2017-11-22 Nr. AB-21813-3-61-3-05678-2013-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2169-575/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05678-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. S. (G. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. S. (G. S.) skundą atsakovams Vilniaus pataisos namams ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–5) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti neteisėtai neapskaičiuotą darbo užmokesčio dalį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. dėl tuo metu sumažinto priedo už kvalifikacinę kategoriją ir priedo už rangą dydžio.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 2 d. dirbo Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresniuoju inspektoriumi, o nuo 2011 m. lapkričio 2 d. iki 2013 m. spalio 1 d. dirba Vilniaus PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus direktoriaus budinčiuoju padėjėju. Pareiškėjo nuomone, jo teisė gauti teisingą atlyginimą už atliktą darbą buvo pažeista, nes Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – ir Seimas) priimtas teisinis reguliavimas, kuriuo dėl ekonominės krizės buvo sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų pareiginės algos koeficientai, pareigūnų priedų už kvalifikacines kategorijas dydžiai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintai teisei gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

3. Atsakovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime (b. l. 10–11) prašė taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą 3 m. ieškinio senatį ir atidėti teismo sprendimo dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo pareiškėjui vykdymą, atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus pataisos namai neturi papildomai skirtų valstybės biudžeto asignavimų. Taip pat atkreipė dėmesį, jog pagal DK 301 straipsnį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl statutinio valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalies priteisimo.

6. Teismas atkreipė dėmesį, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2014 m. gegužės 8 d. nutarime konstatavo, kad DK nuostata, ribojanti darbuotojo teisę gauti jam priklausantį, bet neišmokėtą darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias sumas, prieštarauja Konstitucijai, todėl Vilniaus PN nurodomas DK 301 straipsnis netaikytinas.

7. Pareiškėjas prašė priteisti darbo užmokesčio skirtumą už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d., o į teismą su skundu kreipėsi 2013 m. spalio 23 d. Teismas pažymėjo, kad pagal DK nuostatas, darbo užmokestis turi būti mokamas ne rečiau kaip kas mėnesį, todėl pareiškėjas ne vėliau kaip kiekvieno mėnesio atlyginimo mokėjimo dieną galėjo suprasti, ar darbo užmokestis už praėjusį mėnesį jam išmokėtas teisingai, todėl atsižvelgdamas į Vilniaus PN prašymą taikyti ieškinio senatį ir DK 27 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad bendras ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, taip pat CK I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, teismas konstatavo, kad pareiškėjas pateikė skundą praleidęs ieškinio senaties terminą reikalavimui, kildinamam iš laikotarpio nuo 2009 m. rugpjūčio iki 2010 m. rugsėjo mėn. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ši pareiškėjo reikalavimo dalis atmesta.

8. Nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 2 d. dirbo Vilniaus PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresniuoju inspektoriumi, o nuo 2011 m. lapkričio 2 d. iki 2013 m. spalio 1 d. – Vilniaus PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus direktoriaus budinčiuoju padėjėju. Pareiškėjui suteikta antra kvalifikacinė kategorija, be to, nuo 2011 m. lapkričio 2 d. jam suteiktas trečias rangas.

9. Teismas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažino, kad teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovaujantis ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo mažinamas darbo užmokestis, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.

10. Teismas atkreipė dėmesį, kad 2015 m. balandžio 30 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė pateikė Seimui įstatymo projektą, kurio pagrindu Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d. Minėto įstatymo preambulėje inter alia nurodyta, kad Seimas jį priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus bei siekdamas atlyginti tuos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtus praradimus, kurių nebūtų buvę patirta, jeigu būtų buvęs užtikrintas tolygus ir proporcingas darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas tam tikru mastu. Taigi šiuo įstatymu yra nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

11. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, konstatavo, kad Vilniaus PN Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme ir pareiškėjui nesuformulavus pagrįstų argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti jam neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl kvalifikacinės kategorijos mažinimo, teismo sprendimu.

12. Tuo tarpu dėl priedo už rangą teismas pažymėjo, kad 2008 m. lapkričio 6 d. priimta Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo nuostata, numatanti didesnius priedo už rangą koeficientus. Tačiau ši nuostata faktiškai pagal galiojantį teisinį reguliavimą statutiniams valstybės tarnautojams nebuvo taikoma iki 2014 m. sausio 1 d., nes Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. gruodžio 23 d. priėmė Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymą Nr. XI-123, kurio 1 straipsnyje nustatė, jog pakeitimai, susiję su didesniu priedo už rangą koeficientu, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. 2009 m. gruodžio 8 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XI-535, pagal kurio 5 straipsnio 2 dalį didesni koeficientai įsigalioja 2011 m. sausio 1 d. Pagal nustatytą teisinį reguliavimą ginčo laikotarpiu pareigūnams turėjo būti mokami priedai už turimus rangus (anksčiau – pareiginius laipsnius), savo dydžiu prilygę iki 2010 m. sausio 1 d. galiojusiems, tačiau šis teisinis reguliavimas faktiškai nebuvo taikytas.

