2022-03-02 Nr. AB-4948-3-61-3-04080-2021-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1293-492/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04080-2021-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų (duomenys neskelbtini) ir pareiškėjų (duomenys neskelbtini), atstovaujamų pagal įstatymą (duomenys neskelbtini), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų (duomenys neskelbtini) ir pareiškėjų (duomenys neskelbtini), atstovaujamų pagal įstatymą (duomenys neskelbtini), skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai (duomenys neskelbtini) ir pareiškėjai (duomenys neskelbtini), atstovaujami pagal įstatymą (duomenys neskelbtini), (toliau – ir pareiškėjai, prieglobsčio prašytojai) skunde prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2021 m. spalio 14 d. sprendimą Nr. 21M32368 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 8 d. (skunde nurodyta neteisinga data – 2021 m. lapkričio 5 d. laikytina rašymo apsirikimu) sprendimą Nr. 6K-1280 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjai skunde nurodė, kad:

2.1. Jie pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, motyvuodami tuo, kad (duomenys neskelbtini).

2.2. Atsakovas nenurodė nė vieno argumento, kodėl nusprendė pareiškėjams nesuteikti teisės dalyvauti skundo nagrinėjime. Pareiškėjai prašė sprendimo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, kad būtų užtikrinama teisės būti išklausytam, nes asmens teisė į tiesioginį, rungtynišką procesą yra esminė ir fundamentali asmens teisė. Žodinis pareiškėjų skundo nagrinėjimas galėjo vykti ir nuotoliniu būdu.

2.3. Jie nuoširdžiai dėjo pastangas ir papasakojo savo istoriją, kad (duomenys neskelbtini) jie atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies kriterijus pabėgėlio statusui ir papildomai apsaugai gauti pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį.

2.4. Pareiškėjų atveju egzistuoja (duomenys neskelbtini). Dėl šios priežasties, nepaisant to, kad persekiotojas nėra valstybinis subjektas, pareiškėjams turėjo būti suteiktas prieglobstis, todėl atsakovo argumentas, kad persekiotojas ((duomenys neskelbtini)) nėra valstybinis subjektas, nėra reikšmingas. Atsakovas nesurinko jokios informacijos apie (duomenys neskelbtini) taikomus papročius dėl (duomenys neskelbtini), taip pat informacijos, ar (duomenys neskelbtini). Pareiškėjų prašymo motyvų kontekste tokie duomenys apie valstybę yra itin reikšmingi ir turėjo būti ne tik kruopščiai surinkti, bet ir įvertinti. Atsakovas dėl jų turėjo motyvuotai pasisakyti, todėl tokios informacijos nesurinkus, negalima teigti, kad pareiškėjų prašymas buvo tinkamai išnagrinėtas.

2.5. Atsakovas rėmėsi Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) ataskaita ir nurodė, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, Pareiškėjai akcentuoja, kad EPPB ataskaita yra rekomendacinio pobūdžio, o apibendrintoji informacija surinkta iki (duomenys neskelbtini), taigi, vienerių metų senumo. Atsakovas ne tik turėjo rinkti naujausią bei aktualią kilmės valstybės informaciją, bet ir individualiai vertinti pareiškėjų nurodytas aplinkybes ir susiklosčiusią situaciją. To nepadarius atsakovo išvada, kad prieglobsčio prašytojams kilmės valstybėje nekyla pavojus dėl beatodairiško smurto, nėra pagrįsta.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad:

4.1. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 222 punkte yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad sprendimų dėl prieglobsčio apskundimas ikiteismine vyksta rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Taigi, pareiškėjų pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Migracijos departamentui nebuvo privalomas. Šiuo atveju pareiškėjai skunde nenurodė ir Migracijos departamentas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

4.2. Pareiškėjų teiginys, kad jie atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį ir turi teisę į papildomą apsaugą pagal 87 straipsnio 1 dalį, nėra pagrįstas. Vien tai, kad pareiškėjai į Lietuvos Respubliką atvyko kartu su (duomenys neskelbtini), savaime nesuponuoja išvados, kad jų baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje yra visiškai pagrįsta, o pareiškėjų pasakojimai apie persekiojimą buvo neišsamūs ir prieštaringi, nurodomi prašymo suteikti prieglobstį motyvai keitėsi (pavyzdžiui, iš pradžių pareiškėja tvirtino, kad (duomenys neskelbtini), vėliau tvirtino, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas pirminėje apklausoje paaiškino, kad (duomenys neskelbtini), vėliau tvirtino, kad (duomenys neskelbtini)). Prieglobsčio prašytojai negalėjo paaiškinti (duomenys neskelbtini) tikslų ir motyvų juos persekioti, vienintelis jų pateiktas paaiškinimas – kad pareiškėjui grasino (duomenys neskelbtini). Įvertinus pareiškėjų pasakojimo trūkumus, Migracijos departamentas pagrįstai juos vertino kritiškai bei konstatavo, kad jų teikti paaiškinimai laikytini improvizaciniais. Pareiškėjai nenurodė, kad jie būtų persekiojami dėl bent vienos iš „konvencinių“ priežasčių bei nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad būtų kreipęsi pagalbos į kilmės valstybę. Kadangi priimant sprendimą nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjams grėstų kankinimai arba mirties bausmė, jie neatitinka papildomos apsaugos kriterijų. Atsižvelgiant į pareiškėjų individualias savybes ir į tai, kad jų kilmės šalyje (gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini)) beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nelemia realios rimtos žalos rizikos, taip pat buvo konstatuota, kad pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

4.3. Nagrinėjamu atveju tariamas persekiojimo vykdytojas nėra valstybinis subjektas, o pagal Įstatymo 86 straipsnio 2 dalį, nevalstybiniai subjektai gali būti „persekiojimo vykdytojais“ tik tuo atveju, jeigu valstybiniai subjektai negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Pareiškėjai nepateikė duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjams apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų nulemtas „konvencinėmis“ priežastimis (rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais).

4.4. Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį, surinko aktualią bei su pareiškėjų individualia situacija susijusią informaciją apie pareiškėjų kilmės valstybę ir atsižvelgiant į tai priėmė teisėtą bei pagrįstą Sprendimą, o informacijos bei duomenų, paneigiančių Migracijos departamento išvadas, pareiškėjai nepateikė. Migracijos departamentas, vadovaudamasis EPPB pateikiamais naujausiais duomenimis ((duomenys neskelbtini) parengtomis gairėmis), konstatavo, kad nė vienoje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsižvelgiant į pareiškėjų gyvenamąją vietą ((duomenys neskelbtini)) beatodairiškas smurtas ten vyksta tokiu žemu lygiu, kad nelemia realios rimtos žalos rizikos, todėl atsakovas nusprendė, kad asmenys neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Pareiškėjai šios EPPB informacijos nepaneigė ir skunde nepateikė jokių svarių argumentų, kodėl priimdamas ginčijamą Sprendimą Migracijos departamentas šiais duomenimis negalėjo vadovautis. Nei Įstatymas, nei Aprašas neįpareigoja Migracijos departamento rinkti bei vertinti informacijos visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais, o nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės informacijos kontekste.

4.5. Į Lietuvos Respubliką pareiškėjai atvyko neteisėtai (asmenų grupėje), pėsčiomis kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, prieglobsčio pasiprašė tik kai buvo sulaikyti pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindžia prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjų tikslas. Atsižvelgus į tai, yra tikėtina, jog, atsisakius suteikti prieglobstį, vengdami grąžinimo jie gali pasislėpti. Remiantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjams nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes buvo pagrindas manyti, kad jie gali pasislėpti, todėl buvo nuspręsta išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos.

4.6. Remiantis Įstatymo 133 straipsnio 2 dalimi, užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Taigi, priėmus sprendimus išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti ginčijamame Sprendime. Nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 13 d. sprendimu pareiškėjų (duomenys neskelbtini) ir pareiškėjų (duomenys neskelbtini), atstovaujamų pagal įstatymą (duomenys neskelbtini), skundą patenkino iš dalies – pakeitė Migracijos departamento 2021 m. spalio 14 d. sprendimo Nr. 21M32368 rezoliucinės dalies 3 punktą, uždraudžiant (duomenys neskelbtini) piliečiams (duomenys neskelbtini) atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; atitinkamai pakeitė Komisijos 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimo Nr. 6K-1280 dalį; kitą pareiškėjų skundo dalį atmetė.

6. Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas, įvertinęs surinktą medžiagą, priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjams pabėgėlių statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje; įsigaliojus sprendimui dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) nesuteikimo ir nesant priežasčių, dėl kurių, remiantis Įstatymo 128 straipsnio 2 dalimi, sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo vykdymas sustabdomas, išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vykdyti pareiškėjų išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjų skundą, priėmė 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. 6K-1280, kuriuo pareiškėjų skundo netenkino.

7. Įvertinęs pareiškėjų pasakojimą apie (duomenys neskelbtini), bylos medžiagą, teismas sprendė, kad negalima vienareikšmiškai teigti, jog ši tikimybė siejama asmeniškai su pareiškėjais. Tokią išvadą teismas darė, be kita ko, įvertinęs pareiškėjų argumentus, kad jie savo baimę grįžti į kilmės valstybę sieja skirtingais motyvais, kurie tarpusavyje nesusiję, apklausų metu besikeičiantys. Teismas vertino, kad pareiškėjų baimė yra hipotetinio pobūdžio, o veiksmai, su kuriais jie tariamai gali susidurti grįžę į kilmės valstybę, nėra individualizuoti. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad, nors turima informacija pagrindžia išvadą, jog (duomenys neskelbtini) vyksta (duomenys neskelbtini), tačiau (duomenys neskelbtini) EPPB ataskaitoje nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Teismas konstatavo, kad pareiškėjai nepriklauso nei vienai iš grupių, kurios, anot EPPB, gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme. Teismas pažymėjo, kad šeimos nariai yra (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai nenurodė realių grėsmių gyvenimo (duomenys neskelbtini) laikotarpiu, o, įvertinus jų pasakojimą, yra pagrįsta tikėtis, kad, esant poreikiui, jie galėtų susirasti būstą ir kitoje (duomenys neskelbtini) ir saugiai ten gyventi (dirbti) su savo šeima. Teismo vertinimu, pareiškėjų nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik pačių pareiškėjų subjektyviomis prielaidomis dėl jų galimo persekiojimo ir pan. ateityje, kurios nepagrįstos jokiais objektyviais įrodymais. Atsižvelgės į tai, teismas sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti.

8. Teismas nurodė, kad, spręsdamas papildomos apsaugos suteikimo galimybę, Migracijos departamentas laikė, kad šiuo atveju nėra ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų kriterijų. Teismo vertinimu, rašytinė bylos medžiaga ir nustatytos faktinės aplinkybės neleidžia spręsti, kad yra realiai egzistuojančių priežasčių, jog pareiškėjų grįžimo atveju jie bus kankinami, su jais bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jų orumas ar jie bus tokiu būdu baudžiami ar bus pažeistos jų žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės. Teismas akcentavo, kad iš skundžiamo Sprendimo matyti, jog atsakovas įvertino pareiškėjams galbūt gręsiančias individualias grėsmes, rėmėsi EPPB pateikta informacija, kurioje nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

9. Teismas pažymėjo, kad nei Įstatymas, nei Aprašas neįpareigoja Migracijos departamento rinkti bei vertinti informaciją visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais, o nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės informacijos kontekste. Šiuo atveju pareiškėjai EPPB informacijos, kuria rėmėsi atsakovas, nepaneigė ir skunde nepateikė jokių svarių argumentų, kodėl priimdamas Sprendimą Migracijos departamentas šiais duomenimis negalėjo vadovautis.

10. Remdamasis Aprašo 222 punktu, teismas nurodė, kad prieglobsčio prašytojų dalyvavimas sprendžiant jų prašymą nėra privalomas, Migracijos departamentas turi diskrecijos teisę nuspręsti dėl prieglobsčio prašytojų dalyvavimo būtinumo. Teismo vertinimu, pareiškėjai nenurodė jokių argumentų, sudarančių pagrindą vertinti, kad šiuo atveju turėtų būti daroma išimtis ir pareiškėjų skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Teismas pažymėjo, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjams buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės.

11. Teismas atmetė pareiškėjų argumentus, kad šiuo atveju persekiotojai gali būti ir nevalstybiniai subjektai. Teismas pažymėjo, kad pagal Įstatymo 86 straipsnio 2 dalį, nevalstybiniai subjektai gali būti „persekiojimo vykdytojais“ tik tuo atveju, jeigu valstybiniai subjektai negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Nagrinėjamu atveju tariamas persekiojimo vykdytojas nėra valstybinis subjektas, o duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjams apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų nulemtas „konvencinėmis“ priežastimis (rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), pareiškėjai nepateikė.

12. Vertindamas pareiškėjų argumentus, kuriais jie nesutinka su Sprendimo dalimi, kuria nuspręsta juos išsiųsti į (duomenys neskelbtini), teismas pažymėjo, kad iš skundžiamų Migracijos departamento sprendimų matyti, jog Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio 4 dalies taikymo būtinybė nustatyta, įvertinus tai, kad pareiškėjų prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka ir atmestas kaip nepagrįstas; į Lietuvos Respubliką pareiškėjai atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirtę Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje; neturi socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika ir (arba) šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis; nenustatyta realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį; prieglobsčio paprašė tik po to, kai buvo sulaikyti pareigūnų. Migracijos departamentas priėjo prie išvados, kad yra tikėtina, jog atsisakius suteikti užsieniečiams prieglobstį, jie, vengdami grąžinimo, gali pasislėpti. Teismo vertinimu, pareiškėjams taikytina priemonė yra motyvuota, priimta, vadovaujantis taikytinu reglamentavimu. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjai buvo pateikę prašymą savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

13. Įvertinęs Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos 5 punkto nuostatas, teismas nesutiko su Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjams pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga priemonė bei adekvati jų padarytam pažeidimui. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų pareiškėjams taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą. Byloje nėra pateikta duomenų, įrodančių, kad pareiškėjai praeityje būtų pažeidę atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekę nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padarę dar kokių nors teisės pažeidimų. Sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. 5 metus. Teismas nenustatė aplinkybių, kad pareiškėjai būtų išsiunčiami jau ne pirmą kartą, savo veiksmais ar neveikimu būtų tikslingai vilkinę ar klaidinę tyrimą, būtų pateikę melagingus duomenis apie savo asmens tapatybę ar kitų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą taikyti maksimalų draudimo atvykti terminą. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, keistina, nustatant, kad pareiškėjams uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

14. Nenustatęs pagrindų panaikinti Migracijos departamento Sprendimą ir Komisijos sprendimą, teismas atmetė šiuos pareiškėjų reikalavimus. Teismas taip pat atmetė ir išvestinį skundo reikalavimą – įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

III. 15. Pareiškėjai (duomenys neskelbtini) ir pareiškėjai (duomenys neskelbtini), atstovaujami pagal įstatymą (duomenys neskelbtini), apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą patenkinti visa apimtimi. Pareiškėjai taip pat prašo skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausyti.

16. Pareiškėjų teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino jų pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

17. Pareiškėjai nesutinka su teismo išvada, kad jiems negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Pareiškėjai pažymi, kad jie pateikė pakankamai informacijos ir nuoširdžiai papasakojo visas teisingam sprendimui reikalingas aplinkybes: pareiškėjai nurodė, kad (duomenys neskelbtini). Atsakovas nesurinko jokios informacijos (duomenys neskelbtini). Tokia informacija reikšminga ir svarbi išsamiai ir tinkamai vertinant pareiškėjų persekiojimo baimę, išvykimo iš valstybės motyvus, vertinant jų reikšmingumą informacijos apie kilmės valstybę kontekste.

18. Pareiškėjai nurodo, kad atsakovas ir teismas rėmėsi EPPB ataskaita, tačiau ji yra rekomendacinio pobūdžio, o apibendrintoji informacija yra iki (duomenys neskelbtini), t. y. vienerių metų senumo. Atsakovas ne tik turėjo rinkti naujausią bei aktualią kilmės valstybės informaciją, bet ir individualiai vertinti pareiškėjų nurodytas aplinkybes ir susiklosčiusią situaciją. To nepadarius nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjams kilmės valstybėje nekyla pavojus dėl beatodairiško smurto. Todėl skundžiamas Sprendimas naikintinas kaip neišsamus ir nepagrįstas. Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjams atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėjus ir uždrausti jiems atvykti į Lietuvos Respubliką.

19. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

20. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui, papildomai akcentuoja, kad prieglobsčio prašytojų pasakojimai apie tariamą persekiojimą iš esmės vienodi, tačiau buvo neišsamūs ir prieštaringi. Prieglobsčio prašytojų nurodomi prašymo suteikti prieglobstį motyvai keitėsi ir evoliucionavo. Tiek prieglobsčio prašytojų nurodyti tariami persekiotojai ((duomenys neskelbtini)), kurie nėra valstybiniai subjektai, tiek jų nurodyta grėsmė savaime nelemia tarptautinės apsaugos poreikio. Tyrimo metu nenustatytas persekiojimas, t. y. nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios sudarytų pagrindą prielaidai, jog asmenims jų gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini), gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjams tikimybės, pareiškėjų kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nepasiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, todėl pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje.

21. Dėl pareiškėjų argumentų, kad Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino, jog persekiotoju gali būti ne tik valstybinis subjektas, atsakovas nurodo, kad tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindžia prielaidos, kad tariamas persekiotojas ((duomenys neskelbtini)) galėtų veikti valstybės vardu arba pasitelkti valstybę vykdant persekiojimą. Remiantis Įstatymo 86 straipsnio 2 dalimi, nevalstybiniai subjektai gali būti „persekiojimo vykdytojais“ tik tuo atveju, jeigu valstybiniai subjektai negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta faktinių aplinkybių, kurios pakankamu lygiu pagrįstų prielaidą, kad valstybė pareiškėjų nenori ar negali apsaugoti dėl konvencinių priežasčių.

22. Atsakovas pažymi, kad nei Įstatymas, nei Aprašas neįpareigoja Migracijos departamento rinkti bei vertinti informacijos visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais, o nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės informacijos kontekste. EPPB (duomenys neskelbtini) gairės apie padėtį pareiškėjų kilmės valstybėje yra aktualus ir patikimas šaltinis, kuriuo turėjo pagrindą vadovautis tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas. Be to, Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, rėmėsi ne tik EPPB, bet ir kitų patikimų šaltinių skelbiamais duomenimis, kurie yra tarpusavyje suderinami, bei tinkamai įvertino visą surinktą informaciją pareiškėjų individualios situacijos kontekste. Pareiškėjai nepateikė jokios aktualios ir patikimos kilmės valstybės, kuri leistų kitaip vertinti padėtį pareiškėjų kilmės valstybėje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. spalio 14 d. sprendimo Nr. 21M32368 ir Komisijos 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimo Nr. 6K-1280 teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo pagrįstumo.

24. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo jį nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausyti, turėti teisę teikti paaiškinimus; kitų su tuo susijusių motyvų nenurodo.

25. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra, nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

26. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jie pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjų prašymas netenkinamas.

27. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjams prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jie neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamento Sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėjus į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjams nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas ir dėl to pakeitė Migracijos departamento Sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjams uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Atitinkamai pakeitė Komisijos 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimo Nr. 6K-1280 dalį.

28. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti minėtą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjų skundą tenkinti visa apimtimi. Pareiškėjų teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino jų pasakojimą, nesutiko su teismo išvada, kad jiems negresia individualaus pobūdžio persekiojimas; nurodė, jog atsakovas nesurinko naujausios bei aktualios informacijos, kuri leistų tinkamai individualiai vertinti pareiškėjų nurodytas aplinkybes sprendžiant dėl pareiškėjų persekiojimo baimės ir išvykimo iš valstybės motyvų.

29. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka nėra jos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas ar pareiškėjų skundo argumentų tyrimas iš naujo. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1127/2014, kt.).‏‏‎

30. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas pasisako tik tais aspektais, kuriais atsakant į apeliacinio skundo argumentus papildomos sprendime padarytos išvados.

31. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

32. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

33. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

34. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

35. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07).

36. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, kad Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

37. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti.

38. Byloje nustatyta, jog pareiškėjai į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirto valstybės sieną neleistinoje vietoje, nepateikė tapatybę patvirtinančių dokumentų, turėjo tik jų kopijas telefone, o prieglobsčio pasiprašė po to, kai pareigūnai sulaikė ir pristatė į užkardą. Pareiškėjai savo prieglobsčio prašymo pradiniais motyvais nurodė, kad pareiškėja (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas, įvertinęs, kad prieglobsčio prašytojų pasakojimai buvo neišsamūs, prašymo motyvai keitėsi, jie negalėjo paaiškinti tariamo persekiotojo ((duomenys neskelbtini)) tikslų ir motyvų persekioti, išskyrus tai, kad (duomenys neskelbtini), jų pasakojimą vertino kaip tikėtinai pramanytą, teikiamus paaiškinimus improvizaciniais ir nepatikimais. Nurodė, kad jiems tariamai gresiamas persekiojimas kyla ne iš valstybinių subjektų, nesusijęs su konvencinėmis priežastimis (nėra sąlygotas jų rasės, tautybės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar religinių įsitikinimų), tyrimo metu nenustačius individualaus pobūdžio persekiojimo grėsmės, padaryta išvada, kad pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje nesuteiktinas.

39. Migracijos departamentas, remdamasis EPPB (duomenys neskelbtini) ataskaita (gairėmis), sprendime nurodė, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini)beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ir laisvei. (duomenys neskelbtini), kurioje pareiškėjai gyveno, (išskyrus (duomenys neskelbtini)) beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nelemia realios rimtos žalos rizikos. Įvertinus pareiškėjų individualias savybes, tai, kad jie yra (duomenys neskelbtini), konstatuota, kad jie neatitinka ir papildomos apsaugos kriterijų.

40. Teisėjų kolegija, įvertinusi Migracijos departamento Sprendimo turinį ir jame nurodytą medžiagą, sutinka su Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjų nurodytos aplinkybės (žr. nutarties 38 p.) ir kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį pareiškėjų kilmės valstybėje savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės. Pareiškėjų nurodomų aplinkybių dėl (duomenys neskelbtini) nėra pagrindo vertinti kaip sudarančių individualaus persekiojimo grėsmę dėl jų pasakojimo nepatikimumo, ką nurodė Migracijos departamentas atsižvelgiant į pasakojimų evoliucionavimą, nevienodų prieglobsčio prašymo motyvų nurodymą skirtingais laikotarpiais nuo patekimo į Lietuvos Respubliką momento iki prieglobsčio prašymo nagrinėjimo. Pareiškėjai persekiojimo grėsmę sieja ne su valstybiniais subjektais. Remiantis Įstatymo 86 straipsnio 2 dalimi, nevalstybiniai subjektai gali būti „persekiojimo vykdytojais“ tik tuo atveju, jeigu valstybiniai subjektai negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Duomenų, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjams apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), byloje nepateikta. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostatos, todėl jiems negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

41. Pareiškėjai prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjams grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis Migracijos departamento surinkta informacija apie pareiškėjų asmenybę ir situaciją kilmės valstybėje, spręstina, kad EPPB (duomenys neskelbtini) ataskaitos rengimo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekė tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Todėl pareiškėjai taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

42. Įvertinus Migracijos departamento Sprendimo turinį, nėra pagrindo teigti, kad atsakovas nesurinko visos aktualios kilmės valstybės informacijos, o surinkta informacija neatspindėjo visos situacijos pareiškėjų kilmės valstybėje. Aptardamas bendrą saugumo padėtį (duomenys neskelbtini), Migracijos departamentas Sprendime rėmėsi EPPB (duomenys neskelbtini) ataskaita. Pagal 2010 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 439/2010 dėl Europos prieglobsčio paramos biuro įsteigimo 4 straipsnio nuostatas, EPPB, kuri įsteigta siekiant įgyvendinti bendros Europos prieglobsčio sistemos tikslus, skaidriu ir nešališku būdu renka svarbią, patikimą, tikslią ir naujausią informaciją apie prašymus suteikti tarptautinę apsaugą pateikusių asmenų kilmės valstybes, naudodamasi visais svarbiais informacijos šaltiniais, įskaitant vyriausybinių, nevyriausybinių ir tarptautinių organizacijų bei Sąjungos institucijų ir įstaigų pateiktą informaciją, ir remdamasi tokia informacija rengia ataskaitas dėl kilmės valstybių. Taigi tai yra patikimas, pagrįstas įvairiapusiu duomenų vertinimu, informacijos šaltinis. EPPB (duomenys neskelbtini) ataskaitoje yra pakankamai esminę reikšmę turinčios informacijos apie padėtį pareiškėjų kilmės valstybėje, kuria atsakovas pagrįstai rėmėsi. Byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų ja abejoti.

43. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.).

44. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjų paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

45. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų (duomenys neskelbtini) ir pareiškėjų (duomenys neskelbtini), atstovaujamų pagal įstatymą (duomenys neskelbtini), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė