2019-11-13 Nr. AB-21568-3-61-3-00630-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1998-756/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00630-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. V. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) (teisių perėmėjas po reorganizacijos – Vilniaus pataisos namai), 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė:

2.1. Laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 8 d. iki 2018 m. vasario 20 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) Lukiškių TI-K buvo apgyvendintas kamerose, kurios pagal plotą skirtos vienam asmeniui, nors kamerose buvo apgyvendinti du asmenys. Kamerose nebuvo ventiliavimo sistemos, tualetai atitverti tik neaukšta mūrine sienele, kvapas po pasinaudojimo tualetu pasklisdavo po kamerą. Kamerose langų rėmai nesandarūs, visur pučia vėjas.

2.2. Pareiškėjas dažnai buvo perkeliamas vis į kitas kameras, kuriose gyvenimo sąlygos būdavo dar baisesnės, ypač rūsyje įrengtose kamerose, jose naktį negalima užmigti vien nuo šalčio, nes kamerą apšildo tik vienintelis vamzdis, be to, nėra galimybės apsiginti nuo žiurkių, kurios lįsdavo į kameros vidų ir trikdydavo ramybę.

2.3. Pareiškėjas, laikomas tokiomis sąlygomis, patyrė didelį stresą, psichologinį sukrėtimą, todėl prašo atlyginti neturtinę žalą.

3. Atsakovo atstovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, atsiliepime nurodė:

3.1. Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanydama mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

3.2. Lukiškių TI-K kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose įrengtas sanitarinis mazgas, jame įrengta šalto vandens tiekimo sistema, karšo vandens tiekimo sistema turi būti įrengta Sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje. Karšto vandens tiekimo sistemos įrengimo gyvenamosiose kamerose higienos norma nenustato. Tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 m. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakyme Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) reikalavimus, o Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015), galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenustato.

3.3. Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys jose esantys nuteistieji ir suimtieji. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką išduodami į kameras, taip pat į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui bei universalus valiklis, tinkantis ir indams plauti. Už administracijos reikalavimų nevykdymą skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuleistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Siekdamas palaikyti švarą kamerose Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, ji kasmet buvo pratęsiama, vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2015 m. Lukiškių TI-K ši įmonė toliau vykdo minėtus darbus.

3.4. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, laužo langus, daužo stiklus, klozetus, griauna atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan. Dėl to visiškai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose tenka daryti pakartotiną remontą.

3.5. Pagal HN 76:2010 24 punktą, HN 134:2015 17 punktą gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Kamerose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

3.6. Pareiškėjas nepagrindė žalos atsiradimo fakto, jo teiginiai nekonkretūs, bendro pobūdžio, todėl pareiškėjo skundas turėtų būtų atmestas kaip nepagrįstas.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 70 Eur neturtinės žalos atlyginimą už netinkamas kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 8 d. iki 2018 m. vasario 20 d.

5. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K metu galiojusioje HN 134:2015 minimalus vienam kaliniui tenkantis kameros plotas nėra numatytas, o Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte nustatyta, jog vienam asmeniui, laikomam Lukiškių TI-K kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K 5 paras buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų, t. y. pareiškėjui neužteko ploto, kai jis buvo ne vienas kamerose Nr. 150, kurios plotas 7,56 kv. m, Nr. 114, kurios plotas 7,31 kv. m ir Nr. 108, kurios plotas 7,38 kv. m.

6. Pirmosios instancijos teismas kaip nepagrįstus vertino pareiškėjo argumentus, susijusius su netinkama ventiliacija, langų nesandarumu ir žiurkėmis kamerose. Teismas nustatė, kad šiuo nagrinėjamu atveju kameros buvo tinkamai vėdinamos per langus kaip numatyta HN 134:2015 17 punkte, visi langų rėmai lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui, Lukiškių TI-K yra sudaręs sutartį su kenkėjus naikinančia įmone.

7. Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su netinkamai įrengtu sanitariniu mazgu ir sklindančiais nemaloniais kvapais, teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog sanitarinis mazgas atitvertas tik 1,5 m aukščio sienele, kas atitinka nacionalinės teisės reglamentavimą, tačiau neatitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamos praktikos. Šiuo aspektu teismas pripažino pareiškėjo teisių pažeidimą.

8. Teismas sprendė, kad pareiškėjo apgyvendinimas perpildytoje patalpoje negali būti vertinamas tik kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas. Įvertinęs duomenis apie higienos sąlygas Lukiškių TI-K, teismas padarė išvadą, kad didžiausi pažeidimai buvo susiję būtent su ploto trūkumu, tačiau nustatydamas žalos dydį teismas taip pat atsižvelgė ir į sanitarinio mazgo nevisišką atitvėrimą. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes ir pateiktus duomenis, į pažeidimų trukmę ir pobūdį, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, teismas pareiškėjui priteisė 70 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

III. 9. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo:

9.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė kaip nepagrįstus argumentus, susijusius su netinkama ventiliacija, langų nesandarumu ir žiurkėmis kamerose. Be to, teismas nepagrįstai kalinimo sąlygų pažeidimą nustatė tik 5 paras, kai pareiškėjas buvo laikomas su kitu asmeniu, ir nevertino kitų pareiškėjo nurodytų pažeidimų (sanitarinio mazgo, ventiliacijos ir žiurkių), kai jis kamerose buvo kalinamas vienas. Pareiškėjas yra nuteistasis, jis neturi galimybės naudotis fotoaparatu ir užfiksuoti pažeidimus, kuriuos teismas vertino kaip neįrodytus. Teismas taip pat netinkamai įvertino priteistinos neturtinės žalos dydį.

10. Atsakovo atstovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo atstovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsiliepime nurodo:

10.1. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais. Pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nekonkretūs, jo nurodomas neturtinės žalos dydis nėra pagrįstas įrodymais. Pareiškėjas nedetalizuoja, kuo būtent pasireiškė jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia faktinių aplinkybių šiai žalai pagrįsti. Byloje nėra duomenų, pagrindžiančių, jog skunde minimos sąlygos tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir sukėlė jam neigiamas pasekmes. Pareiškėjo skundo reikalavimas yra nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita, nes Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, kaip būtinos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos, nėra nustatyta. Teismas tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, dėl ko skundžiamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 11. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 8 d. iki 2018 m. vasario 20 d.

12. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė 70 Eur neturtinės žalos atlyginimą, nustatęs, kad pareiškėjas 5 paras buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų, t. y. pažeidžiant vienam asmeniui tenkantį ploto reikalavimą ir privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

13. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus argumentus.

14. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Pareiškėjo nuomone, teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kai jis buvo kalinamas teisės aktų reikalavimus neatitinkančiomis sąlygomis, nepagrįstai atmetė argumentus, susijusius su netinkama ventiliacija, langų nesandarumu ir žiurkėmis kamerose.

15. Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Minimame asmens laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygas nustatančiame teisiniame reguliavime nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodiką ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017; 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-662/2017; 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1110-858/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-455-602/2017).

16. Bylos medžiaga patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar pareiškėjo teisė į minimalią ploto normą kamerose nebuvo pažeista, vadovavosi atsakovo atstovo atsiliepime į skundą pateiktais duomenimis apie laikotarpius ir kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, taip pat kamerų plotus ir juose buvusius asmenis (b. l. 7–8). Pateikti duomenys yra pakankamai išsamūs, kad būtų galima įvertinti, ar buvo minimalaus ploto pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius duomenis, atkreipia dėmesį, kad iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio nėra aišku, kaip teismas nustatė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu 5 paras buvo kalinamas kamerų tipo patalpose pažeidžiant vienam asmeniui tenkančią teisės aktuose reglamentuotą gyvenamojo ploto normą, t. y. ar pažeidimai buvo nustatyti iš bendro kameros ploto išskaičiavus sanitarinio mazgo užimamą plotą, ar ne. Kadangi pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sprendžiant dėl asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto, yra atsižvelgiama į sanitarinio mazgo plotą tik tuo atveju, kai asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m, o iš byloje esančių duomenų matyti, kad visu ginčo laikotarpiu pareiškėjui teko daugiau nei 3 kv. m ploto, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išskaičiavo sanitarinio mazgo užimamą plotą, taip nustatydamas 5 parų pažeidimą neužtikrinant minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto. Tačiau vadovaujantis non reformatio in peius (draudimo keisti į blogąją pusę) principu, nesant byloje atsakovo apeliacinio skundo, pareiškėjo padėtis negali būti bloginama, todėl teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo keisti nustatyto pažeidimo faktą.

17. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime taip pat padarė išvadą, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeistas, kadangi sanitarinio mazgo atitvėrimas 1,5 m aukščio sienele neatitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamos praktikos. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nepaneigė pareiškėjo teiginių, jog Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, todėl pripažintina, kad pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas kalint kamerose Nr. 117, Nr. 284, Nr. 290, Nr. 284, Nr. 303, Nr. 150, Nr. 114, Nr. 277, Nr. 108, Nr. 219, Nr. 328, Nr. 316,Nr. 321, Nr. 292, Nr. 285, Nr. 297 ir Nr. 123, iš viso 67 paras. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal atsakovo atstovo atsiliepime į skundą pateiktus duomenis pareiškėjas ginčo laikotarpiu, iš viso 29 paras, kamerose buvo laikomas vienas, todėl turėjo teisę privačiai pasinaudoti sanitariniu mazgu, į ką atsižvelgtina sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio priteisimo.

18. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02), kt.). Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016). Įrodinėjimo pareiga dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Todėl šiuo atveju įrodinėjimo pareiga, kad nagrinėjamu laikotarpiu laisvės atėmimo vietoje buvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, tenka Lukiškių TI-K. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose tualetai nuo likusio kameros ploto yra atskirtas 1,5 m aukščio sienele, kas pagal suformuotą teismų praktiką nėra pakankama priemonė suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinų su atsakovo atstovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui.

19. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl kitų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su netinkama ventiliacija, langų nesandarumu ir žiurkėmis kamerose, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šie pareiškėjo teiginiai nepagrįsti. Akcentuotina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018).

20. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina (ABTĮ 142 str. 3 d.). Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

21. Dėl minėtų pareiškėjo argumentų teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad pareiškėjas nurodytus pažeidimus tik konstatavo, tačiau nepagrindė tiesioginio priežastinio ryšio su subjektyviomis pasekmėmis, t. y. neįrodė neturtinės žalos fakto. Pareiškėjo argumentus dėl netinkamos ventiliacijos, langų nesandarumo ir žiurkių kamerose paneigia byloje pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento patikrinimo aktai, kuriuose nėra nustatytų HN 134:2015 pažeidimų kamerose Nr. 117, Nr. 290, Nr. 303, Nr. 114, Nr. 108, Nr. 328, Nr. 292, Nr. 285, Nr. 297 ir Nr. 123 (b. l. 19–20, 27–28, 31–32, 41–43, 55–57, 66–67, 96–97, 98–100, 112–113). Byloje nėra duomenų apie kamerų Nr. 284, Nr. 284, Nr. 303, Nr. 150, Nr. 277, Nr. 219, Nr. 316 ir Nr. 321, kuriose taip pat buvo kalinamas pareiškėjas, patikrinimus, taip pat nepateikta įrodymų, jog pareiškėjas dėl nusiskundimų, susijusių su netinkama ventiliacijos, langų nesandarumo ir žiurkėmis kamerose, butų kreipęsis į įkalinimo įstaigos administraciją.

22. Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teisėjų kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio ir būdo nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-894-520/2018).

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi CK 6.250 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę (5 paras nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas, 67 paras galimai pažeistas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, iš kurių 29 paras kamerose pareiškėjas buvo laikomas vienas), atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, į tai, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o administracinėje byloje nėra duomenų, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų sukelti ilgalaikiai pareiškėjo sveikatos sutrikimai, sprendžia, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis vertintinas 120 Eur suma.

24. Nors pareiškėjas skunde prašė, kad jam būtų priteistas 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala.

25. Apibendrindama nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui 120 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 4 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui G. V. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), priteisti 120 Eur (vieną šimtą dvidešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė