2020-05-13 Nr. AB-9613-3-62-3-01386-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-990-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01386-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. L. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN, atsakovo atstovas), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė:

2.1. Nuo 2016 m. birželio 24 d. iki 2018 m. gegužės 29 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) jis buvo paskirtas atlikti laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN 1 miegamajame, 2 ir 3 būriuose. Pareiškėjui patalpose, kuriose jis buvo kalinamas, teko mažesnis plotas, nei teisės aktuose nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma. Patalpos buvo avarinės būklės: langai išdužę, langų rėmai kiauri, sienos, lubos ir grindys ištrupėję, patalpose nebuvo ventiliacijos, todėl jose kaupdavosi drėgmė ir pelėsis, patalpose būdavo šalta, tamsu, bėgiojo pelės ir tarakonai. Ginčo laikotarpiu tualetų patalpoje nebuvo užtikrinamas privatumas, kadangi pertvaros per žemos, šiose patalpose veikė ne visi praustuvai, langai ir klozetai buvo išdaužyti. Dušu pareiškėjas galėjo naudotis tik vieną kartą per savaitę. Duše ir virtuvėje nebuvo ventiliacijos, todėl šiose patalpose veisėsi pelėsis. Pastato, kuriame pareiškėjas atliko bausmę, konstrukcijose yra asbesto, kurio dulkės sukelia vėžį.

2.2. Kalinimo sąlygos buvo kankinančios, nežmoniškos, pažeidžiančios Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį. Dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė 10 000 Eur neturtinę žalą, pasireiškusią sveikatos pablogėjimu, orumo pažeminimu, emocine depresija, dvasiniais ir psichologiniais išgyvenimais.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti. Atsiliepime į skundą buvo nurodyta:

3.1. Ginčo laikotarpiu pareiškėjui teko nuo 3,79 kv. m iki 4,8 kv. m gyvenamosios patalpos ploto. Alytaus visuomenės sveikatos centras, tikrindamas Alytaus PN, higienos normos pažeidimų nenustatė. Sanitariniai mazgai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus. Dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos darbai atliekami nuolat pagal poreikį. Visose nuteistiesiems skirtose patalpose užtikrinamas privatumas, kadangi dušinės ir tualetai atskirti sienelėmis. Prausyklos ir tualetai yra geros būklės ir nuolat prižiūrimi. Pareiškėjui galimybė naudotis dušu buvo suteikiama kartą per savaitę kaip numatyta teisės normose, o naudojimasis šaltu vandeniu būriuose nebuvo ribojamas.

3.2. Pareiškėjui būtina konkrečiai apibrėžti neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų pasekmes asmeniui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais, nepateikė jokių skunde nurodytas aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių apie jam realiai padarytą neturtinę žalą, nenurodė, kuo grindžiamas prašomos priteisti žalos dydis.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2018 m. lapkričio 26 d. sprendimu pareiškėjo E. L. skundą atmetė.

5. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punktą pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuojamas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalijant iš jame esančių miegamųjų vietų skaičiaus.

6. Teismas, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis, nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo paskirtas į šias bendrabučio tipo gyvenamąsias patalpas: nuo 2016 m. birželio 14 d. iki 2016 m. liepos 7 d. – į 7 būrį, 2 miegamąjį, kurio plotas 45,59 kv. m; jame įrengta 12 miegamųjų vietų; vienam asmeniui patalpoje teko 3,79 kv. m ploto; nuo 2016 m. liepos 7 d. iki 2017 m. sausio 12 d. – į 21 būrį, 1 miegamąjį, kurio plotas 42,60 kv. m; jame įrengta 11 miegamųjų vietų; vienam asmeniui patalpoje teko 3,87 kv. m ploto; nuo 2017 m. sausio 12 d. iki 2017 m. sausio 17 d. – į 17 būrį, 3 miegamąjį, kurio plotas 34,16 kv. m; jame įrengtos 9 miegamosios vietos; vienam asmeniui patalpoje teko 3,79 kv. m ploto; nuo 2017 m. sausio 18 d. iki 2017 m. balandžio 14 d. – į 20 būrį, 4 miegamąjį, kurio plotas 30,37 kv. m; jame įrengtos 8 miegamosios vietos; vienam asmeniui patalpoje teko 3,79 kv. m ploto; nuo 2017 m. balandžio 14 d. iki 2018 m. gegužės 29 d. – į 3 būrį, 1 miegamąjį, kurio plotas 52,57 kv. m; jame įrengta 12 miegamųjų vietų; vienam asmeniui patalpoje teko 4,38 kv. m ploto. Teismas neabejojo Alytaus PN pateiktais duomenimis apie būrius ir miegamuosius, į kuriuos buvo paskirtas pareiškėjas, todėl atmetė pareiškėjo argumentus, jog jis bausmę atliko Alytaus PN 1 miegamajame, 2 ir 3 būriuose, bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose gyvendavo po 16–18 asmenų, jose būdavo pastatyta po 18 lovų. Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, nenustatė, kad Alytaus PN ginčo laikotarpiu pažeidė Taisyklių 111.1 punkte nustatytą minimalią 3,1 kv. m gyvenamojo ploto normą.

7. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl gyvenamosiose patalpose per žemos oro temperatūros, netinkamo apšvietimo, nepakankamos ventiliacijos, per didelės drėgmės ir pelėsio, netinkamo apšvietimo, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 16, 17, 24 ir 37 punktais. Teismas nurodė, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamentas 2015 m. gruodžio 14 d. patikrinimo aktu Nr. PA-436 nenustatė Alytaus PN gyvenamųjų patalpų Higienos normos HN 134:2015 16 ir 17 punktų reikalavimų pažeidimų (dėl vėdinimo ir per didelės santykinės oro drėgmės). Teismas pažymėjo, kad švarios ir tvarkingos gyvenamosios aplinkos sukūrimas ir palaikymas didžiąja dalimi priklauso nuo pačių nuteistųjų, įskaitant ir pareiškėjo, valingų veiksmų. Teismas vertino, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamo vėdinimo, nešvarių patalpų ir susikaupusio pelėsio grindė deklaratyviais teiginiais ir neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai. Teismas taip pat kaip neįrodytus vertino pareiškėjo teiginius dėl netinkamo apšvietimo. Teismas pripažino, kad Alytaus PN ginčo laikotarpiu užtikrino 200 lx dirbtinę apšvietą, kaip įtvirtinta Higienos normos HN 134:2015 24 punkte. Teismas neabejojo atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų apšvietimo atitiktį nustatytiems reikalavimams.

8. Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su gyvenamosiose patalpose ir virtuvėlėje buvusiais tarakonais ir pelėmis, teismas, vadovaudamasis Higienos normos HN 134:2015 20 punktu, nustatė, kad ginčo laikotarpiu Alytaus PN buvo sudarę 2013 m. sausio 30 d. sutartį su V. M. individualia įmone, o 2016 m. gruodžio 27 d. – su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Alytaus profilaktinė dezinfekcijos stotis“. Teismas vertino, kad nurodytos aplinkybės leidžia teigti, jog Alytaus PN vykdė Higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimus ir ginčo laikotarpiu organizuodavo profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą, t. y. elgėsi taip, kaip reikalavo teisės aktai.

9. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl netinkamai įrengtų sanitarinių mazgų ir neužtikrinto privatumas, teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu visų būrių, kuriuose gyveno pareiškėjas, tualetai ir dušinės atskirti sienelėmis, gyvenamosios patalpos įrengtos taip, kaip to reikalauja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, kad unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas, vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai įrengtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, bei vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas sprendė, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos.

10. Dėl pareiškėjo teiginių, kad gyvenamųjų patalpų sienų, lubų ir grindų paviršiai nelygūs, aptrupėję, o pastatas yra avarinės būklės, jo konstrukcijose yra asbesto, teismas pažymėjo, jog įgaliota komisija Alytaus PN bendrabutį Nr. 2 pripažino ne avariniu, o tik blogos būklės ir reikalaujančiu remonto. Teismas, atsižvelgdamas į atsakovo atstovo pateiktą informaciją, pagal kurią 2011 metais buvo parengtas šio pastato rekonstrukcijos techninis projektas, o gavus finansavimą 2018 metais pradėti rekonstravimo darbai, taip pat Alytaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 14 d. patikrinimo aktą Nr. PA-436, 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo aktą Nr. PA.1-309(22.14.3.1.12), kuriuose konstatuota, kad atlikus bendrus Alytaus PN patikrinimus pažeidimų nenustatyta, įvertinęs tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į Alytaus PN administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų, neprašė perkeliamas į kitas gyvenamąsias patalpas, atmetė minėtus pareiškėjo teiginius kaip neįrodytus ir abstrakčius.

11. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus, jog neturtinę žalą jam sukėlė tai, kad jis dušu galėjo pasinaudoti tik vieną kartą per savaitę. Teismas, atsižvelgdamas į Higienos normos HN 134:2015 44 punkto nuostatas, pažymėjo, kad pareiškėjas neneigė, jog jis turėjo galimybę praustis po šiltu dušu kartą per savaitę.

12. Išanalizavęs nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjo teigimu, sukėlusias neturtinę žalą, pasireiškusią sveikatos pablogėjimu, orumo pažeminimu, emocine depresija, dvasiniais ir psichologiniais išgyvenimais, bei įvertinęs surinktus įrodymus, teismas sprendė, kad šiuo atveju nenustatyta Alytaus PN neteisėtų veiksmų (neveikimo), todėl pareiškėjo skundas atmestas.

III. 13. Pareiškėjas E. L. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. lapkričio 26 d. sprendimą ir priteisti jam 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Apeliaciniame skunde nurodoma:

13.1. Teismas netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, todėl priėmė neteisėtą sprendimą. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog pareiškėjas gyveno avarinės būklės pastate, kuriame vandentiekis, kanalizacija, klozetai, praustuvai paveikti korozijos, nesandarūs sujungimai, pažeista sanitarinio mazgo hidroizoliacija ir elektros instaliacija. Sanitariniame mazge nuolat ant grindų būdavo nešvaraus vandens, nuo kurio sklido blogas kvapas ir per kurį reikėdavo bristi norint pasinaudoti tualetu. Gyvenamojo pastato langai ir durys nesandarūs, vidaus patalpų sienos, lubos ir grindys blogos būklės, stogas vietomis kiauras, nuo jo į gyvenamąsias patalpas krisdavo smėlis, plytų gabalai. Pareiškėjas dėl nuolatinio skersvėjo dažnai peršaldavo, nuo drėgmės atsirado pelėsis.

13.2. Atsakovo atstovas nepateikė įrodymų, paneigiančių, jog patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, yra tinkamos gyventi. Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai nėra tinkami įrodymai, nes nebuvo tikrintos patalpos, kuriose gyveno pareiškėjas.

14. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma:

14.1. Teismas tinkamai išnagrinėjo ir įvertino byloje pateiktus įrodymus. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jam padaryta turtinė ir neturtinė žala, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Jo teiginiai apie padarytą žalą neparemti jokiais faktiniais įrodymais.

14.2. Pareiškėjas siekė žalos atlyginimo, todėl privalėjo visas aplinkybes tinkamai įrodyti, tačiau jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardyti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti apie jam padarytą neturtinę žalą. Pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardijo valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nebuvo pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo nurodyti neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galintys veiksniai neįrodė realaus neturtinės žalos atsiradimo ir egzistavimo fakto.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjo E. L. skundo reikalavimas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Alytaus PN nuo 2016 m. birželio 24 d. iki 2018 m. gegužės 29 d., pagrįstumas ir teisėtumas.

16. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nes išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodytas pretenzijas dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atsakovo atsikirtimus ir byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjui buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, o jo pretenzijos yra nepagrįstos ir neįrodytos.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jam priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodo, kad jis kalėjo avarinės būklės pastate, taip pat jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Pareiškėjas prašo išreikalauti iš atsakovo atstovo duomenis apie jo sveikatos būklę, nes atsakovo atstovas jam neduoda kopijų.

18. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

19. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.).

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo, kokius konkrečius duomenis apie jo sveikatą reikia išreikalauti iš atsakovo atstovo ir dėl kokių priežasčių, t. y. kokias apeliacinio skundo aplinkybes jis siekia įrodyti šiais duomenimis, taip pat nenurodo, dėl kokių priežasčių nebuvo pateiktas tokio pobūdžio prašymas pirmosios instancijos teismui, kuris bylą pagal pareiškėjo skundą nagrinėjo iš esmės. Dėl to pareiškėjo abstraktus prašymas išreikalauti duomenis apie jo sveikatos būklę netenkintinas.

21. Pareiškėjas skunde buvo nurodęs, kad jis neturtinę žalą patyrė dėl to, jog buvo netinkamai įrengti sanitariniai mazgai ir neužtikrintas pareiškėjo privatumas.

22. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad sanitariniame mazge buvo įrengtos unitazus vieną nuo kito skiriančios sienelės, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, t. y. pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms, pripažinti.

23. Vertinant šios išvados pagrįstumą, pažymėtina, kad Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punktas, numatantis sanitarinio mazgo įrengimo reikalavimus (tarp jų ir reikalavimą įrengti ne žemesnę kaip 1,5 m aukščio pertvarą), reglamentuoja būtent kamerų tipo patalpų įrengimą, o ne, kaip šiuo atveju, pataisos namų gyvenamųjų patalpų, kuriose nėra įrengiama sanitarinio mazgo zona, įrengimą. Teismų praktikoje yra nurodyta, kad tuo atveju, kai unitazai yra vienas nuo kito atskirti dalinėmis pertvaromis, tačiau jais naudojamasi ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, pripažįstama, jog asmeniui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1929-520/2018; kt.).

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos įrodymais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo argumentai dėl pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu turėtų būti pripažinti nepagrįstais.

25. Pirmosios instancijos teismas nepripažino pagrįstais pareiškėjo argumentų, kad gyvenamosios patalpos buvo avarinės būklės, nustatęs, kad įgaliota komisija Alytaus PN bendrabutį Nr. 2 nepripažino avariniu, Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose konstatuota, jog atlikus bendrus Alytaus PN patikrinimus pažeidimų nebuvo nustatyta.

26. Alytaus apskrities viršininko 2008 m. vasario 15 d. paskirtos komisijos akte pripažinta, kad statinys nėra avarinis, o yra tik blogos būklės. Alytaus visuomenės sveikatos centro 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte Nr. PA.1-309 (22.14.3.1.120) nurodyta, kad būtinas bendrabučio Nr. 2 kapitalinis remontas. Įvertinus šiuos įrodymus, darytina išvada, kad pasitvirtino pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl blogos bendrabučio būklės.

27. Taigi nagrinėjamu atveju yra faktinis ir teisinis pagrindas nustatyti, kad ginčo laikotarpiu Alytaus PN pažeidė pareiškėjo teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas, t. y. pareiškėjas gyveno bendrabutyje, kuris buvo blogos būklės.

28. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kitus kriterijus.

29. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, pareiškėjui įvykdyti neteisėti veiksmai, jo sveikatos būklė ir pan. ir atsižvelgus į konkrečią situaciją sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4354-520/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018 ir kt.).

30. Paprastai tik esant nežymiems, vienkartiniams, neilgalaikiams kalinimo sąlygų pažeidimams (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją, pažeidimas tik konstatuojamas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018 ir kt.).

31. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmiau nurodytas pažeidimas (pareiškėjo ginčo laikotarpiu laikymas netvarkingame, kapitalinio remonto reikalaujančiame bendrabučio pastate) sukėlė tokio masto pasekmes, už kurias galėtų būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Byloje nėra duomenų apie nustatyto pažeidimo įtaką pareiškėjo psichinei ir fizinei sveikatai, taip pat įrodymų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Alytaus PN pareigūnams, įstaigos administracijai būtų teikęs skundus (prašymus) dėl netinkamos patalpų būklės, kad Alytaus PN būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

32. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja faktinis ir teisinis pagrindas pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies – pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, t. y. nustatyti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, bei pripažinti, kad pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. lapkričio 26 d. sprendimą pakeisti ir šio sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo E. L. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo E. L. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas.

Kitą skundo dalį atmesti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė