2018-09-05 Nr. AB-15233-3-61-3-00144-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-597-492/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00144-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 29.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Virginijos Volskienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Prisikėlimas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Prisikėlimas“ skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo: R. I.) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Prisikėlimas“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) 2016 m. sausio 8 d. teismui pateikė skundą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Agentūra) 2015 m. lapkričio 20 d. raštą Nr. BR6-15018 (toliau – ir Agentūros sprendimas); 2) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. 3R-519 (AG-389/02-2015) (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) priimti naują sprendimą, įpareigojant atsakovą pareiškėjui išmokėti tiesiogines išmokas už 2014 m. pagal pateiktą paraišką (reg. Nr. 14-1011934564-1) (valdos Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Paraiška).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Agentūra ginčijamu sprendimu atsisakė jam mokėti tiesiogines išmokas už 2014 m. ir taikė 100 proc. viršdeklaravimo sankciją bei ilgalaikę (3 metai) viršdeklaravimo sankciją. Komisija ginčijamu sprendimu jo skundą dėl Agentūros sprendimo atmetė. Pareiškėjo nuomone, ginčijami sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti. Jis tvirtino, kad 6,1432 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sklypas), priklausė A. V. ir R. V., nepriklausomai nuo to, kad jis buvo įregistruotas A. V. vardu, nes Sklypas buvo įgytas santuokos metu. Bendrovės sudarytos sutartys nėra nuginčytos. Pareiškėjas neatliko jokių veiksmų, už kuriuos Agentūra turėtų jam taikyti sankcijas. Pareiškėjas Agentūrai deklaravo faktiškai dirbtą žemę, šį faktą gali patvirtinti seniūnija.

3. Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas papildomai nurodė, kad R. I. nedirbo (duomenys neskelbtini) esančio žemės sklypo. Šį faktą patvirtina Pasvalio rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos pažyma apie vykdomą žemės ūkio veiklą.

4. Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas teigė nustatęs, kad pareiškėjo pateikta 2013 m. rugpjūčio 8 d. panaudos sutartis buvo sudaryta su R. V., kuri, pagal valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų išrašo duomenis, kontroliniame žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) lauke Nr. 1 deklaruoto 6,09 ha ploto (pasėlio kodas 5RA-2 (rapsai (žieminiai))) (suskirstymo plotas 5,94 ha) nevaldė nuosavybės teise, todėl neturėjo teisės šį plotą išnuomoti. 2013 m. rugpjūčio 8 d. panaudos sutartis buvo sudaryta neteisėtai, o pareiškėjas jos pagrindu neteisėtai valdė ir deklaravo Sklypą. Sklypas nuosavybės teise priklauso S. Š., su kuria R. I. 2012 m. vasario 25 d. sudarė žemės nuomos sutartį. Vertindamas Bendrovės ir R. I. pateiktus dokumentus, atsakovas vadovavosi viešuosiuose registruose esančia informacija. Atsakovo nuomone, ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.

6. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas papildomai paaiškino, kad, administruodama Bendrovės 2014 m. paraišką, Agentūra nustatė dvigubo deklaravimo faktą, todėl išsiuntė pareiškėjui ir R. I. paklausimus, prašydama paaiškinti ir pateikti deklaruotų laukų valdymo teisės ir žemės sklypų dirbimo faktą patvirtinančius įrodymus. R. I. pateikė žemės nuomos sutartį, sudarytą 2012 m. vasario 25 d. su teisėta lauko valdytoja S. Š., sąskaitas faktūras, dirbimo dokumentus, deklaracijas.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo R. I. pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą.

8. R. I. tvirtino, kad Sklypas nuo 2012 m. vasario 20 d. nuosavybės teise priklauso S. Š.. Bendrovė panaudos sutartį sudarė neteisėtai ir tai žinojo, kadangi sutarties neregistravo VĮ Registrų centre. R. I. nuomone, teismui pateiktuose dokumentuose yra klastojimo ir sukčiavimo požymių. Bendrovė tyčia jam kenkia, neteisėtai dirba jo sklypą, gadina pasėlius ir t. t.

9. Teismo posėdžio metu liudytoja R. V. nurodė, kad, sudarant panaudos sutartį su Bendrove, Sklypas nuosavybės teise priklausė A. V.. 2011 m. spalio 20 d. ji iš antstolės sužinojo, kad Sklypas buvo areštuotas ir parduotas iš varžytynių. Apie Sklypo pardavimo faktą R. V. nebuvo pranešta. Apie sudarytą žemės nuomos sutartį tarp R. I. ir S. Š. ji nežinojo. R. V. teigimu, 2014 m. Sklypą dirbo Bendrovė, jame buvo pasėtas žieminis rapsas.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 31 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Prisikėlimas“ skundą atmetė.

11. Teismas nustatė, kad Bendrovė 2014 m. birželio 16 d. Agentūrai pateikė Paraišką, kurioje nurodė, kad prašoma parama už kontrolinį žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), lauką Nr. 1, deklaruojamas naudmenos kodas 5RA-2. R. I. 2014 m. birželio 16 d. Agentūrai pateikė Paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraišką, kurioje nurodė, kad prašoma parama už kontrolinį žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), lauką Nr. 1, deklaruojamas naudmenos kodas 5MI-2.

12. Agentūra 2014 m. rugsėjo 18 d. Bendrovei pateikė pranešimą Nr. 19071, prašydama pateikti Sklypo valdymo teisę įrodančius dokumentus su Sklypo planais ir žemės ūkio veiklą patvirtinančius dokumentus. Agentūra 2014 m. gruodžio 23 d. R. I. pateikė raštą Nr. BR6-16000(11.6.6), prašydama pateikti Sklypo valdymo teisę įrodančius dokumentus su Sklypo planais ir žemės ūkio veiklą patvirtinančius dokumentus. R. I. Agentūrai pateikė 2015 m. sausio 20 d. raštą, kuriame nurodė, kad Sklypas dvigubai deklaruojamas kelis metus iš eilės, nes buvusi Sklypo savininkė nesusitaiko su mintimi, jog Sklypas buvo parduotas iš varžytinių ir jai nepriklauso. R. I. Agentūrai taip pat pateikė PVM sąskaitas faktūras už parduotą produkciją, Pasvalio rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos pažymą apie vykdomą žemės ūkio veiklą ir Sklypo nuomos sutartį, pagal kurią R. I. išsinuomojo Sklypą iš S. Š..

13. Agentūra 2015 m. sausio 28 d. raštu Nr. BR6-1012(11.2.6) Bendrovės pakartotinai prašė pateikti Sklypo valdymo teisę įrodančius dokumentus su Sklypo planais ir žemės ūkio veiklą patvirtinančius dokumentus. Pareiškėjas 2015 m. kovo 16 d. Agentūrai pateikė paaiškinimą, kuriame tvirtino dirbantis Sklypą, ir pateikė sąskaitą faktūrą už parduotą produkciją bei Pasvalio rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos pažymą apie vykdomą žemės ūkio veiklą. Pareiškėjas paaiškino, jog jis Sklypą nuomojasi iš R. V., kuri jam nurodė, kad po jos vyro mirties antstolė suklastojo dokumentus ir Sklypą užregistravo S. Š..

14. Agentūra ginčijamame 2015 m. lapkričio 20 d. Sprendime nurodė, kad Paraiškos administravimo metu Sklype buvo nustatytas dvigubo deklaravimo atvejis, t. y. R. I. paraiškoje deklaruotas tas pats plotas, kuris sudaro 5,94 ha viso lauko ploto. Nustačiusi minėtą aplinkybę, Agentūra įpareigojo pareiškėją ir R. I. paaiškinti nustatytą neatitikimą ir pateikti Sklypo valdymo teisę bei žemės dirbimą patvirtinančius dokumentus. Agentūra nustatė, kad, pagal Nekilnojamojo turto duomenų bazės duomenis, R. V. Sklypo nuosavybės teise nevaldo, todėl su ja sudaryta nuomos sutartis neįrodo Sklypo valdymo fakto. Pareiškėjui neįrodžius, jog jis turi Sklypo valdymo teisę, administruojant 2014 m. Paraišką nustatytas neteisingas deklaravimo atvejis, todėl atsirado 52,67 proc. neteisingo deklaravimo perviršis ir pareiškėjui buvo pritaikyta sankcija už neteisingą deklaravimą.

15. Teismas, apžvelgęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, akcentavo, kad Agentūra, nustačiusi dvigubo deklaravimo atvejį, privalo patikrinti tiek paraiškoje deklaruotų laukų valdymo teisę, tiek jų dirbimo (žemės ūkio veiklos) faktą ir, atsižvelgdama į šiuos faktus, spręsti dėl konkrečių sankcijų taikymo (netaikymo) paramos paraišką pateikusiam subjektui. Pareiškėjas, kurio valdoje nustatyti dvigubo deklaravimo atvejai, turi pareigą Agentūrai pateikti minėtus faktus patvirtinančius dokumentus. Iš pareiškėjo ir R. I. Agentūrai teiktų paaiškinimų matyti, kad tiek pareiškėjas, tiek R. I. įrodinėja aplinkybę, jog turi žemės valdymo teisę, pateikdami Agentūrai Sklypo nuomos bei panaudos sutartis, sudarytas atitinkamai su R. V. ir S. Š.. Iš VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2012 m. vasario 24 d. išrašo ir 2015 m. gruodžio 9 d. išrašo matyti, kad iki 2012 m. vasario 20 d. Sklypas nuosavybės teise priklausė A. V., nuo 2012 m. vasario 20 d. – S. Š.. Pareiškėjas su R. V. Sklypo panaudos sutartį sudarė 2013 m. rugpjūčio 8 d. Remiantis VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2012 m. vasario 24 d. išrašo ir 2015 m. gruodžio 9 d. išrašo duomenimis, R. V. nuosavybės teise nevaldė Sklypo, todėl vien tik pagal šią panaudos sutartį pareiškėjo teisė naudotis Sklypu negali būti įrodyta.

16. Teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, jog jis teisėtai valdė deklaruotą žemės plotą. Sprendime Agentūra nurodė, kad dėl dvigubo Sklypo deklaravimo pareiškėjui atsirado 52,67 proc. neteisingo deklaravimo perviršis ir todėl jam buvo pritaikyta sankcija dėl neteisingo deklaravimo. Pareiškėjas nepateikė aplinkybę, kad jo deklaruotas Sklypo plotas viršija dirbtą plotą daugiau kaip 50 proc., paneigiančių argumentų ir įrodymų. Agentūra, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2012 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 3D-171 patvirtintų Paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus paraiškos ir tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. kovo 22 d. iki 2014 m. rugpjūčio 20 d.) (toliau – ir Taisyklės) 42.1.3 papunkčiu ir nenustačiusi, kad pareiškėjas turi deklaruoto žemės ploto valdymo teisę, jam pagrįstai pritaikė sankciją už Sklypo naudmenų plotų neteisingą deklaravimą.

17. Teismo vertinimu, Agentūros sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, yra teisėtas bei pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį panaikinti. Atitinkamai teisėtu bei pagrįstu pripažintas ir Komisijos sprendimas.

III. 18. Pareiškėjas UAB „Prisikėlimas“ apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

19. Pareiškėjas tvirtina, kad kompensacinė išmoka šiuo atveju galėjo būti išmokėta tik jam, nes jis dirbo Sklypą, tai besąlygiškai patvirtina Pakruojo rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2015 m. spalio 29 d. pažyma Nr. SŽŪ-236(1.6). Sklypas priklausė A. V. ir R. V., nors jis ir buvo įregistruotas tik A. V. vardu. Bendrovės sudarytos sutartys nėra nuginčytos. Pareiškėjas neatliko jokių veiksmų, už kuriuos Agentūra galėtų jam taikyti sankcijas. Pareiškėjo nuomone, situacija, kai deklaruotos žemės nedirbusiam asmeniui yra išmokamos išmokos iš Europos Sąjungos fondų, o asmeniui, realiai dirbusiam šią žemę (šiuo atveju – pareiškėjui), nemokamos išmokos ir taikomos ekonominės sankcijos, grubiai pažeidžia Europos Sąjungos teisės aktus. 2013 m. Bendrovė Sklype pasėjo žieminį rapsą, 2014 m. nuėmė derlių. Nors R. I. pateikė Pasvalio rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2015 m. sausio 20 d. pažymą Nr. PŽ-3, kurioje nurodoma, kad jis vykdė žemės ūkio veiklą (duomenys neskelbtini) seniūnijos teritorijoje esančiuose sklypuose, R. I. žemės ūkio veiklos Sklype realiai nevykdė. Teismas neteisingai įvertino pareiškėjo įrodytą faktą, jog pareiškėjas 2013–2014 m. vykdė žemės ūkio veiklą Sklype, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Tokiu būdu taip pat buvo pažeistas 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1307/2013, kuriuo nustatomos pagal bendros žemės ūkio politikos paramos sistemas ūkininkams skiriamų tiesioginių išmokų taisyklės ir panaikinami Tarybos reglamentas (EB) Nr. 637/2008 ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 73/2009 (toliau – ir Reglamentas (ES) Nr. 1307/2013), nes akivaizdu, kad Bendrovė 2013–2014 m. Sklype vykdė žemės ūkio veiklą, todėl būtent jai turėtų būti išmokamos tiesioginės išmokos.

20. Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

21. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja atsiliepimo į skundą argumentus. Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu ir prieitomis išvadomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Agentūros 2015 m. lapkričio 20 d. rašto Nr. BR6-15018, kuriame atsakyta į pareiškėjo 2015 m. spalio 20 d. ir 28 d. raštus bei nurodyta, kad pareiškėjui pagal 2014 m. paraišką turi būti taikoma 100 proc. viršdeklaravimo sankcija bei ilgalaikė (3 metų) viršdeklaravimo sankcija, ir Komisijos 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. 3R-519 (AG-389/02-2015), kuriame pareiškėjo skundas dėl Agentūros 2015 m. lapkričio 20 d. rašto Nr. BR6-15018 panaikinimo ir Agentūros įpareigojimo pareiškėjui išmokėti tiesiogines išmokas buvo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo.

23. Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

24. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo teiginius dėl ginčijamų sprendimų neteisėtumo ir nepagrįstumo, detaliai išanalizavo skunde pateiktus argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl nurodytų aplinkybių, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar atsakovas pareiškėjui pagrįstai taikė sankcijas, ar Agentūros sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, jog pareiškėjas neįrodė, kad jis teisėtai valdė Sklypą, kad jo deklaruotas Sklypo plotas neviršijo realiai dirbto ploto daugiau kaip 50 proc. ir kad Agentūra jam nepagrįstai pritaikė sankciją už Sklypo naudmenų plotų neteisingą deklaravimą, taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Agentūros sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės pakartoja skundo argumentus apie tai, kad Sklypą R. V. įgijo kaip bendrąją jungtinę nuosavybę, kad Bendrovės sudarytos sutartys dėl Sklypo nėra nuginčytos ir kad Bendrovė deklaruotą plotą realiai dirbo, todėl sankcijos jam negali būti taikomos. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau minėtas teisės normas, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertindama non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia ginčą, t. y. dėl pagrindo pareiškėjui skirti sankcijas.

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad, jam skiriant sankciją, buvo pažeistas Reglamentas (ES) Nr. 1307/2013, ir pacituoja šio reglamento 4 straipsnio 1 dalies c punkte įtvirtintą žemės ūkio veiklos apibrėžimą: i) žemės ūkio produktų gamyba, kultivavimas arba auginimas, įskaitant derliaus nuėmimą, melžimą, gyvulių veisimą ir laikymą ūkininkavimo tikslais, arba ii) žemės ūkio paskirties žemės išlaikymas tokios būklės, kad ji būtų tinkama ganyti arba kultivuoti be parengiamosios veiklos, kurią vykdant nebūtų apsiribota įprastais žemės ūkio metodais ir įrenginiais, vadovaujantis kriterijais, kuriuos nustato valstybės, narės remdamosi Komisijos nustatyta sistema, arba iii) minimalios veiklos, kurią apibrėžia valstybės narės, vykdymas ganyti arba kultivuoti tinkamos būklės natūraliai laikomoje žemės ūkio paskirties žemėje. Pareiškėjas tvirtina, kad Reglamentas (ES) Nr. 1307/2013 nenumato galimybės paramą skirti asmeniui, nevykdančiam žemės ūkio veiklos (R. I. Sklype jokios žemės ūkio veiklos nevykdė) bei skirti sankciją už vykdomą žemės ūkio veiklą.

26. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus ūkininkams skyrimo tikslas yra remti ne visus žemės ūkio veikla užsiimančius asmenis, bet tik tuos, kurie veiklą vykdo laikydamiesi Taisyklėse ir kituose su paramos skyrimo teisiniu reguliavimu susijusiuose teisės aktuose nustatytų taisyklių. Siekdamos užtikrinti, kad paramos lėšos nebūtų nepagrįstai skiriamos, paramą skiriančios institucijos pirmiausia privalo patikrinti, ar deklaruoti žemės sklypų plotai atitinka paramos skyrimo sąlygas. Tinkamam lėšų apsaugos administravimui kelianti grėsmę išmokų gavėjų veikla turi būti veiksmingai kontroliuojama. Todėl pareiškėjo argumentas, kad žemės ūkio veiklos vykdymas savaime sudaro pagrindą ūkio subjektui (ūkininkui) gauti paramą, yra atmetamas.

27. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas ginčui aktualią paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraišką pateikė 2014 m. birželio 16 d. (Komisijos byla, b. l. 32–36), o atsakovas ginčijamą sprendimą priėmė 2015 m. lapkričio 20 d. (Komisijos byla, b. l. 94–97). Paraiškos pateikimo metu galiojo Taisyklių redakcija, patvirtinta Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2012 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 3D-171 (su vėlesniais pakeitimais). Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministras 2015 m. balandžio 9 d. įsakymu Nr. 3D-270 patvirtino naują Taisyklių redakciją, kuri įsigaliojo 2015 m. balandžio 10 d. Taigi, pareiškėjo 2014 m. paraiškos administravimo laikotarpiu Taisyklės buvo išdėstytos nauja redakcija. Agentūra sprendime, atsakydama į klausimus dėl pareiškėjo 2014 m. paraiškos, vadovavosi 2012 m. kovo 15 d. Taisyklių redakcija (su vėlesniais pakeitimais), o atsakydama į klausimus dėl 2015 m. paraiškų – 2015 m. balandžio 9 d. Taisyklių redakcija (su vėlesniais pakeitimais). Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčui aktualios Taisyklių nuostatos savo turiniu abiejose redakcijose yra iš esmės tapačios, skiriasi tik jų numeracija. Taisyklių, įsigaliojusių 2015 m. balandžio 10 d., nuostatos pareiškėjui nelemia palankesnės padėties nei Taisyklių, įsigaliojusių 2012 m. kovo 15 d., nuostatos, ir atvirkščiai.

28. Vienas iš pažeidimų, kuriems esant parama negali būti skiriama, yra dvigubas žemės ūkio naudmenų ar kitų plotų deklaravimas, kai kito pareiškėjo paraiškoje toje pačioje vietoje deklaruotas tas pats laukas arba dalis lauko persidengia. Agentūros teisės, nustačius dvigubo deklaravimą faktą, yra įtvirtintos atitinkamai Taisyklių (2012 m. kovo 15 d. redakcija) 31 punkte ir Taisyklių (2015 m. balandžio 9 d. redakcija) 73 punkte. Pagal Taisyklių atitinkamai 31.1 papunktį ir 73.1 papunktį, Agentūra skelbia informaciją apie tokį nustatytą neteisingą deklaravimą Agentūros informaciniame portale, informuoja pareiškėjus arba savivaldybes apie jų paraiškose ar kituose dokumentuose nustatytus laukų neteisingo deklaravimo atvejus. Nustačiusi deklaruoto ploto persidengimą, Agentūra pareikalauja pareiškėjų, kurių deklaruoti plotai dengiasi, pateikti persidengiančio ploto žemės dirbimo (žemės ūkio veiklą) įrodymo dokumentus ir žemės valdymo teisę (nuosavybės, nuomos ar kitais pagrindais) patvirtinančius dokumentus (kartu su kadastro žemėlapiais (žemės sklypų planais) (atitinkamai 31.3 p. ir 73.3 p.). Taisyklių atitinkamai 31.5 papunktyje ir 73.5 papunktyje nustatyta, kad, vadovaudamasi Europos Sąjungos teisės aktų ir kitų dokumentų nuostatomis, Agentūra už neteisingai deklaruotą plotą sumažina pareiškėjams mokėtiną paramą (arba susigrąžina išmokėtą paramą). Šių normų tikslas yra siekis išvengti fiktyvaus deklaravimo fakto ir sudaryti sąlygas nustatyti subjektus, kurie siekia gauti jiems nepriklausančias išmokas. Taisyklių atitinkamai 31.3 papunktis ir 73.3 papunktis suponuoja išvadą, kad paramos mokėjimą lemia dvi aplinkybės: būtina nustatyti 1) neteisingai deklaruoto ploto žemės dirbimo (žemės ūkio veiklos) faktą ir 2) tai, jog asmuo turi žemės valdymo teisę (nuosavybės, nuomos ar kitais pagrindais) patvirtinančius dokumentus.

29. Taisyklių (2012 m. kovo 15 d. redakcija) 4 punkte nurodyta, kad neteisingas deklaravimas – tai didesnio naudmenų ar kito ploto, negu pareiškėjas valdo, ir (arba) didesnio ploto, negu jame užsiima žemės ūkio veikla, deklaravimas. Taisyklių (2015 m. balandžio 9 d. redakcija) 4.16 papunktyje nurodyta, kad neteisingas deklaravimas – tai didesnio žemės ūkio naudmenų ar kito ploto, negu pareiškėjas valdo, ir (arba) didesnio ploto, negu jame užsiima žemės ir (arba) miškų ūkio veikla, deklaravimas. Taisyklių (2012 m. kovo 15 d. redakcija) 7 punkte ir Taisyklių (2015 m. balandžio 9 d. redakcija) 13 punkte įtvirtinta, kad pareiškėjas paraiškoje privalo deklaruoti visus valdomus naudmenų ir kitus plotus, už kuriuos jis prašo paramos, ir visus valdomus naudmenų plotus, už kuriuos neprašo paramos. Atsižvelgiant į šias nuostatas, matyti, kad parama gali būti teikiama tik už pareiškėjo valdomą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-974-624/2015, 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-492/2016). Nagrinėjamu atveju atsakovas atliko Taisyklėse nurodytus veiksmus ir nustatė, kad pareiškėjas neturi žemės valdymo teisės į Sklypą. Būtent pastaroji aplinkybė buvo pagrindas pareiškėjui skirti Agentūros sprendime nurodytą sankciją.

30. Pareiškėjas, atsakydamas į Agentūros 2014 m. rugsėjo 18 d. pranešimą dėl deklaruotų duomenų neatitikimo Nr. 19071 (Komisijos byla, b. l. 41–42), 2014 m. gruodžio 23 d. raštą „Dėl dokumentų pateikimo“ Nr. BR6-16014(11.2.6) (Komisijos byla, b. l. 45–46) ir 2015 m. sausio 28 d. raštą „Dėl dokumentų pateikimo“ Nr. BR6-1012(11.2.6) (Komisijos byla, b. l. 57–58), 2015 m. kovo 16 d. paaiškinime (Komisijos byla, b. l. 59) savo teises į sklypą grindė 2013 m. rugpjūčio 8 d. panaudos sutartimi tarp Bendrovės ir R. V. (Komisijos byla, b. l. 65), pagal kurią Sklypas Bendrovei buvo išnuomojamas 3 metams, t. y. iki 2016 m. rugpjūčio 8 d. Pareiškėjas kartu su 2015 m. spalio 20 d. užklausimu (Komisijos byla, b. l. 82), kuriame Agentūros prašė paaiškinti, dėl kokių priežasčių jis negavo tiesioginių išmokų už 2014 metus, pateikė 2013 m. rugpjūčio 2 d. žemės nuomos sutartį tarp Bendrovės ir R. V. (Komisijos byla, b. l. 86), pagal kurią Sklypas išnuomojamas Bendrovei 5 metams, t. y. iki 2018 m. rugpjūčio 2 d., nuomos mokestį mokant grūdais (100 kg už 1 ha). 2016 m. spalio 10 d. posėdžio pirmosios instancijos teisme metu (garso įrašas) pareiškėjas savo teisę į Sklypą grindė nuomos sutartimi, sudaryta su R. V..

31. R. I., atsakydamas į Agentūros 2014 m. gruodžio 23 d. raštą „Dėl dokumentų pateikimo“ Nr. BR6-16000(11.2.6) (Komisijos byla, b. l. 43–44), kartu su 2015 m. sausio 20 d. raštu (Komisijos byla, b. l. 47) pateikė 2012 m. vasario 25 d. žemės nuomos sutartį tarp jo ir S. Š. (Komisijos byla, b. l. 52–53), pagal kurią Sklypas R. I. buvo išnuomotas iki 2015 m. vasario 25 d., ir Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko 2012 m. vasario 24 d. išrašą (Komisijos byla, b. l. 54–55), iš kurio matyti, kad nuosavybės teisė į Sklypą S. Š. buvo įregistruota 2011 m. vasario 17 d. turto pardavimo iš varžytinių akto Nr. 0163/10/01594 pagrindu (įrašas galioja nuo 2012 m. vasario 20 d.). Iš šio išrašo taip pat matyti, kad Sklypas 2007 m. sausio 8 d. buvo įkeistas hipoteka, vėliau areštuotas Šiaulių apygardos teismo nutarties pagrindu (įrašas galioja nuo 2010 m. liepos 10 d.). Komisijai pateiktame Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko 2015 m. gruodžio 9 d. išraše (Komisijos byla, b. l. 98–99) nurodyta, kad Sklypo areštas pasibaigė 2014 m. spalio 8 d.

32. Pareiškėjas 2015 m. kovo 16 d. paaiškinime nurodė, kad šiuo metu Pasvalio rajono apylinkės teismui yra paduotas ieškinys dėl nuosavybės teisių į Sklypą įregistravimo S. Š.. Pareiškėjas kartu su 2015 m. spalio 20 d. užklausimu pateikė Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-9477-797/2014 (Komisijos byla, b. l. 93), kurioje buvo tenkintas R. V. prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti antstolės V. Š. 2014 m. spalio 13 d. patvarkymų dėl varžytinių paskelbimo Nr. 0071/11/02015, Nr. 0071/11/02014 ir Nr. 0071/11/02017 vykdymą. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima nustatyti, ar 2014 m. spalio 13 d. patvarkymai dėl varžytinių paskelbimo Nr. 0071/11/02015, Nr. 0071/11/02014 ir Nr. 0071/11/02017 yra susiję su Sklypu, kuris, kaip minėta, buvo perleistas S. Š. 2011 m. vasario 17 d. turto pardavimo iš varžytinių akto Nr. 0163/10/01594 pagrindu.

33. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-241-357/2015 panaikino Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 10 d. nutartį ir R. V. prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones netenkino. Šiaulių apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-9477-797/2014 atmetė R. V. skundą, kuriuo prašyta panaikinti antstolės V. Š. 2014 m. spalio 13 d. patvarkymą dėl varžytinių paskelbimo Nr. 0071/11/02015, Nr. 0071/11/02014 ir Nr. 0071/11/02017, ir jai skyrė 1 000 Lt (345,28 Eur) baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Šiaulių apygardos teismas 2015 m. balandžio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-376-357/2015 pakeitė Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį, panaikindamas nutarties dalį dėl 1 000 Lt (345,28 Eur) baudos R. V. skyrimo už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

34. Pastebėtina, kad, remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, R. V. aktyviai naudojasi teise kreiptis į teismą, taip pat daug teisminių procesų yra pradėta jos atžvilgiu. Be kita ko, R. V. kreipėsi į Pasvalio rajono apylinkės teismą, prašydama atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistą terminą pareikšti reikalavimą dėl antstolės I. E. 2011 m. vasario 17 d. turto pardavimo iš varžytinių akto Nr. 0163/10/01594 panaikinimo, šį turto pardavimo iš varžytinių aktą pripažinti neteisėtu ir panaikinti bei taikyti restituciją, grąžinant 6,1432 ha žemės sklypą A. V. nuosavybėn ir iš antstolės S. Š. priteisiant jos sumokėtą pinigų sumą. Pasvalio rajono apylinkės teismas 2016 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-505-1001/2016 R. V. ieškinį atmetė. Panevėžio apygardos teismas 2016 m. gruodžio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1034-755/2016 Pasvalio rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą paliko nepakeistą.

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi teismui pateiktus dokumentus ir Nutarties 29–33 punktuose nurodytas aplinkybes, prieina išvadą, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog 2013 m. rugpjūčio 2 d. žemės nuomos sutarties tarp Bendrovės ir R. V. bei 2013 m. rugpjūčio 8 d. panaudos sutarties tarp Bendrovės ir R. V. sudarymo metu R. V. buvo teisėta Sklypo valdytoja. R. V. 2016 m. spalio 10 d. posėdžio pirmosios instancijos teisme metu patvirtino, kad sutarčių sudarymo metu ji nuosavybės teise Sklypo neturėjo ir todėl, kad nebuvo informuota apie Sklypo pardavimą S. Š., ji „apgavo“ pareiškėją. Kita vertus, net tuo atveju, jei minėtų sutarčių sudarymo metu Sklypas dar nebūtų buvęs parduotas iš varžytinių ir R. V., kaip A. V. paveldėtoja, būtų Sklypą valdžiusi nuosavybės teise, Sklypas nebūtų galėjęs būti teisėtai išnuomotas pareiškėjui, nes, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.561 straipsniu, jeigu įkeistos žemės savininkas sutartyje nustatytu laiku neįvykdo skolinio įsipareigojimo ir hipotekos teisėjas priima nutartį areštuoti įkeistą žemę, šią žemę draudžiama išnuomoti. Taigi, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė, jog jis teisėtai valdė Sklypą.

36. Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, jog Civilinio kodekso 6.478 straipsnio, reglamentuojančio sutarties formą, 1 dalyje įtvirtinta, kad nuomos sutartis ilgesniam kaip vienerių metų terminui turi būti rašytinė. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, nekilnojamųjų daiktų nuomos sutartis, sudaryta ilgesniam kaip vienerių metų terminui, prieš trečiuosius asmenis gali būti panaudota tik tuo atveju, jeigu ji įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre. Civilinio kodekso 6.629 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutarčiai atitinkamai taikomos šio kodekso 6.477 straipsnio 2 ir 3 dalių, 6.478, 6.479, 6.481, 6.489 straipsnio 1 ir 2 dalių ir 6.501 straipsnio nuostatos. Pažymėtina, kad žemės nuomos / panaudos registracija suteikia didesnę nuomininko / panaudos gavėjo interesų apsaugą. Taigi, nors privačios žemės nuomos / panaudos sutarties registravimas nėra privalomas, tik įregistruotą sutartį nuomotojas / panaudos gavėjas gali panaudoti prieš trečiuosius asmenis.

37. Be to, dar prieš sudarant žemės nuomos / panaudos sutartį, būtina įsitikinti, kad tokia sutartis neprieštarauja įstatymo normoms, kadangi imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantys sandoriai yra niekiniai ir negalioja (Civilinio kodekso 1.80 str. 1 d.), todėl tokio sandorio šalys ateityje negalės tikėtis jų interesų gynimo teisme ar kitose institucijose. Pagal Civilinio kodekso 6.477 straipsnio 4 dalį, nuomotojas gali būti išnuomojamo daikto savininkas arba asmenys, kuriems teisę išnuomoti svetimą daiktą suteikia įstatymai ar to daikto savininkas. Pagal Civilinio kodekso 6.632 straipsnį, perduoti daiktą neatlygintinai naudotis kitam asmeniui turi teisę tik to daikto savininkas arba kiti įstatymų ar daikto savininko įgalioti asmenys.

38. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad asmuo pats turi rūpintis tinkamu savo teisių įgyvendinimu, o pažeistos jo teisės gali būti ginamos tik tada, kai asmuo elgėsi sąžiningai, apdairiai ir rūpestingai.

39. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad 2013 m. rugpjūčio 2 d. žemės nuomos sutartis ar 2013 m. rugpjūčio 8 d. panaudos sutartis būtų buvusios įregistruotos Nekilnojamojo turto registre. Pareiškėjas kartu su skundu teismui pateikė Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašą (b. l. 6), kuriame sklypo savininku nurodomas A. V., tačiau šis išrašas buvo sudarytas 2011 m. spalio 19 d., t. y. beveik dveji metai iki sudarant Sklypo nuomos ir panaudos sutartis. Byloje taip pat nėra duomenų, kad, sudarydamas Sklypo nuomos ir panaudos sutartis, pareiškėjas įsitikino, jog jas sudaro su tokią teisę turinčiu asmeniu (žinodamas adresą, kuriuo yra norimas išsinuomoti žemės sklypas, bei jo numerį, pareiškėjas galėjo užsisakyti aktualų Nekilnojamojo turto registro išrašą ir sužinoti visą būtiną informaciją apie ketinamą išsinuomoti žemės sklypą). Pareiškėjas šių sutarčių neįregistravo viešame registre ir neišsiaiškino aplinkybių dėl nuomotojo / panaudos davėjo teisės nuomoti šį žemės sklypą. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto įstatymo 29 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsisako įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus, jeigu prašymo nagrinėjimo metu nustatoma, kad nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pateikto dokumento duomenys apie nekilnojamąjį daiktą nesutampa su į nekilnojamojo turto kadastrą įrašytais duomenimis apie tą nekilnojamąjį daiktą. Taigi, nustatęs, kad 2013 m. rugpjūčio 2 d. žemės nuomos sutartyje ir 2013 m. rugpjūčio 8 d. panaudos sutartyje nurodytas žemės sklypas R. V. nepriklauso nuosavybės teise ir ji neturi įstatymo ar šio žemės sklypo savininko suteiktos teisės išnuomoti / perduoti naudotis neatlygintinai svetimą turtą, nekilnojamojo turto registro tvarkytojas būtų atsisakęs registruoti tokias sutartis.

40. Būdamas rūpestingas ir apdairus, pareiškėjas, prieš teikdamas 2014 m. birželio 16 d. paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraišką, privalėjo įsitikinti, kad tikrai turi žemės sklypų, už kuriuose vykdomą veiklą prašo paramos, valdymo teisę. Kadangi pareiškėjas to nepadarė, nebuvo pakankamai rūpestingas ir apdairus, jis privalo prisiimti neigiamas iš savo veiksmų (neveikimo) kilusias pasekmes. Nors pareiškėjas ir pažymėjo, kad, sudarydamas žemės nuomos ir panaudos sutartis, jis buvo sąžiningas ir nežinojo, jog jas sudarė su tokios teisės neturinčiu asmeniu – R. V., o ir R. V. tvirtino minėtų sutarčių sudarymo metu nežinojusi apie Sklypo pardavimą iš varžytinių S. Š., tačiau jis nenurodė, kokių veiksmų ėmėsi, siekdamas išsiaiškinti galimybę sudaryti žemės nuomos ir panaudos sutartis bei siekdamas didesnės savo, kaip žemės sklypo nuomininko / panaudos gavėjo, interesų apsaugos. Pareiškėjas taip pat nenurodė priežasčių, sutrukdžiusių jam tai padaryti. Įvertinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad šiuo atveju nėra pagrindo vadovautis Taisyklių (2012 m. kovo 15 d. redakcija) 46 punktu (atitinkamai Taisyklių (2015 m. balandžio 9 d. redakcija) 90 punktas), kuriame nurodyta, jog teisė į išmoką neprarandama, jeigu nustatyti reikalavimai neįvykdomi dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo pareiškėjo valios.

41. Aplinkybė, kad Bendrovė neturėjo valdymo teisę į Sklypą patvirtinančių dokumentų, reiškia, kad pareiškėjas deklaravo didesnį žemės naudmenų plotą negu teisėtai valdė, todėl parama už šiame žemės plote vykdomą veiklą, nepriklausomai nuo to, ar pareiškėjas šiame sklype realiai vykdė veiklą, jam negalėjo būti skiriama. Byloje nėra ginčo, kad deklaruotas Sklypo plotas viršija dirbtą plotą daugiau kaip 50 proc.

42. Pagal Taisyklių (2012 m. kovo 15 d. redakcija) 42.1.3 papunktį, kai deklaruotas plotas viršija faktinį daugiau kaip 50 proc., pagrindinė išmoka už naudmenų plotą einamaisiais metais nemokama ir pareiškėjui taikoma ilgalaikė sankcija. Būtent šia teisės norma vadovavosi Agentūra, pareiškėjui skirdama sankcijas.

43. Pagal Taisyklių (2015 m. balandžio 9 d. redakcija) 73.5 papunktį, Agentūra, vadovaudamasi Europos Sąjungos teisės aktų ir kitų dokumentų nuostatomis, už neteisingai deklaruotą plotą pareiškėjams sumažina mokėtiną arba susigrąžina išmokėtą paramą. Šių taisyklių 80.2.2 papunktyje įtvirtinta, kad kiekvienam įbraižytam laukui taikoma leistina persidengimo paklaida; ji skaičiuojama persidengiančiam laukui pagal formulę 0,75 x P/10000 (ha), čia P – mažesnio perimetro persidengiančio lauko išorinis perimetras metrais; persidengiančio lauko paklaida negali būti didesnė kaip 1 ha; lauko persidengimo paklaidą apskaičiuoja Paraiškų priėmimo informacinė sistema (PPIS), o Agentūra, administruodama paraiškas, netaiko sankcijų dėl neteisingo deklaravimo, kai laukas persidengia iki leistinos deklaravimo paklaidos; kai visų kontrolinių žemės sklypų (KŽS) deklaruotų laukų, persidengiančių iki leistinos persidengimo paklaidos, ploto suma viršija kontrolinio žemės sklypo plotą, Agentūra pritaiko sankciją viršpločiui padalydama jį proporcingai kiekvienam laukui, išskyrus atvejus, kai Agentūra gali nustatyti konkrečius neteisingai laukų plotus deklaravusius pareiškėjus – tokiu atveju sankcija taikoma tik šiems pareiškėjams.

Taisyklių (2015 m. balandžio 9 d. redakcija) 81.11 papunktyje nurodyta, kad sankcijos dėl neteisingo ar tyčinio neteisingo deklaravimo netaikomos, jei Agentūra, atlikusi patikrą, nustato, kad laukas ar jo dalis, patenkanti į kontrolinį žemės sklypą bl1b (sklypas, kuriame vyraujantis ūkinis naudojimas yra dirbama žemė (ariamoji žemė, ganykla arba pieva, sodai ir uogynai) ir kuriame praėjusiais metais nebuvo prašyta išmokų), bl2 (kontrolinis užstatytų teritorijų žemės sklypas miestuose), bl3 (sklypas, kuriame vyraujantis dangos tipas yra neužstatyta (pastatais, statiniais, kitais infrastruktūros objektais) teritorija ir vyraujantis ūkinis naudojimas yra miško žemė (miškai, medžių grupės, krūmynai ir pan.)) ar bl9 (sklypas, kuriame vyraujantis dangos tipas yra žemės ūkiui nenaudojama žemė (pelkėtos teritorijos, karjerai, laikinai įmirkę plotai ir pan.)), yra dirbama (prižiūrima) ir tinkama paramai tiesioginėmis išmokomis gauti.

Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjas atitinka Taisyklėse (2015 m. balandžio 9 d. redakcija) nustatytas sąlygas, kurioms esant sankcija už neteisingą deklaravimą jam galėtų būti netaikoma.

44. Taisyklių (2012 m. kovo 15 d. redakcija) 4 punkte ir Taisyklių (2015 m. balandžio 9 d. redakcija) 4.10 papunktyje įtvirtinta, jog ilgalaikė sankcija – tai pagal paramos paraiškoje deklaruoto ploto ir faktiškai nustatyto remiamo ploto skirtumą apskaičiuojamas paramos dydžio sumažinimas, papildantis einamaisiais kalendoriniais metais pareiškėjui taikomą sankciją; ši sankcija gali būti pradėta išskaičiuoti iš paramos kalendoriniais pažeidimo nustatymo metais, tačiau negali būti išskaičiuojama ilgiau nei trejus kalendorinius metus po pažeidimo nustatymo metų.

45. Taisyklių (2015 m. balandžio 9 d. redakcija) 85 punkte nurodoma, kad sankcijos pagrindinei tiesioginei išmokai ir kitoms plotinėms priemonėms taikomos pagal 2014 m. kovo 11 d. Komisijos deleguoto reglamento (ES) Nr. 640/2014 II antraštinės dalies IV skyrių. 2014 m. kovo 11 d. Komisijos deleguoto reglamento (ES) Nr. 640/2014, kuriuo papildomos Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1306/2013 nuostatos dėl integruotos administravimo ir kontrolės sistemos ir dėl išmokų neskyrimo arba atšaukimo sąlygų bei administracinių nuobaudų, taikomų tiesioginėms išmokoms, paramai kaimo plėtrai ir kompleksinei paramai, II antraštinės dalies IV skyriaus 19 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, jeigu 17 straipsnio 1 dalyje nurodytos pasėlių grupės plotas, deklaruojamas siekiant gauti išmokas pagal bet kurią su plotais susijusios pagalbos sistemą arba paramos priemonę, viršija pagal 18 straipsnį nustatytą plotą, pagalba apskaičiuojama pagal remiamą plotą, sumažintą dvigubu aptiktu skirtumu, jei tas skirtumas didesnis kaip 3 proc. arba 2 hektarai, bet ne didesnis kaip 20 proc. remiamo ploto; jeigu skirtumas yra didesnis nei 20 proc. remiamo ploto, su plotais susijusi pagalba arba parama už atitinkamą pasėlių grupę neskiriama. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, jeigu skirtumas yra didesnis nei 50 proc., su plotais susijusi pagalba arba parama už atitinkamą pasėlių grupę neskiriama; be to, pagalbos arba paramos gavėjui taikoma papildoma nuobauda, lygi pagalbos arba paramos sumai, atitinkančiai deklaruoto ploto ir pagal šio reglamento 18 straipsnį nustatyto ploto skirtumą. Pagal šio straipsnio 3 dalį, jei pagal 1 ir 2 dalis apskaičiuotos sumos per trejus kalendorinius metus, einančius po kalendorinių metų, kuriais nustatyta, kad nesilaikoma reikalavimų, nepavyksta visiškai išskaityti pagal taisykles, kurias Komisija nustato remdamasi Reglamento (ES) Nr. 1306/2013 57 straipsnio 2 dalimi, likutis panaikinamas. Teisėjų kolegijos vertinimu, 2014 m. kovo 11 d. Komisijos deleguoto reglamento (ES) Nr. 640/2014 II antraštinės dalies IV skyriaus 19 straipsnio nuostatos iš esmės atitinka Taisyklių (2012 m. kovo 15 d. redakcija) 4 punkto ir Taisyklių (2015 m. balandžio 9 d. redakcija) 4.10 papunkčio, Taisyklių (2012 m. kovo 15 d. redakcija) 42.1.3 papunkčio nuostatas.

46. Konstatuotina, kad Agentūros sprendime nurodyta pareiškėjui skirta sankcija – pagal 2014 m. paraišką 100 proc. viršdeklaravimo sankcija bei ilgalaikė (3 metų) viršdeklaravimo sankcija – atitinka tiek paraiškos pateikimo metu, tiek paraiškos administravimo laikotarpiu ir sankcijos skyrimo metu galiojusias Taisyklių nuostatas. Agentūros sprendime yra aiškiai išdėstytas tokio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas, sankcijos skyrimo priežastys, atsakyta į kitus pareiškėjo 2015 m. spalio 20 d. ir 28 d. raštuose iškeltus klausimus (šių atsakymų pareiškėjas neginčija), nurodyta sprendimo apskundimo tvarka, taip pat kontaktai, kuriais galima kreiptis pageidaujant išsamesnės informacijos. Todėl nėra pagrindo Agentūros sprendimą pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu bei jį panaikinti.

47. Teisėjų kolegija nevertina apeliacinio skundo argumentų dėl pagrindo R. I. skirti tiesiogines išmokas už Sklypą ar tokio pagrindo nebuvimo. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas neturi valdymo teisės į Sklypą ir tai yra pakankamas ir savarankiškas pagrindas jam neišmokėti paramos bei skirti sankcijas. Kitiems asmenims galbūt išmokėtos tiesioginės išmokos už ginčo žemės sklypą nėra nagrinėjamos administracinės bylos dalykas.

48. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normų, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Prisikėlimas“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Virginija Volskienė

Skirgailė Žalimienė