13. Ginčo laikotarpiu teisės aktų nuostatos nenumatė priedų už rangą koeficientų mažinimo ir toks mažinimas nebuvo taikytas. Pareiškėjas iš esmės ginčą kėlė tuo aspektu, kad jam nebuvo taikytas planuotas priedų už rangą koeficientų didinimas, kurio įsigaliojimas nuolat buvo atidedamas. Pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad priedų už rangus mažinimas yra analogiškas pareiginės algos koeficientų bei priedų už kvalifikacinę kategoriją sumažinimui, todėl laikytinas prieštaraujančiu Konstitucijai. Teismas pažymėjo, kad valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai ir priedų už kvalifikacines kategorijas (klases) dydžiai buvo realiai sumažinti, o teisės normos, reglamentavusios koeficientų už atitinkamus rangus padidinimą, įstatymų leidėjui kelis kartus atidėjus jų įsigaliojimą, įsigaliojo tik nuo 2014 m. sausio 1 d.

14. Teismas pažymėjo, kad jam nekilo abejonių pareiškėjo ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijai, todėl nematė pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies tiek, kiek joje nustatyti pareiginės algos priedų už turimus rangus apskaičiavimo pagal pareiginės algos bazinį dydį koeficientai, galioję 2010 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d., teisėtumo.

15. Teismas, įvertinęs nurodytą teisinį reglamentavimą, ginčui aktualią teismų praktiką, nenustatė, kad pareiškėjas kokiu nors būdu buvo diskriminuojamas ar jam mokėtas neproporcingas darbo užmokestis, todėl, remdamasis išdėstytais argumentais, pareiškėjo reikalavimą priteisti jam neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl priedo už rangą mažinimo, atmetė kaip nepagrįstą.

III. 16. Pareiškėjas G. S. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 60–66), kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies dėl ginčo laikotarpiu sumažinto priedo už kvalifikacinę kategoriją koeficiento panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde dėsto tokius pagrindinius argumentus:

16.1. Remiasi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatomis ir mano, jog Grąžinimo įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai, todėl yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl minėto įstatymo preambulės, 1 ir 2 straipsnių konstitucingumo. Minėtame įstatyme iš kitų tarnautojų išskiriami tie, kurie turi aukštesnę kvalifikaciją, taip pat tarnautojai, kurių pareiginės algos kategorija yra 11–20, ir pažymima, jog šių tarnautojų darbo užmokestis turėjo būti mažinamas tiek, kiek buvo mažinamas visiems dėl sumažinto bazinio dydžio ir papildomai mažinamas lyginant su likusiais tarnautojais (Grąžinimo įstatymo preambulės 4 pastraipa). Išskiriant kvalifikuotų ir aukštesnes pareigas einančių pareigūnų grupę ir nustatant jiems didesnį darbo užmokesčio sumažinimą, yra pažeidžiamas asmenų lygiateisiškumo principas ir teisė į teisingą darbo užmokestį.

16.2. Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas Grąžinimo įstatymą, sprendė ne dėl kompensavimo, o dėl to, koks darbo užmokestis turėjo būti apskaičiuotas ir išmokėtas 2009–2013 m. Taip buvo pažeistas vienas iš pagrindinių teisės principų – įstatymo negaliojimo atgal principas.

16.3. Priimant Grąžinimo įstatymą, iš esmės buvo paneigtas principas, pagal kurį kiekvienas asmuo gali pagrįstai tikėtis, kad jo pažeista teisė bus apginta tinkamomis priemonėmis, nes negauta pajamų dalis yra nekompensuojama apskritai arba kompensuojama itin nedidele apimtimi.

16.4. Grąžinimo įstatymas neapgina pažeistų pareiškėjo teisių efektyviai, nes kompensuojama suma ne tik kad sumažinama, bet ir nuvertėja dėl infliacijos ir šis nuvertėjimas nėra niekaip kompensuojamas.

16.5. Priimant Grąžinimo įstatymą, nebuvo vertinamas ir pagrįstas poreikis mažinti darbo užmokestį būtent 11 ir aukštesnės kategorijos pareigas einantiems valstybės tarnautojams bei valstybės tarnautojams, turintiems kvalifikacines kategorijas. Tokiu būdu buvo pažeistas proporcingumo principas. Be to, valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mažinimas 2 proc. 2009 metais ir 4,5 proc. 2010–2013 metais neatitinka tuo metu egzistavusios šalies ekonominės ir finansinės situacijos, todėl yra nepagrįstas, neproporcingas ir neteisėtas.

16.6. Teismas, atmesdamas skundą, iš esmės užkirto kelią pakartotinai kreiptis į teismą dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio, jei neišmokėta darbo užmokesčio dalis nebūtų kompensuota Grąžinimo įstatyme nustatyta tvarka ir terminais. Be to, yra įsiteisėję teismų sprendimai, kuriais kitiems valstybės tarnautojams yra priteistos neišmokėto darbo užmokesčio sumos (pvz., administracinė byla Nr. I-2641-142/2014).

17. Atsakovas Vilniaus pataisos namai padavė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 69–71), prašydamas apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

18. Atsiliepime pažymi, kad bylai reikšmingos aplinkybės nustatytos įvertinant byloje esančius įrodymus pagal taisykles, nurodytas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnyje. Pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, proceso normų nepažeidė, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normomis, galiojančiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

20. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui G. S. 2009–2013 m. taikant teisinį reguliavimą, pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai, neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria pasisakyta dėl priedo už rangą mažinimo, pareiškėjas apeliaciniu skundu neskundžia, todėl teismas dėl šios sprendimo dalies plačiau nepasisako.

22. Pirmiausia pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, jog dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Todėl pareiškėjas, manydamas, kad jo teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašė priteisti jam visą dėl to susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo reikalavimą atmetė, konstatavęs, kad sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka, iš esmės argumentuodama tuo, kad Grąžinimo įstatymo nuostatos, pagal kurias jam nėra kompensuojami visi praradimai, efektyviai neapgina pažeistų jo teisių ir, pareiškėjo nuomone, prieštarauja Konstitucijai. Atitinkamai pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytino Grąžinimo įstatymo atitikties Konstitucijai. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar Grąžinimo įstatyme reglamentuota dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarka neprieštarauja Konstitucijai.

23. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

24. Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose, priimtuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016; 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiamas pareiškėjo reikalavimas, yra labai panašios į aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjo teisinė padėtis ar jo teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

25. Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

26. Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą bei 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

27. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

28. Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Vilniaus PN) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. pripažino, kad jie buvo neproporcingi.

29. Nurodytų išvadų kontekste, pasisakydama dėl pareiškėjo teiginių, jog Grąžinimo įstatymo nuostatos, pagal kurias jam nėra kompensuojama visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis, prieštarauja Konstitucijai, ir apeliacinio skundo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tačiau šiuo atveju teisėjų kolegijai, išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgus į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, nekyla abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) galimo neatitikimo Konstitucijai dėl pareiškėjo išdėstytų teiginių.

30. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažinta, jog tam tikros nuostatos prieštarauja Konstitucijai tik tiek, kiek jomis buvo nustatyti neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat išaiškino, jog įstatymų leidėjas gali sumažinti atlyginimus įvairiems asmenims, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau ir tokiais atvejais jis turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus atlyginimų teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma, be kita ko, proporcingumo principo reikalavimų. Akcentuotina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 m. neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Atitinkamai pagal Grąžinimo įstatymo nuostatas asmenims (jiems mirus – jų įpėdiniams) kompensuojama tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016).

31. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo akcentuojama aplinkybė, jog jam pagal Grąžinimo įstatymą visa apimtimi nebus grąžinta neišmokėta darbo užmokesčio dalis, pati savaime nesudaro pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas nustatė akivaizdžiai neteisingą (kompensacijų dydžių ir jų išmokėjimo terminų požiūriu) kompensavimo mechanizmą. Pabrėžtina, jog tokios praktikos nuosekliai laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1642-575/2017).

32. Atkreiptinas dėmesys, kad darbo užmokestis ginčo laikotarpiu buvo mažintas ne visiems valstybės tarnautojams, todėl ir Grąžinimo įstatymas taikomas tik tiems asmenims (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas). Apelianto argumentus, jog daliai valstybės tarnautojų darbo užmokestis iš viso nebuvo mažintas ir dėl to jiems nekilo jokių neigiamų ekonomikos krizės finansinių pasekmių, jau yra įvertinęs Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime. Kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis, todėl taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad abstraktūs ir deklaratyvūs apelianto teiginiai apie pinigų nuvertėjimą dėl infliacijos ir įstatymo negaliojimo atgal bei ubi jus – ibi remedium principų pažeidimą taip pat nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija netenkina apelianto prašymo šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą.

33. Dėl pareiškėjo argumento, kad daliai valstybės tarnautojų įsiteisėjusiais sprendimais jau yra priteistos neišmokėto darbo užmokesčio sumos, teisėjų kolegija primena, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.). Pareiškėjas nenurodė jokio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinio sprendimo analogiškoje byloje, nuo kuriame suformuotos praktikos būtų nukrypęs pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą.

34. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. S. (G. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan