2018-12-20 Nr. AB-23705-3-61-3-04743-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1224-822/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04743-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 7.6.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. G. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja J. G. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – Skyrius, atsakovas) 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. 6-12N-6662; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Valdyba) 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. (11.1)I-6332; 3) įpareigoti Skyrių išmokėti pareiškėjai motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 15 d. iki 2016 m. rugpjūčio 28 d.

2. Pareiškėja paaiškino, kad ji kreipėsi į Skyrių, prašydama išmokėti motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 15 d. iki 2016 m. rugpjūčio 28 d. Skyrius 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendime Nr. 6-12N-6662 nurodė, kad J. G. neturi 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės draudimo stažo ir pašalpos neskyrė. Pareiškėja 2016 m. spalio 10 d. pateikė skundą Valdybai, kuri 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimu Nr. (11.1)I-6332 atsisakė skundą tenkinti. Pareiškėja nesutiko su jos atžvilgiu priimtais sprendimais atsisakyti skirti motinystės pašalpą, kadangi jie yra pažeidžiantys lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principus, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalį.

Pareiškėja nurodė, jog turi darbo stažą. Nuo 1999 m. spalio 12 d, pareiškėja dirba diplomate Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje. Iki 2014 m. vasario 3 d. pareiškėja dirbo Niujorke, Lietuvos diplomatinėje tarnyboje. Formalus stažo trūkumas atsirado dėl to, kad nuo 2014 m. vasario 3 d. pareiškėja pagal Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymo 58 straipsnio 6 dalį buvo priversta nutraukti diplomato sutartį, nes lydėjo sutuoktinį, kuris buvo paskirtas dirbti Jungtinėse Tautose. Baigiantis pareiškėjos sutuoktinio paskyrimui, ji 2015 metų sausio mėnesį pateikė prašymą atstatyti diplomato statusą, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymo 44 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2006 m. liepos 3 d.

įsakymu Nr. V-88 patvirtintose Diplomato statuso atkūrimo diplomatinėje tarnyboje taisyklėse (toliau – Diplomato statuso atkūrimo diplomatinėje tarnyboje taisyklės). Pareiškėja 2015 m. vasario 7 d. grįžo į Lietuvą. Diplomato statuso atkūrimo diplomatinėje tarnyboje taisyklėse numatytos diplomatinio darbinimo procedūros užtruko ne dėl pareiškėjos kaltės, todėl nauja diplomato tarnybos sutartis sudaryta tik 2015 m. gegužės 11 d. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) pagimdė dvynukes. Pareiškėjai nėštumo ir gimdymo atostogos suteiktos nuo 2016 m. balandžio 11 d. iki 2016 m. rugpjūčio 28 d.

Pareiškėjai kreipusis dėl motinystės pašalpos skyrimo, Skyrius pranešė, jog pareiškėjai trūksta ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo, t. y. ji turi 10 mėnesių ir 7 dienų ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą. Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatytas 12 mėnesių per 24 mėnesius darbo stažo reikalavimas yra skirtas užkardyti atvejus, kai siekiama gauti daugiau išmokų nei sumokėta įmokų. Pareiškėjos atveju įmokos mokėtos beveik 20 metų, todėl pareiškėja negali būti blogesnėje situacijoje nei kitas asmuo, kuris įmokas mokėjo trumpai, tačiau tenkina 12 mėnesių per 24 mėnesius reikalavimą.

Be to, ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo trūkumas pareiškėjos atžvilgiu yra nedidelis, kuris susidarė dėl to, kad užtruko įdarbinimo procedūros Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje.

3. Atsakovas Skyrius su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Paaiškino, kad motinystės pašalpa už nėštumo ir gimdymo atostogų papildomą 14 dienų laikotarpį (nėštumo ir gimdymo atostogų tęsinį) apskaičiuojama ir mokama taip pat, kaip už 126 dienų nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį. Pareiškėjai nėštumo ir gimdymo atostogos suteiktos nuo 2016 m. balandžio 11 d. iki 2016 m. rugpjūčio 14 d. ir pratęstos iki 2016 m. rugpjūčio 28 d. Apdraustųjų registro duomenimis, teisės į motinystės pašalpą nustatymo dienai (2016 m. balandžio 11 d. pareiškėja per paskutinius 24 mėnesius iki pirmosios nėštumo ir gimdymo atostogų dienos, t. y. nuo 2014 m. balandžio 11 d. iki 2016 m. balandžio 10 d., neįgijo reikalaujamo 12 mėnesių ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo motinystės pašalpai gauti. Pareiškėjos ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas minėtu laikotarpiu sudaro 10 mėnesių ir 7 dienas, todėl Skyriaus, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 16 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (toliau – Nuostatai) 38.3 punktu, 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. 6-12N-6662 teisėtai ir pagrįstai atsisakė skirti pareiškėjai motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų papildomą laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 15 d. iki 2016 m. rugpjūčio 28 d. Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme imperatyviai nurodytas ne trumpesnis kaip 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas, reikalingas motinystės pašalpai gauti. Nei Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme, nei Nuostatuose nėra numatyta, kad tais atvejais, kai asmuo per paskutinius 24 mėnesius iki teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo dienos neturi reikiamo ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo, būtų vertinami visi asmens socialinio draudimo laikotarpiai ar sumokėtų įmokų suma. Nei Skyriui, ne Valdybai, kaip viešojo administravimo subjektams, nesuteikta teisė skirti ir mokėti pašalpas kitaip, nei nustatyta įstatymuose.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdyba su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjai nėštumo ir gimdymo atostogos suteiktos nuo 2016 m. balandžio 11 d. Pagal Registro duomenis, iki šios dienos per paskutinius 24 mėnesius pareiškėja turi 10 mėnesių ir 7 dienų ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą (kai nuo 2015 m. gegužės 18 d. dirba Užsienio reikalų ministerijoje, išskyrus 18 dienų nedraudiminių laikotarpių nuo 2015 m. birželio 12 d. iki 2016 m. birželio 17 d., nuo 2015 m. liepos 20 d. iki 2015 m. liepos 31 d. ir 2015 m. rugpjūčio 18 d.). Kadangi teisė į motinystės pašalpą nustatymo dienai (2016 m. balandžio 11 d.) pareiškėja nebuvo įgijusi reikalaujamo ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo motinystės pašalpai gauti, Skyrius pagrįstai priėmė 2016 m. gegužės 12 d. sprendimą Nr. 6-12N-3721 neskirti J. G. motinystės pašalpos už laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 11 d. iki 2016 m. rugpjūčio 14 d. Skyriaus 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimas Nr. 6-12N-6662 priimtas dėl papildomo 14 dienų nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpio (nuo 2016 m. rugpjūčio 15 d. iki 2016 m. rugpjūčio 28 d.). Už papildomą nėštumo ir gimdymo laikotarpį motinystės pašalpa apskaičiuojama ir mokama taip pat, kaip už 126 dienų nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį (mokama kaip tęsinys). Kadangi, teisės į motinystės pašalpą nustatymo dienai, pareiškėja nebuvo įgijusi reikalaujamo ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo motinystės pašalpai gauti, Skyrius 2016 m. rugsėjo 20 d. pagrįstai priėmė sprendimą Nr. 6-12N-6662 neskirti motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogų tęsinį nuo 2016 m. rugpjūčio 15 d. iki 2016 m. rugpjūčio 28 d. Nustatant apdraustojo asmens teisę gauti motinystės pašalpą yra vertinamas tik per paskutinius 24 mėnesius iki pirmosios nėštumo ir gimdymo atostogų dienos įgytas ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas. Nei Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme, nei Nuostatuose nėra nustatyta, kad tais atvejais, kai asmuo per 24 mėnesius iki teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo dienos neturi reikiamo ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo būtų vertinami visi socialinio draudimo laikotarpiai ar sumokėtų socialinio draudimo įmokų suma.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 13 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir panaikino Skyriaus 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. 6-12N-6662 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. (11.1)I-6332. Skundo dalį, kuria prašoma įpareigoti Skyrių išmokėti pareiškėjai motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 15 d. iki 2016 m. rugpjūčio 28 d., paliko nenagrinėtą.

8. Teismas nustatė, kad tarp pareiškėjos ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos 2015 m. gegužės 11 d. sudaryta Diplomato tarnybos sutartis Nr. 674, įsigaliojusi nuo 2015 m. gegužės 15 d. Pareiškėja Skyriui pateikė 2016 m. rugsėjo 15 d. prašymą skirti motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 15 d. iki 2016 m. rugpjūčio 28 d. Skyrius priėmė 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. 6-12N-6662 „Dėl J. G. teisės į motinystės pašalpą“ neskirti J. G. motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 15 d. iki 2016 m. rugpjūčio 28 d., nes pareiškėja neturi 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo. Pareiškėja, nesutikdama su Skyriaus 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. 6-12N-6662, jį apskundė Valdybai. Valdyba priėmė 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. (11.1)I-6332, kuriuo konstatavo, kad Skyrius pagrįstai priėmė 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. 6-12N-6662 neskirti pareiškėjai motinystės pašalpos už laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 15 d. iki 2016 m. rugpjūčio 28 d.

9. Teismas vadovavosi Įstatymo (2015 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XII-1930 redakcija) 16 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių nuostatomis. Teismas pažymėjo, kad byloje nebuvo ginčo dėl to, jog pareiškėja nepatenka į Įstatymo 16 straipsnio 2 ir 3 dalyse įstatymų leidėjo nustatytas išimtis, kurioms esant šio straipsnio 1 dalyje nustatytos trukmės stažo taisyklė, suteikianti teisę gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu, netaikoma, tačiau pareiškėja teigia, kad motinystės pašalpa nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu jai turėtų būti skiriama, nes formalus stažo trūkumas susidarė dėl objektyvių priežasčių, t. y. dėl to, kad pareiškėja lydėjo sutuoktinį, paskirtą dirbti Jungtinėse Tautose, o baigiantis šiam paskyrimui, pareiškėjai pasikreipus dėl diplomato statuso atstatymo, diplomatinio darbinimo procedūros užtruko.

10. Teismas, sistemiškai aiškindamas Įstatymo 3 straipsnio 4 dalies, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatas, darė išvadą, kad deleguotų asmenų sutuoktiniai tuo laikotarpiu, kai jie gyvena užsienyje kartu su valstybės tarnautoju ar deleguotu asmeniu, jeigu pastarasis asmuo deleguotas ar valstybės tarnautojas perkeltas į pareigas Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje, konsulinėje įstaigoje, Lietuvos Respublikos atstovybėje prie tarptautinės organizacijos, tarptautinėje ar Europos Sąjungos institucijoje arba užsienio valstybės institucijoje, pasiųstas dirbti į specialiąją misiją, ar kai jie gyvena kartu su profesinės karo tarnybos kariu, jeigu profesinės karo tarnybos karys paskirtas atlikti karo tarnybą Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje, konsulinėje įstaigoje, Lietuvos Respublikos atstovybėje prie tarptautinės organizacijos, užsienio valstybės ar tarptautinėje karinėje arba gynybos institucijoje, draudžiami tik pensijų socialiniu draudimu bei nedarbo socialiniu draudimu. Deleguotų asmenų sutuoktiniai aukščiau nurodytu laikotarpiu ligos ir motinystės socialiniu draudimu nedraudžiami. Teismas sprendė, jog nagrinėjamos bylos atveju, laikotarpis, kurio metu pareiškėja lydėjo savo sutuoktinį, paskirtą dirbti Jungtinėse Tautose, pagrįstai neįskaitytas į ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą.

11. Tačiau teismas pastebėjo, kad byloje esanti medžiaga patvirtina, jog pareiškėjai nėštumo ir gimdymo atostogos suteiktos nuo 2016 m. balandžio 11 d. Pagal registro duomenis iki šios dienos per paskutinius 24 mėnesius pareiškėja turi 10 mėnesių ir 7 dienų ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą. Taigi, pareiškėjai iki įstatyme nustatyto stažo trūksta nepilnai dviejų mėnesių. Pareiškėjos teigimu, ji 2015 metų sausio mėnesį pateikė prašymą atkurti diplomato statusą kaip numatyta Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 3 dalyje, tačiau diplomato statusas pareiškėjai atkurtas tik 2015 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. K-140, kuriuo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras atkūrė pareiškėjai diplomato statusą nuo 2015 m. gegužės 18 d. (įskaitytinai).

12. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2016 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. V-38 „Dėl Diplomato statuso atkūrimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintas Diplomato statuso atkūrimo tvarkos aprašas nenumato termino, per kiek laiko nuo prašymo dėl diplomatinio statuso atkūrimo turi būti priimtas įsakymas atkurti diplomato statusą ir sudaryta diplomato tarnybos sutartis. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėja prašymą dėl diplomato statuso atkūrimo padavė 2015 metų sausio mėnesį, t. y. dar nesibaigus sutuoktinio paskyrimo laikotarpiui. Taigi stažo trūkumas susidarė dėl to, kad klausimas dėl pareiškėjos 2015 metų sausio mėnesio prašymo dėl diplomatinio statuso atkūrimo išspręstas tik 2015 m. gegužės 11 d. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro įsakymu.

13. Teismas, vertindamas ginčijamų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą taip pat atsižvelgė į aplinkybes, kad pareiškėja iš viso yra sumokėjusi virš penkiasdešimt tūkstančių eurų socialinio draudimo įmokų. Kaip nurodyta aukščiau, stažo trūkumas susidarė dėl to, kad buvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjos diplomato statuso atkūrimo. Atkreiptas dėmesys, kad pareiškėjos diplomato statuso atkūrimas užtruko 5 mėnesius ir ši aplinkybė nuo pareiškėjos valios nepriklausė. Pareiškėja prašymą dėl diplomato statuso atkūrimo pateikė pagal įstatyme nustatytus terminus, taigi buvo pakankamai rūpestinga, tinkamai įvykdė visas savo pareigas siekiant atkurti diplomato statusą, o vėliau – gauti motinystės išmoką, formalus stažo trūkumas vertinamas kaip nuo pareiškėjos valios nepriklausoma ir objektyvi aplinkybė, dėl kurios pareiškėjos teisė gauti motinystės išmoką negali būti paneigta. Priešingas aiškinimas, paneigiant pareiškėjos teisę gauti motinystės išmoką dėl formalaus stažo trūkumo, susidariusio dėl diplomato statuso atkūrimo procedūrų, pažeistų tiek teisingumo, sąžiningumo, lygiateisiškumo principus, bei Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalyse bei 39 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinę apsaugą besilaukiančioms ir jau pagimdžiusioms motinoms.

14. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjos atžvilgiu priėmus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. 6-12N-6662, buvo pažeisti bendrieji teisės principai – teisingumo, protingumo ir sąžiningumo, todėl ginčijami 2016 m. rugsėjo 20 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus sprendimas bei jį patvirtinantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimas Nr. (11.1)I-6332 naikintini.

15. Pareiškėja taip pat prašė teismo įpareigoti Skyrių išmokėti pareiškėjai motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 15 d. iki 2016 m. rugpjūčio 28 d. Teismas nustatė, kad pareiškėjos reiškiamą reikalavimą šioje byloje įpareigoti Skyrių išmokėti pareiškėjai motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 15 d. iki 2016 m. rugpjūčio 28 d., teismas tenkino 2017 m. vasario 6 d. sprendimu kitoje administracinėje byloje Nr. eI-872-281/2017. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 105 straipsnio 4 punktu, pareiškėjos skundo dalį, kuria prašoma įpareigoti Skyrių išmokėti pareiškėjai motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 15 d. iki 2016 m. rugpjūčio 28 d., paliko nenagrinėtą.

III. 16. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

17. Skyriaus nuomone, nagrinėjamoje byloje teismas vertino teisiškai nereikšmingas aplinkybes, t. y. kad pareiškėjai iki Įstatyme nustatyto stažo trūksta nepilnai dviejų mėnesių, kad pareiškėja iš viso yra sumokėjusi virš penkiasdešimt tūkstančių eurų valstybinio socialinio draudimo įmokų, kad pareiškėja, nepažeisdama įstatymuose numatytų terminų, 2015 metų sausio mėnesį pateikė prašymą atkurti diplomato statusą, tačiau šis statusas pareiškėjai buvo atkurtas tik nuo 2015 m. gegužės 18 d.

18. Atsakovas pažymi, jog stažo motinystės pašalpai skirti reikalavimus nustatantys Įstatymo 16 straipsnio 1, 2, 3 dalys bei Nuostatų 38.3 punktas nėra pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl teismas privalėjo jais vadovautis. Nagrinėjamu atveju įstatymo spraga nustatyta nebuvo, todėl teismui, ignoruojant Įstatymo 16 straipsnio 1, 2, 3 dalies bei Nuostatų 38.3 punkto nuostatas, tiesiogiai byloje remtis bendraisiais teisės principais nebuvo pagrindo.

19. Stažo motinystės pašalpai skirti reikalavimą nustatančios teisės aktų nuostatos yra imperatyvios, aiškios ir nedviprasmiškos. Įstatymas nenumato, jog tam tikrais atvejais nustatyto stažo gali būti nereikalaujama ir kitais Įstatymo nenurodytais atvejais, tačiau teismas, neturėdamas tam jokio pagrindo, Įstatymo 16 straipsnį aiškino plečiamai.

20. Pareiškėja J. G. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

21. Pareiškėjos teigimu, Įstatymo 16 straipsnio 1, 2, 3 dalys bei Nuostatų 38.3 punktas neturi būti pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, kad teismas galėtų taikyti įstatymo nuostatas atsižvelgdamas į individualią situaciją. Taip pat, pareiškėjos manymu, teismas galėjo remtis bendraisiais teisės principais, nes negali būti aiškinamas ir taikomas įstatymas taip, kad jis neatitiktų bendrųjų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų, kitų teisinės valstybės principų. Nors atsakovas nurodo, kad jam nėra suteikta teisė elgtis kitaip nei numatyta įstatyme, tačiau teismas, įgyvendindamas tikrąjį teisingumą byloje, gali taikyti įstatymą įvertindamas visas reikšmingas aplinkybes ir priimti tokį sprendimą, kuris labiausiai atitiktų teisingumo ir protingumo kriterijus konkrečiu atveju.

22. Pareiškėja mano, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas įgyvendino tikrąjį teisingumą, nes atsižvelgė į pareiškėjos individualią situaciją ir byloje esančias objektyvias aplinkybes, kurios, priešingai nei teigia atsakovas, turėjo didelės reikšmės objektyviai susidariusiam pareiškėjos stažo trūkumui.

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.

24. Valdyba pažymi, kad nei Įstatyme, nei Nuostatuose nėra numatyta, kad tais atvejais, kai asmuo per paskutinius 24 mėnesius iki teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo dienos neturi reikiamo ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo būtų vertinami visi socialinio draudimo laikotarpiai ar sumokėtų socialinio draudimo įmokų suma.

25. Pažymi, kad Valdybos teritoriniai skyriai dėl išmokų skyrimo/neskyrimo sprendžia vadovaudamiesi teisės aktuose nustatytais pagrindais, kuriems esant mokamos išmokos, bei nustatyta tvarka ir terminais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. 6-12N-6662 bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimo Nr. (11.1)I-6332 teisėtumo ir pagrįstumo, ir dėl pareiškėjos prašymo įpareigoti Skyrių išmokėti jai motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 15 d. iki 2016 m. rugpjūčio 28 d.

27. Ginčas kilo dėl pareiškėjos teisės gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 15 d. iki 2016 m. rugpjūčio 28 d. Atsakovas pareiškėjos prašymo paskirti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 15 d. iki 2016 m. rugpjūčio 28 d. netenkino, nurodydamas, kad pareiškėja neturi Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyto 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo.

28. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundo dalį, kuria prašoma įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių išmokėti jai motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 15 d. iki 2016 m. rugpjūčio 28 d., paliko nenagrinėtą, nustatęs, kad šis reikalavimas jau buvo tenkintas kitoje administracinėje byloje Nr. eI-872-281/2017. Likusią skundo dalį teismas tenkino ir panaikino Skyriaus 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. 6-12N-6662 bei Valdybos 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. (11.1)I-6332, konstatavęs, kad nagrinėjamoje situacijoje paneigiant pareiškėjos teisę gauti motinystės išmoką dėl formalaus stažo trūkumo, susidariusio dėl diplomato statuso atkūrimo procedūrų, būtų pažeisti teisingumo, sąžiningumo, lygiateisiškumo principai bei Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalyse ir 39 straipsnio 2 dalyje nustatyta teisinė apsauga besilaukiančioms ir jau pagimdžiusioms motinoms.

29. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu atsakovas pateikė apeliacinį skundą, kurį grindžia priimto sprendimo prieštaravimu Įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatytam imperatyviam reikalavimui.

30. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

31. Patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, išsamiai ir visapusiškai jas ištyrė ir padarė byloje surinktais įrodymais pagrįstas išvadas, su kuriomis teisėjų kolegija iš esmės sutinka ir joms pritaria. Todėl akcentuodama į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.), pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų motyvų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš naujo nekartoja. Atsakant į apeliacinio skundo esminius argumentus, pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai tik papildomi.

32. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia išskirtinai Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.) 16 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 38.3 punkto nuostatomis. Šios teisės normos nėra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl, atsakovo teigimu, jomis teismas privalėjo vadovautis.

33. Pažymėtina, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies nuostatos, nustatančios teisę gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu, ne kartą buvo keičiamos. Pavyzdžiui, šio Įstatymo 16 straipsnio 1 dalis (2008 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr. XI-71 redakcija, įsigaliojusi nuo 2009 m. sausio 1 d. ir galiojusi iki 2013 m. liepos 1 d.) nustatė, kad teisę gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu turi pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1-3 dalis apdrausti asmenys, kuriems suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos, jeigu jie iki pirmosios nėštumo ir gimdymo atostogų dienos turi ne trumpesnį kaip 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba ne trumpesnį kaip 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą <...>. Nuo 2009 m. liepos 1 d. – ne trumpesnį kaip 9 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius, nuo 2009 m. spalio 1 d. – ne trumpesnį kaip 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą <...>. Vėliau, 2013 m. gegužės 9 d. įstatymu Nr. XII-284 Ligos ir motinystės įstatymo 16 straipsnio 1 dalis vėl buvo pakeista ir nuo 2013 m. liepos 1 d. įsigaliojusi redakcija nustatė, kad teisę gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu turi pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1, 2 ir 3 dalis apdrausti asmenys, kuriems suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos, jeigu jie iki pirmosios nėštumo ir gimdymo atostogų dienos turi ne trumpesnį kaip 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą <...>. Taigi, įstatymų leidėjas reikalaujamą socialinio draudimo stažą galutinai prailgino iki 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius.

34. Iš Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 4, 5, 6, 16, 17, 181,183, 19 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto aiškinamojo rašto matyti, kad priežastimi palaipsniui ilginti ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą buvo siekis užkirsti kelią piktnaudžiavimams, kai susitarus su darbdaviu specialiai padidinamas darbo užmokestis tuo laikotarpiu, iš kurio bus skaičiuojamos motinystės pašalpos (ką leidžia padaryti labai trumpas reikalaujamas tiek stažo laikotarpis teisei pašalpą įgyti (3 mėn.), tiek ir laikotarpis, iš kurio uždarbio skaičiuojama pašalpa (6 mėn. bus nuo 2009 m. sausio 1 d.)), ir atstatyti socialinį teisingumą.

35. Nagrinėjamoje byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėja valstybinio socialinio draudimo įmokas mokėjo nuo 1996 m. birželio 18 d., dirbdama Jungtinių Tautų vaikų fondo Lietuvos nacionaliniame komitete, nuo 1999 m. spalio 12 d. iki 2014 m. vasario 3 d. – Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje. Dėl sutuoktinio delegavimo dirbti Jungtinėse Tautose (būstinėje Niujorke), siekdama jį lydėti, pareiškėja Diplomatinės tarnybos įstatymo 58 straipsnio 6 dalies pagrindu nutraukė diplomato sutartį, ir išvyko į JAV. Pareiškėjos sutuoktinis dirbti tarptautinėse misijose Jungtinėse Tautose buvo paskirtas iki 2015 m. vasario 7 d. Dar iki sutuoktinio tarnybos Jungtinėse Tautose pabaigos, pareiškėja 2015 m. sausio 7 d. kreipėsi į Užsienio reikalų ministeriją su prašymu atkurti jai diplomato statusą pagal Diplomatinės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 3 dalį. Užsienio reikalų ministras 2015 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. K-140 atkūrė pareiškėjai J. G. diplomato statusą nuo 2015 m. gegužės 18 d.; 2015 m. gegužės 11 d. sudarė su ja diplomato tarnybos sutartį ir nuo 2015 m. gegužės 18 d. paskyrė į Jungtinių Tautų, tarptautinių organizacijų ir žmogaus teisių departamento Žmogaus teisių skyriaus pirmojo sekretoriaus pareigas.

36. Formaliai vertinant Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo ginčui aktualiu metu galiojusias 16 straipsnio 1 dalies nuostatas, pareiškėjai jos prašoma motinystės pašalpa už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 15 d. iki 2016 m. rugpjūčio 28 d., neturėtų būti skiriama, kadangi pareiškėja netenkina minėtoje teisės normoje nustatytos sąlygos turėti 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius trukmės ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą.

37. Tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas dar 2003 m. kovo 4 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo priemonės tikslų; jis yra viena svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindas. Aiškindamas Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies turinį Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vykdyti teisingumą – teisminės valdžios paskirtis ir konstitucinė kompetencija (inter alia (be kita ko) Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. lapkričio 27 d., 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimai). Teisingumo vykdymas – teismų funkcija, lemianti šios valdžios vietą valstybės valdžios institucijų sistemoje ir teisėjų statusą; jokia kita valstybės institucija ar pareigūnas negali vykdyti šios funkcijos (inter alia Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2004 m. gegužės 13 d., 2011 m. balandžio 7 d. nutarimai). Teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves (inter alia Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2009 m. balandžio 10 d., 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimai).

38. Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimai).

39. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią šiuolaikinė teisės samprata remiasi aiškiu teisės ir įstatymo skyrimu pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas. Jeigu teisė tapatinama su įstatymu, tai teisės praktikos požiūriu pirmenybė būtų teikiama ne teisingumui, o teisėtumui. Formalus įstatymų taikymas nulemtų teisėtą sprendimą, kuris ne visada gali būti teisingas. Teisėjų kolegijos nuomone, turi būti pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas. Tokiu atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai. Juk ne viskas gali būti reglamentuota įstatymų ir tilpti į tam tikras teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-773/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-46/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-552-422/2014). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo ir Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime pateiktą Konstitucijos 39 straipsnio aiškinimą.

40. Tai, kad sąžiningo ir nesiekiančio piktnaudžiauti teise apdraustojo asmens (išmokos gavėjo) teisė į atitinkamas socialinio draudimo išmokas privalo būti įgyvendinama, taip pat pažymėta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (šiuo klausimu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014).

41. Galiausiai, pagal Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus teisė į socialinę apsaugą, teisė gauti įstatyme nustatytas socialinio aprūpinimo išmokas, inter alia nėštumo ir motinystės atostogų metu, yra sudedamoji bendrųjų teisės principų, kurių laikymąsi, be kita ko, užtikrina kilusius ginčus nagrinėjantys teismai, dalis. Tai, kad teisė į motinystės atostogas vertinama kaip ypatingos svarbos socialinės teisės apsaugos priemonė, įtvirtinta inter alia 1948 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priimtos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 22 straipsnyje, 25 straipsnio 2 dalyje, 1966 m. gruodžio 19 d. Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto 10 straipsnyje, Europos socialinės chartijos 8 straipsnyje, 2000 m. birželio 15 d. Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos Nr. 183 dėl 1952 m. Motinystės apsaugos konvencijos (su pakeitimais) pakeitimo 6 straipsnio 1 dalyje. Šiame kontekste pažymėtinos ir 1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyvos 92/85/EEB dėl priemonių, skirtų skatinti, kad būtų užtikrinta geresnė nėščių ir neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų sauga ir sveikata, nustatymo nuostatos. Iš Direktyvos 92/85 11 straipsnio 2 punkto b papunkčio ir 8 straipsnio išplaukia, jog tam, kad būtų garantuotas darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos teisių laikymasis, nustatoma, kad motinystės atostogų atveju darbuotojoms turi būti garantuotas atlyginimo išlaikymas ir (arba) teisė į atitinkamą pašalpą.

42. Atsižvelgus į konkrečias nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, o ypač į pareiškėjos bendrą darbo stažą, į priežastis, dėl kurių pareiškėja buvo nutraukusi savo darbinę veiklą, o taip pat į tai, kad Užsienio reikalų ministerija, pareiškėjai pateikus prašymą atstatyti diplomato statusą, delsė grąžinti pareiškėją į ankstesnę darbovietę, ir įvertinus anksčiau aptartą teisinį reglamentavimą bei jo keitimo priežastis, sutiktina su pareiškėjos pozicija, kad formaliai taikant Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatytą reikalavimą turėti 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius darbo stažą, pareiškėja atsidurtų blogesnėje padėtyje, nei kita moteris, apskritai turinti tik 12 mėnesių darbo stažą per paskutinius 24 mėnesius, ir tik tiek laiko mokėjusi socialinio draudimo įmokas, tačiau tenkinanti teisės normoje nustatytą sąlygą.

43. Konstatuotina, kad konkrečioje situacijoje pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad pareiškėja buvo pakankamai rūpestinga, tinkamai įvykdė visas savo pareigas, siekdama atkurti diplomato statusą, o vėliau – gauti motinystės išmoką. Formalus stažo (nepilnų dviejų mėnesių) trūkumas šiuo atveju yra nuo pareiškėjos valios nepriklausoma ir objektyvi aplinkybė (pareiškėjos prašymo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje nagrinėjimas užtruko nuo 2015 m. sausio 7 d. iki 2015 m. gegužės 11 d.), dėl kurios jos konstitucinė teisė gauti motinystės išmoką negali būti paneigta. Priešingu atveju būtų pažeisti teisingumo, sąžiningumo, lygiateisiškumo principai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalyse, 39 straipsnio 2 dalyje bei anksčiau aptartuose tarptautiniuose teisės aktuose nustatyta teisinė apsauga besilaukiančioms ir jau pagimdžiusioms motinoms.

44. Pažymėtina, jog analogiškos pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi ir kitoje byloje, išnagrinėtoje dėl J. G. teisės gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu (Žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1136-756/2018) ir ją keisti nagrinėjamu atveju nėra pagrindo.

45. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu pagrįstai panaikino atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens sprendimus. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

46. Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė patirtų išlaidų apskaičiavimą detalizuojančių dokumentų. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nesprendžiamas, ji turi teisę ABTĮ 41 straipsnio tvarka ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos kreiptis dėl išlaidų priteisimo su atskiru prašymu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė