2016-12-07 Nr. AB-23043-3-61-3-03850-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-1051-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03850-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija: 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui A. N. dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. rugsėjo 22 d. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos Seimo kanclerio 2016 m. liepos 1 d. įsakymą Nr. 460-P-S-389, kuriuo remiantis G. K. buvo atleistas iš Lietuvos Respublikos Seimo nario A. N. padėjėjo-sekretoriaus pareigų pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, ir pakeisti atleidimo pagrindą – atleisti iš darbo, atsistatydinus savo noru pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 3 d. nutartimi nustatė, kad pareiškėjo pateiktas skundas atitiko ne visus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) skundui keliamus reikalavimus, t. y. pareiškėjas į teismą dėl ginčijamo įsakymo panaikinimo kreipėsi praleidęs vieno mėnesio terminą skundui paduoti. Atsižvelgęs į tai, teismas nustatė terminą iki 2016 m. spalio 17 d. skundo trūkumams pašalinti ir išaiškino pareiškėjui teisę pateikti teismui ABTĮ nuostatas atitinkantį skundą bei argumentuotą ir objektyviais duomenimis pagrįstą prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti.

Pareiškėjas 2016 m. spalio 17 d. teismui pateikė patikslintą skundą kartu su prašymu atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Pareiškėjas nurodė, kad apie savo atleidimą iš pareigų sužinojo tik 2016 m. liepos 1 d. Nesutikdamas su atleidimo pagrindu, pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo narį A. N. su prašymu atleisti jį iš pareigų savo noru, t. y. pakeisti atleidimo pagrindą. Apie tai, kad atleidimo pagrindas nebus pakeistas, pareiškėjui buvo pranešta 2016 m. liepos 19 d. Pareiškėjo nuomone, jis termino skundui paduoti nėra praleidęs, nes ginčijamą Lietuvos Respublikos Seimo kanclerio 2016 m. liepos 1 d. įsakymą Nr. 460-P-S-389 atsiėmė tik 2016 m. rugpjūčio 23 d.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 21 d. nutartimi pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti netenkino ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra akcentavęs, jog terminas skundui paduoti asmeniui atnaujinamas tik tada, kai paduoti skundą jam sutrukdė konkrečios aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios, konkrečioje teisinėje situacijoje jo pasirinkto elgesio modelio, ir kurios sudarė jam objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą bei pateikti atitinkamus dokumentus ar įgyvendinti savo tikslus per atstovą arba turėjo įtakos jo valiai, pasirinktam elgesiui taip, kad jis (elgdamasis protingai) galėjo neteisingai suvokti teisinę situaciją. Įvertinęs pareiškėjo skunde ir prašyme atnaujinti terminą jam paduoti nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi praleidęs vieno mėnesio terminą. Teismas pažymėjo, kad pats pareiškėjas patvirtino, jog apie atleidimą iš Lietuvos Respublikos Seimo nario padėjėjo-sekretoriaus pareigų ir atleidimo pagrindą jis sužinojo tą pačią dieną, t. y. 2016 m. liepos 1 d., o prašymas dėl atleidimo pagrindo pakeitimo buvo išspręstas 2016 m. liepos 19 d. Teismo vertinimu, nuo šios datos pareiškėjui tapo žinoma apie jo teisių pažeidimą, todėl, siekdamas apginti savo teises, jis turėjo objektyvią galimybę kreiptis į teismą. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad ginčijamo įsakymo turinys, t. y. faktinis ir teisinis jo pagrindas, pareiškėjui buvo žinomas nuo 2016 m. liepos 1 d., todėl jis galėjo įgyvendinti savo teises į teisminę gynybą, net ir jo neturėdamas. Pareiškėjas nenurodė, kokios objektyvios priežastys sukliudė jam gauti įsakymą laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 19 d. iki 2016 m. rugpjūčio 23 d. Teismo vertinimu, terminas skundui paduoti buvo praleistas ne dėl objektyvių priežasčių, o dėl paties pareiškėjo pasirinkto elgesio būdo, dėl to jo prašymą atmetė kaip nepagrįstą, o skundą atsisakė priimti.

III. Pareiškėjas G. K. atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 21 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui apie atleidimą iš pareigų ir atleidimo pagrindą tapo žinoma dar 2016 m. liepos 1 d., yra nepagrįsta. Pareiškėjas 2016 m. liepos 1 d. apie atleidimą iš pareigų sužinojo telefonu iš kito padėjėjo. Siekdamas pakeisti atleidimo pagrindą, pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo narį A. N. Apie tai, kad šis prašymas nebus vykdomas, pareiškėjui pranešta 2016 m. liepos 19 d. telefonu. Kadangi pareiškėjui paštu išsiųsta jam skirta korespondencija grįžo neįteikta, jo atžvilgiu priimtą įsakymą pareiškėjas pats atsiėmė Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijoje 2016 m. rugpjūčio 23 d. Taigi, pareiškėjo teigimu, visą šį laiką jis buvo klaidinamas, nes tikėjosi, jog atleidimo pagrindas bus pakeistas, nebuvo tikras, jog jo teisės liks pažeistos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pažymėtina, kad šis atskirasis skundas išnagrinėtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija, toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojančiomis nuo 2016 m. liepos 1 d.

Atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pareiškėjo prašymas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą netenkintas ir atsisakyta priimti pareiškėjo skundą (ABTĮ 33 str. 2 d. 9 p.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011). Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai, inter alia, yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011, 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012). Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skundas administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad pareiškėjas siekia apskųsti 2016 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos Seimo kanclerio įsakymą, dėl kurio panaikinimo į teismą kreipėsi 2016 m. rugsėjo 22 d. Pareiškėjo teigimu, ginčijamas įsakymas jam buvo įteiktas tik 2016 m. rugpjūčio 23 d., todėl vieno mėnesio terminas skundui paduoti skaičiuotinas nuo šios datos ir pripažintina, jog pareiškėjas minėto termino nėra praleidęs.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-104/2010, 2010 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-395/2010).

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, sprendžiant klausimą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo yra svarbu nustatyti, ar administracinis aktas, kurio apskundimo terminą pareiškėjas praleido, turėjo būti jam įteiktas, o jei turėjo būti įteiktas, ar aktą priėmęs viešojo administravimo subjektas atliko teisės aktais nustatytą pareigą dėl akto suinteresuotam asmeniui įteikimo; ar aktas turi būti skelbiamas viešai, ar buvo paskelbtas; ar pareiškėjas žinojo, kad toks aktas turi būti priimtas, ar buvo aktyvus ir atliko atitinkamus veiksmus, siekdamas išsiaiškinti apie akto priėmimą (atsisakymą jį priimti) ir jo turinį bei per įstatymu nustatytą terminą teisės aktais nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų savo teisinių gynimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad skundžiamas aktas laikomas asmeniui paskelbtu, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti, kas ir kada priėmė administracinį aktą, koks yra jo turinys (žr., pvz., 2007 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5-550/2007, 2010 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-104/2010). Laikytina, kad asmuo sužinojo apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo dieną, aktu nustatomas teises ar pareigas (žr., pvz., 2006 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5-8/2006).

Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad jam apie atleidimą iš pareigų tapo žinoma 2016 m. liepos 1 d. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors pareiškėjas nurodo, jog jam nebuvo žinomas tikslus atleidimo pagrindas, skunde teigiama, kad jis nesutiko su atleidimo pagrindu ir prašė Lietuvos Respublikos Seimo narį A. N. šį pagrindą pakeisti, nurodoma, jog D. G. persiuntė A. N. savo ir pareiškėjo pareiškimus dėl atleidimo savo noru. Nurodytos aplinkybės neginčijamai patvirtina, kad pareiškėjui buvo žinomas faktas apie minėto įsakymo priėmimą ir šio įsakymo turinys. Kadangi šio įsakymo priėmimo pagrindas pareiškėjo netenkino, kaip jis pats nurodo skunde, atitinkamą prašymą šio įsakymo atžvilgiu pareiškėjas pirmiausia reiškė Lietuvos Respublikos Seimo nariui A. N. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymų visumą, pagrįstai ir teisingai nustatė, kad pareiškėjas apie ginčijamą įsakymą sužinojo jo priėmimo dieną, t. y. 2016 m. liepos 1 d., todėl praleido vieno mėnesio terminą skundui paduoti.

ABTĮ 30 straipsnio 1 dalis numato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl terminas paduoti skundui gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr., pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo apelianto valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012). Be to, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (žr., pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių, pateisinančių termino skundui paduoti praleidimą, nenustatyta. Tai, kad pareiškėjas, žinodamas, jog nuo 2016 m. liepos 1 d. yra atleistas iš Lietuvos Respublikos Seimo nario A. N. padėjėjo-sekretoriaus pareigų, nesutikdamas su atleidimo pagrindu, per kitą atleistą darbuotoją D. G. pateikė prašymą A. N. pakeisti atleidimo pagrindą, laukė atsakymo, tikėjosi, jog šis klausimas bus išspręstas pareiškėjui palankiu būdu, nebuvo tikras, kad pareiškėjo teisės liks pažeistos, šiuo atveju negali būti vertinama kaip svarbi termino praleidimo priežastis, ji laikytina subjektyvia, būtent nuo pareiškėjo valios priklausančia aplinkybe. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas suprato minėto įsakymo įtaką savo teisinei padėčiai ir galimas neigiamas pasekmes, bet sąmoningai pasirinko savo teisių gynimo būdą įsakymą pirmiausia ginčydamas neteisminiu keliu. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš bylos duomenų negalima vienareikšmiškai spręsti, kada ginčijamas įsakymas buvo faktiškai įteiktas pareiškėjui, jo įteikimas užtruko ar galėjo užtrukti, tačiau ir pareiškėjas, nuo pat šio įsakymo priėmimo dienos žinodamas apie šį aktą ir jo reikšmę savo teisiniam statusui, pareigų nebevykdydamas nuo 2016 m. liepos 1 d., iki 2016 m. rugpjūčio 23 d. neatliko jokių aktyvių veiksmų, siekdamas jį gauti. Vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvada, kad pareiškėjas iš esmės ir pats nebuvo aktyvus, siekdamas apginti savo teises.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad pareiškėjo nurodytos skundo padavimo termino praleidimo priežastys yra subjektyvios ir priklausančios išimtinai nuo paties pareiškėjo valios, nurodytos skundo padavimo termino praleidimo aplinkybės nelaikytinos objektyviomis, pagrįstomis ir pateisinančiomis skundo padavimo termino praleidimą.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino bylos faktines aplinkybes bei joms taikė proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą netenkinti pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir atsisakyti priimti pareiškėjo skundą. Dėl šios priežasties pareiškėjo atskirasis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. K. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius