2017-10-05 Nr. AB-18070-3-61-3-01202-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4740-756/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01202-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija: 8.6.4; 8.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. A. S. (S. A. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. A. S. (S. A. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2017 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. (15/5-9-8A-145)10K-13473 (toliau – ir sprendimas); 2) įpareigoti Departamentą išbraukti pareiškėjo duomenis iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo (toliau – ir nacionalinis sąrašas) ir iš antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) (toliau – ir SIS II); 3) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Departamentas priėmė 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. (15/4-1)31-1759(00309), kuriuo jam atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Remdamasis šiuo sprendimu, Departamentas priėmė 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. (15/5-9)4U-362 uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą iki 2017 m. gruodžio 29 d. ir įvesti šį draudimą į SIS II. Šį sprendimą pareiškėjas ginčijo Vilniaus apygardos administraciniame teisme, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-9017-580/2015 jo skundą atmetė.

3. Pareiškėjas 2017 m. vasario 24 d. kreipėsi į Departamentą su prašymu iki dvejų metų sutrumpinti skirtą draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką ir jo duomenis išbraukti iš nacionalinio sąrašo bei SIS II. Departamentas 2017 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. (15/5-9-8A- 145)10K-13473 netenkino pareiškėjo prašymo. Pareiškėjas teigė, kad šis Departamento sprendimas nepagrįstas, kadangi nebuvo įvertintos individualios su juo susijusios aplinkybės ir naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Pareiškėjas yra verslininkas, valdantis sėkmingai veikiančią įmonę (duomenys neskelbtini), kuri bendradarbiauja su užsienio partneriais. Dėl įmonės veiklos dažnai verslo reikalais tenka keliauti po įvairias šalis, tarp jų ir Europos valstybes. Iki šiol jam būdavo išduodamos Šengeno vizos. Pareiškėjas jokių migracinių ar kitų pažeidimų, dėl kurių būtų apribota galimybė keliauti po Šengeno valstybes, nebuvo padaręs. Taikomas draudimas vykti ne tik į Lietuvos Respubliką, bet ir visas Šengeno valstybes sukelia dideles kliūtis, varžo jo verslą Pakistane.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad, priimdamas skundžiamą sprendimą, Departamentas išimtinai rėmėsi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-9017-580/2015, nors šiuo atveju buvo sprendžiamas klausimas dėl taikomo draudimo ir termino persvarstymo, o tai reiškia, kad negali būti preziumuojama, jog draudimas yra proporcinga priemonė, turi būti atsižvelgiama į pasikeitusias aplinkybes bei naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą 2015 m. spalio 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015. Atkreipė dėmesį, kad iki atsisakymo suteikti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjas nebuvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas ar išsiųstas iš Lietuvos Respublikos.

5. Pareiškėjas teigė, kad neturi poreikio atvykti į Lietuvą, bet reikia nuolat vykti į kitas Šengeno valstybes. Departamentui priėmus sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvą, šis draudimas buvo įvestas ir į SIS II, dėl to pareiškėjui draudžiama keliauti po visas Šengeno valstybes. Be to, įvedus jo duomenis į SIS II, Šengeno valstybėse jo prašymai dėl vizos net nėra svarstomi, jų svarstymas galimas tik, kai draudimo nebelieka.

6. Atsakovas Departamentas padavė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriuo prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas nurodė, kad Departamentas, spręsdamas klausimą dėl duomenų apie pareiškėją išbraukimo iš nacionalinio sąrašo, įvertino visas su juo susijusias faktines aplinkybes, t. y. tiek aplinkybes, dėl kurių buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respublikos teritoriją, tiek ir pareiškėjo nurodytas naujas aplinkybes. Buvo įvertintos ir aplinkybės apie tai, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) verslininkas, jam tenka keliauti po užsienio šalis. Departamento teigimu, nors pareiškėjui anksčiau buvo išduotos Šengeno vizos, tačiau aplinkybė, jog tarp išduotų vizų nebuvo nė vienos Šengeno vizos, išduotos Lietuvos Respublikos, patvirtina, kad pagrindinis pareiškėjo tikslas nagrinėjamu atveju yra ne gyvenimas Lietuvos Respublikoje, o kitose Šengeno valstybėse. Departamentas nevertino pareiškėjo nurodyto teiginio, kad jis nebuvo padaręs migracinių ar kitų pažeidimų, kadangi tai patvirtinančių dokumentų nepateikė. Buvo įvertinta, kad pareiškėjui nebuvo išduotas nė vienas leidimas laikinai gyventi arba viza, jis nebuvo ir nėra deklaravęs gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje.

8. Departamentas teigė, kad nustatytų aplinkybių visuma yra pagrindas daryti išvadą, jog pareiškėjas sąmoningai siekė išvengti laikytis kitos Šengeno erdvės valstybės imigracijos taisyklių – tokie pareiškėjo veiksmai vertintini kaip galintys kelti nelegalios migracijos grėsmę ateityje. Pareiškėjo atveju nelegalios migracijos grėsmė susijusi ne tik su Lietuvos Respublika, bet ir su kitomis Šengeno erdvės valstybėmis. Aplinkybė, kad pareiškėjas dėl ginčijamo sprendimo galbūt patirs neigiamų pasekmių, nėra pagrindas vertinti jį kaip neproporcingą. Visuomenės ir valstybės interesas, kad Lietuvos Respublika suteiktų teisę gyventi Lietuvos Respublikoje (taip pat ir vykti į kitas Europos Sąjungos (toliau – ir ES) šalis) tik tiems užsieniečiams, kurie nekelia nelegalios migracijos grėsmės, yra svarbesnis už pareiškėjo galimai patiriamus nepatogumus.

9. Atsakovas pabrėžė, kad ES valstybė narė, nustačiusi, jog užsieniečiui pagal duotą perspėjimą draudžiama atvykti, ne automatiškai atsisako priimti prašymą, bet konsultuojasi su perspėjimą davusia valstybe. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad buvo kreiptasi į kitą Šengeno valstybę ir kad buvo atsisakyta svarstyti jo prašymus.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

11. Teismas pažymėjo, kad ginčas byloje kilo dėl Departamento 2017 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. (15/5-9-8 A- 145)1 OK-13473 teisėtumo ir pagrįstumo.

12. Įvertinęs bylos aplinkybes, teismas konstatavo, kad yra nepagrįstas pareiškėjo teiginys, jog Departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išimtinai rėmėsi tik Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-9017-580/2015, kurį priimant buvo atsižvelgta į Departamento 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. (15/4-1)31-1759(00309) atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir neatsižvelgė į individualias su juo susijusias aplinkybes. Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad Departamentas priėmė sprendimą išsamiai ištyręs visas pareiškėjo 2017 m. vasario 24 d. prašyme nurodytas aplinkybes ir nenustatė, jog yra pagrindas, vadovaujantis Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo vertinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 50 punktu, sutrumpinti draudimo laikotarpį ar išbraukti pareiškėją iš nacionalinio sąrašo. Todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

13. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. spalio 6 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015 nenurodė, kad draudimas asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką bei jo duomenų įvedimas į SIS II yra neproporcinga priemonė, o išaiškino, kad ji negali būti taikoma automatiškai, kai nusprendžiama asmeniui nesuteikti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, bei tai, jog, nusprendžiant taikyti tokias priemones, turi būti atsižvelgiama į argumentus, dėl kurių asmens atžvilgiu priimtas neigiamas spendimas. Todėl, teismo vertinimu, pareiškėjas netinkamai aiškino minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą, o jo teiginiai, susiję su draudimo taikymo neproporcingumu, nepagrįsti.

14. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas buvo įrašytas į SIS II, esant Europos Parlamento ir Tarybos 2006 m. gruodžio 20 d. reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – ir Reglamentas Nr. 1987/2006) 24 straipsnio 1 ir 3 dalyse įtvirtintiems įtraukimo į šią sistemą pagrindams, t. y. esant priimtam sprendimui uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, ir nustačius, kad jis nesilaikė teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ar apsigyvenimą Lietuvos Respublikoje, kadangi, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.

15. Teismas nekvestionavo pareiškėjo duomenų įrašymo į SIS II teisėtumo, kadangi pareiškėjas Departamento 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. (15/4-1)31-1759(00309) neišduoti jam leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris priimtas dėl to, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, neginčijo, jis yra galiojantis, o draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką pagrįstumas yra patvirtintas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-9017-580/2015, kuris nebuvo apskųstas apeliacine tvarka.

16. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas yra neteisus, kad, įvedus jo duomenis į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą, Šengeno valstybėse jo prašymai dėl vizos net nėra svarstomi, o jų svarstymas galimas, tik jei draudimo nebelieka. Pareiškėjui nėra užkertamas kelias kreiptis į Šengeno valstybes su prašymais išduoti jam Šengeno vizą. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis kitose valstybėse dėl Šengeno vizos išdavimo.

17. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad Departamento 2017 m. kovo 29 d. sprendimas Nr. (15/5-9-8A-145)10K-13473 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį naikinti. Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atlikti veiksmus yra išvestinis, todėl ši reikalavimą teismas taip pat atmetė. Atmetęs pareiškėjo skundą, teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, netenkino ir pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III. 18. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti atsakovo 2017 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. (15/5-9-8A-145)10K-13473 ir įpareigoti Departamentą persvarstyti klausimą dėl pareiškėjo duomenų išbraukimo iš nacionalinio sąrašo ir iš SIS II. Taip pat prašo priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

19. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, kuriuo nurodė, jog pareiškėjui taikomas draudimo atvykti į Lietuvą ir kitas Šengeno valstybes ribojimas yra proporcingas, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos, t. y. 2015 m. spalio 6 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015.

20. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. spalio 6 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015 nurodė, kad nei Įstatymo 133 straipsnio 1 dalis ir poįstatyminiai teisės aktai, nei Reglamentas Nr. 1987/2006 nenumato besąlyginio įpareigojimo taikyti draudimą atvykti ir įvesti užsieniečio duomenis į SIS II, taip pat išaiškino, kad toks draudimas turi būti taikomas ne automatiškai, o individuliai ir atitikti proporcingumo principą. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad taikomas draudimas laikytinas neproporcingu, kai: nėra pateikta duomenų, rodančių, kad asmuo praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų; pateikti įrodymai, be kita ko, pareiškėjui įvairių valstybių išduotų Šengeno zonos ir kitų valstybių vizų kopijos patvirtina, kad jis yra ne kartą keliavęs į ES valstybes nares. Šioje byloje faktinės aplinkybės yra analogiškos minėtoje administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015 nagrinėtoms aplinkybėms.

21. Pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė, kad tarp pareiškėjo pateiktų Šengeno vizų nebuvo nei vienos Šengeno vizos, kurią būtų išdavusi Lietuvos Respublika. Byloje pateiktos Šengeno vizos patvirtina, kad pareiškėjas neturėjo kliūčių keliauti po Šengeno valstybes, o tai patvirtina, kad pareiškėjas nebuvo padaręs migracinių pažeidimų, nes kitaip vizos jam nebūtų išduotos. Tai taip pat patvirtina pareiškėjo poreikį keliauti į Šengeno erdvę verslo vykdymo tikslais.

22. Pareiškėjas, kreipdamasis su 2017 m. vasario 24 d. prašymu į Departamentą, prašė persvarstyti jam taikomą draudimą atvykti į Lietuvą ir jį sutrumpinti, kas kartu reikštų ir draudimo įvedimo į SIS II sutrumpinimą (t. y. duomenų iš SIS II išbraukimą). Pareiškėjas dėl pritaikyto draudimo persvarstymo kreipėsi, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – ir Nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklės) 16.1 punktu ir Tvarkos 172.2 punktu, kuriose nustatyta, kad duomenys iš SIS II yra išbraukiami, kai duomenys yra išbraukiami iš nacionalinio sąrašo. Taigi, jei persvarstant taikomą draudimą, duomenys yra išbraukiami iš nacionalinio sąrašo, jie išbraukiami ir iš SIS II, todėl turi būti analizuojamas duomenų buvimo sąraše (t. y. taikomo draudimo) proporcingumas, o ne formaliai remiamasi aplinkybe, kad ankstesniu, t. y. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-9017-580/2015 buvo konstatuota, jog taikomas draudimas proporcingas.

23. Reglamento Nr. 1987/2006 24 straipsnyje nenustatytas besąlyginis draudimo atvykti taikymas, automatinis užsieniečio duomenų įrašymas į nacionalinį sąrašą ir duomenų įvedimas į SIS II – įvedant duomenis turi būti vadovaujamasi proporcingumo principu. Tai, kad duomenų įvedimas į SIS II turi atitikti proporcingumo reikalavimus, patvirtina ir Reglamento Nr. 1987/2006 21 straipsnis, kuris numato, jog, prieš pateikdama perspėjimą, valstybė narė nustato, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą į SIS II. Todėl akivaizdu, kad, sprendžiant dėl draudimo taikymo, turi būti analizuojamas tokio draudimo proporcingumas. Taigi, ir sprendžiant dėl draudimo persvarstymo turi būti analizuojama, ar pritaikyta priemonė yra proporcinga, kad būtų toliau taikoma.

24. Pareiškėjas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino 1990 m. birželio 19 d. Konvencijos dėl Šengeno susitarimo, 1985 m. birželio 14 d. sudaryto tarp Beneliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos vyriausybių dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo įgyvendinimo, (toliau – Konvencija) ir Europos Parlamento ir Tarybos 2010 m. kovo 25 d. Reglamento Nr. 265/2010 iš dalies keičiančio Konvenciją dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir Reglamentą (EB) Nr. 562/2006, kiek tai susiję su ilgalaikes vizas turinčių asmenų judėjimu (toliau – ir Reglamentas Nr. 265/2010), nuostatas. Konvencijos 25 straipsnyje numatyta galimybė konsultuotis su perspėjimą įvedusia valstybe ir atšaukti šį perspėjimą. Tačiau, remiantis sisteminiu Reglamento Nr. 265/2010 ir Konvencijos aiškinimu, pastebėtina, jog: 1) duomenų įvedimas į SIS II turi būti proporcinga priemonė; 2) net ir tuo atveju, kai tokia priemonė yra proporcinga, teisės aktai numato išimtines aplinkybes, kada duomenys iš sistemos gali būti atšaukti. Išimtinės aplinkybės yra tada kai: 1) sprendžiamas klausimas dėl leidimo arba ilgalaikės nacionalinės vizos išdavimo atitinkamoje Šengeno valstybėje, 2) šių dokumentų išdavimo klausimas yra sprendžiamas dėl labai svarbių priežasčių, ypač dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų. Todėl argumentas, kad šiuo atveju priemonė yra proporcinga, nes gali būti panaikinta, yra visiškai nepagrįstas, nes tokia priemonė gali būti naikinama tik išimtiniais atvejais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Bylos duomenimis nustatyta, kad Migracijos departamentas 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. (15/5-9) 4U-362 nusprendė uždrausti (duomenys neskelbtini) S. A. S. atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2017 m. gruodžio 29 d. bei įtraukti jo duomenis į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą, ir įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo (duomenys neskelbtini) S. A. S. atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 24 straipsnio 1 dalį iki 2017 m. gruodžio 29 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimu (kuris yra įsiteisėjęs ir galiojantis), atmetęs pareiškėjo skundą, minėtą Migracijos departamento sprendimą paliko nepakeistą.

26. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių 16 punkte nustatyta, kad duomenys apie užsienietį gali būti išbraukiami iš sąrašo Migracijos departamento sprendimu, jeigu Migracijos departamentui pateikiamas: motyvuotas rašytinis užsieniečio prašymas išbraukti duomenis apie jį iš sąrašo (Taisyklių 16.1 p.). Pagal Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką nacionalinio sąrašo vertinimo tvarkos 49 punktą priimant sprendimą išbraukti iš Nepageidaujamų asmenų sąrašo duomenis apie užsienietį, kuriam uždrausta atvykti Įstatymo 133 straipsnio 1, 2, 21 ar 3 dalyje nustatytu pagrindu (išskyrus Taisyklių 122 punkte nustatytą atvejį), atsižvelgiama į: motyvuotame rašytiniame užsieniečio prašyme išbraukti duomenis apie jį iš Nepageidaujamų asmenų sąrašo ar motyvuotame rašytiniame valstybės institucijos arba įstaigos siūlyme išbraukti duomenis apie užsienietį iš Nepageidaujamų asmenų sąrašo nurodytą priežastį ir motyvus, dėl kurių užsieniečio duomenys turėtų būti išbraukti iš Nepageidaujamų asmenų sąrašo, taip pat kitas nurodytas aplinkybes (Tvarkos 49.1 p.); draudimo atvykti pagrindą ir aplinkybes, kurios buvo vertinamos priimant sprendimą uždrausti atvykti (Tvarkos 49.2 p.); valstybės institucijos ar įstaigos, Migracijos departamentui pateikusios siūlymą uždrausti užsieniečiui atvykti (jeigu užsieniečiui uždrausta atvykti valstybės institucijos ar įstaigos siūlymu), nuomonę ir / ar informaciją, gautą pagal Taisyklių 17 punktą (Tvarkos 49.3 p.); aplinkybes, kurios turi būti vertinamos Tvarkos II skyriuje nustatyta tvarka (49.4 p.).

27. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą surinktų įrodymų vertinimo ir teisės normų taikymo aspektais, konstatuoja, kad atsakovas tinkamai įvykdė Tvarkos 49 punkto reikalavimus.

28. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, kuriuo nurodė, jog pareiškėjui taikomas draudimo atvykti į Lietuvą ir kitas Šengeno valstybes ribojimas yra proporcingas, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos, t. y. 2015 m. spalio 6 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015, teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjo minimos administracinės bylos ginčo dalykas kitoks nei nagrinėjamos bylos. Administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015 buvo ginčijamas Migracijos departamento sprendimas dėl draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, o ne sprendimas atsisakyti išbraukti duomenis iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką nacionalinio sąrašo, ir atšaukti įspėjimą C.SIS, kurio sprendimui taikytinas teisinis reglamentavimas nėra visiškai tapatus. Be to, apelianto nurodytoje administracinėje byloje Migracijos departamento sprendimas buvo panaikintas dėl jo ydingumo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų požiūriu.

29. Kaip minėta 25 punkte, įsiteisėjusiu 2015 m. rugsėjo 10 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, įrašant jo duomenis į Sąrašą bei įspėjimo įvedimas į C.SIS yra pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Šiuo atveju neginčijama, kad sprendimas dėl uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki tam tikro laiko gali būti priimamas tik įvertinus visų aplinkybių, dėl kurių jam buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, ir kitų reikšmingų aplinkybių visumą, kartu įvertinus ir konstatavus ar toks uždraudimas yra tinkama ir proporcinga priemonė siekiamiems tikslams užtikrinti. Teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendime šiuo aspektu taip pat pasisakė.

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tik deklaratyviai nurodo, kad sprendžiant dėl draudimo persvarstymo turi būti analizuojama, ar pritaikyta priemonė yra proporcinga, kad būtų toliau taikoma, tačiau pats jokių papildomų argumentų, į kuriuos nebūtų atsakęs Vilniaus apygardos administracinis teismas, dėl jos neproporcingumo nagrinėjamoje situacijoje nepateikia. Prašyme Migracijos departamentui pareiškėjas nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurios būtų pagrindu jį išbraukti iš nacionalinio sąrašo. Vien faktinės aplinkybės, kurios buvo aptartos priimant sprendimą uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukti į C.SIS įspėjimą dėl tokio asmens neįsileidimo, kaip taisyklė negali būti pagrindu įpareigoti atsakovą asmenį išbraukti iš sąrašo.

31. Nagrinėjamu atveju tiek Migracijos departamentas, tiek ir Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendime jau buvo įvertinęs pareiškėjo teiginius dėl poreikio vykti į Šengeno zonos šalis verslo reikalais. Iš pareiškėjo pateiktų duomenų matyti, kad jam nacionalinės vizos buvo išduotos tik keturiose Šengeno zonai priklausančiose šalyse: (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublika jokios vizos išdavusi nebuvo. Pareiškėjas nenurodė Taisyklių 172 punkte įtvirtintų pagrindų, kuriems esant panaikinami duomenys iš sąrašo, pateikti C.SIS. Nesant tokių aplinkybių, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą ir įpareigoti atsakovą išbraukti jo duomenis iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo.

32. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas buvo įrašytas į SIS II, esant Europos Parlamento ir Tarybos 2006 m. gruodžio 20 d. reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – ir Reglamentas Nr. 1987/2006) 24 straipsnio 1 ir 3 dalyse įtvirtintiems įtraukimo į šią sistemą pagrindams, t. y. esant priimtam sprendimui uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, ir nustačius, kad jis nesilaikė teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ar apsigyvenimą Lietuvos Respublikoje, kadangi, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Tokiu būdu pareiškėjas siekė nelegaliai įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje.

33. Kaip nepagrįstą teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino 1990 m. birželio 19 d. Konvencijos dėl Šengeno susitarimo, 1985 m. birželio 14 d. sudaryto tarp Beneliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacijos. Respublikos ir Prancūzijos Respublikos vyriausybių dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo įgyvendinimo, (toliau – Konvencija) ir Europos Parlamento ir Tarybos 2010 m. kovo 25 d. Reglamento Nr. 265/2010 iš dalies keičiančio Konvenciją dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir Reglamentą (EB) Nr. 562/2006, kiek tai susiję su ilgalaikes vizas turinčių asmenų judėjimu, nuostatas. Pareiškėjas iš esmės iškreipia pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus, susijusius su Konvencijos normų taikymu bylos faktinių aplinkybių aspektu. Be to, kaip teisingai pabrėžė teismas, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad jis kreipėsi į kurią nors Europos Sąjungos valstybę dėl ilgalaikės Šengeno vizos išdavimo po Migracijos departamento sprendimo, kuriuo jam buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, priėmimo. Tad Konvencijos ir Reglamento Nr. 265/2010 nuostatų aiškinimas šiuo atveju nėra aktualus.

34. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktų įrodymų visumą ir išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 13 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo S. A. S. (S. A. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė