrobia, prievartauja bei žudo (duomenys neskelbtini) merginas. Pareiškėja nori saugiai gyventi bei dirbti Lietuvoje. Lietuvoje gyvena jos giminaitis, taip pat turi sužadėtinį Vokietijoje.

12. Migracijos departamentas ginčijamu sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes konstatavo, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Migracijos departamentas pažymėjo, kad įžvelgiama grėsmė pareiškėjai iš esmės siejama su bendra situacija jos gyvenamojoje vietovėje, o ne su individualiomis aplinkybėmis ar asmeninėmis savybėmis, todėl pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai nesuteiktinas pabėgėlio statusas. Kadangi, be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėja nenurodė kitų jai tariamai kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės vertintinos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjai grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose nurodyti veiksmai, todėl ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose. Migracijos departamentas pažymėjo, kad remiantis Europos prieglobsčio paramos biuro 2021 m. gairėmis, šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, todėl konstatavo, kad pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

13. Teismas išanalizavo Įstatymo 86 ir 87 straipsnius, 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ 1 straipsnio A dalį, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas) (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 22 ir 99 punktus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką.

14. Teismo vertinimu, Migracijos departamento byloje pateikti duomenys įrodo, jog atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjos situacija įvertinta individualiai, atlikta pareiškėjos apklausa, detaliai išanalizuoti ir įvertinti visi jos nurodyti argumentai. Atsakovas apklausose siekė detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl prieglobsčio prašytojos pateikto prašymo suteikti jai prieglobstį. Teismas sutinka su atsakovo pozicija, kad pareiškėjos istorija yra siejama tik su bendra situacija pareiškėjos kilmės šalyje, o ne su individualiomis aplinkybėmis ar asmeninėmis pareiškėjos savybėmis. Pareiškėja iš esmės neįvardijo jokių priežasčių, dėl kurių jai asmeniškai toliau gyventi (duomenys neskelbtini) būtų pavojinga. Nors pareiškėja ir priklauso (duomenys neskelbtini) religinei bendruomenei, kuri pagal EPPB priskiriama prie galinčių susidurti su padidinta rizika patirti smurtą, tačiau pareiškėja asmeniškai persekiojimo ar fizinės prievartos nepatiria. Pažymėtina, jog noras gyventi kitoje valstybėje nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo ir nėra pagrindas pabėgėlio statuso suteikimui.

15. Teismas išanalizavo Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį, EPPB ataskaitą.

16. Teismo vertinimu, Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad prieglobsčio prašytoja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte . Tyrimo metu nebuvo nustatytos realios ir individualios grėsmės pareiškėjai kilmės šalyje patirti persekiojimą. Duomenų, jog išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę, ji bus kankinama, su ja žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jos orumas ar bus tokiu būdu baudžiama, byloje nėra. Teismas sutiko su Migracijos departamento išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti esant pagrįstos tikimybės, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjai grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodyti veiksmai, t. y. pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Migracijos departamentas atsižvelgė į pareiškėjos individualias savybes ir į tai, kad jos kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nenustatyta.

17. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamento Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra nepagrįsta ir neproporcinga, ir nustatė pareiškėjai 2 metų draudimo atvykti terminą. Kadangi Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką mažintina iki dvejų metų, teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas keisti ir kitą sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi trejus metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi dvejus metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 18. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 9 d. sprendimą ir pareiškėjos skundą tenkinti visa apimtimi.

19. Pareiškėja prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

20. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie nurodyti skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pareiškėja nurodo, kad buvo netinkamai ištirta ir įvertinta pareiškėjos situacija susidariusi jo kilmės šalyje, taip pat nebuvo ištirta esama pareiškėjos gyvenamojoje teritorijoje veikiančių vyriausybės represinių organizacijų prievartos problematika. Nebuvo tinkamai įvertinta kilmės valstybės informacija susijusi su bendra teisės taikymo ir pareiškėjos diskriminacijos bei individualios persekiojimo rizikos tikimybė.

21. Pareiškėja nurodė visas objektyviam sprendimui reikalingas aplinkybes, tačiau faktai buvo interpretuojami, o priimtas sprendimas vertintinas kritiškai. Jei pareiškėja bus grąžinta į savo kilmės šalį, jai gresia susidorojimas.

22. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo tuos pačius argumentus, kurie buvo pateikti atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 23. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, užtikrinant jos ir vertėjo į / iš (duomenys neskelbtini) kalbą dalyvavimą teismo posėdyje.

24. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė būtinumo šiuo atveju skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės ir nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjai buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. 21S52815 pagrįstumo ir teisėtumo.

27. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą dėl Sprendimo tenkino iš dalies. Teismas sprendė, kad Departamentas pagrįstai konstatavo, jog nėra duomenų, kad pareiškėjai gresia individualaus pobūdžio persekiojimas, todėl pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, taip pat ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Tačiau teismas pakeitė Sprendimo dalį, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, kadangi draudimas nepagrįstas ir neproporcingas ir nustatė, jog pareiškėjai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Taip pat teismas pakeitė ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi trejus metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, ir pakeitė šį laikotarpį į dvejus metus.

28. Pareiškėja apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad jai kilmės valstybėje kyla reali ir pagrįsta grėsmė, ji atitinka sąlygas, dėl kurių jai turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga, todėl ji nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu.

29. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

30. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

31. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsniuose, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

32. Pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

33. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

34. Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

35. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07).

36. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, kad Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

37. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnyje įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti.

38. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą teisme nustatančios taisyklės įtvirtintos ABTĮ 56 straipsnyje. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

39. Pareiškėja prašymą suteikti prieglobstį iš esmės grindė tuo, kad ji yra (duomenys neskelbtini), o jiems kilmės šalyje nuolat kyla grėsmė. Departamentas nustatė, kad pareiškėja priklauso (duomenys neskelbtini) tautinei bendruomenei, kuri EPPB priskiriama prie galinčių susidurti su padidinta rizika patirti smurtą, tačiau net patenkant į šią grupę, ne visi grupės atstovai susiduria su padidinta rizika patirti beatodairišką smurtą; be kita ko, būtina atsižvelgti į tai, ar asmuo gyvena vietovėje, kur vis dar veikia (duomenys neskelbtini) valstybė, į kitas aktualias aplinkybes. Pareiškėja nedetalizavo jai individualiai gresiančios grėsmės gyvybei – iš esmės pateikė viešai žinomą informaciją apie (duomenys neskelbtini) diskiriminavimą, nes jai asmeniškai niekas negrasino. Nepaisant aplinkybės, kad pareiškėja yra (duomenys neskelbtini), nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, kad pareiškėjai asmeniškai gresia realus pavojus dėl beatodairiško smurto.

40. Nors pareiškėja teigia, kad atsakovas individualiai nevertino jos nurodytų aplinkybių, teisėjų kolegija su tuo nesutinka – pareiškėja iš esmės tiek atsakovui, tiek teismui dėstė bendro pobūdžio argumentus dėl bendros situacijos šalyje (dėl netinkamo elgesio su (duomenys neskelbtini)), jų nesiedama su savo individualia situacija, nepateikdama konkrečių pavyzdžių, kada būtent ir kaip pareiškėja susidūrė su grėsme, t. y. nepagrindė „pagrįstos baimės“ kriterijaus. Aplinkybę, kad (duomenys neskelbtini) valstybės grėsmė nėra visiškai išnykusi, atsakovas aptarė sprendime, įvertinęs situaciją tiek pareiškėjos kilmės šalyje, tiek regione, kuriame gyveno pareiškėja. Be to, Departamentas vertino, kad pareiškėja priklauso padidintos rizikos asmenų grupei, tačiau pagrįstai pabrėžė, kad tokiu atveju kiekviena grėsmė (kiekvienas individualus atvejis) turi būti vertinamas individualiai, atsižvelgiant į paminėtus kriterijus. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aplinkybė, jog kilmės šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr., pvz., 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009).

41. Nors (duomenys neskelbtini) vyksta vidaus ginkluotas konfliktas, kaip matyti iš 2021 m. EPPB ataskaitos, šiuo metu nei vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Pareiškėja nors ir yra moteriškos lyties (duomenys neskelbtini), tačiau yra jauno amžiaus, taip pat teigė turinti sužadėtinį, įpratusi prie vietos papročių ir gyvenimo būdo. Taigi atsakovas Departamentas pagrįstai vertino, kad pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

42. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas rinko, tyrė ir vertino įrodymus pareiškėjos nurodytų aplinkybių, reikšmingų prieglobsčio prašymui išnagrinėti ir sprendimui dėl jų priimti, kontekste.

43. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas tinkamai susipažino su bylos medžiaga, ją įvertino ir priėmė teisėtus bei pagrįstus sprendimus. Byloje esantys duomenys apie situaciją kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju buvo pakankami pareiškėjos prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis, o pareiškėjos nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis Departamentas įvertino racionaliai, visapusiškai ir objektyviai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjai nesuteikimo. Tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, vertinimas atsispindi skundžiamame Sprendime. Pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą Departamento ir pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip. Tai, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino ne taip, kaip būtų palankiau pareiškėjai, nesudaro pagrindo teigti, kad įrodymai įvertinti netinkamai, todėl pareiškėjos apeliacinio skundo teiginiai, susiję su įrodymų vertinimu, laikytini nepagrįstais (ABTĮ 56 str. 7 d.).

44. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, nenukrypo nuo šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Dainius Raižys

Ernestas Spruogis

part_ea7b9edacb8e488ca951c5e256a786ea_end