A-492-1783-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492-1783/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02263-2009-7

Procesinio sprendimo kategorija 76 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2012 m. spalio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant atsakovo atstovei Giedrei Jančiauskienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo D. K. prašymą dėl 2012 m. birželio 21 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties administracinėje byloje Nr. A492-1783/2012 pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Šnipiškių seniūnijai, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (tretieji suinteresuotieji asmenys: M. K., Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas) dėl akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, išaiškinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. pareiškėjas D. K. skundu ir patikslintu skundu prašė: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Šnipiškių seniūnijos (toliau – Šnipiškių seniūnija) 2009 m. gruodžio 3 d. gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi vertinimo komisijos aktą Nr. A77-27(2.1.17-816) (toliau – ir Aktas); 2) įpareigoti Šnipiškių seniūniją pakartotinai sudaryti gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi vertinimo komisiją (toliau – ir Komisija) ir įvertinti buto, adresu S. Fino g. (duomenys neskelbtini) / Šilutės g. (duomenys neskelbtini), atitikimą techniniams ir sanitariniams reikalavimams. Prašė stabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A756-584/2011, perduodant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartį, nagrinėti iš naujo (I t., b. l. 4–15, 63–74, 187–198, II t., b. l. 67–70).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Šnipiškių seniūnijos 2009 m. gruodžio 3 d. gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi vertinimo komisijos aktą Nr. A77-27(2.1.7-816) ir priteisė pareiškėjui D. K. iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 100 Lt žyminio mokesčio.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, 2012 m. birželio 21 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė, atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą tenkino iš dalies – panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir administracinę bylą nutraukė.

II. Pareiškėjas D. K. pateikė prašymą išaiškinti 2012 m. birželio 21 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1783/2012:

1) ar Komisijos 2009 m. gruodžio 3 d. aktas Nr. A77-27(2.1.17-816) yra paliktas galioti;

2) jeigu Komisijos aktas paliktas galioti ir jo ginčijimas nėra priskirtas administracinių teismų kompetencijai, į kokią instituciją pareiškėjas turėtų kreiptis norėdamas apginti pažeistą teisę, dėl netinkamo, juridinę galią turinčio, Akto priėmimo;

3) ar nutraukus bylą pareiškėjui grąžinamas sumokėtas 150 Lt žyminis mokestis;

4) kokiais teisės aktais vadovavosi teismas darydamas išvadą kokiais sprendimais pareiškėjas gali grįsti savo teisę į butpinigius, nutartyje spręsdama, jog – „galiojantis teisinis reglamentavimas nesuteikia savivaldybės institucijoms atlikti ne joms nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų atitikimo techniniams ir sanitariniams reikalavimams vertinimą. <...>... net jeigu toks vertinimas ir būtų atliktas, pareiškėjas juo negalėtų grįsti savo teisės į butpinigius“;

5) koks atsakovo apeliacinio skundo reikalavimas buvo patenkintas;

Prašyme teigia, kad iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. nutarties neaišku, ar nutraukus bylą Aktas yra paliktas galioti, ar jis yra panaikintas. Nurodo, kad jei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartimi Aktas paliekamas galioti, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 3 dalimi atsiranda teisinis pagrindas prašyti teismo nurodyti į kokią instituciją reikia kreiptis norint apginti pažeistą teisę dėl neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimo.

Teigia, kad iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. nutarties neaišku, ar pareiškėjui gražintinas žyminis mokestis. Akcentuoja, kad dėl žyminio mokesčio grąžinimo pasisakė Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 8 d. sprendime, kuris buvo panaikintas. Pažymi, kad iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. nutarties neaišku, apie kokį reikalavimą pasisakė Lietuvos vyriausias administracinis teismas nurodydamas: „pareiškėjo skundo reikalavimas byloje įpareigoti Šnipiškių seniūnija pakartotinai sudaryti gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi vertinimo komisiją ir įvertinti buto, esančio adresu S. Fino g. (duomenys neskelbtini)/ Šilutės g. (duomenys neskelbtini), atitikimą techniniams ir sanitariniams reikalavimams apskritai negali būti nagrinėjamas, nes byloje nėra galimybės priimti materialines teisines pasekmes pareiškėjui galinti sukelti teismo sprendimą, t. y. pareiškėjo nurodytu būdu jo pažeista teise negali būti ginamą“, nes po patikslinto skundo pateikimo toks reikalavimas nebuvo keliamas.

Nurodo, kad iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. nutarties neaišku, kokiais teisės aktais teismas vadovavosi darydamas išvadą, jog galiojantis teisinis reglamentavimas nesuteikia savivaldybės institucijoms teisės atlikti ne joms nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų atitikimo techniniams ir sanitariniams reikalavimams vertinimą. Teigia, kad jo ir atsakovo apeliaciniai skundai, kuriais prašoma panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimą yra identiški, todėl pareiškėjui neaišku, kokia atsakovo apeliacinio skundo dalis (kuris reikalavimas) buvo patenkintas, nes patenkinus reikalavimą panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimą turėtų būti tenkinamas ir pareiškėjo identiškas reikalavimas.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į prašymą nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Nurodo, kad pareiškėjo prašyme iškelti klausimai negali būti sprendžiami pasinaudojus teismo sprendimo išaiškinimo institutu.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

III. Prašymas atmestinas.

ABTĮ 94 straipsnio 3 dalis nustato galimybę teismui išaiškinti savo priimtą sprendimą, kol sprendimas neįvykdytas. Pagal šios procesinės teisės normos prasmę, sprendimo išaiškinimas (nekeičiant jo turinio) yra būtinas, kai teismo priimtas ir įsiteisėjęs sprendimas tiesioginių teisinių pasekmių atsiradimo aspektu gali būti traktuojamas nevienareikšmiškai. Todėl sprendžiant šalių (šalies) prašymo išaiškinti teismo sprendimą pagrįstumo klausimą, yra būtina atskirti atvejus, kai prašoma išaiškinti (papildyti ar patikslinti) teismo priimto sprendimo motyvaciją (ABTĮ 87 straipsnio taikymo požiūriu, motyvuojamąją sprendimo dalį) ir kai kilus abejonėms dėl sprendimo (ABTĮ 87 straipsnio taikymo požiūriu, rezoliucinės jo dalies aiškumo) prašoma išaiškinti, kaip jis turi būti vykdomas. Toks atskyrimas yra būtinas, nes pirmuoju atveju kalbama apie sprendimo turinio pakeitimą, o tai ABTĮ 94 straipsnio 3 dalies taikymo prasme yra neleistina; antruoju – apie priimto sprendimo neaiškumų jo vykdymo stadijoje pašalinimą, o tam ir yra skirta ABTĮ 94 straipsnio 3 dalis. Pažymėtina, kad priimto sprendimo išaiškinimo būtinumas (antrasis iš nurodytų atvejų) yra suponuojamas šio sprendimo rezoliucinės dalies nepakankamo aiškumo, kalbant apie tiesioginį prašomo išaiškinti sprendimo taikymą, t. y. tokio išaiškinimo tikslas negali būti tolimesnės situacijos aiškinimas teismo sprendimo galimų pasekmių atsiradimo aspektu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N444-2663/2009, publikuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinė justicija“ Nr. 18, P. 315–318).

Iš pareiškėjo pateikto prašymo išaiškinti teismo nutartį argumentų matyti, kad pareiškėjas nesiekia, jog jam būtų išaiškintas neaiškus ar dviprasmiškas teismo sprendimas, o iš esmės prašo teismo pateikti papildomus motyvus. Teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjo prašymo tenkinimas jame nurodytose ribose lemtų ne neaiškumų, susijusių su teismo nutarties vykdymu, pašalinimą, o motyvacijos, kitaip tariant, teismo nutarties turinio, keitimą, kuris yra neleistinas pagal ABTĮ 94 straipsnio 3 dalį.

Teisėjų kolegija vertina, kad prašoma išaiškinti teismo nutartis yra aiški ir motyvuota, nutarties įvykdymas nėra apsunkintas, jos rezoliucinė dalis aiški ir suprantama. Apibendrinant darytina išvada, kad prašymas išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartį neatitinka ABTĮ 94 straipsnio 3 dalyje nustatytų sąlygų bei yra susijęs su reikalavimu pakeisti priimtos teismo nutarties turinį, dėl ko negali būti tenkinamas.

ABTĮ 42 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami bylą nutraukus, kai ji nenagrinėtina teisme arba kai pareiškėjas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos ginčo išankstinio sprendimo ne per teismą tvarkos ir nebegalima šia tvarka pasinaudoti. ABTĮ 42 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad žyminį mokestį grąžina valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi teismo ar teisėjo nutartimi, jeigu pareiškimas paduotas teismui ne vėliau kaip per dvejus metus nuo tos dienos, kurią priimta teisėjo nutartis atsisakyti priimti pareiškimą ar jį grąžinti, taip pat teismo nutartis nutraukti bylą ar pareiškimą palikti nenagrinėtą. Teisėjų kolegija, vadovaudamasis proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principais, sprendžia, kad šia nutartimi gali būti išspręstas žyminio mokesčio pareiškėjui grąžinimo klausimas.

Nustatyta, kad pareiškėjas 2009 m. gruodžio 21 d. sumokėjo 100 Lt žyminį mokestį už skundą (I t., b. l. 3), o 2010 m. balandžio 7 d. – 50 Lt už apeliacinį skundą (I t., b. l. 128). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartimi nutraukus administracinę bylą pareiškėjui grąžintinas sumokėtas 150 Lt žyminis mokestis (ABTĮ 42 str. 1 d. 4 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, 42 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 94 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atmesti pareiškėjo D. K. prašymą išaiškinti 2012 m. birželio 21 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1783/2012.

Grąžinti pareiškėjui D. K., a. k. (duomenys neskelbtini) 2009 m. gruodžio 21 d. bei 2010 m. balandžio 7 d. Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sumokėtą 150 Lt (šimto penkiasdešimties litų) žyminį mokestį.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Dainius Raižys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Virginija Volskienė