2016-02-02 Nr. AB-2770-3-63-3-01200-2014-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-225-858/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01200-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 21. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, trečiajam suinteresuotam asmeniui Tauragės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. A. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Tauragės AVPK), priteisti 3 700 Lt turtinės ir 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Nurodė, kad pareiškėjas 2014 m. gegužės 2 d. Šilojų gatvėje, Traksėdžių kaime, Šilutės rajone, buvo sustabdytas policijos pareigūnų vairuojant automobilį BMW 530, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Nustačius 0,93 promilių neblaivumo laipsnį buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 126 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, jis buvo nušalintas nuo transporto priemonės vairavimo, o transporto priemonė perduota jo pakviestam asmeniui. 2014 m. gegužės 7 d. pareiškėjas buvo iškviestas į Šilutės rajono policijos komisariatą, kur jam buvo surašytas pakartotinis administracinio teisės pažeidimo protokolas ir jo veika perkvalifikuota iš ATPK 126 straipsnio 1 dalies į ATPK 1302 straipsnį. Šilutės rajono apylinkės teismas 2014 m. liepos 18 d. nutarimu ir Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 17 d. nutartimi konstatavo, kad pareiškėjo padaryta veika negali būti vertinama kaip pakartotinis transporto priemonės vairavimas esant neblaiviam, nes pažeidimo padarymo metu buvo pasibaigęs anksčiau paskirtos administracinės nuobaudos vykdymo terminas.

Manė, kad surašydami pakartotinį administracinio teisės pažeidimo protokolą ir paimdami transporto priemonę policijos pareigūnai elgėsi neteisėtai. Už priverstinį automobilio nuvežimą ir saugojimą pareiškėjas sumokėjo 3 700 Lt. Teigė, jog laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 7 d. iki 2014 m. rugsėjo 22 d. pareiškėjas negalėjo naudotis transporto priemone, dėl ko patyrė nepatogumų ir papildomų išlaidų, priverstinai nuvežtą transporto priemonę galėjo atsiimti tik 2014 m. rugsėjo 17 d., t. y. po to, kai įsiteisėjo nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje. Pareiškėjas dėl nurodytų neteisėtų veiksmų patyrė ir neturtinę žalą, nes jaudinosi, dėl nervinės įtampos pablogėjo jo sveikata, sutriko miegas, apetitas, kurią vertina 3 000 Lt.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime į skundą prašė skundo netenkinti.

Pažymėjo, jog Šilutės rajono apylinkės teismas 2009 m. balandžio 22 d. nutarimu pareiškėją pripažino kaltu padarius teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 straipsnio 1 dalyje, ir paskyrė 1 000 Lt baudą, atimant teisę vairuoti transporto priemones vieneriems metams. Nurodytu laikotarpiu Tauragės AVPK nedisponavo informacija apie ginčo nutarimo vykdymą, todėl neturint informacijos, kad šis nutarimas per tris mėnesius nuo jo priėmimo dienos nebuvo išsiųstas vykdymui, buvo priimtas sprendimas surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą pagal ATPK 1302 straipsnį. Pažymėjo, kad pagal ATPK 1302 straipsnį numatytas transporto priemonės konfiskavimas yra privaloma, o ne alternatyvi administracinė nuobauda.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 23 d. sprendimu pareiškėjo A. A. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, o padaryta turtinė žala (taip pat ir neturtinė žala) turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. Kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.249 straipsnio 1 dalyje žala apibrėžta kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų neteisėtų veiksmų. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ir savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jei valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Teismas nustatė, jog 2014 m. gegužės 2 d. pareiškėjui buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas (administracinio teisės pažeidimo byla Nr. A2.6-669-385/2014) už teisės pažeidimo, numatyto ATPK 126 straipsnio 1 dalyje, padarymą. Pareiškėjas buvo nušalintas nuo transporto priemonės vairavimo, o transporto priemonė perduota jo pakviestam asmeniui. 2014 m. gegužės 7 d. pareiškėjui buvo surašytas pakartotinis administracinio teisės pažeidimo protokolas (administracinio teisės pažeidimo byla Nr. A2.6-669-385/2014), kuriame jo veiksmai perkvalifikuoti iš ATPK 126 straipsnio 1 dalies į ATPK 1302 straipsnį. Iš byloje esančio transporto priemonės priverstinio nuvežimo akto (administracinio teisės pažeidimo byla Nr. A2.6-669-385/2014) buvo matyti, kad transporto priemonė buvo priverstinai nuvežta į saugojimo aikštelę, kur ji buvo saugoma iki 2014 m. rugsėjo 22 d. Byloje esantys įrodymai patvirtino, kad už transporto priemonės pervežimo ir saugojimo aikštelėje paslaugas pareiškėjas sumokėjo 3 700 Lt. Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 18 d. nutarimu už teisės pažeidimo, numatyto ATPK 126 straipsnio 1 dalyje, padarymą pareiškėjui buvo paskirta 1 500 Lt bauda, atimant teisę vairuoti transporto priemonę 1 metams 6 mėnesiams, nes teismas įvertino, jog 2009 m. balandžio 22 d. Šilutės rajono apylinkės teismo nutarimu pareiškėjui buvusi paskirta 1 000 Lt bauda nebuvo sumokėta, o duomenų, kad nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje būtų įvykdytas ar vykdomas priverstinai, nėra. Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. nutartimi Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 18 d. nutarimas paliktas nepakeistu.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog pareiškėjas turtinę ir neturtinę žalą kildina iš, jo nuomone, neteisėtų Tauragės AVPK pareigūnų veiksmų, kurie pasireiškė netinkamu jo padaryto administracinio teisės pažeidimo kvalifikavimu ir priverstiniu transporto priemonės nuvežimu. Akcentavo, jog priverstinis transporto priemonės nuvežimas yra viena iš administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemonių. ATPK 264 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog tokios priemonės taikytinos Lietuvos Respublikos įstatymų tiesiogiai numatytais atvejais, siekiant užkirsti kelią administraciniams teisės pažeidimams, surašyti protokolus, užtikrinti, kad būtų laiku ir teisingai nagrinėjamos bylos ir vykdomi nutarimai administracinių teisės pažeidimų bylose. ATPK 269 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad padarius pažeidimus, numatytus šio kodekso 1241 straipsnyje, 1242 straipsnyje, 126 straipsnyje, 127 straipsnio 1 ir 3 dalyse, 128 straipsnyje, 129 straipsnyje, 130 straipsnio 1 dalyje, 1302 straipsnyje, policijos pareigūnai turi teisę priverstinai nuvežti transporto priemonę Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. 5-V-569 patvirtinto Transporto priemonių priverstinio nuvežimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 3.1.8 punkte nurodyta, kad transporto priemonė gali būti priverstinai nuvežta už pakartotinį transporto priemonių vairavimą, kai vairuoja neblaivūs arba apsvaigę nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų asmenys (ATPK 130² straipsnis). Pažymėjo, jog iš teisės normos, įtvirtintos ATPK 1302 straipsnyje, sankcijos matyti, kad transporto priemonės konfiskavimas yra kaip pagrindinė administracinė nuobauda.

Pabrėžė, jog tuo metu, kada buvo sprendžiamas pareiškėjo administracinės atsakomybės klausimas, transporto priemonės, kurią vairavo pareiškėjas, savininkas gyveno Vokietijoje. Atsižvelgiant į aplinkybę, kad pareiškėjo veiksmai buvo kvalifikuoti pagal ATPK 1302 straipsnį, vertintina, jog transporto priemonė galėjo būti priverstinai nuvežta į specialią saugojimo aikštelę. Byloje esantys duomenys patvirtino, jog sprendžiant dėl pareiškėjo veiksmų kvalifikacijos buvo atliktas duomenų apie asmens padarytus administracinius teisės pažeidimus patikrinimas, kurio metu nustatyta, jog pareiškėjo atžvilgiu yra galiojanti Šilutės rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 22 d. nutarimu paskirta nuobauda už teisės pažeidimo, numatyto ATPK 126 straipsnio 1 dalyje, padarymą. Pažymoje apie asmens baustumą (administracinio teisės pažeidimo byla Nr. A2.6-669-385/2014) nurodyta, kad Šilutės rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 22 d. nutarimu pareiškėjui paskirta bauda yra nesumokėta. Teismas pažymėjo jog policijos pareigūnų surinkti duomenys buvo pakankami pareiškėją patraukti administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 1302 straipsnį, todėl jų veiksmai negali būti pripažįstami neteisėtais. Teismo vertinimu, nors bylą nagrinėjant teisme pareiškėjo veika iš ATPK 1302 straipsnio buvo perkvalifikuota į ATPK 126 straipsnio 1 dalį, tokia aplinkybė nepatvirtina pareigūnų atliktų veiksmų neteisėtumo. Esant nenustatytai vienai iš esminių civilinės atsakomybės sąlygų, kitos civilinės atsakomybės sąlygos buvo nevertintos.

Remdamasis tuo, kas nurodyta, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas A. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 23 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog 2014 m. gegužės 2 d. įvykio vietoje pareiškėjui buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas padarius pažeidimą, numatytą ATPK 126 straipsnio 1 dalyje, o 2014 m. gegužės 7 d. policijos įstaigoje pareiškėjui už tą patį pažeidimą buvo surašytas naujas protokolas, pakeičiant kvalifikaciją į ATPK 1302 straipsnį, tuo pačiu iš pareiškėjo prievarta buvo paimtas jo teisėtai naudojamas automobilis ir pristatytas į mokamą aikštelę. Mano, jog policijos pareigūnas pakeisdamas pareiškėjo padaryto pažeidimo kvalifikaciją ir taikydamas priverstinę priemonę – automobilio paėmimą – elgėsi nepareigingai ir neapdairiai, t. y. neteisėtai. Pareigūnas, matydamas, kad pareiškėjo ankstesnė nuobauda paskirta dar 2009 m. balandžio 22 d., privalėjo nepasikliauti vien tik policijos naudojamos duomenų bazės duomenis apie baudos nesumokėjimą, bet privalėjo gauti reikiamus duomenis iš nuobaudą paskyrusio teismo ir nuobaudos priverstinį išieškojimą vykdančio antstolio ir juos įvertinti. Pareiškėjas yra įsitikinęs, kad jokia informacinė duomenų bazė nefiksuoja nuobaudos vykdymo senaties termino suėjimo fakto, nes nustatyti tai yra protokolus surašančių ir bylas nagrinėjančių pareigūnų pareiga. Policijos naudojamos duomenų bazės netobulumas negali pateisinti policijos pareigūno neveiklumą ir nepareigingumą.

Pareiškėjas pažymi, jog policijos pareigūnas, žinodamas, kad 2009 m. balandžio 22 d. nutarimu skirtą pareiškėjui nuobaudą vykdyti privalėjo nukreipti nutarimą priėmęs pareigūnas, t. y. Šilutės rajono apylinkės teismas, privalėjo patikrinti, ar ši pareiga buvo įvykdyta. Pabrėžia, jog policijos pareigūnas pakartotinį protokolą surašė praėjus penkioms dienoms po pareiškėjo padaryto pažeidimo ir tai yra pakankamas terminas gauti reikiamą informaciją, ją patikrinti ir įvertinti. Pareigūnas, žinodamas, kad jo sprendimas paimti transporto priemonę pažeis pareiškėjo teises naudotis daiktu, privalėjo būti ypatingai atidus ir pareigingas. Pareigūno neapdairumas lėmė tai, kad pareiškėjas beveik penkis mėnesius negalėjo naudotis priverstinai paimta transporto priemone, už jos saugojimą privalėjo sumokėti 3 700 Lt.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog teismai už savo veiklą vykdant teisingumą neprivalo atsiskaityti kitoms valdžios institucijoms ar pareigūnams. Pareigūnas negali vykdyti teismų kontrolės, t. y. tikrinti šio nutarimo įvykdymo fakto.

Atsakovas remiasi ATPK 1302 straipsniu ir nurodo, kad ATPK nėra įtvirtinta galimybė neskirti ATPK 1302 straipsnio sankcijoje numatytos administracinės nuobaudos – transporto priemonės konfiskavimo. Tauragės AVPK pareigūnai norminių teisės aktų nepažeidė, tiksliai laikėsi teisės aktų reikalavimų, todėl šioje situacijoje nėra pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šią aplinkybę taip pat patvirtina Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-446-609/2015 konstatuotas faktas, kad policijos pareigūnų surinkti duomenys buvo pakankami pareiškėją patraukti administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 1302 straipsnį, jų veiksmai negali būti pripažįstami neteisėtais. Nors byla nagrinėjant teisme pareiškėjo veika iš ATPK 1302 straipsnio buvo perkvalifikuota į ATPK 126 straipsnio 1 dalį, tokia aplinkybė nepatvirtina pareigūnų atliktų veiksmų neteisėtumo.

Atsakovas pažymi, jog policijos pareigūnai surašydami protokolą naudojosi oficialiomis ir teisėtomis policijos duomenų bazėmis, tiksliai laikėsi įstatymų ir teisės aktų reikalavimų, nepažeidė procedūrinių teisės normų. Laikotarpiu, kada buvo priimtas Šilutės rajono apylinkės teismo nutarimas, institucijoms, kurios vykdė administracinių teisės pažeidimų prevenciją, su administracinių teisės pažeidimų bylose paskirtų nuobaudų vykdymu susijusios funkcijos nebuvo pavestos ir šios institucijos (taip pat ir Tauragės AVPK) jų nevykdė. 2009 m. teismų dalyvavimas administracinių teisės pažeidimų bylose nepasibaigdavo priėmus nutarimą, jie vykdydavo tolimesnius veiksmus dėl baudos sumokėjimo ar priverstinio išieškojimo. Tauragės AVPK tuo laikotarpiu nedisponavo informacija apie nutarimo priverstinį vykdymą, tuo tarpu teismas šioje byloje neinformavo, kad nutarimas antstoliui K. K. išsiųstas 2010 m. rugsėjo 30 d. ar kad 2009 m. balandžio 22 d. nutarimas antstolio K. K. kontoroje nebuvo vykdomas, nes nebuvo pateiktas. Atitinkamai, Tauragės AVPK pareigūnai, neturėdami ir nedisponuodami informacija apie nutarimo vykdymą, apie termino išsiųsti nutarimą vykdymui praleidimą, pagrįstai ir teisėtai vadovaudamiesi teisės aktais priėmė sprendimą surašyti protokolą pagal ATPK 1302 straipsnį kaip už pakartotinį teisės pažeidimą. Tauragės AVPK pagal policijos duomenų bazėse turimą informaciją žinojo, jog bauda nesumokėta ir kad nutarimas vykdomas. Šioje situacijoje pareigūnai neatliko neteisėtų veiksmų, vykdė jiems skirtas funkcijas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo A. A. prašomos priteisti 3 700 Lt (1 071,59 Eur) turtinės ir 3 000 Lt (868,86 Eur) neturtinės žalos atlyginimo dėl Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato galimai neteisėtų veiksmų, kurie pasireiškė netinkamu jo padaryto administracinio teisės pažeidimo kvalifikavimu ir priverstiniu transporto priemonės nuvežimu.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, iš esmės nenustatęs sąlygų nurodytos žalos priteisimui.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, pabrėždamas, kad teismas netinkamai traktavo ir taikė ginčui aktualų teisinį reguliavimą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčui aktualų teisinį reguliavimą, tokiai pareiškėjo pozicijai pritaria iš dalies. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, todėl ji tikrina bylą, be kita ko, atsižvelgdama ir į šį reguliavimą.

Visų pirma teisėjų kolegija pabrėžia, kad šiuo metu susiklosčiusioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog administracinių teisės pažeidimų bylų tyrimas ir nagrinėjimas nelaikytinas viešuoju administravimu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2003 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4-689/2003), nors eismo priežiūros pareigūnų veikla, vykdant įstatymo jiems suteiktas eismo priežiūros funkcijas, atitinka viešojo administravimo sampratą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-845/2011). Bet kokiu atveju pripažintina, kad valstybės institucijų veiksmais padaryta turtinė ir neturtinė žala administracinių teisės pažeidimų bylų teisenoje neturi būti atlyginama, bet ji atlyginama tik nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas.

Galimybė atlyginti administracinių teisės pažeidimų teisenoje asmeniui padarytą žalą, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK 6.271) straipsniu, yra pripažįstama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-17-822/2007, 2007 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-17-1197/2007, 2007 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-14-751/2007, 2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-330-2008, 2010 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-155/2010, 2010 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-207/2010, 2010 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-662-491/2010, 2011 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-444-159/2011). Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti savo išreikštoje pozicijoje taip pat yra nurodžiusi, kad pareiškėjui reiškiant reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kurios atsiradimą sieja su pareigūnų veiksmais vykdant teisės aktais jiems priskirtas funkcijas bei tiriant administracinio teisės pažeidimo aplinkybes, tokių ginčų nagrinėjimas yra priskirtinas administracinių teismų kompetencijai (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2012 m. spalio 1 d. nutartį, 2014 m. vasario 18 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-2/2014). Atsižvelgus į pirmiau nurodytus išaiškinimus dėl kilusio ginčo pasisakytina iš esmės.

Kalbant plačiau apie sąlygas, kurioms esant kyla atsakovo civilinė atsakomybė, pažymėtina, jog turtinės bei neturtinės žalos, padarytos neteisėtais valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmais, atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, o padaryta turtinė ir neturtinė žala turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl turtinės, neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytus Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato veiksmus, turtinės, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios turtinės, neturtinės žalos.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nors Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra nurodęs, kad bendrasis patirtos žalos atlyginimo deliktinės atsakomybės atveju tikslas yra atkurti pažeistas teises nukentėjusiam asmeniui tokiu būdu, kuris leistų nukentėjusiam asmeniui kuo labiau priartėti prie situacijos, kuri buvo iki neteisėtų veiksmų, kitaip tariant, sprendžiant neteisėtais veiksmais padarytos žalos kompensavimo klausimą taikomas visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principas (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą), tačiau neturtinė, turtinė žala nėra preziumuojama, todėl jos atsiradimo faktą bei priežastinį ryšį su skundžiamos valstybės valdžios institucijos neteisėtais konkrečiais aktais (CK 6.271 str.) privalo įrodyti pareiškėjas. Kreipdamasis į teismą pareiškėjas turi aiškiai nurodyti, kaip pasireiškė turtinės, neturtinės žalos atsiradimas, be kita ko, pateikti tai patvirtinančius įrodymus, kurie, jo nuomone, įgalintų teismą visiškai ar iš dalies patenkinti reikalavimą dėl patirtos žalos atlyginimo ir prašoma atlyginti žala gali būti priteista tik nustačius visas CK 6.271 straipsnyje numatytas sąlygas.

Kaip jau buvo minėta, vienas iš atsakomybės elementų – neteisėtumas, kuris pasireiškia tik tada, kai nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-17-499/2007).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nustatydamas neteisėtus veiksmus, bendrąją pareigą elgtis rūpestingai ir atidžiai aiškina siaurai, t. y. ar viešosios teisės subjektas elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai, vertinama pagal tai, kaip tiksliai jis laikėsi jo veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų: viešojoje teisėje veikia bendrasis teisinio reguliavimo principas „galima tai, kas leista“, pagal kurį viešosios teisės subjektai negali laisvai pasirinkti savo elgesio varianto, jie turi tik tokius įgalinimus, kurie jiems suteikti konkrečių įstatymų, ir savo veikloje negali peržengti šių įgalinimų ribų. Viešojo administravimo subjektų veiksmai, atlikti viršijus įstatyminių įgalinimų (kompetencijos) ribas (ultra vires), yra pagrindas tokius veiksmus laikyti neteisėtais. Bendroji pareiga elgtis rūpestingai ir atidžiai negali būti priešpastatoma pareigai laikytis šią veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų ir juos vykdyti. Ar viešosios teisės subjektas elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai, turi būti vertinama pagal tai, kaip tiksliai jis laikėsi jo veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2008).

Nurodyti išaiškinimai lemia, kad, sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus ir atlikdamas veiksmus, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjui 2014 m. gegužės 2 d. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6-669-385/2014 už teisės pažeidimo, numatyto ATPK 126 straipsnio 1 dalyje, padarymą (administracinio teisės pažeidimo byla Nr. A2.6-669-385/2014, b. l. 4). Pareiškėjas buvo nušalintas nuo transporto priemonės vairavimo, o transporto priemonė perduota jo pakviestam asmeniui (administracinio teisės pažeidimo byla Nr. A2.6-669-385/2014, b. l. 5). 2014 m. gegužės 7 d. pareiškėjui buvo surašytas pakartotinis administracinio teisės pažeidimo protokolas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6-669-385/2014, kuriame jo veiksmai perkvalifikuoti iš ATPK 126 straipsnio 1 dalies į ATPK 1302 straipsnį (administracinio teisės pažeidimo byla Nr. A2.6-669-385/2014, b. l. 2-3). Iš administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6-669-385/2014 esančio transporto priemonės priverstinio nuvežimo akto matyti, kad transporto priemonė buvo priverstinai nuvežta į saugojimo aikštelę, kur ji buvo saugoma iki 2014 m. rugsėjo 22 d. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad už transporto priemonės pervežimo ir saugojimo aikštelėje paslaugas pareiškėjas sumokėjo 3 700 Lt (1 071,59 Eur) (b. l. 11).

Šilutės rajono apylinkės teismas 2014 m. liepos 18 d. nutarime, spręsdamas dėl pareiškėjui atsakomybės taikymo, pažymėjo, jog pareiškėjas Šilutės rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 22 d. nutarimu buvo pripažintas padaręs ATPK 126 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą ir nubaustas 1 000 Lt (289,62 Eur) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 1 metams, informacijos apie baudos sumokėjimą nėra, duomenų, kad nutarimas būtų vykdomas priverstinai nėra, tačiau iš byloje esančio rašto buvo matyti, kad antstoliui K. K. 2010 m. rugsėjo 30 d. buvo išsiųstas nutarimas. Teismas, remdamasis ATPK 36 straipsniu, pabrėžė, jog pareiškėjo veika negali būti vertinama kaip pakartotinis transporto priemonės vairavimas esant neblaiviam, nes pasibaigė nuobaudos vykdymo terminas bei praėjo metai nuo tos dienos, todėl jo veikla kvalifikuotina pagal ATPK 126 straipsnio 1 dalį. Atitinkamai, šis teismas už teisės pažeidimo, numatyto ATPK 126 straipsnio 1 dalyje, padarymą pareiškėjui skyrė 1 500 Lt (434,43 Eur) baudą, atimant teisę vairuoti transporto priemonę 1 metams 6 mėnesiams (administracinio teisės pažeidimo byla Nr. A2.6-669-385/2014, b. l. 45-47). Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. nutartimi Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 18 d. nutarimas paliktas nepakeistu (administracinio teisės pažeidimo byla Nr. A2.6-669-385/2014, b. l. 62-64), teismui pažymėjus, jog 2014 m. kovo 25 d. pažymoje antstolio padėjėja M. A. nurodė, kad Šilutės rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 22 d. nutarimas antstolio K. K. kontoroje nebuvo vykdomas, nes nebuvo pateiktas.

Iš pareiškėjo pateikto skundo matyti, kad Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų veiklos neteisėtumą pareiškėjas žalą sieja su priverstiniu automobiliu nuvežimu, nurodytu netinkamu jo padarytos veikos kvalifikavimu, todėl toliau vertintina, ar policijos pareigūnų veikimas šioje situacijoje atitiko teisės aktų reikalavimus, bendrą rūpestingumo pareigą, kitą aktualų teisinį reguliavimą.

Pareiškėjui 2014 m. gegužės 7 d. surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą buvo inkriminuotas ATPK (2014 m. sausio 1 d. redakcija) 1302 straipsnio pažeidimas, kai šis straipsnis numato, kad transporto priemonių vairavimas neblaivių arba apsvaigusių nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vairuotojų arba vengusių neblaivumo ar apsvaigimo patikrinimo vairuotojų, arba vartojusių alkoholį, narkotines, psichotropines ar kitas psichiką veikiančias medžiagas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo vairuotojų, kai asmeniui buvo paskirta administracinė nuobauda už šio kodekso 1242 straipsnio trečiojoje ar ketvirtojoje dalyje, 126 straipsnyje, 127 straipsnio trečiojoje dalyje, 129 straipsnyje numatytus pažeidimus, – užtraukia vairuotojams teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo trejų iki penkerių metų su transporto priemonės konfiskavimu, teisės vairuoti transporto priemones neturintiems asmenims – baudą nuo keturių tūkstančių iki penkių tūkstančių litų su transporto priemonės konfiskavimu arba administracinį areštą nuo dvidešimties iki trisdešimties parų su transporto priemonės konfiskavimu, o teisės vairuoti transporto priemones neturintiems asmenims, kuriems administracinis areštas negali būti skiriamas, – baudą nuo keturių tūkstančių iki penkių tūkstančių penkių šimtų litų su transporto priemonės konfiskavimu. Taigi nurodyto straipsnio taikymas sietinas su veikos pakartotinumu.

Pažymėtina, jog pareiškėjas neteisėtus veiksmus, netinkamą jo veikos kvalifikavimą iš esmės sieja su aplinkybių neišsiaiškinimu, t. y. neįvertinimu, ar yra pagrindas taikyti ATPK 36 straipsnį, numatantį, kad, jeigu asmuo, kuriam buvo paskirta administracinė nuobauda, per metus nuo tos dienos, kai pasibaigia nuobaudos vykdymas, nepadarė naujo administracinio teisės pažeidimo, laikoma, kad jam nebuvo paskirta administracinė nuobauda. Pareiškėjas skunde, apeliaciniame skunde, grįsdamas policijos pareigūnų neteisėtus veiksmus, pažymi, kad pareigūnas, matydamas, kad pareiškėjo ankstesnė nuobauda paskirta dar 2009 m. balandžio 22 d., privalėjo nepasikliauti vien tik policijos naudojamos duomenų bazės duomenis apie baudos nesumokėjimą, bet privalėjo gauti reikiamus duomenis iš nuobaudą paskyrusio teismo ir nuobaudos priverstinį išieškojimą vykdančio antstolio ir juos įvertinti.

Vertinant pareiškėjo argumentus dėl jo patirtos žalos netinkamai kvalifikavus jo padarytą veiką ne pagal ATPK 126 straipsnio 1 dalį, o pagal ATPK 1302 straipsnį, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad administracinio teisės pažeidimo bylos nutraukimas negali būti vienareikšmiai vertinamas kaip pareigūnų neteisėtų veiksmų konstatavimas. Kiekvienu atveju turi būti individualiai vertinamos tiek asmenų, daiktų sulaikymo ir administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo aplinkybės, tiek administracinio teisės pažeidimo bylos nutraukimo aplinkybės (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-492-1560/2013). Bendrosios kompetencijos teismai, spręsdami deliktinės atsakomybės klausimus dėl CK 6.272 straipsnio taikymo, savo praktikoje taip pat yra pažymėję, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti; civilinės atsakomybės požiūriu reikšminga aplinkybė yra išteisinimo pagrindas; baudžiamųjų ar administracinių procesinių veiksmų teisėtumo patikrinimas šių teisės šakų normų nustatyta tvarka yra viena iš aplinkybių, kurias, laikydamasis civilinių procesinių įrodinėjimo taisyklių, turi įvertinti civilinę bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas, konstatavęs esmines reikšmingas aplinkybes civilinėje byloje teismas gali padaryti priešingą išvadą negu padarytoji baudžiamojo ar administracinio proceso kontekste (žr.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-381/2003, išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006). Manytina, kad šie išaiškinimai mutatis mutandis sprendžiant ir dėl padarytos veikos kvalifikavimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad administracinio teisės pažeidimo bylose, kur yra priimamas nutarimas dėl tokių bylų nutraukimo, tam tikros veikos kvalifikavimo, yra pasisakoma administracinės atsakomybės prasme, bet ne dėl civilinės atsakomybės, t. y. sprendžiama dėl administracinės atsakomybės taikymo, tačiau nėra sprendžiama dėl civilinės atsakomybės sąlygų buvimo (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-1093/2014). Atitinkamai, šie išaiškinimai leidžia teigti, kad ir netinkamas veikos kvalifikavimas per se nereiškia neteisėtų veiksmų buvimo ir neleidžia konstatuoti tokios sąlygos, būtinos civilinei atsakomybe kilti, buvimo. Nurodyti išaiškinimai lemia, kad tai, kad nors bylą nagrinėjant teisme pareiškėjo veika iš ATPK 1302 straipsnio buvo perkvalifikuota į ATPK 126 straipsnio 1 dalį, tokia aplinkybė, kaip jau buvo minėta, savaime nepatvirtina pareigūnų atliktų veiksmų neteisėtumo.

Atitinkamai, vertinant policijos pareigūnų veiksmus dėl pareiškėjo veikos kvalifikavimo pagal ATPK 1302 straipsnį, pažymėtina, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje esantys duomenys patvirtina, jog sprendžiant dėl pareiškėjo veiksmų kvalifikacijos buvo atliktas duomenų apie asmens padarytus administracinius teisės pažeidimus patikrinimas, siekiant įvertinti duomenis apie pareiškėją, jo padarytas veikas, kurio metu nustatyta, jog pareiškėjo atžvilgiu yra galiojanti Šilutės rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 22 d. nutarimu paskirta nuobauda už teisės pažeidimo, numatyto ATPK 126 straipsnio 1 dalyje, padarymą. Pažymoje apie asmens baustumą yra nurodyta, kad Šilutės rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 22 d. nutarimu pareiškėjui paskirta bauda yra nesumokėta (administracinio teisės pažeidimo byla Nr. A2.6-669-385/2014, b. l. 15-21). Tačiau pirmosios instancijos teismas nevertino, ar policijos pareigūnai turėjo pareigą gauti reikiamus duomenis iš nuobaudą paskyrusio teismo ir nuobaudos priverstinį išieškojimą vykdančio antstolio ir juos įvertinti dėl ATPK 36 straipsnio taikymo, ar atlikti kitus veiksmus atsižvelgiant į ATPK 304–316 straipsniuose numatytą nuobaudų vykdymo procesą, į policijos pareigūnų pareigas surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą (ATPK 260 str.).

Tik esant įvertintiems nurodytiems veiksmams turi būti sprendžiama, ar policijos pareigūnų surinkti duomenys buvo pakankami pareiškėją patraukti administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 1302 straipsnį, ar policijos pareigūnams kilo pareiga gauti informaciją, leidžiančią spręsti dėl ATPK 36 straipsnio galimo taikymo. Be kita ko, teismas turėtų įvertinti ir paties pareiškėjo elgesį, ar protokolo surašymo metu pareiškėjas kėlė klausimą dėl jo veikos kvalifikavimo, teigdamas, jog nėra pagrindo perkvalifikuoti jo padarytą veiką (ATPK 272 str.).

Pirmosios instancijos teismas šių pirmiau minėtų aplinkybių nesiaiškino ir nevertino, o tik esant įvertintiems minėtiems aspektams gali būti sprendžiama, ar pareiškėjui 2014 m. gegužės 7 d. surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai elgėsi nesilaikydami teisės aktų reikalavimų ar veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeidžiant bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Kiek tai susiję su transporto priemonės priverstiniu nuvežimu, teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad ATPK (2014 m. sausio 1 d. redakcija) 1302 straipsnis numato, jog transporto priemonių vairavimas neblaivių arba apsvaigusių nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vairuotojų arba vengusių neblaivumo ar apsvaigimo patikrinimo vairuotojų, arba vartojusių alkoholį, narkotines, psichotropines ar kitas psichiką veikiančias medžiagas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo vairuotojų, kai asmeniui buvo paskirta administracinė nuobauda už šio kodekso 1242 straipsnio trečiojoje ar ketvirtojoje dalyje, 126 straipsnyje, 127 straipsnio trečiojoje dalyje, 129 straipsnyje numatytus pažeidimus, – užtraukia vairuotojams teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo trejų iki penkerių metų su transporto priemonės konfiskavimu, teisės vairuoti transporto priemones neturintiems asmenims – baudą nuo keturių tūkstančių iki penkių tūkstančių litų su transporto priemonės konfiskavimu arba administracinį areštą nuo dvidešimties iki trisdešimties parų su transporto priemonės konfiskavimu, o teisės vairuoti transporto priemones neturintiems asmenims, kuriems administracinis areštas negali būti skiriamas, – baudą nuo keturių tūkstančių iki penkių tūkstančių penkių šimtų litų su transporto priemonės konfiskavimu.

Atsižvelgusi į nurodytą teisinį reguliavimą teisėjų kolegija sutinka su atsakovo vertinimu, kad pagal ATPK 1302 straipsnį transporto priemonės konfiskavimas yra privaloma, o ne alternatyvi, papildoma administracinė nuobauda (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį byloje Nr. N-261-4717/2011). Tačiau šiame kontekste konfiskavimas yra suvokiamas kaip daikto, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankis arba tiesioginis objektas, ir pajamų, kurios buvo gautos administracinio teisės pažeidimo padarymu, priverstinis neatlygintinis šio daikto ir šių pajamų pavertimas valstybės nuosavybe (ATPK 26 str.) ir dėl šios nuobaudos skyrimo sprendžia teismas (ATPK 224 str.).

Šiuo atveju svarbu yra tai, kad iš 2014 m. gegužės 7 d. Transporto priemonės nuvežimo akto Nr. 53 matyti, jog jis buvo priimtas, be kita ko, remiantis ATPK 269 straipsnio 7 dalimi ir nors pirmosios instancijos teismas rėmėsi šia norma, tačiau ne visa norma buvo cituojama ir nebuvo išsamiai įvertintos šios normos taikymo sąlygos, t. y. ar policijos pareigūnai nuveždami pareiškėjo valdytą transporto priemonę laikėsi numatyto reguliavimo, veikė esant ATPK 269 straipsnio 7 dalies taikymo sąlygoms (b. l. 68-70). Atitinkamai, šis aspektas jau savaime daro pirmosios instancijos teismo sprendimą ydingu.

Pasisakant plačiau dėl taikytino teisinio reguliavimo pažymėtina, jog ginčui spręsti aktuali ATPK 296 straipsnio 7 dalis numato, kad, padarius pažeidimus, numatytus šio kodekso 1241 straipsnyje (sustojimas ar stovėjimas vietose, kuriose Kelių eismo taisyklės draudžia sustoti ar stovėti, taip pat sustojimas ar stovėjimas nesilaikant kelio ženklų ir ženklinimo reikalavimų), 1242 straipsnyje (pavojingas ir chuliganiškas vairavimas), 126 straipsnyje (transporto priemonių vairavimas neblaivių arba apsvaigusių nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vairuotojų), 127 straipsnio pirmojoje ir trečiojoje dalyse (Kelių eismo taisyklių pažeidimas, sukėlęs kitų asmenų nežymų sveikatos sutrikdymą), 128 straipsnyje (transporto priemonių vairavimas neturint teisės vairuoti), 129 straipsnyje (transporto priemonių vairavimas neblaivių ar apsvaigusių nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų asmenų, neturinčių teisės vairuoti), 130 straipsnio pirmojoje dalyje (transporto priemonės vairuotojui nepaklusus reikalavimui sustabdyti transporto priemonę arba pasitraukus iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos), 1302 straipsnyje (pakartotinis transporto priemonių vairavimas neblaivių arba apsvaigusių nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vairuotojų), jei tai trukdo transporto ar pėsčiųjų eismui arba kitaip pažeidžia kitų asmenų teises, policijos pareigūnai turi teisę priverstinai nuvežti transporto priemonę Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Nuvežtą transporto priemonę leidžiama susigrąžinti pašalinus grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei, trukdymą saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui, kitų asmenų teisių pažeidimą. Padarius pažeidimą, už kurį pagal šį kodeksą gali būti skiriamas transporto priemonės konfiskavimas, transporto priemonė grąžinama (išskyrus atvejus, kai ji konfiskuojama) tik po to, kai išnagrinėjama administracinio teisės pažeidimo byla.

Iš esmės analogišką reguliavimą numato ir Transporto priemonių priverstinio nuvežimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 5-V-200 (2011 m. liepos 1 d. redakcija) (toliau – ir Aprašas), 3 punktas, nustatantis, kad policijos pareigūnas turi teisę priverstinai nuvežti transporto priemonę padarius šiuos administracinius teisės pažeidimus, jei transporto priemonė trukdo transporto ar pėsčiųjų eismui arba kitaip pažeidžia kitų asmenų teises, pakartotinis transporto priemonių vairavimas neblaivių arba apsvaigusių nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vairuotojų (ATPK 1302 straipsnis).

Nurodyta ATPK 269 straipsnio 7 dalies dispozicija, Aprašo 3 punktas leidžia teigti, kad priverstiniu transporto priemonės nuvežimu iš esmės siekiama išvengti transporto ar pėsčiųjų eismo trikdymo, pašalinti teisės pažeidimu sukeltas neigiamas pasekmes arba užkirsti kelią tokioms pasekmėms atsirasti (inter alia išvengti turto sugadinimo, praradimo). ATPK 269 straipsnio 7 dalis numato policijos pareigūno teisę, esant atitinkamoms sąlygoms, priverstinai nuvežti transporto priemones, bet ne pareigą visais atvejais, kai nustatomos atitinkamos sąlygos, imtis tokios priemonės, neįvertinus visų kitų su padarytu administraciniu teisės pažeidimu susijusių aplinkybių.

Taikant tokią priemonę kaip priverstinis transporto priemonės nuvežimas yra ribojama transporto priemonės savininko (ar teisėto valdytojo) teisė laisvai savo nuožiūra naudotis transporto priemone. Be to, tokiu atveju transporto priemonės savininkui ir valdytojui kyla pareiga atlyginti ūkio subjektui išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, kad ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Nuosavybės teisės ribojimas nėra negalimas, tačiau visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: nuosavybės teisė gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtintas vertybes ir (arba) konstituciškai svarbius tikslus; turi būti laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2008 gegužės 20 d., 2008 m. spalio 30 d., 2009 m. balandžio 10 d. nutarimus). Atitinkamai, nurodyti išaiškinimai lemia, kad policijos pareigūnai, priverstinai nuveždami asmens transporto priemonę, privalo remtis įstatymu (šiuo atveju – ATPK) ir taikyti tokią priemonę tik įstatymo nustatytais atvejais (esant įstatymo numatytoms sąlygoms), ir tik įstatymo nustatyta tvarka.

Pagal ATPK 269 straipsnio 7 dalį transporto priemonė gali būti priverstinai nuvežama jei yra padarytas atitinkamas ATPK 269 straipsnio 7 dalyje numatytas administracinis teisės pažeidimas ir transporto priemonė trukdo transporto ar pėsčiųjų eismui arba kitaip pažeidžiamos kitų asmenų teisės. Tačiau vien ta aplinkybė, kad asmuo padarė vieną (ar kelis) iš ATPK 269 straipsnio 7 dalyje išvardytų administracinių teisės pažeidimų, nėra pagrindas priverstinai nuvežti transporto priemonę. Tokios priemonės policijos pareigūnas galėtų imtis tik nustatęs, kad atitinkamą administracinį teisės pažeidimą padariusio asmens vairuojama transporto priemonė trukdo transporto ar pėsčiųjų eismui arba kitaip yra pažeidžiamos kitų asmenų teisės (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-1336/2012).

Atsižvelgus į pirmiau minėtą reguliavimą matyti, kad pirmosios instancijos teismas šių pirmiau nurodytų aplinkybių neišsiaiškino, nevertino, kokiu pagrindu buvo atliktas pareiškėjo valdytos transporto priemonės nuvežimas, nes, kaip matyti iš ATPK 269 straipsnio 7 dalies, vien tik savaime ATPK 1302 straipsnyje numatytos veikos padarymas nelemia transporto priemonės nuvežimo taikymo, tokios nurodytos priemonės taikymas besąlygiškai taip pat negali būti siejamas su ATPK 1302 straipsnyje pareiškėjui galima taikyti sankcija.

Pažymėtina, jog šiuo atveju teismas išsamiai neįvertino pirmiau nurodytų ginčui spręsti aktualių aspektų, teisinio reguliavimo, proceso šalys nurodytais aspektais neturėjo galimybės pasisakyti. Pastebėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tinkamai tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą. Tai sudarytų prielaidas paneigti ir proceso šalių teisę patekti savo paaiškinimus, nuomonę dėl šioje teismo nutartyje nurodytų aspektų. Atitinkamai, nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą panaikinti priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir administracinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kad būtų visapusiškai įvertinami pareiškėjo nurodyti atsakovo neteisėti veiksmai, ir (ar) esant nustatytoms visoms deliktinės atsakomybės sąlygoms, būtų sprendžiama dėl turtinės, neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė, kaip to reikalauja ABTĮ 81 straipsnis. Taigi, remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Dėl šių aplinkybių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinant ir administracinę bylą grąžinant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 23 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė